Už Velykų istorijos slypintys simboliai
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus per Kim Michaels, 2023 metų balandžio 8 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2023 m. Velykų vebinare „Nuimkite krikščionybę ir save nuo kryžiaus“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Kokia būtų daugumos krikščionių reakcija, jeigu jie išgirstų šį teiginį? Jie sakytų: „Biblijoje niekur nėra minimi pakylėtieji mokytojai, todėl tai negali būti tikrasis Jėzus.“ Ką tai reiškia? Pamąstykite, ką galėčiau pasakyti, kad krikščionys tai priimtų. Jie nepriima net ir mano vardo, mano titulo, mano dabartinės funkcijos kosminėje Dievo hierarchijoje. Tai ką gi dar jie galėtų priimti, ką aš, Pakylėtasis Jėzus, galėčiau pasakyti? Argi prieš du tūkstančius metų nesakiau: „Aš būsiu su jumis visada“? Kaip galėčiau būti su jumis, jeigu nesate atviri mano buvimui, arba bet kokiems dalykams, kuriuos galėčiau pasakyti per žmogišką pasiuntinį ar kitais būdais perduoti?
Perėjimas iš mirties į gyvenimą
Pamąstykite apie tai, kurie turite akis matyti ir ausis girdėti. Pamąstykite, kaip dažnai tai sakiau, kai vaikščiojau Žeme fiziniame kūne. Tegul turintys ausis tegirdi. Ar krikščionys šiandien turi ausis girdėti gyvąjį Kristų, Pakylėtąjį Kristų? Ar jie turi ausis girdėti? Dauguma krikščionių mano, kad atpažintų mane, jeigu pasirodyčiau kokiu nors būdu šiame pasaulyje. Tačiau pamąstykite apie faktą, apie kurį kiekvienas gali pasiskaityti evangelijose. Prieš du tūkstančius metų, kai pasirodžiau fiziniame kūne, didžioji dauguma žmonių, net ir tie, kurie sutiko mane kūne, neatpažino manęs kaip kažkuo išsiskiriančiu iš kitų, ir jie tikrai nelaikė manęs Mesiju, kurio daugelis žydų laukė. Todėl pamąstykite apie tai, kad daugelis tų, kurie šiandien save vadina krikščioniais, neatpažintų manęs, jeigu jiems pasirodyčiau kokia nors apčiuopiama forma. Jie sakytų: „Tai neatitinka mūsų evangelijų, mūsų pažodinės jų interpretacijos, mūsų doktrinų, mūsų dogmų, mūsų lūkesčių. Todėl tai negali būti gyvasis Kristus.“
Na, kas neleido žmonėms atpažinti gyvojo Kristaus prieš du tūkstančius metų? Neleido jiems tai, kad jie buvo mirties sąmonėje. Kas neleidžia daugumai krikščionių atpažinti gyvojo Kristaus šiandien? Tai, kad jie yra mirties sąmonėje. Kodėl žmonės buvo mirties sąmonėje anais laikais? Todėl, kad žydų religija sakė: „Tu, žmogiška būtybė, negali Dievo arba Dvasios pasiekti be išorinės religijos hierarchijos pagalbos.“ Bet argi dauguma krikščioniškų bažnyčių šiandien nesako: „Tu, žmogiška būtybė, negali Dievo, Kristaus arba Dvasios pasiekti be išorinės religijos ir jos dvasininkų hierarchijos pagalbos“? Argi jos neteigia to paties? Argi tai nėra ta pati sąmonė? Ir kas yra ši sąmonė? Mirties sąmonė.
Kodėl taip yra? Kur sakiau, kad galite rasti karalystę? Ne išorinių bažnyčių taisyklėse ir ritualuose – Dievo karalystė yra jumyse. Jeigu Dievo karalystė yra jumyse, ir aš nesakiau, kad ji yra tik dvasininkuose, popiežiuje arba kardinoluose, aš sakiau, jumyse, tai reiškia, kiekviename žmoguje; tai argi tuomet nėra logiška, kad išorinė bažnyčia jums nėra reikalinga, kad galėtumėte pasiekti jumyse esančią karalystę? Nėra jokio išorinio ritualo, kurį atlikę galėtumėte užsigarantuoti savo patekimą į karalystę. Kodėl nėra? Todėl, kad Dievo karalystė, kuri yra jumyse, yra sąmonės būsena, ta sąmonės būsena, kuri yra priešinga mirties sąmonei.
Tai yra gyvybės sąmonė, kurioje atgimstate Kristuje. Sugeriate į save Kristaus kūną ir kraują, tačiau tai nėra išorinis ritualas, kuriuo duona ir vynas kažkokiu būdu būtų transformuojami į Kristaus kūną. Tai yra vidinis ritualas, per kurį jūs sugeriate Kristaus dvasią, Kristaus sąmonę, ir būtent tai jus transformuoja atgimti į gyvenimą. Tai yra procesas, kuriam reikia laiko. Jis turi daug pakopų.
Gyvasis Kristus ir proto įvaizdis apie Kristų
Mirties sąmonę skleidė tų laikų žydų religija. Mirties sąmonę skleidžia dauguma krikščioniškų bažnyčių šiandien. Būtent apie tai dauguma krikščionių net nenorėtų pamąstyti. Jie neturi ausų girdėti gyvojo Kristaus, kuris visada pasirodo netikėtu pavidalu. Pamąstykite apie tai, kiek daug žydų manęs neatpažino prieš 2000 metų. Kodėl jie manęs neatpažino? Todėl, kad remdamiesi savo religijos doktrinomis, ritualais ir mokymais, jie susikūrė lūkestį, kaip Mesijas turėtų pasirodyti, ką jis turėtų daryti. Pažvelkite į evangelijas ir pažiūrėkite, ką sakiau apie rašto aiškintojus ir fariziejus, ir apie kitus žmones, kurie atstūmė mane dėl to ar ano išorinio dalyko.
O ką šiandien padarė krikščionys? Jie paėmė mano paties žodžius, evangelijas, kurios buvo užrašytos ir kurios akivaizdžiai nebuvo išbaigtos, ir jie vis tiek susikūrė šį proto įvaizdį – doktrinas, ritualus ir lūkesčius, kaip gyvasis Kristus turėtų pasirodyti šiame pasaulyje, jeigu jis čia pasirodytų. Tačiau man būtų neįmanoma išpildyti daugumos krikščionių lūkesčių. Kodėl? Ką aš atėjau padaryti prieš 2000 metų? Pademonstruoti žmonėms, kad egzistuoja kitokia sąmonės būsena nei toji, kurioje jie yra įstrigę, kad egzistuoja sąmonė, kuri yra ne mirties sąmonė, o gyvybės sąmonė. Kaip būčiau galėjęs tai pademonstruoti žmonėms, jeigu mano pasirodymas būtų atitikęs mirties sąmone paremtus lūkesčius? Kaip tuomet būčiau galėjęs jiems pademonstruoti, kad egzistuoja sąmonės būsena už mirties, sąmonės būsena, kuri yra gyvenimas? Ir lygiai ta pati dinamika šiandien vyksta su krikščioniais. Jie yra įstrigę, lygiai kaip žydai buvo įstrigę prieš 2000 metų, ar, tiesą sakant, kaip žydai yra įstrigę dar ir šiandien.
Pirmasis Kristaus iššūkis
Bet ar tai turėtų būti krikščionių rūpestis? Ne. Kodėl ieškote krislo savo brolio akyje, o nežiūrite į rąstą savo akyje, savo pačių religijoje? Dabar yra Velykų metas. Ką visada girdime Velykas? Velykų istoriją. Kas yra istorija? Pažiūrėkite į žodyną. Tai yra pasakojimas, sukurtas sudominti, suteikti pramogą arba apšviesti auditoriją. Šis pasakojimas gali būti išgalvotas, arba jis gali būti paremtas faktais ar tikra istorija, tačiau jis vis tiek, tam tikra prasme, yra sukurtas su tikslu sukurti kažkokį pokytį auditorijos protuose. Kas yra Velykų pasakojimas? Tai yra istorija. Ar ji yra skirta būti absoliučiais faktais paremtu tikrų faktinių įvykių atpasakojimu? O gal jos tikslas yra paveikti auditorijos sąmonę?
Tad ką mano visa tuos trejus metus trukusi misija buvo sukurta padaryti? Jos tikslas buvo paveikti auditorijos sąmonę, padėti jiems pereiti iš mirties sąmonės į gyvenimo sąmonę. Niekur nerasite aiškiau to pademonstruota kaip pasakojime apie tai, kaip iš pradžių sakiau Petrui, jog duosiu jam raktus į karalystę, nes jis yra ta uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią, o tuomet, vos po kelių pastraipų, sakau jam: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone.“ Kodėl Kristus yra atviros durys, kurių užtrenkti negali joks žmogus? Todėl, kad visi žmonės turi galimybę, gebėjimą atpažinti gyvojo Kristaus pasirodymą kaip kažką, kas peržengia jų pačių proto būsenos ribas. Petras turėjo šį gebėjimą. Šis Petro gebėjimas nebuvo kažkuo ypatingas. Visi žmonės jį turi. Aš esu atviros durys, kurių užtrenkti negali joks žmogus. Jūs galite jas ignoruoti, galite jas neigti, galite atsisakyti per jas eiti, galite atsisakyti per jas pažvelgti, netgi galite atsisakyti pažvelgti pro rakto skylutę, tačiau negalite visam laikui užtrenkti durų.
Šėtono sąmonė
Gyvasis Kristus gali ateiti ir gyvasis Kristus gali jus sutrikdyti, ir gyvasis Kristus turi teisę jus sutrikdyti. Ir Petras buvo pasiruošęs būti šiek tiek sutrikdytas. Jis buvo pasiruošęs sekti manimi ir būti vienu iš mano mokinių, tačiau jis nenorėjo būti sutrikdytas tiek, kad pereitų iš mirties į gyvenimą. Ir būtent dėl to, kai pradėjau sakyti savo mokiniams, jog turėsiu vykti į Jeruzalę ir patirti tai, kas dabar tapo žinoma kaip Velykų istorija, jis paprieštaravo: „Toli gražu, Viešpatie, tau tikrai tai nenutiks.“ O ką aš atsakiau: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone.“ Kodėl? Todėl, kad jis atstovavo Šėtono sąmonę, mirties sąmonę, kuri yra tai, kad po to, kai atpažinote gyvąjį Kristų kaip kažką, kas peržengia jūsų sąmonės būsenos ribas, atsisakote leisti Kristui jus išvesti iš jūsų dabartinės sąmonės būsenos. Naudojatės savo sąmonės būsena, projektuodami proto įvaizdį ant Kristaus, ir reikalaujate, kad Dvasia paklustų jūsų iš materijos susikurtam įvaizdžiui. Kad Dvasia, kuri yra gyvoji Dvasia, paklustų mirusiam įvaizdžiui, kilusiam iš Šėtono sąmonės, mirties sąmonės.
Tai yra dinamika, kurios praktiškai nė vienas krikščionių pamokslautojas per šiuos 2000 metų nesuvokė, ir labai mažai, jeigu iš viso tokių buvo, skelbė tai iš sakyklos. Kodėl jie to nesuvokė? Todėl, kad kai buvo sukurta katalikų bažnyčia, ji institucionalizavo Petro sąmonę ir krikščionybę iš gyvosios religijos pavertė į mirusią religiją, į tokią pačią kaip žydų religija, kuri mane nužudė. Žydų religija nužudė Kristų fiziškai. Katalikų bažnyčia nužudė Kristų psichologiškai, žmonių protuose. Kristaus nužudymas turi du aspektus: fizinį išorinio kūno nužudymą, o tuomet mano pavyzdžio nužudymą, kad visi žmonės, kurie manimi tiki, galės daryti darbus, kuriuos aš dariau. Tai reiškia, kad jie galės eiti keliu, kuriuo ėjau aš, kol visam laikui pasiekiau Kristaus sąmonę, ir todėl eidami šiuo keliu jie taptų gyvąja dvasia įsikūnijime, gyvaisiais Kristumis įsikūnijime.
Kryžiaus prasmė
Kas nutiko tais 381 metais nuo mano gimimo iki katalikų bažnyčios, Romos katalikų bažnyčios gimimo? Įvyko tai, kad kai buvo sukurta katalikų bažnyčia, krikščionybė kaip religija buvo nukryžiuota, ir krikščionybė kabėjo ant to kryžiaus nuo 381 metų. Sakiau, kad viskas yra simboliai. Viskas, ką dariau, viskas, ką sakiau, turi gilesnę prasmę. Apie tai iš tiesų yra kalbama ir evangelijose, nes gi žinote, kad Biblijoje yra sakoma, jog Jėzus mokė minias palyginimais, o viską paaiškindavo savo mokiniams. Tad akivaizdu, jog egzistuoja skirtingi sluoksniai Kristaus žinios supratime. Ir kaip jūs tai suvoksite? Ne per intelektualų protą, kaip rašto aiškintojai ir fariziejai interpretavo senąsias doktrinas ir naudojo jas prieš mane. Jūs tai suvoksite per Dvasią, per Šventąją Dvasią, per Guodėją, kurį Dievas pasiųs mano vardu ir kurį jis pasiuntė mano vardu. Aš laikiausi savo pažado, savo sandorio dalies. Dievas laikėsi savo sandorio dalies. Kiek žmonių laikėsi savo sandorio dalies ir ryžosi leisti Guodėjui paaiškinti jiems misterijas, kurios yra paslėptos už išorinių simbolių?
Kas yra kryžius? Na, kryžius, žinoma, yra simbolis, bet ką jis simbolizuoja? Negalite to suprasti, jeigu nesuprantate – ir čia jums gali padėti šiuolaikinio mokslo atradimai, kad viskas yra energija ir energija turi skirtingus lygmenis, tad galite suvokti, kad nėra tiesiog taip, kad fizinis pasaulis yra čia, dangus ten aukštai ir pragaras ten žemai. Egzistuoja vibracijų spektras, ir virš fizinės materialios plotmės egzistuoja emocinė karalija, atitinkanti jūsų emocijas. O tuomet virš jos egzistuoja mentalinė, o virš jos identiteto karalija, o virš šios karalijos egzistuoja dvasinė karalija. Kai tai suvokiate, matote, kad egzistuoja keturi materialaus pasaulio lygmenys. Egzistuoja keturi proto, žmogaus proto lygmenys.
Kryžius simbolizuoja šiuos keturis lygmenis, kaip jūs tai matėte senuosiuose mokymuose, mistiniuose mokymuose apie ugnį, žemę, vandenį ir orą, apie keturias stichijas. Kryžius turi vertikalų statmenį. Vienas jo galas yra įtvirtintas į žemę, tad jis akivaizdžiai simbolizuoja žemę, materialų pasaulį, fizinį pasaulį. Viršutinė vertikalaus statmens dalis simbolizuoja identiteto lygmenį, identiteto protą. O tuomet dešinėje pusėje yra mentalinis lygmuo, o kairėje yra emocinis lygmuo, žvelgiant iš ant kryžiaus kabančio asmens perspektyvos, kuri yra priešinga į kryžių žvelgiančio žmogaus perspektyvai.
Ką reiškia būti nukryžiuotu? Tai reiškia, kad esate prikaustyti. Kai jūsų fizinis kūnas yra prikaltas prie kryžiaus ir kryžius yra iškeltas aukštyn, esate prikaustyti. Negalite pajudėti. Negalite nulipti savo pačių galia. Ką tai reiškia? Ką tai simbolizuoja? Tai simbolizuoja faktą, kad kai žmonės yra mirties sąmonėje, jie yra nukryžiuoti savo pačių protuose. Jie yra prirakinti savo pačių protuose. Jie negali peržengti tam tikrų ribų. Ir taip yra dėl to, kad jie turi tam tikrus įsitikinimus ir įvaizdžius fiziniame prote, tam tikrus jausmų šablonus emociniame prote, tam tikrus minčių šablonus mentaliniame prote, ir netgi identiteto lygmenyje jie turi tam tikrą fiksuotą jausmą, kas jie yra. Jie save laiko mirtingomis žmogiškomis būtybėmis, kurios iš prigimties yra nusidėjėliai ir todėl negali įveikti savo nuodėmės būsenos, mirties sąmonės.
Ką matote įkūnyta net ir fiziniame nukryžiavime? Negalėjau pats nuimti savo kūno nuo kryžiaus. Kai kabote ant kryžiaus, jums yra neįmanoma pajudinti rankos ir ištraukti vinies iš kitos rankos ar ištraukti vinies iš savo kojų. Kaip išsilaisvinau nuo kryžiaus? Atidavęs dvasią, atidavęs šmėklą. Kas yra šmėkla? Tai yra jūsų pasaulietiškas tapatumo jausmas, jūsų mirtingas tapatumo jausmas jūsų fiziniame, emociniame, mentaliniame ir identiteto kūnuose arba protuose. Tai, kuo jūs save laikote, kaip žiūrite į Dievą, kaip žiūrite į savo santykius su Dievu, kaip žiūrite į pasaulį ir į savo santykius su pasauliu. Būtent šie vidiniai jūsų turimi įvaizdžiai jus nukryžiuoja. Nėra jokios išorinės jėgos, kuri jus nukryžiuotų. Štai kodėl, kai žmonės koncentruojasi į nukryžiavimą, kaip jie tai dažnai daro per Velykas, jie praleidžia dalyko esmę. Jie nepastebi istorijos simbolizmo.
Jėzaus misija
Pažvelkite į krikščioniškas bažnyčias šiandien. Kiek iš jų turi prisikėlusio Kristaus arba pakilusio Kristaus paveikslą arba skulptūrą? Kai kurios turi, tačiau didžioji jų dalis, kokius jos turi Kristaus paveikslus? Kristus ant kryžiaus su vinimis rankose ir kojose, su žaizda krūtinėje ir bėgančiu krauju. Kuo žmonės yra indoktrinuojami, kai ateina į krikščionišką bažnyčią? Kad svarbiausias Jėzaus Kristaus gyvenimo aspektas buvo tai, jog jis buvo prikaltas prie dviejų medinių pagalių ir pakabėjo ant jų kelias valandas. Tos kelios valandos ant kryžiaus užtemdė viską, ką pasakiau ar padariau per tuos trejus savo misijos metus ir netgi per visą savo gyvenimą. Jie taip susikoncentravo į mano kančias ant kryžiaus, kad pamiršo, kad neatėjau kentėti. Kam to būtų reikėję, jeigu žmonės ir patys žino, ką reiškia kentėti? Aš atėjau jiems parodyti, kaip transcenduoti kančias, kaip išsilaisvinti nuo kančių. Tačiau kaip išsilaisvinate nuo kančių? Kas jus verčia kentėti?
Kentėti jus verčia tai, kad patiriate gyvenimą per savo prote egzistuojančias struktūras. Per šmėklas savo prote, proto įvaizdžius savo prote. Kaip jūs nuo jų išsilaisvinate? Ne panaudoję kažkokią magiją, o atidavę šmėklą, sąmoningai atidavę šmėklą. Tai yra vienintelis būdas išsilaisvinti. Galite sakyti: „Na, Jėzus negalėjo pats išsilaisvinti nuo kryžiaus, jis turėjo būti nuimtas nuo kryžiaus.“ Ne, Jėzaus kūnas negalėjo pats išsilaisvinti nuo kryžiaus. Jis turėjo būti nuimtas nuo kryžiaus, tačiau Jėzus nebuvo kūnas. Tai yra esminė mintis mano pavyzdyje. Aš esu daugiau negu kūnas. Galite nužudyti kūną, tačiau negalite nužudyti Dvasios. Kaip išsilaisvinau nuo kryžiaus? Leisdamas šmėklai mirti, tuo būdu sugrįždamas į grynosios dvasios būseną, ir tai yra potencialas, kurį turi visi žmonės. Ir tai yra vienintelis būdas, kuriuo pateksite į jumyse esančią Dievo karalystę, leisdami išorinei šmėklai, išoriniam savasties jausmui mirti.
Kristaus vaidmuo
Na, o dabar priėjome subtiliąją dalį, nes niekas nėra taip paprasta, kaip išorinis protas norėtų, kad būtų. Jūs galite leisti šmėklai mirti, tačiau negalite to padaryti vieni. Tai nereiškia, kad tuo, ką iki šiol pasakiau, teigiu, jog jums nereikia Kristaus, kad galėtumėte įžengti į karalystę. Jums iš tiesų reikia Kristaus, tačiau kas yra Kristus? Kristus yra daugiau nei bet koks žmogus. Kristus yra visuotinė sąmonės būsena. Kristus yra viengimis Dievo sūnus, nes kai Dievas suteikė žmonėms laisvą valią, jis žinojo, kad jie turi potencialą pasinaudoti ta laisva valia, suvalgydami uždraustąjį vaisių, suvalgydami gėrio ir blogio pažinimo vaisių, ir tuo būdu įžengdami į mirties sąmonę, kuri yra tokia proto būsena, kurioje manote galintys apibrėžti realybę. Netgi manote, kad galite apibrėžti, koks yra Dievas, ir būtent dėl to žmonės susikūrė dievus pagal savo pačių paveikslą ir panašumą.
Dievas tai žinojo, Dievas numatė, kas gali įvykti, ir todėl viengimis Dievo sūnus yra Kristaus sąmonė – atviros durys, kurių užtrenkti negali joks žmogus. Nes kad ir kaip giliai nusileistumėte į mirties sąmonę, kad ir kokius įmantrius susikurtumėte proto įvaizdžius, niekada negalite prarasti gebėjimo išlipti iš savo proto, net jei tik sekundės daliai, ir užmegzti ryšio su didesniu protu, kuris yra už išorinio proto, su kuriuo tapatinatės. Būtent tai nutiko Pauliui pakeliui į Damaską. Žvynai nukrito jam nuo akių. Jis sugebėjo išlipti iš šmėklos, su kuria buvo susitapatinęs, ir tuo būdu užmezgė tiesioginį ryšį su Kristaus protu, ir per tai atsivertė.
Petras taip pat išgyveno šį patyrimą, tačiau skirtumas tarp Pauliaus ir Petro buvo toks, kad Paulius ryžosi fundamentaliai pakeisti savo gyvenimą, nustodamas persekioti krikščionis ir tapdamas vienu iš mano evangelistų, kai tuo tarpu Petras nenorėjo to daryti, kaip tai galite matyti iš fakto, jog jis išsigynė manęs tris kartus po mano suėmimo. Kaip tą galite matyti iš fakto, kad net kai buvo nukryžiuotas Romoje, jis reikalavo būti nukryžiuotas žemyn galva, kadangi nebuvo vertas, savo paties prote, daryti darbus, kuriuos aš dariau. Ne, išorinis protas nėra vertas, tad kaip galite sakyti apie save, kad esate verti? Tik kai tebesate susitapatinę su išoriniu protu, kadangi nenorėjote iš jo išlipti, kaip tai padarė Paulius, kaip tai padarė kai kurie kiti mokiniai. Ir kaip tai ryžosi padaryti kai kurie kiti žmonės per du tūkstančius metų, net ir kai kurie iš tų, kurie buvo dvasininkai arba pamokslautojai, vienuoliai arba vienuolės, dažnai dar vadinami krikščionių mistikais.
Katalikų bažnyčia ir Petro sąmonė
Kai kurie žmonės suvokė realybę, kurią ką tik paaiškinau, per šiuos praėjusius du tūkstančius metų, tačiau didžioji dalis nesuvokė, ir kodėl jie to nesuvokė? Todėl, kad katalikų bažnyčia nuo pat savo sukūrimo skleidė šį netikrą Kristaus įvaizdį, Petro sąmonę, popiežių įpėdinystę, savo kilme siekiančią Petrą. Tik, kad niekas negali rasti žodžio „popiežius“ Biblijoje, bent jau aš jo nerandu. Tad kuo jie mėgina tai pagrįsti? Šiuo vienu teiginiu: „Tu esi uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią, ir atiduosiu tau karalystę, raktus į karalystę.“ Būtent tuo jie grindžia bažnyčią, ir ką jie turi daryti, kad išsaugotų tikėjimą, jog katalikų bažnyčia yra vienintelis kelias į išganymą? Jie privalo ignoruoti, menkinti ir neigti visus kitus mano pasakytus dalykus, nes tiek daug dalykų, kuriuos pasakiau, įskaitant ir tuos, kuriuos čia paminėjau, prieštarauja katalikų bažnyčios teiginiams.
Katalikų bažnyčia nėra uola, ant kurios pastatysiu savo bažnyčią. Katalikų bažnyčia yra „pasitrauk nuo manęs, Šėtone“, ji yra šėtoniška sąmonė. Ji tokia buvo nuo 325 metų, ypač nuo 381 metų. Ir ji tokia buvo per visą savo istoriją, pasiekdama vis tamsesnes ir tamsesnes pakopas, kaip matėte tai per įvykusį ortodoksų bažnyčios atskilimą, ankstyvųjų krikščionių mistikų persekiojimą, eretikų koncepciją, inkviziciją, kryžiaus žygius, raganų medžiokles, ir visus tuos dalykus, kurie buvo daromi mano vardu, bet tikrai negalėjo ateiti iš Kristaus proto.
Vienas dalykas, kurio stinga, ar bent jau vienas dalykas, kuris galėtų priversti krikščionius šiandien bent truputį pamąstyti, būtų, jeigu jie pamėgintų bent įsivaizduoti, kokios būtybės yra Dangaus karalystėje? Ir jeigu jei tuomet apsižvalgytų Žemėje ir pažvelgtų į žmones, žinoma, jie visi bestų pirštą į kažką kitą, tačiau net jeigu jie pažvelgtų į save kaip krikščionis ir į kitus krikščionis, kuriuos pažįsta. Turite daug pavyzdžių, kaip net ir tie, kurie teigia esantys krikščioniai, pasirodė darantys dalykus, kuriais akivaizdžiai išnaudojo kitus. Turite katalikų bažnyčią ir jos sekso skandalus. Tam tikri krikščionių fundamentalistų pamokslautojai teigia esantys Dievo žmonės, tačiau akivaizdžiai daro veiksmus, kurie negali ateiti iš Kristaus sąmonės.
Turite visus šiuos pavyzdžius ir galite savęs paklausti: „Ar Dievo karalystė yra apgyvendinta tokiais žmonėmis“? Tad kokios būtybės yra Dievo karalystėje? Na, joje tikrai nėra žmonių, kurie daro dalykus, kuriuos daro daugelis žmonių. Tačiau iš kur ateina veiksmai? Jie ateina iš sąmonės būsenos, kuri yra mirties sąmonė, ir būtent ji padaro žmones susikoncentravusius į save, nugrimzdusius į saviapgaulę, į savo susikurtas iliuzijas. Jie mano, kad galės su tuo praslysti. Ekstremalus pavyzdys čia galėtų būti katalikų dvasininkas, dalyvaujantis inkvizicijoje. Savo dieną jis praleidžia pačiais beprotiškiausiais būdais kankindamas žmones. O tuomet, po dienos darbų, jis yra pavargęs, išvargintas, išsekęs, tad eina į savo bažnyčią, atsiklaupia prieš altorių, pažvelgia į nukryžiuotą Kristų ir įsivaizduoja, kad aš, gyvasis pakylėtasis Kristus, žvelgiu į jį pritariamu žvilgsniu. Jis mano, kad aš pritariu jo atliekamiems kitų žmonių kankinimams.
Kaip kas nors galėtų šitaip galvoti, nebent būtų fundamentaliai kitokioje sąmonės būsenoje nei Kristaus sąmonė? Todėl, kad Kristaus sąmonėje negalite kankinti arba žudyti kitų žmonių, to padaryti neįmanoma. Štai kodėl, kai Petras nukirto kareiviui ausį, aš ją grąžinau atgal. Kaip galite kankinti ir žudyti kitus žmones, ir netgi tikėti, kad tai yra daroma Kristaus vardu ir kad Kristus tam pritaria? Tik kai esate visiškai panirę į saviapgaulę. Kas leidžia jums save apgaudinėti? Mirties sąmonė, Šėtono sąmonė, kuri gali išaukštinti bet kokią iliuziją, bet kokį melą į tiesos statusą.
Atiduokite šmėklą
Per šį velykinį laikotarpį krikščioniai daugelyje vietų, Romoje, Jeruzalėje, Filipinuose, atkuria nukryžiavimą. Kai kurie netgi leidžiasi nukryžiuojami su jų rankas ir kojas perveriančiomis vinimis. Kai kurie yra pririšami prie kryžiaus. Kiti eina per Kryžiaus Stotis. Vėlgi, į ką jie pagrinde koncentruoja dėmesį? Į nukryžiavimą. Tačiau kokia yra tikroji Velykų istorijos reikšmė? Prisikėlimas. Tačiau kaip Kristus buvo prikeltas? Kabėdamas ant kryžiaus jis atidavė šmėklą, ir būtent per šmėklos atidavimą tapau laisvas pakilti virš mirties sąmonės, virš Šėtono sąmonės, net ir virš fizinės plotmės, ir būtent tuo yra svarbi Velykų istorija.
Būtent į tai turėtų koncentruotis žmonės: kaip galiu būti prikeltas? A, privalau pamatyti savo šmėklą ir leisti jai mirti, atiduoti ją, kad užuot mėginęs kovoti su kryžiumi, kovoti su nukryžiavimu, tiesiog leisčiau šmėklai mirti, kadangi suvokiu, jog niekas kitas manęs nenukryžiavo, tik aš pats savo paties prote. Aš nesu fiziškai nukryžiuotas. Aš esu psichologiškai, dvasiškai nukryžiuotas savo paties prote, ir privalau atiduoti šmėklą, kad galėčiau būti laisvas. Tai kam tuomet jums reikia Kristaus? Nes jūs negalite atiduoti šmėklos, kol nesate patyrę, kad esama kažko daugiau už šmėklą. Jeigu būsite visiškai susitapatinę su šmėkla, manysite, kad jeigu atiduosite šmėklą, mirsite, išnyksite. Jūsų tapatume be šmėklos nieko daugiau neliks, ir tuomet, siekdami išsaugoti save, psichologiškai save išsaugoti, negalėsite atiduoti šmėklos.
Kodėl jums reikia Kristaus? Todėl, kad Kristus yra viengimis Dievo sūnus, esminis sąmonės lygmuo, kurios paskirtis yra išsaugoti vienovę tarp dvasios ir materijos, būti atviromis durimis, kurių užtrenkti negali joks žmogus, nes kad ir į kokią didelę saviapgaulę būtumėte nugrimzdę, galite išlipti iš tos šmėklos ir patirti, kad esate daugiau. Ir būtent dėl to Kristus ateina į Žemę, ir būtent dėl to Kristus gali prisiimti daug pavidalų, kad pasirodytų skirtinguose sąmonės lygmenyse, skirtinguose mirties sąmonės aspektuose esantiems žmonėms, ir parodytų jiems tiesiog šį vieną dalyką: Gyvenimas yra didesnis už tai, ką jūs vadinate gyvenimu! Nes tai, ką jūs vadinate gyvenimu, iš tiesų yra mirties būsena, psichologinės, dvasinės mirties. Ir būtent dėl to sakiau: „Kas siekia išsaugoti savo gyvybę, ją praras“, nes tie, kurie siekia išsaugoti šią netikrą gyvybę, šią šmėklišką gyvybę, ją praras.
Melai, ant kurių yra pastatyta katalikų bažnyčia
Jūs negalite įžengti į Dievo karalystę, tačiau tie, kurie ryšis atiduoti savo gyvybę dėl manęs, atras amžinąjį gyvenimą, nes jeigu ryšitės atiduoti šmėklą, išorinį tapatumą, galėsite atgimti ir tuomet jūs neišnyksite, nemirsite kaip savimonę turinti būtybė, bet atgimsite į naują tapatumo jausmą, paremtą vienove su jūsų aukštesniąja esybe, su jūsų Dievu, su Kristaus protu. Būtent to Petras nenorėjo daryti. Būtent to katalikų bažnyčia nenorėjo daryti 17 šimtmečių. Štai kodėl, jeigu nuvyksite į Romą ir pažvelgsite į tą milžinišką citadelę, į tą tvirtovę, kurią jie pastatė, pamatysite, kad tai yra visiškai klaidingas kelias. Jis kyla iš mirties sąmonės.
Kodėl statote šias storas sienas, kurios gali atlaikyti net ir tanko puolimą? Galite sakyti, kad šitaip siekiate neįsileisti pasaulio. Taip, tai yra daroma, siekiant neįsileisti pasaulio, kad niekas negalėtų sudrumsti jų jausmo, jog jie yra išgelbėti, bet taip pat ir siekiant išlaikyti krikščionius viduje, kad jie nedrįstų pažvelgti už doktrinų, ritualų, dogmų ir teiginio, kad katalikų bažnyčia juos išgelbės. Ir todėl jie nedrįsta kvestionuoti, nedrįsta pažvelgti, kokios absurdiškos yra šios doktrinos ir ritualai, kaip jie negali atsakyti į jų klausimus. Jie yra įstrigę, jie yra nukryžiuoti, nes mano, kad negali kvestionuoti, negali to peržengti, nes tuomet nenueis į Dangų.
Tai yra melas, kaip melas tai buvo ir tuomet, kai žydų religija išsakė tuos pačius teiginius. Štai kodėl žydų vadai jautė tokią didelę grėsmę, kai sakiau: „Dievo karalystė yra jumyse“, ir kai daviau savo mokiniams galią atleisti nuodėmes, jie jautė, kad jų Dievo monopoliui iškilo grėsmė. Bet matote, niekam niekada fizinėje karalijoje nebuvo suteiktas monopolis dvasiai, ir niekam niekada jis nebus suteiktas. Kristus, visuotinė Kristaus sąmonė turi dvasios monopolį, tačiau ne ta prasme, kad būtinai privalote ją vadinti Kristaus sąmone. Egzistuoja universali sąmonė, kurios paskirtis yra panaikinti atotrūkį tarp Kūrėjo ir jo kūrinijos, tarp Dievo ir savimonę turinčių būtybių, kurios gimė iš vieno Dievo proto.
Antrasis Kristaus iššūkis
Tai gali būti vadinama Kristumi, tai taip pat gali būti vadinama Budos sąmone arba Budos prigimtimi, kaip tai vadino Buda. Tai gali būti vadinama daugeliu kitų vardų, kaip ir buvo vadinama daugeliu kitų vardų tiek religinėse, tiek mistinėse tradicijose. Esmė nėra pavadinime. Esmė yra tos vienovės sąmonės patyrime. Štai kas yra svarbu. Jeigu tiesiogiai nepatyrėte Kristaus sąmonės, nesate krikščionis. O jeigu patyrėte Kristaus sąmonę, tačiau nukryžiavote šį patyrimą per proto įvaizdžius savo sąmonėje, kaip tai padarė Petras, na tai tuomet iš tiesų esate blogesnėje padėtyje nei būtumėte buvę, jeigu nebūtumėte patyrę to patyrimo.
Šėtono sąmonė nėra Kristaus nežinojimas. Šėtono sąmonė yra Kristaus neigimas, kadangi esate verčiau pasiryžę kabintis į savo stabą nei sekti gyvuoju Kristumi į karalystę. Kristaus priėmimas arba atgimimas Kristuje nėra vienkartinis įvykis. Niekas negali akimirksniu atgimti, nes prarastumėte savo tęstinumo ir tapatumo jausmą. Vienintelis būdas įžengti į karalystę yra eiti laipsnišku keliu, kuriame palaipsniui įveikiate iliuzijas keturiuose savo proto lygmenyse ir atgimstate daug kartų, niekada neprarasdami savo tęstinumo jausmo. Atgimstate į naują tapatumo jausmą, tačiau jums tai nėra toks didelis šokas, kad nebežinotumėte kas esate. Egzistuoja mažesni žingsneliai kelyje, egzistuoja didesni lūžio taškai, tačiau tai vis tiek nėra vienkartinis įvykis. Paulius nebuvo akimirksniu iškeltas į aukštesnę būseną kelyje į Damaską. Jis turėjo eiti keliu, kurį jis aprašė šiek tiek užmaskuota forma kai kuriuose savo raštuose, kurie iš tiesų buvo palikti specifinio asmens, išgyvenusio tikrą patyrimą.
Tad toks būtų labai koncentruota forma pateiktas už Velykų istorijos glūdinčių simbolių atskleidimas. Kiek krikščionių ryžtųsi iš viso bent to išklausyti, tai perskaityti, išstudijuoti tai ir apie tai pamąstyti neutralia proto būsena? Kodėl aš sakiau: „Jeigu netapsite kaip maži vaikai, tikrai neįeisite į karalystę?“ Ką turi vaikai? Neutralią proto būseną, atvirą proto būseną, jie yra smalsūs, jie nori žinoti ir yra pasiruošę klausyti atsakymo. Jie neturi išankstinės nuomonės, koks turėtų būti atsakymas, kaip tą aiškiai matėte su Petru. Jis turėjo išankstinę nuomonę, kas turėtų ir neturėtų nutikti Kristui, ir nenorėjo klausyti, ką aš sakiau. Dauguma krikščionių šiandien elgiasi lygiai taip pat. Jie galėtų šitai užtikti ir perskaityti, arba galėtų tai išgirsti, ir jie atrastų aibę priežasčių ir pretekstų, kodėl tai negali būti per žmogų kalbantis gyvasis Kristus.
Įtikinamas paneigiamumas ir Kristaus neigimas
Bet matote, kodėl aš pasirodžiau žmogaus pavidalu prieš 2000 metų? Kodėl nepasirodžiau danguje kažkokiu pasireiškimu, kurio niekas nebūtų galėjęs paneigti? Pažvelkite, kiek daug krikščionių šiandien svajoja apie antrąjį Kristaus atėjimą ir projektuoja šiuos įvaizdžius, kad Kristus pasirodys danguje kažkokiu nepaneigiamu pasireiškimu, kurio niekas negalės paneigti, ir todėl visi žmonės nubus ir suvoks, kad krikščioniai visą tą laiką buvo teisūs ir buvo tikrieji Kristaus pasekėjai. Tačiau kodėl aš to nepadariau prieš 2000 metų? Todėl, kad turi būti leidžiama reikštis laisvai valiai. Privalo egzistuoti galimybė žmonėms neigti Kristų. Dievas suteikė žmonėms laisvą valią. Dievas neprievartaus jūsų laisvos valios. Kristus neprievartaus jūsų laisvos valios. Kristus gali mesti jums iššūkį ir pademonstruoti, kad egzistuoja aukštesnė sąmonės būsena, tačiau Kristus negali jūsų priversti to pripažinti ir sukurti jumyse norą sekti Kristumi į gyvenimą. Jūs privalote priimti tą sprendimą ir todėl privalo egzistuoti įtikinamas paneigiamumas.
Žmonėms turi būti įmanoma neigti Kristų, ir kaip jie tai daro? Jie paima kažką iš to, ką jau žino, savo religines doktrinas arba savo mokslines materialistines doktrinas, arba savo marksistines doktrinas, ar kad ir kas tai būtų. Ir jie sukuria kriterijų, kuris sako, kad: „Jeigu ši regimybė iš tiesų būtų gyvasis Kristus, jis turėtų atitikti mūsų kriterijus.“ Ir tai yra leidžiama. Tai leidžia Dievo įstatymas, ir būtent dėl to buvo įmanoma žmonėms, kurie mane sutiko fiziškai prieš 2000 metų, manęs neatpažinti arba nenorėti manimi sekti, kaip tai pademonstravo Petras. Tad tas pats yra ir šiandien, jeigu pasirodyčiau danguje kažkokiu nepaneigiamu pasireiškimu, tai būtų Dievo įstatymo pažeidimas. Todėl privalau pasirodyti per žmones, kurie gali kalbėti Žodį, Gyvąjį Žodį, kurie gali būti įkvėpti Guodėjo arba kurie gali būti apmokyti būti pasiuntiniu ir priimti labiau tiesioginį diktavimą. Tačiau yra daug būdų, kuriais žmonės gali būti atviromis durimis Kristui išreikšti save šiame pasaulyje, tačiau jiems visiems bendra yra tai, kad yra įmanoma, galbūt netgi lengva žmonėms tai neigti ir sakyti: „Ne, ši išorinė forma neatitinka mano lūkesčių, todėl tai negali būti gyvasis Kristus.“
Bet ką aš sakiau? Gyvasis Kristus ateina išlaisvinti jus iš mirties sąmonės! Jeigu gyvasis Kristus paklustų lūkesčiams, sukurtiems iš mirties sąmonės, kaip gyvasis Kristus galėtų jus išlaisvinti? Gyvasis Kristus visada privalo mesti iššūkį jūsų šmėkloms! O tie, kurie nenori, kad jiems būtų metamas iššūkis, kaip rašto aiškintojai ir fariziejai, turi lengvą būdą išsižadėti gyvojo Kristaus, ir todėl gyvasis Kristus gali tik sakyti: „Kas išsižada manęs žmonių akivaizdoje, to aš privalėsiu išsižadėti savo Tėvo akivaizdoje“. Ir nors tai skamba grėsmingai, iš tiesų taip nėra, nes tai tiesiog reiškia, kad jie negalės įžengti į Karalystę, nes nenorėjo leisti šmėklai mirti, atiduoti šmėklą, ir todėl privalės likti išorinėje karalystėje, kurioje yra verksmas ir dantų griežimas. Gyvasis Kristus niekada nepaklus lūkesčiams, sukurtiems iš mirties sąmonės, iš antikristo sąmonės, iš Šėtono sąmonės.
Tad iš tiesų yra tik vienas būdas neigti gyvąjį Kristų, ir tai yra per antikristo sąmonę. Ir per visą šį spektaklį, kurį matote dabar vaidinamą krikščioniškose bažnyčiose visame pasaulyje, ar tai būtų ši bažnyčia ar ana bažnyčia, visa tai yra spektaklis, sukurtas iš antikristo sąmonės. Jie teigia tikintys, kad tai atstovauja Kristų. Kaip tai galėtų būti? Ar tai gali būti įrodyta? Ar galėčiau čia išsakyti kokį nors teiginį, kuris tai kam nors įrodytų? Ne, ir būtent tai čia ir mėginau paaiškinti. Kristus yra atviros durys, kurių užtrenkti negali joks žmogus. Jums neįmanoma taip giliai įstrigti mirties sąmonėje, kad negalėtumėte patirti Kristaus, tačiau jūs tai galite padaryti tiktai ryždamiesi bent vienai akimirkai kvestionuoti savo šmėklą, savo požiūrį į gyvenimą, savo proto įvaizdį. Jeigu nenorite kvestionuoti, negalite patirti Kristaus. Tačiau net jeigu akies krašteliu patirtumėte Kristų, vis tiek yra įmanoma pasinaudoti mirties sąmone Kristui neigti, neigti, kad jums reikia pasikeisti, nes sutikote Kristų. Ir taip ir turi likti, nes esminis Žemės tikslas yra suteikti žmonėms galimybę patirti, koks yra jausmas apsibrėžti savo Dievą, apsibrėžti, koks yra Kristus, apsibrėžti, kokie yra jie patys, apsibrėžti, koks yra gyvenimas, apsibrėžti, kaip veikia visata.
Moksliniai materialistai naudojasi mokslu, kuris iš tiesų buvo skirtas išlaisvinti žmonių protus nuo prietarų, Kristui neigti, tačiau krikščioniai naudojasi krikščioniškais šventraščiais ir savo susikurtomis jų interpretacijomis Kristui neigti. Tačiau krikščioniški, ne patys šventraščiai, bet bent jau juose pateiktas Kristaus pavyzdys, buvo skirti išlaisvinti juos nuo antikristo sąmonės. Galite sakyti, kad tai yra ironija, galite sakyti, kad tai yra tragedija, tačiau iš tikrųjų tai tiesiog yra laisvos valios įstatymo pasekmė. Dievas nori, kad žmonės įžengtų į jo karalystę, kadangi Dievo karalystėje nėra kančių ir nėra mirties. Tie, kurie nėra Dievo karalystėje, iš tiesų kenčia, jie patiria mirtį. Dievas idealiai norėtų, kad visi žmonės įžengtų į karalystę, tačiau Dievas nenori priversti žmonių įeiti. Dievas nori, kad žmonės tai padarytų savanoriškai, ir Kristus ateina pademonstruoti, kad egzistuoja kelias.
Išsilaisvinkite nuo kryžiaus
Galbūt žinote, ir tai yra istorinis faktas, kad mano ankstyvieji pasekėjai nebuvo vadinami krikščioniais, jie buvo vadinami „Kelio pasekėjais“, nes tai, ką aš paaiškindavau savo mokiniams, visus tuos dalykus, kuriuos paaiškindavau savo mokiniams, tai buvo paaiškinimai apie Kelią. AŠ ESU Kelias, tiesa ir gyvenimas, ir būtent tai buvo prarasta krikščionybėje su katalikų bažnyčios susikūrimu ir imperatoriaus Konstantino noru sukurti šią pranašesnę religiją, kurią romėnai priimtų kaip pranašesnę už senuosius dievus, ir todėl jis turėjo sukurti šį visagalį Dievą, o tasai, kuris atstovavo šį Dievą, taip pat turėjo būti galingas, todėl turėjo būti ypatingas, ir todėl katalikų bažnyčia pavertė mane išimtimi, o ne pavyzdžiu, kuriuo galima sekti. Tuo pavyzdžiu, kuriuo visi žmonės gali sekti, jeigu ryšis prarasti savo gyvybę, savo mirtingą tapatumo jausmą, jeigu atiduos šmėklą, kad galėtų transcenduoti kryžių.
Jokia išorinė galia negali jūsų nuimti nuo kryžiaus, net ir Kristus negali jūsų nuimti nuo kryžiaus, kadangi Kristus nepažeis jūsų laisvos valios. Jūs esate prikaustyti prie kryžiaus dėl pasirinkimų, kuriuos padarėte, dėl šmėklų, kurias susikūrėte identiteto, mentalinio, emocinio ir fizinio proto lygmenyse, ir nebūsite laisvi, kol savanoriškai neatiduosite šmėklos. Net ir aš, kai kabėjau ant kryžiaus, turėjau tam tikrus lūkesčius, kad Dievas pasiųs savo angelus manęs išgelbėti nuo mirties ir tuo būdu pademonstruos dar vieną stebuklą. Tačiau tenai kabėdamas staiga suvokiau, kad Dievas to nepadarys, nes būtent aš turiu atiduoti tą paskutinę šmėklą, savo paskutinį lūkestį, kokia turėtų būti mano misija. Ir kai ryžausi pažvelgti į tą rąstą savo akyje ir jį atiduoti, štai tuomet išsilaisvinau nuo kryžiaus. Todėl kad aš, Jėzus, kuriuo buvau įsikūnijęs prieš 2000 metų, nebuvau vienintelis Dievo sūnus, nebuvau tobulas žmogus, nebuvau laisvas, kol vis dar tebebuvau įsikūnijime. Vis dar tebeturėjau žmogiškų lūkesčių, paremtų antikristo sąmone. Nors padariau progresą Kristiškumo kelyje, tiktai po to, kai atidaviau tą paskutinę šmėklą, pilnai tapau Kristumi.
Pyktis ant krikščionybės
Krikščioniai, žinoma, tai pavadintų erezija, jie sakytų, kad tai yra iš velnio, tad jūs dabar naudojatės kažkokiais rašytiniais šventraščiais, kažkokiomis šių šventraščių interpretacijomis, vadindami Jėzų Kristų velniu. Na, ir ką aš galiu padaryti? Negalite su tokiu mąstymu įžengti į karalystę, tad privalau jums leisti pasilikti už karalystės ribų. Ir jūs pereisite tai, ką perėjo tiek daug krikščionių, kuomet jie nugyveno savo gyvenimą užaugdami krikščioniškoje religijoje, patikėdami pažadu: „Jeigu būsi geras krikščionis, pateksi į dangų po šio gyvenimo.“ Tuomet jie palieka kūną, siela pakyla ir tikisi, kad šv. Petras pasitiks juos tenai prie dangaus vartų, nes juk jis turi raktus į dangų, tiesa? Ir jis pasakys: „Eikš, eikš, užeik vidun“.
Bet vietoj to jie atranda ne Petrą, nes jis iš tiesų nėra danguje, kadangi į jį dar nepakilo ir po šių 2000 metų. Jie atranda kitas šviesos būtybes, kurios sako: „Tu nesi pasirengęs įžengti į karalystę, tad turėsi grįžti į įsikūnijimą, kol būsi pasirengęs.“ Ir tai paskatino daugelį žmonių supykti ir pasijusti išduotais. Kai kurie įžymiausi ateistai, kuriuos matote pasaulyje, jie tikėjo krikščionišku pažadu ištisus gyvenimus, galiausiai pasiekdami tašką, kuriame taip supyko, kad kai atėjo į sekantį savo įsikūnijimą, jie pyko ant krikščioniškos bažnyčios ir turėjo šį troškimą paneigti visas religijas, kadangi jautėsi apgauti.
Ir, žinoma, daugelis kitų žmonių, kurie nėra įsitraukę į kryžiaus žygį įrodyti religijos klaidingumą, vis tiek patyrė nusivylimą visomis religijomis, bet kokiu dvasingumu, kadangi tiek daug kartų patyrė palikę kūną, kad krikščionybės pažadas nebuvo išpildytas. Jie turėjo grįžti į kitą kūną ir dar kartą patirti visą tą cirką, augdami nuo kūdikio iki suaugusiojo, privalėdami užsidirbti pragyvenimui, būdami priversti užsidirbti pragyvenimui, būdami verčiami išorinių situacijų savo visuomenėse vaidinti tam tikrą vaidmenį, ir jie pradėjo to nekęsti ir todėl nekenčia visų religijų. Ir tuomet galite paklausti: „Ar jie tikrai yra blogesnėje padėtyje nei tikintys krikščioniai?“ Iš tikrųjų tai ne, nes kai kurie iš jų galbūt netgi gali tapti atviri mokymams, kurie peržengia religijos ribas, ir būtent dėl to šiandien yra tiek daug žmonių, kurie apie save sako: „aš esu dvasingas, bet ne religingas“. Ir tai yra daug daug arčiau vaikiško proto būsenos nei didžioji dalis krikščionių.
Velykų istorijos tikslas
Tad koks yra Velykų istorijos tikslas? Tikslas yra apšviesti tuos, kurie ją išgirsta, tačiau kaip jūs galite būti apšviesti? Tik jeigu suvokiate, kad visa tai yra simboliai. Tai gali būti, kaip yra sakoma kai kuriuose filmuose, paremta tikra istorija. Tačiau tikra istorija vis dar tebėra istorija, o bet kokios istorijos tikslas yra padaryti transformuojantį poveikį tiems, kurie ją išgirsta. Matysite, jeigu pažvelgsite į tai istoriškai, kad daugelis civilizacijų turėjo savo istorijas, savo pasakojimus, savo epinius padavimus. Per visą istoriją matote, kad bet kuri civilizacija, kuri buvo pasiekusi tam tikrą sudėtingumo lygmenį, net ir primityvesnės visuomenės, kurias jūs vadinate primityviomis, turėjo istoriją. Ir koks yra šios istorijos tikslas? Na, galutinis tikslas yra padėti žmonėms patirti sąmonės transformaciją, kol jie taps pasiruošę įžengti į Dangaus Karalystę.
Tačiau taip pat istoriškai matote, kad dažnai šios istorijos tapdavo spąstais. Jos įkalindavo žmones. Kai kurios iš šių istorijų buvo labai susikoncentravusios į mėginimą pavaizduoti tam tikrą žmonių grupę pranašesniais žmonėmis. Jie yra, kaip žydai tikėjo ir vis dar tebetiki, Dievo išrinktieji žmonės, ir būtent taip žmonės įstringa istorijoje. Jie įstringa pasakojime, kadangi taip stipriai prisiriša prie išorinio pasakojimo, jog nesugeba pažvelgti už simbolių ir pamatyti tikrosios už to slypinčios istorijos. Kuri yra tai, kad jūs galite eiti laipsnišku keliu ir iš mirties sąmonėje esančio žmogaus atgimti į savo tikrąjį dvasinės būtybės tapatumą – Dievo sūnaus arba dukters tapatumą.
Toks yra visų šių istorijų, kurias matote pasaulyje, tikslas, tačiau deja, tiek daug iš jų tapo aklavietėmis ir, žinoma, pati ši istorija, kuri teigia pasakojanti Kristaus gyvenimo istoriją, buvo paversta viena iš efektyviausių kada nors šioje planetoje matytų aklaviečių. Ji tapo vienu efektyviausių Šėtono, antikristo jėgų, šio pasaulio princo įrankių, kuriuo jis naudojasi laikydamas žmones įstrigusius šiame pasaulyje. Ir todėl didžiajai daliai krikščionių, kai šio pasaulio princas ateina pas juos, jis juose kažką randa, ir tai yra krikščioniška istorija. Galite sakyti, kad tai yra ironiška, tačiau žvelgdamas iš savo, pakylėtojo mokytojo, perspektyvos, aš jaučiu absoliučią pagarbą laisvai valiai, tad tiesiog privalau nusilenkti laisvai valiai ir dar kartą tarti: „Kas išsižada manęs žmonių akivaizdoje, to aš privalėsiu išsižadėti savo Tėvo akivaizdoje“, ir todėl jie negalės įžengti į karalystę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com