Ar mes kuriame dar vieną dualistinę iliuziją iliuzijoje?
TEMOS: Kūrimas iš dualizmo sustiprina dualizmą – žmonės susikuria savo pačių pragarą – kosminis veidrodis – manymas, kad galite išsisukti nuo pasekmių – kitų žmonių kaltinimas dėl savo pačių padarytų pasirinkimų pasekmių – negatyvus sūkurys – Kristaus tiesos žiupsnio gavimas – Eikite dvasiniu keliu ir naudokitės įrankiais – kūrimas ir bendrakūrimas – Dievo valia nėra išorinė valia – Aha patyrimai
Klausimas: Mielas Jėzau, sakei šioje svetainėje, kad esame bendrakūrėjai su Dievu, tačiau gyvename atskirties iliuzijoje. Mano klausimas yra toks: Mes gyvename iliuzijoje. Kai kuriame, ar sukuriame dar vieną iliuziją iliuzijoje? Kaip mums transmutuoti iliuziją, ir iš kur mums žinoti, kad ją jau transmutavome?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Tam tikra prasme esi teisus. Atskirties iliuzija kyla iš dualistinės sąmonės, dualistinio proto. Todėl, kol kuriate, remdamiesi dualistinėmis šio proto vizijomis, tol tik stiprinate ir didinate iliuziją. Štai kodėl sakiau:
22 „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis viena, visas tavo kūnas bus šviesus.
23 O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mato, 6 skyrius)
Pikta akis yra dualistinės sąmonės metafora. „Viena akis“ yra metafora vieningai Kristaus proto vizijai, per kurią matote save vienovėje su Dievu. Ir tik tuomet galite būti bendrakūrėjais, užuot buvę kūrėjais.
Nors egzistuoja galutinė riba, gyvybės srautas gali labai giliai nusileisti į šias savo susikurtas dualizmo iliuzijas. Tiesą sakant, pragaras yra sąmonės būsena, vieta sąmonėje, kuri yra dualistinės sąmonės, susijusios su šia planeta, galutinis kūrinys. Tačiau daugelis žmonių fiziniame įsikūnijime taip giliai nusileido į dualistinę sąmonę, jog iš esmės kuriasi savo pačių privatų pragarą čia Žemėje.
Kai esate įstrigę dualizme, tampate save išpildančia pranašyste. Išsamiau apie tai paaiškinu knygoje Kelionė mistiniu Jėzaus keliu, tačiau šio mokymo esmė yra ta, kad materiali visata – su visais keturiais jos lygmenimis, kaip paaiškinau kitur – veikia kaip veidrodis. Kad ir ką žmonės beišsiųstų į visatą, kosminis veidrodis atspindės jiems tai atgal.
Tad paimkime dabar gyvybės srautą, kuris įstrigo dualistinėje sąmonėje. Šis gyvybės srautas mano, jog yra darytojas ir iš tiesų gali sukurti kažką be Dievo ir nenaudodamas Dievo energijos. Gyvybės srautas mano, jog kuria naudodamas materiją ir materiją valdančius dėsnius, ir nesugeba suvokti, jog materija tiesiog yra Dievo energijos išraiška. Ši buvimo darytoju iliuzija yra esminė atskirties sąmonės pasekmė.
Kadangi gyvybės srautas nebelaiko savęs visumos dalimi, galvodamas, kad jo neveikia visumą valdantys įstatymai, gyvybės srautas ima tikėti, jog yra pats sau įstatymas. Jis gali imti tikėti, jog jį veikia tik materiją regimu būdu veikiantys įstatymai. Kitaip tariant, jis nemato negatyvių savo veiksmų pasekmių ir ima manyti galintis išsisukti nuo pasekmių. Tad gyvybės srautas nugyvena vieną arba keletą gyvenimų, per kuriuos siekia žemiškos valdžios ir malonumų, nemąstydamas, kokias pasekmes tai turės visumai (kurios dalimi jis yra – šio fakto jis nesuvokia). Po kelių gyvenimų, gyvybės srauto karma jį neišvengiamai pasiveja, pasireikšdama negatyviais įvykiais jo gyvenime.
Staiga gyvybės srautas yra grubiai pažadinamas iš miego ir suvokia, jog materiali visata nebepaklūsta jo troškimams ir įsitikinimams. Tačiau dėl dualizmo sąmonės, gyvybės srautas nesugeba suvokti priežasties-pasekmės ryšio, nesugeba suvokti, jog egzistuoja ryšys tarp jo dabartinio požiūrio, jo praeities veiksmų ir to, kas su juo šiuo metu vyksta. Ir dėl šios dualizmo sąmonės gyvybės srautas nesugeba pripažinti, jog pats pasėjo tai, ką dabar pjauna. Tad jis puola ieškoti, kam galėtų suversti kaltę.
Ir dabar daugelis gyvybės srautų patiki netikru, daugelio religijų skleidžiamu įvaizdžiu, kad dėl viso to yra kaltas Dievas, nes jis yra pikta ir baudžianti dievybė. Ir dabar gyvybės srautas nugyvena visą savo gyvenimą pykdamas ant Dievo, nuolatos siųsdamas į visatą baimės, pykčio ir kaltinimų vibracijomis persunktą energiją. Kosminis veidrodis šią energiją neišvengiamai jums atspindės atgal, o kai tai įvyks, gyvybės srautas laikys tai įrodymu, kad pikto Dievo įvaizdis yra teisingas. Tuo būdu dualistinė gyvybės srauto pasaulėžiūra tampa savaime išsipildančia pranašyste, galiausiai galinčia atvesti gyvybės srautą į giliausios atskirties nuo Dievo sąmonę, į tai, ką žmonės vadina pragaru.
Kaip gyvybės srautas galėtų ištrūkti iš šio žemyn traukiančio sūkurio? Jis tai galėtų padaryti, naudodamasis aukštesniuoju samprotavimu, tuo, ką žmonės vadina intuicija, bet kas iš tiesų yra jūsų Kristaus AŠ. Turite gauti Kristaus tiesos žiupsnį – tai yra kūnas, kuris dėl jūsų padalijamas – ir turite leisti jam pakylėti jūsų sąmonės vibracijas, kol ji ims rezonuoti su tiesos vibracija.
Žinau, jog gali atrodyti neįmanoma ištrūkti iš dualizmo iliuzijos, tačiau iš tiesų tai nėra taip sunku. Kiekvienas dvasios ieškotojas jau yra tam tikru laipsniu išsiugdęs savo intuicinius gebėjimus. Kitaip tiesiog nesugebėtumėte atpažinti tiesos, ar ji būtų šioje svetainėje ar kitur. Tiesiog turite ir toliau stiprinti savo intuicinius gebėjimus, studijuodami dvasinius mokymus ir praktikuodami dvasinius ritualus. Tačiau galite padaryti didelį žingsnį į priekį, sąmoningai suvokdami tiesą, kad egzistuoja realybė už jūsų žemesniojo proto ir masinės sąmonės sukurtos dualistinės iliuzijos.
Tad naudokitės mūsų įrankių skyrelyje duotais įrankiais ir prisiminkite posakį: „Kantrybe laimėsite savo sielas“ (Luko 21,19). Eidami dvasiniu keliu, palaipsniui nugriausite iliuzijos sienas, Majos sienas, kuriose įkalintas jūsų protas.
Ir paskutinė mintis pamąstymui. Pamąstykite apie tai, kad kurdami tiktai didinate iliuzija, tuo tarpu bendrakurdami pakylate virš iliuzijos. Kūrimo sąvoka reiškia, jog esate atskirti nuo Dievo ir kuriate savarankiškai. Tai visada yra iliuzija, nes jūs esate Dievo dalis ir nė viena Dievo dalis negali būti atskirta nuo Dievo. Bendrakūrimas reiškia, kad žinote, jog naudojate Dievo energiją ir esate pasišventę dirbti Dievo įstatymų ir jo aukštesnės vizijos ribose. Štai kodėl sakiau:
Iš savęs aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“. (Jono 5,30)
O Jėzus jiems atsakė: „Mano Tėvas dirba ir aš kartu dirbu.“ (Jono 5,17)
Žinoma, kai esate įstrigę atskirties sąmonėje, laikote Dievą išorine dievybe, diktuojančia jums ką daryti pagal jo svetimą valią. Kai įveikiate dualizmą, matote, kad Tėvas yra jūsų AŠ ESU Esatis, kurios tąsa jūs esate. Todėl Tėvo valia nėra išorinė, ji yra jūsų aukštesniojo aš valia. Todėl, sekdami šia valia, nepaaukosite ir neapribosite savo laisvės. Sekti šia valia yra didžiausias jūsų gyvybės srauto džiaugsmas, vedantis į tikrąją kūrybinę laisvę, į bendrakūrimą, kuris jus išlaisvins, užuot dar stipriau įkalinęs dualistiniame sūkuryje.
Iš kur žinosite, kad įveikėte iliuziją? Iš daugybės nedidelių patirčių, dažnai dar vadinamų „Aha“ patyrimais, kuomet suvokiate, jog atpažinote aukštesnę tiesą. Vėliau patirsite dar dramatiškesnių persilaužimo patirčių. Tačiau net ir šios patirtys nebūtinai reikš, jog visam laikui transcendavote iliuziją. Žemesniuose kelio lygmenyse tik retkarčiais išvysite realybės prošvaistes, išnyrančias už iliuzijų šydo. Aukštesnėse pakopose matysite daugiau tiesos nei iliuzijų, o tuomet galiausiai, vieną dieną, iliuzijų nebeliks.
Patikėkite manimi, kai ten būsite, žinosite. O kol jūsų prote tebėra šis klausimas, dar neatvykote. Tačiau, jeigu judėsite į priekį, TIKRAI atvyksite. Ir aš pirmas jus pasitiksiu!
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com