Raktas 18: Kodėl geri žmonės blogai elgiasi

Šiame skyriuje išsamiai ištirsime, kodėl žmonės daro savanaudiškus – arba piktadariškus – veiksmus ir kodėl jie iš tiesų gali tikėti, kad šie veiksmai yra pateisinami, būtini, naudingi, kad jie yra dėl aukštesnio gėrio ar kad jie yra vienintelis jų pasirinkimas. Tai iš tiesų yra esminė žmogiškosios egzistencijos, kaip ji buvo žinoma Žemės planetoje, misterija. Ir todėl šios misterijos supratimas yra vienas iš esminių raktų dvasinei laisvei pasiekti. Galėtume sakyti, kad jausmas, jog esate verčiami daryti blogus veiksmus, ar jų darymas, nesuvokiant šių veiksmų blogio, yra akivaizdus jūsų dvasinės laisvės pažeidimas. Jau daviau jums raktus, kurie reikalingi, norint sudėlioti didesnį paveikslą:

  • Viskas yra sukurta iš Materijos Šviesos.

  • Materijos Šviesa turi sąmonę, o tiksliau, ji yra sąmonė.

  • Savimonę turinti būtybė turi gebėjimą įsivaizduoti įvaizdį arba įsitikinimą ir tuomet, naudodamasi savo proto galia, gali perkelti šį įvaizdį ant Materijos Šviesos. Kadangi Materijos Šviesa turi sąmonę, ji gali prisiimti bet kokią ant jos perkeltą formą.

  • Savimonę turinti būtybė gali konstruoti proto įvaizdžius, naudodamasi Kristaus sąmone arba antikristo sąmone.

  • Kristaus sąmone grįstas įvaizdis kels visą gyvybę aukštyn, padėdamas jai tapti DAUGIAU, ir tai yra paties gyvenimo tikslas. Toks įvaizdis yra tvarus, kadangi jis yra vienovėje su pirmyn tekančiu gyvenimo judėjimu, su Gyvenimo Upe. Antikristo sąmone grįstas įvaizdis vers visą gyvybę tapti mažiau, tuo būdu priešindamasis esminei gyvybinei jėgai. Todėl toks įvaizdis galiausiai bus išardytas sutraukiančios Motinos jėgos, kuri yra įdiegta Motinos Šviesoje.

Dabar jau matome, kad, kai įvaizdis yra perkeliamas ant Materijos Šviesos per dualistinę sąmonę, šis įvaizdis nėra akimirksniu ištrinamas. Jis dar kurį laiką egzistuos, kadangi jo tikslas yra suteikti būtybėms galimybę mokytis, patiriant savo kūrybinių pastangų pasekmes. Tad viską, ką bendrakūrėte, neišvengiamai patirsite. Tačiau čia dabar mums reikia žengti žingsnį toliau ir suprasti, jog dėl to, kad Materijos Šviesa turi sąmonę, tai, ką būtybės sukuria, gali įgyti savarankišką gyvastį.

Kad galėtume tai paaiškinti, turime pažvelgti į kūrybinį procesą, kurį aprašiau anksčiau. Jau matėme, kad egzistuoja dvasinė karalija, kurioje nėra vietos tamsai ar blogiui, ir taip pat egzistuoja sfera, kuri yra atskirta nuo tuštumos, bet joje šviesa vis dar tebėra susimaišiusi su tamsa. Žemesnioji sfera įžengė į pakylėjimo procesą, atvesiantį prie taško, kuomet ši sfera taps dvasinės karalijos dalimi. Kitaip tariant, praeityje kai kurios iš sferų, kurios dabar yra dvasinėje karalijoje, buvo labai panašioje būsenoje, kurioje jūsų sfera yra šiandien. Kai šviesos intensyvumas tose sferose išaugo, jose esančios būtybės pradėjo susidurti su mano anksčiau aprašyta iniciacija, tai yra, jos turėjo įveikti savo nekaltą neišmanymą ir pradėti sąmoningai kurti aukštesnį tapatumo jausmą, paremtą Kristaus protu. Kai kurios iš šių būtybių atsisakė tai daryti, vietoj to įžengdamos į tyčinio neišmanymo būseną, kurią pateisino, naudodamos antikristo proto dualizmą. Šios būtybės atsisakė įžengti į vienovę su gyvenimo tikslu, primygtinai norėdamos išsaugoti savo atskirą tapatumo jausmą, jausmą, kad egzistuoja už paties gyvenimo proceso ribų – kurį pavadinau Gyvenimo Upe.

Nuo pat sukūrimo pradžios, savimonę turinčios būtybės visada turėjo laisvą valią, ir todėl jos turėjo galimybę pasipriešinti Dievo vizijai, naudodamos antikristo protą. Keletas sferų pakilo aukštyn, ir jose niekas nesinaudojo šia galimybe, tačiau atėjo toks momentas, kuomet kai kurios būtybės pirmą kartą pasirinko antikristo protą. Kai tai nutiko, antikristo protas tiesiog buvo galimybė, kuri niekada nebuvo išreikšta. Kitaip tariant, nieko nebuvo sukurta per antikristo protą. Tačiau, kai pirmosios būtybės padarė savo pasirinkimą, jos pradėjo kurti per antikristo protą. O kadangi ne viena būtybė naudojosi antikristo protu, jos sukūrė kažką, kas buvo didesnis už jas pačias. Kitaip tariant, visuma tapo didesnė už individualių dėmenų sumą. Kaip tai įmanoma?

Paaiškinimas čia, kaip jau sakiau, yra toks, kad Materijos Šviesoje yra įdiegta evoliucinė jėga, kuri traukia visas organizuotas struktūras, skatindama jas tapti daugiau. Tad iš tiesų nutiko taip, kad pirmoji būtybių grupė sukūrė struktūrą iš antikristo sąmonės. Kai ši struktūra pasiekė kritinę sudėtingumo masę, evoliucinė Motinos Šviesoje įdiegta jėga suteikė jai atskirą sąmonės būseną, suteikė jai savitos būtybės, turinčios tam tikras savybes (apibrėžtas ją sukūrusių būtybių), sąmoningumą. Kitaip tariant, šios būtybės iš tiesų sukūrė naują sąmonės būseną, naują protą, naują padarą. Ir šis naujas „proto vienetas“ neišvengiamai tapo pavaldus evoliucinei jėgai, paskatinusiai jį išvystyti bazinį sąmonės lygį. Tai nereiškia, kad šis naujas padaras įgijo savimonę, tačiau tai iš tiesų reiškia, kad jis įgijo bazinį tapatumo jausmą, suteikusi jam išgyvenimo instinktą. Dalis šio išgyvenimo instinkto yra troškimas daugintis, troškimas augti ir vystytis.

Ir dabar žinau, kad atidesni mokiniai gali pamanyti, jog prieštarauju pats sau. Anksčiau sakiau, kad sutraukianti Motinos jėga griauna visas struktūras, kurios nėra pastatytos ant Kristaus proto. Tačiau dabar aš sakau, kad evoliucinė jėga, kuri taip pat yra įdiegta į Motinos Šviesą – verčia visas sudėtingas struktūras vystytis – net ir antikristo protu grįstas struktūras. Tad dabar iš arčiau pažvelkime į pamatines gyvenimo jėgas, kadangi tai jums atskleis supratimą apie jūsų tikrąjį dvasinės būtybės vaidmenį Žemėje.

***

Kaip anksčiau paaiškinau, formų pasaulis, kuriame gyvenate, buvo pradėtas kurti tuomet, kai Kūrėjas apibrėžė ribą ir sutraukė save į singuliariumą tuštumos viduryje. Šiame singuliariume nėra visiškai jokių diferenciacijų – nėra nieko, kas būtų išreikšta. Tačiau gyvenimo tikslas yra suteikti savimonę turinčioms būtybėms galimybę augti, o kad tai galėtų vykti, jos privalo savo gyvenimą pradėti kaip atskiros būtybės, augančios link vienovės su savo šaltiniu. Akivaizdu, jog tam, kad kas nors galėtų būti atskiras, privalo egzistuoti diferenciacija. Kūrėjas pradėjo šią diferenciaciją, suprojektuodamas save dviejų skirtingų, tačiau viena kitą papildančių jėgų pavidalu – plėtimosi ir traukimosi jėga, Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. Visa kita – viskas, kas yra tarp pradžios ir pabaigos – buvo sukurta iš šių dviejų jėgų sąveikos.

Šios dvi jėgos įkūnija Dvasios ir Materijos poliariškumą, kuriuos kitaip dar vadinau Tėvu ir Motina, norėdamas susieti tai su tradicine religine terminologija. Dvasią atstovauja savimonę turinčios būtybės, įspaudžiančios įvaizdžius ant Materijos Šviesos, kuri tuomet prisiima išreikštas formas. Linijiška – ir todėl neišbaigta – iliustracija čia galėtų būti aštuoniukės figūra, kurios viršutinė dalis reprezentuoja Dvasią, o apatinė dalis reprezentuoja Materiją. Dvasia taip pat reprezentuoja dvasinę karaliją, o Materija reprezentuoja sferą, kuri dar nepakilo į Dvasią.

Mums dabar reikia suprasti, kad, nors egzistuoja du skirtingi poliai, reprezentuojantys vieną iš pamatinių jėgų, kiekviename poliuje egzistuoja abi šios jėgos. Kitaip tariant, Dvasia reprezentuoja plėtimosi jėgą, kadangi ši jėga yra pagrindinė ir stipriausia jėga Dvasios karalijoje. Tačiau Dvasia taip pat turi sutraukiančią jėgą, ir šios dvi jėgos tarpusavyje sąveikauja sekančiu būdu:

  • Dvasios plėtimosi jėga yra savitranscendencijos jėga, skatinanti visą gyvybę tapti DAUGIAU. Troškimas tapti DAUGIAU skatina diferenciaciją, kadangi jis stumia bendrakūrėjus išreikšti savo individualumą, tuo būdu vystant šio savo individualumo sudėtingumą. Jeigu tai būtų vienintelis troškimas, visa gyvybė išsibarstytų į šalis ir diferenciacija greitai pavirstų save griaunančia jėga. Bendrakūrėjai galėtų apibrėžti savo individualumą tarpusavyje konfliktuojančiais ir vienas kitą naikinančiais būdais.

  • Sutraukianti Dvasios jėga yra ta jėga, kuri užtikrina, kad, gyvybei diferencijuojantis, visa gyvybė bus traukiama link vienovės su Kūrėjo tikslu. Ši vienovė nėra vienodumas, ir tai užtikrina visos gyvybės augimą ta pačia kryptimi, kuomet skirtumai augina vienas kitą, užuot vienas kitą naikinę. Galėtume sakyti, kad plėtimosi jėga suteikia gyvybei troškimą tapti DAUGIAU, o sutraukianti jėga sukoncentruoja arba suharmonizuoja šį troškimą, paversdama gyvenimo judėjimą koherentišku srautu, kurį pavadinau Gyvenimo Upe. Šis srautas neša visą gyvybę į tapimą DAUGIAU, vietoj tapimo mažiau.

Šių dviejų jėgų bazinė sąveika sukuria ciklišką judėjimą, kuris kai kuriuose dvasiniuose mokymuose buvo vadinamas Dievo įkvėpimu ir iškvėpimu. Labai svarbu, kad suprastumėte, jog tai nereiškia, kad Dievas sukuria pasaulį iškvėpime ir tuomet – po tam tikro laiko tarpo – sunaikina šį pasaulį įkvėpime, kartodamas šį ciklą ir taip su juo niekur nenusigaudamas. Kitaip tariant, Dievas nešokinėja pirmyn atgal, tarp sukūrimo ir sunaikinimo. Dievas sukūrė nuolatos besiplečiantį judėjimą – gyvenimo Upę. Pasaulis nėra sunaikinamas įkvėpime – jis yra akceleruojamas į aukštesnį lygmenį, kuriame transcenduoja savo ankstesnį būvį. Kaip grubią iliustraciją galime paimti sekantį piešinį.

Jame yra vaizduojama zigzaginė linija, galinti reprezentuoti įkvėpimą ir iškvėpimą, sukūrimą ir sunaikinimą. Žvelgiant iš šios perspektyvos, ji iš tiesų atrodo einanti pirmyn atgal, sukurianti pasaulį ir tuomet jį sunaikinanti. Tačiau gyvenimas nėra dviejų dimensijų linija. Zigzaginė linija iš tiesų yra spiralė, kai žvelgiate į ją iš šono.

Žvelgdami iš kito kampo, galite matyti, kad tai, kas atrodo pirmyn ir atgal vykstantis judėjimas, iš tiesų sudaro aukštyn kylančią spiralę. Pirmyn ir atgal vykstantis judėjimas dabar tampa kylančiu judėjimu, kuriame iškvėpimas ir įkvėpimas sukuria pamatą nesibaigiančiam augimui į aukštesnį lygmenį. Kitaip tariant, niekas nėra iššvaistoma, nes kiekvienas ciklas paruošia dirvą aukštesniam ciklui. Tad turėdami tai omenyje, pažvelkime, kaip plėtimosi ir traukimosi jėgos veikia Materijos karalijoje:

  • Plėtimosi jėga yra tai, ką pavadinau evoliucine jėga. Ji veda gyvybę link didesnio sudėtingumo, tačiau tai gali daryti tik tam tikrame lygmenyje arba diapazone. Pavyzdžiui, kai stuburiniai gyvūnai buvo sukurti revoliuciniu šuoliu, evoliucinė jėga ėmė skatinti šiuos gyvūnus vystytis link vis didesnio ir didesnio sudėtingumo, galiausiai sukurdama primatus, turinčius daug į žmones panašių savybių. Tačiau prireikė dar vieno revoliucinio šuolio šiai gyvybei pakelti iki žmonių lygmens, ir toks revoliucinis šuolis gali ateiti tik iš Dvasios. Plėtimosi jėga Materijos karalijoje yra evoliucinė ir negali revoliucinio šuolio sukurti savarankiškai. Jai reikalingas poveikis iš Dvasinės karalijos, kad galėtų atlikti revoliucinį šuolį.

  • Sutraukiančios jėgos Materijoje veikimas lemia, kad visos struktūros, kurios – ciklams perėjus į sekantį lygmenį – neatliko revoliucinio šuolio, yra sugriaunamos, idant Materijos Šviesa nebūtų visam laikui įkalinta netobuloje formoje, bet būtų sugrąžinta į savo pirminį tyrumą. Kitaip tariant, kai įvyksta revoliucinis šuolis, evoliucinei jėgai yra leidžiama veikti tam tikru ciklu apibrėžtą laiko tarpą – jai yra leidžiama veikti iškvėpime. Tačiau, kai prasideda naujas ciklas – įkvėpimas – visos struktūros, kurios nebuvo iškeltos aukštyn sekančio revoliucinio šuolio, tampa pavaldžios sutraukiančiai jėgai ir ima griūti.

Žemėje (ir bet kurioje nepakilusioje sferoje), šalia to dar turite pridurti ir tai, kad Dievas Žemėje pavedė viešpatauti čia įsikūnijančioms būtybėms. Tad šios būtybės gali sukurti antikristo protu grįstas struktūras, ir kurį laiką šioms struktūroms ne tik kad bus leidžiama egzistuoti, bet joms netgi bus leidžiama vystytis sudėtingume. Tačiau ciklui atėjus į pabaigą, šias struktūras sukūrusios būtybės idealiu atveju turėtų transcenduoti savo ribotą sąmonės būseną, šitaip įgydamos gebėjimą sukurti geresnes struktūras – tai reiškia, tokias struktūras, kurios būtų didesnėje harmonijoje su Kristaus protu. Pačios būtybės ištrins netobulas savo sukurtas struktūras ir į jų vietą sukurs geresnes.

Jeigu būtybės atsisako tai daryti, jų struktūros tampa pavaldžios sutraukiančiai jėgai ir galiausiai bus sugriautos. Dėl laiko ir erdvės prigimties – dėl materijos tankumo – tai užtruks šiek tiek laiko, ir būtybės gali užvilkinti šį procesą, kaip vėliau aptarsime. Tačiau galutinis rezultatas yra neišvengiamas. Viskas yra sukurta iš vieno šaltinio, kuris yra pradžia ir pabaiga viename, tai reiškia, kad pabaiga yra garantuota nuo pat pradžių. Todėl viskas, kas nėra Gyvenimo Upės dalis, galiausiai nustos egzistuoti, upei pasiekus Viseto vandenyną.

Anksčiau sakiau, kad naujas bendrakūrėjas turi daug laiko eksperimentuoti su savo kūrybiniais gebėjimais, tačiau galiausiai jam teks susidurti su paskutiniu egzaminu kosminėje mokykloje. Galėtume sakyti, kad eksperimentinė fazė buvo iškvėpimas, per kurį bendrakūrėjas turėjo laisvę daryti ką tiktai nori. Tačiau paskutinis egzaminas reprezentuoja įkvėpimo pradžią, per kurį bendrakūrėjui reikia įžengti į vienovę su savo paties aukštesniąja esybe. Lygiai taip pat, kai yra sukuriama nauja sfera, būtybės joje turi labai daug laiko eksperimentams, ir tai yra iškvėpimas. Tačiau, kai sfera pradeda kilti, prasideda įkvėpimas ir štai tuomet visoms su ta sfera susijusioms būtybėms reikia susidurti su nesavanaudiškumo iniciacija.

Ar jau pradedate suvokti genialų dizainą, verčiantį evoliucinę jėgą materijoje viską išdidinti? Kalbėjau apie būtinybę dauginti talentus, kas reiškia, kad naudojate savo bendrakūrybinius gebėjimus harmonijoje su Kristaus tiesa. Kai tai darote, jūsų aukštesnioji esybė ir dvasinė hierarchija padaugins tai, ką sukūrėte, tačiau viso to tikslas yra pakelti aukštyn jūsų sąmonę. Kitaip tariant, šis padauginimas padaro jus DAUGIAU nei buvote anksčiau. Jeigu bendrakuriate naudodamiesi antikristo protu, tai darote dėl to, kad buvote apakinti dualizmo. Todėl esate nepasiekiami dvasiniam mokytojui ir nesugebate matyti, jog jūsų daromi veiksmai riboja visą gyvybę. Dėl laisvos valios egzistavimo, niekas negali priversti jūsų to pamatyti, tačiau materijos plėtimosi jėga padaugins tai, ką sukūrėte, kiekybiškai padaugindama tą patį dalyką. Užuot tapę daugiau už tą dalyką, tapsite daugiau tuo dalyku. Tai reiškia, kad ribojančios jūsų kūrinių pasekmės darysis vis akivaizdesnės ir lengviau matomos, ir tai, reikia tikėtis, pažadins jus faktui, jog jums reikia pakeisti, kaip naudojatės savo proto gebėjimais. Biblijoje yra kalbama apie tuos, kurie sėja vėją, o pjauna audrą (Ozėjo 8,7).

Ir beje, keturios aukščiau aprašytosios kategorijos arba jėgos iš tiesų atitinka keturis Tėvo, Sūnaus, Motinos ir Šventosios Dvasios elementus, kurie buvo minėti anksčiau.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels