Ar pažįstate Kristų – ir ar Kristus pažįsta jus?
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 09 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus, ir jau šiais žodžiais pavadinau save eretiku, netikru pranašu, velnio balsu daugumai krikščionių pasaulyje, o ypač tiems, kurie yra Amerikoje.
Mąsčiau, apie ką kalbėti šiame diktavime, ir tai užtruko kelias tūkstantąsias sekundės dalis, tačiau nusprendžiau pasukti šiek tiek kitu keliu nei kiti mokytojai. Nusprendžiau pabūti šiek tiek švelnesnis. Pažiūrėsime, ar man pavyks išlaikyti tą intenciją.
Tačiau noriu įvesti, o tiksliau, įmesti į kolektyvinę sąmonę koncepciją, ką reiškia, kad Kristus jus pažįsta. Ar Kristus jus pažįsta? Ir turite pora situacijų evangelijose, pavyzdžiui, Mato evangelijoje, kai sakau, kad ne visi, kurie man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie“, įeis į karalystę, ir kad yra tokių, kurie ateis ir sakys: „Argi mes nepranašavome tavo vardu ir neišvarinėjome velnių, ir nedarėme didelių darbų?“ O aš sakysiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ Ką tai reiškia, kad Kristus jūsų nepažįsta?
Durys į karalystę
Galite sakyti: „Na, argi mums nesakei, kad be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta, kad viskas yra sukurta iš Kristaus sąmonės?“ Tad Kristus turi pažinoti visus ir viską. Na, galbūt, o galbūt ir ne, nes matote, visada yra daugiau, ką galima suprasti. Paimkime dažnai pasitaikantį tikėjimą tarp daugelio krikščionių, net ir tų, kurie nėra katalikai, kad egzistuoja perliniai vartai, vedantys į kažkur tenai aukštai esančią dangaus karalystę. Ir kai mirsite, jūs, jeigu buvote geri, ateisite tenai aukštai prie tų vartų ir jus pasveikins šv. Petras. Ir atkreipkite dėmesį, net ir tie, kurie nėra katalikai, daugelis krikščionių tiki, kad būtent šv. Petras tenai stovi prie vartų, nes sakiau: „Ir ant šitos uolos pastatysiu savo bažnyčią“, ir jam esą atidaviau raktus į dangaus karalystę. Jie mano, kad Petras tenai stovi, ir būtent jisai nusprendžia, kas įeis, o kas neįeis. Tačiau yra pora dalykų, kurie yra problematiški šioje prielaidoje.
Visų pirma, kadangi pats Petras nėra įėjęs į karalystę, jis iš tiesų neturi kompetencijos žinoti, kokie yra kriterijai. Visų antra, yra viena turėti raktus į karalystę, ir visai kas kita žinoti, kur yra durys ir atrasti raktų skylutę, ir įkišti raktą bei jį pasukti, ir atidaryti duris bei ryžtis pažvelgti, kas yra už durų. Ir kas gi yra už durų? Rąstas jūsų akyje. Ir jeigu nenorite į jį pažvelgti, kaip galėsite užsitarnauti įėjimą? Ir tuomet, žinoma, galite matyti, kad Petras manęs išsigynė tris kartus po mano suėmimo. Galite matyti situaciją, kurioje jam pasakiau: „Pasitrauk nuo manęs, Šėtone.“ Ir kokiu gi būdu krikščioniai mano, kad būtent Petras nusprendžia, ar jie įeis vidun ar ne?
Motinos išmintis, vėlgi, leidžia jums tai pamatyti ir tarti: „Bet jeigu ne Petras, tai kas tuomet?“ Ir aš jums pasakysiu kas, nes aš žinau, kadangi tai esu aš, pakylėtasis mokytojas Jėzus Kristus. Aš tarnauju dvasinėje tarnystėje Žemės planetoje, planetinio Kristaus tarnystėje, ir niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane.
Tie, kurie žino geriau už Kristų
Ar būtumėte krikščionis ar ne, nėra svarbu. Kai paliekate kūną, jūs, savo subtiliaisiais kūnais, ateinate prie šių vartų, ir čia yra vartai, kurie veda į pakylėtąją karaliją arba, kaip dauguma krikščionių tai vadina, į dangų arba karalystę, ir aš stoviu tuose vartuose. Ir jeigu jus pažįstu, jūs galite įeiti, tačiau jeigu jūsų nepažįstu, kaip kada nors galėsite įžengti pro tas duris? Tai nereiškia, kad pasiunčiu jus į pragarą ar pasmerkiu jus. Aš tiesiog parodau jums į vienas iš kitų tenai esančių durų. Ir kokios yra tos kitos durys? Na, vienos iš jų veda į karaliją, kurioje galite pasiruošti kitam savo fiziniam įsikūnijimui. Kitos durys jus veda į identiteto karaliją. Dar kitos durys – į mentalinę. Dar kitos durys – į emocinę, o dar kitos durys į astralinę plotmę. Ir tuomet yra durys, kurios veda į kitas planetas, ir yra vienos durys, kurios veda į antrąją mirtį. Kai žmonės ateina, jeigu jų nepažįstu, parodau į duris.
Dauguma žmonių eina parodyta kryptimi ir įžengia per tas duris, tačiau keletas sustoja ir ima su manimi ginčytis sakydami: „Bet žiūrėk, Viešpatie, mes tave vadinome Viešpačiu. Mes tave vadinome savo Viešpačiu ir Išganytoju. Mes darėme visus šiuos didžius darbus.“ Tačiau aš jūsų nepažįstu. Štai tenai yra jūsų durys. Kas su manimi ginčijasi? Na, daug įvairių žmonių, tačiau egzistuoja didelė žmonių grupė, kurie save laiko gerais krikščionimis, ypač pastoriai, kunigai, kardinolai, vyskupai, popiežiai ir valdovai. Jie su manimi ginčijasi, nes galvoja, kad yra nusipelnę ir aš turėčiau juos įleisti. Aš tiesiog parodau į kitas duris. Jie iš esmės sako: „Tu klysti, Jėzau. Turėtum mane įleisti.“ Tačiau ką jie sako? Jie sako žinantys geriau už Kristų, kas turėtų įeiti į karalystę.
Ar Kristus jus pažįsta?
Kai šitai išgirstate, daugelis žmonių, jeigu jie tai išgirstų, ir, žinoma, nėra tikėtina, kad dauguma krikščionių kada nors tai išgirs, sakytų: „Bet tuomet pasakyk mums, kokiais kriterijais remdamasis nusprendi, kas galės įeiti?“ Nes jie projektuoja, kad aš esąs tasai, kuris nusprendžia, bet ne aš nusprendžiu, ar esate užsitarnavę įžengti į karalystę. Jūs nusprendžiate, ir sprendimą priimate daug anksčiau nei ateinate iki tų durų.
Tiesą sakant, nori ar nenori krikščioniai tai girdėti, jūs priėmėte sprendimus prieš daugelį gyvenimų, kurie jus įstatė į kelią, vedantį link karalystės durų arba vedantį prie kitų durų. Jūs nusprendžiate, nes būtent jūs esate tie, kurie nusprendžia, ar Kristus jus pažins ar ne. Kaip jūs tai nusprendžiate? Labai paprastai, tačiau norėčiau čia truputėlį atsitraukti ir palaipsniui tai paaiškinti.
Nori ar nenori krikščioniai tai girdėti, bet viskas sukasi aplink laisvą valią. Kai pradedate savo kelionę kaip savimonę turinti būtybė, jaučiate, kad esate susiję su kažkuo už savo proto ribų. Jūs aiškiai nematote, kas yra tas kažkas, tačiau jaučiate, kad yra kažkas. Jūs tarsi matote jus supantį ryto rūką, tačiau taip pat šviečiasi ryškus šviesos taškas, vos įžiūrimas per rūką. Ir tai yra kylanti Kristaus saulė jūsų esybėje. Jūs tuomet turite galimybę pripažinti tą ryšį ir plėsti savo susietumo jausmą. Ir kai pradedate save laikyti susieta būtybe, Kristus jus pažįsta.
Nes kas jums leidžia išplėsti savo susietumo jausmą, vis arčiau ir arčiau eiti link vienovės? Kristaus protas. Tačiau kadangi egzistuoja laisva valia, jūs taip pat turite ir kitą galimybę, kaip paaiškino kiti mokytojai, jūs turite galimybę įžengti į iliuziją, kad esate atskira būtybė. Kaip paaiškinome, taip, viskas yra sukurta iš Kristaus sąmonės, tačiau ne su Kristaus sąmone. Kai įžengiate į šią iliuziją, jog esate atskira būtybė, neieškote Kristaus. Nesinaudojate Kristaus protu įžengti į atskirtį. Naudojatės dualistiniu protu. Ir iš esmės, įžengdami į į atskirtį, jūs sakote: „Pasitrauk nuo manęs, Kristau, tu man papiktinimas. Tu mąstai tai, kas iš Dievo, o ne tai, kas iš žmonių.“ Tai yra priešinga tam, ką aš pasakiau Petrui. Tačiau būtent tai jūs sakote, nes kai įžengiate į atskirtį, Kristus jums tampa nebereikalingas. Tiesą sakant, jūs nenorite, kad Kristus čia būtų, nes jeigu Kristus čia būtų, pamatytumėte, kad atskirtis yra iliuzija, ir todėl negalėtumėte patirti patyrimo, kuriame save laikote atskira būtybe ir patiriate, jog tai yra tikra.
Kristus yra vienijantis protas. Vienu atžvilgiu, Kristus viską žino, tačiau žmonių sąmoningo suvokimo lygmenyje, kai kažkas įžengia į atskirtį, Kristaus protas sako: „Aš tavęs nepažįstu.“ Nes Kristaus protas privalo atsitraukti ir leisti žmogui patirti realybės pojūtį, kad jo iliuzija yra tikra, kad jis iš tiesų yra atskira būtybė. Tai daryti leidžia laisva valia. Vėlgi, aš nesmerkiu ir neteisiu. Tai yra patyrimas, kurį jums yra leidžiama patirti Dievo laisvos valios ribose. Tačiau kai įžengiate į atskirtį, Kristus jums nebėra reikalingas, ir todėl Kristus pasitraukia.
Lūžio taškas
Tai kada tuomet Kristus gali jus pažinti? Na, kai pasiekiate tą lūžio tašką, kuriame jums yra gana patirčių, kurias galite patirti atskirtyje, ir tariate: „Daugiau nebegaliu to daryti, padėkite man“, arba sakote: „Turi būti kažkas daugiau už šitai.“ Ir tą akimirką, kai vėl esate pasiryžę paprašyti pagalbos iš kažko, esančio už jūsų proto ribų, štai tuomet Kristus gali prie jūsų prisiartinti. Tačiau, vėlgi, Kristus jums tegali duoti raktą.
Jūs patys turite jį įkišti į spyną ir pasukti. Ir ko reikia, kad galėtumėte tai padaryti? Labai paprasta: turite ryžtis pažvelgti į rąstą savo akyje. Kai esate susieta būtybė, kaip žiūrite į gyvenimą? Tai yra kelias. Tai yra interaktyvus procesas. Jūs mąstote, jaučiate, turite pojūčius. Yra kažkas ten aukštai, kažkur tenai, su kuo esu susijęs. Ir esate pasiryžę su tuo kažkuo sąveikauti. Esate pasiryžę prašyti pagalbos ir nurodymų ir esate pasiryžę įgyvendinti tuos nurodymus, ir todėl stiprinate savo susietumo jausmą. Kai įžengiate į atskirtį, prarandate tą susietumo jausmą, nes kaip kitaip atskirtis galėtų atrodyti tikra, jeigu būtumėte susiję su kažkuo, esančiu už jūsų proto ribų? Kaip iš tiesų galite jausti, kad esate atskiri? Ką reiškia būti atskiru? Galvojate, kad esate nepriklausoma būtybė, egzistuojanti kaip savyje viską talpinantis vienetas pasaulyje su kitomis nepriklausomomis būtybėmis.
Esate nepriklausoma ar susieta būtybė?
Kai esate susieta būtybė, matote, kad esate susiję su kažkuo už jūsų pačių proto ribų. Tai yra jūsų šaltinis. O kitos būtybės taip pat yra susietos su tuo pačiu kažkuo, su tuo pačiu šaltiniu. Tad kaip galite būti nepriklausoma būtybė? Kai turite susietumo jausmą, nesate nepriklausomi. Esate susieti su kažkuo, kas yra didesnis už jus. Ir kai tai matote, taip pat matote, kad visi kiti žmonės yra susieti tarpusavyje, ir jūs esate susieti horizontaliai su visais kitais žmonėmis. Tai yra Kristaus bendruomenė. Tačiau kai esate atskirtyje, nenorite būti bendruomenėje. Na, galite būti bendruomenėje dėl praktinių sumetimų, tačiau tai nėra paremta šiuo ryšio su Kristaus protu jausmu. Būtent dėl to taip dažnai tai būna prievartinė bendruomenė, pilna konfliktų, ir būtent dėl to viena bendruomenė, viena žmonių grupė neišvengiamai save laiko priešpriešoje, laiko save besivaržančiais su kita grupe, galbūt netgi su visomis kitomis grupėmis. Būtent dėl to viena žmonių grupė gali patikėti, kad jie yra Dievo išrinktieji žmonės, arba jie gali patikėti, kad priklauso vienintelei tikrai religijai ir kad jie vieninteliai bus išganyti.
Bet matote, šis buvimo atskirtyje patyrimas jums rodo, kad jūs regimai esate nepriklausomi. Tačiau kaip net ir mokslas įrodė, viskas yra tarpusavyje susiję – susietoji kilmė. Realybėje, jūs nesate nepriklausomi. Tačiau galite patirti tą patyrimą kurį laiką, kad esate nepriklausoma būtybė. Visgi šis patyrimas yra iliuzija, sukurta iš dualistinės sąmonės, kuri visada turi du priešingus polius, ir todėl visada būsite konflikte su kitomis nepriklausomomis būtybėmis. Ir todėl niekada negalėsite būti ramybėje, niekada negalėsite įveikti kančių, kol save laikysite nepriklausomais, savaimiškai egzistuojančiais.
Ką aš sakiau: „Pats iš savęs nieko negaliu padaryti, tai Tėvas manyje dirba darbus.“ Tačiau kai esate nepriklausomi arba galvojate tokie esantys, manote: „Pats iš savęs aš galiu kažką padaryti“. Ir galvojate, jog tam, kad įveiktumėte savo turimą vienišumo jausmą, praradimo jausmą, jausmą, kad kiti jums grasina, kad šitai įveiktumėte, turite daryti vis daugiau ir daugiau kaip nepriklausoma būtybė. Turite įgyti vis daugiau ir daugiau galios. Turite save paversti pranašesniais už kitus. Ir tuomet, galvojate jūs, tie kiti jums nebekels grėsmės. Taip, matėte, kaip puikiai tai suveikė Hilteriui, Mao, Stalinui, Napoleonui ir dar keliems šimtams kitų diktatorių, kuriuos galėtume čia paminėti. Bet matote, niekada nepasieksite ramybės būsenos kaip nepriklausomos, atskiros būtybės.
Menkavertiškumas-pranašumas: kai žinote geriau už Kristų
Tačiau, žinoma, kaip mes daug kartų paaiškinome, laisvos valios įstatymas tai leidžia. Tačiau būtent dėl to Kristus privalo pasitraukti nuo šių žmonių, ir todėl iš esmės turi sakyti: „Aš tavęs nepažįstu. Niekada tavęs nepažinojau nuo tos akimirkos, kai įžengei į šią atskirties būseną. Aš tavęs nepažįstu.“ Na ir dabar, jūs jaučiate grėsmę atskirtyje, tad susikuriate šią idėją, jog dėl visų dalykų, kuriuos pasiekėte čia Žemėje, dėl to, kad pranašavote, kad išvarinėjote velnius, kad darėte didžius darbus, dėl to, ką jūs čia padarėte Žemėje, esate užsitarnavę įžengimą į karalystę, kurioje pasieksite amžinąją ramybę. Ateinate prie vartų ir pamatote mane, stovintį prie jų, ir aš rodau jums tolyn nuo vartų, ir jūs ginčijatės su manimi.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad manote žinantys geriau už Kristų, tačiau jeigu manote žinantys geriau už Kristų, negalite pažinti Kristaus, ir todėl Kristus negali pažinti jūsų. Jūs gaunate savo atlygį – jausmą, kad esate kažką pasiekę Žemėje. Tiktai tie, kurie pažįsta Kristų arba yra pažįstami Kristaus, gali gauti savo atlygį danguje.
Matote, kaip visa menkavertiškumo-pranašumo dinamika kyla iš šios atskirties nuo Kristaus, jausmo, kad jums yra grasinama, siekimo susikurti pranašumo jausmą, kad išvengtumėte grėsmės jausmo. Tačiau ne visi įžengia į šį akivaizdžiai egoistišką elgesį, siekdami iškelti save į pranašesnes pozicijas visuomenėje. Daugelis žmonių nueina į menkavertiškumo polių ir nesiekia savęs išaukštinti kažką darydami. Jie siekia save išaukštinti asocijuodamiesi su tais, kurie kažką daro, jie yra akli aklų vadų pasekėjai. Ir jie taip pat mano žinantys geriau už Kristų, nes jie savo protuose mano galintys apibrėžti, kad yra menkesni, tuo tarpu Kristuje nėra nei menkumo, nei pranašumo.
Yra tokių, kurie buvo aklais pasekėjais, ir jie taip pat ginčijasi atėję prie vartų. Jų nėra daug, bet tokių pasitaiko. Ir, vėlgi, galiu tik sakyti: „Kas tu esi ir ką padarei su būtybe, kurią kažkada pažinojau?“ Kiek iš tų tariamai milijardų krikščionių pasaulyje, ir milijonų krikščionių Amerikoje ryžtųsi pamąstyti apie klausimą: „Ar aš pažįstu Kristų? Ar Kristus pažįsta mane?“ Kiek daug iš jų projektuotų, kad: „O, kadangi aš padariau visus šiuos didžius dalykus Jėzaus vardu ir paskelbiau jį savo Viešpačiu ir Išganytoju, Kristus tikrai mane pažįsta. Ir aš tikrai pažįstu Kristų, nes žinau iš savo bažnyčios šventraščių ir doktrinų, kas yra Kristus.“ Bet matote, galite kiek norite kartoti Jėzaus vardą, tačiau jeigu esate atskirties sąmonėje, nedarote Viešpaties darbų. Ir todėl esate nedorėliai. Kodėl? Todėl, kad, visų pirma, siekiate išaukštinti save kaip atskirą būtybę, o visų antra, mąstote apie tai, kas iš žmonių. Nemąstote apie tai, kas iš Dievo.
O kas yra iš Dievo? Nėra nepriklausomų būtybių. Visos būtybės yra susijusios tarpusavyje. Todėl tegul didžiausias tarp jūsų būna visų tarnas. Siekiate kelti aukštyn visumą, užuot kėlę aukštyn save kaip atskirą būtybę. Štai tuomet darote darbus arba Tėvo valią. Tol, kol dirbate dėl savęs kaip atskirojo aš išaukštinimo, Kristus jūsų nepažįsta. Tiktai tuomet, kai apsigręžiate, ir atkreipkite dėmesį, kad esmė čia nėra daryti išorinius dalykus ar paskelbti išorines deklaracijas, tik kai apsigręžiate ir ryžtatės pažvelgti į save, į rąstą savo akyje, tiktai tuomet Kristus jus vėl pažįsta. Ir kuo labiau ryžtatės pažvelgti į save, pažvelgti į savo psichologiją ir pažvelgti į visas šias atskirąsias savastis, kurias susikūrėte, kurios buvo sukurtos iš atskirties iliuzijos, ir kurios siekia jus laikyti įstrigusius toje iliuzijoje, tiktai kai pradedate matyti šias savastis, palaipsniui tampate vis labiau pažįstami Kristaus, nes jūs palaipsniui imate pažinti Kristų.
Ar slepiatės nuo Kristaus?
Galėtume sakyti, kad ne Kristus nusprendžia, ar būsite pažįstami Kristaus ar ne; tai nusprendžiate jūs. Jūs turite nuspręsti, nes ką darote, kol save laikote atskira būtybe? Siekiate pasislėpti nuo Kristaus. O kadangi egzistuoja laisva valia, Kristus atsitraukia ir sako: „Na, jeigu toks yra tavo pasirinkimas, tuomet tau yra leidžiama slėptis, o tai reiškia, kad aš tavęs nepažįstu, aš tavęs nematau, leidžiu tau slėptis.“ Kai nusprendžiate, kad jums jau yra gana žaisti slėpynių, o tiksliau, jums yra gana slėpynių ir jūs dabar esate pasiryžę ieškoti, Kristus gali vėl jus pažinti, nes nustojate mėginti pasislėpti. O tai reiškia, kad tampate atviri ryžtis pažinti Kristų.
Tačiau kas yra Kristus? Tiek daug žmonių – ir būtent dėl to, kaip Motina Marija sakė, Kristaus misija atrodo esanti neįmanoma – tiek daug žmonių žiūri į Kristų per atskirojo proto filtrą, ir jie mano galintys apibrėžti, kas yra Kristus, remdamiesi tuo, ką gali matyti atskirasis protas. Jie apibrėžia Kristų kaip dualistinę būtybę, tačiau Kristus yra vienijantis elementas, kuris jus traukia atgal pas jūsų Kūrėją, kuris jus traukia iš dualizmo, iš mirties sąmonės. Todėl Kristaus negali apibrėžti jokie šiame pasaulyje esantys dalykai. Būtent dėl to, kai Petras paėmė savo, kaip atskiros būtybės, viziją, ir norėjo man ją primesti sakydamas: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“, aš turėjau jį sudrausti: „Pasitrauk nuo manęs Šėtone, nes tu mąstai ne tai, kas iš Dievo, o tai, kas iš žmonių.“ Kuriesi Kristaus stabą, paremtą protu, kuris yra atsiskyręs nuo Kristaus, ir manai, kad su šiuo stabu, garbindamas šį stabą, paskelbdamas jį savo Viešpačiu ir Išganytoju, galėsi patekti į karalystę.
Netikro Kristaus įvaizdžio garbinimas
Tačiau ką jūs darote? Matote Kristų kaip esantį jūsų išorėje, kaip išorinį Išganytoją. Tačiau kur yra Kristus? Ar jums neatrodo logiška, kad Kristus turėtų būti savo karalystėje? O kur yra karalystė? O taip, jumyse. Tol, kol projektuojate įvaizdį, kad Kristus yra jūsų išorėje, nepažįstate Kristaus, ir jeigu nenorite permąstyti to įvaizdžio ir neleidžiate Kristui jūsų mokyti, parodyti jums, pademonstruoti jums, kad Kristus nėra tas įvaizdis, kad įvaizdis yra iliuzija, tuomet jūs nenorite pažinti Kristaus, ir tuomet Kristus privalo atsitraukti ir tarti: „Aš tavęs nepažįstu, nepažįstu tavęs, nes tu nenori, kad tave pažinčiau, ir taip pat nenori pažinti manęs tokio, koks esu. Nes esu aukščiau už tai, kas yra iš žmonių.“
Dar kartą apie tai pamąstykite su Motinos išmintimi. Štai čia yra tie fundamentalistai krikščioniai, kurie skelbia Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Išganytoju, tačiau jie mane laiko išorine būtybe ir mano, kad ši išorinė būtybė galės juos išgelbėti. Tačiau kaip tai kada nors galėtų įvykti? Kaip išorinis Išganytojas galėtų jus nuvesti į karalystę, kuri yra jumyse? Tad ką jie iš tiesų sako? Ar jie sako: „Aš noriu pažinti tikrąjį Jėzų Kristų?“ Ne, jie sako: „Noriu laikytis Kristaus įvaizdžio, kuris nėra Kristus, nėra tikrasis Kristus, kuris yra sukurtas čia Žemėje, ir noriu, kad netikras Kristus mane išgelbėtų ir atvestų į karalystę.“ Kaip Žemėje sukurtas Kristus galėtų jus nuvesti į karalystę, kuri yra virš Žemės? Ar matote čia kokią nors logiką? Ar galite taip samprotauti, remdamiesi Motinos išmintimi? Ar čia yra bent kažkoks noras vertikaliai siekti Kristaus patyrimo, kad žvynai galėtų jums nukristi nuo akių?
Dažnai matau šiuos žmones, ir kaip sakiau prieš du tūkstančius metų: „O taip, savo burna jie skelbia visokiausius dalykus, net ir savo veiksmais jie mano darantys mano darbus, tačiau jų širdys yra toli nuo manęs, nes savo širdyse jie nenori pažinti tikrojo Kristaus.“ Kodėl? Todėl, kad darė darbus Žemėje mano vardu, kurie jiems suteikia pranašumo jausmą, jausmą, kad: „Aš tikrai būsiu išgelbėtas.“ Ir jie nenori paleisti to stabo, to netikro Kristaus, ir todėl jų širdys yra toli nuo manęs. Jie myli tai, kas iš žmonių, labiau nei tai, kas iš Dievo.
Ar jums jau gana žmonių karalystės?
Kaip galiu įleisti juos į karalystę, jeigu jie nenori įžengti į karalystę? Pamąstykite apie tai. Kad ir ką jie besakytų, kad ir ką jie begalvotų, absoliuti dauguma krikščionių nenori įžengti į Dievo karalystę, nes jiems dar nebuvo gana patirti žmonių karalystės. Aš jų nekaltinu, nesu pragaro ugnies ir sieros pamokslautojas, tiesiog truputėlį susijaudinau. Visgi realybė yra tokia, kad jie turi savo laisvą valią. Aš ją gerbiu. Nenusileisiu žemyn, nepasirodysiu danguje kažkokiu nepaneigiamu pasireiškimu, ir nesuvyniosiu pasaulio kaip pergamento ritinio, pasmerkdamas pragarui tuos, kurie garbina mane savo burna, bet atstumia mane savo širdyje.
Ne aš tai nusprendžiu, žmonės patys tai nusprendžia. Ar jiems jau yra gana to, kas iš žmonių, iš žmonių karalystės? Ar jie atliks pokytį ir ims vertinti tai, kas iš Dievo, atsiverdami pažinti dalykus, kurie yra iš Dievo, o ne tai, ką žmonės projektuoja esant iš Dievo? Tai čia yra vienintelis lemiamas veiksnys.
Pragaras viduje
Ar egzistuoja išorinis pragaras, į kurį pasiunčiu žmones, jeigu jie manęs negarbina? Ne, nėra jokio išorinio pragaro, na, nebent Žemės planetą laikytumėte pragaru. Tačiau jeigu karalystė yra jumyse, kur yra pragaras? Jis yra jumyse, jūsų prote. Kai esate atskirties proto būsenoje, tai yra pragaras, nes visada egzistuoja grėsmė, visada egzistuoja priešingybė, visada egzistuoja kiti žmonės, kurie siekia jumis manipuliuoti ir priversti jus jiems paklusti, ir aklai jais sekti. Niekada negalite būti ramybėje, niekada negalite pailsėti, niekada negalite jaustis saugūs, tačiau visa tai yra jūsų prote. Na, kai esate Žemės planetoje fiziniame kūne, taip pat yra ir kiti žmonės, ir vis dėlto, pragaro patyrimas yra jūsų prote, kaip ir dangaus patyrimas gali būti jūsų prote, nes viskas yra protas.
Štai ką galite pradėti matyti, kai įgyjate Kristaus išmintį. Net ir Motinos išmintis leis jums matyti, kad niekas materialiame pasaulyje negali egzistuoti savarankiškai. Niekas nebūtų galėjęs susikurti savęs pats ar pradėti egzistuoti per kažkokį atsitiktinį procesą, ir todėl viskas yra sukurta iš proto, iš tiesų iš Dievo proto. Dangus ir pragaras yra proto būsenos. „Nieko nėra nei gera, nei bloga, tik galvojimas tai padaro.“ Norėčiau, kad aš būčiau tai pasakęs.
Juodoji skylė į astralinę plotmę
Šiaip ar taip, suvokimas, kurio stinga krikščionybei, yra tai, kad negalite Kristaus pažinti per protą, kuris yra atsiskyręs nuo Kristaus. Kai esate įžengę į šį atskirties protą, dualistinį protą, mirusį protą, negalite pažinti Kristaus. Galite sumąstyti visokiausius įvaizdžius, doktrinas, ritualus, tačiau jūs nepažįstate Kristaus. O jeigu nenorite pažinti Kristaus, Kristus negali pažinti jūsų. Kristus privalo palikti jus jūsų pačių proto tamsybėse. Tiktai tuomet, kai ryšitės pažvelgti už savo Kristaus stabo ir ryšitės iš tiesų pažinti Kristų, Kristus galės prie jūsų prisiartinti.
O iki tol, na, Dievas žino, ką jūs prie savęs prisitraukiate. Kai žmonės sėdi savo bažnyčiose, galėtumėte pamatyti, jeigu turėtumėte šį aiškų matymą, kad kai kurios šios bažnyčios Amerikoje energetiškai tampa juodosiomis skylėmis sekmadieniais. Net ir kai kurios mega-bažnyčios, kurios talpina dešimtis tūkstančių žmonių, nes jos garbina netikrą Kristaus įvaizdį, jos, tikrąja to žodžio prasme, kai susirenka sekmadieninėms mišioms, atveria juodąją skylę, kuri juos suriša su astraline plotme. Ir kartais iš jos išlenda demonų legionai, ir jie siurbia susirinkusiųjų energiją. Galbūt visgi truputėlį tapau pragaro ugnies ir sieros pamokslautoju, tačiau iš tiesų, jeigu galėtumėte tai matyti, patirtumėte šoką dėl kai kurių šių bažnyčių, kurios iš išorės atrodo gražiai. Ir jos netgi nėra pilnos mirusiųjų kaulų, nes tai nebūtų taip blogai. Jos, tikrąja to žodžio prasme, yra pilnos astralinės plotmės demonų, pragaro demonų. Ir žmonės tenai sėdi ir dainuoja, ir šaukia mano vardą, tačiau savo širdyse jie nesusiderina ir nenuskaito energijos, kurią bendrakuria savo mišiose.
Kai jos turi tenai aukštai stovintį pastorių, kuris didžiuojasi gebėdamas įaudrinti juos iki beprotybės, nes yra supratęs, kad jeigu nori pritraukti žmones į savo bažnyčią, turi suteikti jiems kažkokį patyrimą. Ir jis išmoko įvaryti juos į isteriją, kuomet jie atsiveria šiems demonams ir jaučiasi gaunantys kažką ypatingo iš tų mišių. Lygiai taip pat kaip žmonės, kurie vartoja narkotikus, atsiveria astralinei plotmei ir jaučia gaunantys iš to nepaprastą patyrimą.
Tai iš tiesų neturi absoliučiai jokio ryšio su mano intencija, kurią turėjau krikščioniškam judėjimui. Šios mega-bažnyčios ir daugelis mažesnių bažnyčių nėra pastatytos ant Kristaus uolos. Nes Kristaus uola negali atverti juodosios skylės, ji yra nepajudinama. Tačiau pustomas smėlis gali tapti lakiuoju smėliu, kuris jus įtraukia žemyn. Šie žmonės eina į bažnyčią sekmadienis po sekmadienio. Kai kurie iš jų jaučia, kad netenka kažkiek energijos, tačiau jie taip pat jaučia, kad mainais į tai gauna kitokios energijos, tiesiog nesugeba atskirti, kad tai nėra aukštesnė energija, tai tiesiog yra įaudrinta energija.
Netikra viltis
Tai yra gudrus mišinys, nes pastoriai, akli vadai, apsišaukėliai pastoriai, išmoko sukurti šį mišinį – pragaro baimės iš vienos pusės, ir viltį patekti į dangų iš kitos. Nors jie jaučiasi blogiau nei iki savo atėjimo, vienu atžvilgiu, jie turi atsinaujinusią viltį, kad nors ir jaučiasi blogai, vieną dieną pateks į dangų. Jie yra kaip tie katalikai viduramžiais, kurie buvo pasiryžę priimti, kad yra pavergti kilmingųjų, nes po šio gyvenimo jie tikrai nueis į dangų. Iš tiesų nėra svarbu, kiek kančių jie patirs šiame gyvenime, nes po to jie galės mėgautis visa amžinybe danguje. Tik tas dangus niekada neatėjo, o jie buvo pasiųsti į dar vieną įsikūnijimą, kuriame ir vėl buvo pavergti valdžios elito. Nes toks yra patyrimas, kurio jie sakė norintys, ir Kristus negali prie jų prisiartinti, nes Kristus jų nepažįsta.
Tai iš tiesų yra bjaurastis, matyti šias krikščioniškas bažnyčias kiekvieną sekmadienį, ir matyti, kaip demonai siurbia iš žmonių energiją ir atiduoda dalį jos pastoriui, kad jis galėtų būti įgalintas sekantį sekmadienį vėl ir vėl, ir vėl tai daryti. Kiek gi ilgai dar, o Viešpatie, kada jiems bus gana?
Susiderinimas su Kristaus kelio tęstinumu
Ir klausimas, kurį sviedžiu ypač į kolektyvinę Amerikos sąmonę, yra toks: „Ar pažįstate Kristų – ir ar Kristus pažįsta jus?“ Jūs, kurie čia esate, jūs pažįstate Kristų. Jūs ryžotės pažinti Kristų, galbūt dar ne iki galo, bet bent jau esate kelyje, kuriame siekiate vis didesnio susietumo, nes esate pasiryžę ieškoti rąsto, pasąmonės savasčių savo pačių pasąmonėje. Ir jeigu toliau eisite tuo keliu, kuriame daugelis jūsų padarėte didelį progresą, vieną dieną, kai šis kūnas nusidėvės, prieisite prie tų vartų, ir aš pasitrauksiu į šoną tardamas: „Įženk pro siaurus vartus.“ Ir aš laukiu tos akimirkos, tačiau neprašau jūsų skubėti. Išnaudokite laiką, kuris buvo apibrėžtas jūsų Dangiškajame Plane, nes kai iš tiesų pažįstate Kristų šiame pasaulyje, kodėl turėtumėte skubėti pereiti į kitą pasaulį? Kodėl gi nejausti pilnatvės einant keliu, einant Kristaus keliu šiame pasaulyje? Jūs, kurie esate kelio pasekėjai, toliau einate keliu, toliau ieškote viduje ir ryžtatės prašyti vedimo, kuris padėtų jums pamatyti tai, ko dar nepamatėte.
Neleiskite, kad jūsų ego šnibždėtų jums į ausį: „O, tu buvai kelyje tiek daug metų, sukalbėjai tiek daug valandų violetinės liepsnos, tau daugiau nebereikia ieškoti.“ Bet matote, jeigu vis dar tebesate fiziniame kūne Žemės planetoje, yra kažkas, ko galite ieškoti, nes kitaip jau būtumėte palikę kūną, nes tą akimirką, kai daugiau nebeturėsite jokių atskirųjų savasčių, ar bent jau pasąmonės savasčių, nebegalėsite išsilaikyti fiziniame kūne. Tiesiog nebegalėsite išlikti čia, šioje tankioje karalijoje, nes savastys, kurias susikūrėte nuo 144 lygmens iki 48 lygmens, jos nėra dualistinės savastys, ir todėl, iš tam tikros perspektyvos, jos nėra atskirosios savastys, tačiau tai tiesiog yra savastys, kurios leido jums prisitaikyti prie Žemės planetos tankumo. Ir jūs turėjote tai daryti etapais. Matote, savo kelionę pradedate kaip Sąmoningasis AŠ 144 lygmenyje, ir kuriatės savastis savo identiteto kūne. Tai yra pirmas žingsnis integruojantis su fizinės karalijos tankumu. Privalote sugebėti susitapatinti su būtybe, kuri iš viso gali įtilpti į šį tankumą, kuri iš viso gali egzistuoti šiame tankume.
Prisiimate didelį skaičių šių savasčių, o tuomet mentalinėje karalijoje, kadangi negalite mąstyti taip aiškiai Žemėje, kaip galite tai daryti pakylėtoje karalijoje ar natūralioje planetoje, privalote susikurti savastis, kurios leistų jums mąstyti šiame tankume, ir tas pats su jausmais. Esmė yra ta, kad jeigu nebeturėtumėte jokių savasčių, kurias galėtumėte paleisti, turėtumėte paleisti kūną. Tai nereiškia, kad negalite būti įveikę dualistinių savasčių, atskirųjų savasčių, tačiau vis dar bus kažkas, ko galite ieškoti ir įveikti, kažkokia iliuzija, kurią galite įveikti, kol esate įsikūnijime. Ir todėl yra išmintinga tiems, kurie eina keliu, nebūti paklaidintiems į šį subtilų pranašumo jausmą, kad jūs kažką pasiekėte. Jūs kažką pasiekėte. Jeigu pakilote virš 96 lygmens, jūs pasiekėte tam tikrą Kristiškumo laipsnį. Tačiau Kristiškumas nėra amžina būsena. Kristiškumas yra savitranscendencijos procesas, Gyvenimo Upė. Todėl jeigu leisite, kad jūsų ego jums šnibždėtų, jog dabar jau galite stovėti vietoje, ką tuomet staiga darys Kristus?
Kristus pasakys: „Tu nuėjai keliu tiek daug žingsnių, ir dabar nori stovėti vietoje šiame lygmenyje? Na, tuomet aš tau nebesu reikalingas, tavo stovėjimui vietoje, tad tavęs daugiau nebepažįstu.“ Tai yra įmanoma iki pat 96 lygmens. Kai perkopiate 96 lygmenį, susiderinate su Kristaus kelio tęstinumu, ir todėl ego nebeturi jums galios priversti jus stovėti vietoje. Jis vis dar gali traukti jus susitapatinti su kažkuo Žemėje, prie ko esate prisirišę, ko negalite iki galo paleisti, ir vis dėlto, jūs susiderinate su kelio tęstinumu, ir todėl žinote, kad visada egzistuos kitas žingsnis. Nes jeigu nebūtų kito žingsnio, būtumėte įžengę pro duris ir fizinis kūnas būtų atkritęs, ir jūsų gyvenimas Žemėje būtų atkritęs. Paprasta Motinos išminties logika, kuri tiesiog pažvelgia: ar jūs esate čia Žemėje fiziniame kūne? Na, tai tuomet jums dar yra likęs kelio gabalas, kurį turite įveikti, kol tapsite pasiruošę įžengti į karalystę.
Kaip dažnai sakome, mes esame už laiko ir erdvės ribų, ir galėtume kalbėti be paliovos. Man yra didelis džiaugsmas su jumis bendrauti ir kurti šią susietąją kilmę. Norėčiau pasiekti visus žmones šiuo būdu, kuriuo mes dabar bendraujame, tačiau kol kas tai tėra tolima svajonė. Tačiau ji tokia neliks amžinai, nes dėka to, ką jūs ir kiti, kurie atvėrėte savo širdis Kristaus realybei, ryžotės pereiti, planeta buvo pakelta aukščiau, ir tai, ką matote šiuo metu vykstant Amerikoje ir pasaulyje, yra tai, kad jėgos, kurios dirba prieš šį nubudimą, iš paskutiniųjų stengiasi tai sustabdyti, įtraukti žmones sekti aklais vadais, ar jie būtų bažnyčioje ar valstybėje. Ir ateis toks momentas, kai tie, kurie seka šiais aklais vadais, staiga suvoks: „Mes išklydome iš kelio ir atsidūrėme duobėje, ir karma yra tikra kalė.“ Ir kai kurie iš jų nubus ir suvoks: „Mes pasiklydome.“ Šiuo metu dauguma krikščionių mano, kad jie eina teisingu keliu, ir todėl jiems reikia to grubaus pažadinimo, to atsitrenkimo į Kristaus uolą, kad suvoktų: „Mes neiname keliu, mes pasiklydome“. Ir tuomet jie imtų ieškoti kažko, kas galėtų jiems parodyti, kaip jie gali sugrįžti į kelią, ir štai tuomet aš vėl galėsiu juos pažinti.
Norėčiau sustabdyti tuos jiems gresiančius skaudžius smūgius, tačiau lenkiuosi laisvai valiai.
Dėkoju jums, kad buvote atviromis durimis, per kurias galėjau išspinduliuoti šią žinią į kolektyvinę sąmonę. Tiesiog noriu užbaigti šias žodžiais: Ar pažįstate Kristų? Ar Kristus pažįsta jus? Ir užsklendžiu jus džiaugsme, džiaugsmo liepsnoje, kurią saugau Žemei. AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com