Kosminis eksperimentas: kūrinijos šokis
Pakylėtasis Mokytojas Surija per Kim Michaels, 2025 metų rugpjūčio 09 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Amerikoje: „Pakilkite virš pranašumo-menkavertiškumo dualizmo“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Surija. Ir nors kalbu ne dažnai, nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe duoti mokymą, kuris iš tiesų nėra tiesiogiai susijęs su šios konferencijos tema. Bent jau nėra susijęs tiesiogiai, bet galbūt netiesiogiai. Noriu čia pakalbėti apie kosminį visatos šokį.
Jėzaus laikais žmonės turėjo labai ribotą pasaulėžiūrą. Net ir iki pat šiuolaikinių laikų jie turėjo labai ribotą pasaulėžiūrą. Tiktai per maždaug paskutinį šimtmetį, atsiradus technologijai, kuri leido mokslininkams vis giliau ir giliau pažvelgti į visatą, žmonės įgijo realistiškesnį kosmoso supratimą. Ne realistišką supratimą, bet realistiškesnį supratimą. Tad čia norėčiau dar truputį labiau pasistūmėti link realistiškesnio supratimo.
Impulsai ir Materijos šviesa
Kai žvelgiate į visatą, galite pažvelgti į galaktikas, saulės sistemas, planetas, kaip jos juda per mokslininkų taip vadinamą tuščią erdvę. Tačiau kai kurie iš jų pradeda suvokti, kad tuščia erdvė, žinoma, nėra tuščia. Ji tiesiog yra užpildyta substancija, kuri nėra fizinė, nėra materiali. Nes jeigu tebūtų tuštuma, kaip kas nors galėtų per ją judėti? Žinote, kad garsas, garso bangos, sklinda per kažkokį laidininką. Šviesos spinduliai tariamai, mokslininkų įsitikinimu, gali sklisti per tuščią erdvę. Tačiau kaip banga galėtų sklisti, jeigu nebūtų nieko, kas banguotų, nieko, kas virpėtų?
Matote, kūrinija yra paremta, kaip Portija paaiškino, šia diferenciacija pirmiausia į dvi jėgas: plėtimosi ir traukimosi jėgas. Tačiau mes galime į tai pažvelgti iš šiek tiek kitokios perspektyvos ir sakyti, kad traukimosi elementas yra bazinė kūrinijos substancija. Mes tai pavadinome Materijos šviesa. Būtent ji gali banguoti, ji gali virpėti. Plėtimosi jėga yra tai, kas juda per Materijos šviesą ir sukuria banguojantį judėjimą. Tai iš tiesų nėra aukščiausias supratimas sakyti, kad šviesa yra banga. Šviesa yra impulsas, kylantis iš plėtimosi jėgos. Ir kai juda per sutraukiantį Materijos šviesos elementą, jis sugeneruoja bangą. Kadangi Materijos šviesa yra įstumiama į virpantį judėjimą, kurį matote kaip bangą.
Būtent taip buvo sugeneruota fizinė visata, ją sugeneravo aukštesnėje karalijoje esančios būtybės, kurios naudojo tą plėtimosi elementą suformuluoti viziją ir suprojektuoti ją ant Materijos šviesos, šitaip pastūmėdamos Materijos šviesą judėti. Ir Materijos šviesa gali judėti dviem būdais. Banga, sklindančia per erdvę. Ir banga, kuri yra ramybės būsenoje ir todėl tampa energetiniu lauku. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad viskas yra laukai, skiriasi tik jų judėjimas. Nes net ir tai, ką jūs Žemėje matote kaip stacionarų lauką, ką jūs matote kaip kietą materiją, kaip Žemės planetą, tai, žinoma, juda.
Nebūtumėte galėję to paaiškinti žmonėms net ir prieš šimtą ar du šimtus metų. Jie manė, kad Žemė yra stacionari. Jie neturėjo gebėjimo mąstyti abstrakčiais būdais ir matyti, kad Žemė juda per erdvę neįtikėtinu greičiu. Jeigu grįžtume dar seniau į praeitį, senovės žmonės galėjo matyti, kad žvaigždžių konsteliacijos juda danguje, tačiau jie manė, kad dangus juda Žemės atžvilgiu. Tačiau jie vis dar tebemanė, kad dangus yra nekintantis. Tačiau aš siekiu jums čia parodyti, kad nieko nėra nekintamo, nėra nieko, kas nesikeistų. Viskas nuolatos keičiasi šiame kosminiame šokyje, kurį Buda pavadino susietąja kilme ir kurį induistai kartais vadina Šivos šokiu.
Kaip buvo sukurta visata
Mokslininkai šiandien, kaip sakiau, sugebėjo pažvelgti giliau į fizinę visatą nei kada nors anksčiau, bent jau rašytinėje istorijoje. Ir jie pradėjo suvokti, visų pirma, kokia nepaprastai plati yra visata, kokia ji yra sudėtinga. Ir visgi, kiekvienam naujam atradimui iškyla nauja misterija. Pastaruoju metu jie pamatė šias galaktikas, kurios susiformavo taip greitai po didžiojo sprogimo, kad tai paneigia jų tradicinę kosmologiją ir laiko rėmus, kiek laiko tai turėjo užtrukti. Tačiau jie samprotauja, jog kadangi šios galaktikos yra taip toli nuo Žemės, jos turėjo susiformuoti anksčiau už galaktikas, kurios yra arčiau Žemės. Tačiau ar tai yra tiesa? Ar tai yra vienintelė įmanoma interpretacija?
Ką mes sakėme? Viskas yra sukurta iš Materijos šviesos, kuri prisiima formą, tačiau Materijos šviesa neprisiima formos pati savaime. Ji juda, kai į ją yra nukreipiamas impulsas iš aukštesnės karalijos. Galaktikos, kurias jūs šiandien matote, įskaitant ir jūsiškę, nepradėjo formuotis tuomet, kai tariamai didysis sprogimas pažėrė ir išsviedė kosmines dulkes. Jūsų galaktika neprasidėjo nuo vienos dulkelės, susidūrusios su kita dulkele, susidūrusios su trečia dulkele, ir taip toliau, kol šios dulkelės suformavo visą galaktiką. Galaktikos prasidėjo kaip matrica, laikoma pakylėtoje karalijoje esančių būtybių protuose, ir ji buvo nuleista į materialių dažnių spektrą per plėtimosi jėgos galią. Visa tai nebuvo nuleista į fizinį spektrą iš karto. Tai buvo nuleista per tam tikrą laiko tarpą. Tačiau toli gražu ne per tokį laiko tarpą, koks yra pateikiamas didžiojo sprogimo teorijoje.
Kas yra laikas?
Jūs negalite kažkokiu būdu, kaip kai kurie mokslininkai pradeda pripažinti, sukurti linijiškos laiko skalės nuo didžiojo sprogimo iki šiandien ir sakyti, kad didžiojo sprogimo metu sekundė buvo tokio paties ilgumo kaip sekundė yra šiandien. Laikas keičiasi laikui bėgant. Tiesą sakant, viskas keičiasi per laiką. Arba netgi galėtume sakyti, kad buvo laikas, kai laiko nebuvo. Laikas iki laiko. Nes kas yra laikas? Tai yra judėjimas per erdvę. Kaip skaičiuojate laiką Žemėje? Pamatinis laiko atskaitos taškas yra diena ir naktis. Na, kas sukuria dieną ir naktį? Tas faktas, kad Žemės paviršius bet kuriuo momentu juda per 24 valandų ciklą.
Kas sukuria metų laikus? Žemės judėjimas aplink Saulę. Kas sukuria netgi dar didesnes laiko skales? Tai, kad Saulės sistema juda per galaktiką. O galaktika juda per kosmosą.
Už galaktikų judėjimo stovinčios būtybės
Bet ar galaktika juda kaip nepriklausomas atskiras vienetas? Ne. Ji juda choreografiniame šokyje su visomis kitomis galaktikomis. Mokslininkai mėgino tai pavaizduoti kaip grynai mechanišką procesą, kurio varomoji jėga yra gravitacija. Galaktikos veikia viena kitą per gravitaciją, ir tai paaiškina judėjimą. Tačiau jie jau kurį laiką žino, kad judėjimas, kurį jie stebi, negali būti paaiškinamas fizinės materijos, kurią jie sugeba matyti, gravitacine jėga.
Ir jie tuomet ėmė spekuliuoti apie tamsiąją materiją. Tačiau tamsioji materija tiesiog yra emocinė, mentalinė ir identiteto karalijos ir dvasinė karalija, kurios veikia kūnų fizinėje plotmėje judėjimą. Kaip tai vyksta? Ar tai yra grynai mechaniškas gravitacijos procesas, kuri traukia visus dalykus ir sukuria šį judėjimą? Ne, nėra. Kas Žemę verčia judėti aplink Saulę? Ar tik gravitacija? Ne. Tai yra pastovus Elohimų dėmesys, kuris išlaiko Žemę orbitoje. Kas verčia Saulę judėti per galaktiką? Pastovus dėmesys iš pakylėtųjų mokytojų, esančių aukštesniame lygmenyje už Elohimus, kurie sukūrė Žemę. Ir kas verčia judėti visą galaktiką yra būtybės netgi dar aukštesniame lygmenyje, turinčios proto galią judinti tokio dydžio darinį kaip galaktika. Ir visa tai yra sąmoninga, koordinuota, choreografiška. Galite paklausti, kodėl? Dėl būtybių augimo, kurios plečia savo savasties jausmą, pasiekdamos sąmonės lygį, kuriame turi tą proto galią materijai nuleisti visą galaktiką į materialių dažnių spektrą ir judinti ją koordinuotai su kitomis tokią pačią galią turinčiomis būtybėmis.
Mechaniško pasaulio melas
Ir galite sakyti: „Na, o kuo tai yra svarbu man?“ Na, šios būtybės, kurios sugeba judinti visą galaktiką, savo kelionę pradėjo lygiai taip pat kaip ir jūs. Jos tiesiog yra toliau pažengusios savitranscendencijos kelyje. Jūs galite savo darbu pasiekti tą lygmenį ir netgi pakilti dar aukščiau. Nes toks yra kūrinijos tikslas, šis augimas sąmonėje, kuris jums leidžia materializuoti kažką fizinėje plotmėje ir tai judinti. Apie tai, žinoma, būtų galima pasakyti daug daugiau. Tačiau pagrindinis dalykas, kurį noriu čia perduoti, yra tai, kad mokslas iš tiesų yra įstrigęs šiame mąstyme, kuriame nori viską paaiškinti grynai mechanišku būdu.
Jūs dabar galite paklausti: „Kodėl taip yra? Kodėl mokslininkai yra įstrigę šiame mąstyme?“ Na, dėl puolusių būtybių įtakos. Kai kurios puolusios būtybės nori susikurti savo netikrą dievą ir priversti žmones garbinti tą dievą. Tačiau kitos puolusios būtybės nori būti pranašesnėmis už puolusias būtybes, kurios kuria dievus, jos nori sunaikinti dievus. Dievus, sukurtus kitų puolusių būtybių, tačiau net ir tikrąjį Dievą. Jos nori sukurti pasaulėžiūrą, kurioje nebūtų dievo, nebūtų jokių sąmoningų būtybių, viskas būtų mechaniška, valdoma gamtos dėsnių. Jos nori viską paaiškinti pasaulyje tuo, ką galite matyti fizinėje karalijoje. Kaip kiti mokytojai sakė, kai esate įstrigę dualizme ir galite matyti tik fizinį pasaulį, ir projektuoti jį ant visko, kas yra už jo. Arba norite paimti tai, kas yra fiziniame pasaulyje ir projektuoti, kad fizinis pasaulis yra savaimiškai egzistuojantis, sau pakankamas vienetas, kuriam nieko nereikia iš išorės, kad būtų galima paaiškinti kosminį galaktikų šokį.
Ne tokios jau pastovios kosmologinės konstantos
Vienas dalykas, kurį mokslas atrado, yra tai, kad visata turi šias kosmologines konstantas. Būtent čia Motinos išmintis leidžia jums pažvelgti į mokslą ir tarti: „Bet argi jūs mums nesakėte, kad nėra jokio vadovaujančio principo? Kad, pavyzdžiui, mes esame evoliucijos produktas, kuri yra akla, nesąmoninga ir paremta visiškai atsitiktiniais įvykiais, atsitiktinėmis mutacijomis ir tuomet prisitaikymu prie fizinių sąlygų. Jeigu visa visata yra apibrėžta šiomis kosmologinėmis konstantomis, kur yra erdvė atsitiktinumui?“ Yra akivaizdu, kai žvelgiate su Dangiškosios Motinos išmintimi, kad mokslinėje pasaulėžiūroje kažko stinga. Arba egzistuoja kosmologinės konstantos, arba egzistuoja atsitiktinumas. Negali būti ir tas ir tas. Tačiau mokslininkai, bent jau keletas iš jų, pradėjo kelti klausimą: „Ar šios konstantos iš tiesų yra pastovios? O gal jos gali kisti per laiką? Pavyzdžiui, ar šviesos greitis buvo toks pat praėjus milisekundei po didžiojo sprogimo kaip yra šiandien? Ar gravitacinė konstanta buvo tokia pati iki susiformuojant galaktikoms? Nes dulkės gi neturi tokios didelės gravitacinės traukos, lyginant su galaktika.“
Realybė yra tokia, kad šiame pasaulyje nėra nieko, kas būtų pastovu ir niekada nekistų. Tai yra pastovus šokis, kuriam vadovauja savimonę turinčios būtybės su daug aukštesniu sąmonės lygiu už bet kokį žmogų Žemėje, įskaitant puolusias būtybes. Ir visatai vystantis, jos koreguoja šias taip vadinamas konstantas, nes tiesiogiai patiria, kad nėra nieko atskiro. Net ir galaktikos, kurios atrodo esančios taip toli viena nuo kitos, nėra atskiros. Jos visos yra Budos taip pavadintos susietosios kilmės dalis, kurioje viskas yra susiję. Kas visa tai sieja? Ryšys nėra fiziniame lygmenyje. Ryšys yra pakylėtųjų būtybių prote, kurios diriguoja galaktikų judėjimui. Ir jos yra suvienytos per Kristaus protą.
Todėl nėra taip, kad tie, kurie prižiūri Andromedos galaktiką, būtų atsisieję nuo tų, kurie prižiūri kitas galaktikas. Jie dirba kartu. Jie koordinuoja judėjimą. Ir galaktikoms judant vis arčiau viena kitos, arba vis labiau tolstant viena nuo kitos, taip vadinamos kosmologinės konstantos yra nuolatos koreguojamos, kad sukurtų judėjimą, kurį būtybės nori sukurti. Šių būtybių nevaržo fizinės oktavos ar dualistinės sąmonės limitai. Žinoma, egzistuoja tam tikri mechanizmai fizinėje karalijoje. Tačiau pakylėtosios būtybės gali tai nustelbti ir apibrėžti, ką jos nori materializuoti. Tiesiog yra taip, kad jeigu norite materializuoti galaktiką, kuri turėtų šias savybes ir judėtų šiuo būdu, tuomet tam tikros kosmologinės konstantos privalo turėti šią vertę. Jeigu norite materializuoti galaktiką, kuri turėtų kitokias savybes, pakoreguojate konstantas. Ir net nedidelis pokytis gali sukurti didelį poveikį.
Galite sakyti, kad tai yra labai abstrakti žinia. Žinoma, jeigu jaučiate, kad tai yra pernelyg abstraktu, ignoruokite ją. Susitelkite į tai, apie ką kalbėjo kai kurie kiti mokytojai. Tačiau žinau, kad yra žmonių įsikūnijime, tiek kai kurie iš jūsų, esantys čia, tiek kiti žmonės, kurie nėra šio judėjimo dalis, kuriems ši žinia gali būti naudinga. Ir, vėlgi, susietoji kilmė tarp jūsų ir manęs išsiunčia šį impulsą. Pavyzdžiui, yra mokslininkų, kurie niekada negirdėjo apie pakylėtuosius mokytojus ir kuriems nereikia apie mus išgirsti, tačiau jie sau kelia šiuos klausimus apie tai, ar iš tiesų egzistuoja kažkokios konstantos. Ir jiems gali būti naudinga gauti šį impulsą, nes jis jiems leistų pamatyti šiek tiek toliau ir pasiekti aiškesnius klausimus, kurie gali atvesti prie aiškesnių įžvalgų ir proveržių.
Sužinojimas, kas yra įmanoma
Koks yra viso to tikslas? Na, iš dalies, kaip sakiau, tikslas yra būtybių, kurios diriguoja šiam kosminiam šokiui, savimonės augimas. Bet taip pat, kad šios būtybės pradėtų vertinti mūsų Kūrėjo formų pasaulį ir neįtikėtinas galimybes, kurios čia egzistuoja. Bet taip pat, kad jos sužinotų jo veikimą. Nes kai materializuojate kažką, kas yra diferencijuota, privalote padaryti pasirinkimą. Tačiau pasirinkimas turi tam tikras pasekmes, nes negalite grožėtis savo pyragu, jį suvalgę. Negalite sukurti kažko su kažkokiomis savybėmis, kas tuo pat metu turėtų ir kitokias savybes. O tam, kad galėtumėte sukurti visatą, kuri išliktų per laiką, turite žinoti, kas veikia ir kas neveikia.
Ir kaip galite sužinoti, kaip sukurti galaktiką, kuri nesusinaikintų? Tiktai darydami. Nėra jokios kosminės akademijos, kurioje galėtumėte gauti galaktikų formavimo laipsnį. Visa tai ateina per veikimą, per protų įsitraukimą, nes kai pamoka yra integruojama, tai nebėra teorija. Jūs nesėdite tenai kaip puolusios būtybės, galvojančios, kad savo prote galite apibrėžti, kaip turėtų veikti pasaulis. Jūs eksperimentuojate ir mokotės, kas iš tiesų yra įmanoma. Kas nėra įmanoma? Kokios yra kiekvieno jūsų daromo pasirinkimo pasekmės? Ir būtent taip augate iki to sąmonės lygmens, kuriame galite sukurti kūriniją, kuri būtų tvari.
Na ir dabar, galite sakyti, pasiremdami šiuo mokymu: „Bet ar Kūrėjas iš tiesų sukūrė mūsų formų pasaulį, kai atsižvelgiame į tai, kad būtybės pirmoje sferoje bendrakūrė savo sferą, ir taip toliau, su toliau sekusiomis sferomis žemyn iki pat šios?“ Tačiau Kūrėjas apibrėžė parametrus, kaip veikia šis formų pasaulis. Ir šie parametrai galėjo būti visiškai kitokie. Ir yra formų pasaulių, kuriuose jie yra visiškai kitokie. Tačiau šie formų pasauliai vis dar tebėra tvarūs. Tačiau pačioje sferoje, ypač nepakilusioje sferoje, egzistuoja milžiniška erdvė eksperimentavimui. Ir būtent tai leidžia šioms būtybėms eksperimentuoti su tuo, kas veikia ir kas neveikia.
Kartais net ir pakylėtosios būtybės, bendrakuriančios galaktikas, sukuria kažką, kas nėra tvaru. Galite turėti dvi saules, kurios susiduria, arba dvi galaktikas, kurios susiduria arba susilieja, tačiau tai yra mokymosi proceso dalis. Galite sakyti: „Bet kaip pakylėtieji mokytojai gali daryti klaidas?“ Tačiau tai nėra klaidos, tai yra eksperimentai. Pakylėtieji mokytojai nėra dualizme, jie nemąsto klaidų kategorijomis. Kai pasiekiate tą sąmonės lygį, kuriame galite sukurti arba judinti galaktiką, turite milžinišką patirties bagažą, kuria galite remtis, tačiau jūs vis dar eksperimentuojate. Jūs tiesiog negalvojate, kad eksperimentas buvo klaida, tai tiesiog buvo tramplinas į kažką, kas yra tvaru. Dėl didėjančio sferų tankumo, būtybės, kurios kuria galaktikas šioje sferoje, daro kažką, kas niekada anksčiau nebuvo padaryta, net ir ankstesnėse sferose. Ir vis dėlto, viskas, kas yra daroma, yra daroma Kūrėjo apibrėžtuose parametruose. Ir nors individualios struktūros gali nebūti tvarios, tai neprivers viso pasaulio susinaikinti.
Jokio nuobodumo pakylėtoje būsenoje
Man buvo džiaugsmas bendrauti su jumis šiuo būdu ir praskleisti jums šydą į tai, ką galite matyti, patirti, tyrinėti iš pakylėtosios būsenos. Galite matyti, kad viena iš dažniausių proto būsenų Žemėje yra nuobodulys. Kodėl? Todėl, kad Žemėje yra būtybių, kurios dualizme buvo taip ilgai, kad ištyrinėjo beveik viską, ką galima nuveikti dualizme. Ir jos pradeda ilgėtis kažko už dualizmo, tačiau dar nesusiderino, kas tai yra. Ir todėl jos mąsto: „Galbūt yra nuobodu būti dangaus karalijoje, Dievo karalijoje, pakylėtoje karalijoje. Galbūt tenai yra tik Dievas ir keli angelai, sėdintys ant rožinio debesies ir grojantys arfomis visą amžinybę, na ir dar retkarčiais papučiantys kokį trimitą. Bet tai juk neskamba labai jaudinančiai, tiesa?“
Norėjau pasiųsti šį impulsą į kolektyvinę sąmonę, kad tie, kurie yra tam atviri, galėtų atlikti pokytį ir pamatyti, kad egzistuoja milžiniškos galimybės patirti ir augti pakylėtoje karalijoje. Milžiniškos galimybės! Kai pakylate, nelieka jokio nuobodulio. Niekada negalite jausti nuobodulio būdami pakylėtuoju mokytoju. Tai tėra dualistinės sąmonės produktas ir šios iliuzijos, kurią galite susikurti, jog viską žinote, viską išsiaiškinote. Žinote geriau už Dievą, kaip veikia Dievo kūrinija. Tačiau po kurio laiko, kurį praleidžiate naudodamiesi savo protu, atskiru protu, mėgindami apibrėžti realybę, patiriate nuobodulį su savo pačių protu. Ir sprendimas yra siekti proto, kuris yra virš jūsų. Ir egzistuoja beveik begalinis lygmenų skaičius protų, kurie yra aukščiau jūsų, kai esate įsikūniję planetoje, vadinamoje Žeme.
Tikiuosi, kad leidau jums pažvelgti į šį milžinišką galimybių pasaulį, į viską, ką galima ištyrinėti ir su kuo galima eksperimentuoti, ir dalyvauti šioje pačioje nuostabiausioje mūsų Kūrėjo sukurtoje kūrinijoje. Tad užsklendžiu jus Dievo liepsnoje, kuri AŠ ESU, Surija AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com