Ilarionas

Ilarionas


Ilarionas yra penktojo gydymo ir tiesos spindulio čohanas. Jis yra Tiesos Šventyklos hierarchas, egzistuojančios eterinėje plotmėje netoli Kretos, Graikijoje.

Ilarionas buvo aukštuoju dvasininku Tiesos Šventykloje Atlantidoje ir jis perkėlė Tiesos liepsną, kartu su Šventyklos artefaktais į Graikiją, likus nedaug laiko iki žemyno nuskendimo. Tiesos fokusas, kurį jis įtvirtino, tapo Delfių orakulų židinio centru, Tiesos pasiuntinių, kurie tarnavo vadovaujami Atėnės Paladės šimtus metų, kol juodieji dvasininkai prasiskverbė į Delfių ordiną ir iškreipė Tiesą, kuri buvo atnešta. Brolija tuomet patraukė šią tarnystę įsikūnijusiai žmonijai, kadangi žmonės nesugebėjo atskirti Tiesos nuo klaidos.

Ilarionas vėliau buvo įsikūnijęs Sauliumi iš Tarso, tapusiu apaštalu Pauliumi. Ilarionas papasakojo mums savo prisiminimus apie susitikimą su Kristumi tame įsikūnijime: „Jėzumi Kristumi mes jį vadinome, ir buvome jo pašaukti, kaip jūs esate jo pašaukti šiandien. Pamenu, kaip jis atėjo pas mane, įgalindamas mane savo Žodžiu. Tačiau pirmiausia jis manyje pažadino nuolankumą kelyje į Damaską, tą nuolankumą, kuris man buvo taip stipriai reikalingas, kad galėčiau nusilenkti savo paties Kristaus liepsnai, kurią jis man atskleidė, taip pat suteikęs man raktus meditacijai į tą liepsną, idant galėčiau eiti jo pėdomis penktajame spindulyje, mokslo, gydymo, apaštalystės ir Žodžio skleidimo spindulyje.“

„Dažnai jaučiausi tarsi būčiau Heraklio rankomis, pėdomis ir širdimi, galynėdamasis su žemyn traukiančiais Žemės sūkuriais, su ateizmu, agnosticizmu, su intelektualine puikybe ir pagieža pranašams bei Šventajam Dievui, kurie taip pat taip neseniai pasklido jūsų tarpe. Tačiau visą tą laiką prisiminiau, kad kažkada ir aš tarp jų buvau. Būti tokiu išdidžiu ir niekinamai žiūrėti į Dievo valią – tai amžiams įsirėžė į mano atmintį kaip bejėgiškumas, kurį mes visi turime būdami Dievo instrumentais. Tačiau didysis įgalinimas Žodžiu ateina, mano mylimieji, atsivertimo valandą. Ne pašaukimo valandą, bet atsivertimo valandą siela atsišaukia kažkuo iš labai giliai. Tai yra tas tekėjimas, davimas, tas atidavimas, kuomet, kaip Jisai sakė: ‘Sunku tau spyriotis prieš akstiną…’“

„Mano siela pažinojo Jį nuo seno ir priminė mano išoriniam protui vidinės priesaikos prisiminimus. Tai nebuvo pirmas kartas, kai regėjau Viešpatį Kristų. Mačiau jį anksčiau atėjusį į inkarnaciją, ir visgi turėjau įveikti tą puikybę, tą karmą penktajame spindulyje, kuomet tiek daug mokiausi, tiek daug studijavau, ir todėl jaučiausi pranašesniu dėl savo socialinės pozicijos ir intelektualaus supratimo prieš ankstyvuosius krikščionis. Tad tai buvo mano paties karma, mane užgulusi, kuri mane vertė priešintis pašaukimui.“

„Mano Viešpats iš tiesų mane persekiojo, man keliaujant keliu į Damaską. Taip, mano mylimieji, buvau apakintas, ne jo šviesos, bet savo paties nuodėmių ir jo šviesos alchemijos, prasiskverbusios pro nuodėmės įrašus mano esybėje. Tad aš buvau atverstas, buvau atverstas Viešpaties Dvasios pilname man pasirodžiusio Jėzaus Kristaus apreiškime.“

Kurį laiką po savo atsivertimo į Kristų, Paulius pasitraukė į Arabijos dykumą. Laiške galatams 1,16-18 Paulius rašo: „Neskubėjau tartis su kūnu ir krauju. Ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę.“

Komentatoriai dažnai spėliojo, ką Paulius veikė savo klajonių dykumoje metu. Ilarionas paaiškino, kad Jėzus pasiėmė jį „kartu su kitais į savo ašramą virš Šventosios Žemės ir Arabijos. Buvau tenai ir iš jo mokiausi. Ir tai buvo mano klajonės dykumoje meditacijoje su juo, kuomet būdavau paimamas savo subtiliuosiuose kūnuose ir mokomas tiesiogiai iš širdies į širdį.“

Kadangi tame gyvenime apaštalas Paulius pritarė Šventojo Stepono užmėtymui akmenimis (pirmojo krikščionių kankinio) ir aktyviai persekiojo bei žudė krikščionius, jis nepakilo to gyvenimo pabaigoje. Kai atimate gyvybę vienoje inkarnacijoje, dažnai iš jūsų yra pareikalaujama dar kartą įsikūnyti, kad subalansuotumėte tą karmą. Pakylėtasis mokytojas Ilarionas paaiškino, kodėl jis turėjo dar kartą įsikūnyti prieš pakildamas: „Tad prisiminkite, kad mes, Kristaus apaštalai, iš tiesų atėjome esant Įstatymo dispensacijai, kuri reikalavo subalansuoti 100 procentų savo karmos, ir tik tuomet siela galėjo įžengti į pakylėjimą šviesoje. Tad iš manęs buvo reikalaujama atpirkti nuodėmes, kurias padariau prieš priimdamas Viešpatį, kitame savo gyvenime, kuriame buvau Šventuoju Ilarionu.“ Tad Jėzus, kuris ugdė Paulių būti savo apaštalu, rėmė jį jo paskutinėje inkarnacijoje Šventuoju Ilarionu (maždaug 290-372 m. po Kr.), monasticizmo Palestinoje įkūrėju.

Ilarionas praleido dvidešimt metų dykumoje ruošdamasis savo misijai ir tik tuomet padarė pirmą savo stebuklą – Dievui veikiant per jį, jis išgydė moterį nuo nevaisingumo, kas leido jai pagimdyti sūnų. Nuo tos dienos jis pradėjo savo gydymo tarnystę.

Jis išgydė vaikus nuo karštinės kviesdamas Jėzaus vardą, išgydė paralyžių ir išvarė daug velnių. Aplink jį rinkosi minios, prašydamos, kad jis juos išgydytų nuo ligų ir nešvarių dvasių. Žmonės paskui jį sekė net į pačias atšiauriausias ir tolimiausias vietas. Jis daug kartų mėgino pasislėpti, tačiau jie visada jį surasdavo, priversdami sekti savo tikruoju pašaukimu, meile Jėzui.

Džeromas, kurio biografija apie šį šventąjį suteikia daugiausia mums žinomos informacijos, rašo: „Jo ženklų Sicilijoje dažnumas, traukė prie jo minias sergančių ir religingų žmonių; ir vienas iš vadų buvo išgydytas nuo vandenligės tą pačią dieną, kai atėjo, ir jis pasiūlė Ilarionui daugybę dovanų; tačiau šisai pakluso Išganytojo pasakymui, ‘dovanai gavote, dovanai ir duokite’.“

Kartą įvyko didelis žemės drebėjimas ir jūra grasino sunaikinti miestą. Pasak Džeromo: „Jūra nutrūko nuo grandinių; ir, tarsi Dievas būtų grasinęs dar vienu tvanu, ir tarsi viskas būtų grįžę į pirminį chaosą, laivai buvo užnešti ant aukštų uolų ir tenai palikti.“ Miesto gyventojai, matydami vandens kalnus artėjant prie kranto, bėgo ir surado Ilarioną, ir „tarsi vesdami į kovą, paliko jį ant kranto. Ir jam nubrėžus tris kryžiaus ženklus smėlyje, ir ištiesus savo rankas prieš bangas, tiesiog neįtikėtina, į kokį aukštį pakilo jūra ir atsistojo piestu prieš jį, o tuomet, ilgai grūmodama, tarsi siusdama dėl prieš ją pastatyto barjero, po truputį atsitraukė į save.“

Į savo gyvenimo pabaigą žmonių šventasis, nes jie taip jį praminė, vadindami jį savu, pasitraukė į vietą Kipre, į tokią atokią vietą, kurioje, jo įsitikinimu, niekas negalės jo rasti. Toje vietoje netgi vaidendavosi, tad jis manė, jog žmonės bijos jo tenai ieškoti. Tačiau vienas paralyžiuotas vyras sugebėjo ten atslinkti, rado Ilarioną, buvo išgydytas ir paskleidė žodį.

Tad šitaip šventasis baigė savo dienas tame slėnyje, daugeliui žmonių einant jį lankyti. Jam išėjus anapilin, jo pasekėjai jį tenai palaidojo, nes toks buvo jo troškimas, tačiau praėjus keliems mėnesiams, jo artimiausias mokinys, Hesichijas, slapta iškasė jo kapą ir nugabeno jo kūną į Palestiną.

Pakylėtasis mokytojas Ilarionas pasidalino su mumis apreiškimu, kurį gavo savo paskutinėje fizinėje inkarnacijoje Žemėje, kai gyveno kaip didis gydūnas ir atsiskyrėlis Palestinos ir Kipro dykumose. Jis pasakė: „AŠ ESU Ilarionas! Vaikščiojau dykumomis! Slėpiausi gyvenimo dykumoje, tačiau minios sekė man iš paskos į dykumą, man gyvenant savo paskutiniame įsikūnijime Ilarionu. Jos atėjo pas mane gydymo vandenų; jos atėjo meilės. Nors aš traukiausi, jie sekė man iš paskos. Tad Viešpats man pasakė, kad Tiesos ir gydymo dovana yra skirta tik dalintis, tik atiduoti.“

Ilarionas apsčiai turėjo gydymo dovanos. Iš tiesų didūs žmonijos gydūnai, sugebantys sielas atvesti į išrišimo ir vientisumo būseną, vos vienu rankos prisilietimu ar paprastu įsakymu „Pagyk!“, yra pasiųsti Dievo. Skiriamasis tikrojo gydūno ženklas yra, kad jis vaikšto savo galingosios AŠ ESU Esaties pavėnyje, nuolankus prieš Dievą ir žmogų, visą šlovę atiduodamas Dievui už darbus, kuriuos Dievas atlieka per jį, žinodamas, kad tėra Šventosios Dvasios įrankis. Šie Dievo šventieji nenori būti pastebimi ir jie nebūtinai jums sakys turintys gydymo dovaną.

Melodija „Pirmyn krikščionių kariai“ gali būti grojama, norint pritraukti Ilariono spinduliavimą į savo pasaulį. Per šią muziką šiandien galime jausti tą patį pasišventimą ir atsidėjimą, kurie leido apaštalui Pauliui, prieš du tūkstančius metų, įkvėpti ankstyvuosius krikščionis įkurti Kristaus Bažnyčią Mažojoje Azijoje ir galiausiai visame žinomame pasaulyje. Jis mus pripildo drąsa, kuri mums šiandien yra reikalinga savo misijai išpildyti, šiais žodžiais:

„Tad sakau, Aukščiausiojo Dievo apaštalai, leiskitės į kelionę! Jėgos laukų keitimasis verčia linkti kelius. Sakau, kelkitės ir veikite! Kairę, dešinę, kairę, dešinę, dar vienas žingsnis, eikit pirmyn! Atrasite, ką Dievas nori, kad darytumėte. Kam sėdėti ir svarstyti! Pilna darbo – darbo Šventosios Dvasios veikime. Jūsų laukia tarnavimo džiaugsmas, nes tai yra tikroji brolija ir tikroji bendruomenė.“

„Atraskite, ką Dievas norėtų, kad atrastumėte apie save, pasinerdami į didįjį kosminį tekėjimą, į nesibaigiantį tarnavimo srautą. Atraskite, koks yra mokymas, gyvendami šiuo mokymu. Ir atraskite, ką mes jums paruošėme Kretoje, kaip jums, Tiesos atstovams, skirtą užduotį.“

Tiesos Brolija Ilariono ašrame virš Kretos naudoja gydymo, mokslo ir pastovumo liepsną, kuri yra tenai sukoncentruota. Jie dirba su tais, kurie nusivylė gyvenimu ir religija, ir savo broliais žmonėmis, klaidingai pristatančiais ir klaidingai interpretuojančiais Tiesą, ir todėl tapusiais ateistais, agnostikais ar skeptikais. Kretos broliai taip pat dirba su gydytojais ir mokslininkais, padėdami jiems savo tyrinėjimuose. Galite kreiptis į Ilarioną, prašydami gydymo ir vientisumo, sielų atsivertimo ir tiesos apnuoginimo žiniasklaidoje.


Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.


2022-10-30 Tiesa yra progreso raktas
2011-11-26 Norėdami pažinti tiesą, nustokite jos ieškoti
2010-12-18 27 | Tyra vizija ekologiniams debatams
2010-12-03 12 | Aukštesnės tiesos atnešimas į ekologinius debatus