Norite būti daugiau ar norite būti mažiau?

Pakylėtasis Mokytojas MOR per Kim Michaels, 2022 metų spalio 29 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare Ukrainai.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas MOR. Klausimas, kurį spinduliuoju į kolektyvinę Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos sąmonę, yra: norite būti daugiau, ar norite būti mažiau? Nes tarp jų nieko daugiau nėra. Nėra stovėjimo vietoje. Neįmanoma išsaugoti status quo.

Iliuzija, kad yra įmanoma išsaugoti status quo

Kas buvo Sovietų Sąjunga? Mėginimas sukurti tam tikrą būseną ir ją išsaugoti. Žinau, kad egzistavo ideologija, siekusi paskleisti komunizmą po visą pasaulį. Žinau, kad Sovietų Sąjungos egzistavimo metu buvo atvirai ir paslėptai stengiamasi išplėsti Sovietų Sąjungą ir komunizmą. Tačiau atėjo momentas, kai taip pat atsirado tam tikras supratimas, jog nebus lengva labiau išplėsti komunizmą ar labiau išplėsti Sovietų Sąjungą. Ir per visą tą laiką taip pat egzistavo troškimas išsaugoti tam tikrą status quo, nes komunizmo ideologija yra mėginimas sukurti statišką visuomenę. O kodėl taip yra? Todėl, kad pati elitizmo prigimtis, pati puolusių būtybių, stovinčių už elitizmo, prigimtis yra laikytis įsikibus į tai, ką jos turi, siekti atkurti tai, ką jos jaučia praradusios praeityje, ir tuomet kabintis į tai, ką jos jau mano atkūrusios.

Tai yra esminė psichologija, kurią matote visoje Žemės planetoje. Ne tik lyderiuose, bet ir žmonėse pasaulyje, kurie siekia laikytis įsikibę į tai, ką sukūrė. Jie iš pradžių siekia sukurti tam tikrą būseną, o tuomet jie nori laikytis į tai įsikibę. Tačiau kai pažvelgiate į istoriją, ar matote, kad kam nors kada nors būtų pavykę išsaugoti status quo? Galite sakyti: „Na, Romos imperija gyvavo šimtmečius. Ta ar ana imperija gyvavo ilgą laiką.“ Bet ar tikrai? Ar jos sugebėjo sukurti būseną ir tuomet laikytis į ją įsikibusios? Ir pamatysite, kad jos nesugebėjo to padaryti. O kodėl nesugebėjo?

Tam yra daug priežasčių. Visų pirma, tokia yra dualistinės sąmonės prigimtis. Imperiją galite sukurti tik jėga. O kai panaudojate jėgą, sukuriate disbalansą, kuris grasina jūsų jėga sukurtai būsenai. Ir todėl, kai naudojate jėgą imperijai sukurti, ši imperija jaučia, kad jai pastoviai yra grasinama. Tos imperijos lyderiai jaučia, kad jiems pastoviai yra grasinama. Pažvelkite į Romos imperatorius. Ar jie jautėsi ramybėje? Ne, jie jautė, kad kažkas visą laiką taikosi atimti iš jų galią. Dažnai net ir jų pačių šeimos nariai. Ar Romos imperija sugebėjo išsaugoti status quo? Ne, nes ji pastoviai plėtėsi. Kodėl? Todėl, kad jos ekonomika buvo paremta užkariavimais ir vogimu iš kitų, užuot gaminus kažką iš vidaus.

Kuo buvo paremta Sovietų Sąjungos ekonomika? Kitų išnaudojimu, užuot buvusi sau pakankama iš vidaus. Marksistinė komunistinė ekonomika niekada negalėtų būti sau pakankama, niekada negalėtų būti tvari. Tiesą sakant, grynai kapitalistinė ekonomika taip pat negali būti tvari. Ir būtent dėl to matote, kad šios imperijos buvo stumiamos plėstis. Romos imperija turėjo nepaliaujamai plėstis, tačiau galiausiai išsiplėtė tiek daug, jog su tuometine komunikacijų technologija nebesugebėjo išsaugoti imperijos. O tuomet, žinoma, vidiniai konfliktai, vidinės kovos dėl valdžios privertė šią imperiją sugriūti.

Kodėl Vladimiras Putinas įsiveržė į Ukrainą? Todėl, kad jo imperija taip pat negali būti išsaugota. Galbūt jis turi kažkokį sąmoningą tikslą atkurti Rusijos imperiją ar pasipriešinti demokratijai, ar kad ir ką jis galvotų savo supainiotame prote, kuriame jis vos ne vos sugeba išlaikyti vieną mintį ilgesnį laiko tarpą. Tačiau realybė yra tokia, kad vidiniai jėga paremtos imperijos nenuoseklumai privertė jį siekti išplėsti imperiją. Kaip sakėme, jis buvo valdžios poste, tačiau būtų galėjęs išsaugoti tą valdžią visą savo likusį gyvenimą. Ir nors tai nebūtinai būtų buvęs labai ilgas laiko tarpas, jis vis tiek būtų galėjęs ramiai sau sėdėti ir mėgautis savo turima pozicija. Tačiau jis pamanė, kad turėtų padaryti daugiau.

Savitranscendencijos įstatymas

Matote, egzistuoja dėsnis, kosminis dėsnis, lydintis laisvos valios įstatymą. Ir šis dėsnis teigia, kad nors turite laisvą valią daryti ką norite, patirti kokią tik norite patirtį, neturite laisvos valios patirti bet kokį patyrimą neribotą laiką. Kitaip tariant, laisvos valios įstatymas egzistuoja poliariškume su savitranscendencijos įstatymu. Jūs galite daryti ką norite su savo laisva valia tol, kol tampate daugiau. Tačiau kai atsisakote save transcenduoti ir siekiate jėga sukurti imperiją Žemėje, siekiate sukurti horizontalią imperiją, užuot ryžęsi save transcenduoti, sukuriate šį vidinį prieštaravimą, kuris reiškia, kad turite mėginti daryti vis daugiau ir daugiau horizontaliu būdu, užuot transcendavę save vertikaliu būdu.

Štai kodėl sakau, kad nėra nieko, kas galėtų stovėti vietoje visatoje. Tai yra kosminis dėsnis. Jis yra aukščiau gamtos dėsnių, tačiau jis atsispindi gamtos dėsniuose, ir būtent dėl to turite šį evoliucijos procesą, kurį galite stebėti, nors jis toli gražu nėra išsamiai aprašytas evoliucijos teorijos. Jūs turite šį savitranscendencijos įstatymą, ir jeigu nesiryšite tapti daugiau nei esate dabar, būsite stumiami siekti tapti daugiau tuo, kuo esate dabar, plėsdamiesi horizontaliai, o ne vertikaliai. Tačiau tai vyks tik jėga, o jėga sukuria savo pačios opoziciją, ir todėl tėra laiko klausimas, kada priešinga jėga, atsiradusi iš jūsų jėgos naudojimo, sugriaus jūsų pastangas horizontaliai plėstis.

Praeityje matėte tam tikras imperijas, kurios kurį laiką sugebėjo išsaugoti šią jėga paremtą būseną, tačiau tai buvo sutrumpinta, ir dabar šis laiko tarpas darosi vis trumpesnis. Sovietų imperija negyvavo tiek ilgai kiek Romos imperija. Putino imperija negyvuos tiek, kiek sovietų imperija. Ir būtent dėl to matote tai, ką matote Ukrainoje, kurioje rusų kariuomenė, nepaisant savo tariamo pranašumo, iš esmės traukiasi arba užima gynybines pozicijas. Jie traukiasi persigrupavimui, tačiau iš tiesų yra pakeliui pasitraukti į pačią Rusiją, ir ar jiems pavyks tenai persigrupuoti, tebėra atviras klausimas.

Kaip tai yra susiję su Ukraina? Na, kai žiūrite į Ukrainą kaip į šalį, matote, kad Ukraina neturi troškimo plėstis horizontaliai. Tačiau Ukraina iki karo buvo labai stipriai susiskaldžiusi ir didelė jos populiacijos dalis, pagrinde tose visuomenės sekcijose ir šalies vietose, kurios buvo arčiausiai Rusijos, norėjo išsaugoti status quo. Kita jos dalis norėjo tikro progreso, realios transcendencijos. Ši beveik aklavietė, ar bent jau labai lėtas augimas, kuris buvo iki tol, dabar buvo sudaužyti karo. Ir tai iš tiesų yra didžiulė galimybė Ukrainos šaliai. Tai nereiškia, kad mes kaip nors pateisiname karą ar sakome, kad karas yra geras dalykas, mes tiesiog sakome, kad šitai dabar nutiko. Ir kaip sakėme, jūs galite arba žvalgytis į praeitį, arba galite žiūrėti į ateitį. Tačiau jeigu žiūrėsite į ateitį, turite pasakyti: „Kaip galėtume pasinaudoti šia galimybe?“

Aukos sąmonės transcendavimas

Ir čia yra bent vienas aspektas, ką galite padaryti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos Ukrainos žmonės galėtų padaryti, tačiau yra vienas pokytis, kurį galite padaryti. Yra didelė pagunda, ir jau egzistuoja tam tikras Ukrainos žmonių segmentas, kurie tam pasidavė. Tačiau yra didelė pagunda pažvelgti į esamą situaciją ir sakyti: „Ukraina čia yra auka. Mes buvome brutaliai užpulti, mūsų žmonės buvo žudomi, kankinami, prievartaujami, jų namai buvo sugriauti, elektros tinklai didžiąja dalimi buvo sunaikinti ir taip toliau. Mes esame Rusijos agresijos aukos.“ Tačiau kas sukėlė šią aklavietę? Kas yra už tų žmonių, kurie norėjo išsaugoti status quo? Kas slypėjo už žmonių Sovietų Sąjungoje, kurie norėjo išsaugoti status quo, kas slypi už žmonių šiandieninėje Rusijoje, kurie nori išsaugoti status quo? Tai yra aukos sąmonė.

Na ir dabar, iš tiesų galite sakyti, kad dažnai yra kažkoks specifinis išorinis dalykas, kuriuo žmonės naudojasi aukos sąmonei pateisinti, pavyzdžiui: „Mes buvome užpulti Rusijos.“ Tačiau egzistuoja gilesnė buvimo auka sąmonė, kurioje sąmoningai jaučiatės bejėgiais pakeisti savo situaciją, kadangi egzistuoja šios išorinės jėgos, kurių negalite įveikti, negalite prieš jas kovoti. Tačiau netgi dar giliau už viso to slypi šis nenoras priiminėti savarankiškus sprendimus, pačia giliausia prasme: „Koks aš esu žmogus, ar kokiu noriu būti žmogumi?“ Bet taip pat: „Kokį gyvenimą noriu turėti? Kokius noriu patirti gyvenime patyrimus? Kokioje visuomenėje noriu gyventi? Kokius noriu turėti lyderius šioje visuomenėje?“

Mes daug kalbėjome apie Rusijos žmones ir jų istoriją, ir dalis to taip pat galioja žmonėms Ukrainoje. Tačiau mes sakėme, kad jūs turite ilgą nenoro priiminėti savarankiškus sprendimus istoriją. Būtent tai yra aukos sąmonė: „Neturiu priiminėti savarankiškų sprendimų. Nėra jokios prasmės man priiminėti savarankiškus sprendimus, nes negaliu įveikti šios išorinės jėgos, kuri mane laiko šioje dabartinėje būsenoje.“ Įžengdami į šią aukos sąmonę jūs, iš esmės, susikuriate ekvilibriumo jausmą, paremtą dabartinėmis sąlygomis, kokios jos yra. O kadangi jaučiatės šių didesnių jėgų, dėl kurių nieko negalite padaryti, auka, norite bet kokia kaina išsaugoti tą ekvilibriumo jausmą. Nenorite jo prarasti. Mėginate išsaugoti ekvilibriumo jausmą, ir todėl norite, kad jūsų visuomenė išsaugotų išorines sąlygas, kurios suteikia jums tą ekvilibriumo jausmą. Nenorite, kad jūsų visuomenė pasikeistų.

Senojo ekvilibriumo jausmo sudaužymas

Galite pažvelgti į kai kuriuos žmones rytų Ukrainoje arba daugelyje, daugelyje vietų Rusijoje, kurie yra vyresnio amžiaus. Kai kurie iš jų jau gali būti pensijoje. Jie turi šį nedidelį sovietinės eros butą, kuriame gyvena. Turi tuos pačius baldus, kuriuos turėjo 20, 30, 40, 50 metų. Turi fiksuotas pajamas. Turi savo kasdienę rutiną, darydami joje tai, ką daro. Ir jie nenori prarasti to, ką turi. Jie nori laikytis į tai įsikibę. Tačiau už viso to slypi nenoras pamąstyti, kad gali egzistuoti kažkas daugiau nei tai, ką jie šiuo metu turi. Jūs galėtumėte būti daugiau nei esate šiuo metu. Siekdami išsaugoti ekvilibriumo jausmą, kurį turite šioje labai siauroje fizinėje aplinkoje, kurią turite, norite, kad visuomenė liktų kokia buvo. Būtent tai sukėlė daugybę problemų Ukrainoje, daug didesnes problemas nei matėte kitose Varšuvos pakto ar buvusiose sovietinėse respublikose Europoje (kurios padarė daug didesnį progresą nei Ukraina), nes jose nebuvo tokio populiacijos procento, kurie būtų norėję, kad visuomenė liktų tokia pati, kurie nenorėjo keistis.

Na o dabar nutiko taip, kad karas daugelyje vietovių ištraukė šiuos žmonės iš jų ekvilibriumo jausmo. Jis, taip sakant, privertė juos palikti savo ekvilibriumo jausmą. Jūs vis dar galite matyti rytinėje Ukrainos dalyje, kad tenai yra žmonių, kurių miestai buvo užpulti Rusijos kariuomenės, tačiau šie žmonės atsisakė išvažiuoti. Jie atsisakė evakuotis, nes negalėjo net minties įsileisti, kad galėtų išeiti iš savo ekvilibriumo jausmo ir fizinės aplinkos, kuri jiems atrodė suteikianti šį jausmą. Tad jie karštligiškai mėgina laikytis įsikibę, jie mėgina pasilikti savo mieste, nors jų namai galėjo būti subombarduoti. Nėra elektros, nėra vandens, beveik nėra maisto. Ir jie vis tiek mėgina kabintis.

Tačiau matėte, kad daugelis jų nesugebėjo išsilaikyti, ir todėl, jeigu galėtumėte pažvelgti į kolektyvinę sąmonę, pamatytumėte, kad ši jėga, norinti sustabdyti augimą Ukrainoje, buvo labai susilpninta, tiesą sakant, kai kuriose vietose ji buvo tiesiog sudaužyta į šipulius. Ir, vėlgi, mes nepateisiname karo, nesakome, kad buvo kažkas pozityvaus ar pateisinamo Rusijos invazijoje, bet mes sakome, kad dabar, kai tai jau įvyko, Ukraina turi pasirinkti. Ar jūs, kai karas baigsis, sieksite grįžti ir sukurti kažkokį ekvilibriumą, kažkokį status quo, sieksite atkurti tai, ką turėjo žmonės? O gal pasakysite: „Dabar, kai patyrėme tokį lemtingą lūžį savo šalies istorijoje, kaip galime toliau nuo čia judėti? Kokia yra galimybė, kurią mes dabar turime?“

Didžiulė galimybė Ukrainai

Ir galimybė, kurią jūs dabar turite, yra, tam tikru požiūriu, tai, ko dar niekada anksčiau nebuvo įvykę jūsų šalies istorijoje, jūs turite galimybę nuspręsti: „Kokia šalimi mes norime būti? Kokiais mes norime būti žmonėmis? Kokia mes norime būti visuomene? Ar norime būti į praeitį besižvalgančia visuomene, kuri siekia atkurti kažką, ką jaučiamės praradę? O gal norime visiškai pasikeisti ir žiūrėti į ateitį, sakydami: ką mes dabar galime padaryti? Kokia čia yra mūsų galimybė?“

Ateis toks momentas, kai karas baigsis, kovos baigsis. Ateis momentas, kai karas baigsis. Tai nebus aklavietė, kokią turėjote nuo 2014 metų iki dabar. Ateis momentas, kai karas bus lemtingai pasibaigęs ir Ukraina turės galimybę judėti į priekį. Kada tai tiksliai įvyks, priklausys nuo Ukrainos žmonių pasiryžimo atlikti pokytį. Jeigu nenorėsite atlikti šio pokyčio, galite tai ištęsti.

Tačiau jeigu ryšitės atlikti pokytį, ateis tas lemiamas taškas, kai galėsite pasakyti: „Dabar mes galime pradėti atstatyti savo šalį, nebijodami, kar Rusijos raketos ją sugriaus.“ Būtent tai siekiu spinduliuoti į kolektyvinę sąmonę: tą valią išeiti iš aukos sąmonės, iš žvalgymosi į praeitį, ir imti žiūrėti į: „Ką mes galime padaryti, kad judėtume į priekį?“ Ir atvirai tariant, turite pažvelgti į kitas šalis, kurios jau perėjo šį procesą, užsitarnaudamos NATO ir ES narystę. Jūs padavėte prašymą, jūsų prezidentas padavė prašymą tapti ES nare pagreitintu procesu. Tačiau Ukrainoje vis dar tebėra žmonių, tebėra tam tikras kolektyvinės sąmonės segmentas, kuris mano: „O, bet kadangi mes tapome Rusijos agresijos aukomis, ES privalo mūsų pasigailėti ir suteikti mums narystę ir padėti mums atstatyti šalį. Jie privalo tai dėl mūsų padaryti.“ Tačiau tai yra aukos sąmonė naujoje versijoje. Negalėsite pastatyti geresnės Ukrainos, jeigu turėsite šią sąmonės būseną, kurioje ieškote išmaldos, ieškote, kad kas nors jūsų pasigailėtų, kad kas nors kitas jums kompensuotų už tai, kas jums buvo padaryta. Privalote atlikti pokytį ir tarti: „Štai mes čia, mes esame didelė šalis, mes turime gamtinius išteklius, turime nagingus žmones, kurie yra pasiruošę dirbti, kurie yra išradingi, jie sugeba sugalvoti naujas idėjas. Mes turime didžiulius privalumus. Turime didžiules galimybes. Prie ES mes jungiamės ne tam, kad būtume ES galiniu kiemu ir jie kažkokiu būdu turėtų mums padėti viską atstatyti. Mes jungiamės prie ES, nes esame pasiruošę būti Europos bendruomenės turtu. Mes neieškome išmaldos, mes ieškome galimybės. Tai pareikalaus pokyčio. Tai jau prasidėjo. Daug žmonių Ukrainoje jau atliko šį pokytį, tačiau yra dar daug darbo, kuris turi būti padarytas, kad tai taptų save pastiprinančiu procesu.“

Jūs, kurie esate mūsų mokiniai, galite išsakyti prašymus, tačiau taip pat tikiuosi, kad dirbsite ir sieksite šį pokytį atlikti ir savyje, kad tai, ką aš išspinduliavau į kolektyvinę sąmonę, galėtų sklisti ir palaipsniui išvystytų tą momentumą, kuris atvestų prie pokyčio, idant šis pokytis taptų negrįžtamas ir Ukraina galėtų žiūrėti į priekį. Jūs turite lyderius, prezidentą, jo patarėjus, daugelį parlamento narių, kurie jau atliko šį pokytį arba yra pasiryžę pasikeisti, arba yra keitimosi procese. Tačiau jūs taip pat turite tam tikrą grupę politikų, kurie nenori keistis, nes pagrindinis jų rūpestis yra išsaugoti savo poziciją visuomenėje. Turite oligarchus, kurie nenori prarasti savo ekonominių privilegijų, tačiau taip pat turite ir politikus, kurie nenori prarasti valdžios, kurią jaučia turintys.

Nauji lyderiai, kurie tarnauja žmonėms

Na ir dabar, šie žmonės, kurie nenori kažko prarasti, taip pat, tam tikru atžvilgiu, yra aukos sąmonėje. Jie tiesiog yra daug galingesnėje ir patogesnėje pozicijoje nei į pensiją išėję žmonės, gyvenantys sovietinės eros bute kokiame nors Rytų Europos mieste. Tačiau jie vis dar tebėra aukos sąmonėje, kadangi yra taip susirūpinę savo išorinės situacijos, kuri jiems suteikia ekvilibriumo jausmą, išsaugojimu, jog yra pasiruošę stabdyti visos visuomenės augimą. Tarp šių žmonių buvo tokių, kurie supyko, kai buvo išrinktas naujas prezidentas, kuris nepriklausė politiniam aparatui ir todėl negalėjo būti jų kontroliuojamas. Tad iš tiesų yra būtina, kad Ukrainos žmonės pradėtų tai suvokti.

Egzistuoja progresyvūs politikai, kurie nori pozityvių pokyčių visiems žmonėms Ukrainoje. Ir taip pat egzistuoja regresyvūs politikai, kurie nori išsaugoti savo postus ir valdžios elito pozicijas, privilegijuoto elito, oligarchų, biurokratų, tų politikų, kurie politikais tapo visam gyvenimui, bet ne dėl to, kad norėtų tarnauti šaliai. Tai yra politikai, kurie nori praturtinti save ir savo artimuosius, o ne praturtinti žmones. Tad turi įvykti pokytis, kuomet žmonės pradėtų į tai žiūrėti ir sakytų: „Kokia mes norime būti šalimi? O jeigu norime progresyvios šalies, kuri galėtų save akceleruoti, kuri galėtų save transcenduoti ir tapti daugiau, tuomet kokių mums reikia politikų, kad jie galėtų materializuoti tokią šalį?“ Na, tikrai ne tokių, kurie žvalgosi į praeitį, kurie siekia patys praturtėti, užuot tarnavę žmonėms.

Tai yra suvokimas, kuris turi pasklisti po kolektyvinę sąmonę, kad vis daugiau ir daugiau žmonių padarytų šią išvadą. Esmė čia nėra surengti smurtinę revoliuciją ar net ir taikią revoliuciją. Esmė yra surengti revoliuciją sąmonėje, kuomet žmonės tai įsisąmonintų ir tiesiog nustotų tikėti tuo, ką kalba šie politikai. Jie nustotų už juos balsuoti. Ir, vėlgi, dėl karo šis status quo, kuris buvo anksčiau, buvo sudaužytas. O tai reiškia, kad nauji politikai turi geresnes galimybes nei kada nors anksčiau iš tiesų įgyvendinti realius pokyčius.

Naujo atsakomybės jausmo sukūrimas

Tad tai turi būti pamatyta. Kai kurie jau tai suvokė, kai kurie dar nesuvokė. Tačiau aš spinduliuoju į kolektyvinę sąmonę ir į sąmonę tų, kurie yra tam atviri, kad yra būtina neturėti šio tunelinio matymo ir nebūti taip susitelkus į karą, kad negalėtumėte atsitraukti žingsnelio atgal ir tarti: „Kas bus po to? Dabar, kai mūsų visuomenė daugeliu atžvilgiu buvo supurtyta iki pat pamatų, kokias mums tai suteikia galimybes, kurių iki šiol neturėjome? Ir kaip galime tuo pasinaudoti, kad pakreiptume šalį ta kryptimi, kuria visada norėjome, kad ji eitų? Link klestėjimo žmonėms, demokratijos, atvirumo, politikų atsakomybės, o taip pat ekonomikoje, verslo bendruomenėje esančių žmonių atsakomybės.“

Turi atsirasti naujas atsakomybės jausmas. Nes kas yra korupcija? Korupcija yra tai, kad tie, kurie užima tam tikrus postus visuomenėje, imdami kyšius ir suteikdami paslaugas, yra neliečiami. Jie prieš nieką nėra atsakingi. Būtent dėl to jie gali dalyvauti šioje korupcijoje ir išsisukti su ja metai iš metų, dešimtmečiai iš dešimtmečių. Tačiau iš kur tai ateina? Na, tai ateina iš sovietinės visuomenės, kuri institucionalizavo žmonių klasę. Beklasė visuomenė turėjo dvi žmonių klases. Tuos, kurie neužėmė jokių postų, ir tuos, kurie turėjo kažkokį postą visuomenėje, suteiktą valdžios. Ir užimdami šį postą, jie galėjo išsisukti su įvairiausiais dalykais ir išvengti atsakomybės. Ir tai yra dar vienas visos šios aukos sąmonės aspektas.

Privilegijuotų narcizų klasė

Tad tuo noriu pasakyti, kad šie žmonės, kai jau įgijo poziciją, norėjo ją išsaugoti. O jeigu tai reiškė, kad tam turėsite išsaugoti visą sovietinę sistemą, jie buvo pasiruošę daryti viską, kas buvo jų galioje, kad išsaugotų tą sistemą, idant galėtų išsaugoti savo asmeninę poziciją. Kitaip tariant, egzistavo šios fantastinės idėjos marksistinėje ideologijoje apie šios nuostabios bendruomenės sukūrimą, kurioje egzistuotų solidarumas tarp darbininkų ir visi save matytų visumos dalimi. Tačiau kas buvo sukurta realybėje, bent jau Sovietų Sąjungoje ir net ir šiuolaikinėje Kinijoje, yra visuomenė, kurioje egzistavo ši žmonių klasė, kurie siekė įgyti tą poziciją, nes jų varomoji jėga buvo troškimas gauti asmeninę naudą, gauti privilegijas. Ir kai jau tai įgijo, jie norėjo tai išsaugoti.

Tai yra centrinis mechanizmas, tiek sovietiniame komunizme, tiek kinietiškame komunizme, ir bet kokiose kitose komunizmo atmainose, kurias matėte pasaulyje. Turite tam tikrą klasę žmonių, kurie neturi jokio pasišventimo bendruomenei, visumai, šaliai, tarnavimui žmonėms. Jie siekia pozicijos, nes nori įgyti pranašumą. Jiems rūpi tik jie patys. O kartą tai įgiję, jie nori tai išsaugoti. Ir būtent dėl to matote šiuos žmones, kurie yra pasiruošę imti kyšius, kurie yra pasiruošę pavergti žmones, yra pasiruošę įkalinti tuos, kurie priešinasi sistemai. Ir jūs turite visą šią sistemą, kuriai vadovauja į save susikoncentravę egoistiški narcizai. Visai šiai sistemai vadovauja tam tikras žmonių tipas, kadangi sistema išaukština ir apdovanoja tokio tipo žmones, kadangi jie, turėdami troškimą išsaugoti savo pačių privilegijas, yra pasiruošę išsaugoti sistemą. Sistema yra save pastiprinanti, nes kai jau ji yra įdiegta, žmonės, kurie įgijo pranašumą, privilegijas, būdami sistemos dalimi, nori išsaugoti sistemą.

Na ir dabar, galite pažvelgti į šiuolaikinę Rusiją ir matyti, kad ji iš to neišsilaisvino. Galite pažvelgti į Ukrainą prieš karą ir matyti, kad ir Ukraina iš to neišsilaisvino, ji buvo išsilaisvinusi nuo to didesniu laipsniu nei Rusija, tačiau nebuvo pilnai išsilaisvinusi. Galite pažvelgti į Ukrainą ir sakyti: „Na, mes dabar turime galimybę išsklaidyti šiuos kerus, išsilaisvinti iš šios sistemos, perkurti visą savo sistemą. Ar pasinaudosime šia galimybe, o gal ją ignoruosime ir leisime šiems žmonėms toliau būti savo postuose arba grįžti į savo postus ir perimti šalies valdymą, kai karas baigsis? Ką mes darysime? Ar išsilaisvinsime nuo praeities?“ Esmė čia net nėra išsilaisvinti nuo Sovietų Sąjungos ar nuo komunizmo, nes jūs matėte panašią sistemą ir kitose šalyse, kurios nebuvo komunistinės. Tačiau esmė čia yra suvokti, kad egzistuoja ši dinamika žmonių visuomenėje, kuomet tam tikrų rūšių sistemos apdovanoja pačius savanaudiškiausius žmones, ir tai visada sukuria represinę visuomenę, kuri ilgalaikėje perspektyvoje negali išlikti.

Save pastiprinančios spiralės sukūrimas

Tai yra didžiulė galimybė Ukrainai. Žinau, kad, vėlgi, kaip jau anksčiau sakėme, gali atrodyti pernelyg anksti apie tai kalbėti, kol karas vis dar vyksta, tačiau mes aiškiai matome, kad karas nevyks visą laiką. Ir todėl mes siekiame jums duoti, ir duoti kolektyvinei sąmonei bei Ukrainos žmonėms, galimybę pakilti aukščiau, pažvelgti į ateitį ir susikurti geresnę ateitį sau, savo šaliai, ir netgi didesnei Europos ir pasaulio bendruomenei. Ukraina yra Europos bendruomenės turtas, ar bent jau turi potencialą tapti šiuo turtu. Ir aš, bei mes visi pakylėtoje karalijoje, tikimės, kad Ukraina ir kritinė masė Ukrainos žmonių atliks tą pokytį ir pakils aukščiau, palikdami aukos sąmonę ir priimdami: „Taip, mes esame Europos bendruomenės turtas. Mes neieškome išmaldos, neieškome pasigailėjimo, mes siekiame aktyviai dalyvauti bendruomenėje, kurioje matome geresnę ateitį nei turėjome praeityje.“

Tad dabar, daviau jums tai, ką norėjau jums duoti. Dėkoju jums už galimybę išsakyti tai fizinėje plotmėje, išspinduliuoti tai per jūsų čakras, kad tai galėtų padaryti maksimalų poveikį. Todėl užsklendžiu jus labai džiaugsmingoje Dievo Valios liepsnoje, kurią saugau Žemei ir su kuria esu vienovėje, su kuria AŠ ESU Žemei.

Mokytojas MOR, AŠ ESU.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels