Kaip pamatyti tai, kas akivaizdu, su Išminties Liepsna

Pakylėtasis Mokytojas Lanto per Kim Michaels, 2022 metų spalio 29 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare Ukrainai.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Lanto. Antrajame Spindulyje dalis mūsų atsakomybės yra dirbti su vyriausybėmis pasaulyje, su žmonėmis vyriausybėse, kurie yra atviri idėjoms, kaip būtų galima pritaikyti išmintį valdymui. Mes, žinoma, esame pasiruošę pasiūlyti savo pagalbą bet kuriai šaliai pasaulyje, kuri bus jai atvira. Aš ateinu pasiūlyti savo pagalbą Ukrainos žmonėms ir Ukrainos lyderiams dabar ir ateityje.

Ar dažnai istorijoje šalis turi tokią galimybę perkurti save pagal naują požiūrį, aukštesnį požiūrį? Yra pasakyta, kad išmintis yra svarbiausia, ir už visus savo turtus įsigykite supratimą. Na, aš tuomet ir siūlau šią išmintį, šį supratimą dabartiniams ir ateities Ukrainos lyderiams. Tačiau visų pirma jį siūlau Ukrainos žmonėms, kad jie galėtų pakilti į aukštesnį savo šalies supratimą, jos praeities ir tuo pačiu potencialo įveikti tendencijas iš praeities, kurios neleidžia jiems susikurti geresnės ateities.

Žinių ir atsakomybės baimė

Kas gi, tam tikra prasme, yra didžiausia kliūtis, su kuria susiduriu, kai ateinu pas žmones atstovaudamas Antrąjį Spindulį? Na, tai yra, kad tiek daug žmonių nenori žinoti geriau. Mano mylimas brolis, Mokytojas MOR, yra pasakęs: „Jeigu žmonės geriau žinotų, jie geriau ir darytų.“ Kolektyvinėje Žemės sąmonėje, tam tikra prasme, egzistuoja tam tikras suvokimas, kad kartu su žiniomis ateina atsakomybė. Kai žinote, negalite ignoruoti to, ką žinote, ir toliau gyventi tuo pačiu būdu. Tad egzistuoja tam tikras suvokimas, kad žinios uždeda atsakomybę keistis. Puolusios būtybės ganėtinai gerai tai suvokia. Ir todėl jos siekia įstumti žmones į būseną, kurioje jie iš tiesų bijotų žinių. Jie nenorėtų žinių. Nes jie bijo, kokius pokyčius jiems tektų padaryti, jeigu gautų ir pripažintų žinias, kurių šiuo metu neturi. Jeigu žmonės geriau žinotų, jie geriau ir darytų. Tačiau tie, kurie nenori daryti geriau, uždaro savo protus, kad nesužinotų, kas yra geriau.

Būtent tai matote didesnėje Rusijos žmonių dalyje, tai ateina iš Kijevo Rusios laikų, iš Atlantidos laikų. Tai yra žmonės, kurie nenori žinoti geriau. Matote tai Sovietų Sąjungoje. Matote tai šiandien Rusijoje, kurioje tiek daug žmonių nenori žinoti, kas vyksta kare. Tačiau, kaip paaiškino Mokytojas MOR, egzistuoja tam tikra žmonių grupė Ukrainoje, kurie nori išsaugoti savo trapų ekvilibriumo jausmą. O kad jį išsaugotų, ką jie daro? Na, jie priešinasi žinojimui geriau. Jie nenori geriau žinoti. Jie nenori atverti savo proto naujiems dalykams.

Jūs, žinoma, matote tai visame pasaulyje, daugelyje, daugelyje pasaulio dalių. Tačiau aš dabar specifiškai kalbu apie Ukrainą. Egzistuoja tam tikras procentas žmonių populiacijoje, kurie nenori geriau žinoti. Jie nusprendė, dauguma jų ganėtinai ankstyvoje savo gyvenimo stadijoje, dar netgi nebūdami pasiekę suaugusiojo amžiaus, kad dabar jie jau žino viską, ką norėjo žinoti. Ir dabar jie tiesiog nori gyventi visą savo likusį gyvenimą su tam tikru žinių bagažu, tam tikru supratimo lygmeniu, kad galėtų išsaugoti tą ekvilibriumo jausmą, jog nėra nieko, ką jie galėtų padaryti. Jiems nėra įmanoma pakeisti savo asmeninį gyvenimą ar pakeisti savo šalį.

Galėtume sakyti, kad tai yra aukos sąmonės dalis. Nes kaip pradedate save laikyti auka? Na, tai gali įvykti tik dėl to, kad yra kažkas, ko jūs nežinote. Nežinote, kaip tapti savo gyvenimo šeimininku ir pakeisti savo situaciją. O kodėl jūs to nežinote? Todėl, kad nenorite žinoti. Nes jeigu iš tiesų žinotumėte, turėtumėte priimti sprendimą, arba daug sprendimų apie tai, kaip norite pakeisti savo gyvenimą. O jūs nenorite pakeisti savo gyvenimo, tad lengviausias būdas nekeisti savo gyvenimo yra nežinoti. Ir, žinoma, laisva valia yra laisva valia. Jeigu žmonės nori uždaryti savo protus, jie turi teisę uždaryti savo protus. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad likusi visata, įskaitant ir kitus žmones Žemėje, turėtų tam paklusti. Kai yra daug, daug žmonių pasaulyje, kurie plečia savo žinias, savo supratimą, savo išmintį, jie visus ima traukti aukštyn. Ir todėl, tam tikra prasme, tai iššaukia aplinkybes, kurios priverčia žmones sužinoti tai, ko jie nežino.

Realybės patikra

Pamatysite, pažvelgę į kolektyvinę Ukrainos sąmonę, kad ypač rytinėse jos dalyse, labiau prie Rusijos linkstančiose srityse, buvo daug, daug šių žmonių, kurie buvo toje nenorėjimo žinoti būsenoje. Ir tam tikra prasme, jie turėjo šią iliuziją, šią svajonę, kažkodėl manydami, kad Rusija yra geresnė šalis už Ukrainą. Ir kad jiems patiems, ir tam tikroms Ukrainos dalims, o galbūt net ir visai Ukrainai, būtų geriau būti Rusijos dalimi. Ir jie nenorėjo žinoti, ar tai yra tiesa ar ne. Jie norėjo gyventi iliuzijoje, kaip ir daugelis žmonių Rusijoje norėjo gyventi iliuzijoje, kad Putinas yra būtent toks lyderis, kokio reikia Rusijai.

Na o dabar, žinoma, įvyko taip, kad šiai proto būsenai iššūkį metė realybė, fizinės aplinkybės, kurių žmonės negali ignoruoti. Ir tai privertė daugelį žmonių permąstyti savo požiūrį į Rusiją. Visa tai susiveda į klausimą: „Kaip Rusija, kurią jie laikė geranoriška šalimi, gali daryti tai, ką šie žmonės matė Rusiją darant Ukrainoje?“ Buvo žmonių, pagrinde tai buvo vyresnio amžiaus žmonės, kurie sveikino rusų kareivius manydami, kad jau seniai buvo laikas jiems ateiti ir užimti Ukrainą. Ir vis dėlto, tie žmonės dabar pamatė, kaip tie patys rusų kareiviai atėjo į jų namus ir viską pavogė, ką tik galėjo išsinešti. Arba jie subombardavo jų namus su artilerija. Arba jie sugriovė jų kelius, nužudė šeimos narius, pavogė jų maistą, paliko juos be vandens, be elektros, be maisto.

O tai, žinoma, privertė juos pamąstyti apie klausimą: „Kaip Rusija galėjo su mumis šitaip pasielgti? Jeigu ji buvo draugiška šalis, jeigu ji atėjo čia mūsų išlaisvinti, kaip ji galėjo su mumis taip pasielgti?“ Žinoma, pats karas galiausiai, laikui bėgant, privers ir Rusijos žmones, kurie yra šioje proto būsenoje, pradėti mąstyti: „Na, jeigu Putinas iš tiesų yra toks lyderis, kokiu mes jį laikėme, kaip jis galėjo taip pasielgti su Rusija? Kaip jis galėjo šitaip pasielgti su mumis?“ Daugelis žmonių Rusijoje dar nepasiekė šio taško, tačiau iš tiesų galiausiai jį pasieks.

Persiorientavimas į Vakarus

Grįžkime prie Ukrainos. Vėlgi, egzistuoja didelė galimybė, paslėpta tragedijoje, kuri vis dar tebesivysto. Žinau, kad galite pagalvoti, jog mes kalbame taip, tarsi karas jau būtų pasibaigęs. Ir tam tikra prasme, mes iš tiesų taip kalbame, kadangi mūsų vizijoje, mūsų prote, karas jau yra pasibaigęs aukštesnėse karalijose, kadangi Rusijos karas baigėsi identiteto ir mentalinėje karalijose. Jis dar nesibaigė emocinėje ir fizinėje plotmėse, tačiau ir čia jis jau eina į pabaigą. Mes kalbame apie ateitį. Mes tai kalbame į kolektyvinę sąmonę, siekdami perorientuoti Ukrainos žmones į ateitį.

Galimybė čia yra tokia, kad dabar yra daug žmonių Ukrainoje, kurie arba buvo priversti, arba patys peržiūrėjo savo požiūrį į Rusiją, į santykius tarp Ukrainos ir Rusijos. Galimybė čia yra tokia, kad tai gali sukurti pokytį kolektyvinėje sąmonėje, kuomet Ukrainos šalis pasikeistų ir apsispręstų ryžtingai persiorientuoti į Vakarus, į Europą. Ir tai, dėl įvairių priežasčių, būtų pats konstruktyviausias žingsnis, ir, tam tikru atžvilgiu, būtų vienintelis realistiškas kelias į priekį Ukrainai.

Yra akivaizdu, kad atsižvelgiant į tai, ką padarė Rusija, didžioji dalis ukrainiečių niekada daugiau nebalsuotų už artimesnių ryšių užmezgimą su Rusija, už kažkokio bendradarbiavimo su Rusija įtvirtinimą. Ir taip pat yra akivaizdu iš to, ką Rusija padarė, sunaikindama civilinę Ukrainos infrastruktūrą, kad Rusija nenorės prisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir padėti atstatyti Ukrainą po karo. Žvelgiant iš grynai ekonominės, grynai pragmatinės ekonominės perspektyvos, vienintelė realistiška ateitis Ukrainai yra persiorientuoti į Vakarus, tapti Europos Sąjungos, o galiausiai ir NATO dalimi, kad ateityje ji būtų apsaugota nuo dar vieno užpuolimo.

Ukrainoje, žinoma, yra žmonių, kurie jau atliko šį pokytį, jau seniai jį atliko. Tačiau dalykas, apie kurį mes čia kalbame, tiek aš, tiek Mokytojas MOR, tiek Kuan Jin, tiek Motina Marija, yra tai, kad egzistavo šis skilimas kolektyvinėje Ukrainos sąmonėje. Egzistavo ši abejonė, šie svarstymai, ar Ukrainai būtų geriau orientuotis link Rusijos, ar link Vakarų. Ir egzistavo nemaža dalis žmonių, kurie jautė, kad Rusija būtų geresnis pasirinkimas. Ir šis susiskaldymas kolektyvinėje sąmonėje stabdė visos Ukrainos šalies augimą. Tad esmė čia nėra, kad tam tikras Ukrainos populiacijos procentas būtų priverstas persiorientuoti į Vakarus. Esmė čia netgi nėra, kad dauguma už tai nubalsuotų. Nes kad Ukraina galėtų pasiekti sėkmę, privalo įvykti tas pokytis, kuomet didžioji dalis populiacijos priimtų, jog tai yra geresnis pasirinkimas.

O tai pareikalaus darbo, kurį turės atlikti ne tik Ukrainos žmonės – turintys giminaičių, kurie vis dar, ar bent jau iki karo, turėjo abejonių, – bet ir Ukrainos valdžia. Egzistuoja atsakomybė dirbti su žmonėmis, siekiant padėti jiems pakeisti savo sąmonę. Galite sakyti: „Na, Rusija jau privertė kai kuriuos tai padaryti“. Na, taip, bet būti priverstu tai padaryti nėra visai tas pats kaip priimti sprendimą, kuriuo iš tiesų pakeičiate savo sąmonę. Kaip sakiau, žmonės buvo priversti užduoti klausimą: „Kaip Rusija galėjo šitaip su mumis pasielgti?“

Tačiau kai kurie iš šių žmonių nebūtinai tiki, kad valdžia Kijeve elgtųsi nors kiek geriau. Jiems reikia tai pademonstruoti. Ir jiems reikia pademonstruoti, kad valdžia yra pasiruošusi juos išklausyti. Ir tai bus iššūkis, kadangi tiek daug žmonių Ukrainoje jau atliko šį perėjimą ir suvokė, kad su Rusija viskas baigta, turime judėti link Vakarų. Tačiau jiems reikia suvokti, kad egzistuoja žmonių procentas, kurie dar neatliko šio pokyčio, ir jiems reikia padėti atlikti šį perėjimą. Kai kuriems tai bus neįmanoma. Pripažįstu, kad jie yra pernelyg seni ir nenorintys keistis. Tačiau daugeliui bus įmanoma padėti suprasti, kokia yra geresnė ateitis jiems patiems ir visai Ukrainai.

Vėlgi, tam reikia, kad atsirastų, kad išsivystytų šis bendrumo jausmas, bendruomeniškumo jausmas, tas jausmas, kad mes esame viena tauta, viena šalis, ir mes judame pirmyn kartu. To negalima pasiekti prievarta, tačiau tai gali užgimti atsiradus atvirumui. Ir kai atsiranda šis pasiryžimas pripažinti, kad tai, kas atrodo akivaizdu daugumai ukrainiečių, vis dar nėra akivaizdu visiems. Ir todėl, reikalingas papildomas darbas. Sakau tai ne tam, kad norėčiau ką nors apkaltinti, tame tarpe ir valdžią. Tai yra nauja situacija, su kuria valdžia anksčiau nebuvo susidūrusi. Ir valdžia turi geras sąlygas, gerus žmones tai padaryti, pradėti šį procesą ir leisti jam vystytis, vystantis Ukrainos ateičiai.

Būtinybė palikti totalitarinę sąmonę

Tai yra svarbu, kadangi Ukraina turi galimybę palikti tai, ką Mokytojas MOR pavadino aukos sąmone, tačiau tai taip pat yra didesnės sąmonės – totalitarizmo, diktatūrų sąmonės dalis. Egzistuoja tam tikras mąstymas, tam tikras padaras totalitarinių šalių kolektyvinėje sąmonėje, kad yra visiškai priimtina naudoti prieš žmones prievartą. Totalitarinėje diktatūroje turite valdžios elitą, dažnai vieną diktatorių, bet taip pat ir jį supančių žmonių grupę, kurie mano esantys teisūs, nesvarbu kas. Tai gali būti įvairiausi dalykai, kuriuos matėte istorijoje. Jie yra teisūs. Todėl jie mano suprantantys, kas yra geriausia šaliai, net ir jos žmonėms. Ir todėl jie mano turintys teisę naudoti prieš populiaciją prievartą. Jiems nėra jokio reikalo mėginti įtikinti žmones. Jie turi teisę naudoti prieš juos prievartą. O žmonės tiesiog turėtų jiems paklusti, nes kitaip: „Mes turime teisę juos įkalinti, sukišti juos į koncentracijos stovyklas, išsiųsti į Sibirą, nužudyti juos, galime su jais daryti ką norime. Nes privalome užgniaužti bet kokį metamą iššūkį mūsų teisumui.“

Ukrainos kolektyvinėje sąmonėje vis dar tebėra šios sąmonės liekanų, nes buvo šitaip mąstančių politikų. Kai kurie iš jų, žinoma, vis dar tebėra gyvi, o keletas jų netgi užima įvairius postus. Tad yra būtina šitai įveikti.

Demokratija negali būti grindžiama jėga

Egzistuoja būtinybė pripažinti, kad demokratiškoje šalyje, pilnai demokratiškoje šalyje, nenaudojate prievartos prieš mažumą. Demokratija nėra daugumos diktatūra. Ji yra paremta pripažinimu, kad žmonės yra skirtingi, kad žmonės turi teisę būti skirtingi, ir mes negalime jų versti už tam tikrų ribų. Žinoma, turite turėti tam tikrą koherentiškumą ir vienybę šalyje, tačiau jėgos naudojimas nėra priimtinas demokratijoje.

Viskas privalo būti savanoriška. Privalo būti gautas valdomųjų sutikimas. Na ir dabar, kaip sakėme, net ir diktatorius tam tikru laipsniu turi valdomųjų sutikimą, tačiau situacija yra visiškai kitokia demokratijoje. Yra svarbu tai suvokti. Ir yra daug lyderių Ukrainoje, kurie jau tai suvokė arba yra pasiruošę tai suvokti. Yra daug žmonių Ukrainoje, kurie jau tai suvokė arba yra pasiruošę tai suvokti. Aš tiesiog sustiprinu šią tendenciją, kad galėtų atsirasti tas pripažinimas, jog yra būtina kreiptis į žmones, ypač rytinėje dalyje, kurie dar neatliko šio perėjimo sąmonėje.

Demokratija yra daug daugiau pastangų reikalaujanti valstybės valdymo forma nei diktatūra, kadangi diktatūroje žmonėms nereikia priiminėti sprendimų. Ir kaip sakėme, yra daug žmonių, ypač Rytų Ukrainoje, kurie nenori priiminėti sprendimų. Šiuos žmones, žinoma, galite rasti visur, tačiau pagrinde didžiausia jų koncentracija yra rytinėje dalyje. Ir turi atsirasti šis pripažinimas, kad šiems žmonėms reikalinga pagalba ir jiems yra būtina padėti, kadangi negalime jiems leisti jaustis, kad jie yra verčiami. Turime jiems parodyti, kad egzistuoja skirtumas tarp diktatoriškos valdžios ir demokratinės valdžios.

Psichologinis informacijos karas prieš ukrainiečius

Vėlgi, tai jau prasidėjo, tai jau tam tikru laipsniu įvyko. Aš tiesiog pabrėžiu būtinybę tai suvokti. Privalo atsirasti didesnis vienybės jausmas, vienovės jausmas, didesnis koherentiškumas Ukrainos populiacijoje. Ir tam, žinoma, yra reikalinga Išminties Liepsna, nes Ukrainos žmonėms reikia palypėti aukščiau ir pripažinti, kad prieš juos Rusija jau labai ilgą laiką vykdė psichologinį informacijos karą, kuris buvo vykdomas bent jau nuo Putino valdymo pradžios.

Tai buvo kuo tikriausias karas prieš Ukrainos žmones. Ir nors daugelis šitai suvokė, daugelis to dar nesuvokia. Vėlgi, egzistuoja būtinybė palypėti aukščiau ir tai apnuoginti, kad žmonės pradėtų matyti, kiek daug šių idėjų, šių įsitikinimų, šių teiginių, kurie buvo skleidžiami Ukrainoje, iš tiesų ateina iš šio Rusijos informacinio karo. Aš to netgi nevadinu propaganda, kadangi tai tapo beveik pernelyg dažnai naudojamu žodžiu. Tačiau iš tiesų buvo vykdomas informacinis karas. Ir jis yra agresyvus. Jis yra pastovus. Jis nebūtinai yra labai subtilus, kai pradedate tai matyti. Tačiau jeigu to nematote, yra labai sunku tai apnuoginti. Žinoma, daugelis žmonių Ukrainoje jau tai pamatė. Tačiau privalo būti dedamos didesnės pastangos tai apnuoginti, kad žmonės galėtų suvokti, jog daugelis susiskaldymų Ukrainos visuomenėje iš tiesų buvo dirbtinai sukurti šio informacinio karo, kuris ateina iš Rusijos.

Ir šis karas, tam tikru atžvilgiu, buvo toks pat agresyvus kaip tas fizinis karas, kurį matote šiuo metu. Ir šis karas, žinoma, vis dar tebevyksta. Vis dar tebėra žmonių Ukrainoje, kurie yra šio karo instrumentai ir buvo jais daugelį metų. Ir jie vis dar tebedaro savo darbą, kai kurie iš jų šiuo metu sulindo į pogrindį, tačiau yra pasiruošę toliau tęsti savo darbą, vos tik karas baigsis. Tai turi būti apnuoginta, kad žmonės nustotų tuo tikėti. Ir todėl tai taptų atgyvena. Nėra būtina rengti raganų medžioklių, nors iš tiesų turite atlikti tam tikrą apnuoginimą. Tačiau turite pažadinti žmones būtinybei to neignoruoti ir laikyti tai tuo, kas tai iš tiesų yra – informaciniu karu prieš juos ir jų ateitį.

Mokytojo Lanto pasiūlymas

Iš tiesų, mes, Antrajame Spindulyje, esame pasiruošę dirbti su kiekvienu – Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje – kurie yra atviri Antrojo Spindulio Išminčiai. Su kiekvienu, kuris nori įgyti supratimą, mes esame pasiryžę dirbti. Kaip mes, žinoma, dirbome su žmonėmis visose trijose šalyse ir visose šalyse, kurios yra atviros mūsų liepsnai, mūsų spinduliui. Tačiau mes ištiesime šį pasiūlymą žmonėms Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rusijoje, kurie ryšis pakilti į aukštesnį supratimo lygmenį.

Mes perdavėme daug mokymų, tačiau, žinoma, nesitikime, kad dauguma žmonių, ar netgi didelis procentas žmonių pripažins pakylėtųjų mokytojų mokymus. Mes esame pasiruošę dirbti su žmonėmis vidiniuose lygmenyse ir perduoti tokias idėjas, tokį supratimą, kurį žmonės pajėgs suvokti, kuriam jie bus atviri. Ir todėl tai, žinoma, gali padėti žmonėms išvystyti tą aukštesnį supratimą, kuris staiga pakeičia situaciją ir žmonės pradeda matyti tai, ko anksčiau nesugebėjo matyti. Ir jiems tai pamačius – pamačius, sužinojus geriau – jie tuomet pradeda daryti geriau. Būtent toks, žinoma, yra už laisvos valios įstatymo glūdintis principas.

Putino nenuoseklumas

Diktatūra pagrinde remiasi žmonių veiksmų kontroliavimu. Ką jie daro ir nedaro. Tačiau, kad galėtų tai padaryti, jie, žinoma, suvokia – tamsos jėgos, stovinčios už diktatūrų, suvokia, – kad jiems taip pat reikia kontroliuoti žmonių protus, ką jie gali matyti, ką jie žino ir ko nežino. Šitai labai aiškiai galite matyti Rusijoje, kaip Putinas mėgina neleisti Rusijos žmonėms žinoti, ką jis ir jo kariuomenė daro Ukrainoje. Na ir dabar, jums gali pavykti pamatyti – ir būtent dėl to aš tai siunčiu į visų trijų šalių kolektyvinę sąmonę – jums gali pavykti pamatyti viso to nenuoseklumą, tame glūdintį prieštaravimą.

Čia jūs turite šalies lyderį, kuris beveik 20 metų praleido kurdamas savo neklystamumo aurą. Jis žino, kas yra geriausia, ir visada daro tai, kas teisinga. Jis dabar nusprendžia įsiveržti į kitą šalį, kad ir kaip norėtumėte tai vadinti. Ir visgi jis nusprendžia, kad nenori, jog jo paties žmonės žinotų, ką jo pajėgos daro toje šalyje. Bet matote, jeigu Putinas yra neklystantis ir visada daro tai, kas teisinga, jis turėtų būti neklystantis Ukrainoje ir turėtų daryti tai, kas teisinga, Ukrainoje. Tai kodėl tuomet jis nenori, kad jo paties žmonės žinotų, ką jis daro? Matote nenuoseklumą? Akivaizdu, jog taip yra dėl to, kad jis žino, jog jeigu Rusijos žmonės žinotų, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, jie tam nepritartų, jie su tuo nesutiktų. Ir todėl jo rankos surištos. Jis jaučia privalantis tai daryti, tačiau taip pat jaučia privalantis mėgintis nuslėpti žinias apie tai, ką jis daro, nuo savo paties žmonių. Tai nėra išmintis. Tai nėra supratimas. Tai yra priešingybė tam. Tai yra proto stygius, išminties stygius.

Tie, kurie suvokia Išminties Liepsną, gali tai matyti, gali matyti čia egzistuojantį nenuoseklumą. Ir kad asmuo, lyderis, kuris šitaip elgiasi, negali būti neklystantis, negali būti teisus. Jis negali būti dermėje su savo paties žmonėmis. Ir štai čia jūs matote šią šoko bangą, kuri perėjo Rusijos kolektyvinę sąmonę, kuomet karas iš tiesų sukūrė impulsą žmonėms naujai įvertinti savo požiūrį į Putiną kaip į lyderį. Tačiau daugelis žmonių karštligiškai stengiasi to išvengti. Jie karštligiškai stengiasi neigti būtinybę tai padaryti, sugalvodami įvairiausius pasiteisinimus ir paaiškinimus, kodėl jiems nėra būtina iš naujo įvertinti savo požiūrio į Putiną, kodėl Putinas privalo būti teisus, kodėl jis privalo būti teisus darydamas tai, ką daro, nors jie žino ir gali matyti, kad tai negali būti teisinga.

Jeigu galėtumėte matyti Rusijos kolektyvinę sąmonę, pamatytumėte šią didžiulę sumaištį. Tai, tiesą sakant, jau perėjo per identiteto ir mentalinį lygmenis. Tenai jau atsirado tam tikras aiškumas, tačiau mažai žmonių tai suvokė dėl egzistuojančios didžiulės sumaišties emocinėje karalijoje, kuri neleidžia žmonėms sąmoningai pamatyti ir pripažinti to, kas akivaizdu. Nes tai yra akivaizdu. Didelė išminties liepsnos dalis yra tai, kad išmintis nėra kažkas, kuo jūs tikite. Tai nėra kažkas, apie ką samprotaujate intelektualiai. Neprasiskinsite kelio į išmintį analizuodami. Galite analizuodami prasiskinti kelią į žinias, tačiau žinios nėra tapatu išminčiai. Išmintis yra, kai atliekate pokytį sąmonėje ir pamatote, kad tai yra tiesa, ne dėl kažkokio intelektualaus argumento, ne dėl kažkokio įsitikinimo, ne dėl kažkokio autoritetų išsakomo teiginio, bet dėl to, jog tai yra akivaizdu. Tai yra akivaizdu. Ir šis nenuoseklumas tarp teiginių ir veiksmų yra akivaizdus!

To, kas akivaizdu, pamatymas

Už visus savo turtus, įsigykite supratimą. Išmintis yra svarbiausia. Kodėl išmintis yra svarbiausia? Todėl, kad ji jums leidžia pamatyti tai, kas yra akivaizdu. Ir tol, kol nematote to, kas yra akivaizdu, esate įstrigę ir jus galima kontroliuoti. Esate įstrigę Jėzaus taip pavadintoje mirties sąmonėje. Tačiau kai įgyjate, iš pradžių supratimą – ir šis supratimas vis dar gali būti intelektualus – tačiau intelektualus supratimas gali atvesti prie gilesnio pokyčio, kuomet jūs staiga pamatote tai, kas akivaizdu ir kam net nėra būtini jokie argumentai. Štai tuomet turite išmintį. Štai tuomet esate laisvi. Ir tuomet negalite būti kontroliuojami šio pasaulio jėgų, kadangi jūsų išmintis peržengia šio pasaulio ribas. Ji peržengia dualistinės sąmonės ribas. Ji yra aukščiau už visokiausius ginčus.

Rusijos kolektyvinėje sąmonėje šiuo metu tvyro didžiulė sumaištis, kadangi žmonės vis dar mėgina įrodinėti, kodėl jiems nėra būtina keistis. Tačiau, žinoma, vis didėjantis skaičius – ir šis skaičius auga kiekvieną dieną – žmonių pasikeitė ir pamatė tai, kas akivaizdu. O pamatyti tai, kas akivaizdu, yra svarbiausia, keliant savo sąmonę, keliant savo sąmoningumą. Galėtume sakyti, kad jums einant 144 sąmonės lygmenų keliu, kiekvieną kartą, kai pakylate laipteliu į aukštesnį lygmenį, pamatote kažką, ko anksčiau nematėte, ir pamatote, kad tai yra akivaizdu. Tame, žinoma, slypi ir sunkumas. Kaip sakėme, tie, kurie yra žemiau tam tikro sąmonės lygmens, nesugeba matyti to, ką jūs dabar galite matyti ir kas jums yra akivaizdu.

Galite, pavyzdžiui, pažvelgti į Putiną ir sakyti, kad: „Kodėl prieš karą buvo tiek daug žmonių, kurie manė, kad jis tikrai nepuls, tikrai neįsiverš? Kodėl net ir daugelis Ukrainos vyriausybėje ir kariuomenėje taip manė?“ Na, taip buvo dėl to, kad jie buvo pakilę į aukštesnį išminties lygmenį ir galėjo matyti akivaizdžias Rusijos invazijos į Ukrainą pasekmes. Jie galėjo matyti, kokias pasekmes tai sukeltų net ir pačiai Rusijai, net ir Putinui. Ir jie manė, jog kadangi jiems tai yra taip akivaizdu, tai taip pat turėtų būti akivaizdu ir Putinui. Nes jie galvojo: „Na, juk jis anksčiau buvo racionalus žmogus. Tad jis vis dar turi būti racionalus žmogus.“ Tačiau jie nesuvokė, jog kad ir koks jis galėjo atrodyti esąs, tam tikri dalykai Putinui niekada nebuvo akivaizdūs. Ir tie dalykai taip pat nebuvo akivaizdūs didelei daliai žmonių Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje. Ir jie nėra akivaizdūs daugumai žmonių Kinijoje ir daugumai žmonių Vidurio Rytuose, o taip pat daugelyje kitų diktatūrų pasaulyje.

Fundamentalus pokytis sąmonėje

Galite paklausti: „Kas paskatina perėjimą iš diktatūros į demokratiją?“ Tai, kad kritinei masei žmonių staiga pasidaro akivaizdu, jog žmonės turi teises ir jokia valdžia negali atimti šių teisių ar apibrėžti šių teisių. Kai tai tampa akivaizdu kritinei populiacijos masei, šalis gali pasikeisti ir tapti demokratija. Kai jau atliekate šį pokytį, na, jums tampa akivaizdu, kad būtent taip ir yra. Tačiau kol žmonės dar nėra atlikę šio pokyčio, jie nesugeba to matyti. Galite mėginti juos tuo įtikinti. Būtumėte galėję mėginti įtikinti Putiną, kaip Makronas Prancūzijoje mėgino tai daryti. Tačiau tai neturi jokio poveikio, nes jis nesugeba matyti. Jis yra apakintas savo paties proto būsenos, savo paties fantazijų apie savo didybę kaip šio didingo istorinio Rusijos lyderio. Ir jis negali matyti to, kas yra akivaizdu daugumai kitų žmonių, bent jau demokratinėje pasaulio dalyje. Jis negalėtų to matyti. Negalėtumėte jo priversti to pamatyti jokiais samprotavimais ar argumentais.

Štai kodėl mes kalbėjome apie Skaudžių Smūgių Mokyklą. Žmonės nenori matyti. Žinoma, jie galėtų tai pamatyti, jeigu norėtų. Putinas būtų galėjęs tai pamatyti, jeigu būtų norėjęs, tačiau jis nenorėjo. Nes jis norėjo laikytis įsikibęs svajonės apie savo paties didybę, apie savo vietą istorijoje. Ir tuomet Skaudžių Smūgių Mokykla materializuoja fizines aplinkybes, kurių žmonės negali paneigti arba ignoruoti. Ir būtent dėl to mes sakėme – kiek skaudūs turės tapti smūgiai, kad žmonės nubustų iš neigimo ir pripažintų: „Akivaizdu, jog pralaimėjome šį karą, kad negalime laimėti šio karo?“ Vis didėjantis žmonių skaičius Rusijos kariuomenėje ir valdžios aparate pradėjo tai suvokti. Kai kurie žmonės Putino vidiniame rate pradėjo tai suvokti, tačiau jie nenorėjo išsakyti jam to garsiai, nes neatrodo, kad jis norėtų tai pripažinti. Taip pat, žinoma, ir jo psichologijoje tvyro sumaištis. Klausimas yra, kiek dar skaudžių smūgių turės būti smogta, kad įvyktų pokytis? To aš, žinoma, negaliu prognozuoti. Tačiau, kaip sakėme, galbūt tai nesitęs tiek ilgai, kaip kai kurie žmonės baiminasi.

Tad dabar, daviau jums tai, ką norėjau perduoti iš Antrojo Spindulio. Esu dėkingas už galimybę, nes tai, ką mes čia pasakėme, galioja, žinoma, ne tik Ukrainai, tai galioja ir daugeliui kitų šalių, kurios yra šiame pereinamajame procese arba kurios bus šiame procese ateityje, pereidamos iš diktatoriškos valdžios formos į demokratinę valdžios formą. Tad užsklendžiu jus Išminties Liepsnoje, kuri galės, jeigu to norėsite, padėti jums pamatyti tai, kas akivaizdu.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels