Raktas 11: Ką reiškia dvasiškai atgimti
Mums dabar reikia apibendrinti kai kurias idėjas, apie kurias kalbėjome ankstesniuose skyriuose, kad galėtume susidaryti aiškesnį vaizdą, kas nutiko nuo mokytojo atsiskyrusiems mokiniams. Matėme, kad naujas mokinys gimsta su ribota savimone ir ribotu tapatumo jausmu, panašiai kaip kūdikis Žemėje. Augdamas mokinys kuriasi savo tapatumą, tačiau šiam tapatumui didelę įtaką daro jo aplinka – vėlgi, panašiai kaip vaiko Žemėje atveju. Vaiką Žemėje veikia du veiksniai, ir jie taip pat veikia mokinį kosminėje mokykloje. Šie du veiksniai yra jo tėvai ir bendraamžiai. Rojaus Sodo mokiniams atstovavau tėvus, ir, žinoma, kiti mokiniai buvo jų bendraamžiai. Mokinys savo tapatumą gali vystyti dviem kryptimis. Jis gali artėti prie mokytojo, arba gali tolti nuo mokytojo, panašiai kaip vaikas Žemėje darosi artimesnis savo tėvams arba artimesnis savo bendraamžiams.
Na ir dabar priėjome subtilią, tačiau labai svarbią mintį. Kaip sakiau, kelias, kurį siūliau savo mokiniams, buvo Vienovės Kelias, kuriuo eidami mokiniai galėjo pasiekti vienovę su manimi. Suprantu, kad žmonėms Žemėje tai gali atrodyti, tarsi mano mokiniai turėjo tapti mano vergais arba klonais, kad jie turėjo atiduoti savo valią mano valiai. Tačiau yra labai svarbu, kad suprastumėte, jog vienovė nereiškia vienodumo.
Kaip paaiškinau, naujas bendrakūrėjas yra Dievo Esybės individualizacija ir jis yra sukuriamas su tikslu savo gyvenimą pradėti atskirame tapatumo jausme, iš kurio galėtų augti link pilnos Dievo sąmonės. Tai darydamas, bendrakūrėjas tampa viena su savo Kūrėju, neišnykdamas atgal į Kūrėjo Esybę. Jeigu bendrakūrėjas – būdamas unikaliu individu – taptų tokiu pačiu kaip Kūrėjas, individuali esybė liautųsi egzistuoti. Ji tiesiog išnyktų atgal į Kūrėjo Esybę, iš kurios kilo, panašiai kaip banga įsilieja atgal į vandenyną, nurimus audrai.
Tačiau sukūrimo tikslas nėra ilgą laiką stengtis kurti savo tapatumą ir siekti aukštesnės sąmonės būsenos vien tam, kad išnyktumėte kaip individualus gyvybės srautas. Priešingai, sukūrimo tikslas yra auginti savo individualumą, kol šis pasieks nemirtingumą – tai reiškia, galės toliau tęsti savo amžiną augimą. Tačiau, kadangi viskas buvo sukurta iš Kūrėjo Esybės, norėdami keliauti link Dievo sąmonės, turite eiti keliu, kuris jus vestų atgal į jūsų šaltinį. Kai savimonę turinti būtybė pasiekia vienovės jausmą su savo šaltiniu, tuo pat metu išsaugodama savo individualumą, ji pasiekia Dievo sąmonę; ji pati tampa savarankišku Dievu. Norėdamas eiti keliu, vedančiu atgal pas savo Kūrėją, gyvybės srautas privalo tapti viena su savo aukštesniąja esybe ir dvasine hierarchija, besidriekiančia nuo jo iki paties Kūrėjo. Tačiau naujiems bendrakūrėjams tai gali būti sunku pasiekti, ir būtent dėl to jiems yra pasiūlomas tarpinis žingsnis – vienovė su mokytoju.
Kelias veikia paprastai. Jo tikslas yra padėti jums išaugti iš labai siauro, į save sukoncentruoto tapatumo jausmo, padedant jums tapti viena su tuo, ką laikote didesniu už save. Tai darydami, galiausiai išplėsite savo savasties jausmo ribas, kol suvoksite, kad Dievas nėra didesnis už jus, ir jis neegzistuoja už jūsų ribų, kadangi Dievas yra jūsų AŠ.
Pristačiau šį Vienovės Kelią Rojaus Sode buvusiems mokiniams. Kadangi tai yra didžiulis iššūkis naujam mokiniui pasiekti vienovę su Kūrėju, pasiūliau mokiniams Vienovės Kelią su Kūrėjo atstovu, su kuriuo jie galėjo bendrauti. Pirmiausia tapdamas viena su manimi, mokinys galėjo eiti toliau ir tapti viena su savo aukštesniąja esybe. Ir tuomet jis galėjo kilti aukštyn dvasinės karalijos lygmenimis, kol pasiektų vienovę su Kūrėju. Kadangi mokinys savo kelią pradeda jausdamasis atskira būtybe, akivaizdu, kad pirmas žingsnis į vienovę su mokytoju yra pats sunkiausias. Kai jau būsite patyrę įžengimą į vienovę su savo aukštesne esybe, jums pasidarys žymiai lengviau tai padaryti dar kartą, su dar aukštesne esybe, šitaip nukeliaujant iki Kūrėjo.
Ar suvokiate, ką tai iš tiesų reiškia? Suprantu, kad daugelis mokinių – ir dauguma žmonių savo dabartinėje sąmonės būsenoje – mano, jog jie staiga atsirado tarsi iš niekur kaip atskiros būtybės. Būtent tai suteikia mokiniui galimybę savo gyvenimą pradėti, laikant save atskira būtybe ir pamažu atkuriant ryšį su savo šaltiniu. Tačiau situacijos realybė yra tokia, kad jūs neatsiradote tarsi iš niekur. Kaip aprašiau, Kūrėjas suprojektavo save į pačią pirmąją sferą savimonę turinčių būtybių pavidalu. Šios būtybės tuomet suprojektavo save į antrąją sferą, ir šis procesas tęsėsi iki pat materialios visatos. Jūs nesate atskira būtybė, atsiradusi tarsi iš niekur. Jūs esate dvasinės būtybės tąsa, egzistuojančios virš materialios karalijos esančioje visatoje. Tačiau ši esybė yra dar aukštesnėje karalijoje egzistuojančios esybės tąsa, ir taip toliau, kol pasiekiate patį Kūrėją.
Kitaip tariant, visa gyvybė iš tiesų yra šios Būtybių Grandinės dalis, ir Vienovės Kelias yra procesas, per kurį palaipsniui plečiate savo savasties jausmą, įžengdami į vienovę su esybe, iš kurios gimėte – ir toliau darydami tai tol, kol pasieksite Kūrėją ir pasieksite Dievo sąmonę. Galėtume sakyti, kad gimstate kaip paskutinė dvasinių būtybių, dvasinės hierarchijos proceso grandis, projektuojančių savo tąsas į žemesnę sferą. Tiktai tai suvokę, galėsite įgyti prasmės ir tikslo pajautimą, įveikdami jausmą, kad esate vieniši ar apleisti. Tiktai tuomet, kai suvokiate, kad esate didesnės visumos dalis, galite pajausti tikrąją pilnatvę ir ramybę. Žinoma, kiekviena dvasinė būtybė, esanti virš jūsų Būtybių Grandinėje, tarp jų ir pats Kūrėjas, nori, kad tai pajaustumėte, ir nenori, kad liktumėte atskirties būsenoje, tegalinčioje jums kelti nuolatines kančias. Jūsų dvasinis „tėvas“ myli jus kaip save, nes mato, kad jūs esate jis pats. Pasijusite pilnai apsupti meilės tik tuomet, kai suvoksite, kad mylite Dievą kaip save, nes Dievas esate jūs pats, jūsų Aukštesnysis AŠ.
Rojaus Sodo mokiniams, aš, Maitrėja, buvau žemiausias Būtybių Grandinės atstovas. Jie negalėjo matyti pačios Būtybių Grandinės, tad vienintelė jų galimybė buvo įžengti į vienovę su manimi, šitaip žengiant pirmąjį žingsnį, ir tuomet einant toliau ir tampant viena su Būtybe, esančia sekančiame, aukštesniame lygmenyje.
Labai gerai žinau, kad daugelis brandesnių dvasios ieškotojų Žemėje pažvelgs į netobulus dvasinius mokytojus arba religinius lyderius, kuriuos mato šioje planetoje, ir samprotaus, kad visiškai netrokšta įžengti į vienovę su tokiais mokytojais. Tai yra suprantama, tačiau šios knygos tikslas yra parodyti jums, kad egzistuoja alternatyva – ir tai yra įžengti į vienovę su savuoju Kristaus AŠ ir pakylėtaisiais mokytojais, pakilusiais virš antikristo sąmonės. Galite pakilti virš visų išorinių mokytojų ir pasiuntinių ir užmegzti tiesioginį, vidinį, asmeninį ryšį su dvasiniais mokytojais, kurie yra pakilę virš ego dualizmo. O jeigu jaučiate pasipriešinimą įžengti į vienovę su virš jūsų Būtybių Grandinėje esančiomis būtybėmis, tuomet privalau jums pasakyti, kad šį pasipriešinimą jaučia ego. Nes ego žino, kad mirs, Sąmoningajam AŠ įveikus atskirtį ir įžengus į vienovę.
Tačiau pamąstykite apie tai, kad fizinis mokytojas arba pasiuntinys vis dar gali jums padėti užmegzti savo tiesioginį, vidinį ryšį, ir todėl yra verta mokytis iš tokių mokytojų ir pagerbti tuos, kurie pademonstravo Vienovės Kelio pavyzdį. Todėl, klausykite mokytojo, net jeigu jis pasirodytų užsimaskavęs kukliu skruzdėlės pavidalu. Ego jums keliamas iššūkis yra toks, kad jis sukuria uždarą dėžutę aplink jūsų protą, ir, norėdami iš jos išsilaisvinti, privalote užmegzti ryšį su kažkuo, kas egzistuoja už jūsų proto dėžutės ribų – nes kol esate jos viduje, negalite matyti už jos ribų. Todėl kiti žmonės, kurie yra už jūsų dėžutės ribų, gali tapti jūsų mokytojais, ir tai yra vienas iš vertingiausių dalykų, kurį gali suteikti tikra dvasinė bendruomenė, kaip aptarsime vėliau.
***
Kaip anksčiau sakiau, kai vaikas Žemėje auga, jis sklandžiai pereina iš vieno tapatumo jausmo į sekantį. Ir kai tai įvyksta, ankstesnis tapatumo jausmas miršta ir gimsta naujas. Ir nors tai yra išskirtinis įvykis – vieno tapatumo mirtis ir kito gimimas – akivaizdu, kad vaikas turi tęstinį savimonės jausmą ir retai pastebi šį perėjimą. Labai panašiai vyko su jaunais mokiniais Sode, kurie palaipsniui perėjo iš labai riboto tapatumo į daug sudėtingesnį tapatumą.
Tačiau net ir vaikas Žemėje galiausiai pasiekia tapatumo jausmą, kuriame įgyja stipresnę savimonę, imdamas sąmoningiau suvokti faktą, jog gali sąmoningai keisti savo tapatumo jausmą, užuot palikęs jį formuoti išoriniams veiksniams. Tai yra momentas, kuriame vaikas prisiima atsakomybę už save ir tampa suaugusiu. Žinoma, aš čia aprašau idealų scenarijų, ir pilnai suprantu, kad daugelis žmonių Žemėje gali nugyventi visą savo gyvenimą, taip niekada ir neprisiimdami atsakomybės už savo gyvenimą ir nepradėdami sąmoningai savęs keisti. Ir vis dėlto, mano mintis yra ta, kad, mokiniams Sode bręstant, jie pasiekė tašką, kuriame turėjo leisti senajam tapatumui mirti ir susikurti naują. Šis pokytis buvo toks pat dramatiškas kaip paauglio virtimas suaugusiuoju Žemėje, ir mokinių reakcijos į tai buvo pačios įvairiausios.
Kai kurie mėgino atidėti šį pokytį, mėgindami kabintis į savo vaikišką tapatumo jausmą. Kiti ėmė maištauti prieš šiuos pokyčius, atsisakydami paleisti savo senąjį tapatumą, kai tuo tarpu treti apsimetė, tarsi nieko neturėtų vykti. Kaip jau anksčiau aprašiau, Sodas buvo vien meile grįsta aplinka, ir pilnai gerbiau mokinių laisvą valią. Todėl suteikiau jiems didelę veiksmų laisvę, ne tik tam, kokį tapatumą jie norėtų susikurti, bet ir kiek laiko jiems reikės paskutiniam egzaminui kosminėje mokykloje išlaikyti.
Ir vis dėlto, Laisvos Valios Įstatymas reikalauja, kad mokinys negali amžinai atidėlioti atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimo ir tapimo savarankišku. Tai yra mintis, kurios žmonės Žemėje labai dažnai nesupranta, tad aptarsime ją sekančioje dalyje. Tačiau esmė yra ta, kad iš tiesų atėjo toks momentas, kai aš, būdamas atsakingu mokytoju, privalėjau išsikviesti mokinius ir pasakyti jiems, kad jie nebegali atidėlioti šio esminio pasirinkimo, to pasirinkimo, apie kurį kalbėjo Hamletas Šekspyro įžymiojoje pjesėje, pasirinkimo būti ar nebūti.
Mokinys galiausiai pasiekia lūžio tašką, kuriame privalo pasirinkti tarp gyvenimo ir mirties kelio, tapimo DAUGIAU arba tapimo mažiau kelio, tarp Vienovės Kelio ir atskirties kelio, tarp tikrojo kelio ir kelio, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi. Būdamas vadovaujančiu mokytoju, turėjau pristatyti mokiniams būtinybę padaryti šį pasirinkimą, ir tai darydamas turėjau rizikuoti, kad kai kurie mokiniai sukils prieš būtinybę rinktis. Vietoj to jie galėjo pasirinkti nesirinkti, šitaip atsiskirdami nuo manęs ir ištremdami save iš Rojaus Sodo. Daugiau apie tai pakalbėsime vėliau, tačiau pirmiausia turime išsklaidyti tam tikras dažnai pasitaikančias klaidingas idėjas apie laisvą valią.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com