Pakilimas į aukštesnius tarnystės lygmenis
Pakylėtoji Mokytoja Nada per Kim Michaels, 2022 metų spalio 30 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare Ukrainai.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Nada, Šeštojo Spindulio, įprastai dar vadinamo Taikos Spinduliu ir Tarnystės Spinduliu, Čohanė.
Kodėl taika ir tarnystė? Na, ar gali būti tarnystė, kai nėra taikos? Daugelis paprieštaraus šiam teiginiui. Matote, kad kai kuriose šalyse yra sakoma, jog kai esate kariuomenėje ir kovojate kare už savo šalį, jūs tarnaujate savo šaliai. Netgi yra sakoma, kad prarasti savo gyvybę kare yra aukščiausia tarnystė arba didžiausia auka. Tai, žinoma, yra suprantamas jausmas, atsižvelgiant į dabartines sąlygas Žemėje. Tačiau, žinoma, jūs, kurie esate mūsų mokiniai, suvokiate, kad natūralioje planetoje tarnauti kariuomenėje nėra natūralu ar netgi būtina. Tad matote, kad Žemėje sąlygos šiuo metu yra tokios, jog yra būtina turėti kariuomenę.
Atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakiau. Yra būtina turėti kariuomenę. Tačiau būtina tai yra tik dėl to, kad tiek daug žmonių yra dualistinėje sąmonės būsenoje. Jūs, žinoma, suvokiate, kaip paaiškino Ilarionas, kad didelė grupė šalių pasaulyje pakilo į žmogiškumo lygmenį, pakilo į tiesos lygmenį, kuriame joms niekada net į galvą nešautų vienai kitos užpulti. Yra akivaizdu, kad tokiame gynybiniame aljanse kaip NATO, paties šio aljanso pagrindas yra tai, kad šalys nepuola viena kitos. Nes koks gi, kitu atveju, būtų tikslas turėti aljansą, jeigu nebūtų to pasitikėjimo, kad tie, kurie įstojo į aljansą, vienas kito nepuls? Tam tikra prasme galėtume sakyti, kad tarp NATO šalių, ar netgi tarp šiuolaikinio demokratinio pasaulio šalių, kariuomenei egzistuoti nėra jokios būtinybės. Jiems nereikalinga kariuomenė apsiginti vieniems nuo kitų. Tai kodėl tuomet sakau, kad kariuomenė vis dar tebėra reikalinga? Na, žinoma, dėl to, kad vis dar yra šalių, kurios nepakilo į tą žmogiškumo lygmenį, į tą sąžiningumo lygmenį, į lygmenį, kuriame jomis būtų galima pasitikėti.
Į save sukoncentruotas tarnavimas
Na ir dabar, mes taip pat galime į tai pažvelgti iš kitokios perspektyvos. Jeigu pažvelgsite už dabartinio dualistinio mąstymo Žemėje ribų, mes jums paaiškinome, kad šis mąstymas kyla iš atskirties sąmonės, kurioje žmonės yra pradėję save laikyti atskiromis būtybėmis. Tai sukūrė įvairius žmonių susigrupavimus, kurie save laiko atskirtais nuo kitų žmonių grupių, ar tai būtų šalys, rasės, lytys ar kad ir kokios būtų jūsų turimos grupės, daugybę tokių susigrupavimų matėte istorijoje ir matote net ir šiandien. Kai esate atskiri žmonės, kai save laikote atskirais žmonėmis, kokia yra jūsų tarnavimo koncepcija? Na, pagrinde tai yra tarnavimas sau.
Jūs tarnaujate sau kaip individas, mėginantis įgyti geriausią įmanomą pranašumą sau, kokį tik galite gauti. Tai yra korupcijos pagrindas. Tie, kurie užima postus visuomenėje, naudojasi šia pozicija, neatsižvelgdami į tai, kaip tai paveikia kitus žmones ar visą visuomenę, nes jie nejaučia jokios atsakomybės už kitus žmones ar visuomenę. Kai kuriais atvejais, galite turėti šalį arba grupę žmonių, kurie yra šioje atskirties būsenoje, tačiau jie vis tiek sugeba suvokti, kad yra kažkas, kažkokia visuma, pavyzdžiui, valstybė, ir jie gali matyti poreikį tarnauti valstybei.
Žinoma, jie patys neapibrėžia, ką reiškia tarnauti valstybei. Tai apibrėžia tie, kurie valdo valstybę, ir jie tai apibrėžia remdamiesi savanaudišku tarnavimu, tai, ką jie laiko asmeniniais interesais, dažnai trumpalaikiais interesais. Kai kuriais atvejais, tai gali būti ilgalaikiai interesai, ta prasme, kad jie siekia paskleisti savo religiją kaip visų pranašiausią, kaip tai darė katalikai ir musulmonai per kryžiaus žygius, arba siekia paskleisti savo ideologiją ar dar kokį epinį tikslą. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad patį savanaudiškiausią tarnavimą matėte ankstesniais amžiais, kuriuose nebuvo jokių organizuotų visuomenių. Kas ką suės, visi prieš visus, kiekvienas mėgino įgyti pranašumą sau.
Net jeigu grįžtumėte į tas visuomenes, pamatytumėte, kad tai iš tiesų nebuvo visiškai savanaudiškas tarnavimas. Daugelis šių medžiotojų-rinkėjų kultūrų gyveno grupėmis, ar vadintumėte šias grupes gentimis ar dar kaip nors. Jie gyveno nedidelėmis grupėmis, kadangi suvokė, jog nė vienas žmogus nėra sala, ir medžiotojų-rinkėjų kultūroje individas negalėtų pats vienas išgyventi. Privalėjo būti bendradarbiavimas. Turėjo būti tarnaujama grupės poreikiams ir individas turėjo tarnauti grupei.
Tiesą sakant buvo daug tokių, jūsų šiuolaikiniame pasaulyje taip vadinamų primityvių visuomenių, kurios turėjo ganėtinai aukštą žmogiškumo lygmenį ir pasišventimą tarnavimui, tikram tarnavimui, kuriame tarnaujate visumai. Na ir dabar, galite sakyti, kad tai nebuvo pats aukščiausias, altruistinis tarnavimas, kadangi jie vis dar tebetarnavo genčiai kaip būdui užsitikrinti savo išgyvenimą. Ir vis dėlto, tarp jų buvo žmonių, kurie buvo pasiekę aukštesnį tarnavimo lygmenį nei matėte kai kuriose kitose ankstesnėse visuomenėse, pavyzdžiui, barbarų invazijose į Europą, kai Europa buvo užpulta Atilos Huno, Čengischano ir kitų, ir šių barbarų tikslas buvo prisiplėšti kuo daugiau grobio, nužudant kitus žmones, sugriaunant miestus ir taip toliau.
Matote, kad, tam tikra prasme, galėtume sakyti, jog čia matote pavyzdį žmonių, kurie save laikė visiškai atskirais nuo tų, kurie buvo ne jų grupėje, tačiau jie vis dar tebeturėjo šį pasišventimą tarnauti grupei, sekti lyderiu, tačiau tai buvo labai savanaudiškas tarnavimas. Jie žinojo, kad rizikuodami savo gyvybe jie taip pat gaus galimybę prisiplėšti grobio ir parsinešti šį grobį namo.
Žmonių gebėjimo tarnauti progresavimas
Matote, tam tikra prasme galėtume sakyti, kad kai pažvelgiate į istoriją, matote, jog vyko labai laipsniškas, labai lėtas žmonių gebėjimo tarnauti progresas. Galėtume sakyti, kad žemiausias tarnystės lygmuo yra, kai rūpinatės tik savimi kaip individu. Tai yra, kaip sakėme, pats žemiausias sąmonės lygmuo iš 144 lygmenų. Jūs laipsniškai kopiate į aukštesnius tarnystės lygmenis. Gentinė sąmonė buvo aukštesnis tarnystės lygmuo už žemiausią tarnystės lygmenį. Galėtume sakyti, kad barbarai taip pat buvo labai žemame tarnystės lygmenyje, tačiau vėlesnės civilizacijos, kuriose žmonės tarnavo valstybei arba kažkokiai religijai, vis dar tebeturėjo mažiau į save sukoncentruotą tarnystės lygmenį nei žemiausias lygmuo. Galėtume sakyti, kad net ir Sovietų Sąjungoje bent jau kai kurie žmonės buvo pasiekę tarnystės lygmenį, kuris peržengė grynai savanaudiško tarnavimo ribas. Galime sakyti, kad nors egzistavo tam tikros grupės, tam tikros šalys, tam tikros religijos, kurios buvo labai susitelkusios į savanaudišką tarnavimą ir buvo pasiruošusios naudoti prieš kitus prievartą, vyko labai lėtas žmonių gebėjimo tarnauti kažkam už savo ribų progresavimas. Jie sugebėjo pažvelgti už savo pačių protų ir pasišvęsti tam kažkam tarnauti, nors kartais ir nelabai noriai. Tačiau ką mes sakėme? Protas gali tapti uždara sistema, ir jums leidžiantis link žemiausio Žemėje įmanomo sąmonės lygmens, jūsų protas tampa vis labiau uždaresnis.
Kaip pakylate į aukštesnius lygmenis? Na, žemiau 48 lygmens aukštyn kylate pamažu pamatydami visiško koncentravimosi į save ribotumus. Pradedate suvokti, jog iš tiesų yra naudinga turėti kažkokį lojalumą kitiems žmonėms, savo šeimai, grupei, ir todėl sugebėti tarnauti kažkam, kas peržengtų siauras jūsų asmeninių interesų ribas. Galite matyti, kad net jeigu pažvelgtumėte į tokią visuomenę kaip Sovietų Sąjunga, joje taip pat buvo žmonių, kurie sugebėjo progresuoti savo gebėjime tarnauti. Tačiau progresavo toli gražu ne visi. Dauguma žmonių visiškai nenorėjo to daryti, tad jie, tiesą sakant, dar giliau nugrimzdo į šį koncentravimąsi į save, kas, kaip sakėme, yra būdinga daugeliui šiandieninių Rusijos žmonių. Tačiau galite matyti, kad bet kokios organizuotos pastangos, kurios verčia žmones tarnauti už jų asmeninių interesų išeinančiam tikslui, gali padėti jiems augti savo gebėjime tarnauti.
Karinė tarnyba demokratiniame pasaulyje
Na ir dabar, žinoma, jūs taip pat galite matyti, kad daugeliui šių grupių vadovavo puolusios būtybės, kurios buvo pačiame žemiausiame sąmonės lygyje. Šie lyderiai apibrėžė grupės interesus pagal savo pačių asmeninį interesą, kuris dažniausiai būdavo troškimas pasiekti didžiausią valdžią arba pripažinimą Žemėje. Kartais tai būdavo visiškai neracionalus tikslas, kadangi jų protai buvo taip stipriai užvaldyti demonų ir puolusių būtybių, kad vienintelis jų tikslas tebuvo visur sėti chaosą ir destrukciją. Jūs, žinoma, matote, kad kol yra žmonių, kurie yra šiame sąmonės lygyje, šiame atskirties lygyje, turite turėti kariuomenę, kadangi negalėsite turėti demokratinio pasaulio, kuris yra pakilęs virš šio sąmonės lygmens, jeigu jis negalės apsiginti nuo tų, kurie vis dar tebėra žemiau šio lygmens.
Na ir dabar, žinoma, tai nereiškia, kad būti kariuomenėje ir eiti žudyti kitus žmones yra aukštesnis tarnystės lygmuo iš dvasinės perspektyvos. Kariuomenė šiuo metu yra būtina, ir kaip Jėzus paaiškino, kartais gali būti, kad tai, kas nėra idealu iš aukštesnės Kristaus sąmonės perspektyvos, vis dar tebėra dermėje su Kristaus sąmone, kadangi tai gali atnešti reikiamus pokyčius arba tai gali užkirsti kelią blogesnei situacijai. Buvimas kariuomenėje yra tam tikra tarnavimo forma, tačiau, žinoma, tai nėra aukščiausia tarnavimo forma, į kurią gali pakilti žmonės. Matote, kad šiose šalyse, kurios pakilo aukščiau ir tapo demokratijomis, sukurdamos šiuos ekonominius aljansus, gynybinius aljansus, jos sukūrė vidinės taikos būseną.
Na ir dabar, daugelis šių šalių manė, kad po Antrojo Pasaulinio Karo, ir ypač po Sovietų Sąjungos išformavimo, jos taip pat pasiekė ir išorinę taiką, tačiau matote, kad jos vis dar išsaugojo savo kariuomenes. Tad tuo noriu pasakyti, kad šios šalys pasiekė vidinės taikos būseną, o tai reiškia, kad kolektyvinė sąmonė buvo pakelta, ir vis daugiau ir daugiau žmonių suvokia būtinybę tarnauti visumai, kad ir kaip jie tai suprastų. Dažnai tai nereiškia tarnavimo valstybei. Dažnai tai reiškia tarnavimą kitiems žmonėms arba visuomenei, arba bendram gėriui, arba kolektyvui. Kad ir kaip jie tai matytų, jie suvokia, kad yra būtina tarnauti. Ką tai reiškia? Na, sakėme, kad žemiausias tarnavimo lygmuo yra tarnavimas sau, kuriame koncentruojatės vien į save. Galime sakyti, kad žemiausiuose lygmenyse žmonės sako: „Jeigu tarnauju, noriu kažką gauti mainais. Aš tarnauju dėl to, kad gaučiau kažką mainais.“
Aukštesnės tarnavimo formos
Tai, žinoma, nėra tikras tarnavimas. Kokia yra aukštesnė tarnavimo forma? Na, tai yra tai, ką Jėzus pademonstravo ir apie ką jis kalbėjo prieš 2000 metų. Galėtume sakyti, kad Kristaus žinios esmė yra tarnavimas. Žinau, kad galite sakyti, jog daugelis kitų dalykų taip pat yra Kristaus esmė, tačiau kadangi AŠ ESU Šeštojo Spindulio Čohanė, savo dėmesį sutelksiu į tarnavimą. Ką Jėzus sakė? Jis kvietė žmones pakilti į aukštesnį sąmonės lygį. Išorine prasme, jis mokė minias palyginimais, kadangi žinojo, jog jie nėra pasirengę aukštesniam tarnystės lygmeniui, tačiau jie bent jau galėjo pakilti virš žemesnių tarnavimo sau lygmenų. Paklausydami jo kvietimo daryti kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, mylėti savo priešus, daryti gera tiems, kurie jūsų nekenčia ir taip toliau, jie galėjo pakilti į mūsų taip vadinamą pamatinį žmogiškumą, kuris jums leidžia pradėti tarnauti. Tai nėra grynai į save sukoncentruotas tarnavimas, tačiau tai vis dar tebėra paremta pripažinimu, kad: „Jeigu geriau elgsiuosi su kitais žmonėmis, jeigu nenaudosiu prieš kitus žmones prievartos, jie nesieks prievartos naudoti prieš mane, tad mes visi klestėsime ir tai, tiesą sakant, mums visiems bus naudingiausia.“
Žinoma, egzistuoja ir aukštesnis tarnystės lygmuo, ir būtent taip Jėzus paaiškindavo visus dalykus savo mokiniams, o taip pat užmaskuota forma fragmentiškai užrašytuose jo pasakymuose. Palyginimas apie tarnus, kurie padaugino talentus, yra tokia užmaskuota forma, ir šiame palyginime yra pasakojama apie tarną, kuris nepadaugino savo talentų, kadangi buvo susikoncentravęs tik į save ir į savo siaurus savanaudiškus interesus. Jis nenorėjo rizikuoti. Tačiau kiti padaugino talentus nesavanaudiškai tarnaudami. Galėtume sakyti, kad Jėzus mokė savo mokinius ir, vėlgi, mokė tai savo palyginimuose užmaskuota forma, kad atlikdami tam tikrą tarnavimą čia Žemėje, jūs gausite atlygį iš aukštesnio šaltinio arba dvasinėje karalystėje po savo gyvenimo Žemėje. Jis davė palyginimą apie tuos, kurie gauna savo atlygį Žemėje, nes būtent to jie nori, ir apie tuos, kurie savo atlygio nori danguje. Šitaip jis iš tiesų ragino žmones eiti keliu į Kristiškumą, kas yra aukščiausia tarnavimo forma, kurią galite duoti šioje planetoje.
Tai nereiškia, kad žmonės tai gali daryti tik būdami krikščioniais ar naudodami tą pačią terminologiją, kurią naudojame mes, vadindami tai Kristiškumu. Tai iš tiesų yra kelias į aukštesnę sąmonės būseną, į aukštesnę sąmoningumo būseną, kurioje išsilaisvinate iš atskirties iliuzijos, dualistinės sąmonės būsenos, kuri jus verčia būti susikoncentravusiais į save kaip į atskirą individą. Vietoj to, jūs pakylate aukščiau. Esmė čia nėra priversti save tai padaryti. Tai buvo viena svarbiausių krikščionybės nuosmukio, besitęsiančio iki pat šių dienų, priežasčių.
Jėga paremtas tarnavimas
Daugelis krikščionių pradėjo suvokti, kad Jėzus atnešė kažkokią aukštesnę žinią ir jis juos kvietė į aukštesnį tarnavimo lygmenį. Tačiau jie vis dar tebesėdi skaitydami Bibliją ir galvodami: „Kaip galiu padaryti tai, ką Jėzus man sakė daryti?“ Ir jie tuomet verčia save eiti ir užsiimti, pavyzdžiui, kažkokia labdaringa ar misionieriška veikla. Tačiau ką iš tiesų Jėzus kvietė savo mokinius daryti, tuos, kurie buvo pakankamai aukštame lygmenyje suvokti jo vidinius mokymus? Jis juos kvietė pereiti sąmonės transformaciją. Šio tarnavimo neatliksite versdami save. Kai save verčiate, jūs vis dar tebeieškote: „Kokia man iš to bus nauda? Ką aš iš to gausiu?“ Netgi yra tokių, kurie galvoja: „Jeigu padarysiu visus šiuos gerus dalykus Žemėje, jeigu būsiu geru krikščioniu, jeigu būsiu krikščionių pastoriumi ir darysiu visą šį misionierišką darbą, Dievas tikrai mane apdovanos danguje, ir būtent to aš noriu.“ Tai vis dar tebėra į save sukoncentruotas tarnavimas.
Aukštesnis tarnystės lygmuo, į kurį Jėzus kvietė žmones pakilti, yra kuriame įveikiate atskirties jausmą. Todėl imate matyti pamatinę tiesą, kuri yra Kristaus įžvalgumo esmė, kad visa gyvybė yra viena ir vienintelis būdas pakelti kitus yra pakelti visumą: „Vienintelis būdas pakelti save yra pakelti kitus, šitaip pakeliant visumą.“ Tai yra sąmonės pokytis. Tai nėra kažkas, ką jūs priimate kaip religinį įsitikinimą ar ideologiją. Krikščionybė, kaip ji yra apibrėžta katalikų bažnyčios net iki pat šių dienų, ir daugelio liuteroniškų bei fundamentalistų bažnyčių iki pat šių dienų, yra ideologija. Tai yra ideologinė sistema, kurią žmonės apsivelka, kaip apsivelkate paltą. Jie prisiverčia sekti sistema, manydami, kad įgis kažkokį pranašumą. Komunizmas buvo ideologija, kurią žmonės prisiėmė. Žinoma, buvo žmonių, kurie tikėjo komunizmu, kurie atsivertė į komunizmą, kaip kai kurie žmonės atsiverčia į krikščionybę. Tačiau tai vis tiek buvo kažkas, kas buvo paremta jėga. Jie tai prisiėmė ir vertė save mąstyti tuo būdu, tikėti tuo būdu, elgtis tuo būdu.
Mes jums dabar paaiškinome, kad šiuolaikinėse demokratijose iš tiesų įvyko šis sąmonės pokytis. Šis sąmonės pokytis yra fundamentalus. Tai yra perėjimas į aukštesnę tarnavimo formą, kurioje pradedate žiūrėti už savo ribų. Tačiau tai taip pat būtų galima aprašyti ir kitu būdu. Tai yra perėjimas nuo jėgos prie vienybės. Kas yra taikos priešingybė? Daugelis sakys, kad karas. Tačiau iš tikrųjų taikos priešingybė yra jėga. Kodėl yra šalių, kurios gyvena taikoje viena su kita? Todėl, kad žino ir gali pasitikėti, jog: „Ta kita šalis nenaudos prieš mus jėgos.“ Švedai gali pasitikėti, kad nors prieš tūkstantį metų Danija pusę Švedijos buvo pajungusi Danijos karaliaus valdžiai, danai neįsiverš į Švediją ir nemėgins viso to susigrąžinti. Jie turi taiką viduje.
Tai, ką jūs matote mūsų taip vadinamame šiuolaikiniame pasaulyje, kurį Putinas vadina Vakarais, yra iliuzijos transcendavimas, kad jėga yra būtina, kuomet tikite, kad vienintelis būdas gauti to, ko norite, yra naudoti jėgą. Galite pažvelgti į pasaulio istoriją ir matyti, kad didesnę dalį žinomos istorijos pasaulyje dominavo jėga. Egzistavo grupės, egzistavo imperijos, kurios mėgino jėga atimti iš kitų. Matėte pavyzdžių – žmonių grupes ar netgi ištisas civilizacijas, kurios nebuvo pastatytos ant jėgos naudojimo. Kai kuriais atvejais jos kurį laiką išgyveno. Kitais atvejais, jos buvo užvaldytos tų, kurie buvo pasiruošę naudoti jėgą. Jūs, žinoma, turite netgi dar daugiau pavyzdžių apie egzistavusias dvi civilizacijas, kurios abi buvo pasiruošusios naudoti jėgą ir tarp jų įvyko susidūrimas, dažnai atvedęs prie to, kad viena civilizacija sunaikindavo arba užgrobdavo kitą, ir netgi buvo atvejų, kai tai baigėsi abiejų civilizacijų susinaikinimu.
Vienybe paremtas tarnavimas
Galite matyti, kaip mes paaiškinome, kad demokratija yra neišvengiamas istorinio proceso, evoliucinio Žemės proceso rezultatas, kadangi ji yra paremta kylančia sąmone. Lygiai taip pat, noras naudoti jėgą atsitraukė. Istorinė būtinybė, jeigu norite taip sakyti, buvo vis labiau palikti jėgą ir artėti prie ne jėga paremto požiūrio į gyvenimą. Kam Vokietijai ar Prancūzijai reikėtų vienai kitą versti, jeigu jos abi suvokė, kad jos abi galės pasiekti žymiai daugiau savanoriškai bendradarbiaudamos?
Egzistuoja jėga ir egzistuoja savanoriškos pastangos. Šiuolaikinis pasaulis (nesakau, Vakarai, kadangi yra šalių, kurios pakilo į šį lygmenį, taip pat ir kitose pasaulio dalyse), šiuolaikinis pasaulis transcendavo jėgą ir savanoriškai įžengė į šį nerašytą susitarimą, paremtą pasiryžimu tarnauti kažkam, kas peržengia siauras atskirų individų ar žmonių grupių interesų ribas. Idealiame scenarijuje Europos Sąjunga turėtų tapti grupe šalių, kurios nebelaikytų savęs atskiromis šalimis, bet tiesiog laikytų save didesnės jas visas transcenduojančios visumos dalimi. Tai, idealiame scenarijuje, taip pat turėtų nutikti ir Jungtinėse Valstijose, nors, ypač per pastarąjį dešimtmetį, atsirado tendencija, kad kai kurios valstijos pradėjo atsiskirti nuo sąjungos savo protuose, savo retorikoje, savo politiniuose įsitikinimuose.
Jėga paremtame mąstyme įstrigę žmonės
Matote, kad jeigu pažvelgtumėte į istoriją, yra akivaizdu, jog kad ir kaip tai gali atrodyti, pasaulis palieka jėgą ir juda link taikos ir bendradarbiavimo. Tai yra judėjimas, kurį mes aiškiai matome iš pakylėtosios karalijos, kurioje mes, žinoma, galime matyti kolektyvinę sąmonę, mes galime matyti emocinę, mentalinę ir identiteto karalijas. Tačiau ir įsikūnijime yra žmonių, kurie taip pat tai mato. Jeigu to nematytumėte, kaip būtumėte galėję patirti tą gausos ir bendradarbiavimo augimą, kurį matėte per šiuos kelis paskutinius dešimtmečius? Jeigu žmonės netikėtų, kad pasaulis palieka jėgos naudojimą, kaip galėtumėte jaustis pakankamai saugūs, pakankamai taikūs bendradarbiauti? Jūs, žinoma, matote, kad Putinas ir Rusija nepakilo į tą lygmenį. Jie vis dar tebėra įstrigę jėga paremtame mąstyme. Jie vis dar tiki, kad nepaisant visų jų turtų, visų gamtinių Rusijos išteklių, jiems to nėra gana. Jie turi grobti jėga. Jie tiki, kad turi gauti kažką iš kitų žmonių, tačiau vienintelis būdas tai gauti, jų supratimu, yra užgrobti tai jėga. Tačiau ar Rusijai bus įmanoma užgrobti tai, ko ji nori, jėga? Galite sakyti, kad fiziškai invazija į Ukrainą buvo mėginimas užgrobti jėga. Tačiau kaip visa tai baigėsi? Tikrai ne taip, kaip buvo planuota. Be viso to Rusija, ir ypač Putinas, nori dar kažko. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad Rusijos valdžios elitas, Putinas ir tie, kurie jį įgalina, jie nori tam tikrų privalumų. Jie mano, kad vienintelis būdas gauti tuos privalumus iš Vakarų, kaip jie tai vadina, yra priversti Vakaruos jiems tai duoti.
Ar tai galėtų kada nors būti pasiekta? Na, galite sakyti, kad Putinas savo prote įsivaizduoja pasiekęs ganėtinai daug per pastaruosius 20 metų, bauginimais priversdamas Vakarus jam nusileisti. Jis tai interpretavo kaip silpnumo ženklą, tačiau kaip paaiškinome, taip buvo dėl to, kad Vakarai buvo linkę abejoti Putinu, jie vylėsi, kad jis ir Rusija galiausiai sugebės pakilti į tokį patį neatskirties, ne jėga paremtos visuomenės lygmenį, koks buvo pasiektas Vakaruose. Tačiau jeigu Vakarai iš tiesų pajaustų, kad Rusija jiems kelią grėsmę, jeigu jie pajaustų, kad jų gyvenimo būdui ir jų bendradarbiavimo būdui iškilo grėsmė iš šios išorinės jėgos, kas nutiktų? Matote, kad tai, ką Putinas laiko silpnumo ženklu Vakaruose, iš tiesų yra žmogiškumo išraiška. Nes kai pakylate į aukštesnį taikumo lygmenį, kai pakylate į ne jėga paremtą visuomenę, jūs nemetate iš karto atgal to, ką jie meta jums. Jūs atsukate kitą skruostą. Jūs sakote: „Taip, mes matome, kad iš Rusijos ateina jėga, tačiau esmė čia nėra akis už akį ir dantis už dantį. Tad mes ramiai į tai sureaguosime, suteiksime jiems dar vieną galimybę sugrįžti į protą ir taip toliau.“ Putinas įgijo tam tikrų pranašumų žaisdamas šį žaidimą, tačiau kas nutiktų, jeigu jis nueitų per toli? Jeigu jis nueitų iki taško, kuriame Vakarai, kaip jis juos vadina, suvoktų, kad: „Nebegalime būti pasyvūs. Privalome pasakyti stop.“ Rezultatas būtų toks, kad visos šios šalys vieningai sureaguotų Rusijai sustabdyti. Kadangi jos turi didesnę populiaciją ir daug didesnę materialinę gausą, aukštesnę sąmonę, didesnį organizuotumą, Rusija nieko dėl to negalėtų padaryti. Ir tikrai nieko, kas galėtų užtikrinti Rusijos ateitį ar leisti jai gauti tai, ko ji nori.
Jėgos naudojimas prieš žmones, kurie pakilo virš jėgos
Tad tuo noriu pasakyti, kad Putinas žaidė tam tikrą žaidimą su Vakarais, tačiau egzistuoja limitas, kiek toli tai gali nueiti. Įsiverždamas į Ukrainą jis nuėjo per toli. Kuo visa tai baigsis, dar turėsime pamatyti, tačiau jis susprogdino tolerancijos burbulą iš Vakarų. Tai, ką jis laikė silpnumo ženklu, buvo tolerancija, ir jis dabar iššvaistė jam duotą tolerancijos kiekį. Tad aš čia mėginu jums paaiškinti, kad Rusija mėgino naudoti jėgą prieš šalis, kurios pakilo virš jėgos. Tai negali veikti. Ilgalaikėje perspektyvoje tai negali veikti. Iš dalies dėl karmos įstatymo, dėl antrojo termodinamikos dėsnio, bet taip pat ir dėl to, kad tie, kurie yra jėga paremtoje proto būsenoje, negali jėga priversti tų, kurie transcendavo tą proto būseną.
Argi ne tai Jėzus pademonstravo prieš 2000 metų? Izraelyje buvo grupių, kurios buvo karingai nusiteikusios, jos buvo ginkluotos, apmokytos ir norėjo sukurti smurtinį sukilimą prieš romėnus, ir šie žmonės norėjo, kad Jėzus vadovautų šiam sukilimui. Jėzus galėjo tapti šių grupių vadu, šitaip išvengdamas savo suėmimo, kankinimų ir nukryžiavimo. Tačiau jis perėjo nukryžiavimą, kad pademonstruotų kai ką labai paprasto: kai pakylate virš jėgos sąmonės, tie, kurie vis dar tebėra jėga paremtoje sąmonėje, jums neturi jokios galios. Taip, jie gali įkalinti, kankinti ir nukryžiuoti jūsų fizinį kūną. Bet ar jie turėjo nors menkiausią galią Jėzaus mąstymui, Jėzaus protui? Jie neturėjo visiškai jokios galios. Jūs čia, žinoma, matote, kad Vakarai nėra pasiekę Jėzaus sąmonės lygmens. Jie vis dar tebeturi kariuomenes ir ginklus. Putinas negali jų priversti grįžti į jėga paremtą sąmonės būseną. Tai, ką jis daro, yra visiškai neįmanoma. Ar jis tai suvokia? Žinoma, kad ne. Tačiau kai kurie tarp Rusijos žmonių tai suvokia, ir būtent dėl to aš tai išsakau, kad tai nueitų į kolektyvinę sąmonę.
Nesavanaudiškas tarnavimas
Žinoma, aš taip pat tai spinduliuoju į kolektyvinę Ukrainos sąmonę, kadangi yra svarbu, jog tie, kurie sugeba tai suvokti Ukrainoje, pradėtų apie tai mąstyti, pradėtų apie tai kalbėti, pradėtų apie tai rašyti, apie būtinybę Ukrainai transcenduoti šią jėga paremtą sąmonės būseną, kuri čia yra užsilikusi nuo Sovietų Sąjungos laikų ir netgi iš dar anksčiau. Matėte muštynes Ukrainos parlamente. Argi tai nėra jėgos išraiška? Tariamai turite demokratiškai išrinktą parlamentą, kuris, kaip tikitės, turėtų būti pasišventęs demokratijai, naudojančiai taikų konfliktų sprendimo būdą. Tačiau užuot sugebėję išspręsti dalykus debatais, jie turėjo pulti muštis. Matote, kad Ukrainai vis dar reikia transcenduoti šį jėga paremtą mąstymą. Ši būtinybė egzistuoja net ir karinėse pajėgose, ir daugelis žmonių karinėse pajėgose iki to pakilo, kad nors jūs kovojate, jūsų varomoji jėga nėra neapykanta. Jūs kovojate, kadangi tai yra būtina, tačiau ne dėl to, kad nekęstumėte priešo. Nesielgiate su priešu nežmoniškai.
Tačiau visa tai iš tiesų veda prie to, kad norint užtikrinti geriausią įmanomą ateitį Ukrainai, turi atsirasti kritinė masė žmonių, kurie pakiltų į tą lygmenį, kuriame jie galėtų tarnauti. Jie galėtų tarnauti valstybei, šalies atstatymui. Ir tai yra tarnavimas, ir nors jie iš to gali gauti kažkokios naudos, iš tiesų tai nėra paremta noru gauti naudos sau, tai yra paremta tuo, kad jie mato būtinybę kelti visumą, atstatyti šalį. Atstatyti ją geresnę nei buvo iki šiol.
Tai taip pat yra susiję su korupcija, kuri yra viena didžiausių problemų Ukrainos visuomenėje. Korupcija yra anti-tarnavimas. Tai netarnauja visumai, tai atima iš visumos. Tokioje šalyje kaip Ukraina korupcija yra taip giliai įsišaknijusi, kad prireiks didžiulių pastangų, kad ji būtų sumažinta iki pakenčiamo lygmens. Kas gali tai padaryti? Kas gali būti šių pastangų smaigalyje? Tiktai žmonės, kurie pakilo į tą sąmonės lygmenį, kuriame jie gali nesavanaudiškai tarnauti. Ir tai yra viena iš esminių problemų su korupcija – ką galite padaryti su korumpuotais valstybės tarnautojais? Kas gali apnuoginti ir nukarūnuoti korumpuotą valstybės tarnautoją? Na, tiktai kitas valstybės tarnautojas, visuomenės tarnautojas. Tačiau jeigu visi visuomenės tarnautojai eis į šiuos postus tik siekdami praturtėjimo sau, kas kovos su korupcija?
Turi atsirasti tam tikra ir vis didėjanti žmonių grupė, kurie visuomenės tarnautojais taptų siekdami tarnauti. Jie tuomet galėtų pradėti su šaknimis rauti korupciją. Žinoma, žmonės taip pat turi vaidinti savo vaidmenį, reikalaudami laisvės nuo šios korupcijos. Tam taip pat reikia, kad žmonės turėtų tam tikrą pasišventimą tarnauti visumai, tarnauti šaliai, užuot galvoję: „O ką jeigu galėčiau gauti postą, kuriame galėčiau gauti kyšius ir galėčiau save praturtinti? Jeigu būtent to aš noriu, kaip iš tiesų galiu prieštarauti tiems, kurie jau tai turi? Man tiesiog reikia dirbti sistemos rėmuose ir pačiam pasiekti tokią poziciją.“ Ar suvokiate, kad tie, kurie užima šias pozicijas, arba tie, kurie svajoja užimti šias pozicijas, tikrai nebus tais, kurie kovos su šia problema, tiesa?
Vėlgi, turi įvykti pokytis kolektyvinėje sąmonėje. Žinoma, būtent dėl to aš spinduliuoju šį energetinį impulsą, šią minčių matricą į kolektyvinę sąmonę, kad žmonės galėtų pradėti tai suvokti. Žinoma, daugelis jau tai suvokė, tačiau dar didesnis skaičius turi tai suvokti, kad tai pasiektų kritinę masę ir šalyje galėtų įvykti pokytis. Šalis pradėjo keistis dėl karo sukelto šoko, tačiau šis poslinkis iki galo dar neįvyko. Vis dar tebėra daug, daug žmonių, kurie sėdi tenai savo postuose galvodami: „Na, turiu tiesiog tai pralaukti. Liksiu savo poste, ir kai visa tai baigsis, bus biznis kaip įprasta.“ Tačiau negalite grįžti prie biznio kaip įprasta, jeigu Ukraina nori pajudėti į priekį. Jeigu dabartinis korupcijos lygmuo išliks ir po karo, Ukraina nebus atstatyta, bent jau ne per tą laiko tarpą, per kurį galėtų būti atstatyta, jeigu korupcija būtų sumažinta.
Matysite, kaip pinigai, kurie bus perduoti iš užsienio, iš ES ir kitų šaltinių, bus tiesiog išsiurbti visų tų korumpuotų tarnautojų. Matysite, kad visi tie pinigai atėjo į šalį, tačiau ką šalis iš to gavo savo infrastruktūrai ir pastatams atstatyti ir kitiems dalykams, bus daug mažiau nei tikrasis atėjęs pinigų srautas. Ką tai reikš? Na, per trumpą laiką pinigų srautas išdžius, ir kur tuomet bus Ukraina? Ji bus sugriautoje ekonomikoje, subombarduotoje šalyje, kuri bus atstatyta tik labai nedideliu laipsniu, ir ji bus įstrigusi. Ji nuskęs liūne. Ji beveik taps trečiojo pasaulio šalimi.
Tai daryti yra teisinga!
Egzistuoja absoliuti būtinybė pakilti į tą aukštesnį tarnystės lygmenį. Jeigu to neįvyks, karo pasekmės bus daug blogesnės nei galėtų būti, kai karas baigsis. Kitaip tariant, visuomenė, Ukraina kaip šalis, iš tiesų gali nusiristi žemyn po karo, užuot pradėjusi kilti aukštyn. Ukraina turi neįtikėtiną galimybę pakilti aukščiau, kaip paaiškino kiti Čohanai. Tačiau tam reikalingas pokytis, kuriame pamatytume, kad: „Čia egzistuoja visuma, kuri yra didesnė už mane, ir aš esu pasiryžęs tarnauti tai visumai, net jeigu iš karto negausiu iš to jokios naudos.“ Ką jūs matote šiuolaikinėse šalyse? Dauguma žmonių sąmoningai to nesuvokia, tačiau egzistuoja tam tikras supratimas, tam tikras pasišventimas žmonėse. Galite paklausti žmogaus: „Kodėl tu tai padarei?“ Galite matyti, kad šis žmogus padarė kažką ir jis iš to negavo jokios naudos, tačiau jis vis tiek tai darė. Galite paklausti: „Kodėl tu tai padarei?“ Daugelis žmonių sakys: „Tai daryti buvo teisinga.“
Tai yra aukštesnės tarnystės pagrindas: tai daryti yra teisinga. Galite sugebėti paaiškinti, kodėl manote, kad tai daryti yra teisinga, tačiau kartais žmonės negali to paaiškinti. Jie tiesiog jaučia tai intuityviai. Jie žino savo širdyse, žino iš vidaus: „Tai daryti yra teisinga.“ Taip, žinoma, yra dėl to, kad ankstesniuose gyvenimuose jie įgijo tą žmogiškumą, ir kai turite tam tikrą žmogiškumo lygmenį, žinote, kad tarnauti kitiems yra teisinga.
Tai tikrai yra pasiekiama Ukrainos populiacijai, kritinei jų masei, kuri gali iki to pakilti. Daugelis jų, kaip sakiau, jau tai padarė. Karas daugelį jų iš tiesų paskatino pasakyti: „Dabar ne laikas rūpintis vien savimi. Atėjo laikas tarnauti visumai, tarnauti kitiems žmonėms, tarnauti šaliai.“ Ir jie eina tai daryti, kadangi taip pat jaučia, jog tai daryti yra teisinga. Daug daugiau žmonių turi potencialą atlikti šį perėjimą, ir daugeliui reikia atlikti šį perėjimą, kad šalis, kad kolektyvinė sąmonė galėtų pasikeisti.
Šiuo metu pernelyg daug žmonių Ukrainoje vis dar galvoja: „A, tai baigsis ir gyvenimas grįš į įprastines vėžes.“ Daugelis žmonių vakarinėje Ukrainos dalyje, kurie iš tiesų, tam tikrais atžvilgiais, yra progresyvesni žmonės, jie nebuvo taip tiesiogiai paveikti karo, ir jie galvoja: „A, ateis momentas, kai karas baigsis ir mes grįšime prie įprastinio gyvenimo.“ Bet ar iš tiesų jūs to norite, jeigu esate progresyvesni žmonės? Argi norite grįžti prie tokio gyvenimo, koks jis buvo prieš karą, o gal norite, kad šalis pakiltų į aukštesnį gyvenimo lygmenį? Norite daugiau ar norite to, kas buvo anksčiau? Štai koks klausimas: būti ar nebūti.
Impulsas iš Šeštojo Spindulio
Tad dabar daviau jums tą impulsą iš Šeštojo Spindulio, kurį norėjome jums duoti šia konkrečia proga. Būtų galima pasakyti daug daugiau. Galbūt tai bus pasakyta ateityje. Tačiau tai, ką pasakiau, buvo pamatuotas perdavimas, paremtas tuo, kur aš matau esant kolektyvinę sąmonę ir kas atitinkamai turi didžiausią potencialą sukurti reikiamą pokytį kolektyvinėje sąmonėje. Pasakysiu, jog tas faktas, kad tiek daug ukrainiečių paliko šalį kaip pabėgėliai ir atvyko į kitas šalis, yra didžiulė galimybė šiai šaliai.
Šie žmonės, daugelis kurių užaugo Ukrainoje ir niekada nebuvo išvykę iš Ukrainos, dabar patyrė, kaip gyvenimas atrodo skirtingose šalyse. Daugelis šių šalių yra pralenkusios Ukrainą įvairiose srityse. Jie turi galimybę išsinešti tai su savimi ir duoti tą impulsą: „Mes galime gyventi geriau. Turime gyventi geriau. Jie tai daro tenai. Mes galime iš to pasimokyti. Štai ką mums reikia padaryti.“
Jeigu Ukraina sugebės atlikti pokytį, apie kurį kalbame, tuomet šie žmonės grįš. Jie sugrįš su atnaujinta vizija ir impulsu atstatyti šalį. Tačiau kas įvyks, jeigu Ukraina neatliks šio pokyčio? Na, daugelis šių žmonių negrįš. Jie ieškos darbų šalyse, kuriose apsistojo. Jie integruosis, o kas liks atstatyti Ukrainos? Vėlgi, egzistuoja aukščiausias potencialas ir egzistuoja žemiausias potencialas. Turime jums taip pat pasakyti ir apie žemiausią potencialą, kad galėtumėte pasistengti materializuoti aukščiausią potencialą. Būtent tai mes mėginome padaryti.
Vėlgi, pasakiau, ką norėjau. Suteikiau tarnystę, kurią norėjau suteikti. Tad užsklendžiu jus, kurie ryžotės būti transliacinėmis stotimis šiai žiniai, kuri yra daug daugiau nei žodžiai. Užsklendžiu jus taikioje tarnystėje, kuria AŠ ESU.
Pakylėtoji Mokytoja Nada AŠ ESU. Buda Nada AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com