Nepakeliama vidinė įtampa ir skausmas
Klausimas Kimui: Norėčiau toliau pagvildenti klausimą apie kosminę gimimo traumą ir įtampą, kurią jis patyrė. Ar bent jau užduoti klausimą, kuris yra bent dalinai su tuo susijęs. Pastebėjau, kad pastaruoju metu jaučiu gana daug įtampos ir į paviršių iškyla daug skausmo. Ir matau, kad už to slypi tam tikros iliuzijos. Pavyzdžiui, galiu mentališkai suvokti, jog tai nėra tiesa, kad nesu pakankamai geras. Ir vis dėlto, yra tiek daug skausmo, susijusio su šiuo įsitikinimu. Daugelyje praktinių situacijų, padarau „klaidą“ arba man susidaro įspūdis, kad kažkas galvoja, jog padariau klaidą. Ir tai tiesiog yra taip skaudu. Tad man būtų įdomu išgirsti, ar tu pats neturėjai tokių periodų, galbūt netgi patyrei tai ilgesnį laiką, kai tiesiog jautei skausmą viduje? Tarsi jis būtų be pabaigos.
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2026 m. konferencijoje Lietuvoje.
Kimas: Taip, pilnai suprantu, apie ką kalbi. Turiu omenyje, vaikystėje turėjau problemą, kuri mane tam tikrose situacijose labai stipriai trikdydavo, o kitose situacijose to visiškai nebūdavo. Tačiau kartais nutikdavo situacijose, kai jausdavau, kad padariau kažką kvailo, pasakiau kažką kvailo, ar kiti žmonės galvojo, kad esu kvailas. Ir tuomet jausdavau labai labai didelę gėdą. Kartais tai būdavo taip stipru, kai galėdavau jausti beveik fizinį skausmą savo širdyje. Ir kartais tai būdavo beveik kaip Tureto sindromas. Arba sakydavau tokius dalykus: „Negaliu to pakelti, aš nuo to pavargau,“ arba kažką panašaus. Kartais netgi pasakydavau tai garsiai. Laimei, dažniausiai tai darydavau būdamas vienas. Išmokau su tuo gyventi ir tai užgniaužti. Didžiąją laiko dalį to nejausdavau. Tačiau vis tiek daugelį pirmųjų savo gyvenimo metų nuolat vertindavau save, ypač būdamas grupėje. Tačiau dažnai tai vykdavo grupėje. Tarkime, kalbėdavau priešais grupę ir suskeldavau juokelį, iš kurio niekas nesijuokdavo. Tuomet jausdavau gėdą. Ilgą laiką su tuo galynėjausi.
Ir iš tiesų tik po to, kai gavome mokymus apie atskirąsias savastis ir avatarus, pradėjau tai išrišti. Nes tai padėjo man suvokti, jog tai buvo atskiroji savastis, kuri buvo mano gimimo traumos dalis, kuomet jaučiau, po to kai atėjau į Žemę ir turėjau šį princo ant balto žirgo įvaizdį, ir kai nukritau nuo žirgo veidu į purvą, mano savivaizdis buvo sudaužytas į šipulius, ir jaučiau dėl to labai didelę gėdą. Ir iš tiesų tai išsisprendė tik tuomet, kai pamačiau, jog tai tėra savastis. Turiu omenyje, tai iš tiesų nieko nereiškė.
Spėju, kad iš pradžių buvo fazė, kai mentališkai suvokei, jog žiūri į iliuziją, tačiau jungiklis dar nepersijungė, nes tai vis dar buvo apaugę didele vidine energija.
Taip, iš pradžių pradedate mentališkai tai suprasti, suvokiate tendenciją. Tai yra, jūs tarsi turite atskirosios savasties koncepciją, ir tai yra tik iliuzija, ir jūs netgi galite tam tikru laipsniu pamatyti tą iliuziją, tačiau dar nesate iš jos išėję.
Aš jau anksčiau dirbau su savo psichologija. Kai lankydavausi terapijoje praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, aš taip pat su tuo dirbau ir pasiekiau tašką, kai jaučiau pagerėjimą. Geriau galėjau su tuo susitvarkyti, tačiau tai vis dar nebuvo niekur dingę. Kai gavau mokymus apie savastį, suvokiau, jog turiu tai paleisti. Tai tiesiog turi būti paleista. Tačiau ilgą laiką buvo pernelyg skausminga į tai pažvelgti, nes, žinoma, patirdavau skausmą, kai į tai nukreipdavau savo dėmesį.
Atvirai sakant, negaliu net prisiminti, kaip tai įvyko, nes tai įvyko labai palaipsniui. Tikriausiai užtrukau kelerius metus su tuo galynėdamasis, ir dalį laiko jausdavau intensyvesnį skausmą, nes skausmas sukildavo, kai į tai nukreipdavau savo dėmesį. Aš, žinoma, išsakiau prašymus energijai transmutuoti, bet tuomet tiesiog atėjo momentas, kai kažkas manyje tarsi atsileido, kažkas manyje perlūžo ir to tiesiog nebeliko. Tai tiesiog dingo. Ir nėra taip, kad galėčiau jums duoti stebuklingą formulę, nes kiekvienam tai yra individualu.
Na, iš pradžių buvo fazė, kai suvokiau, jog galvoju, kad visi kiti mano, jog esu kvailas, ir tai, ką padariau, buvo gėdinga. Tačiau suvokiau, kad dauguma žmonių tikriausiai taip negalvoja, kad aš tai tik įsivaizduoju. Aš reaguoju į tai, kaip galvoju, jog šie žmonės į mane žiūri, tačiau tikriausiai jie į mane taip visiškai nežiūri. Ir taip pat buvo fazė, kai suvokiau, jog ši savastis mane vertė manyti, kad visas pasaulis didžiąją savo laiko dalį praleidžia žiūrėdamas į Kim Michaels ir galvodamas: „Ar jis dabar ruošiasi padaryti kažką gėdingo, nes tuomet galėsime iš jo pasijuokti.“ Ir suvokiau, kad aš nežiūriu į kitus žmones, siekdamas pamatyti, ar jie padarė kažką gėdingo, nes esu pernelyg giliai paniręs į save, ir tikriausiai taip pat yra ir su visais kitais. Niekas iš tiesų į mane nežiūri. Tiktai aš pats į save žiūriu. Ir tiesiog atėjo momentas, kai pagalvojau: bet juk tai kvaila! Ir tai man padėjo pažvelgti į tai šiek tiek humorišku būdu, nes kai galite iš to pasijuokti, negalite su tuo tapatintis ir iš to juoktis tuo pačiu metu. Tai tiesiog neįmanoma.
Ar gali mums pasakyti juokelį, kad pamatytum, ar tai buvo geras juokelis? Ir jeigu niekas iš jo nesijuoktų, ar jaustum dabar gėdą? Ar gali mums pasakyti juokelį ir pažiūrėti, ar mes iš jo pasijuoksime?
Bet aš ką tik pasakiau jums keletą juokelių. Tiesiog sakau, kad suprantate, jog skausmas gali būti sunkiai pakeliamas, tačiau turite rasti būdą pažvelgti už skausmo, ieškoti įsitikinimo. Nes skausmą jaučiate tik dėl to, kad yra kažkoks įsitikinimas, per kurį jūs teisiate save, ką turėtumėte ar neturėtumėte daryti. Ar gali galbūt šiek tiek apibūdinti tą skausmą? Kas tau sukelia skausmą?
Na, daugumoje situacijų tai yra, kad jaučiu, jog padariau klaidą. Ir padariau kažką ne taip.
Koks yra jausmas? Turiu omenyje, jeigu išreikštum jį žodžiais, kaip sakiau, aš jaučiau gėdą. Jaučiausi kvailas.
Na, gėda nebūtų tas žodis, kurį naudočiau. Tačiau tai yra šis veriantis skausmas. Iš esmės tiesiog noriu iš čia ištrūkti. O galbūt tai yra… Kur tai yra? Kūne. Spėju, iš esmės, pačioje mano šerdyje.
Negali to įvardinti žodžiu ar jausmu?
Ne, greičiausiai ne. Tai tiesiog skauda.
Ar galėtum kažkaip įvardinti žodžiais, kas nutinka, jeigu padarai klaidą? Kas yra tokio blogo tame, kad padarei klaidą?
Na, galiausiai visa tai susiveda į jausmą, kad esu niekam tikęs. Turiu omenyje, padariau kažką išorėje, kas yra ne taip. Ir tai greičiausiai reiškia, kad esu niekam tikęs. Nes jeigu būčiau kažkam tikęs, būčiau pasielgęs teisingai. Arba būčiau suvokęs, ką reikėjo padaryti.
Gerai, tai dabar pasidarė šiek tiek aiškiau: „Aš esu niekam tikęs“.
Tačiau man regis, kad tai labiau yra mentalinis supratimas, nors jaučiu žemyn tempiančią trauką.
Skausmas yra tenai dėl to, kad jautiesi „niekam tikęs“. Ir tuomet ką gali padaryti, tai gali pamėginti pažiūrėti į tai iš skirtingų kampų. Nes jeigu apie tai pamąstytum, tu iš tiesų į save žiūri, kad turėtum būti tobulas, nes kitaip esi niekam tikęs. Čia nėra jokio tarpinio varianto. Turiu omenyje, tai yra tarsi perfekcionisto problema. Ir tai šiek panašu į tai, ką sakiau apie savo atėjimą į Žemę – princo ant balto žirgo. Kai nukrentate nuo žirgo, niekada daugiau nebegalite ant jo užlipti.
Visada sakau, kad turėtumėte iš karto vėl užlipti ant žirgo. Tačiau savo paties prote jūs niekada negalite užlipti, nes galvojate, kad neturėjote nukristi. Neturėjote padaryti klaidos. Ir tai gali būti kažkas, ką atsinešate su savimi iš natūralios planetos, kur jūs niekada nedarėte jokių klaidų. Nes viskas tebuvo eksperimentas. Niekada šitaip nesijautėte natūralioje planetoje. O dabar ateinate į Žemę ir galvojate: „O, turėtum sugebėti niekada nepadaryti jokios klaidos Žemėje.“ Ir tai yra visiškai beprotiškas lūkestis. Tai nėra klaida. Tai yra gerai, nes tai tau parodo, vėlgi, kad turi šį požiūrį į save, jog turėtum būti visiškai tobulas. Ir tai, mano manymu, yra susiję su tuo, kodėl nusprendei ateiti į Žemę. Nematau, kaip tiksliai tai yra susiję, bet galėtum apie tai pamąstyti.
Aš čia negaliu būti tobulas, bet taip pat ir nėra jokio reikalo būti tobulu.
Natūralioje planetoje?
Čia. Čia neįmanoma būti tobulu. Tačiau taip pat ir nėra reikalo tokiu būti.
Tačiau vis tiek jauti, kad reikia būti, nes kitaip smerki save.
Tiesa. Tam kad užpildyčiau tuštumą. Manau, kad tai yra geras apibendrinimas. Galiu iš to pasimokyti.
Matai, ką mokytojai čia sakė. Tai tiesiog yra patyrimas. Kitaip tariant, savo prote susikūrei sau šią dramą, kurioje arba esi tobulas, arba esi niekam tikęs, ir tarp jų nieko daugiau nėra. Ir galėtum savęs paklausti: „Kodėl norėjau patirti tą patyrimą? Ką aš gaunu iš to patyrimo? Ir ar man dar nebuvo jo gana? Ar noriu toliau jį patirti?“ Nes matai, tai yra, vėlgi, ši savasčių magija. Savastis projektuoja. Tačiau privalai į save žiūrėti šitaip. Nėra jokio kito būdo į save žiūrėti. Tiesa? Ir būtent dėl to jauti skausmą, nes tai yra tikra: „Tu gi padarei klaidą, kvaily!“ Ir savastis nesugeba niekaip kitaip į tai žiūrėti. Tačiau tai tiesiog yra drama, kurią susikūrei, kad patirtum tą patyrimą. Kitaip tariant, kas man padėjo – aš iš tiesų tai perėjau. Aš tai perėjau, kuomet sakiau: „Gerai, tad aš sukūriau šią savastį, kad ji man leistų patirti, ką reiškia jausti gėdą.“
Kitaip tariant, tai ne puolusios būtybės man šitai primetė, sukeldamos man gimimo traumą. Aš susikūriau savastį. Tai tuomet galiu ją pat pat ir panaikinti, tiesa? Jeigu man jau yra gana to patyrimo. Tačiau suprantu, ką sakai, nes kai suvokiau, jog jaučiu gėdą, ėmiau jausti gėdą dėl to, kad jaučiu gėdą. Tačiau jūs iš tiesų galite pamatyti, kad tai tiesiog yra žaltys, ryjantis savo uodegą. Ir niekada iš to neišsivaduosite. Niekada iš to neišsivaduosite, kol būsite savasties viduje. Jūs tik galite iš jos išlipti ir pamatyti, kad tai tiesiog yra netikrovė, nes tai tėra patyrimas. Nėra jokio gamtos dėsnio, kuris jus verstų jausti, kad esate niekam tikę. Tai tiesiog yra patyrimas, kurį tik susikūrėte savo prote.
Ir galite pasveikinti save, kad jums pavyko tai patirti.
Taip, bet matote, štai čia turite savęs paklausti: „Kodėl aš susikūriau tą patyrimą ir kodėl jį vis dar patiriu?“ Ir tuomet turite suvokti, ką sako mokytojai. Savastis projektuoja, kad egzistuoja kažkokia problema, kurią turite išspręsti, kažkas, ką turite padaryti, kad tai kompensuotumėte.
Turite kažką padaryti, kad galėtumėte įveikti šį jausmą, kad esate niekam tikę, nes dabar padarėte kažką gero. Tačiau tai niekada negalės įvykti. Jūs tik galite tiesiog nuo viso to nueiti. Tačiau suprantu, kad turite su tuo dirbti, kol pasieksite tą tašką, kai Sąmoningasis AŠ iš esmės bus išėjęs už jūsų ribų, jūs į tai žiūrite ir matote: „O taip, tai tėra savastis. Ir jausmas, kad nesu niekam tikęs, tai atrodo tikra tik tuomet, kai esu savasties viduje. Tačiau kai iš jos išeinu, matau, kad tai tiesiog yra filmas, projektuojamas ant ekrano.“ Tad štai ką aš pamačiau. Pamačiau, kad jaučiu gėdą tik tuomet, kai esu viduje. O kai esu išorėje, tas jausmas neturi visiškai jokios tikrovės, jis yra nesvarbus.
Aš ką tik suvokiau, jog tai taip pat yra tam tikras ir kontroliavimo žaidimas. Nes jeigu sakau, kad padariau klaidą, aš kontroliuoju situaciją. Aš padariau klaidą, taip, gerai, galbūt tai nėra puiku. Bet bent jau kažkokiu būdu tai yra mano rankose.
Ir tai tuomet susiriša su tuo, ką sakė mokytojai. Ateinate į Žemę, patiriate gimimo traumą. Jūs su tuos susiduriate, kai puolusios būtybės savo manipuliacijomis įstumia jus į situaciją, kurioje galvojate padarę klaidą. Ir jos projektuoja, kad padarėte klaidą. Ir tuomet nusprendžiate: „Niekada daugiau nebenoriu dar kartą to patirti.“ Tačiau ko jūs nenorite patirti? Kad kažkas jūsų išorėje jus pažemino ir pasakė, kad esate niekam tikę. Ir todėl jūs juos pralenkiate ir sakote: „Aš esu niekam tikęs, tad nebūsiu nustebintas, kai jie tai pasakys.“ Tai reiškia, kad nuo pat to laiko mėginate nuspėti, kada bus kitas kartas, kai kažkas jus pažemins dėl to, kad nesate tobuli. O jeigu jūs patys save pažeminsite pirmiau, skausmas nebus toks stiprus. Ir niekada negalėsite išsilaisvinti nuo šio šablono, nes kaip mokytojai taip pat sakė, niekada negalėtumėte patirti tokio stipraus šoko, kaip patyrėte pirmąjį kartą. Tad dabar, kai Žemėje jau prabuvote tiek daug gyvenimų ir matėte, kas vyksta šioje planetoje, jūsų iš tiesų nebegali nustebinti tai, kas čia vyksta.
Galbūt įgijote šiek tiek daugiau patirties, ir nors nesate tobuli, esate pakankamai geri.
Bet matote, jo prote yra ši mintis, kad jis nėra pakankamai geras. Jis turi būti arba tobulas, arba yra niekam tikęs. Pakankamai geras toje skalėje neegzistuoja.
Man regis, turiu panašią situaciją savo gyvenime, ir galbūt kad užgniaužtum šį skausmą čia ir dabar, tu tiesiog, kaip ir Kimas sakė, šiandien tiesiog turi atsitraukti, išlipi iš to. Tiesiog nemėgini būti rimtas, nemėgini šiuo metu išspręsti problemos. Ir kai tai vėl iškyla: „A, gerai, štai tu ir vėl čia.“ Ir atsitrauki žingsnį atgal, įkvepi ir tuomet suvoki: „O, tai neveikia, ir tuomet eini toliau dirbti su psichologija, ir jeigu tau reikia kokios pagalbos iš išorės, užduodi klausimus, tu tiesiog eini žingsnis po žingsnio, po mažą žingsnelį vienu metu, ir taip yra lengviau.“
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com