Lordas Lingas

Lordas Lingas buvo įsikūnijęs Moze maždaug nuo XIII a. pr. m. e. vidurio iki – XII a. pr. m. e. vidurio. Tame gyvenime, kuriame jis buvo žydų pranašu, valstybininku ir įstatymų davėju, Lordas Lingas buvo įkvėptas savo guru, kosminės būtybės, rėmusios žydų žmones, ir Michėjo, Vienybės Angelo.

Mozė gimė maždaug praėjus trims šimtams metų po Juozapo, Jokūbo sūnaus mirties. Tuo metu izraelitų skaičius labai išaugo Egipte ir jie tapo didele populiacija. Pasak Išėjimo knygos, kurioje yra pasakojama Mozės istorija, sostą paveldėjo Juozapo nepažinojęs faraonas. Jis liepė visiems žydams sumesti visus jiems gimusius sūnus į upę.

Gimus Mozei, jo motina jį slėpė, kol jam suėjo trys mėnesiai. Ji tuomet pagamino iš nendrių krepšį, į kurį įdėjo kūdikį. Šį krepšį paleido į upę. Faraono duktė atrado Mozę ir jo pasigailėjo. Mozės sesuo stovėjo netoliese, žiūrėdama, kas nutiks. Ji pasakė faraono dukrai, kad gali surasti žydų moterį, kuri žindytų šį kūdikį. Ir tuomet ji pakvietė paties Mozės motiną. Faraono duktė įsivaikino vaiką ir mokėjo jo motinai, kad ši jį žindytų.

Biblijoje yra sakoma, kad „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais“ (Apaštalų darbai 7,22). Tiesą sakant, jis atliko daug didžių darbų ir išlaikė daug testų ankstesniuose gyvenimuose. Jo siela buvo pasirinkta šiai misijai, nes įrodė savo vertę.

Mozė gyveno kaip princo rango egiptietis, kol jam suėjo maždaug 40 metų, kuomet Išėjimo knygoje yra rašoma, kad jis „išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas. Ir jis pamatė egiptietį bemušantį hebrają, vieną iš jo brolių. Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis užmušė tą egiptietį ir užkasė jį smėlyje“ (Išėjimo 2,11-12). Šiame pirmajame viešai aprašytame Mozės veikime jis paėmė įstatymą į savo rankas ir pirmą kartą pademonstravo užuojautą žydams. Nors Dievas prašė Mozės „išlaisvinti mano žmones“, Mozė nebuvo išskirtinis, ir Dievas jo neatleido nuo karmos įstatymo. Dėl šios ir kitų priežasčių, Mozė nepasiekė vienybės su Dievu iki savo misijos su Izraelitais pabaigos. Jis turėjo dar kartą įsikūnyti ir subalansuoti savo karmą.

Mozė pabėgo iš Egipto į Midjano šalį, kurioje gyveno keturiasdešimt metų. Biblijoje yra sakoma, kad tenai „jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį“. Viešpats tarė: „Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jų prižiūrėtojų. Aš žinau jos sielvartą“. Ir tuomet jis tarė Mozei: „Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!“ Mozė paklausė: „Jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?“ Dievas atsakė: „AŠ ESU, KAS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’“ (Išėjimo 3,2; 3,7; 3,10; 3,14).

Kai šalį užpuolė dešimt marų, Egipto faraonas galiausiai sutiko išleisti Izraelitus, ir Mozė juos išsivedė į kelionę per dykumas į Pažadėtąją Žemę.

Ir jiems bekeliaujant, Dievas pasišaukė Mozę ant Sinajaus kalno keturiasdešimčiai dienų ir naktų, per kurias jis gavo pirmąsias Įstatymo plokštes. Tačiau, kol jis ant jo buvo, Izraelio vaikai sukilo prieš Dievą ir savo guru. Šiose plokštėse buvo išraižyta sandora, kurią Dievas norėjo sudaryti su šventais žmonėmis. Ten buvo pateikti ilgi, išsamūs teiginiai, aprašantys, kaip Sanat Kumaros remiami žmonės turėtų eiti mokinystės keliu, laikydamiesi Įstatymo ir sekdami savo guru.

Izraelio vaikai buvo pašaukti būti šventais žmonėmis, tačiau jie neįkūnijo Dievo šventumo tuo metu. Kol Mozės nebuvo, jie pradėjo garbinti aukso veršį. Mozei nusileidus nuo kalno ir pamačius žmonių užsispyrimą ir tai, kaip jie priėmė materializmo dievą, jis sudaužė plokštes. Šitaip išsami sandora buvo prarasta ir vėliau buvo pakeista paprastais dešimt įsakymų, kuriuos Dievas išraižė kitose plokštėse. Žmonių išmėginimas tuomet turėjo tapti „išmėginimu dešimtimi“, ir tai yra saulės rezginio čakros išmėginimas.

Po keturiasdešimties su Izraelio vaikais trukusių klajonių dykumoje metų, Mozei nebuvo leista įžengti į Pažadėtąją Žemę, jis į ją prieš savo mirtį tegalėjo pažvelgti nuo Nebo kalno, nes supykęs smogė į uolą, kad išgautų iš jos vandenį, užuot su meile jį iškvietęs ir priėmęs. Ir nors jis išlaisvino žydų žmones nuo Egipto vergovės, Mozė nesubalansavo savo trilypės liepsnos, nes jo tarnavimui trūko džiaugsmo savybės. Jo rausva dieviškosios meilės liepsna neprilygo jo ugningam pasišventimui Dievo valiai.

Sekančiame Mozės įsikūnijime, kuriame jis įsikūnijo Ananda šeštajame šimtmetyje prieš mūsų erą, jis tapo Viešpaties Gautamos Budos mokiniu. Sėdėdamas prie toliausiai pažengusio inicijuotojo planetoje kojų, jis išmoko atlikti tarnystę su meile, ir išmoko pasisemti ramybės ir supratimo, ateinančių iš auksinės nušvitimo liepsnos.

Po šio įsikūnijimo, jis gyveno Kinijoje kaip Lordas Lingas, priklausęs valdančiųjų klasei, kurio susiderinimas su Brolija leido jam tarnauti žmonėms per subalansuotą trilypės liepsnos veikimą. To įsikūnijimo pabaigoje jis pakilo, tapdamas Laimingumo Dievu. Jis tuomet pasišventė nešti ryškiai auksinę džiaugsmo liepsną visų evoliucijų šioje planetoje labui, nes suvokė, kad be šios savybės negalės pakilti ir taip pat negalės tinkamai tarnauti Dievui ir žmogui.

2009 metų spalio 26 d. Izraelyje perduotame diktavime Lordas Lingas paskelbė visam laikui paliekantis Žemę: „Ir tai iš tiesų bus paskutinis mokymas, perduotas iš pakylėtojo mokytojo Mozės, pakylėtojo mokytojo Lordo Lingo – ar kad ir kaip norėtumėte mane vadinti – nes tai man yra visiškai nebesvarbu, kadangi palieku šią planetą ir joje gyvenančius gyvybės srautus, linkėdamas jums Dievo greičio, bet neturėdamas visiškai jokių prisirišimų. Ir tai, iš tiesų, yra paskutinė mano dovana, tikėsite jūs tuo ar ne, bet pakylėtojo mokytojo Mozės, pakylėtojo mokytojo Lordo Lingo nuo šios akimirkos nebėra, nes AŠ ESU DAUGIAU!“

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.