Raktas 20: Bedieviška tiesa apie religiją

Esminę problemą su religija Žemės planetoje galima apibendrinti labai paprastai. Dauguma žmonių turi vidinį žinojimą – visus išorinius mokymus ir šventraščius peržengiantį žinojimą, – kad Dievo gerumas yra absoliutus. Dėl šio žinojimo žmonės tikisi, kad religija ir jos vadai – tie, kurie teigia atstovaujantys Dievą Žemėje – taip pat nuoširdžiai sieks absoliutaus gerumo. Tad, kai religinių lyderių elgesyje ima matyti negerus dalykus, žmonės dažnai praranda pasitikėjimą religija. O jeigu nesuvokia, kad tarp religijos ir Dievo egzistuoja skirtumas, jie taip pat praranda pasitikėjimą Dievu. Tai nutiko milijardams žmonių istorijos eigoje, ir tai vyksta vis didėjančiu tempu šiuolaikinėje visuomenėje.

Žmogaus ryšio su Dievu sunaikinimas yra pats didžiausias nusikaltimas, koks tik gali būti įvykdytas šiame ir bet kuriame kitame pasaulyje. Tačiau manau, kad dabar jau padėjome pamatus, kurių dėka galėsime sudaužyti iliuziją, kad religija atstovauja absoliutų gėrį, nesudaužydami jūsų asmeninio ryšio su Dievu – esančio aukščiau už visas religijas Žemėje.

Jeigu pažvelgsite į istoriją ir įvertinsite, kaip žmonės vieni su kitais elgėsi, pamatysite, kad vienas iš esminių žmogiškosios egzistencijos keliamų klausimų yra žmogaus nežmogiškumas žmogui. Kodėl žmonės elgiasi vieni su kitais taip, kaip elgiasi? Kodėl žmonės kenkia vieni kitiems, kodėl jie tai daro vėl ir vėl, ir kodėl nesugeba matyti, ką daro? Tokie klausimai dažnai iškelia sekantį klausimą: kodėl Dievas leidžia, kad visa tai vyktų? Kodėl Dievas tiesiog nepašalina blogio iš šios planetos?

Dabar jau matome, kad šie klausimai iš tiesų turi pagrįstus ir logiškus atsakymus. Esminis suvokimas, galintis atverti jūsų protą šiems atsakymams, yra faktas, kad Žemė nebuvo sukurta būti rojumi. Ji buvo sukurta būti mišria aplinka, būti namais didelei gyvybės srautų įvairovei, kurie yra labai skirtingose sąmonės būsenose. Svarbiausia šio fakto išdava yra ta, kad Žemėje yra gyvybės srautų, kurie yra visiškai susitapatinę su puolusia sąmone, su dualistine sąmone. Tačiau didžioji žmonių dalis Žemėje taip pat buvo paveikti šios sąmonės būsenos, ir ši sąmonė yra paveikusi visus žmogiškosios egzistencijos aspektus.

Kai sakau, kad puolusi sąmonė yra paveikusi visus žmogiškosios egzistencijos aspektus, nė trupučio neperdedu. O tai reiškia, kad religija taip pat buvo paveikta puolusios sąmonės ir būtybių, pasirinkusių šią sąmonę įkūnyti. Tad šis suvokimas – kai suvokiate, ką tai iš tiesų reiškia – turi galią išlaisvinti jus nuo bet kokios religinės vergovės. Jis įgalins jus pasiekti dvasinę laisvę, tą laisvę, kurią religija dažniausiai riboja, užuot išplėtusi. Tad dabar pažvelkime, kaip religija tapo įrankiu, stiprinančiu puolusios sąmonės įtaką žmonijai.

***

Remdamasis savo didele dvasinio mokytojo patirtimi, privalau pasakyti, kad tiesai, kurią ketinu atskleisti, žmonės Žemėje dažnai labai įnirtingai priešinasi. Ironiška, kad paprastai didžiausias pasipriešinimas ateina iš tų žmonių, kurie regimai turėtų būti labiausiai atviri Dievo realybei, tai yra iš pačių dvasingiausių ir religingiausių žmonių. Tie, kuriems labiausiai rūpi religija ir dvasingumas, dažnai visiškai nenori pripažinti esminės problemos su religija apskritai ir su savo religija konkrečiai. Ir todėl mums yra svarbu aptarti, kodėl taip yra.

Pamatinė priežastis, kaip jau anksčiau sakiau, yra ta, jog visi dvasiškai sąmoningi žmonės turi vidinį žinojimą, kad Dievas yra absoliučiai geras. Tad jie mano, kad, nors pasaulyje egzistuoja blogis, Dievas galiausiai laimės ir filmas apie Žemę turės laimingą pabaigą. Šie žmonės iš tiesų yra optimistiški ir laikosi pozityvios vizijos Žemei ir žmonijos ateičiai. Todėl jie galvoja, kad, nors ir yra daug blogio daugelyje žmonių veiklos sričių, privalo egzistuoti kažkoks gyvenimo aspektas, kuriame blogis negalėtų įleisti šaknų. Privalo Žemėje egzistuoti kas nors švento, ko blogis negalėtų užteršti – ir jie norėtų, kad ši šventovė būtų religija, o geriausiai, kad tai būtų jų pačių religija.

Dvasingi žmonės dažnai jaučia, kad, jeigu Žemėje nebus nieko švento, kaip jie tuomet galės išsaugoti viltį dėl galutinės gėrio pergalės? O jeigu šios vilties negalės išsaugoti, kaip jie tuomet toliau galės gyventi planetoje, kurioje yra tiek daug netobulumų? Tarsi žinotų, kad gyvenimas gali ir turėtų būti daug didingesnis nei tai, ką jie mato aplink save, ir tai slegia jų širdį nuolatine našta. Jie šią naštą gali pakelti tik turėdami viltį, kad galiausiai viskas pasisuks į gerąją pusę, ir todėl jų auka, būnant šioje aplinkoje, nebus nuėjusi veltui. Jie tiesiog negali pakelti minties, kad nėra nieko švento, kad nėra nė vienos žmogiškos veiklos srities, kurioje blogis negalėtų triumfuoti. Ir todėl jie dažnai nenori pažvelgti, kaip blogis daro įtaką religijai.

Turiu jums pasakyti, kad, nors išlaikiau neutralų toną šioje knygoje, labai stipriai jaučiu daugelio dvasingų ir religingų žmonių skausmą ir kančias, jaučiančių mano ką tik aprašytus jausmus. Suprantu jų sielas kankinančią dilemą. Tačiau taip pat privalau pasakyti, kad būtent šis žmonių nenoras kritišku žvilgsniu pažvelgti į religiją atveria blogiui duris religiniuose judėjimuose.

Todėl turiu pareigą jums pasakyti, kad, jeigu aukščiausi dešimt procentų dvasiškai sąmoningiausių žmonių Žemėje neatvers savo protų realybei, religija neišpildys savo potencialo šioje planetoje. Leiskite man jums parodyti, kad jūsų pamatinis lūkestis yra teisingas – tai yra, kad gėris iš tiesų galiausiai laimės, – tačiau turite nepilną supratimą, kaip visa tai įvyks. Ir kai pasieksite pilną supratimą, sugebėsite pripažinti tiesą apie religiją, neprarasdami vilties, kad Žemė pakils virš viso blogio. Tiesą sakant, tik jeigu religija bus išlaisvinta nuo dualizmo įtakos, atsiras realistiška viltis šiai planetai pakilti virš blogio.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels