Raktas 15: Trumpa Žemės planetos istorijos apžvalga

Šio skyriaus tikslas yra duoti jums išsamesnį supratimą apie aplinką, į kurią šiuo metu yra sutelktas jūsų dėmesys. Šis supratimas atvers jums daug perspektyvų, padėsiančių akceleruoti savo dvasinį augimą ir įveikti kai kuriuos šį augimą stabdančius blokus. Šias perspektyvas apžvelgsime sekančiuose skyriuose, tačiau pirmiausia turime padėti pamatus. Informacija, kurią jums duosiu šiame skyriuje, toli peržengs to, ko buvote mokomi darželyje, ribas, ir iš pradžių informacijos kiekis gali pasirodyti pernelyg didelis. Tačiau kaip matysime sekančiuose skyriuose, žinios yra galia.

Tad dabar apibendrinkime, ką mokslas teigia apie Žemės ir žmonių atsiradimo laiką. Yra teigiama, kad visata atsirado prieš maždaug 15 milijardų metų, kai tuo tarpu Žemė susiformavo prieš 4,5 milijardų metų. Teigiama, kad gyvybė atsirado prieš maždaug 3,8 milijardų metų – tai yra, prieš 3800 milijonų metų. Teigiama, kad šiuolaikiniai žmonės pasirodė prieš 45000 metų, o šiuolaikinė civilizacija ir istorinio laiko epocha prasidėjo prieš 5500 metų.

Tad mokslas teigia, kad evoliucijai prireikė 3800 milijonų metų sukurti šiuolaikinius žmones. Tačiau vos per 5500 metų šie žmonės evoliucionavo nuo vos primityviais įrankiais gebančių naudotis beždžionių iki būtybių, turinčių gebėjimą sunaikinti didžiąją gyvybės dalį atominiu holokaustu. Negalima paneigti, kad evoliucinis šuolis nuo priešistorinių žmonių iki šiuolaikinės civilizacijos yra milžiniškas. Tačiau mokslas teigia, kad, nors evoliuciniam procesui prireikė 3800 milijonų metų pereiti nuo vienaląsčių organizmų iki žmonių, tam pačiam procesui reikėjo vos 5500 metų pereiti nuo priešistorinių žmonių iki šiuolaikinių žmonių.

Žinoma, tai galima paaiškinti sakant, kad biologinė evoliucija skiriasi nuo socialinės, kultūrinės ir technologinės evoliucijos. Lėtam biologinės evoliucijos procesui sukūrus sąmoningai savo aplinką gebančią keisti rūšį, ši rūšis galėjo greitai atlikti milžinišką evoliucinį šuolį. Ir vis dėlto, ar jums atrodo logiška, kad prireikė 3800 milijonų metų vienaląsčiams organizmams išsivystyti iki šiuolaikinių žmonių? O galbūt šiuolaikiniai žmonės nėra pirmoji rūšis, gebanti sąmoningai keisti savo aplinką? Galbūt egzistavo ir kitos civilizacijos, turėjusios šį gebėjimą, civilizacijos, kurios mokslui šiuo metu nėra žinomos ir nėra jo pripažįstamos?

Akivaizdu, kad šios civilizacijos dabar jau yra išnykusios, tad mano siūloma mintis čia yra tokia, kad evoliucija – priešingai mokslo skleidžiamiems teiginiams – nėra tolygus, vienakryptis procesas, pereinantis nuo primityviausių iki labiau pažengusių gyvybės formų, ir kad jam pasiekus tam tikrą lygmenį, evoliucija negali pradėti eiti atbuline kryptimi. Mano siūloma idėja yra tokia, kad evoliucija yra cikliškas procesas, panašesnis į sinusoidinę bangą, su pakilimais ir nuosmukiais. Civilizacija gali pasiekti aukštą išsivystymo lygį, o tuomet įžengti į savidestrukcinį procesą, atvedantį prie jos išnykimo. Aš netgi siūlau mintį, kad šis procesas galėjo vykti tokį ilgą laiką, jog lėti geologiniai procesai galėjo ištrinti didžiąją dalį įrodymų apie ankstesnes civilizacijas. Kitaip tariant, pirmoji pažangi civilizacija galėjo pasirodyti prieš milijonus metų, galimai netgi prieš daugybę milijonų metų.

Žinoma, šio proceso egzistavimui pagrįsti nėra jokių moksliškai priimtinų įrodymų. Tačiau mokslas parodė, kad per labai trumpą istorinio laiko periodą, praktiškai per sekundę biologinės evoliucijos laiko skalėje, iškilo keletas civilizacijų, vien tam, kad dėl įvairių priežasčių išnyktų. Tad atrodo visiškai įmanoma, kad tai galėjo vykti daugybę kartų, per daug ilgesnį laiko tarpą, nuo gyvybės pradžios iki šių dienų pripažįstamo istorinio laikmečio. Be to, šiuolaikiniai žmonės vos per šimtą metų išsiugdė gebėjimą keisti planetos klimatą, keisti savo genetinę sandarą ir gaminti atominius, cheminius ir biologinius ginklus, ir visa tai gali atvesti prie šiuolaikinės civilizacijos žlugimo ir netgi visiško jos išnykimo.

Tad aš tiesiog noriu paskatinti jus pamąstyti apie tai, kad jums nuo vaikystės galėjo būti įdiegtas šiek tiek nepilnas požiūris į potencialų žmonijos civilizacijos amžių. Ir nors Biblijos fundamentalistai teigia, kad visai Žemei tėra 6000 metų, net ir mokslo išsakomi teiginiai apie protingos gyvybės Žemėje egzistavimo trukmę yra labai trumparegiški. Tarp praeities ir dabarties egzistuoja daug daugiau dalykų, nei yra susvajota jūsų filosofijose.

***

Leiskite man jums dabar pateikti trumpą aprašymą, kaip buvo sukurta materiali visata ir fizinė Žemė. Noriu aiškiai pasakyti, kad šis aprašymas yra pritaikytas prie linijiškos mąstymo formos, kuri yra taip plačiai paplitusi Žemėje. Realybėje, kūrimo procesas nėra linijiškas, kadangi už fizinės karalijos ribų laikas ir erdvė neturi tokių pačių savybių kaip Žemėje. Todėl kūrimas yra besitęsiantis procesas, neturintis aiškiai apibrėžtos pradžios ar pabaigos net ir linijiškoje laiko skalėje. Žinau, kad šis paaiškinimas atrodys šiek tiek abstraktus, tačiau turime padėti pamatus, ant kurių galėtume vėliau statyti.

Jūsų planeta egzistuoja visatoje, kuri egzistuoja didesnėje sferoje. Jūsų sfera buvo pradėta kurti, kai grupė meistrų vienoje iš aukštesnių dvasinių karalijų apibrėžė ribą tuštumoje, atskirdami sferą nuo tuštumos. Jie tuomet į šią sferą suprojektavo tam tikrą kiekį Materijos Šviesos. Tačiau sfera nebuvo užpildyta tolygiai, ji buvo padalinta į keturis atskirus lygmenis, tarpusavyje besiskiriančius Materijos Šviesos vibracijomis. Anksčiau šiuos keturis lygmenis įvardinau kaip identiteto karaliją, mentalinę karaliją, emocinę karaliją ir fizinę karaliją. Kiekviena karalija turi tam tikrą vibracijų diapazoną, o kadangi identiteto karalija turi mažiausią tankumą, ji turi didžiausią diapazoną, didžiausią spektrą, didžiausią lygmenų skaičių. Mentalinė karalija turi mažesnį diapazoną, kai tuo tarpu fizinė karalija akivaizdžiai turi patį mažiausią diapazoną. Kiekviena karalija buvo sukurta su vienu arba dviem vibracijų lygmenimis, tačiau tuomet į dar daugiau lygmenų jas padalijo toje karalijoje gyvenančios būtybės – išimtis čia yra fizinė karalija, kurioje vis dar tebėra tik vienas lygmuo.

Tai reiškia, kad trys aukštesnės karalijos yra, taip pavadinkime, ištęstos vertikaliai. Jas galima suskirstyti į atskirus sluoksnius, pradedant žemiausiomis vibracijomis ir baigiant aukščiausiomis. Kiekvienas sluoksnis atitinka specifinį sąmonės lygį, tai reiškia, kad būtybė privalo būti atitinkame sąmonės lygyje, kad galėtų išlikti tam tikrame sluoksnyje. Būtybei nupuolus žemiau šio lygio, ji nusileidžia arba nupuola į žemesnį sluoksnį. Kitaip tariant, jeigu būtybė identiteto karalijoje nupuola žemiau tam tikro sąmonės lygmens, ji patenka į mentalinę karaliją.

Identiteto karalija tarnauja tiltu tarp dvasinės karalijos ir materialaus pasaulio. Kitaip tariant, būtybė, besiskinanti kelią aukštyn, į dvasinę karaliją gali patekti tik per identiteto karaliją. Tai yra dvasinis įstatymas, kad galimybė pakilti niekada negali būti prarasta, todėl aukštesni identiteto karalijos lygmenys niekada negali nusileisti žemiau tam tikro vibracijų lygmens, jie niekada negali būti užteršti puolusios sąmonės. Todėl būtybė, kuri nupuola dvasinėje karalijoje, nenupuls į aukščiausius identiteto lygmenis, ji tegali nupulti į žemiausią identiteto lygmenį. Jeigu viename iš aukštesnių lygmenų esanti būtybė nukrenta žemiau tam tikro sąmonės lygmens, ji akimirksniu nusileidžia į žemesnį lygmenį, galiausiai patekdama į mentalinę karaliją.

Mentalinėje karalijoje, visuose lygmenyse gali egzistuoti puolusi sąmonė, tad būtybė iš dvasinės karalijos gali nupulti į bet kurį lygmenį. Todėl bet kuris lygmuo gali būti užterštas puolusios sąmonės, tačiau akivaizdu, kad aukštesni lygmenys yra mažiau užteršti nei žemesni. Dėl to aukštesniuose mentalinės karalijos lygmenyse yra reliatyviai lengva permatyti dualizmo iliuzijas, kai tuo tarpu tą padaryti šiuo metu yra labai sunku žemesniuose lygmenyse. Ir, žinoma, mentalinė karalija turi apatinę ribą, ir būtybei nupuolus žemiau tam tikro sąmonės lygmens, ji patenka į emocinę karaliją.

Emocinė karalija yra panaši į mentalinę karaliją tuo, kad visuose jos lygmenyse gali egzistuoti puolusi sąmonė. Tačiau emocinė karalija neturi žemutinės ribos tuo pačiu būdu kaip ją turi mentalinis lygmuo. Pasiekę žemiausią emocinės karalijos lygmenį, neimate ir nenusileidžiate į fizinę plotmę. Vietoj to, yra sukuriami dar žemesni emocinės karalijos lygmenys, skirti talpinti būtybes, kurios yra tokioje žemoje sąmonės būsenoje, jog joms nėra leidžiama įsikūnyti fizinėje karalijoje. Emocinio lygmens vibracijos gali būti žeminamos iki tokio lygmens, kuomet jos tampa tokios tankios, kad sutraukianti Motinos jėga ima griauti visas struktūras, tame tarpe ir savimonę turinčių būtybių susikurtą tapatumą. Būtent dėl to kai kurie emocinės karalijos lygmenys – vadinami „astraline plotme“ kai kurioje ezoterinėje literatūroje – yra tokie tankūs, kad gali atrodyti tarsi liepsnojantis pragaras, kurį kai kurie žmonės matė savo vizijose. Pragaras egzistuoja žemiausiuose emocinės karalijos lygmenyse, ir šie lygmenys yra tapę tokie tankūs, kad sutraukianti jėga griauna visas netobulas struktūras, išlaisvindama Materijos Šviesą per procesą, kuris atrodo kaip viską ryjanti ugnis. Galėtume sakyti, kad turite viską ryjančią Tėvo ugnį viršuje ir viską ryjančią Motinos ugnį apačioje. Tačiau, tai nėra tradicinės religijos tapomas niūrus įvaizdis, kadangi realybėje dvasinė ugnis sudegina tik tai, kas netikra – kas nėra harmonijoje su Sūnaus vizija – tuo pat metu akceleruodama ir padaugindama tai, kas tikra.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels