Raktas 32: Nedualistiniai santykiai
Mes dabar pasiekėme kritinį tašką, kuris tradiciškai buvo esminis dalykas, neleidęs aukščiausiems dešimčiai procentų pradėti viešpatauti planetai. Ir šis dalykas yra jūsų elgesys su kitais žmonėmis, ir yra absoliučiai būtina, kad šio amžiaus dvasingi žmonės bekompromisiškai pasišvęstų nedualistinio elgesio būdo su kitais radimui. Šiame skyriuje duosiu keletą pasiūlymų.
Vienas iš įtikinamiausių dualistinių melų yra koncepcija, kad tikslas gali pateisinti priemones. Kitas lygiai toks pat subtilus melas yra, kad viskas, kas vyksta materialioje visatoje, yra absoliučiai tikra ir amžina. Ir trečiasis melas yra, kad viskas, kas vyksta materialioje visatoje, iš tiesų yra svarbu šiame pasaulyje. Kai šie trys melai yra apjungiami į vieną, turite tobulą uraganą, kuris įtraukia žmones, apakina ir emociškai pririša prie materialiame pasaulyje egzistuojančios veiklos. Žmonės pradeda elgtis taip, tarsi jų pastangų rezultatas būtų nepaprastai svarbus, tarsi tai būtų gyvybės ir mirties klausimas, pasaulio pabaigos ar jo išgelbėjimo klausimas. O kadangi jų pastangos turi tokią epinę svarbą, yra pateisinama siekti savo tikslų, elgiantis su kitais žmonėmis akivaizdžiai jų religiniams mokymams prieštaraujančiu būdu. Nes argi svarbu, kad blogai elgiatės su žmonėmis, juk darote tai, kad išgelbėtumėte jų sielas arba išgelbėtumėte pasaulį – ar bent jau šitaip samprotauja ego.
Ši, religija grįsta, beprotybės forma iš tiesų privalo baigtis, ir kreipiuosi į šios knygos skaitytojus, prašydamas jų būti šios naujos kultūros pionieriais, kurioje elgiatės su žmonėmis Žemėje taip, kaip būtybės viena su kita elgiasi dvasinėje karalijoje. Tai reiškia, be melo, manipuliacijų, apsimetinėjimų, teisimo, kontroliuojančios meilės, šiurkštumo ir visų kitų dualistinių žaidimų. Tad kviečiu žmones atrasti nedualistinius santykius.
Realybė – kaip paaiškinau ankstesniuose skyriuose – yra ta, kad niekas materialioje visatoje neturi absoliučios tikrovės, tai reiškia, kad niekas šiame pasaulyje dar nėra įgiję amžinumo, kurį randate dvasinėje karalijoje. Šis pasaulis nėra akmenų skaldykla, kurioje žmonės skaptuoja skulptūras iš akmens, jis yra smėlio dėžė, kurioje klaidos – reliatyviai tariant – gali būti lengvai ištrinamos. Tad patys šiame pasaulyje vykstantys įvykiai negali turėti aukščiausios arba amžinos svarbos. Jūsų išganymas priklauso ne nuo jūsų išorinių veiksmų šiame pasaulyje, o nuo jūsų sąmonės būsenos. Žinoma, tai, ką darote šiame pasaulyje, yra jūsų sąmonės būsenos atspindys, tačiau esmė yra ta, kad tik transformavę savo sąmonę, o ne išorinius veiksmus, užsitarnausite amžinąjį gyvenimą.
Tad svarbiausia yra ne tai, kas vyksta jūsų išorėje – kas yra jūsų veiksmų pasekmė, – o tai, kam leidžiate vykti savo viduje, reaguodami į išorinius įvykius – jūsų reakcijos. Todėl nėra tinkama elgtis taip, tarsi kokia nors veikla Žemėje galėtų atnešti pasaulio pabaigą ar pasaulio išgelbėjimą. Į Žemę reikėtų žiūrėti kaip į teatrą, kuriame viskas tiesiog yra scena, dekoracijos ir butaforija. „Visas pasaulis tai teatras“, kaip išsireiškė Šekspyras – pakylėtųjų mokytojų pasiuntinys. Žmonės yra aktoriai, laikinai apsivilkę kostiumą – fizinį kūną ir išorinę asmenybę. Žinote, kad tai, kas vyksta vaidinime, tėra pasakojimas, tad koks vaidinimo tikslas? Na, geras vaidinimas padaro poveikį tiek jame vaidinantiems aktoriams, tiek jį stebintiems žmonėms. Tad tuo noriu pasakyti, kad Žemės planeta yra teatras, kurio paskirtis yra suteikti aktoriams – žmonėms – galimybę dalyvauti vaidinime, kuriame jie galėtų vaidinti kokius tik nori vaidmenis, tuo būdu transformuodami save ir pasiekdami aukštesnę sąmonės būseną. Tad svarbiausia yra ne tai, kas vyksta vaidinime; svarbiausia yra aktorių transformacija. Procesas yra svarbiau už rezultatus, kelionė yra svarbesnė už atvykimo tikslą.
Dvasiškai brandiems žmonėms reikia išsiugdyti realistišką pajautimą, kas svarbu, o kas ne. Pavyzdžiui, tai neturi jokios kosminės svarbos, kad kuri nors religija surinktų kuo daugiau narių ir taptų dominuojančia religija jūsų šalyje ar pasaulyje. Sėkmė, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, yra matuojama visiškai kitaip nei žvelgiant iš daugumos žmonių perspektyvos. Pakylėtieji mokytojai neturi jokio troškimo pamatyti vieną religiją tampant dominuojančia religija, nes religija mums tėra įrankis žmonių sąmonei kelti. Jeigu religija – kad ir kokia maža ji būtų – iš tiesų transformuoja žmones ir padeda jiems priartėti prie Kristaus sąmonės, tuomet ši religija yra sėkminga. Tačiau, jeigu religija nuveda žmones į dvasinį aklumą arba fanatizmą, tuomet ji nebus sėkminga, net jeigu jai pavyktų atversti visą pasaulį. Kokia nauda religijai laimėti visą pasaulį, bet prarasti savo narių sielas?
Tad tuo noriu pasakyti, kad tikrasis pakylėtųjų mokytojų tikslas yra pakelti žmonių sąmonę, o ne pasiekti kažkokį konkretų tikslą Žemėje. Žinoma, mes norėtume pamatyti taikos ir klestėjimo Aukso Amžiaus įsikūnijimą, nes toks amžius suteiktų žmonėms geresnes galimybes koncentruotis į savo dvasinį augimą. Tačiau šio amžiaus užgimimas tebus kritinės masės žmonių aukštyn pakeltos sąmonės šalutinis efektas. Tad mūsų tikrasis tikslas visada yra sąmonės kėlimas, ir tai taip pat turėtų tapti ir jūsų tikslu.
Ekstremalus nesubalansuoto požiūrio į žemiškas veiklas pavyzdys yra karas, kuriame individas tampa nebesvarbus, ir galima paaukoti bet kokį skaičių individų, kad būtų nugalėtas priešas. Misija yra svarbesnė už žmones. Tačiau tikiuosi, kad jau pradedate suvokti, jog tai yra visiškai priešinga pakylėtųjų mokytojų veikimo principams. Mums, misija niekada nėra svarbesnė už žmones, nes mūsų misija yra žmonės. Vienintelis mūsų rūpestis yra pakelti žmonių sąmonę, ir niekada nedarytume kompromisų su šiuo tikslu tam, kad pasiektume išorinį tikslą Žemėje. Todėl noriu, kad dvasingi žmonės pakoreguotų savo mąstymą ir taip pat niekada nedarytų kompromisų su tikruoju tikslu – žmonijos kėlimo aukštyn tikslu.
Kokia būtų prasmė dvasingiems žmonėms pradėti naudotis šia knyga naujai religijai kurti, kuri imtų elgtis taip, tarsi būtų pati aukščiausia religija, privalanti išstumti visas kitas, ir todėl elgtųsi su žmonėmis tuo pačiu būdu, kaip su jais elgiasi visos kitos religijos? Tame nebūtų jokios prasmės, ir todėl yra būtina, kad pasistengtumėte pakoreguoti savo požiūrį į religijos tikslą. Jums reikia išstudijuoti, kaip religijos elgiasi su žmonėmis, ir pasimokyti tiek iš gerų, tiek iš blogų pavyzdžių. Yra pilna blogų pavyzdžių, tačiau taip pat yra ir gerų pavyzdžių.
***
Norėdami išsiugdyti nedualistinius santykius, jūs – kaip ir visuomet – turite pradėti nuo savo namų, išsitraukdami rąstą iš savo akies. Nedualistinis elgesys yra grįstas tuo, kad pirmiausia nedualistiniu būdu turite išmokti elgtis su savimi. Kai Jėzus jums sakė daryti kitiems tai, ką norite, kad kiti jums darytų (Luko 6,31), tikroji jo mintis buvo ta, kad tai, ką darote kitiems, jau esate padarę sau. Jeigu pykstate ant kitų žmonių, tai rodo, kad pasąmonės lygmenyse pykstate ant savęs.
Svarbiausias žingsnis teisinga kryptimi yra nuasmeninti savo gyvenimą. Jums reikia rimtai pamąstyti apie mano mokymus, kuriuose kalbėjau apie tikrąjį jūsų tapatumą, ir pilnai įsisąmoninti, kad jūsų esybės šerdis yra Sąmoningasis AŠ. Šis AŠ yra daugiau nei kūnas ir išorinė asmenybė, netgi daugiau nei jūsų per daugybę įsikūnijimų susikurta asmenybė. Ir kai pradėsite atkurti ryšį su savo aukštesniąja esybe, suvoksite, kad viskas, kas vyksta Žemėje, nėra taip svarbu kaip jūsų progresas Vienovės Kelyje. Todėl niekam Žemėje neturėtumėte leisti įsiterpti tarp jūsų ir šios vienovės, niekam neturėtumėte leisti sutrukdyti jums žengti sekančio žingsnio Vienovės Kelyje. Vienintelis būdas pasiekti šį tikslą yra niekada nieko nepriimti asmeniškai, įveikiant prisirišimus, kurie – kaip sakė Buda – sukelia visas kančias.
Jums reikia įveikti jausmą, kad esate auka, kas yra vienas skiriamųjų puolusios sąmonės bruožų. Tad noriu jūsų paprašyti pamąstyti apie paprastą klausimą. Ar turite sutartį, pasirašytą Dievo, kurioje būtų pasakyta, kad, jeigu sutiksite ateiti į įsikūnijimą Žemėje, jums bus garantuoti tam tikri dalykai ir būsite apsaugoti nuo tam tikrų nemalonių pasekmių? O jeigu tokios sutarties neturite, tai kodėl tuomet norite žiūrėti į savo gyvenimą taip, tarsi šią sutartį turėtumėte, galvodami, kad esate nusipelnę tam tikrų dalykų ir reikšdami nepasitenkinimą jų negavę? Daugelis žmonių galvoja, kad tai yra pamatinė žmogiška teisė sulaukti iš gyvenimo jų lūkesčių išsipildymo. Realybėje, jūsų pamatinė teisė yra eksperimentuoti ir patirti savo pasirinkimų pasekmes, pakylant virš savo dualistinių lūkesčių, pakylant net ir virš žmogiško egzistavimo sąlygų.
Esminė bet kokio žmogiško nelaimingumo priežastis yra nerealistiški lūkesčiai, ir šiuos nerealistiškus lūkesčius kuria žmogiškasis ego ir netikri mokytojai. Šios būtybės labai nagingai moka uždaryti žmones į užburtą ratą, kuriame šie tikisi, kad gyvenimas turėtų būti toks ir toks, tačiau jų lūkestis yra absoliučiai nerealistiškas. Todėl žmonės visą savo gyvenimą praleidžia vaikydamiesi jiems prieš nosį kabančios morkos, neturėdami jokių šansų ją kada nors pagauti. Žmonės yra pasmerkti pilnam nepasitenkinimo ir nelaimingumo gyvenimui, kuriame labai menkai teauga dvasiškai, kadangi nenori įveikti savo klaidingų lūkesčių, ir gyvenimas jiems dažnai tiesiog tampa nemielas.
Kaip paaiškinau, Žemės planeta šiuo metu yra mišri vieta, tad paprasčiausiai nėra realistiška čia tikėtis kokio nors dangiško tobulumo. Kad išvengtumėte pernelyg didelių lūkesčių ir nežiūrėtumėte į gyvenimą pernelyg rimtai, jums reikia įsisąmoninti faktą, kad niekas Žemėje neturi aukščiausios tikrovės ar epinės svarbos. Jūs esate tarsi aktorius, o jūsų kūnas ir išorinės aplinkybės tiesiog yra vaidinimui pastatyta scena. Labai gerai žinote, kad vaidinime dalyvaujantis aktorius yra tikras žmogus, kuris apsivilko kostiumą ir užsidėjo makiažą. Jeigu tai yra geras aktorius, jis gali taip stipriai susitapatinti su savo vaidmeniu, kad laikinai gali pasijusti tarsi iš tiesų būtų Hamletas. Tačiau vaidinimui pasibaigus, jis nusivelka kostiumą ir sugrįžta į savo tikrąjį tapatumą. Jeigu aktorius atsisakytų nusivilkti kostiumą ir toliau vaidintų Hamletą išėjęs iš teatro, jūs iš karto pagalvotumėte, kad jis šiek tiek kuoktelėjo. Tad jums, kaip dvasingam žmogui, reikia atsiskirti nuo kolektyvinės beprotybės, kurioje tapatinatės su Žemėje vaidinamu vaidmeniu ir todėl pradedate į gyvenimą žiūrėti pernelyg rimtai, viską, kas jums nutinka, priimdami labai asmeniškai.
Idealiu atveju, neturėtumėte nieko, kas jums nutinka, priimti asmeniškai, nes turėtumėte suvokti, kad esate dvasinė būtybė, kurios niekas, kas vyksta Žemėje, negali paveikti. Kaip sakė Jėzus, nebijokite tų, kurie žudo kūną, verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare (Mato 10,28). Tačiau kas gali pražudyti jūsų sielą? Gali būti, kad buvote užprogramuoti tikėti, jog velnias arba kitos tamsos jėgos turi galią sunaikinti jūsų sielą prieš jūsų valią, tačiau tikiuosi, kad mano mokymai jums parodė, jog tai nėra tiesa. Jokia jėga šiame pasaulyje negali sunaikinti jūsų tikrojo aš – išskyrus, žinoma, būtybę, kuri kontroliuoja jūsų laisvą valią – jūs pats. Žinoma, jūs galite atsisakyti šios atsakomybės ir leisti kitiems – tame tarpe ir savajam ego – priiminėti sprendimus vietoj jūsų, ir jie potencialiai gali sunaikinti jūsų žemesnįjį tapatumą. Tačiau jie tai gali padaryti tik tuomet, jeigu leisite jiems tai padaryti, ir jūs galite – bet kurią akimirką – susigrąžinti galią apsibrėžti savo tapatumą. Realybėje, nėra tokio pragaro, iš kurio negalėtumėte ištrūkti: tai tėra netikrų dievų sukurta koncepcija, mėginančių baime priversti žmones jiems paklusti.
Jums reikia susigrąžinti valdžią savo protui ir iš naujo apsibrėžti savo tapatumo jausmą, idant suvoktumėte, kad esate dvasinė būtybė, tik laikinai vaidinanti savo vaidmenį spektaklyje, vadinamame „Žemės planeta“. Tad į viską turėtumėte žiūrėti ne rimčiau nei žiūrėtumėte į spektaklį. Esate girdėję posakį, kad grožis yra stebinčiojo akyje. Taip pat ir įžeidimas yra įsižeidusio žmogaus prote. Žinoma, kai kurie žmonės gali specialiai mėginti jus įžeisti, tačiau tik nuo jūsų priklauso, ar leisite jiems jus įžeisti, tuo būdu leisdami jiems valdyti jūsų protą. Jūsų protas yra jūsų tvirtovė, ir Sąmoningasis AŠ turėtų būti absoliutus visko, kas vyksta jūsų prote, šeimininkas.
Svarbiausias suvokimas, kurį gali pasiekti bet kuris dvasios ieškotojas, yra tai, kad nėra jokio tiesioginio priežastinio ryšio tarp to, kas vyksta už jūsų proto ribų, ir to, kas vyksta jūsų proto viduje. Nes viskas, kas vyksta išorėje, jūsų protą paveikia tik perėję per jus – tai yra, jeigu priimate iššūkį viešpatauti savo protui. Jūs esate tie, kurie nusprendžia, kaip išoriniai įvykiai paveiks jūsų proto būseną, ir – dažnai pro akis praleidžiamas – raktas į dvasinį meistriškumą ir laisvę yra viešpatauti tam, kaip išoriniai įvykiai veikia – o tiksliau, neveikia – jūsų protą. Norėdami tapti savo gyvenimo šeimininku, privalote tapti savo reakcijų į išorines situacijas šeimininku. Turite įžengti į proto būseną, kurioje išoriniai įvykiai niekada nesugebėtų jūsų įstumti į negatyvias mintis ir jausmus. Niekada neleistumėte kitiems žmonėms įstumti jūsų į negatyvų reakcinį šabloną, šitaip suteikdami jiems galią valdyti jūsų protą. Tai įmanoma pasiekti tik tuomet, kai nuasmeninate savo gyvenimą, kuomet nieko, kas jums nutinka, nepriimate asmeniškai. Galite kontroliuoti savo veiksmus, pirmiausia tapdami savo reakcijų šeimininkais.
Tai, ką kiti žmonės jums daro, jie daro tik išoriniam asmeniui, kurį mato, o jūs žinote esantys daug daugiau už šį asmenį. Tiesą sakant, galite pamąstyti, kad tai, ką kiti žmonės jums daro, jie iš tiesų daro ne jums. Jie tiesiog vaidina savo vaidmenį planetinėje dramoje – išreikšdami savo neišspręstą psichologiją. Net jeigu jie yra susitapatinę su savo vaidmenimis, tai nereiškia, kad jums reikia susitapatinti su savuoju vaidmeniu ar juos tapatinti su jų vaidmenimis. Panagrinėkime šią koncepciją giliau.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Visrakčiai į dvasinę laisvę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com