Žmonių priešas: ne vyriausybė, o finansų elitas, tiek įsigalėjęs, tiek siekiantis valdžios
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 09 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas.
Norėčiau čia pakalbėti apie menkavertiškumo-pranašumo aspektą, susijusį su pinigais. Galite matyti per visą istoriją, tačiau ypač per pastaruosius maždaug 150 metų, kad turite tam tikrą žmonių grupę, kurie turi nepasotinamą pranašumo troškimą, ir jie mėgina nusipirkti jį už pinigus, nes išsiaiškino, kaip įgyti pinigų. Yra du tradiciniai būdai, kuriais galite įgyti daug pinigų, ir tai yra išnaudodami kitų žmonių darbą – priversdami juos jums dirbti, bet atitinkamai nekompensuodami jiems už tai, ką jie daro. Arba galite, kaip tapo ypač madinga tai daryti per paskutinį šimtmetį, naudotis pinigais uždirbti dar daugiau pinigų.
Pinigai kaip tekanti energija
Na, jeigu pažvelgsite į Jėzaus palyginimą apie talentus, pamatysite, kad abu šie būdai uždirbti pinigus nėra dermėje su Kristaus protu. Nes kokia yra Kristaus proto perspektyva į pinigus? Na, tai, žinoma, yra, kad kai padauginate talentus, jums yra duodama daugiau talentų. O ką tai reiškia? Na, tai iš esmės reiškia, kad jeigu naudosite pinigus, kuriuos turite, siekdami aukštyn pakelti visus, gausite padauginimo faktorių iš Kristaus proto, iš dvasinės karalijos. To, žinoma, negalima suprasti pažodžiui. Nesakau, kad jeigu naudosite pinigus, siekdami suteikti naudą kitiems žmonėms, iš dangaus staiga pradės kristi monetos, ir nuo kojų iki galvos būsite apipilti auksinėmis monetomis.
Tačiau ką gaunate iš dvasinės karalijos? Na, gaunate energiją. Tad kas yra pinigai? Savo pirminiame pavidale pinigai yra energija. Kuo pasižymi energija, lyginant su materija? Kaip jūs visi žinote, ir kaip jau anksčiau apie tai kalbėjome, Einšteinas įrodė su lygtimi E=mc2, kad materija ir energija yra tapatūs dalykai, o tiksliau, kad materija yra energijos forma. Tad paprasčiau tariant, galime sakyti, jog tai, ką žmonės įprastai vadina energija, – teka, tai yra energija, kuri juda kaip banga, juda per erdvę. Tuo tarpu tai, ką žmonės paprastai vadina materija, yra energija, kuri yra nejudančioje matricoje, kaip energetinis laukas, kuris vibruoja, bet nejuda erdvėje.
Jeigu paimtume šį apibrėžimą, sakytume, kad pinigai iš pradžių turėjo būti energija, kuri nuolatos teka, kuri nestovi vietoje. Galime sakyti, kad vienas būdas padauginti talentus yra leisti pinigams tekėti. Tai, žinoma, neleidžia jums sukaupti pinigų, ir todėl jūs iš tiesų negalite nusipirkti pranašumo jausmo, kurio norite, kai esate įstrigę atskirties būsenoje, įstrigę dualistiniame prote. Norite, kad pinigai taptų stacionarūs. O kaip galite paversti laisvai tekančią pinigų energiją stacionare pinigų energija?
„Finansiniai instrumentai“
Sukuriate taip vadinamus „finansinius instrumentus“, ir galbūt sakysite: „Na, kai kurie iš šių finansinių instrumentų kaupia, ar bent jau, tam tikra prasme, daugina pinigus – argi tai nėra tekėjimas?“ Ne. Nes vienintelis dalykas, kuris vyksta šioje erdvėje, kurią jūs šiandien vadinate kompiuterių serveriu, yra tai, kad ten tiesiog yra kaupiami 0 ir 1, ir pinigai nėra leidžiami. Pinigai, kurie teka, yra tokie pinigai, kurie yra investuojami arba išleidžiami vartojimui, suteikdami naudą tiems, kurie teikia produktą arba paslaugą, kurią jūs perkate – būtent tai palaiko ekonomikos tekėjimą ir leidžia ekonomikai augti. Tačiau „finansiniai instrumentai“ pagrinde didina turtus tų, kurie juos kontroliuoja, ir jeigu nėra išleidžiami vartojimui, jie neatneša naudos ekonomikai, jie neperka produktų, jie neperka paslaugų.
Galbūt jie perka kokias nors ištaigingas vilas Longailende ar Pietų Floridoje, tačiau egzistuoja limitas, kiek vienam asmeniui gali reikėti rūmų. Galbūt jie perka prabangias jachtas, kad galėtų plaukioti šiltesniuose klimatuose kartu su rusų oligarchais ar amerikiečių oligarchais, prasilenkdami kaip laivai naktyje. Tačiau egzistuoja limitas, kiek jums gali reikėti jachtų. Tiesą sakant, vienu metu galite plaukti tik vienu laivu, kaip ir gyventi vienu metu galite tik viename name. Todėl egzistuoja limitas, kiek šis pinigų kaupimas yra naudingas platesnei ekonomikai.
Pinigų kaupimas iš socialinės perspektyvos
Tačiau jeigu pažvelgsite į pasaulį, pamatysite, kad egzistuoja ryškūs kultūriniai skirtumai tarp to, kaip žmonės žiūri į šį pinigų kaupimo procesą. Pavyzdžiui, galite matyti Skandinavijos šalis, kuriose žmonės turi aukštesnį socialinio sąmoningumo lygmenį už žmones Amerikoje, ir Danijoje iš tiesų yra turtingų žmonių. Pavyzdžiui, viena turtingiausių šeimų Danijoje yra Lego plastikinių žaislų išradėjo šeima. Tačiau Danijoje egzistuoja kultūra, kurioje į žmones, turinčius daug pinigų ir kaupiančius juos sau, vietoj to, kad išleistų juos visuomenei naudingu būdu, yra žiūrima nepalankiai.
Tad, pavyzdžiui, Lego šeima daug investavo į vietos bendruomenę, šitaip palaikydami pinigų tekėjimą, bent jau tam tikru laipsniu, ir tai yra priimtina kultūroje. Tuo tarpu į tuos, kurie tiesiog nori sukaupti vis daugiau ir daugiau, į juos yra žiūrima nepalankiai ir jie yra laikomi neturinčiais socialinio sąmoningumo. Nesiekiate naudoti savo pinigų visumai naudingu būdu. Taip pat egzistuoja aiškus suvokimas, kad nors šie žmonės sukaupė pinigus išradę tam tikrą produktą, tiekdami produktą, yra visiškai pagrįsta reikalauti, kad jie mokėtų tam tikrą procentą nuo savo pajamų mokesčiams, ir jie tai daro savanoriškai.
Jungtinėse Valstijose egzistuoja kitokia kultūra, ir ji savo šaknimis ateina, tam tikra prasme, net ir nuo Tėvų-Įkūrėjų, ar bent jau nuo Paauksuoto Amžiaus 19-ajame amžiuje, su didžiaisiais monopolininkais kapitalistais, pramonininkais, finansininkais, kuomet į tuos, kurie savo rankose sukaupė pinigus, buvo žiūrima kaip į pramonės lyderius, į finansų pasaulio lyderius, ir tam tikra prasme, visuomenės lyderius. Jais buvo žavimasi ir jie buvo aukštinami, tai nebūtinai darė visi žmonės, bet tai darė daugelis, ir taip buvo dėl žemesnio socialinio sąmoningumo lygmens.
Kai pažvelgiate šiandien į Jungtines Valstijas, jose yra daugiau milijardierių nei kada nors anksčiau, daugiau milijardierių, tenkančių vienam gyventojui, nei beveik bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, išskyrus keletą. Ir vis dėlto, šie milijardieriai sumoka labai mažą savo pajamų procentą mokesčiams. Daugelis jų akivaizdžiai tik kaupia pinigus, netgi nepirkdami namų ar jachtų, jie tiesiog kaupia juos savo sąskaitose, nenaudodami jų ekonomikos tekėjimui, nes jų varomoji jėga yra šis obsesinis kompulsinis troškimas.
Galite galvoti, kaip sakiau, kad vienu metu galite gyventi tik viename name, galite vienu metu plaukioti tik vienu laivu. Galite pagalvoti, kad turėtų ateiti momentas, kai žmogus tartų: „Aš dabar sukaupiau pakankamai pinigų ir dabar imsiu mėgautis gyvenimu.“ Yra žmonių, kurie taip pasako, tačiau jų yra labai nedaug, nes juos apsėda šis obsesinis-kompulsinis troškimas. Jie įsisuka į karuselę, kurios negali sustabdyti, nes ar tikrai jie jau turi pakankamai, kad galėtų jaustis saugūs? Ir ar tikrai turiu pakankamai, kad galėčiau jaustis pranašesnis už tą kitą vaikiną, su kuriuo varžiausi ištisus dešimtmečius, ir kuris mano esantis geresnis už mane, nes turi keliais šimtais tūkstančių milijonų daugiau už mane. Niekada nėra gana – niekada nėra gana.
Skandinavijoje, kai turite daugiau pinigų, nei jums patiems reikia, – ir žmonės įprastai sutaria, kada kažkas sukaupia daugiau pinigų, negu jiems reikia, – turite kažką padaryti dėl visumos. O kur Amerikoje yra šis suvokimas? Taip! Kai kurie žmonės, žinoma, jį turi, tačiau tikrai ne dauguma, tikrai ne kritinė masė. Tad kas neleidžia daugumai amerikiečių pažvelgti į Amerikos ekonominę sistemą ir paklausti su Motinos išmintimi: „Kas čia iš tiesų vyksta? Kodėl taip yra, kad turtingiausi žmonės moka mažiausią procentą mokesčių? Kodėl taip yra, kad tie, kurie galėtų sau leisti mokėti daugiau mokesčių ir beveik to net nepastebėtų, yra vėl ir vėl atleidžiami nuo mokesčių? Kai tuo tarpu tie, kurie vos išgali sau leisti stogą virš galvos ir maistą ant stalo, sumoka didesnį procentą mokesčių nuo savo pajamų. Kodėl taip yra? Ar tai yra sąžininga? Ar tai yra demokratiška?“
Amerikietiška svajonė ir skandinaviška svajonė
Tad kas trukdo žmonėms tai pasakyti? Tai padaryti trukdo ypatingas fenomenas, apie kurį yra atvirai ir laisvai kalbama, taip vadinama „amerikietiška svajonė“. Ar egzistuoja skandinaviška svajonė? O kaipgi, egzistuoja! Tai yra, kad tik keletas turėtų per daug ir niekas neturėtų per mažai. Tačiau amerikietiška svajonė yra, kad keletas turėtų daugiau nei jiems kada nors galėtų reikėti. Tačiau jiems nereikia tuo dalintis, nes kiekvienas gali tapti turtingu ir pasiekti amerikietišką svajonę. Būtent tuo netiki žmonės Skandinavijoje, ir būtent dėl to jie tiki, kad tie, kurie sukaupė daugiau pinigų, turėtų proporcingai mokėti didesnius mokesčius.
Tačiau amerikiečiams buvo parduota ši svajonė, kad Amerika yra tokia ypatinga visuomenė, „galimybių kraštas“, kad kiekvienas, kuris yra pasiruošęs sunkiai dirbti, gali prasiveržti į milijardierių klubą. Ar Amerika kažkokiu būdu funkcionuoja pagal kitokius ekonominius dėsnius nei visas likęs pasaulis? Tikrai ne, nes ekonomika yra ekonomika, tačiau, žinoma, Amerika yra didelė rinka, ir tai suteikia tam tikrų privalumų.
Žinoma, kaip tariamas amerikietiškos svajonės patvirtinimas yra naudojama tai, kad retkarčiais atsiranda žmogus, kuris pradeda nuo nieko, pradeda savo garaže sukurdamas programinės įrangos kodą, arba pavogdamas jį iš kažko kito, ir tuomet tampa turtingas pardavinėdamas kompiuterius šiai milžiniškai rinkai, ir tai tariamai patvirtina amerikietišką svajonę. Žinoma, tas žmogus, kuris perėmė DOS programinę įrangą ir sukūrė Microsoft, o po to Windows, tas žmogus ir dar keletas iš tiesų tapo labai, labai turtingi.
Nevaržoma konkurencija ir monopolis
Tačiau kiek egzistuoja kompiuteriams skirtų operacinių sistemų? Vos keletas. Tad kaip galėtų būti tiesa, kad kiekvienas, kuris yra pasiryžęs sunkiai dirbti ir sukurti geresnę operacinę sistemą, galėtų tapti toks pat turtingas kaip Bilas Geitsas, kai atėjo momentas, kuomet Bilas Geitas pasinaudojo savo pinigais ir įtaka, kad nupirktų arba sunaikintų visas besivaržančias programines įrangas? Jeigu pažvelgtumėte į 19-ąjį amžių, kai Rokfeleris mėgino įgyti žibalinių lempų ir kitų prekių monopolį; jis suvokė, kad vienintelis būdas iš tiesų sukaupti daug pinigų tiekiant produktus, yra įgyti to produkto monopolį, kad galėtumėte dirbtinai pakelti kainas.
Kitaip tariant, natūralioje ekonomikoje sakote: „Štai čia yra prekė, vadinama žibalu. Jis turi būti išgaunamas, apdorojamas, išpilstomas į butelius ir išvežiojamas. Ko reikia, kad galėtume tai padaryti, kiek gi iš tiesų kainuoja pagaminti vieną žibalo butelį?“ Ir tuomet sakote, kad virš pagaminimo kainos įmonė turi teisę gauti tam tikrą pelną. Tačiau tikroji ekonomika sako, kad jeigu įmonė užsikelia per didelį pelną, ji paskatina atsirasti kitus, kurie sako: „Ei, mes galime išgauti žibalą iš žemės, supilstyti jį į butelius ir parduoti, ir kadangi jie uždirba visus tuos pinigus, kodėl negalėtume ir mes atsiriekti savo rinkos dalies?“
Taigi, kol egzistuoja laisva konkurencija, tie, kurie siekia iš žmonių išspausti per daug pinigų, skatina atsirasti konkurentus. O atsiradę konkurentai sakys: „Esame pasiruošę gauti mažesnį pelną už Rokfelerį“, ir šitaip jie užimtų rinkos dalį.
Rokfeleris suvokė, jog jeigu nori sunaikinti natūralų ekonomikos aspektą, jis turi siekti įgyti monopolį. Jis taip pat suvokė, kad kai jau esate sukaupę tam tikrą pinigų kiekį, galite panaudoti tuos pinigus konkurentams užspausti, ir būtent toks yra esminis kapitalizmo monopolijų principas.
Visgi Rokfeleris, nors ir buvo turtingas, iš tiesų tebuvo antrarūšis kapitalistas, nes siekė uždirbti pinigus pardavinėdamas fizinį produktą. Tuo tarpu Morganas buvo pirmarūšis kapitalistas, nes jis sakė: „Kam vargintis kuriant produktus ir paslaugas, geriau uždirbkime pinigus iš pinigų. Sukaupkime pakankamai pinigų, kad pinigai pradėtų daryti pinigus.“ Tad štai ką matote: Skilą ir Charibdę – kapitalizmo monstrus du.
Informacijos monopolis
Tačiau ką taip pat suvokė šie monopolininkai kapitalistai? Jie, žinoma, suvokė, kad naudojimasis savo pinigais konkurencijai užgniaužti, siekimas sukurti monopolį, kuris iš tiesų yra žmonių išnaudojimo forma – na, tai nėra sąžininga. Ir Amerikoje atsirado augantis judėjimas, kaip ir Europoje, pradėjo kurtis profesinės sąjungos, kurios pradėjo reikalauti teisių, žmonės norėjo turėti saugias darbo sąlygas, sveikatai nepavojingas darbo sąlygas, turėti pagrįstą atlyginimą. Tad jie suvokė: „Privalome tai sustabdyti, nes tai gali tapti nekontroliuojama.“ Tad jie padarė pora dalykų, visų pirma, jie suvokė, kad yra viena kontroliuoti pinigus – tai yra gerai. Tačiau tam, kad galėtumėte iš tiesų kontroliuoti pinigus, turite kontroliuoti informaciją. Tad ką turėtume padaryti? „Ei, nupirkime laikraščius, juk turime pinigų.“ Ir dabar paskelbsime: „O taip, žurnalistai ir redaktoriai – jie turi absoliučią laisvę rašyti ką tiktai nori, jei tik nekvestionuoja kapitalizmo.“ Tad jie išrado šią amerikietišką svajonę: „Žiūrėkite, mes pradėjome nieko neturėdami ir tapome turtingi, ir visi gali tai pasiekti.“ Tai yra absoliutus melas, kadangi kiekvienas, kuris mėgintų tai padaryti ir pradėtų varžytis su tais, kurie turi monopolį, būtų nuslopintas arba sunaikintas, ar netgi nužudytas, jo verslas būtų sugriautas. Tačiau jie turėjo informacijos monopolį, tad galėjo skleisti šią svajonę. O tuomet jie padarė dar kai ką, ir tai buvo pati didžiausia pagalba monopolininkų kapitalizmui, kokią jie kada nors galėjo gauti: Karlas Marksas ir komunistų manifestas.
Didysis socializmo baubas
Mes jau anksčiau sakėme, kad, tam tikra prasme, kai Marksas parašė komunistų manifestą, jis apibrėžė tiek komunizmą, tiek kapitalizmą, tipišką dualistinį poliariškumą, dvi priešingas ekonomines sistemas. Bet matote, Amerikos monopolininkai kapitalistai nesakė: „O ne, mes dabar pralaimėsime, nes dabar turime šiuos priešininkus.“ Jie pasakė: „Aleliuja, štai ko mes laukėme, pagaliau kažkas sumąstė naudingą idėją.“ Kaip jie tuo pasinaudojo?
Na, kalbėjau apie Skandinaviją, kurioje turite didesnius mokesčius turtingiesiems, valstybinę sveikatos apsaugą. Jeigu paimtumėte šiandieninį vidutinį amerikietį, ar bent jau tuos, kurie yra verslo pasaulyje ir turi šią svajonę, kad vieną dieną galės tapti turtingi, ir papasakotumėte jiems apie šią skandinavišką sistemą, jie sakytų: „O, bet tai yra gryniausias socializmas, valstybinė sveikatos apsauga – tai yra socializuota medicina.“ Tad net ir šiandien, praėjus beveik 100 metui po to, kai monopolininkai kapitalistai pasigriebė šią idėją, daugelis amerikiečių tiki, kad turite turėti arba nevaržomą kapitalizmą, arba komunizmą – socializmą, o tarp jų nieko daugiau nėra. Ir tai pernelyg daugelio amerikiečių akyse pateisina, kodėl neturėtumėte versti turtingųjų mokėti mokesčių. Ironiška, kad kapitalistų sėkmė sutrenkė jiems smegenis. Jie dabar galvoja, kad jau viską pasiekė ir jiems dabar net neberūpi to slėpti.
Ką jie padarė su visais savo pinigais, bent kai kurie iš jų? Jie padėjo į prezidentus išrinkti milijardierių. O ką jis padarė? Jis subūrė vyriausybės kabinetą iš dešimties milijardierių, ir jie net nebemėgina slėpti, kas viskam vadovauja. Tačiau jie taip stipriai visur paskleidė amerikietiškos svajonės viltį ir komunizmo bei socializmo baubą, kad didžiulis Amerikos visuomenės procentas tiki, jog šie milijardieriai galės juos išgelbėti nuo „Giluminės Valstybės“. Nes jie amerikiečius įtikino, kad vyriausybė yra priešas. Ir kodėl jie nori, kad žmonės tuo tikėtų? Na, kas gi Skandinavijoje apdeda mokesčiais turtinguosius? Na, iš dalies taip yra dėl to, kad žmonės turi socialinį sąmoningumą, tačiau tai taip pat padaro vyriausybė. Vyriausybė yra vienintelis veiksnys visuomenėje, galintis suvaržyti monopolininkų kapitalistų valdžią. Tačiau kapitalistai Amerikoje daugelį amerikiečių privertė patikėti, kad jeigu vyriausybė tai daro – tai yra socializmas, ir jie mėgins visus pričiupti, ne tik turtinguosius.
Kas įvyko Skandinavijoje? Pažvelkite į vidutinį darbininką Skandinavijoje, jis turi geresnes darbo sąlygas, trumpesnę darbo dieną, aukštesnį atlyginimą, didesnes socialines išmokas, nemokamą valstybinę sveikatos apsaugą, ilgesnes atostogas, apmokamas atostogas, apmokamas motinystės atostogas ir taip toliau, apmokamą vaikų priežiūrą, apmokamą švietimą. Vyriausybė perskirsto pinigus iš turtingųjų, suteikdama naudą plačiajai visuomenei. Todėl vyriausybė rūpinasi plačiosios populiacijos interesais, ir ji vienintelė gali tai padaryti.
Tačiau Amerikoje tiek daug amerikiečių taip stipriai nepasitiki vyriausybe, kad dabar jie tiki, jog milijardieriai galės geriau jais pasirūpinti už vyriausybę. Tačiau tai pavers amerikietišką svajonę košmaru, ir tai jau pradeda vykti. Kaip mes jau sakėme, viena iš „nuostabiausių“ kapitalistų sugalvotų idėjų yra neoliberalizmas – „kylantis potvynis pakelia visus laivus“, tačiau, deja, žmonės vis labiau skursta, kylant šiam potvyniui. Jis nekelia jų laivų, jis grasina juos nuskandinti. Tad Motinos išmintis, vėlgi, gali matyti, kad kažkas čia yra ne taip. Kažkas meluoja.
Įsigalėjęs ir valdžios siekiantis elitas
Na ir dabar, gali pasirodyti, jog mėginu pasakyti, kad šie senieji monopolininkai kapitalistai, atėję iš Paauksuoto Amžiaus, vis dar tebekontroliuoja ekonomiką. Tačiau visada vyksta varžymasis tarp įsigalėjusio ir valdžios siekiančio elito. Ir kodėl taip yra? Na, tiesiog dėl dualizmo prigimties. Kaip sakiau, pagaminate produktą, užkeliate jo kainą, norėdami susižerti nesąžiningą pelną, ir tai padidina kitų žmonių interesą atsiriekti rinkos dalį, kad jie taip pat galėtų gauti pelną. Tačiau tai dar ne viskas, tiesiog yra taip, kad dualistinėje sąmonėje tie, kurie yra užstrigę pranašumo aspekte, jie amžinai siekia padidinti savo statusą. Pinigai – niekada negalite turėti užtektinai pinigų. Ir didindami savo statusą, jie stiprina motyvaciją tiems, kurie taip pat turi pranašumo troškimą, sakyti: „Ei, kodėl mes turėtume būti neįleidžiami į klubą, mes taip pat norime į jį įeiti.“
Tačiau, žinoma, įsigalėjęs valdžios elitas neketina dalintis, kaip galite tai matyti iš istorijos. Kai jau elitas tampa įsigalėjęs, kaip feodaliniai lordai viduramžiais, ar jie nori dalintis? Ne. Kas feodalinėje sistemoje suteikė jums turtus ir privilegijas? A, tai buvo jūsų paveldėjimas, jūsų kilmė, jūs paveldėjote savo valdas iš savo tėvo. Tai nėra gera sistema valdžios siekiančiam elitui. Jie nori turėti galimybę patys tai pasiimti, o ne paveldėti. Nes tai jau sėkmės dalykas, ar gimėte turtingųjų šeimoje ar ne. Matote, tam tikra prasme, monopolinkai kapitalistai negimė kilmingųjų klasės šeimose. Jie iš tiesų įgijo pinigus, ir todėl, tam tikra prasme, nustatė tą matricą amerikietiškai svajonei. Tačiau vos tiktai tapo pakankamai turtingi, jie pradėjo mėginti sugriauti tą svajonę. Tačiau kadangi nepaveldėjo pinigų, amerikietiška sistema leidžia lengviau atsirasti valdžios siekiančiam elitui.
Šiaurės Rytų elitas prieš Vakarų Pakrantės elitą
Tad ką jūs matėte paskutiniais dešimtmečiais? Vietoj senųjų įsigalėjusių pinigų Šiaurės Rytuose pamatėte naujųjų pinigų valdžios siekiantį elitą Vakarų Pakrantėje – milijardierius technokratus. Ir jūs matėte tam tikrą vyrą, turėjusį troškimą tapti prezidentu, ir jis kreipėsi į senuosius pinigus Šiaurės Rytuose, kur pats buvo užaugęs. Ir nors užaugo turėdamas turtingą tėvą, jo tėvas nebuvo pakankamai turtingas, ir jo šeima nebuvo pakankamai sena, kad galėtų tapti įsigalėjusio elito dalimi. Tad jis pasijautė jų atstumtas, ir todėl iš esmės iškėlė skelbimą: „Parduodama – kiek siūlote?“ Ir štai čia pasirodė technokratų milijardieriai, kurie tarė: „Štai čia yra mūsų šansas nusipirkti sau vietą prie stalo.“ Ir jie turėjo pranašumą, ir šis pranašumas yra tai, kad įsigalėjęs valdžios elitas visada tampa susikoncentravęs į tai, kas veikė jiems, ir jie siekia tai išsaugoti. Įsigalėjęs elitas tampa susikoncentravęs į savo pozicijos išsaugojimą. Tad jie turėjo tam tikrą informacijos monopolį per tradicinę žiniasklaidą, laikraščius ir televizijos stotis. Tačiau naujasis valdžios siekiantis elitas – technokratai milijardieriai, jie turėjo internetą, jie turėjo socialinę žiniasklaidą, ir jie pamatė: „Tai mums suteikia galimybes, kurių senasis elitas neturi, tad galbūt galime kontroliuoti informaciją geriau už senąjį elitą.“
Skaldyk ir valdyk
Tad matote šią kovą tarp įsigalėjusio elito ir valdžios siekiančio elito. Kas galiausiai įgis valdžią? Ir ar viskas tiesiog priklauso nuo to, kaip visa tai išsiriš, šiems dviem milžiniškiems padarams surakinus ragus, urzgiant vienam ant kito, kovojant dėl dominavimo visuomenėje?
Tačiau, žinoma, šioje kovoje tarp šių padarų pasimeta žmonės. Nes nė viena iš tų dviejų pusių nenori išlaisvinti žmonių ar pakelti jų aukštyn. Jie nori dominuoti. Tam, kad galėtų tai padaryti, jie turi paversti žmones avimis. Tad nors šie du elitai regimai kovoja tarpusavyje, jie, tam tikra prasme, taip pat to nesuvokdami, padeda vienas kitam išsaugoti status quo, kuomet žmonės yra taip stipriai kontroliuojami elito, kad negali pasipriešinti elitui, nė vienam iš elitų, elitizmui kaip fenomenui, nes net nesugeba jo matyti.
O tuomet, žinoma, abu šie elitai žino pačią efektyviausią puolusių būtybių strategiją, kurią jos naudojo nuo laikų pradžios, ir ši strategija yra skaldyk ir valdyk. Tad kai kontroliuojate informaciją, ką jūs darote? Na, galite suskaldyti žmones į skirtingas frakcijas, į demokratus ir respublikonus, į dirbančiąją klasę ir vidurinę klasę. Arba, kaip tai padarė Marksas – į dirbančiąją klasę ir buržua, į tuos siaubingus žmones.
Tad ką jūs vėl matote – Skandinavijos šalyse matote tam tikrą socialinį sąmoningumą, tam tikrą bendrą supratimą, tam tikrą savitarpio solidarumą, kuris leidžia žmonėms kalbėti reliatyviai vienu balsu prieš elitizmą. Ir būtent dėl to elitizmas neturi tenai kur įsitvirtinti – tai yra viena priežastis, nors ne vienintelė, bet iš tiesų viena.
Amerikoje žmonės yra taip stipriai susiskaldę, kad net nesugeba matyti, jog problema nėra tie kiti žmonės, kurie priklauso priešingai partijai. Problema yra milijardieriai, elitas. Tai yra problema, tai yra „Giluminė Valstybė“. Demokratijos partiją didele dalimi kontroliuoja senieji pinigai iš Šiaurės Rytų. Respublikonų partija tapo vis labiau ir labiau kontroliuojama technokratų milijardierių – naujųjų pinigų iš Vakarų. Aš čia, žinoma, kalbu bendriausia prasme. O prarasta yra tai, kad nė viena iš tų partijų neatstovauja žmonių. Vis daugiau ir daugiau amerikiečių pradeda suvokti, jie pradeda jausti, kad kažkas čia yra ne taip. Visa sistema yra ydinga iš pamatų. Sistema yra nukreipta prieš mus.
Tačiau ką daro elitas? Jis mėgina naudotis socialine žiniasklaida, alternatyvia žiniasklaida sakyti: „O, problema yra vyriausybė. Ji tapo pernelyg didelė, tapo pernelyg galinga, ir vyriausybėje yra šis slaptas dalykas, kuris dirba prieš žmones, tad sumažinkime vyriausybės dydį. Pasikvieskime čionai žmogų su grandininiu pjūklu, kad jis sumažintų federalinės valdžios dydį.“ Regimai paprastas sprendimas. Tačiau ką jūs mažinate?
Visi tie federaliniai darbuotojai, kurie dirba agentūrose ir varžo kapitalistus, valdžios elitą, kurie siekia rūpintis žmonių interesais – jie yra atleidžiami pirmiausia. Tačiau tai nepakeičia pamatinės dinamikos, kuri yra tai, jog turite valdžią, kuri buvo nupirkta už pinigus, per kampanijos dotacijas, per lobizmą arba paprasčiausią korupciją. Daug žmonių pradeda tai jausti. Ir ką daro elitas? Vėlgi, problema yra demokratija, tai yra silpna valdymo forma. Ne! Mums reikalingas stiprus vyras, kuris galėtų visa tai perkirsti ir daryti tai, kas yra teisinga žmonėms. Na, iš tikrųjų daryti tai elitui, kuris jam moka, bet bent jau galime apsimesti, kad jis tai daro dėl žmonių. Visa tai tarnauja vieninteliam tikslui – užmaskuoti tikrąją problemą, kuri yra elitas.
Valdžia iš žmonių, nuo žmonių ir žmonėms?
Vėlgi, kodėl šitoks kandidatas buvo išrinktas? Na, iš dalies dėl to, kad pernelyg daug žmonių nesivargino pasirodyti rinkimuose ir balsuoti. Tačiau kodėl jie nebalsavo? Todėl, kad manė, jog tai nepadarys jokio skirtumo. Nes net jeigu būtų laimėjusi kita partija, ji nebūtų pakeitusi esminio dalyko – kad viskam vadovauja elitas. Tad kas gi turės įvykti Amerikoje, kad būtų sukurta ši efemeriška idėja, kurią prieš tiek daug metų išsakė Abraomas Linkolnas: „Valdžia iš žmonių, nuo žmonių ir žmonėms.“
Na! Kas vadovaus tai valdžiai? Tai turi būti kažkas, kas būtų iš žmonių, kas būtų susiderinęs su vidutiniu žmogumi. Tai negali būti kažkas, kas priklauso elitui ir ne tik kad yra praradęs bet kokį susiderinimą su vidutiniu žmogumi, bet jam tas vidutinis žmogus visiškai nerūpi.
Jai turi vadovauti žmonės, tad žmonės turi būti pasiryžę įsitraukti į valstybės valdymą. Užuot sėdėję ir sakę: „Taip, mes iš tiesų negalime būti valdžios dalimi, mes tegalime kas ketverius metus atiduoti savo balsą, o tuomet visą likusį laiką niurzgėti, kokia bloga yra valdžia ir kaip viskas garma pragaran, ir kaip niekas neveikia, ir egzistuoja ši Giluminė Valstybė, ir dar yra tie demokratai, ir socializmas, ir tas, ir anas. Bet mes nieko dėl to negalime padaryti.“
O tuomet, žinoma, „žmonėms“. Na! Kas gi kitas jeigu ne žmonės galėtų turėti viziją, kas yra gerai žmonėms? Ką jūs dabar turite valdžioje? Turite valdžią, kurioje pernelyg daug iš tų, kurie turi įtaką valdžioje, nebūtinai vien tie, kurie yra biurokratai, netgi ir ne visi išrinkti atstovai, nors pernelyg daug išrinktų atstovų yra milijonieriai – tačiau tie, kurie turi įtaką valdžiai, nėra iš žmonių, vyriausybė nėra valdoma žmonių, ji yra valdoma elito ir tų, kuriuos elitas paskyrė arba nupirko. Ir ji nesirūpina žmonėmis, ji rūpinasi elitu, idant jie galėtų išsaugoti savo pozicijas ar netgi jas išplėsti.
Neoliberalų triukas
Nes, vėlgi, tie, kurie yra įstrigę pranašume, kurie siekia pranašumo, jiems niekada nebūna gana. Ir jeigu jie mano, kad pinigai yra raktas į jų pranašumo jausmą, jie niekada negalės gauti pakankamai pinigų, tad jie nepaliaus kaupti ir kaupti, ir kaupti. Ir kaip kaupiate tuos pinigus? Ką aš sakiau: jūs arba pasinaudojate žmonių darbu, arba kuriate finansinius instrumentus, kurie sukuria daugiau pinigų, sukuria skaičiukus kompiuterio serveryje, kurie iš tiesų neprisideda prie tikrosios ekonomikos – tačiau vis tiek suteikia jums patiems jūsų prote tą statusą, ir kitų protuose, ir jūs norite išsaugoti tą sistemą. Norite, kad šis finansų sistemos potvynis toliau kiltų, ir jums yra visiškai nesvarbu, kaip tai paveikia žmones.
Matote visą šį neoliberalizmo melą, nes kylantis potvynis nepakelia visų laivų, jis pakelia tik dideles jachtas, o mažus laivus paskandina. Nes būtent tokia yra monopolijų kapitalizmo, nenatūralios ekonomikos prigimtis. Aš netgi nesakysiu nenatūralaus kapitalizmo, nes bet koks kapitalizmas yra dirbtinai sukurta sistema. Tai, žinoma, yra dar vienas melas, kuriuo daugelis amerikiečių patikėjo.
Kapitalizmas nėra laisvos rinkos ekonomika
Vėlgi, kai apibrėžiate du dualistinius polius, galite kontroliuoti, ką žmonės gali matyti. Tad kuo gi tiki daugelis amerikiečių? Yra tik kapitalizmas arba komunizmas. Komunizmas yra, kai valstybė reguliuoja ekonomiką. Kapitalizmas yra, kai valstybė, idealiausiu atveju, nelenda į ekonomiką, bet leidžia šiam mitiniam dalykui, vadinamam „rinka“, pačiai save reguliuoti. Ir rinka iš tiesų pati save reguliuos, kadangi monopolininkai kapitalistai ją reguliuos sunaikindami bet kokią konkurenciją. Tačiau tai nebus žmonių labui, kaip, žinoma, ir komunizmas nebuvo sukurtas žmonių labui. Kaip jau anksčiau sakiau, abi šios sistemos iš prigimties yra elitistinės. Tačiau kai paskleidžiate šį dualistinį melą, dauguma žmonių sugeba matyti tik du jūsų apibrėžtus dualistinius polius. Na, jeigu pradėsime varžyti kapitalizmą, imsime slysti tiesiai į komunizmą. Bet kokie tarpiniai dalykai, bet kokia alternatyva, egzistuojanti už dualistinės skalės, yra paslėpta, ji tampa nematoma.
O kokia yra alternatyva? Na, tai, tam tikru laipsniu, yra laisvos rinkos ekonomika. Tačiau ar daug amerikiečių suvokia, kad kapitalizmas ir laisvos rinkos ekonomika nėra tas pats? Tai, tiesą sakant, yra priešingi dalykai. Papasakojau jums, kad buvo laikai 19-ajame amžiuje, kai Amerikos ekonomika buvo laisvesnė. Ji nebuvo visiškai laisva, tačiau rinka buvo ganėtinai laisva. O tuomet iškilo monopolininkai kapitalistai ir finansininkai, kurie pasinaudojo rinkos laisve, išsikeldami save į šią poziciją, kurioje turėjo pakankamai pinigų pradėti varžyti ir naikinti konkurentus – štai kas yra kapitalizmas. Būdami kapitalistu laisvos rinkos jūs norite tik tam, kad galėtumėte įgyti privilegijuotą poziciją, o tuomet imate naudotis savo privilegijuota pozicija laisvai rinkai varžyti – štai kas yra kapitalizmas.
Vyriausybė: paslėpta rinkos ranka
Tad kas yra laisva rinka? Ar egzistuoja kažkoks mechanizmas, kuris magiškai reguliuoja rinką, kaip toje įžymioje knygoje, kurioje yra kalbama apie „paslėptą rinkos ranką“, tačiau tai tebuvo vienas nedidelis pastebėjimas labai ilgoje knygoje, kuris buvo neproporcingai išpūstas.
Kas yra paslėpta ranka, galinti reguliuoti laisvą rinką? Tai yra vyriausybė. Laisva, demokratiškai išrinkta valdžia, kuri yra iš žmonių ir nuo žmonių, ir ji reguliuoja ekonomiką, idant ši tarnautų žmonėms – tad tai iš tiesų nėra tokia jau paslėpta ranka. Galėtume sakyti, jeigu atsitrauktume dar šiek tiek toliau, kad iš tiesų egzistuoja paslėpta ranka, kuri reguliuoja ekonomiką – tai yra Kristaus sąmonė. Nes kai tampate monopolininku kapitalistu ir netarnaujate Visumai, nėra jokio padauginimo faktoriaus iš aukščiau tam, ką jūs darote.
Tai reiškia, kad toliau pinigus galite kaupti tik atimdami juos horizontaliai iš kitų žmonių. Todėl jūs vis labiau ir labiau pavergiate žmones, tarsi feodalų lordai, kurie vis stipriau ir stipriau pavergė žmones, kol galiausiai žmonėms buvo gana. Monopolininkas kapitalistas iš esmės yra žmogus, kuris sėdi ant medžio šakos su pjūklu ir pjauna šaką, ant kurios sėdi, ir anksčiau ar vėliau ši šaka nukris ant žemės. Tačiau, deja, kartu su savimi ji nusineš ir visą ekonomiką, kas taip pat paveiks žmones. Nebent kapitalistams kaip nors pavyks apgauti vyriausybę ir žmones, ir priverčiant juos patikėti, kad: „Jeigu rinka žlugs, tai bus labai blogai, ir todėl vyriausybė, kurios iki šiol nenorėjome matyti ekonomikoje, dabar, kai jau visiškai nustekenome ekonomiką, turi įsikišti dėl žmonių. Pažvelkite, kiek daug žmonių patirs nuostolius, jeigu žlugs bankų sistema. Privalote ją paremti, kad ji galėtų išgyventi ir galėtų toliau išnaudoti žmones, ir galėtų naudotis žmonių pinigais finansuoti mūsų žmonių išnaudojimą.“ Bet tuomet, vėlgi, ką galime pasakyti? Tik tiek, kad bet kuri valdžia yra žmonių sąmonės atspindys.
Neišvengiamas pasitaisymas?
Kodėl Amerikos žmonės nesukilo po 2008 metų ir nepareikalavo geresnės finansų sistemos? Nes jie nenori šviestis, jie nori tenai sėdėdami verkšlenti ir skųstis, užuot tapę valdžios dalimi. Tad jie gavo tai, ko nusipelnė, paruošdami situaciją sekančiam krachui.
Ir kada tai įvyks? Na, jeigu dabartinis prezidentas toliau tęs savo dabartinę politiką, tai įvyks per ateinančius trejus su puse metų. Todėl kad jis įstatė šalį į kursą, kuriame ji vis labiau artėja prie susidūrimo su ekonomikos pamatais. Ar tai būtinai yra blogai? Tai, tiesą sakant, gali apnuoginti elitą ir elito įtaką vyriausybei ir ekonomikai. Tai bus duobėtas kelias. Tačiau kaip jau anksčiau sakėme, jeigu reikės kelių duobių, kad greičiau pajudėtume į aukso amžių, esu pasiruošęs matyti tai įvykstant. Tačiau, žinoma, lengva yra man tai sakyti, nes neturiu jokių viso savo gyvenimo santaupų kokiame nors žemiškame banke. Visos mano santaupos yra čia aukštai – kosminiame banke.
Menkavertiškumo jausmas
Tačiau aš galiu tai pasakyti, nes kodėl turime šią situaciją? Todėl, kad Amerikos žmonės nenorėjo manęs klausyti ir nenori manęs klausyti, išskyrus keletą, ir tik dėl to apie tai kalbu bei projektuoju tai į kolektyvinę sąmonę. Nes kai kurie supras, kurie iki šiol dar nebuvo supratę. Kai kurie, žinoma, visa tai suprato, tai jiems nėra jokia naujiena, jie, tiesą sakant, būtų galėję patys išdėstyti visas šias mano diktavime išsakytas idėjas. Tačiau nepakankamai žmonių tai pamatė, kad galėtų susiformuoti ta kritinė masė, kuomet žmonėms pagaliau būtų gana ir jie tartų: „Argi tai yra išmintis turėti tai, ką mes įsivaizduojame esant demokratine politine sistema, tuo pat metu išsaugant finansų sistemą, kuri jau pačia savo prigimtimi yra anti-demokratiška.“ Kur gi čia matote logiką?
Tačiau, vėlgi, kai esate įstrigę dualizme, ginčijatės su savimi, ir kai esate įstrigę šioje mirties menkavertiškumo sąmonėje, kurioje iš tiesų nenorite apie tai šviestis, nesugebate to matyti. Ir tai tuomet iškelia antrąją lygties dalį – menkavertiškumą. Tiek daug amerikiečių buvo manipuliacijomis įstumti į šią menkavertiškumo būseną, kurioje jaučia, kad tiesiog nesugeba suprasti, kas vyksta ekonomikoje, jie yra nepajėgūs to suprasti, tai yra pernelyg sudėtinga. O sudėtinga tai yra dėl to, kad tie, kurie sukūrė finansų sistemą, sukūrė tiek daug sluoksnių, kad bet kam yra sunku iš tiesų turėti pilną supratimą apie tai, kas vyksta. Net ir žmonės, kurie sukūrė sistemą, pilnai nesuvokia, kaip ji veikia. Nes kitaip nebūtumėte patyrę 2008 metų finansų krizės. Turiu omenyje, taip, šie žmonės sukūrė finansų krizę, tačiau jie nėra tokie kvaili, kad būtų leidę jai įvykti, jeigu būtų supratę, kas įvyks.
Tad net ir žmonės, kurie sukūrė sistemą, pilnai nesupranta sistemos ir jos pasekmių. Taip, yra sunku suprasti sistemą, tačiau nėra sunku suprasti pagrindus, ir tai, ką jums čia daviau, tikrai nėra kažkokia gili ekonomikos teorija. Tai turėtų būti ekonomikos pagrindai, dėstomi universitetuose, tačiau jie nėra dėstomi, nes kam priklauso universitetai? O taip! Elitui.
Tačiau amerikiečiai turi potencialą suprasti šiuos pagrindus – visgi tam jie turėtų ryžtis išsiimti šį nedidelį įrenginį, kurį turi savo kišenėse, ir imti studijuoti, kaip veikia ekonomika, užuot ieškoję, koks yra paskutinis įžymybių skandalas. Ar žiūrėję tas svetaines, šlovinančias vieną politiką, kuris žemina kitus, ir patvirtinančias tai, kuo jie jau tiki.
Galvojimas, kad pakankamai žinote
Ką gi tie, kurie yra menkavertiškumo stovykloje, ir tie, kurie yra pranašumo stovykloje, turi bendro? Tiek vieni, tiek kiti yra neišmanyme, nes jie yra dualizme, tad jie negali turėti Motinos išminties, kuri mato nenuoseklumus, prieštaravimus dualizme. Tačiau tiek vieni, tiek kiti tiki, kad turi tam tikrą supratimą apie tai, kaip veikia sistema, ir jie nenori šviestis, kad pamatytų, kaip ji iš tiesų veikia. Jie mano, kad žino pakankamai.
Ar Amerikos žmonės yra kvaili, ar jie yra neišmanėliai, o gal jie į neišmanėliškumą buvo įstumti elito? Ir argi elitas nesinaudojo pranašumo-menkavertiškumo dinamika iš tiesų nelabai gudriu būdu, bet bent jau paslėptu būdu, daugelį žmonių įtikindami: „O, aš esu pernelyg menkas, kad galėčiau iš tiesų suprasti, kaip veikia sistema. Tačiau esu pakankamai protingas matyti, kad šis asmuo – jis tai supranta, kaip veikia sistema, ir jis gali dėl manęs padaryti tai, ko aš pats negaliu dėl savęs padaryti. Jis gali išgelbėti Ameriką. Jis buvo pasiųstas Dievo išgelbėti Ameriką. Aš esu pakankamai gudrus tai matyti, tad nors esu menkesnis už jį, jau vien tas faktas, kad jį palaikau, demonstruoja, jog iš tiesų esu pranašesnis už visus tuos tenai esančius žmones, kurie nesugeba matyti, koks jis yra didis.“
Menkavertiškumo ir pranašumo kokteilis, kurio pasekmė yra ta, kad žmonės yra įstrigę. Yra tokių, kurie, jeigu pamatytų šią invokaciją, kurią jūs kalbėjote, jie labai įsižeistų dėl šios eilutės, kurioje yra sakoma: „Vokietijos žmonės 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nenorėjo pagalvoti, kad galėtų klysti dėl Hitlerio ar kad Hitleris gali klysti. Jie sakys: Nieko nelyginkite su Hitleriu.“
Tačiau invokacija nieko nelygina su Hitleriu. Ji palygina kai kuriuos Amerikos žmones, kurie yra įsikūniję šiandien, su kai kuriais Vokietijos žmonėmis, kurie buvo įsikūniję 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir, tiesą sakant, kai kurie iš jų yra tie patys dabar persikūniję žmonės. Ir ji tiesiog parodo, kad jie tiki esantys pernelyg menki, kad galėtų kažką padaryti patys. Tačiau yra pakankamai gudrūs matyti stiprų vyrą, kuris turi visus sprendimus, visus atsakymas ir niekada negalėtų klysti. Nors praktiškai nesugeba suregzti sakinio, kuriame pats sau nepaprieštarautų, bet tai iš tiesų rodo, koks jis yra protingas. Nes jis taip stipriai supainiojo Giluminę Valstybę, kad jie nebežino, kur viršus, kur apačia, ir jie negali jo kontroliuoti. Ir visiškai nesvarbu, kad jis pats nesugeba savęs kontroliuoti. Tad žmonės yra visiškai apakinti ir įstrigę šiose pinklėse.
Bet taip pat yra ir kita pusė, kurie reaguoja į jį, jie tiki, kad „mes taip pat esame menkesni, tačiau bent jau esame pranašesni tuo, kad sugebame matyti, kaip stipriai jis klysta. Ir mes galime matyti, kokie kvailiai yra visi tie žmonės, kurie nesugeba matyti, kaip stipriai jis klysta.“ Tačiau, vėlgi, į ką šios abi grupės yra susikoncentravusios – į vieną asmenį.
Pasislėpęs elitas, bet nelabai paslėptos pasekmės
Ar jie mato elitą? Paslėptą ranką? Ne, nė vienas iš jų nemato, kad problema yra elitas. Abi frakcijos galvoja, kad tie kiti žmonės yra problema, ir tai leidžia elitui valdyti. Tai yra subtilus būdas kontroliuoti žmones, daug subtilesnis nei tai, ką matėte feodalinėse visuomenėse ar komunizme, kai žmonės buvo pavergti akivaizdžiomis fizinėmis priemonėmis. Jie žinojo, kad yra pavergti, daugelis amerikiečių nežino, nesuvokia, kaip stipriai jie yra pavergti. Tačiau jie pradeda tai suvokti, tačiau jie tai pradeda suvokti tik dėl to, kad jiems dabar daugiau kainuoja užpildyti savo didžiulio pikapo benzino baką, ir jie išleidžia daugiau pinigų maisto produktams, ir nepamirškite – net ir alus pabrango.
Tad jie žiūri į pasekmes to, ką daro elitas, ir skundžiasi dėl pasekmių, tačiau nemato elito. Ir kol tai nepasikeis, dinamika Amerikoje, aklavietė Amerikos politikoje negalės pasikeisti. Vyriausybė nėra žmonių priešas, elitas yra žmonių priešas.
Šiuo metu vyriausybė nėra iš žmonių, nuo žmonių ir žmonėms, kadangi elitas nusipirko įtaką, ir būtent tai yra problema. Tačiau problema nėra pati vyriausybė, problema yra ta, kad vyriausybė yra atsidūrusi elito įtakoje ir todėl ji nebetarnauja žmonėms. Vyriausybė yra vienintelis dalykas, galintis ištraukti Ameriką iš jos dabartinės būklės. Nes net ir pilietinio karo revoliucijos scenarijus nepriverstų elito prarasti savo įtakos. Tai tik supriešintų žmones tarpusavyje, kaip tai įvyko Pilietinio Karo metu.
Jeigu atsitrauktume žingsnį atgal ir pažvelgtume į Pilietinį Karą, galėtume sakyti, kad jo priežastis visai nebuvo vergovė. Jis prasidėjo dėl varžymosi, kas kontroliuos ekonomiką – senasis įsigalėjęs elitas Šiaurės Rytuose, ar valdžios siekiantis elitas Pietinėse Valstijose, kuris naudojosi vergove savo pelnui padidinti, pamažu pradėdamas prilygti senojo elito pelnui. Ir kas kovojo? Ar žmonės iš to gavo kažkokią naudą? Ne, kadangi galiausiai senasis elitas iš Rytų sutvirtino savo poziciją ir savo valdžią.
Sen Žermeno optimizmas
Šiaip ar taip, galėčiau dar kurį laiką apie tai kalbėti, bet ar tai padarytų kokį nors skirtumą? Jeigu to, ką iki šiol pasakiau, neužteko, kada gi užtektų? Tad pasitenkinsiu pasakydamas, kad su jūsų pasiryžimu dalyvauti kartu mes sukūrėme šią susietąją kilmę, ir pasiuntėme impulsą į kolektyvinę sąmonę, kurį nusprendžiau būsiant konstruktyvu pasiųsti šiuo konkrečiu metu.
Tai jau padarė skirtumą. Ar pamatysite per ateinančius ketverius metus, kad galėsime išvengti griūties ir žlugimo scenarijaus – to aš negaliu iki galo prognozuoti. Tačiau visada esu optimistas, kadangi matau energetines konfigūracijas, kurios yra paslėptos nuo fizinių akių, ir matau povandenines sroves, kurias akceleravo šviesos paleidimas per Naujuosius Metus. Ir dabar šios srovės kuria sumaištį visos planetos kolektyvinėje sąmonėje. Esu optimistiškas, kad amerikiečiai – kritinė jų masė – nubus elito įtakai jų vyriausybei. Esu optimistiškas, kad kritinė masė Rusijos žmonių nubus ir pradės matyti, kokias katastrofiškas pasekmes sukėlė karas prieš Ukrainą. Esu optimistiškas, iš tiesų ne dėl to, kad kritinė masė Kinijos žmonių, bet bent kai kurie iš jų, esantieji vyriausybėje, pamatys, kad Si Dzinpingas nėra toks vadas, kurio reikia Kinijai, kad ji galėtų atlaikyti iššūkius, su kuriais ji susidurs, iš dalies būtent dėl jo vykdomos politikos.
Ir tą patį būtų galima pasakyti apie daugelį kitų šalių pasaulyje. Vidurio Rytuose vyksta sujudimas, nes vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda kvestionuoti fundamentalistų islamą. Ar tikrai Šarijos Įstatymas buvo duotas Dievo, o gal jis buvo sukurtas žmonių?
Ir tiek daug šių scenarijų pasaulyje, kuomet matau, kad šios srovės pradeda drumsti vandenį, kuris ilgą laiką stovėjo nejudinamas. Gali atrodyti, kad kyla grėsmės čia ir chaosas ten, ir tam tikra prasme, tai yra tiesa. Tačiau kai upė visą žiemą buvo užšalusi, vienintelis būdas priversti ją vėl tekėti yra suskaldyti ledą. Ir ledui tai nepatiks, tačiau vanduo tekės. Tad jūs čia pradedate matyti, kad daugelyje vietų kolektyvinėje sąmonėje egzistavo šis stovėjimas vietoje, šios į ledą sustingusios sąlygos, ir visa tai pradeda eižėti. Ir mums paleidžiant vis daugiau ir daugiau šviesos, ir žmonėms padauginant tai, ką jie gavo, ir jums toliau tęsiant savo įtaką, susietoji kilmė ima keistis. Ir noriu, kad bent jau žinotumėte, jog aš tai matau, ir jeigu ryšitės su manimi susiderinti, parodysiu jums individualiai, kaip tai gali paveikti jus ir jūsų visuomenę. Idant jūs taip pat galėtumėte pasidalinti tuo atsargiu optimizmu, kurį aš turiu.
Kaip jau anksčiau sakiau, nepaisant visų regimybių, aukso amžius bus įkūnytas. Vis dar tebėra klausimas, kada ir kokią tiksliai formą jis įgis – tačiau jis bus įkūnytas. Jūs galite būti jo dalimi būdami čia įsikūnijime, ir užuot buvę sutrikdyti visos šios sumaišties, galite tvirtai laikytis vizijos ir nuspręsti priimti: Sen Žermeno Aukso Amžius ateina į įsikūnijimą, ir jums apačioje bei man viršuje tvirtai laikantis to sprendimo, mes akceleruosime procesą.
Tad už šitai dėkoju jums, ne tik už jūsų dalyvavimą šiame diktavime, bet už viską, kuo jūs ir kiti pakylėtųjų mokytojų mokiniai, ir kiti dvasingi žmonės pasaulyje prisidėjote prie aukštyn kylančio šio amžiaus judėjimo.
Sen Žermenas AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com