Raktas 23: Kaip akli vadai žiūri į religiją

Dabar jau galime tiksliai matyti, kaip tie, kurie yra iš dalies arba visiškai apakinti dualistinės sąmonės, žiūri į religiją. Šios būtybės nupuolė iš aukščiau arba nupuolė čia apačioje ir tapo apakintos dualistinės sąmonės. Akivaizdu, jog jos to nemato, ir daugelis iš jų iš tiesų tiki dirbančios Dievo darbą arba netgi tiki, kad yra tikrieji Dievo atstovai Žemėje. Tad mes jas vadinsime aklais vadais. Šie žmonės turi tolesnius įsitikinimus apie religijos vaidmenį žmonių gyvenime ir apie savo pačių vaidmenį religijoje:

• Akli vadai tiki pranokstantys Dievą žiniomis ir intelektu, tai reiškia, kad jie neturi visiškai jokios pagarbos dangiškam apreiškimui, dvasiniams mokytojams arba įsikūnijime esantiems Dievo atstovams. Būtent dėl to jie nužudė Jėzų ir daugelį kitų žmonių, mėginusių pakeisti status quo. Būtent dėl to jie yra visiškai įsitikinę, kad turi teisę paimti Dievo apreiškimą – religinį šventraštį arba Jėzaus mokymus – ir pakeisti jį taip kaip jiems patinka. Jie taip pat jaučia turintys teisę primesti šventraščiui išorinę doktriną, kuri dažnai peržengia pirminio apreiškimo ribas arba jį iškraipo. Trumpai tariant, jie jaučiasi turintys teisę susikurti savo religiją Žemėje ir jaučia, kad turėtų būti aukščiausiais teisėjais, nustatančiais, kas yra tikroji religija. Jie, tikrąja to žodžio prasme tiki, jog Žemė priklauso jiems, ir Dievas neturi jokios teisės kištis, duodamas žmonijai naują apreiškimą arba siųsdamas pranašus žmonėms pažadinti.

• Akli vadai iš esmės nesutinka su laisva valia ir tiki, kad žmonės Žemėje turėtų būti išganomi per jų, kaip pranašesnių būtybių, kontrolę. Jie nesutinka su nedualistinio mokymo tikslu, kuris yra padaryti žmones dvasiškai nepriklausomais, padedant jiems užmegzti ryšį su savo pačių aukštesniąja esybe ir dvasiniais mokytojais. Jie tiki, jog yra tikrieji žmonijos lyderiai, ir kad žmonės turėtų būti priversti jais sekti. Tai, žinoma, yra daroma tik dėl pačių žmonių gerovės, kadangi akli vadai žino geriau už Dievą kaip veikia visata ir kaip turėtų būti išganomi žmonės. Šios būtybės tiki, kad religija turėtų būti žmonių kontroliavimo įrankiu, kurio pagalba jie būtų suvaromi kaip avys į bažnyčios gardą ir laikomi tenai neribotą laiką.

• Akli vadai tiki žinantys geriausiai, todėl tai yra pačių žmonių labui, kad jie toliau liktų neišmanyme, nežinodami apie jokius kitus požiūrius, prieštaraujančius vadų nustatytoms doktrinoms arba išeinančius už šių doktrinų ribų. Būtent dėl to jie siekia naudotis religija kaip įrankiu žmonių protams kontroliuoti, laikydami juos neišmanyme ir neleisdami jiems žinoti nieko, kas išeina už jų sukurtos proto dėžutės ribų. Jie jaučiasi turintys pilną teisę užgniaužti bet kokias alternatyvias žinias bet kokiomis įmanomomis priemonėmis, ar tai būtų per knygų deginimą, žmonių žudymą ar savo pačių pasekėjų kankinimą.

• Akli vadai visada mėgina sukurti tobulą religiją, kuri, jų manymu, turėtų būti visiškai uždaros proto dėžutės religija. Kai žmonės yra patekę į šią dėžutę, jie neturi jokio būdo ištrūkti iš aklų vadų kontrolės, jie yra tapę nepasiekiami Dievui ir tikriesiems dvasiniams mokytojams. Akli vadai tai daro visomis prieinamomis priemonėmis, tačiau daugiausia per apgaulę ir bauginimus. Būtent dėl to daugelis religijų turi akivaizdžią baimės kultūrą. Bet kuri religija, kuri visomis jėgomis nesistengia ištraukti žmonių iš baimės, yra paveikta aklų vadų.

• Akli vadai turi nepasotinamą troškimą įrodyti, kad yra teisūs, o Dievas klysta. Savo aklume, jie tiki, kad tai galima pasiekti, privertus visus žmones Žemėje sekti jų sukurta religija. Jie iš tiesų mėgina apsiskelbti neklystančiais autoritetais Žemėje, ar bent jau išsikelti save į tokią poziciją, kurioje jų žodis būtų įstatymas, kuriuo nebūtų galima abejoti ar kvestionuoti.

• Akli vadai iš esmės mėgina tapti dievais Žemėje, ir jie be jokios sąžinės graužaties siekia priversti žmones juos garbinti, tarsi jie būtų dievai. Štai kodėl matėte tam tikrų civilizacijų vadus garbinamus kaip dievus ar kaip vienintelius Dievo atstovus Žemėje. Štai kodėl tiek daug religijų turi hierarchiją, kurios lyderiai yra laikomi neklystančiais, ar bent jau yra laikomi užimančiais tokią poziciją, kurioje jais negalima abejoti. Jie teigia, kad ši hierarchija atstovauja Dievą, tačiau visa ši hierarchija yra gimusi iš dualistinės sąmonės, ir todėl ji iš tiesų atskiria žmones nuo tikrojo Dievo.

• Akliems vadams religija tiesiog yra įrankis tikslui pasiekti, ji yra priemonė visiems aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti, tarp jų ir valdžiai bei sau prisiskirtoms privilegijoms įgyti. Jų religija yra visiškai atitrūkusi nuo Dievo tiesos ir realybės. Dievo tiesai nėra vietos jų religijoje, nes vietos joje yra tiktai tai „tiesai“, kurią jie patys apsibrėžė pagal savo dualistinę pasaulėžiūrą – pasak kurios jie yra visatos centras.

• Akli vadai tiki turintys teisę daryti tai, ką daro, ir kai jiems yra metamas iššūkis, pagrindinė jų reakcija yra pyktis, dažnai netgi įsiūtis, peržengiantis bet kokias racionalumo ar jiems mesto iššūkio proporcijos ribas. Štai kodėl žydų vadai buvo tokie pikti ant Jėzaus ir taip greitai pasistengė jį nužudyti. Štai kodėl Jėzus apie juos sakė:

15 Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.

16 Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! (Mato 7 skyrius)

• Puolusios sąmonės esmė yra atsisakymas save transcenduoti tarnaujant visai gyvybei, užuot siekus tarnauti atskiram tapatumo jausmui. Tad akli vadai nuolatos siekia sukurti kontrolės būseną, kuri būtų amžina ir kurios niekas negalėtų nuversti. Tai darydami, jie eina prieš pačią gyvenimo esmę, kuri yra savitranscendencija, tapimo daugiau procesas, kol tuštuma bus užpildyta šviesa ir visos savimonę turinčios būtybės bus pasiekusios pilną Dievo sąmonę. Tai reiškia, kad akli vadai niekada nesulauks sėkmės, ir jų kūrinius galiausiai sugriaus pati gyvenimo jėga. Akli vadai stengiasi pasiekti neįmanoma, ir jei tik žmonija tai suvoktų, žmonės galėtų išsilaisvinti ir liautis gyvenimas po gyvenimo suktis toje karuselėje – taip niekada ir nepriartėdami prie savo buvimo čia tikslo išpildymo.

• Tikrieji žmonijos mokytojai nuolatos siekia žmonėms duoti mokymus ir pavyzdžius, idant parodytų, kad visi žmonės turi potencialą pasiekti Kristaus sąmonę. Akli vadai visada siekia neutralizuoti šias pastangas, ir jie tai daro, paversdami pavyzdį išimtimi, šitaip paversdami žmogų, kuris buvo pasiųstas juos išlaisvinti, stabu. Būtent tai akli vadai padarė su Jėzaus pavyzdžiu. Todėl rūsti realybė yra tokia, kad vyraujančios krikščioniškos bažnyčios neseka tikruoju Jėzumi – kuris yra Pakylėtųjų Pulkų narys – bet seka netikru Jėzumi. Akli vadai pasinaudojo Jėzaus pavyzdžiu tam, kad sukurtų religiją, kuri beveik visa yra paremta antikristo protu, tai reiškia, kad dauguma vyraujančios srovės krikščionių iš tiesų seka antikristu, užuot sekę tikruoju Kristumi.

***

Akli vadai neturi jokios sąžinės graužaties, įkurdami naują religiją, kuri yra paremta jų pačių pasaulėžiūra ir kuri dažnai išaukština juos kaip dievus Žemėje, arba kuri garbina dievus, sukurtus pagal jų panašumą. Net ir šiuolaikinėje istorijoje egzistuoja tokių religijų pavyzdžių, ir šių pavyzdžių galėjote atrasti dar daugiau ankstesniais amžiais. Tokios religijos paprastai egzistuodavo lokalizuotoje vietoje ir jų gyvavimo laikas būdavo reliatyviai neilgas. Priežastis paprasta. Norint išlaikyti religiją gyvą, ji turi būti maitinama dvasine šviesa, nes kitaip ją greitai sugriaus sutraukianti Motinos jėga. Akli vadai ir tie, kurie jais seka, neturi šios šviesos, tad ji turi ateiti iš tų, kurie vis dar tebeturi šiokį tokį ryšį su dvasine karalija. Tačiau tokie žmonės turi bent šiek tiek Kristaus įžvalgumo, ir todėl nėra tikėtina, kad jie atsivers į religiją, kuri bus grįsta vien dualistine sąmone.

Akivaizdu, kad akli vadai nesugeba peržengti dualistinio proto ribų ir todėl negali – savarankiškai – sukurti mokymų, kurie būtų aukščiau dualizmo. Dėl šios priežasties gudresni akli vadai naudodavosi pakylėtųjų mokytojų įkvėptu arba apreikštu mokymu, šį mokymą iškreipdami ir iškraipydami. Kitaip tariant, jie paimdavo mokymą, kuris buvo remiamas pakylėtųjų mokytojų, ir iškraipydavo kai kurias jo idėjas, tuo būdu palaipsniui įtraukdami jį į dualistinę kovą.

Tai gali būti daroma įvairiais būdais, tačiau šiame kontekste susitelksiu į šventraščių klastojimą. Nėra tokių religinių šventraščių Žemėje, kurie būtų nukritę iš dangaus, nors daugelis šiuolaikinių krikščionių tiki, jog būtent taip nutiko su Biblija. Priežastis yra ta, kad Dievo įstatymas teigia – kaip paaiškinau anksčiau, – jog privalo egzistuoti įtikinamas paneigiamumas Žemėje. Tad religinis šventraštis yra perduodamas per vieną arba daugiau įsikūnijime esančių žmonių, o tai reiškia, kad žmonės visada gali paneigti šventraštį, apšmeiždami pasiuntinį, kaip daugelis žydų padarė su Jėzumi.

Šventraščiai gali būti atskleidžiami įvairiais procesais, tačiau jie visi pereina per protą žmogaus, kuris tarnauja pranašu arba pasiuntiniu, ar kad ir kaip žmonės rinktųsi šį žmogų vadinti. Įstatymas sako, kad pakylėtiesiems mokytojams nėra leidžiama perduoti tiesą, kuri būtų aukštesnė už bent vieno įsikūnijime esančio žmogaus įsisąmonintą tiesą. Mes galime padauginti žmogaus sąmonėje esantį turinį, tačiau negalime perduoti idėjų, kurios būtų aukštesnės už pasiuntinio sąmonės būseną ir dvasinius pasiekimus. Tad tam, kad gautų nedualistinį mokymą, pasiuntinys privalo būti pakilęs virš dualizmo, bent jau tam tikru laipsniu. Tai, žinoma, mums uždeda tam tikrus apribojimus, ką galime atskleisti, ir egzistuoja galimybė, kad pasiuntinys gali turėti tam tikrus asmeninius arba kultūrinius įsitikinimus, kurie nuo pat pradžių šiam mokymui gali suteikti tam tikrų priemaišų.

Tačiau šis reikalavimas taip pat turi pranašumą, todėl, kad mokymas bus išreikštas tokiu būdu, kuris bus pritaikytas prie kultūrinės pasiuntinio kilmės, tuo pat metu padarydamas jį labiau prieinamu kitiems tos kultūros nariams. Visada prisiminkite, kad dvasinio mokymo tikslas yra pasiekti tam tikrą grupę žmonių ir padėti jiems pasiekti aukštesnę sąmonės būseną. Tad, net jeigu mokymas yra paveiktas pasiuntinio sąmonės, jis vis tiek gali padėti žmonėms palypėti aukščiau – jeigu jie yra pasiruošę naudotis išoriniu mokymu kaip tiltu į tiesioginį vidinį patyrimą.

Pavojus čia, žinoma, yra tas, kad naujam mokymui įgyjant vis didesnį pasekėjų ratą, jis gali būti paveiktas kultūros, kurioje buvo duotas. Tad, užuot leidę mokymui pakylėti jų sąmonę, žmonės gali – tiek nesąmoningai, tiek sąmoningai – nutraukti mokymą žemyn ir imti naudotis juo, kad pateisintų sąmonės būseną, kurią atsisako transcenduoti. Žmonės interpretuoja mokymą tokiu būdu, kad atrodo, jog jiems nereikia keisti savo gyvenimo būdo ar savo sąmonės (žinoma, sąmonės keitimas ir yra bet kokio tikro dvasinio mokymo tikslas). Akli vadai labai nagingai moka išnaudoti šią tendenciją, padarydami – dažnai subtilius, bet kartais ir labai akiplėšiškus – pakeitimus religiniuose šventraščiuose, kurie buvo perduoti tikru apreiškimu.

PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2007 Kim Michaels