Zaratustra

Zaratustra


Zaratustra yra zoroastrizmo religijos senovės Persijoje įkūrėjas. Jis yra aukščiausias šventosios ugnies planetoje inicijuotasis ir fohato energijų valdytojas. Jis vadovauja šventosios ugnies dvasininkams ir Melchizedeko dvasininkijai.

Visi Didžiosios Baltosios Brolijos nariai tarnauja Melchizedeko ordine, tarnaudami šventajai ugniai, tačiau tiktai tie, kurie yra pasiekę tam tikrą iniciacijų lygmenį gali vadintis Melchizedeko Ordino Dvasininkais. Kiti nariai tarnauja Ordino tikslams, tačiau neturi dvasininko titulo. Zaratustra turi daug mokinių, ir kai labiausiai pažengęs iš jų pasieks tam tikrą lygį, jis užsitarnaus teisę tarnauti šioje tarnystėje ir jo mokytojas pereis į kosminę tarnystę.

Zoroastrizmas yra viena iš seniausių religijų pasaulyje. Zaratustra, jos įkūrėjas, buvo pranašas, tiesiogiai kalbėjęs su savo Dievu. Zaratustra gyveno neraštingoje visuomenėje, kurios žmonės neužrašinėjo savo istorijos. Jo mokymai buvo perduodami žodine tradicija, ir didžioji dalis to, kas vėliau buvo užrašyta apie jo gyvenimą ir mokymus, buvo prarasta arba sunaikinta. Medžiaga, kurią tyrinėtojai sugebėjo surinkti apie jį, ateina iš trijų šaltinių: istorinės aplinkos, kurioje yra tikima, Zaratustra gyveno, tradicijų ir septyniolikos šventųjų himnų, vadinamų Gatomis. Tyrinėtojai sutaria, kad šiuos himnus sukūrė Zaratustra. Gatos yra užrašytos Avestoje, šventuosiuose zoroastrizmo raštuose.

Tikima, kad Zaratustra gimė dabartinėje rytinėje centrinio Irano teritorijoje, tačiau dėl to nėra iki galo sutariama. Zaratustros gimimo datą nustatyti yra dar sunkiau. Tyrinėtojai ją nurodo laikotarpyje tarp 1700 m. pr. Kr. iki 600 m. pr. Kr. Bendrai sutariama, kad jis gyveno maždaug 1000 m. pr. Kr. ar dar anksčiau. Gatose yra sakoma, kad Zaratustra buvo kilęs iš Spitama šeimos, riterių šeimos. Zaratustros vardas graikiškai yra Zoroastras, tai reiškia „Auksinė Žvaigždė“ arba „Auksinė Šviesa.“ Jis buvo iš tos dvasininkų klasės, kurie kūrė mantras.

Pasak tradicijos, būdamas dvidešimties metų Zaratustra paliko savo tėvą, motiną ir žmoną ir iškeliavo ieškoti Tiesos. Po dešimties metų jis patyrė pirmąją iš daugelio savo vizijų. „Ant kranto jis pamatė švytinčią Būtybę, kuri pasisakė esanti Vohu Manah ‘Gerasis Tikslas’; ir ši būtybė atvedė Zoroastrą pas Ahurą Mazdą ir penkias kitas švytinčias būtybes, nuo kurių didžio švytėjimo jis nematė savo paties šešėlio ant Žemės.“ [Mary Boyce, Zoroastriečiai, jų religiniai įsitikinimai ir praktikos]

Ahura Mazda reiškia „Išmintingas Viešpats.“ Zaratustra pripažino Ahura Mazdą kaip vieną tikrąjį Dievą, visatos Kūrėją. Netrukus po šios savo vizijos, Zaratustra tapo Ahura Mazdos šaukliu ir pradėjo skelbti jo žinią. Jis įvykdė labai daug pasikeitimų atnešusią religinę reformą. Pagrindinis jo tikslas buvo išnaikinti blogį, ir jo pamokslai buvo nukreipti prieš senosios religijos devas (demonus).

Iš pradžių Zaratustra neturėjo didelio pasisekimo, skleisdamas savo žinią. Jį persekiojo devų dvasininkai ir pasekėjai, ir pasak tradicijos, mėgino jį daug kartų nužudyti. Zaratustrai prireikė dešimties metų, kad atverstų pirmąjį žmogų į savo religiją – savo pusbrolį. Jis tuomet dangišku vedimu buvo atvestas į karaliaus Vištaspos ir karalienės Hutaozos dvarą.

Vištaspa buvo doras, paprastas monarchas, tačiau jį supo karpanai, grupė sau naudos siekiančių, kitais žmonėmis manipuliuojančių dvasininkų. Jie sukvietė tarybą, kad mestų iššūkį naujo pranašo apreiškimams ir jiems pavyko įmesti jį į kalėjimą.

Pasak padavimo, Zaratustra laimėjo savo laisvę stebuklingai išgydydamas karaliaus mylimiausią juodą žirgą. Vištaspa davė jam leidimą mokyti naujojo tikėjimo savo žmoną, karalienę Hutaozą. Gražioji Hutaoza tapo viena iš didžiausių Zaratustros rėmėjų ir padėjo jam atversti Vištaspą.

Po dviejų ilgų metų monarchas pagaliau atsivertė. Tačiau Vištaspa norėjo gauti vieną paskutinį ženklą, prieš galutinai priimdamas naująjį tikėjimą. Jis paprašė parodyti, kokį vaidmenį jis vaidins dangaus pasaulyje. Kaip atsaką į tai, Ahura Mazda pasiuntė tris arkangelus į Vištaspos ir Hutaozos dvarą. Jie pasirodė kaip spinduliuojantys riteriai, apsikaustę šarvais ir jojantys ant arklių. Viename iš tekstų rašoma, kad jie atvyko tokioje didybėje, jog „jų spinduliavimas toje ištaigingoje rezidencijoje atrodė… kaip nutviekstas šviesos dangus, jų didelės galios ir triumfo šviesos;… kai juos pamatė, kilnusis karalius Vištaspa sudrebėjo, visi jo dvariškiai sudrebėjo, ir visi jo vadai buvo pasimetę.“ [Dinkart 7.4.75-76, cituota iš Bernard H. Springett, Zoroastras, Didysis Mokytojas]

Spinduliuodami akinančią šviesą ir griaustinio garsu jie paskelbė atvykę Ahuros Mazdos vardu, idant karalius galėtų gauti pilną Zaratustros žinią. Jie pažadėjo Vištaspai, kad jis gyvens 150 metų, ir kad jis kartu su Hutaozą susilauks nemirtingo sūnaus. Tačiau arkangelai perspėjo, kad, jeigu Vištaspa nuspręs nepriimti religijos, jo gyvenimas baigsis greitai. Karalius priėmė tikėjimą, ir visas jo dvaras pasekė karaliumi. Šventraščiuose rašoma, kad arkangelai tuomet apsigyveno su Vištaspa.

Pasak tradicijos, kai Zaratustra buvo septyniasdešimt septynerių metų, jį nužudė senosios Iranų religijos dvasininkas. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad jis mirė nuo žaibo ar ugnies iš dangaus. Didelė dalis to, kas nutiko po Zaratustros mirties skendi paslaptyje. Tyrinėtojai sako, kad jo pasekėjai sugrąžino į sistemą senuosius dievus, kuriuos Zaratustra buvo nukarūnavęs.

Kai į valdžią atėjo medai septintame amžiuje prieš Kristų, zoroastrizmas jau buvo viešpataujanti jėga Persijoje. Kai Aleksandras Didysis užkariavo Persiją 331 m. pr. Kr., jis nužudė dvasininkus ir sudegino karališkuosius rūmus, sunaikindamas visus rašytinius šaltinius apie zoroastrizmo tradiciją.

Nuo maždaug 225 m. pr. Kr. zoroastrizmas vėl atsigavo Persijoje ir buvo jos valstybinė religija iki maždaug 651 m., kai Persiją nukariavo musulmonai. Nors zoroastrizmas oficialiai buvo toleruojamas, arabų užkariautojai skatino atsivertimą į islamą, naudodami socialinio spaudimo būdus, ekonominius paskatinimus arba jėgą. Daugelis zoroastriečių atsivertė į islamą arba pasirinko emigraciją. Zoroastrizmui ištikimi žmonės, kurie pasiliko Persijoje, buvo apdėti mokesčiais už teisę praktikuoti savo tikėjimą. Vėlesniuose šimtmečiuose zoroastriečių persekiojimas vis stiprėjo. Tyrinėtojų vertinimais, šiuo metu zoroastrizmo religijos išpažinėjų pasaulyje gali būti apie 2,6 milijono. Daugiausia zoroastrizmą išpažįstančių žmonių gyvena vakarų Indijoje, centriniame Irane ir pietų Pakistane. Nedidelės zoroastriečių bendruomenės taip pat egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse. Didelė dalis to, ko mokė Zaratustra, toliau gyvuoja judaizmo, krikščionybės ir islamo religijose.

Šiandien Zaratustra yra pakylėtasis mokytojas, kurio sąmonė spinduliuoja ugninę aurą – visą deginančią meilę, savo šviesa praskrodžiančia viską, kas netikra. Mes vadiname jį Buda, nes jis yra pasiekęs trilypės liepsnos ir Kristaus proto išplėtimą tokiame iniciacijų lygmenyje, kurį vadiname budiškumo lygmeniu.

Būti Zaratustros akivaizdoje tai lyg būti pačios fizinės saulės akivaizdoje. Jo dvasinės ugnies ir fizinės ugnies įvaldymas yra jei ne pats aukščiausias, tai vienas iš aukščiausių tarp visų iš šios planetos pakilusių adeptų. Jeigu norite palaikyti Zaratustros liepsną, vizualizuokite jį saugojantį liepsną, dieviškąją kibirkštį jūsų pačių širdyje.

Zaratustros ašramas yra slaptojo širdies kambarėlio formos, kuris yra ta vieta, kurioje trilypė liepsna dega ant jūsų esybės altoriaus. Jūsų aukštasis dvasininkas, jūsų Šventasis Kristaus AŠ, pasitraukia į šį slaptąjį kambarėlį saugoti liepsną. Zaratustra yra pasakęs, kad galime lankytis jo ašrame, kai esame pasiekę būtiną širdies išvystymą. Jis neatskleidė savo ašramo vietos.

Pagal Mark L. Prophet ir Elizabeth Clare Prophet knygą „The Masters and their Retreats“ (Mokytojai ir jų Ašramai), kurią sudarė Annice Booth.


2004-12-28 Erdvės ir laiko kilmė