Kas nutinka mirus teroristui?

TEMOS: Priklauso nuo bendros žmogaus sąmonės būsenos – gyvybės srautas turi tam tikrą jam skirtą laiką materialioje visatoje – net ir tam tikro žiaurumo įvykdymas nereiškia automatiškos antrosios mirties – kai kurie žino, kad jų galimybė artėja į pabaigą ir todėl ima daryti ekstremalius dalykus – pavyzdys čia būtų Hitleris – daugelis teroristų yra įstrigę juodai baltame mąstyme – piktavališki veiksmai dažnai nėra daromi piktavališkų būtybių – teroristai dažnai susitinka savo aukas – rugsėjo vienuoliktosios aukų ir šias aukas nužudžiusių gyvybės srautų susitaikymas dvasinėje karalijoje – įsikūnijime esantiems žmonėms taip pat reikia atleisti ir judėti toliau – dualistinę kovą įmanoma sustabdyti tik per atleidimą

Klausimas: Kas nutinka mirus teroristui? Ar jis patiria antrąją mirtį?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Kas nutiks žiaurumo aktą įvykdžiusiam žmogui priklausys nuo žmogaus bendros sąmonės būsenos. Ir čia aš neturiu omenyje tos sąmonės būsenos, kurioje žmogus buvo tą akimirką, kai įvykdė žiaurumo aktą; turiu omenyje ilgalaikę sąmonės būseną, gyvybės srauto būseną, jo dvasinio augimo būseną.

Noriu, kad suvoktumėte, jog antrosios mirties koncepcija nėra susijusi su žmogaus viename gyvenime pademonstruotu elgesiu. Antroji mirtis ateina tuomet, kai gyvybės srautas jau būna turėjęs užtektinai laiko materialioje visatoje. Šis laikas nėra absoliutinis, baigtinis skaičius, nes priklauso nuo kiekvieno gyvybės srauto. Jis yra susijęs su gyvybės srauto turėtais pasiekimais prieš savo nuopolį. Tai lemia, kiek laiko bus skirta gyvybės srautui sugrįžti į aukštyn kylantį kelią. Tad, kai gyvybės srautui yra paskiriamas tam tikras laikas, šis gyvybės srautas turi laisvą valią daryti ką tiktai nori Žemėje. Ir nors šis gyvybės srautas būtų įvykdęs tam tikrą žiaurumo aktą, tai nereiškia, kad jis iš karto patirs antrąją mirtį ar paskutinį teismą po šio gyvenimo.

Jeigu gyvybės srautas dar turi jam likusio laiko, tuomet jam bus pademonstruota dvasinė jo veiksmų realybė, idant jis turėtų galimybę pamatyti šiuos veiksmus be filtro, kurį turėjo būdamas įsikūnijime. Tad kitaip tariant, gyvybės srautas gali pažvelgti į savo veiksmus be dvasinio aklumo, paskatinusio jį šiuos veiksmus padaryti. Ir šiuo būdu gyvybės srautas gali gauti galimybę pakilti virš šios sąmonės, galbūt netgi apsigręžti aplinkui ir pradėti kelionę aukštyn, tolyn nuo smurto.

Tačiau, žinoma, yra ir tokių teroristų, kurie šiuos žiaurumus vykdo būtent dėl to, kad jiems skirtas laikas artėja į pabaigą ir jie nesąmoningai tai jaučia. Ir todėl jie užkalkėjo savo sąmonėje ir sukietino savo širdis iki beveik neįsivaizduojamo lygmens. Adolfas Hitleris čia būtų puikus tokio gyvybės srauto pavyzdys – jo širdis buvo pavirtusi akmeniu, ir jis žinojo, kad jo laikas greitai baigsis – ir todėl visiškai nekreipė dėmesio į savo veiksmų pasekmes, galvodamas, kad, „kol esu įsikūnijime darysiu, ką, po velnių, noriu.“

Tai iš tiesų galioja kai kuriems teroristams, tačiau ne didžiajai jų daliai. Tiesą sakant, daugelis jų iš tiesų yra dvasingi gyvybės srautai, kurie buvo nuvesti į juodai balto mąstymo klystkelį, kuris yra bet kokio terorizmo, smurto ir kitų žiaurumo formų priežastis. Kai žvelgiate į tam tikrą veiksmą, galite sakyti: „Tai yra piktavališkas veiksmas,“ tačiau turiu jums pasakyti, kad daugeliu atvejų – absoliučioje daugumoje atvejų – piktavališki veiksmai nėra įvykdomi piktavališkų būtybių. Juos įvykdo būtybės, kurios tiesiog pasiklydo dualistinėje sąmonėje, juodai baltoje sąmonėje, o kai kuriais atvejais pilkoje sąmonėje, pilkame mąstyme. Ir todėl jos nesugeba pilnai matyti savo veiksmų ir šių veiksmų pasekmių realybės.

Su teroristais dažnai nutinka taip, kad jiems yra suteikiama galimybė susitikti savo aukas. Pavyzdžiui, teroristams, kurie įskraidino lėktuvus į Pasaulinio Prekybos Centro bokštus, iš tiesų buvo suteikta galimybė susitikti su dauguma iškeliavusių gyvybės srautų, su dauguma gyvybės srautų, kurie buvo nužudyti šioje katastrofoje. Ir jiems buvo suteikta galimybė dirbti link tarpusavio supratimo, idant jie turėtų galimybę vienas kitą suprasti ir pakilti virš savo išorinių skirtumų ir atleisti vienas kitam.

Daugeliu atvejų, kai kurie gyvybės srautai nesugeba pilnai pripažinti, ką iš tiesų padarė. Jie patiria tokį didelį šoką, suvokę, kad iš tiesų nužudė tiek daug žmonių, kad netgi nesugeba į tai pažvelgti, bet turi bėgti ir slėptis nuo savo padarytos realybės – nes kitaip būtų sužlugdyti emociškai, ar bent jau taip jaučiasi.

Ir todėl ne visi sugeba pasinaudoti šia galimybe. Tačiau turiu jums pasakyti, kad dvasinėje karalijoje įvyko labai didelis susitaikymas tarp aukų ir rugsėjo 11-osios kaltininkų. Ir iš tiesų būtų labai naudinga šios planetos tolesniam progresui, jeigu žmonės, kurių šeimos nariai arba draugai žuvo šiuose incidentuose, taip pat siektų atleisti ir suprasti, idant būtų galima ištrinti vis dar tebeegzistuojančius įrašus. Nes galiu jus užtikrinti, kad dauguma žmonių, kurie buvo nužudyti, iš tiesų sugebėjo atleisti, matydami, jog Žemei bus geriau, jog tai padės nugalėti terorizmą, jeigu jie atleis. Nes laikydamiesi įsikibę savo žaizdų ir sužeidimų, jie tik toliau stiprintų dualistinę kovą, kuri yra tikroji terorizmo priežastis.

Nes, kaip paaiškinau savo mokymuose apie karą Irake ir savo komentaruose apie rugsėjo 11-ąją, būtent dualistinė kova iššaukė šį įvykį. Ir todėl žmonės, kurie buvo į ją įtraukti abejose pusėse, tiesiog buvo į tai įtraukti. Jie visi, taip sakant, tapo dualistinės sąmonės aukomis. O tie, kurie vis dar tebekovoja mūšį šiandien, taip pat yra aukos. Ir vienintelis būdas iš tiesų sustabdyti šį ciklą yra tai, kad žmonės Vakaruose, gyvenantys šalyse, kurios yra toliau pažengusios už Vidurio Rytuose esančias šalis – pakiltų virš savo žaizdų ir nuspręstų atleisti, šitaip atimdami galią iš dualistinių jėgų ir dualistinės kovos.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2008 Kim Michaels