Aukštesnių sąmonės lygmenų ženklai

Klausimas: Kai kurie mokymai sako, kad kuo aukščiau pakylame kelyje, tuo intensyvesnis turėtų būti mūsų gyvenimas fizinėje plotmėje. Tai yra, išorinė veikla taptų vis aukštesnė ir aukštesnė. Man tai atrodo nesubalansuotas požiūris. Ką apie tai galvoja pakylėtieji mokytojai?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Jėzaus per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2024 m. Naujųjų Metų vebinare.

Na, vėlgi, nėra jokio standarto, ką reiškia būti Gyvuoju Kristumi ar būti aukštesnėje sąmonės būsenoje. Tačiau iš tiesų primetate apribojimą sakydami, kad jūsų gyvenimas turėtų tapti intensyvesnis ir jūsų išorinė veikla turėtų tapti intensyvesnė, kuo aukščiau pakylate kelyje. Tiesiog pažvelkite į Budą. Galite sakyti, tam tikra prasme, kad jo gyvenimas tapo intensyvesnis, nes jis mokė. Tačiau taip pat galite žinoti, kad Buda iš tiesų pasitraukdavo tris mėnesius per metus nuo mokymo pailsėti, medituoti ir eiti vidun. Ir kitas dalykas, kurį galite sakyti, yra: „Ką tai reiškia, kad jūsų išorinė veikla tampa vis intensyvesnė?“ Egzistuoja limitas, ką žmogus gali nuveikti. Jūs turite tik tam tikrą kiekį energijos, turite tik 24 valandas per parą, dalį to laiko turite skirti miegui, turite pasirūpinti savo fiziniu kūnu.

Visa ši idėja, kad pakilimas į aukštesnius sąmonės lygius reiškia, jog vis greičiau ir greičiau bėgate, tiesiog nėra praktiškai realistiška. Matėte, kaip Buda, nors ir užsiėmė mokymu, iš tiesų buvo vis didesnėje ramybėje savo paties prote. Būtų konstruktyviau sakyti, jog nepaisant to, kokia užsiimate išorine veikla, jūsų vidinis gyvenimas, jūsų proto būsena pasiekia vis didesnę ramybę, galėtume sakyti, vis didesnį neutralumą. Jūsų prote įsivyrauja didesnė pusiausvyra. Nes, kaip sakėme, kildami dvasiniame kelyje aukštyn, jūs pakylate virš dualistinės sąmonės. Nebesate traukiami į kraštutinumus. Todėl vis labiau ir labiau susitelkiate į centrą. Transcenduojate visą šią nesubalansuotą kraštutinumų skalę. Ir todėl esate ramybėje viduje.

Ir, deja, pasaulyje matote šią egzistuojančią, kaip tu sakai, idėją, ne tik dvasiniuose mokymuose, bet ir, pavyzdžiui, verslo pasaulyje, kad tam tikri žmonės yra aktyvesni, intensyvesni, labiau genami, jie turi aiškų tikslą ir nori, kad dalykai vyktų, ir jie traukia kitus žmones, kad šie padėtų jiems tai įgyvendinti. Ir tai esą rodo kažkokią pranašesnę būseną. Tačiau dažnai už viso to stovi puolusios būtybės. Nes būtent puolusios būtybės turi obsesinį kompulsinį troškimą susikurti šį išorinį aš, kuris pasiektų kažkokią tobulumo būseną, kuri, jų manymu, privers Dievą įleisti jas į dangų. Tačiau kaip daug, daug kartų sakėme, tai niekada neveiks.

Galite matyti žmogų, kuris teigia esąs dvasingas žmogus, ir jis yra labai labai intensyvus, ir jis siekia pristatyti tai kaip dvasinių pasiekimų ženklą. Bet ar tikrai tai yra dvasinių pasiekimų ženklas? O gal tai tiesiog yra ženklas, jog žmogus turi kažkokią neišrištą savastį, pasąmonės savastį, kuri verčia šį žmogų manyti, jog jis galės prasibrauti į dangų, galės jėga užimti dangų? Ką mes tiek daug kartų kartojome? Negalite jėga prasibrauti į dangų. Tiktai nustoję naudoti jėgą atrasite, kad jau esate danguje. Tai yra subtilu, nes negalite čia taikyti juodai balto vertinimo.

Šalia manęs buvo žmonių, kai buvau įsikūnijime, kurie būtų sakę, kad buvau labai intensyvus, labai ryžtingas. Ir iš dalies taip buvo dėl to, kad žinojau, jog turiu tik trejus metus. Iš dalies tai taip pat buvo dėl to, kad turėjau įveikti pasipriešinimą savo misijai, ir kad iš viso galėčiau išgyventi psichologiškai, turėjau būti labai susitelkęs, ir todėl tapau ganėtinai intensyvus. Niekam neleidau manęs atitraukti nuo savo misijos. Tačiau tai buvo tik trejiems metams, nes turėjau trumpą misiją. Ir dalis šio intensyvumo, atvirai sakant, buvo neišrištos pasąmonės savastys, kurių iki galo nebuvau paleidęs iki to momento, kai kabėjau ant kryžiaus ir atidaviau dvasią. Kai tuo tarpu Buda turėjo ilgesnę misiją, ilgiau pasiliko įsikūnijime, ir paleido visas tas savastis, tad galėjo mokyti iš ramybės būsenos. Na ir dabar, čia reikia įvertinti ir dar vieną dalyką, ir tai yra, kad kai tampate atviromis durimis Kristaus protui, Vienam protui, vien jūsų buvimas gali išjudinti daugelyje žmonių jų neišspręstą substanciją, kadangi jie jaučia, jog jūs esate ramybėje, o jie nėra. Ir kai jie yra šalia kitų žmonių, kurie nėra ramybėje, jie to nepastebi savyje.

Tačiau kai yra šalia kažko, kas yra ramybėje, tuomet jie pastebi savo neramybę savyje, ir tai jiems gali sukelti nerimo jausmą, o kadangi šie žmonės turi neišspręstą psichologiją, jie visada projektuoja į išorę. Jie sako: „A, šis žmogus, šis dvasinis mokytojas yra labai intensyvus, nes šalia jo visada jaučiu nerimą.“ Bet ar mokytojas yra intensyvus, o gal intensyvi tiesiog yra jų patirtis? Kadangi jie patiria kontrastą tarp mokytojo proto ramybės ir savo pačių ramybės stygiaus.

Matote, į šį klausimą nėra taip paprasta atsakyti. Aš tik pasakysiu, kad jums kylant į aukštesnius sąmonės lygius, transcenduojant dualizmą, transcenduojant poras, jūsų protas nebėra traukiamas į kraštutinumus, ir jūs tampate vis labiau neutralūs. Todėl imate jausti vis didesnę ramybę. Savo pačių prote esate ramybėje, ir taip pat įveikiate bet kokį poreikį stumti ar versti kitus žmones, kad jie paklustų jūsų vizijai ar jūsų tikslui. Ir todėl galite būti savimi ir leisti žmonėms būti tuo, kuo jie šią akimirką yra. Galite būti ir leisti būti.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2024 Kim Michaels