Demokratinėms šalims reikia pažvelgti į blogio problemą

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus per Kim Michaels, 2022 metų birželio 5 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Kitame mokyme, kurį mes suplanavome šiai konferencijai, norėčiau pakalbėti apie blogį arba kas kartais buvo vadinama blogio problema. Pradėkime nuo Kristiškumo. Kaip mes dabar jau keletą kartų sakėme, Kristiškumas yra procesas, nėra taip, kad iš vienos akimirkos į kitą pereinate nuo nebuvimo Kristumi į buvimą Kristumi. Kristiškumas, didele dalimi, yra savo įžvalgumo, savo gebėjimo atskirti stiprinimas. Ir tai yra procesas, kuriam reikia laiko, jis yra laipsniškas ir turi daug pakopų. Egzistuoja pradinis Kristiškumo lygmuo, kuriame galite žinoti apie blogio egzistavimą, tačiau pagrinde blogį matote jo akivaizdžiausiuose fiziniuose pasireiškimuose. Kitaip tariant, sugebate matyti, kad tam tikri tam tikrų žmonių veiksmai, kuriuos matėte istorijos eigoje, buvo blogi.

Fizinė blogio išraiška

Na ir dabar, galite pastebėti, kad yra daug žmonių, kurie nėra pasiekę net ir šio, bazinio įžvalgumo lygmens. Yra žmonių, kurie Hitlerio nelaiko blogu ar blogio įsikūnijimu. Yra daug žmonių Rusijoje, kurie nelaiko Stalino blogu. Ir, žinoma, yra daug žmonių Rusijoje, kurie nelaiko Putino blogio įsikūnijimu. Tas pats Kinijoje, daugelis žmonių nelaiko Mao blogio atstovu. Ir tas pats, žinoma, yra daugelyje kitų šalių, kuriose žmonės savo dabartinių lyderių ar praeities lyderių nelaiko blogio nešėjais.

Galbūt pamenate, jog prieš 2000 metų sakiau: „Iš jų vaisių pažinsite juos.“ Tai yra pamatinis Kristaus įžvalgumo lygmuo, kuomet žiūrite į vaisius, žiūrite į tam tikrų žmonių padarytus veiksmus ir pasekmes ir tuomet žinote, kad jie yra blogi arba atstovauja blogį. Jie save pavertė blogio instrumentais. Jūs tai matote iš jų fizinės išraiškos. Ir, žinoma, demokratinės šalys jau ilgą laiką turėjo šį blogio atpažinimo lygmenį. Dauguma žmonių sugebėjo matyti, kad Hitleris buvo blogio įsikūnijimas ir taip pat egzistavo kiti blogio įsikūnijimai. Tad egzistuoja tam tikras suvokimas, jog turime vengti tokio blogio.

Nefizinės už blogio slypinčios priežastys

Tačiau kai pakylate į aukštesnius Kristaus įžvalgumo lygmenis, pradedate matyti, jog nepakanka žiūrėti vien į fizinius blogio pasireiškimus arba išraiškas, nes tai jums neleis suvokti už blogio slypinčios priežasties. Galėtume sakyti, kad kildami savo Kristiškume pradedate matyti, jog visada egzistuoja paslėptos, nefizinės priežastys už visų fizinių įvykių ir fenomenų. Kaip jau anksčiau sakėme, sąmonė eina pirmiau fizinio pasireiškimo. Ir būtent tai pradedate suvokti, kai pasiekiate aukštesnius Kristiškumo lygmenis. Pradedate įgyti gebėjimą matyti, kad už fizinių blogio pasireiškimų egzistuoja nefizinis, psichologinis komponentas.

Kildami link aukštesnių įžvalgumo lygmenų, pradedate atpažinti, kad egzistuoja emocinis blogio komponentas, mentalinio lygmens komponentas ir identiteto lygmens komponentas. Kai kurie žmonės yra užvaldyti blogio jėgų, kadangi buvo užvaldytas jų emocinis kūnas, jie, pavyzdžiui, yra užvaldyti neapykantos ir todėl daro blogį. Kitų žmonių yra užvaldytas mentalinis kūnas ir todėl jie labai gerai moka rasti pateisinimus, kad štai čia tikrai yra tas atvejis, kai tikslas gali pateisinti priemones, ir todėl yra pateisinama nužudyti kitus žmones, kad priartintume šią utopinę visuomenę, dėl kurios jie tiki dirbantys. Yra žmonių, kurie yra užvaldyti blogio identiteto lygmenyje, ir jų tapatumas yra grindžiamas juodai baltu mąstymu ir epiniu mąstymu, kuomet jie save laiko gerais žmonėmis, kovojančiais šioje egzistencinėje kovoje prieš blogus žmones: pavyzdžiui, krikščioniai prieš musulmonus, musulmonai prieš krikščionius, komunistai prieš kapitalistus ir taip toliau.

Na ir dabar, kai pakylate į aukštesnius Kristiškumo lygmenis, matote, kad privalo egzistuoti blogio jėga, kuri yra už žmogiško lygmens, kadangi iš tiesų negalite paaiškinti žmonių arba negalite paaiškinti blogio žiūrėdami vien į žmones. Todėl privalo egzistuoti nežmogiška, nemateriali blogio jėga, kuri veikia per žmones, nes jie arba savanoriškai pasiverčia blogio instrumentais, arba yra užvaldomi šių blogio jėgų. Ir tai, žinoma, palaipsniui jus gali atvesti prie mokymų, kuriuos mes jums perdavinėjome šiuos daugelį metų per šį pasiuntinį apie puolusių būtybių egzistavimą, kurios yra visiškai atsidėjusios troškimui įrodyti, kad arba Dievas padarė klaidą, arba laisva valia yra klaida, ir jos tai siekia įrodyti mėgindamos priversti žmones piktnaudžiauti savo laisva valia arba tiesiog iš visų jėgų mėgina sukurti kuo didesnį chaosą. Tad tokios yra Kristaus įžvalgumo pakopos blogio atžvilgiu.

Blogio problema krikščionybėje

Na o dabar pažvelkime į demokratiją, kokį ji turi požiūrį į blogį. Dauguma šalių, kurios tapo pirmosiomis demokratijomis Jungtinėse Valstijose ir Europoje, turėjo krikščioniškas šaknis. Jos buvo stipriai paveiktos krikščionybės religijos, ar tai būtų buvusi protestantų religija ar katalikų religija. Tai buvo žmonės, ir šių žmonių vis dar tebėra daug, kurie į blogį žiūri remdamiesi krikščioniška pasaulėžiūra. Ir, žinoma, krikščionybė turi kai kurias iš mano ką tik čia aprašytų koncepcijų. Turite koncepciją, kad egzistuoja blogio jėga, tamsos jėga, ar tai būtų Šėtonas, Liuciferis, velnias, šio pasaulio princas. Ir ši jėga dirba prieš Dievą ar bent jau prieš Kristų, siekdama sunaikinti Dievo planą.

Na ir dabar, su krikščionybe nutiko taip, jau nuo pat krikščionybės religijos užgimimo, ir ypač nuo katalikų bažnyčios susiformavimo, kad krikščionybė visada turėjo problemą su blogiu, kurios negalėjo išspręsti. Ir, žinoma, jie šito negalėjo išspręsti, kadangi krikščionybės religijos lyderiai, nuo pat katalikų bažnyčios įkūrimo iki pat šių dienų neturėjo pakankamo Kristaus įžvalgumo lygmens. Tad jie buvo įstrigę, stebinami ir sumišę dėl savo taip vadinamos blogio problemos. Iš esmės, problema yra ta, kaip blogis gali egzistuoti, jeigu Dievas yra geras ir visagalis? Jeigu Dievas yra geras, kodėl jis norėtų, kad blogis egzistuotų? O jeigu Dievas yra visagalis, kodėl jis nesunaikino blogio? Ar tai reiškia, kad Dievas arba nėra geras, arba nėra visagalis? O gal tai reiškia, kad Dievo iš viso nėra, kaip pradėjo sakyti materialistai?

Tad pradedate matyti, kai pasiekiate tam tikrą Kristaus įžvalgumo lygmenį ir pažvelgiate į krikščionybės religiją, kad, kaip sakiau savo ankstesniame diktavime šioje konferencijoje ir daugelyje kitų diktavimų, krikščionybės religija nuo katalikų bažnyčios susiformavimo iš tiesų labai didele dalimi buvo užvaldyta antikristo jėgų, kurios naudojosi krikščionybės religija kaip įrankiu populiacijai kontroliuoti, sukurdamos visą šią viduramžių hierarchinę struktūrą, kurioje žmonės buvo nedidelio valdžios elito vergai. Būtent dėl to, žinoma, jie nesugebėjo išspręsti blogio problemos, kadangi krikščionybės religiją kontroliavusios jėgos nenorėjo, kad žmonės tai išspręstų, jos iš tiesų norėjo, kad žmonės liktų sumišę.

Materialistinis blogio paaiškinimas

Kai žiūrite į šias demokratines šalis, kurios turi šį krikščionišką paveldą, matote, kad kai jos tapo demokratijomis, joms buvo sunku toliau žiūrėti į blogio problemą remiantis krikščioniška pasaulėžiūra. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl, pavyzdžiui, Amerikos Tėvai Įkūrėjai sugebėjo susiderinti su Sen Žermenu ir gauti įkvėpimą, kad Amerika turi būti sekuliari šalis, kurioje egzistuotų religijos laisvė ir nebūtų jokio tiesioginio ryšio tarp valdžios ir vienos konkrečios religijos. Kitaip tariant, nebūtų vienos religijos, kuri galėtų kontroliuoti valdžią, kaip tai matėte katalikiškoje Europoje. Ir jūs, žinoma, matote daugelį kitų demokratijų, kurios netgi gali turėti valstybinę religiją, tačiau vis tiek egzistuoja religijos laisvė žmonėms. O tai reiškia, kad demokratinės šalys teisingai suprato, jog yra būtina atskirti bažnyčią ir valstybę, bent jau tam tikru laipsniu. Yra būtina suteikti religijos laisvę žmonėms, kad šalyje negalėtų dominuoti viena konkreti religija.

Tai taip pat reiškė, jog dėl to, kad valdžios siekiantis elitas naudojosi mokslu, daugelis šių šalių darėsi vis mažiau religingos. Jos priėmė – nors kai kurios iš šių šalių vis dar tebeturi valstybinę bažnyčią – jos priėmė sekuliaresnį, materialistinį mąstymą. Kitaip tariant, jos nutolo nuo krikščionybės, nutolo nuo blogio idėjos ir nuo idėjos, kad gali egzistuoti nematerialios tamsos jėgos, galinčios užvaldyti žmonių protus ir versti juos daryti blogį. Vietoj to jos priėmė šį materialistinį požiūrį, kad už materialios visatos ribų nieko nėra, nes mokslas to neatrado. Todėl jau pagal apibrėžimą materializme negali egzistuoti blogio jėga, kuri egzistuotų už materialaus spektro ribų. Pasak materializmo, ši jėga tiesiog negali egzistuoti.

Tai jau nuo pat pradžių kėlė fundamentalų iššūkį demokratinėms šalims, nes kaip tuomet galite paaiškinti blogį? Na, jums belieka materialistinis blogio paaiškinimas. Tačiau materializmui paaiškinti blogį sekėsi ne ką geriau nei krikščionybės religijai. O kodėl taip yra? Todėl, kad tas pats elitas, ta pati jėga mentalinėje karalijoje, kuri sukūrė sumišimą dėl blogio problemos krikščionybėje, didele dalimi prisidėjo prie materializmo religijos dogmų ir doktrinų sukūrimo, sukurdama ir čia panašų sumišimą.

Galėtume logiškai sakyti: jeigu tokia blogio jėga egzistuoja Žemėje, argi nebūtų logiška šiai jėgai norėti išlikti pasislėpusiai? Jie nenorėtų, kad žmonės žinotų apie jų egzistavimą ir kas jie tokie yra, ir kaip jie gali veikti žmones. Blogis nori išlikti pasislėpęs, argi tai nėra logiška? Tad argi tuomet nėra logiška, kad jeigu egzistuoja blogio jėga, ši jėga naudosis bet kokia sistema, bet kokia visuomenėje dominuojančia ideologija, kad sukurtų pakankamai sumišimo savo egzistavimui nuslėpti. Tad argi nebūtų pagrįsta sakyti, kad ta blogio jėga, kuri sukūrė sumišimą per krikščionybės religiją, tą patį dabar daro per materializmo religiją.

Būtent tai paaiškina faktą, kad demokratijos nesugebėjo išspręsti blogio klausimo. Blogio paaiškinimo jos ieškojo tik materijos karalijoje, o ką tai reiškia? Vienas galimas paaiškinimas yra tai, kad kažkas smegenyse verčia tam tikrus žmones būti blogais, kažkas ne taip susijungė Hitlerio smegenyse. Tačiau pasak materializmo visi žmonės iš esmės turėtų turėti tokias pačias smegenis. Tad kas gi galėjo įvykti ne taip? Tai dar nebuvo nustatyta. Galite ieškoti priežasčių žmonių genetiniame paveldėjime. Ir tuomet galite paklausti: „O ar buvo blogų žmonių tarp Hitlerio protėvių?“ Apie tokius žmones nėra žinoma. Tad kaip jis tapo blogio įsikūnijimu?

Ar blogis yra užkoduotas žmogaus prigimtyje?

O tuomet turite dar ir kitą paaiškinimą iš materialistinės psichologijos, paremtą auklėjimu. Tačiau argi Hitlerio auklėjimas buvo toks blogas, kad tai galėtų paaiškinti, kaip jis galėjo tapti tokiu nepalyginamai blogesniu už daugelį kitų žmonių, kurie buvo panašiai auklėjami? Vėlgi, esate paliekami be jokių realių atsakymų, bent jau be tokių atsakymų, kurie galėtų būti naudingi, siekiant užkirsti kelią žmonių blogiui.

Taip pat yra svarstančių, kad blogis yra žmogaus prigimtyje latentinėje būsenoje glūdintis potencialas. Kitaip tariant, visi žmonės turi potencialą tapti blogais. Na, mano mylimieji, kokia yra viena iš pačių destruktyviausių katalikų bažnyčios doktrinų? Tai yra pirmapradės nuodėmės doktrina. Ir argi ši idėja, kad blogis yra žmogaus prigimties dalis, nėra tiesiog nereliginė tos pačios idėjos apie nuodėmingą žmogų, apie pirmapradę nuodėmę versija? Ir argi ne tai norėtų priversti žmones jausti ši blogio jėga: kad jie yra blogi ir dėl blogio kalta ne blogio jėga, o blogis yra užkoduotas žmogaus prigimtyje? Bet kur, mano mylimieji, materialistinėje paradigmoje egzistuoja erdvės šiai neapčiuopiamai koncepcijai „žmogaus prigimtis“? Kur ji egzistuoja? Jeigu viskas, ką darote, yra cheminių ir elektromagnetinių procesų jūsų smegenyse pasekmė, kur yra ta „žmogiška prigimtis“, egzistuojanti už smegenų ribų? Kur ji galėtų egzistuoti? Na, tikrai ne kažkur materialistinėje pasaulėžiūroje.

Aukštesnis blogio paaiškinimas

Tad čia, vėlgi, matote prieštaravimus, nenuoseklumus, sumišimą, iki tokio lygmens, kuomet dauguma žmonių tiesiog pasiduoda. Jie tiesiog tikisi, jog kadangi gyvena demokratiniame pasaulyje, blogis negalės ateiti ir jų prigriebti. Daugelis žmonių tikėjosi, kad žlugus Sovietų Sąjungai ir pasibaigus Šaltajam Karui pasaulis perėjo į etapą, kuriame blogis nebevaidina didelio vaidmens. Na, žinoma, buvo tokia, kaip sakėme, rugsėjo 11-oji. O dabar yra Putinas. Ir tuomet vos ne kiekvieną savaitę arba kas antrą savaitę vyksta masiniai šaudymai Jungtinėse Valstijose. Tad kuo remiantis būtų galima sakyti, kad jau palikome blogio erą, kad blogis yra praeities dalykas ir kad mes savo šiuolaikinėse demokratijose transcendavome blogį? Nėra jokio pagrindo tai sakyti, tiesa?

Argi Putino karo Ukrainoje nebūtų galima laikyti raginimu demokratinėms šalims nubusti iš miego ir sakyti: „Atėjo laikas priimti aukštesnį požiūrį, aukštesnį blogio supratimą.“ Argi šaudymai mokyklose Jungtinėse Valstijose nėra raginimas nubusti Jungtinėms Valstijoms, kad joms reikia priimti aukštesnį požiūrį? Šis pasiuntinys skaitė apie paskutinį mokykloje įvykusį šaudymą ir kaip buvo žmonių, kurie kalbėjo apie blogį ir apie tai, kaip yra neįmanoma nuspėti, kada blogis staiga gali sukelti tokias šaudynes mokykloje. Jis buvo pritrenktas fakto, kad nebuvo panašių antraščių Jungtinėse Valstijose apie blogį Putino kare prieš Ukrainą – nors, žinoma, kai kurie mato tai tokiu būdu. Tai jums rodo, kad žmonės, vėlgi, žiūri į fizinius blogio pasireiškimus ir yra jų trikdomi. Tačiau nėra dedama jokių pastangų suprasti blogį, kuris egzistuoja už fizinio lygmens.

Ir čia, žinoma, kai žiūrime į natūralią demokratijos evoliuciją, matome, kad demokratijos dabar pasiekė tašką, kuriame, kad galėtų pakilti į aukštesnį lygmenį, demokratijoms reikia pažvelgti blogio problemai į akis. Žmonės turi pripažinti, kad krikščionybė iš tiesų nesugebėjo mums duoti išsamaus ir naudingo blogio apibrėžimo. Materializmas nesugebėjo mums duoti naudingo blogio paaiškinimo. Tačiau blogis beldžiasi į mūsų duris. Negalime jo ignoruoti. Blogis beldžiasi į mūsų duris, tad negalime sau leisti toliau jo ignoruoti.

Išorinių jėgų užvaldyti žmonės

Kur galime surasti paaiškinimą? Aukštesnį paaiškinimą blogiui galite surasti iš tiesų tik pagilindami savo Kristaus įžvalgumą. Galite pradėti tai daryti įvairiais būdais. Nesakau, kad visuomenėms reikia tapti religingomis ar suvokti pakylėtųjų mokytojų egzistavimą, ar pradėti priimti pakylėtųjų mokytojų mokymus. Galite naudotis tuo, ką turite demokratinėse šalyse.

Vienas iš galimų būdų yra pradėti kalbėti su sveikatos priežiūros profesionalais. Yra sveikatos priežiūros profesionalų, kurie daug dešimtmečių turėjo reikalų su rimtomis psichinėmis ligomis sergančiais žmonėmis. Yra profesionalų, kurie dirbo su priklausomybę turinčiais žmonėmis. Ir šie žmonės, jeigu jiems būtų leista laisvai kalbėti, nekontroliuojamiems materialistinės ideologijos policijos, daugelis jų pripažintų, kad žmonės, su kuriais jie susidūrė, buvo apsėsti kažkokios išorinės jėgos.

Nebūtinai visą laiką, tačiau iš tiesų tam tikrais momentais, tam tikrose situacijose. Tai yra vienintelis logiškas paaiškinimas, kad jie buvo apsėsti kažkokios išorinės jėgos, kuri perėmė jų proto, jų minčių, jų mąstymo proceso kontrolę. Ir staiga jie pradėjo elgtis taip, tarsi būtų visiškai kitas asmuo. Turite šizofrenikus, turite bipoliniu sutrikimu sergančius žmones. Netgi turite pavyzdžius žmonių, kurie sirgo fizine liga, tačiau sugebėjo pereiti į kitą asmenybę, kuri šia liga nesirgo, arba galbūt sirgo kažkokia kita liga. Ir jiems perėjus iš tam tikros asmenybės, fiziniai simptomai akimirksniu išnyko.

Naujas požiūris psichinės sveikatos srityje

Reikalingi dideli tyrimai ir psichinės sveikatos srityje dirbantys žmonės tuomet gali pasiekti supratimą, kuris juos paskatintų sakyti: „Jeigu iš tiesų norime padėti šias psichologines problemas turintiems žmonėms, turime įvertinti, kad gali egzistuoti kažkokia jėga, kurios mes iki šiol neaptikome savo materialiais instrumentais, kuri gali užvaldyti žmonių protus.“ Ir jeigu dabartinės mokslo procedūros ir metodai būtų pritaikyti šioje srityje, būtų įmanoma padaryti tam tikrą progresą. Būtų galima išvystyti naujus mokslinius instrumentus, kurie, kaip sakėme, galiausiai netgi galėtų kompiuterio ekrane parodyti žmonių energetinį lauką ir kaip į jį gali įsiveržti išorinės jėgos. Netgi bus įmanoma išvystyti instrumentus, kurie galės parodyti planetos energetinį kūną.

Tai nėra mokslinė fantastika. Tai yra mokslo potencialas, tačiau, deja, kol kas tai tebėra neišvystytas potencialas. Tad tai tuomet galėtų atvesti prie pripažinimo, kad egzistuoja tam tikros jėgos, kurios šiuo metu negyvena materialių dažnių spektre, kaip jis šiuo metu yra apibrėžiamas. Tai paskatintų įvykti du dalykus: galėtumėte palikti materializmą ir sakyti, kad turime pažvelgti už materialaus spektro ribų. Arba galėtumėte sakyti, kad, na, pasirodo, jog materialus spektras tęsiasi toliau nei manėme. Bet kuriuo atveju, tai nėra svarbu, kadangi tai leis padaryti naujus atradimus, kurie galės padėti žmonėms.

Lyderiais tampantys narcizai, psichopatai ir sociopatai

Tačiau šalia viso to demokratijoms taip pat yra būtina bent truputį pradėti naudoti logiką ir samprotavimus, imant žiūrėti, kaip jūs galėjote stebėti piktadariškus žmones, kuriuos matėte istorijoje. Ir kaip galėjote stebėti, kad egzistuoja tam tikro tipo asmenys – jie jau buvo identifikuoti individualiame lygmenyje kaip narcizai, psichopatai arba sociopatai – tačiau egzistuoja tam tikro tipo asmuo, kuris nesielgia ir nežiūri į gyvenimą taip, kaip tai daro normalūs žmonės.

Iki šiol tai iš tiesų nebuvo pritaikyta pasaulio lyderiams, tačiau tai turi būti padaryta. Ir kai tai bus padaryta, bus suvokta, kad egzistuoja tam tikro tipo asmuo, kuris arba nori valdžios, arba nori dėmesio. Kaip sakėme, tokio tipo asmuo negali gauti pakankamai valdžios arba dėmesio. Jis darys viską, ką gali, kad tai gautų, visiškai nesirūpindamas dėl kančių, kurias tai sukelia kitiems žmonėms, ar dėl destrukcijos, kurią jis sukelia, netgi civilizacijų arba planetų sunaikinimo.

Jiems nėra būtina žinoti apie pakylėtųjų mokytojų mokymus ar puolusias būtybes, jiems tiesiog reikia atpažinti, kad egzistuoja tam tikras tipas žmonių, kurie, jeigu tik galės, mėgins pasiekti lyderio pozicijas ir jie naudosis šiomis lyderio pozicijomis visiškai demokratiniams principams ir demokratinėms teisėms prieštaraujančiu būdu. Kitaip tariant, tai yra lyderiai, kurie neturi jokios pagarbos demokratijai, ir jie naudosis demokratija, kad gautų valdžią arba dėmesį arba jie sieks sunaikinti demokratiją. Ir kai šitai atpažįstate ir tai pripažįstate, turite bent jau tam tikras pasirinkimo galimybes.

Galite pradėti procesą, per kurį galite pagilinti populiacijos suvokimą apie tokio tipo lyderį, galite turėti ekspertus, kurie galėtų nustatyti šiuos bruožus turinčius žmones. Ir galėtumėte sakyti: „Na štai čia turime žmogų, kuris, mūsų manymu, netinka būti demokratiniu lyderiu.“ Šitai, žinoma, nebus lengvas procesas, mes tai pripažįstame, tačiau turite nuo kažko pradėti, turite pradėti nuo pripažinimo, kad egzistuoja žmonės, kurių jūs nenorite matyti demokratinių šalių lyderiais.

Taip pat galite pažvelgti už demokratinių šalių ribų, atpažinti šiuos lyderius kitose šalyse ir pamatyti, kaip jie iškyla į pozicijas. Ir tuomet galite sakyti: „Mes, būdami demokratija, negalime elgtis su šiais žmonėmis taip, tarsi jie būtų normalūs, geranoriški lyderiai. Tad turime daryti viską, ką galime, kad juos atpažintume kaip įmanoma anksčiau, ir galėtume naudotis visomis turimomis priemonėmis, neleisdami jiems įgyti valdžios arba neleisdami jiems išplėsti savo valdžios.“

Jūs galite, vėlgi, pažvelgti į tai, apie ką mes kalbėjome: kaip buvo žmonių Rusijos opozicijoje ir Baltijos šalyse, kurie jau prieš daugelį metų kalbėjo apie tai, kad Putinas nesustos, jis nesugebės savęs sustabdyti. Jeigu šie žmonės būtų buvę išgirsti, jeigu jau būtų vykęs šis procesas demokratinėse šalyse, apie kurį kalbu, jie būtų galėję tai atpažinti. Ir ką jie tuomet būtų galėję su tuo padaryti? Na, jie iš tiesų būtų galėję padaryti nemažai dalykų. Yra praktiniai dalykai, kurie galėjo būti padaryti, visų pirma, nepadarant Europos priklausoma nuo rusiškų dujų ir naftos. Tačiau egzistuoja net ir dar svarbesnė priemonė, kurios galėjo būti imtasi, siekiant suvienyti demokratines šalis, nubrėžiant ribą.

Tolerancija kaip ginklas prieš demokratiją

Kokia yra sėkmingiausia strategija, kuri buvo naudojama ištisus amžius, sunaikinant arba užgrobiant kitas šalis arba populiacijas? Tai yra „skaldyk ir valdyk“. Sun Tzu apie tai kalbėjo savo knygoje „Karo menas“, apie tai kalbėjo Makiavelis. Jungtinėse Valstijose daug kartų buvo naudojamas posakis „vieningi triumfuojame, susipriešinę žūvame“, ir tame yra tiesos. Tai, ką matote pasaulyje, yra fundamentalus skirtumas tarp demokratijų ir diktatūrų. Galėtume sakyti, kad tam tikra prasme demokratijos yra nepalankioje padėtyje diktatūrų atžvilgiu. Ir tai tiesiog yra štai kas: demokratijos jau dėl pačios savo prigimties nėra agresyvios šalys. Kaip sakėme, jos galvoja: „Mes turime pakankamai teritorijos, savo dėmesį koncentruosime į savęs tobulinimą, į savo gyvenimo tobulinimą, tose ribose, kurias turime. Mes nemėginame užgrobti kitų šalių.“

Tačiau demokratijose taip pat egzistuoja tolerancija skirtumams. Tai yra vienas fundamentaliausių demokratijos aspektų arba principų. Būtent dėl to egzistuoja religinė laisvė, politinių pažiūrų laisvė, žodžio laisvė, jūs turite toleranciją tiems, kurie yra kitokie. Jūs taip pat esate linkę toleruoti diktatoriškas šalis ir sakyti: „Na, jeigu rusai iš tiesų nori turėti diktatorių vardu Putinas, kodėl turėtume tam trukdyti?“ Tai reiškia, kad esate linkę matyti tai, kas yra geriausia žmonėse, esate linkę norėti tikėti, kaip sakėme, kad Putinas nėra problema, jis netaps problema ir Rusija galiausiai transformuosis į šiuolaikinę valstybę. Ir esate linkę turėti toleranciją, kuri jus skatina nieko dėl to nedaryti.

Na ir dabar, kai demokratijos pakils į aukštesnį Kristaus įžvalgumo lygmenį, jos sugebės į tai pažvelgti ir sakyti: „Taip, tačiau mūsų tolerancija iš tiesų gali būti panaudota prieš mus pačius. Mūsų tolerancija skirtumams gali būti panaudota kaip ginklas prieš mus ir prieš visą demokratiją.“ Kitaip tariant, diktatorius gali sakyti: „Na, šios demokratijos didžiuojasi tuo, kad turi spaudos laisvę. O jeigu mes sukurtume trolių fabrikus, kuriuose dirbantiems žmonėms būtų mokama už tai, kad jie sėdėtų tenai aštuonias valandas per dieną, lankytųsi visuose tuose socialiniuose tinklapiuose Vakaruose ir skleistų žinutes, kurios subtiliais būdais siekia pakirsti demokratijos ir demokratinių laisvių pamatus? O ką, jeigu tai padaryčiau? Ar galėčiau šiuo būdu paveikti žmones? O jeigu pamėginčiau pasinaudoti tokiomis pačiomis technikomis Amerikos žmonėms paveikti kituose rinkimuose?“

Galbūt galėčiau pasėti abejones dėl tam tikro kandidato ir kažko, ką ji galėjo padaryti ne taip, kad žmonės didesnį palankumą pradėtų rodyti kitam kandidatui, kuris man galėtų būti naudingas?“

„Skaldyk ir valdyk“ strategijos permatymas

Jūs visi žinote, kad būtent tai padarė ir pasakė Putinas prieš kelerius metus. Žinote, kad tą patį darė ir vis dar tebedaro kiniečiai, o taip pat kitos šalys. Tai yra pavyzdys, kai demokratinės šalys buvo taikios kaip balandžiai, tačiau nebuvo išmintingos kaip žalčiai. Jos nepripažino, kaip jų tolerancija ir laisvės, kurias jos duoda, gali būti panaudotos prieš jas pačias. Ir tai yra būtina pakopa, į kurią demokratijos privalo užkopti, jog įgytų šį įžvalgumą, šį pripažinimą, kad egzistuoja žmonės, kurie aktyviai mėgina sunaikinti demokratiją. Ką dėl to galite padaryti? Na, pirmiausia, ką jums reikia padaryti, yra padidinti suvokimą. Tačiau taip pat turite stengtis neleisti šioms išorinėms jėgoms suskaldyti demokratinių šalių.

Turite du būdus, kaip tvarkytis su šiomis jėgomis. Jums reikia pripažinti, kad jos nesustos. Putinas nesugeba savęs sustabdyti. Kiniečiai nesugeba savęs sustabdyti. Jūs arba galite laukti situacijos eksalavimosi, kuomet jie vis labiau įsidrąsina, tampa vis labiau įsitikinę, kad demokratijos yra silpnos ir nieko negali padaryti, kad juos sustabdytų, ir tuomet atsiduriate tokioje situacijoje, kai Putinas įsiveržia į Ukrainą arba Xi Jinpingas įsiveržia į Taivaną. Ir ką tuomet jums daryti, kai ši situacija jau yra tapusi fiziška?

Tai yra viena jūsų galimybė, kurią turite. Galite sėdėti ir laukti. Netgi galite įgalinti diktatorių, kaip tai padarėte su Putinu, pirkdami naftą ir dujas. Stebėdami, kaip jis panaudojo didelę dalį šių pinigų savo kariuomenei plėsti. Kita jūsų turima galimybė yra užimti tvirtą poziciją, susivienyti visoms demokratijoms ir sakyti: „Štai čia yra lyderis, kurį turime stebėti. Negalime leisti jam įsidrąsinti ar netgi jį įgalinti, finansuodami jo karo mašiną. Turime užbrėžti liniją, turime stovėti kartu, aiškiai pasakydami, ką toleruosime ir ko netoleruosime. Ir turime nesiųsti savo pinigų karo mašinai statyti, kuri bus panaudota prieš mus. Turime neleisti, kad mūsų demokratinės laisvės būtų panaudotos demokratijai griauti ar mums tarpusavyje supriešinti.“

Tai, galėtume sakyti, yra egzistencinė grėsmė demokratijai. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad demokratija, kaip ji iki šiol buvo žinoma, yra tokia valstybės valdymo forma, kuri yra grindžiama blogio neegzistavimu. Kitaip tariant, jūs darote prielaidą, kad idealioje situacijoje nėra jokios blogio jėgos demokratinės šalies viduje, kuri norėtų sunaikinti tą šalį arba sunaikinti demokratiją. Ir jūs taip pat darote prielaidą, kad blogio jėga neegzistuoja ir už demokratijos ribų, ar kad ši blogio jėga iš tiesų nekelia grėsmės demokratijai. Kaip buvo norima daryti prielaidą, kad Putinas iš tiesų nekelia grėsmės, ir vis dar yra norima daryti prielaidą, kad: „Galbūt Kinija nepuls Taivano.“ Tai yra suprantama, kadangi demokratija iš tiesų yra grindžiama noru matyti tai, kas yra geriausia žmonėse. Būtent dėl to galite suteikti žmonėms laisvę, kadangi tikite, jog dauguma žmonių tuo nepiktnaudžiaus. Tai yra vienas iš šių egzistencinių demokratijos aspektų, kurio demokratijos dar nepripažino, tačiau joms reikia tai pripažinti.

Vienovė ir atskirtis

Tačiau kaip jos gali tai pripažinti? Tik per Kristaus įžvalgumą. Ką daro Kristaus įžvalgumas? Jis atskiria tai, kas yra dermėje su vienovės principu, nuo to, kas priešinasi vienovei, kitaip tariant, nuo to, kas yra grindžiama susiskaldymu ir atskirtimi. Tradiciškai, žinoma, sakytumėte, kad Kristiškumas atskiria tarp to, kas yra iš Kristaus ir kas yra iš antikristo, kas yra iš Dievo ir kas yra iš velnio. Tačiau nėra būtina naudoti šią religinę terminologiją.

Galite paklausti: „Kuo yra paremta demokratija?“ Ji yra paremta tam tikra prielaida, kad visi žmonės buvo sukurti lygūs ir buvo apdovanoti tam tikromis teisėmis, todėl visi žmonės, idealiai, yra viena. Egzistuoja tam tikra pamatinė vienovė už visų išorinių skirtumų, kuriuos matome žmonėse. Tai yra viena iš fundamentaliausių prielaidų už demokratijos. Suprantu, kad dauguma žmonių to nepripažįsta, tačiau tai iš tiesų egzistuoja, jūs darote prielaidą, kad egzistuoja tam tikra vienovė tarp žmonių ir todėl visi žmonės nori to paties. Jie nori to, kas yra geriausia jiems ir kas yra geriausia kitiems.

Jie nori turėti gebėjimą sukurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Ir jie nenori, kad jų pačių valdžia tai iš jų atimtų. Ir jie nenori, kad tai iš jų atimtų išorinė jėga. Egzistuoja tam tikra pamatinė prielaida, kad visi žmonės demokratijoje to nori. Ir visi žmonės, kurie dar negyvena demokratinėse šalyse, nori to paties. Tam tikra prasme, tai yra tiesa. Visi žmonės, kai jais nėra manipuliuojama, kai jie nėra apakinti blogio, šito nori. Būtent dėl to demokratija yra ateities valdžia, kadangi ji yra dermėje su pamatine realybe, kaip funkcionuoja gyvenimas.

Kai atpažįstate šią vienovę, šią pamatinę vienovę, galite matyti, kad demokratiją griauna susiskaldymas ir atskirtis. Ir tuomet jūs galite matyti, kad yra šalių pasaulyje, žmonių pasaulyje, kurie nėra šioje vienovės būsenoje, jie neatpažįsta vienovės, jie jos nemato, jie nemano, kad ji yra kažkuo vertinga. Jie dirba prieš ją. Nes ko jie nori? Jie nenori to, kas būtų geriausia visumai. Jie nori to, kas būtų geriausia jiems patiems. Ką sakiau prieš 2000 metų? „Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų. Atsukite kitą skruostą. Mylėkite savo priešus.“

Kokia yra pamatinė už to slypinti žinia? Kodėl turėtumėte daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų? Na, jeigu darote kažką, kas yra geriausia visumai, tai taip pat bus geriausia jums. Kitaip tariant, filosofija, kurią aš skleidžiau prieš 2000 metų arba kuri buvo skleidžiama per mane, teigė, kad jeigu visi darys tai, kas yra geriausia visumai, visi gaus naudos, kadangi visi yra visumos dalis. Visi yra vieno Dievo kūno dalis. Tai yra esminis demokratijos, vienovės pagrindas.

Ir todėl yra būtina pakilti aukščiau ir suvokti, kad yra žmonių, kurie šito nesuprato, yra jėgų, kurios ne tik kad to nesuprato, jos aktyviai dirba prieš vienovę, jos siekia sunaikinti vienovę demokratijoje – vienovę tarp demokratinių šalių. Jos siekia skaldyti ir valdyti. Ir demokratijos negalės egzistuoti, jos negalės funkcionuoti pagal savo aukščiausią potencialą, jeigu leisite, kad jūsų tolerancija skirtumams būtų panaudota prieš jus. Jeigu leisite, kad jūsų demokratinės laisvės būtų panaudotos prieš vienovę, demokratijos negalės išgyventi arba jos negalės klestėti ir išpildyti savo aukščiausio potencialo – tai tiesiog bus neįmanoma.

Tai yra kitas žingsnis, ir jį pabrėžia, sviedžia žmonėms į veidą Putinas su savo karu Ukrainoje, kiniečių vadovybė, rugsėjo 11-oji ir daugelis kitų dalykų, Trampas ir jo mėginimai pakirsti demokratijos pamatus Jungtinėse Valstijose. Pažvelkite į Trampą. Ar jis mato pamatinę vienovę? Nuo pat tos akimirkos, kai įžengė į politinę areną, jo retorika visada buvo „mes prieš juos“ – jie yra problema, o mes esame geri žmonės.

Demokratinių laisvių naudojimas demokratijai griauti

Aiškiai matote susiskaldymą ir todėl demokratinėms šalims yra būtina pasiekti didesnę vienybę ir išsaugoti tą vienybę prieš visas jėgas, kurios siekia jas suskaldyti. Čia turi būti pasiektas persilaužimas, kad demokratijos suvoktų, jog negalima naudotis demokratinėmis laisvėmis demokratijoms skaldyti, supriešinti populiaciją tarpusavyje, nes tai kelia grėsmę pačiam demokratijos išlikimui.

Turite suprasti, kad Putinas sąmoningai pasinaudojo demokratinių šalių laisvėmis, žodžio laisve ir kitais dalykais demokratijai griauti. Jis turi aiškią strategiją ir norą sunaikinti demokratiją. Jis taip pat nori skaldyti, kad galėtų valdyti. Jis nori suskaldyti Europą. Tik pažvelkite, kas vyksta su dujomis. Nedraugiškoms šalims užsuksime dujas, o draugiškoms šalims leisime pirkti dujas. Na, jeigu tai nėra mėginimas skaldyti ir valdyti, kas gi dar tai galėtų būti?

Turite pripažinti, kad demokratinėms šalims reikia pakilti į aukštesnį vienybės jausmą, kuomet jos, iš pradžių, sąmoningai stabdytų visus mėginimus skaldyti ir valdyti. Galite čia paimti tik vieną pavyzdį, kuris šiandien yra reikšmingas. Prancūzijos lyderis, Makronas, sako, jog yra svarbu, kad Rusija nepatirtų pažeminimo Ukrainoje, kad Putinui būtų suteiktas būdas išeiti sausam. Suprantu, kad Makronas gana gerai pažįsta Putiną, supranta jo psichologiją geriau nei dauguma kitų lyderių ir mato tam tikrus dalykus Putino psichologijoje, kuriuos jis laiko pavojingais. Jis bijo, kiek toli Putinas ryšis eiti, kad išvengtų pažeminimo, kad išvengtų pralaimėjimo, kad išvengtų būtinybės pripažinti, jog padarė klaidą. Aš tai suprantu. Tačiau kokios yra viso to pasekmės? Kodėl Putinas iš viso įsiveržė į Ukrainą? Ar tik dėl pačios Ukrainos? O gal dėl to, kad Putinas turi didesnę strategiją plėsti Rusiją?

Na, tai jis, žinoma, padarė dėl to, kad turi didesnę strategiją. Kada jis sustos? Tiktai tuomet, kai susidurs su tvirta siena, kurios tikės negalintis įveikti. Kaip Vakarai galės sukurti šią tvirtą ribą Putinui, kuris nesugeba savęs apriboti, jeigu bus susiskaldę? Kas įsiveržė į Ukrainą? Ar Europos šalys privertė Putiną tai padaryti? Ar NATO privertė Putiną įsiveržti į Ukrainą, kaip šisai teigia? O gal tai pats Putinas priėmė šį sprendimą, nes leido sau nugrimzti į haliucinuojančią proto būseną? Jeigu leisite Putinui su tuo išsisukti, leisdami jam pasilikti Donbaso regioną, kaip tai jį sustabdys, kad jis nesakytų: „Gerai, šį raundą laimėjau, pažiūrėkime, ką galėsiu padaryti kitame raunde?“

Tad matote, jau iš paties šio fakto, iš to, kad Putinas padarė tai, ką padarė, vienintelis būdas sustabdyti jo strategiją yra nesuteikti jam būdo išlipti sausam, nes tai jį tik padrąsins. Vakarai privalo būti tvirti ir nesusiskaldę. Tačiau kaip galėsite tai padaryti, jeigu Prancūzija, Italija ir kitos šalys sakys: „Bet neturime pažeminti Putino?“ Ukrainos užsienio reikalų ministras pasakė: „Rusai patys save pažemino.“ Ir tai yra teisingas įvertinimas, aukštesnis situacijos įvertinimas.

Žmogaus teisių pažeidimai Ukrainoje

Kai kurie iš labiausiai žeminančių šios invazijos aspektų yra elgesys su civiliais, moterų prievartavimas, žmonių kankinimas, jų viso kūno sudaužymas geležiniais strypais, kol nelieka nė mažiausios nesudaužytos vietelės. Civilių žudymas, ligoninių, gydymo įstaigų naikinimas, ištisų miestų sugriovimas. Tai yra pažeminimas. Bet ar kas nors vertė rusus tai daryti? Tad turėtumėte paklausti Makrono, kaip jis galvoja, kokiu būdu galėtume išvengti Putino pažeminimo?

Ar tai nereikštų, kad turėtume ignoruoti visus šiuos žmogaus teisių pažeidinėjimus, kuriuos vykdė patys rusai? Ar neturėtume tiesiog apie tai kalbėti? Apsimesti, kad viso to neįvyko ir tiesiog apsimesti, kad Rusija vis dar tebėra tokia šalis, su kuria galime elgtis kaip su civilizuota šalimi? Argi ne tai daugiau nei 20 metų Vakarai darė su Putinu, įgalindami jį, drąsindami jį, leisdami jam manyti, kad Vakarai yra silpni ir jis gali išsisukti su bet kuo? Kaip tai nubrėš liniją, kuri užkirstų kelią tolesnėms jo aferoms? Galite sakyti, na, galbūt, Putinas racionaliai suvokia peržengęs ribą ir ieško būdo iš to išeiti, kad galėtų likti valdžioje. Tačiau ar tikrai galite pasikliauti Putino racionalumu, kad jis bus pakankamai racionalus taip mąstyti?

Tad čia, vėlgi, matote vieną iš tų situacijų, kuriose atrodo nėra jokios geros išeities, jokios idealios išeities. Tačiau visada egzistuoja ideali išeitis, kai ryžtamės pakelti savo suvokimą, tapti sąmoningesni ir pakilti į aukštesnį vienybės lygmenį. Jeigu demokratiniam pasauliui pavyks pasiekti didesnę vienybę ir jie išsaugos šią vienybę, paraginti šio karo būti vieningesni nei kada nors anksčiau, tuomet tai ir bus ideali baigtis, kad ir kas benutiktų, net ir kas benutiktų fizinėje plotmėje.

Juodai balto mąstymo įveikimas

Matote, kad blogio problema niekur nedingo. Demokratinės šalys ją ignoravo, tačiau negalite toliau to ignoruoti. Atėjo laikas palypėti aukščiau, pažvelgti į šitai, pažvelgti į atsaką blogiui ir suvokti, kad galime patobulėti. Esmė čia nėra sakyti: „Ak, mes klydome, padarėme klaidą, turėjome kitaip čia elgtis.“ Esmė čia nėra tai, kaip taip pat sakė Sen Žermenas. Kai pakylate į Kristiškumo lygmenį, kuriame iš tiesų sugebate pažvelgti blogiui į akis ir pripažinti blogį, taip pat pakylate į lygmenį, kuriame nebemąstote juodai baltomis kategorijomis: „Tai daryti buvo teisinga. Tai daryti buvo klaidinga.“ Nėra jokio teisinga ir klaidinga, jūs transcenduojate teisinga ir klaidinga. Nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo galite išsilaisvinti iš blogio, nes kas yra blogis? Tai yra atskirtis, tai yra pasidalijimas į dualistinius teisingumo ir klaidingumo polius, į gėrio ir blogio polius. Kuomet jūs apibrėžiate, kas yra geras – jūs patys, ir kas yra blogas – tie, kurie jums priešinasi.

Tai taip pat yra demokratinių šalių turimas potencialas: pakilti virš dualizmo. Kadangi dualistiniame mąstyme esantys žmonės iš tiesų negali paversti demokratijos funkcionuojančia sistema, kaip matote tai Jungtinėse Valstijose. Kitas žingsnis demokratijoms yra transcenduoti šį juodai baltą mąstymą, teisingumą ir klaidingumą. Nėra jokio teisinga ir klaidinga. Klausimas tiesiog yra toks: ką dabar darysime? Kokia yra problema su šiuo „teisinga ir klaidinga“? Kaip sakėme, tai jus padaro nelanksčiais. Negalite pasikeisti, kai situacija pasikeičia. O situacija iš tiesų pasikeis.

Putinui reikalingas būdas išeiti iš Ukrainos, kadangi jis negali pripažinti padaręs klaidą. Tačiau Vakarams nereikia analizuoti: „Ar mūsų reakcija į Putiną buvo klaidinga?“ Jiems tiesiog reikia pasakyti: „Na, esant tai situacijai, kokia ji dabar yra, koks yra kitas žingsnis, kurį turėtume žengti? Kaip turime pakeisti savo atsaką, kad prisitaikytume prie šios situacijos?“ Jeigu pritaikysite tą patį požiūrį Putinui, galite sakyti, na, Angela Merkel buvo draugiška Putinui daugelį metų ir ji buvo gera lyderė, ji negalėjo klysti. Todėl Vokietija negali klysti savo požiūryje į Putiną. Tad turime toliau su Putinu elgtis taip, tarsi jis nebūtų rusiškai kalbantis Hitleris.

Tai, žinoma, būtų žalingas požiūris. Laimei, Vokietija nepriėmė šio požiūrio, nors jie vis dar tebėra labai atsargūs. Ir vis dėlto, mano mintis čia yra tokia, kad jeigu nemąstote teisingumo ir klaidingumo kategorijomis, galite daug lengviau pakeisti savo požiūrį. Ir būtent tai užtikrina išgyvenimą, kaip sakiau. Išgyventi galite tik prisitaikydami. Ir tik jeigu neturėsite proto, kuris bus poliarizuotas ir sustabarėjęs dėl jūsų teisingumo ir klaidingumo apibrėžimo, galėsite prisitaikyti ir tekėti su pokyčiais.

Kristaus lankstumas

Kristus teka su pokyčiais. Egzistuoja grandiozinis nesupratimas, tiek tarp krikščionių, tiek tarp daugelio pakylėtųjų mokytojų mokinių, ypač iš ankstesnių dispensacijų, kad Kristus visada yra teisus. Kad ir ką Kristus pasakytų, tai bus teisinga, ir tai bus teisinga amžinai. Bet matote, Kristus suvokia, kad situacijos Žemėje keičiasi ir egzistuoja periodai, kai galite užimti tam tikrą poziciją, o tuomet egzistuoja kiti periodai, kai jums reikia pakeisti savo poziciją, ir netgi kartais yra taip, kad yra būtina daryti tai, kas atrodo neteisinga.

Galite paklausti: „Ar teisinga Vakarams apginkluoti Ukrainą, kad ji galėtų kovoti prieš Rusijos įsiveržimą?“ Na, žvelgiant iš aukštesnės perspektyvos, sakytumėte, Kristus sakytų: atsuk kitą skruostą, nesipriešink blogiui. Tad sakytumėte: „Ne, neapginkluojate žmonių ir nekovojate su kitais.“ Tačiau iš kitos perspektyvos sakote: „Bet jeigu nesipriešinsite Rusijos plėtimuisi, tuomet nutiks tas pats, kas nutiko su Hitleriu, jie užvaldys didelę pasaulio dalį, ir ar tai bus dermėje su visuotiniu sąmonės augimu ir progresavimu link aukso amžiaus?“

Matote, negalite taikyti sustabarėjusio požiūrio į situacijas Žemėje. Privalote būti lankstūs; turite žiūrėti, kokia yra situacija. Nes nors tai yra tiesa, kad galiausiai turite atsukti kitą skruostą ir leisti pakylėtiesiems mokytojams sutvarkyti blogio jėgas ir žmones, kurie yra jų užvaldyti, negalite to padaryti trumpalaikėje perspektyvoje, kadangi egzistuoja galimybė, jog blogis gali įgyti daug didesnę įtaką ir dominavimą. Jūs matote, kad galutinė išeitis į geresnį pasaulį yra pakelti sąmonę, tačiau bet kuriuo laiko momentu kolektyvinė sąmonė yra ten, kur yra, ir todėl turi būti imamasi tų priemonių, kurių reikia, kad išvengtume planetos nuvažiavimo į tokias vėžes, iš kurių ją išvesti reikės daugiau laiko.

Mes jau anksčiau sakėme, kad galėjote nesipriešinti Hitleriui, leisdami jam užkariauti visą Europą ir šiandien nacizmas vis tiek jau būtų žlugęs. Tačiau būtų reikėję daug laiko jam žlugti, kaip reikėjo daug laiko žlugti komunizmui Sovietų Sąjungoje. Vėlgi, galime sakyti: „Ar turėjo Ukrainos žmonės atsukti kitą skruostą ir leisti Rusijai užkariauti jų šalį, o jie būtų taikiai priešinęsi ir pasitikėję, kad pakylėtieji mokytojai sugebės įsikišti ir kažkokiu būdu kažką padaryti dėl rusų?“

Galėtume paklausti: „Ar tai būtų buvęs realistiškas scenarijus?“ Na, realybė yra tokia, kad jeigu dauguma Ukrainos žmonių būtų buvę aukštesniame Kristaus sąmonės lygmenyje, tuomet tai būtų galėję suveikti, jie būtų sugebėję atsukti kitą skruostą ir tai būtų leidę Rusijos karmai nusileisti ir mes būtume galėję imtis kitų priemonių. Tačiau didžioji Ukrainos žmonių dalis nėra tame lygmenyje. Jeigu jie būtų buvę tame lygmenyje, Rusijos invazija iš viso nebūtų buvusi įmanoma. Tad visada galite sakyti: „Jeigu kažkas būtų buvę kitaip, tuomet viskas būtų kitaip.“ Tačiau nėra kitaip.

Kolektyvinė Ukrainos sąmonė yra ten, kur yra, su pasidalinimu Ukrainos šalyje tarp simpatizuojančių Rusijai ir tų, kurie turi stipresnį ukrainietišką nacionalinį tapatumą. Ir todėl tai yra vienintelis dalykas, kurį jie galėjo padaryti. Žvelgiant iš idealios perspektyvos, tai nebuvo geriausias atsakas. Tačiau mes nesame idealioje situacijoje, tad kai Kristus žiūri į situacijos realybę, kokia situacija yra tikrovėje, jie sureagavo taip, kaip jiems reikėjo sureaguoti, atsižvelgiant į jų sąmonės lygį. Reikia tikėtis, kad jie galės iš ten paaugti, jie galės įveikti susiskaldymą, galės įveikti korupciją ir iš tiesų sugebės atlikti šuolį į priekį, tapdami šiuolaikiška šalimi.

Tad štai kuo norėjau su jumis pasidalinti šiame mokyme. Mes turime, kaip matote, daug dalykų, kuriuos norime pasakyti apie demokratiją, ir mes, žinoma, toliau tęsime šiuos savo mokymus. Dėkoju jums už jūsų pasiryžimą būti viso to dalimi, leidžiant tai pereiti per savo protus ir čakras į kolektyvinę sąmonę, kur tai jau padarė didelį poveikį žmonėms, kurie sugeba susiderinti su pakylėtaisiais mokytojais, nors jų sąmoningai protai nieko nežino apie pakylėtuosius mokytojus.

Vėlgi, mes nesiekiame, kad visi žinotų apie pakylėtuosius mokytojus ir pripažintų mūsų egzistavimą. Mes tiesiog siekiame atrasti tuos žmones, kurie galėtų pagauti tam tikrą idėją ir kurie galėtų ją įgyvendinti. O jūs, būdami mūsų mokiniais, kai kurie iš jūsų taip pat sugebėsite įgyvendinti kai kurias iš šių idėjų, daugelis jūsų sugebėsite pasitarnauti sustiprindami impulsą, kuris nueina į kolektyvinę sąmonę, tuo būdu taip pat sukurdami galingą postūmį tai kolektyvinei sąmonei pakelti.

Už tai jūs turite mūsų dėkingumą ir užsklendžiu jus džiaugsmo liepsnoje, kuri iš tiesų yra Kristaus liepsna.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels