Vienovė su Dievu – proto koncepcija ar reali patirtis?
TEMOS: Žodžiai negali aprašyti Dievo pilnatvės – Dievo neįmanoma suprasti; Jis turi būti patirtas – kelias turi lygmenis – nuo primityvaus iki labiau realistiško požiūrio į Dievą – kvestionuokite savo Dievo įvaizdį – vienovė yra koncepcija – pasiryžimas kvestionuoti savo suvokimą – paleiskite visus proto įvaizdžius – tiesioginis Dievo Esaties patyrimas – palikite vienovės su Dievu koncepciją – vienovė yra aukščiau už visus santykius – kontrastų vilionė – kai ilgitės kažko daugiau už šį kontrastų pasaulį – pakilkite virš dualizmo – visus kontrastus pranokstanti palaima – kodėl mokytojai privalo atsitraukti – jūs galite patirti visumą – atraskite vidinį Dievą – perženkite žodžių ribas
Klausimas: Sveiki, per pastaruosius 6 mėnesius nemažai laiko praleidau skaitydamas jūsų svetainę ir klausydamas mp3 audio failų. Esu kilęs iš tradicinės krikščioniškos šeimos ir daugelis šių mokymų iš tiesų atrado atgarsį mano širdyje ir praplėtė mano akiratį. Ne viską suprantu ir ne su viskuo sutinku, tačiau neleidžiu, kad tai trukdytų man mėgautis dalykais, kuriuos galiu pilnai priimti ir kuriuose atrandu tikrą įkvėpimą.
Ir vis dėlto yra viena tema, kurioje norėčiau gauti daugiau aiškumo, jeigu tai būtų įmanoma.
Vienas iš dalykų, kuris mane labai praturtino, yra idėja apie mūsų Dieviškumą. Daug dėlionės detalių man sustojo į savo vietas, perskaičius šioje svetainėje mokymus, kuriuose yra apie tai kalbama.
Mano klausimas yra susijęs su teiginiu: „Yra tik vienas Dievas – Tu.“ Mano patirtis man rodo, kad Dievas taip pat yra didesnė esybė. Jis yra daugiau už mane, daugiau nei visų mūsų visuma, daugiau už pakylėtuosius mokytojus ir t.t. Kai jaučiuosi apsuptas Dieviškosios Meilės, nejaučiu, kad aš pats būčiau šia meile apsupęs save. Savo santykį su Dangiškąja meile matau kaip manyje kartu su ego vibruojantį Dievą, kuris taip pat yra ir už mano ribų esantis Dievas. Šis Dievas apima ir prasismelkia pro mane visą ir tuo pat metu jis yra didesnis už mane. Svetainėje yra pasakyta, kad šios dvi tarpusavyje sąveikaujančios dalys yra dvi mano paties dalys. Man yra sunku suvokti, kaip dviejų mano paties dalių meilė viena kitai gali būti tokia gyva, ir kaip viena dalis gali mylėti kitą, kuri yra jos pačios tąsa. Šis gyvumas ir turtingumas kyla dėl to, kad tai yra savitarpio santykis, kai kažkas, kas nėra aš, draugauja su manimi.
Tikiu, kad galime turėti ryšį su Dievu (su už mus pačius didesne esybe), tuo pat metu nebūdami atskirti nuo Dievo (nuo Dievo mumyse), ir taip yra dėl to, kad Dievo esybė, bent truputį, yra didesnė už mus visus kaip visumą. Ir būtent tokia yra mano Dievo patirtis.
Tikiuosi, kad galbūt galėsi daugiau paaiškinti šiuos niuansus, idant galėčiau įgyti aiškesnį tavo mokymų šiuo klausimu suvokimą.
Dėkoju už tavo tarnystę, kuri, esu tikras, daugeliui yra palaiminimas, įskaitant ir mane.
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Kas liečia tokius klausimus kaip šis, yra labai svarbu nesumaišyti substancijos su semantika. Dievo Esatis yra begalinė, o visi žodžiai yra baigtiniai. Todėl paprasčiausiai nėra įmanoma žodžiais adekvačiai aprašyti Dievo Esaties. Dievo Esaties neįmanoma suprasti; ją reikia patirti, kad galėtumėte pilnai ją įvertinti. Tad klausimas čia yra toks, ar žmonės savo dėmesį sutelks tik į mūsų naudojamus žodžius ar sugebės pažvelgti už jų ir atvers savo protą ir esybę tiesioginiam Beribės Esaties savyje patyrimui – nes tai yra vienintelė vieta, kurioje galite atrasti Dievą.
Žinoma, galvojimas, kad tam tikri žodžiai yra svarbesni nei paslėpta prasmė – Dvasia – kuri slypi už jų, yra tam tikro sąmonės lygmens funkcija. Todėl yra labai tikėtina, kad tam tikrame sąmonės lygyje esantys žmonės iš tiesų mėgins ginčytis su bet kokiais mūsų naudojamais žodžiais. Ir kadangi patyrėme tai vėl ir vėl, suvokiame, kad, kai kalbame apie Dievą (tai iš tiesų galioja visoms temoms, tačiau ypač galioja Dievo temai), privalome savo pasirenkamus žodžius pritaikyti prie tam tikro sąmonės lygmens ir turime priimti, kad žemesniame lygmenyje esantys žmonės įsižeis ir ginčysis su mūsų žodžiais. Būtent dėl to taip dažnai kalbėjau apie tuos, kurie turi ausis girdėti.
(Kartais net ir tie, kurie yra aukštesniame sąmonės lygyje ginčysis su mūsų žodžiais, nes nesugeba matyti, jog šių žodžių tikslas nėra duoti absoliučią ir neginčijamą tiesą – baigtiniais žodžiais to padaryti neįmanoma – kadangi šie žodžiai yra pritaikyti kitam sąmonės lygiui nei tas, kuriame yra jie patys.)
Kaip jau anksčiau keletą kartų sakiau, kelyje egzistuoja skirtingi lygmenys. Ir iš tiesų, kelią galima palyginti su sraigtiniais laiptais, vedančiais iš žemesnių į aukštesnius sąmonės lygmenis. Esminis dalykas, parodantis, kuriame sraigtinių laiptų lygmenyje yra žmogus, yra tai, kaip stipriai žmogus tapatinasi su forma ir tiki, kad forma arba materija turi galią jo Dvasiai.
Žemesniuose lygmenyse žmogus tiki, kad Dievo nėra ir todėl jis arba ji neturi jokios Dvasios. Toks žmogus tebėra pilnai susitapatinęs su forma ir todėl tiki, kad forma arba materija turi absoliučią valdžią jo tapatumui. Šiek tiek aukštesniame lygmenyje, žmogus tiki Dievu, tačiau šis jo dievas yra tolima būtybė danguje, kuri yra tarsi asmeninis burtininkas, vienus žmones mėgstantis, o kitus smerkiantis.
Žmogui augant link aukštesnio sąmoningumo, jo Dievo supratimas labai palaipsniui keisis, ir žmonių protai galiausiai atsivers pažangesniam požiūriui į Dievą. Žmogus gali palikti religinį Dievo įvaizdį, kuriame Dievas yra vaizduojamas išorine būtybe, ir pereiti prie dvasingesnio, mistiško požiūrio į Dievą, imdamas jį matyti savyje, o galiausiai ir visose formose. Tačiau lemiamas faktorius čia yra žmogaus pasiryžimas kvestionuoti savo Dievo įvaizdį. Jūs visada esate tam tikrame sąmonės lygyje ir šis lygis turi atitinkamą Dievo įvaizdį.
Kaip pakylate į aukštesnį lygį? Tiktai ryždamiesi kvestionuoti savo Dievo įvaizdį. Tad klausimas yra toks, ko reikės, kad žmogus įgytų šį norą kvestionuoti. Kai kuriems tam gali prireikti daug, labai daug gyvenimų, nes, pavyzdžiui, kai kurie fundamentalistai krikščioniai yra reinkarnavęsi rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie nenorėjo, kad mesčiau iššūkį jų proto įvaizdžiams prieš 2000 metų, ir dabar naudojasi mano mokymais, kad pateisintų savo nenorą kvestionuoti išorinio dievo danguje įvaizdį.
Kai vaikščiojau Žeme prieš 2000 metų, žinojau, kad dauguma žmonių nėra pasirengę Dievo įvaizdžiui, kurį skleidžiau, tačiau taip pat žinojau, kad duodu mokymus ateičiai, būtent šiandienai, kuomet daug daugiau žmonių bus pasirengę suvokti ir galiausiai įsisąmoninti mano mokymus, kad „Dievo karalystė yra jumyse,“ „Aš ir mano Tėvas esame viena“ ir kitus tokius mokymus.
Kai žmogus tampa atviresnis vienovei, natūralu, kad žmogus pereina skirtingus etapus. Iš pradžių, vienovės su Dievu koncepcija tik tai ir tebus – koncepcija. Tai reiškia, kad dėl jos galima ginčytis, ir kad žmogus gali ginčytis dėl tam tikros žodžių formuluotės. Tačiau šiam sąmonės lygiui yra bendra tai, kad nėra tiesioginio, neperfiltruoto vienovės su Dievu patyrimo. Žmogus gali būti patyręs dalinį patyrimą, tačiau šis patyrimas bus paveiktas žmogaus proto įvaizdžių.
Kaip jau daug kartų paaiškinome, susitapatinimas su forma prasideda nuo atskirties sąmonės, dualistinės sąmonės ir yra jos funkcija. Ši sąmonės būsena pasižymi tuo, jog, būdama atskirta nuo Dievo, ji niekada negalės patirti vienovės su Dievu. Todėl Dievą ji tegali mėginti suprasti, žiūrėti į jį ir sąveikauti su juo kaip su tolima būtybe, kurios neįmanoma pažinti per tiesioginį vienovės patyrimą, ir pažinti ją tegalima per koncepcijas, tai reiškia, per proto įvaizdžius.
Egzistuoja etapas kelyje, kuomet žmogus pradeda patirti tiesioginius, transcendentinius išgyvenimus, ir jų funkcija yra suteikti atskaitos tašką, parodantį žmogui, kad už jo proto įvaizdžių, už jo proto dėžutės egzistuoja didesnė realybė. Svarbiausias klausimas, apsprendžiantis žmogaus tolesnį progresą, yra žmogaus pasiryžimas kvestionuoti savo proto įvaizdžius, netgi kvestionuojant, kaip jie veikia žmogaus gyvenimo suvokimą. Tie, kurie tampa kaip maži vaikai ir ryžtasi kvestionuoti – atviru protu ir be jokio prisirišimo prie praeities įvaizdžių – darys greičiausią progresą. Tie, kurie tampa prisirišę prie tam tikro įvaizdžio – ar netgi pasikelia į puikybę, galvodami, kad jų turimas Dievo įvaizdis yra vienintelis teisingas – progresuos lėtai ar netgi regresuos.
Tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų suvoksite, jog didžiausią progresą padarysite tuomet, kai pasieksite tašką, kuriame suvoksite, jog nė vienas proto įvaizdis niekada nebus objektyvus beribės Dievo Esaties atžvilgiu. Ir todėl jums reikia kvestionuoti absoliučiai visus savo proto įvaizdžius, kad galėtumėte atverti savo protą pilnam ir neperfiltruotam Dievo Esaties patyrimui. Kitaip tariant, egzistuoja etapas, per kurį jūs palaipsniui tobulinate savo Dievo įvaizdį ir savo santykį su Dievu. Tačiau galutinė šio etapo išdava yra paleisti VISUS savo proto įvaizdžius apie Dievą ir netgi palikti idėją, kad turėtumėte turėti santykį su Dievu.
Viena iš subtiliausių iniciacijų šiame kelyje yra ta, kad turite palikti vienovės su Dievu koncepciją. Ar atkreipėte dėmesį į mano žodžių formuluotę? Pasakiau, kad turite palikti vienovės „koncepciją.“ Nesakiau, kad turite palikti vienovę. O koks yra skirtumas? Tol, kol laikysitės įsikibę į bet kokią proto koncepciją, tol jūsų ryšys bus su šia koncepcija, o ne su tikruoju Dievu. Tai yra panašu į mūsų dažnai naudojamą pavyzdį apie žmogų, dėvintį spalvotus akinius. Žmogus pasaulio nemato tokio, koks jis iš tiesų yra, bet mato pasaulio įvaizdį, egzistuojantį tik to žmogaus prote. Kai kurie žmonės yra taip stipriai įsimylėję savo susikurtą Dievo įvaizdį, kad jie šią Dievo koncepciją su savimi nešiojasi daugybę gyvenimų. Tik tuomet, kai jiems bus gana šio stabmeldiško Dievo įvaizdžio, palaipsniui jie atvers savo protą galimybei, kad tikrasis Dievas yra už VISŲ įvaizdžių ir koncepcijų ribų.
Kaip yra pasakyta aukščiau pateiktame laiške, santykis gali egzistuoti tik tarp dalių, kurias laikote bent šiek tiek atskiromis viena nuo kitos. Subtiliausias dualistinės sąmonės aspektas yra tas, kad formos – kurios juslėms ir išoriniam protui akivaizdžiai atrodo atskiros – yra iš tiesų laikomos atskiromis, užuot buvusios Vienos, nedalomos, pamatinės realybės išraiškomis. Tad kai šios dalys yra pradedamos laikyti atskiromis, atsiranda galimybė tarp jų egzistuoti santykiui. Tai tiesiog nėra įmanoma vienovėje. Buvimas vienovėje su Dievu yra aukščiau už bet kokius santykius, kadangi vienovėje neturite santykio su kita būtybe, kurią laikytumėte egzistuojant atskirai nuo savęs. Be to, tik tuomet, kai egzistuoja atskirtis, jums yra reikalingi įvaizdžiai ar koncepcijos. Jums nereikalingas joks įvaizdis apibūdinti tai, ką patiriate tiesiogiai ir be jokio filtro.
Tad ar jau suvokiate mano mintį? Egzistuoja etapas, kuriame pradedate atverti savo protą galimybei, kad iš tiesų yra toks dalykas kaip vienovė. Tačiau į šią vienovę žiūrite tik kaip į galimybę, tik kaip į proto KONCEPCIJĄ, užuot ją iš tiesų patyrę. Ir nors galite, šiame etape, patirti mistinių patirčių, jūsų proto įvaizdžiai šias patirtis nuspalvins, ir todėl jums atrodys, kad buvote užmezgę ryšį su išorine esybe. Tai gali jums suteikti vienovės pajautimą su šia esybe, kaip net ir asmeniniai santykiai su kitu žmogui gali jums suteikti vienovės pajautimą.
Tačiau, jeigu nepaliausite kvestionuoti savo proto įvaizdžių apie Dievą, pasieksite tašką, kuriame atiduosite troškimą turėti ryšį su išorine esybe. Tai neįvyks akimirksniu, tai vyks labai laipsniškai, jums pamažu imant patirti tikrą vienovę, kuriai nereikalingas kontrastas.
Atkreipkite dėmesį į sekančius žodžius iš klausimo: „Man yra sunku suvokti, kaip dviejų mano paties dalių meilė viena kitai gali būti tokia gyva, ir kaip viena dalis gali mylėti kitą, kuri yra jos pačios tąsa. Šis gyvumas ir turtingumas kyla dėl to, kad tai yra savitarpio santykis, kai kažkas, kas nėra aš, draugauja su manimi.“
Šie žodžiai labai gerai apibūdina pakopą, kurioje žmogus dar nėra praregėjęs iš visų savo proto įvaizdžių. Tai sakau ne tam, kad ką nors kaltinčiau, nes, kaip sakiau, tai yra visiškai natūrali pakopa kelyje iš atskirties į vienovę. Tačiau tai taip pat iliustruoja fundamentalią dualistinės sąmonės vilionę, tai yra, kad kontrastas tarp dviejų priešingų arba atskirų dalių ATRODO praturtinantis gyvenimą. Būtent ši vilionė tokią daugybę žmonių privertė įstrigti epiniame mąstyme, ir tiems, kurie nenori kvestionuoti šio mąstymo, tiesiog dar nebuvo gana kontrastuojančių patirčių, kurias galite patirti tik dualizme.
Vėlgi, mano tikslas nėra ką nors kaltinti, kadangi Laisvos Valios Įstatymas suteikia jums pilną teisę patirti tokias kontrastuojančias patirtis tiek ilgai, kiek tik norėsite. Tačiau galiausiai žmonės pasiekia tašką, kuriame pradeda klausti savęs, ar iš tiesų ši kontrastuojanti patirtis yra visas gyvenimas. Ir tai yra ta akimirka, kai žmogus iš tiesų pradeda ilgėtis vienovės – kurioje, jau pagal apibrėžimą, tokie kontrastai yra neįmanomi.
Koks yra jausmas būti vienovėje su Dievu? Na, egzistuoja subtilumas, kuris žemesniuose sąmonės lygmenyse gali atrodyti nelogiškas, absurdiškas ar netgi prieštaraujantis pats sau. Paimkime teiginį: „Mano patirtis man rodo, kad Dievas taip pat yra didesnė esybė. Jis yra daugiau už mane, daugiau nei visų mūsų visuma, daugiau už pakylėtuosius mokytojus ir t.t.“ Šis teiginys yra visiškai teisingas, ta prasme, kad jūs esate Dievo individualizacija, tačiau Dievo visuma iš tiesų yra didesnė už jus, didesnė už mane ir didesnė už mus visus.
Ir būtent dėl šio jausmo, kad Dievas yra didesnė esybė, dualistinė visagalės būtybės danguje koncepcija tampa tokia viliojanti. Tad kaip gi jūs – būdami didesnės esybės individualizacija – galite įžengti į vienovę su tuo, kas visada atrodys (bent jau tol, kol būsite Žemėje) didesnė esybė?
Būdas ištrūkti iš šios regimos misterijos yra pradėti mąstyti apie tai, kas yra dualizmas, ir pradėti mąstyti apie būtinybę pakilti virš kontrastų. Galite pradėti mąstyti apie tai, kaip mes paaiškinome, kad Buda neturi priešų ir atsisako suteikti dviem dualistiniams poliams bet kokią galią. Taip pat galite pamąstyti apie būtinybę išsilaisvinti nuo dualistinės kovos, nustodami save laikyti kitų žmonių ar net tamsos jėgų priešais, nustodami galvoti, kad turite su kažkuo kovoti. Tikiuosi, kad suvokiate, jog aš čia kalbu ne apie veiksmus, bet apie jūsų proto būseną. Galite sakyti, kad kai mečiau iššūkį rašto aiškintojams ir fariziejams, buvau jų priešpriešoje, tačiau esminis dalykas buvo mano proto būsena. Jeigu iš tiesų būčiau galvojęs, kad su jais kovoju dualistinėje kovoje, nebūčiau užsitarnavęs savo pakylėjimo.
Ir tuomet galite pradėti suvokti, kad vienybės ir vienovės patirtis pranoksta visus dalykus, kuriuos gali pasiūlyti dualizmas. Pavyzdžiui, turite palaimos koncepciją, kuri neturi priešingybės ir todėl skiriasi nuo laimingumo, kuris egzistuoja kontraste su nelaimingumu. Beje, įveikti kontrasto troškimą – galėtume netgi sakyti priklausomybę kontrastui – yra labai sunkus ir sudėtingas etapas kelyje. Tai dažnai gali atvesti prie beveik į šizofreniją panašios būsenos, kurioje atrodo, kad gyvenimas neturi jokios prasmės. Tai gali atvesti prie tam tikros depresijos formos, kuriame gyvenimas atrodo praradęs savo tikslą ir patrauklumą. Tačiau realybė yra tokia, kad būtent dualistinė kova prarado jums savo patrauklumą, tačiau jūs dar pilnai neįsiliejote į palaimą, egzistuojančią už visų kontrastų.
Mėginimas ištrūkti iš šio etapo gali panėšėti į tamsiąją sielos arba Dvasios naktį, kuomet iš tiesų jaučiatės taip, lyg Dievas, jūsų aukštesnysis aš ir pakylėtieji mokytojai būtų jus apleidę („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“). Taip yra dėl to, kad mes iš tiesų turime kuriam laikui pasitraukti, kol pradėsite atrasti Dangiškąją Esatį savyje. Jeigu mes toliau jums rodytumėmės arba atsakinėtume jums kaip išorinės būtybės, tik dar labiau sustiprintume atskirties koncepciją, ir tai iš tiesų sustabdytų jūsų augimą tam tikrame lygyje. Jums gali prireikti daug kantrybės šiam etapui įveikti, tačiau, jeigu atliksite paprastą pokytį sąmonėje, galėsite šį etapą įveikti labai greitai. Tiesą sakant, būtent jūsų prisirišimas prie savo proto įvaizdžių – ir jūsų norėjimas/nenorėjimas juos kvestionuoti – lemia, kiek laiko užtruksite šiame etape.
Galėtume sakyti, kad raktas šios tamsiosios nakties įveikimui yra išspręsti individualizacijos mįslę. Taip, jūs esate individuali esybė. Tačiau esate gimę iš visumos. Tad kas yra tikrasis jūsų aš? Argi tai nėra visuma? Žinoma, nepasieksite šios pakopos, jeigu nebūsite suvokę, kad už jūsų mirtingojo aš egzistuoja aukštesnis aš. Tad klausimas čia yra toks, kaip sparčiai sugebėsite išplėsti tą savo aukštesniojo aš pajautimą, kol suvoksite, kad jūsų AŠ ESU Esatis yra gimusi iš dar aukštesnės Esybės, o ši yra gimusi iš dar aukštesnės Esybės ir taip toliau iki paties Kūrėjo. Tad kas yra tikrasis jūsų aš? Argi tai nėra visų Būtybių Grandinės visuma, apimanti viską, kas egzistuoja?
Kaip galite įveikti iliuziją, kad individualizacija reiškia atskirtį? Suvokdami, kad Dievas yra jūs, o jūs esate Dievas. Tad nėra kito Dievo kaip tik aukštesnysis aš, kuriuo jūs esate. Todėl, kad nors ir esate individualizacija, turite potencialą patirti visumą. Sąmoningasis AŠ yra – kaip jau daug kartų aiškinome – už formos ribų, ir būtent dėl to jis turi gebėjimą transcenduoti bet kokią formą – bet kokį proto įvaizdį apie Dievą – ir patirti Dievo visumą.
Ir nors iš tiesų yra sunku patirti šią visumą ir toliau egzistuoti fiziniame kūne Žemės planetoje, iš tiesų yra įmanoma patirti vienovę su Dievu, kuri paverčia visas koncepcijas, visus žodžius ir proto įvaizdžius tuščiais ir nesvarbiais. Ir būtent tuomet nustojate turėti ryšį su koncepcija ir imate patirti beribę tikrojo Dievo prigimtį. Ir tą akimirką, barjeras tarp jūsų aš ir AŠ pradeda griūti, galiausiai atvesdamas jus iki taško, kuriame daugiau nebegalite egzistuoti Žemėje ir pakylate į pakylėtąją sąmonę, kurioje individualizacijos mįslė yra išsprendžiama per vienovės patyrimą, peržengiantį visų kontrastų ribas.
Tad koks yra jausmas pajausti vienovę su Dievu, dar tebebūnant įsikūnijime ir suvokiant, kad esate didesnės esybės individualizacija? Na, vėlgi, žodžiais nėra įmanoma to adekvačiai aprašyti. Tačiau naudodamiesi laiške pateiktais žodžiais, nuo kurių prasidėjo ši diskusija, galėtume sakyti, kad pakylate virš tos būsenos, kurioje turėjote ryšį su išorine esybe. Nustojate ieškoti ar melstis išorinei esybei ir pradedate matyti Dievą savyje. Tad užuot galvoję, kad išorinė būtybė ateis pas jus ir kažką dėl jūsų padarys, imate leisti vidiniam Dievui veikti per jus.
Tad kaip galite įžengti į vienovę? Transcenduodami pakopą, kurioje vienovė yra koncepcija, kuomet ji tampa patyrimu, kurio nesate linkę išreikšti žodžiais. Matote, ego ir dualistinė sąmonė puikiai sugeba sukurti labai sudėtingą vienovės koncepciją, kuri netgi gali suteikti jums tam tikrą vienovės pajautimą. Tačiau, kol būsite prisirišę prie žodžių, nebūsite vienovėje, kadangi jokie žodžiai nėra reikalingi vienovei patirti. Žodžiai yra reikalingi APRAŠYTI vienovei, tačiau aprašymas yra būtinas tik tuomet, kai vienovė yra koncepcija, o ne tiesioginė patirtis.
Tad iš kur jums žinoti, ar jau esate vienovėje? Na, atsakymas į klausimą: „Ar aš esu vienovėje?“ VISADA yra „Ne!“ Nes, kai iš tiesų esate vienovėje, klausimas tampa nebereikšmingas ir išgaruoja iš jūsų proto, kaip rasa išgaruoja, patekėjus jūsų Esaties Saulei.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com