Kelio į Damaską patyrimas

Klausimas: Dvasiniame kelyje buvau ištisus dešimtmečius, ir nors žinau, kad padariau progresą sąmonėje, kartais jaučiuosi atsiliekantis nuo ten, kur galėčiau būti, nes niekada neišgyvenau kažko panašaus į kelio į Damaską patyrimą, kurį atrodo išgyvenę daugelis dvasios meistrų. Gal tai tėra „savastis“, kylanti iš kolektyvinio programavimo ir susijusi su iliuziniais ir nepagrįstais dvasiniais lūkesčiais, kaip antai su lūkesčiu, kad bet kurią akimirką mums turėtų pasirodyti mokytojai?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Jėzaus per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2021 metų vebinare „Ideologijų eros pabaiga“.

Tai yra labai individualu, su kuo jūs susidursite savo dvasiniame kelyje. Ir yra labai, labai svarbu, kad netaikytumėte tam vertybinio vertinimo. Svarbu nesusikurti kažkokio reliatyvaus kriterijaus, kad jeigu esate pažengęs dvasios mokinys, turėtumėte patirti tam tikrus patyrimus.

Turite ištisą kultūrą Naujojo Amžiaus, dvasinėse ir netgi daugelyje religinių organizacijų, kad tariamai turėtumėte patirti šiuos dramatiškus arba kulminacinius patyrimus. Turite didelę grupę žmonių Naujojo Amžiaus žmonių grupėje, kurie yra įstrigę šiame nesibaigiančiame kulminacinių patyrimų gainiojimęsi.

Na ir dabar, kai pažvelgiate į šią kulminacinio patyrimo koncepciją, suvokiate, kad jau pats jos apibrėžimas reiškia, kad išgyvenate patyrimą, ir nėra nieko aukštesnio už šį patyrimą. Tačiau kai kurie žmonės ne tik pradeda norėti pakartotinai patirti kulminacinį patyrimą, jie taip pat nori patirti dar aukštesnį kulminacinį patyrimą. Tad jie pradeda reitinguoti kulminacinius patyrimus. Kai kurie kulminaciniai patyrimai yra labiau kulminaciniai už kitus. O tai, žinoma, yra priešinga dvasiniam augimui.

Tai jus įveda į varžymosi mąstymą, kuris iš tiesų negali jums suteikti dvasinio augimo, nes kokia yra dvasinio augimo esmė? Esmė yra paleisti ego, o ne jį stiprinti. O ego mėgsta pasinaudoti dvasiniu patyrimu ir sakyti: „Tu tikrai esi labai pažengęs dvasingas žmogus, nes patyrei visus šiuos patyrimus.“

Turite čia būti labai atsargūs. Turite suvokti vieną labai, labai paprastą dalyką. Ėjimo dvasiniu keliu tikslas nėra išgyventi šiuos dramatiškus arba kulminacinius patyrimus. Jo tikslas yra išlaisvinti jus nuo tam tikrų įsitikinimų ir reakcinių šablonų, nuo „atskirųjų savasčių“, kaip mes tai vadiname, esančių jūsų keturiuose žemesniuosiuose kūnuose.

Tad ko jums asmeniškai reikės, kad taptumėte laisvi? Kai kuriems žmonėms reikės tam tikrų patirčių, ir būtent dėl to jie išgyvena tam tikrą patyrimą. Tačiau daugelis žmonių sugeba eiti pastoviu, lėtu, progresuojančiu keliu, kuriame jie palaipsniui paleidžia savo iliuzijas. Ir jiems dramatiški patyrimai nėra reikalingi.

Taip pat turite suprasti, kad buvo žmonių, kurie išgyveno šiuos dramatiškus atsivertimo patyrimus, panašius į patyrimą kelyje į Damaską. Galite paklausti, ar tai tikrai buvo dvasinis patyrimas, kurį išgyveno Paulius? O gal tai buvo atsivertimo patyrimas, kuomet jis staiga pamatė, kaip stipriai klydo savo ankstesniame požiūryje – koks žalingas buvo šis jo požiūris?

Galite savęs paklausti: „Kodėl Paulius išgyveno tą patyrimą?“ Na, jeigu pažvelgtumėte į tikrąją situaciją, pamatytumėte, kad jis persekiojo krikščionis, jis buvo nusiteikęs priešiškai krikščionybės religijos atžvilgiu. Tačiau Pauliaus dangiškojo plano dalis buvo tapti krikščionių evangelistu. Jis priešinosi tam, kas buvo jo dangiškojo plano dalis. Ir jo priešinimasis darėsi vis intensyvesnis, kol staiga jis nebegalėjo daugiau to ištverti. Ir tuomet jame įvyko kažkoks lūžis, jis paleido priešinimąsi. Ir tai jam parodė labai didelį kontrastą tarp priešinimosi, kurį anksčiau turėjo, ir laisvės nuo priešinimosi. Ir jis tai išgyveno tam tikru būdu.

Matote, šis patyrimas įgijo dramos požymių dėl kontrasto tarp jo priešinimosi ir priešinimosi paleidimo. Būtent priešinimosi intensyvumas sukūrė kontrastą. Na, daugelis jūsų neturite tokio pasipriešinimo dvasiniam augimui, ir būtent dėl to galite augti pastovesniu tempu. Jūs neturite kontrasto.

Taip pat turite suprasti, kad pradiniuose kelio etapuose neretai nutinka taip, kad žmonės gali išgyventi kulminacinį patyrimą, dramatišką patyrimą, nes vis dar tebeegzistuoja kontrastas tarp jų ankstesnės sąmonės būsenos ir aukštesnės sąmonės būsenos, į kurią jie pradeda judėti. Tačiau kai pakylate aukščiau kelyje, kai pakylate aukščiau 144 sąmonės lygmenų skalėje, ir ypač kai pakylate virš 96 lygmens, daugiau nebejaučiate tokio kontrasto, nes dabar jau esate pasiekę aukštesnį sąmonės lygį. Skiriasi tik gradacija. Tad kur gi kontrastas?

48 sąmonės lygyje, pasipriešinimo įveikimas ir 49 sąmonės lygmens patyrimas, net ir trumpas šio lygmens patyrimas, gali atrodyti kaip didelis kontrastas. Tačiau kai pereinate iš 102 į 103 lygmenį, nebėra tokio didelio kontrasto, kontrastas yra mažesnis, jis nebėra toks dramatiškas. O taip pat poveikis dar yra ir toks, kad žemesniuose sąmonės lygmenyse kai kuriems žmonėms reikalingas nepaneigiamas patyrimas, kurio jų išorinis protas negalėtų paneigti, negalėtų uždangstyti, negalėtų sumenkinti. Tai šiems žmonėms yra būtina.

Tačiau žmonėms, kurie yra pasiekę didesnę brandą dvasiniame kelyje, nereikalingi tokie patyrimai. Iš tiesų dažnai būna taip, kad kuo aukščiau kylate, tuo mažesnis darosi kontrastas. Vis mažiau ir mažiau gaunate dramos pamokų – pojūtį, kad išgyvenate kulminacinį patyrimą. Jūs iš tiesų pasiekiate tašką, kuriame pradedate patirti tą sąmonės būseną, kurią vadinau „Dievo Karalyste“, o Buda vadino palaima, kuomet esate tokioje subalansuotoje, neutralioje proto būsenoje, kad daugiau nebejaučiate tų didelių kontrastų.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels