Kaip aš žiūriu į Trampą, pasaulį ir dvasinį kelią

Kim Michaels

Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kaip aš asmeniškai žiūriu į šią įtemptą situaciją su Donaldu Trampu ir JAV rinkimais. Tai, žinoma, kyla iš mano požiūrio į dvasinį kelią, į save kaip pakylėtųjų mokytojų mokinį, ir į tai, kaip žiūriu į mokytojų mokymus apie pasaulį kontroliuojančias puolusias būtybes.

Atviro proto turėjimas

Nuo vaikystės (ir tikriausiai taip pat ir ankstesniuose gyvenimuose) suvokiau būtinybę išsaugoti atvirą protą. Mačiau kaip uždaro proto žmonės, pradedant mano tėvu ir kitais, kūrėsi kančias sau ir aplinkiniams. Mačiau, kiek daug konfliktų ir smurto pasaulyje sukūrė uždaro proto žmonės.

Kai žiūrėjau video, kuriame buvo rodoma, kaip gauja žmonių šturmuoja JAV Kapitolijaus pastatą, man tapo akivaizdu, kad daugelis Trampo šalininkų uždarė protą Trampo temai. Jie tiki, kad Trampas yra epiškai svarbus prezidentas, kad jis privalo būti perrinktas ir kad jis laimėjo rinkimus. Tai, kad jie buvo tenai Vašingtone sausio 6-ąją dieną rodo, jog daugelis jų mano, kad jų požiūris į Trampą yra svarbesnis už valdžios aparato požiūrį ir visų kitų jų grupei nepriklausančių žmonių požiūrį. Jų nuomonė apie Trampą turėtų nustelbti visų kitų žmonių nuomones ir paversti Trampą prezidentu.

Kai jau žmonės yra įžengę į tokią proto būseną, nematau jokių galimybių kalbėtis su jais argumentų kalba. Jaučiu, kad neįmanoma su jais vesti normalaus pokalbio, nes jiems Trampas yra svarbiausia tema ir jiems yra ypatingai svarbu, kad pritarčiau jų požiūriui į Trampą. Jeigu jiems nepritarsiu, jie tuomet atmes viską, ką sakau, giliau apie tai net nesusimąstydami, ir sieks diskredituoti mane kaip žmogų arba labai supyks.

Kai matau situaciją, kurioje žmonės yra uždarę savo protus ir yra emociškai įsiaudrinę, man tai yra įspėjamasis ženklas. Čia kažkas vyksta. Mano idealas yra toks, kad galėtume kalbėti apie Trampą ir rinkimus taip pat kaip kalbame apie bet kurią kitą temą, nejausdami emocinio įsiaudrinimo. Kai matau, kad tai yra neįmanoma, mano reakcija yra tokia, kad tai nėra ta aplinka, kurioje norėčiau būti. Kitaip tariant, negalėčiau savęs laikyti šių Trampo šalininkų dalimi.

Tai kyla iš mano požiūrio į dvasinį kelią. Jeigu grįžtume atgal, į 1988 metus, buvau Summit Lighthouse organizacijos narys ir lankiau keturių mėnesių kursą taip vadinamame Summit universitete. Mes studijavome pakylėtųjų mokytojų mokymus, kalbėjome daug šaukinių, ir studijavome kursus įvairiomis temomis, ir viena iš jų buvo pakylėjimas. Klausydamasis kurso, pajaučiau Serapio Bėjaus Buvimą ir išgyvenau intuityvų patyrimą. Supratau, kad tai, kas buvo paaiškinta kurse, tebuvo išoriniai pakylėjimo reikalavimai. Summit sakė, kad reikalavimai, kuriuos turite išpildyti, kad užsitarnautumėte pakylėjimą, yra subalansuoti 51% savo karmos (ir tai pagrinde galima padaryti sukalbant pakankamai šaukinių), išpildant savo Dangiškąjį planą ir padarant savo šventąjį darbą.

Pamačiau, kad už viso to taip pat slypi ir psichologinis reikalavimas, tai yra, kad privalome išspręsti ir transcenduoti visus žmogiškosios psichologijos aspektus. Jau buvau supratęs, kad pakylėtieji mokytojai yra fundamentaliai kitokioje sąmonės būsenoje negu esame mes (nuo to laiko dar aiškiau tai patyriau). Jie neturi jokio savanaudiškumo, nesąžiningumo, savigailos, išankstinio nusistatymo, smulkmeniškumo ir daugybės kitų žmogiškų bruožų. Tad kaip galiu visai tai įveikti savyje? Na, tiktai pamatydamas šiuos žmogiškus bruožus savyje ir tuomet juos išspręsdamas. Tuo laiku turėjau labai primityvų supratimą, kaip tai būtų galima padaryti, tačiau iš tiesų mačiau galutinį tikslą.

Kaip galėčiau pamatyti kažką savo paties psichikoje, ko anksčiau nemačiau? Tiktai išlaikydamas atvirą protą ir niekada nemanydamas, kad pasiekiau galutinį supratimą apie save. Tačiau, kai jau priėmiau tai apie save, supratau, kad tai galioja bet kokiems klausimams. Būdamas pakylėtųjų mokytojų mokiniu negaliu sau leisti manyti, kad įgijau apie kažką galutinį supratimą. Šiandien žinau ir suprantu daug daugiau nei žinojau ir supratau 1988 metais. Kodėl? Todėl, kad išsaugojau atvirą protą. Vis dar nemanau, jog turiu galutinį supratimą kokiu nors klausimu. Mano žinių sferoje nėra nieko, kas negalėtų būti praplėsta aukštesniu supratimu. Tad kai matau žmones, kurie galvoja turintys galutinį supratimą kažkokiu klausimu, ar tai būtų Trampas ar dar kažkas, jaučiu, kad tai ne man.

Absoliutūs dalykai neegzistuoja

Kaip parodė Abrahamas Maslou, daugelis žmonių turi saugos ir saugumo poreikį, ir daugelis jų siekia jį įgyti per tikėjimą, kad atrado kažkokią absoliučią tiesą. Aš turėjau šį poreikį, kai pirmą kartą atradau dvasinį kelią, tačiau jis nebuvo dominuojanti jėga mano psichikoje. Tačiau iš pradžių iš tiesų jaučiau, kad Summit duodamas mokymas yra aukščiausias įmanomas dvasinis mokymas. Tačiau šis saugumo jausmas buvo poliariškume su nesaugumu. Vis dar prisimenu, kaip bijojau, kad gali būti įrodytas mano dvasinės pasaulėžiūros arba Summit mokymų klaidingumas.

Prireikė daug metų ir daug darbo su savo psichika įveikti šį poreikį. Iš tiesų galiausiai pasiekiau lygmenį, kuriame man nebebuvo svarbu, kad kažkas būtų absoliutu. Net ir pakylėtųjų mokytojų mokymai man nėra absoliutus dalykas. Patyriau, kaip stipriai prasiplėtė mano supratimas apie mokytojų mokymus per praėjusius 35 metus. Suvokiu, kad tai, ką šiandien suprantu, yra mano dabartinio sąmonės lygmens atspindys. Jeigu nesiliausiu kelti savo sąmonę (išlaikydamas atvirą protą) pamatysiu kažką, ko šiandien nesugebu matyti.

Kaip sakiau, iš pradžių iš tiesų turėjau poreikį jausti, kad dvasinis mokymas yra absoliutus, kad privalo egzistuoti kažkokia absoliuti tiesa, kuria galėčiau pasikliauti. Tačiau nuo vaikystės iš tiesų turėjau supratimą, kad materialiame pasaulyje niekas negali būti absoliutu. Žinojau, kad negaliu sau leisti aklai pasikliauti ar sekti bet kokiais Žemėje egzistuojančiais autoritetais, ar tai būtų religija, politinė ideologija ar stiprus lyderis. Jaučiau stiprią atmetimo reakciją, žiūrėdamas filmą apie Hitlerio masinius mitingus, kuriuose žmonės atrodė tarsi užhipnotizuoti. Lygiai tokią pačią atmetimo reakciją jaučiau sutikęs žmones koledže, kurie buvo marksistai ir buvo absoliučiai įtikėję, kad Danija taps komunistine šalimi.

Nelyginu Trampo su Hitleriu, tačiau matau panašią dinamiką tarp Trampo ir jo pasekėjų. Jie atrodo absoliučiai juo įtikėję, o jis, regis, tai skatina. Vėlgi, tai nėra ta aplinka, kurios dalimi norėčiau būti.

Kuo yra vertingi pakylėtieji mokytojai

Man visada buvo nepaprastai įdomu, kaip taip gali būti, kad du žmonės gali žiūrėti į tuos pačius faktus ir prieiti priešingų išvadų, ir pavyzdys čia gali būti Dievo egzistavimo klausimas. Studijavau tai iš įvairių šaltinių, tačiau tiktai gavęs mokytojų mokymus apie suvokimo filtrus pradėjau tai suprasti.

Man yra akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų gyvename savo paralelinėje visatoje (savo protuose, žinoma), kuri yra sukurta iš mūsų suvokimo filtrų. Suprantu, kad tai, ką matau, yra nudažyta filtro, tačiau yra labai sunku tai matyti. Filtras pastiprina pats save, atsijodamas klausimus, kurie kvestionuoja mano dabartinį suvokimą, ir praleisdamas tiktai tai, kas šį suvokimą patvirtina. Matau, kad vienintelis būdas atrasti atskaitos tašką iš už savo suvokimo filtro ribų yra palaipsniui kvestionuoti filtrą ir siekti didesnio proto neutralumo. Mano atskaitos taškas buvo daryti šiuos dalykus:

Plėsti savo bendras žinias ir supratimą;
Stebėti savo požiūrius ir nuomones ir ieškoti juose nenuoseklumų;
Stebėti savo emocinę reakciją ir ieškoti neprisirišimų;
Kalbėti su kitais žmonėmis ir suvokti, kad jie turi kitokį požiūrį, nebūtinai priimti jų požiūrį, bet naudotis juo savojo požiūrio kvestionavimui;
Naudotis savo intuicija;
Naudotis dvasiniais mokymais, ypač pakylėtųjų mokytojų mokymais;
Nuskaityti idėjų arba žmonių vibracijas.

Man yra akivaizdu, kad tikroji pakylėtųjų mokytojų vertė yra ta, jog jie nėra įstrigę jokiuose Žemėje sukurtuose suvokimo filtruose. Jie gali pasakyti kažką, kas meta iššūkį mano dabartiniam suvokimui ir todėl suteikia man atskaitos tašką kvestionuoti savo suvokimo filtrą. Tai reiškia, jog vengiu galvoti, kad galiu žinoti (iš savo suvokimo filtro vidaus), ką mokytojai (esantys už mano suvokimo filtro ribų) turėtų ar neturėtų pasakyti.

Summit dienomis ne kartą buvo taip, kad mokytojai pasakė kažką diktavime per Elizabeth Clare Prophet, kas metė iššūkį mano suvokimo filtrui ir kartais mane tai sutrikdydavo. Aš tuo naudojausi pažvelgti į savo reakciją ir pamąstyti, kodėl taip stipriai į tai sureagavau. Nesakiau: „O, pakylėtieji mokytojai niekada to nesakytų.“ Ir man neatėjo mintis sakyti, kad Elizabeth dabar tapo netikra pasiuntine, nebeturinčia ryšio su tikraisiais mokytojais.

Bėgant metams, tiek Summit organizacijoje, tiek po to, kai pats tapau pasiuntiniu, sutikau žmonių, kurie sakė: „O, pakylėtieji mokytojai niekada to nesakytų.“ Jie dažnai šiuos žodžius ištardavo su stipria emocija, o kai aš savyje pajaučiu stiprią emocinę reakciją, man tai yra ženklas, kad turiu prisirišimą, ir tuomet imu ieškoti šio prisirišimo. Kai sukūriau Ask Real Jesus svetainę, man parašė žmogus, kuris daugelį metų buvo Summit organizacijos narys. Jis atmetė mane kaip pasiuntinį, nes, jo manymu, tai, ką per mane kalba Jėzus, yra perduodama pernelyg kasdieniška kalba, kurią yra pernelyg lengva suprasti. Jis pasakė, kad tikrieji mokytojai niekada taip paprastai nekalbėtų, bet visada naudotų egzaltuotą kalbą, kurią naudojo ankstesnėse dispensacijose.

Mano supratimu, vienas svarbiausių lūžio momentų dvasiniame kelyje įvyksta tuomet, kai iš išorinio kelio pereiname į vidinį kelią. Būtent tuomet suvokiame, kad pakylėtųjų mokytojų mokymų tikslas NĖRA patvirtinti mūsų dabartinį suvokimą; tikslas yra padėti mums jį transcenduoti. Mokytojai tai vadina antruoju Kristaus iššūkiu, kuomet liaujamės naudotis Kristumi savo suvokimui patvirtinti (mėgindami įtraukti Kristų į savo proto dėžutę kaip tai darė Petras), bet naudojamės Kristumi savo suvokimui transcenduoti. Iš pradžių aš irgi tai dariau su pakylėtųjų mokytojų mokymais, tačiau galiausiai iš tiesų pasiekiau tašką, kuriame suvokiau būtinybę kvestionuoti bent dalį savo suvokimo. Man prireikė daugiau laiko suvokti, kad turėsiu paleisti VISKĄ, jeigu noriu pakilti.

Mačiau ne vieną žmogų, studijavusį pakylėtųjų mokytojų mokymus ištisus dešimtmečius ir jau kurį laiką sekančius per mane perduotais mokymais. Tačiau, kai mokytojai pasakė, kad Trampas yra puolusi būtybė, jie iš karto į tai sureagavo sakydami, kad tikrieji mokytojai niekada to nesakytų. Ir čia man tuomet kyla tam tikri klausimai:

Ar jie suvokė suvokimo filtrų svarbą?
Ar jie suvokė skirtumą tarp išorinio ir vidinio kelio?
Ar jie suvokė, kokia yra antrojo Kristaus iššūkio esmė?
Ar jie suvokė, kodėl pakylėtieji mokytojai mums vertingiausi yra būtent tuo, kad meta iššūkį mūsų mylimiausioms nuomonėms?
Ar jie turi atvirą protą Trampo klausimu?
Ar nepavertė jie Trampo absoliutu, nuspręsdami, kad Trampas negali klysti, o jie negalėjo suklysti apie Trampą?
Ar nepavertė jie Trampo (kuris yra materialiame pasaulyje) savo atskaitos tašku vietoj pakylėtųjų mokytojų (kurie nėra šiame pasaulyje)?

Aš esu dvasinė būtybė

Aš tikriausiai gimiau turėdamas tam tikrą suvokimą, kad esu dvasinė būtybė, nes kiek galiu prisiminti, niekada savęs netapatinau su jokiais Žemėje egzistuojančiais dalykais. Mano tėvai nebuvo MANO tėvai, o aš nebuvau JŲ sūnus. Aš nebuvau danas, nes o kaip gi tos kitos tautybės? Niekada nesitapatinau su rase. Niekada savęs nelaikiau krikščioniu ar priklausančiu kokiai nors kitai religijai. Niekada nesitapatinau su jokia politine kryptimi, nelaikiau savęs liberalu ar konservatoriumi, respublikonu ar demokratu. Kai gyvenau Amerikoje, nelaikiau savęs amerikiečiu ir dabar taip pat nelaikau savęs danu.

Kai buvau Transcendentinės Meditacijos organizacijoje, nesitapatinau su šia organizacija ir taip pat iki galo nepriėmiau pagrindinės jų idėjos, kad meditacija yra esminis sprendimas visoms problemoms. Buvau labai atsidavęs Summit organizacijai, tačiau niekada nelaikiau savęs jos nariu ar Elizabeth Clare Prophet pasekėju. Niekada neturėjau noro sekti kokiais nors lyderiais. Iš tiesų save laikiau pakylėtųjų mokytojų mokiniu ir vis dar juo save tebelaikau, nes pakylėtieji mokytojai nėra Žemėje. Nesitapatinu su jokiais Žemėje egzistuojančiais dalykais.

Mano požiūriu, kai kurie žmonės savo tapatumą susaistė su Trampu. Aš negaliu savo tapatumo susaistyti su jokiais lyderiais. Negaliu įsivaizduoti, kad turėčiau stiprias emocijas už ar prieš Trampą, kaip matau tai kai kuriuose žmonėse. Negaliu įsivaizduoti, kad man būtų įmanoma patikėti Trampo retorika mentaliniame lygmenyje. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau jausti, jog yra epiškai svarbu, kad Trampas taptų prezidentu ar kad įvyks katastrofa, jeigu jis nebebus prezidentas. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau įeiti į šią proto būseną ir pradėti elgtis kaip tie Kristaus misionieriai, jaučiantys, jog yra nepaprastai svarbu įtikinti kitus Trampo svarbumu. Ir iš tiesų negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau nuspręsti, jog mano požiūris į Trampą yra svarbesnis už mano ryšį su pakylėtaisiais mokytojais.

Pusiausvyra visuose dalykuose

XX-ojo amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Gautama Buda perdavė tam tikrus diktavimus per Elizabeth Clare Prophet, kurie man padarė didelį įspūdį. Pradėjau kontempliuoti Budos žinią ir Budiškumo koncepciją. Vieną dieną išgyvenau stiprų intuityvų patyrimą ir pamačiau situaciją, kurioje Gautama jau ruošėsi įžengti į Nirvaną, tačiau prieš tai turėjo išlaikyti paskutinę iniciaciją – susidūrimą su Maros demonais. Suvokiau, kad šio pasaulio jėgos mėgino atrasti kokį nors prisirišimą jo prote, kuriuo galėtų pasinaudoti ir įtraukti jį į reakciją. Jeigu kažkas šiame pasaulyje būtų galėję Gautamai sukelti reakciją, jis nebūtų sugebėjęs įžengti į Nirvaną.

Suvokiau, kad, jeigu kažkas šiame pasaulyje gali sukelti manyje reakciją, nesu pasirengęs pakilti, ir pamačiau, kad: „Neprisirišimas yra raktas į Budiškumą.“ Nuo to laiko visą laiką ieškojau, kokius turiu prisirišimus. Iš tiesų pajaučiau stiprią reakciją, stebėdamas Kapitolijaus riaušes, ir dabar praleidau jau keletą dienų, siekdamas pamatyti, kas už to slypi, tačiau tai jau kita istorija.

Kadangi supratau neprisirišimo svarbą, taip pat suvokiau, kokia yra Vidurio Kelio esmė – pusiausvyra. Pusiausvyra nereiškia, kad atrandu vidurio tašką tarp dviejų dualistinių kraštutinumų. Tai reiškia, kad įveikiu dualizmą, kuomet nei vienas iš kraštutinumų negali manęs įtraukti į reakciją. Galiu žiūrėti į pasaulyje egzistuojančius kraštutinumus į juos nereaguodamas.

Kai stebiu Donaldą Trampą, matau, kad jis nėra neutralus. Jis specialiai supriešina visas temas, apie kurias kalba, ir pastūmėja tiek tuos, kuriems jis patinka, tiek tuos, kuriems jis nepatinka, į nesubalansuotas reakcijas. Man asmeniškai tai reiškia, kad nenoriu būti jį garbinančios grupės dalimi ir taip pat nenoriu būti jo nekenčiančios grupės dalimi.

Taip pat matau, kad Trampas dažnai priima kraštutinę poziciją tam tikru klausimu, ir visi jo argumentai bei komentarai kyla iš tos priešpriešos. Jis sukuria „mes ir jie“ mentalitetą savo pasekėjuose, leisdamas „mums“ pasijusti pranašesniais už „juos“. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jo požiūris į politiką ir jo retorika man nėra patrauklūs.

Pusiausvyros siekimo tema veikia tai, kaip žiūriu į situaciją Žemėje, tame tarpe ir į puolusių būtybių įtaką.

Ar galime pasitikėti valdžia?

Po rinkimų Trampas teigė, kad buvo masiškai klastojami rinkimų balsai ir rinkimai buvo pavogti iš jo, o tai prieštarauja tam, ką sakė valstybės tarnautojai (pradedant rinkimų pareigūnais ir teisėjais ir baigiant paties Trampo generaliniu prokuroru). Vienas žmogus manęs paklausė: kadangi mokytojai kalba apie tai, kaip puolusios būtybės viską valdo užkulisiuose, kaip galime kuo nors pasitikėti, ką sako valdžia?

Tai, žinoma, yra sudėtingas klausimas, tačiau štai kokia yra trumpa mano požiūrio versija. Kai žvelgiu į žinomiausius diktatorius, tokius kaip Hitleris, Stalinas ir Mao, matau, kad puolusios būtybės turėjo labai didelę valdžią jų protams. Tad diktatoriškoje valstybės valdymo formoje puolusios būtybės turi didelį kontrolės laipsnį, net ir fiziniame lygmenyje, nes kas stipresnis to ir valdžia, ir valdžia gali nužudyti kiekvieną, kuris priešinasi diktatoriui. Būtent dėl to demokratija yra tokia svarbi, nes demokratinė valdžia negali to daryti.

Demokratija yra mėginimas apriboti puolusių būtybių kontrolę, įtvirtinant koncepciją, kad visi žmonės turi teises, kad teisumas nėra sprendžiamas pagal tai, kas turi daugiau jėgos, ir kad balsuoja visa populiacija. Tai reiškia, kad puolusios būtybės neturi tiesioginės, fizinės kontrolės demokratijai, jų kontrolė pagrinde eina per emocinį, mentalinį ir identiteto lygmenis. Užuot tiesiogiai jėga valdę žmones, jie dabar privalo žmones valdyti jiems meluodami, tai reiškia, kad žmones jie gali kontroliuoti tik tuomet, jeigu šie neturi pakankamo sąmoningumo praregėti iš šių būtybių skleidžiamo melo. Viena iš efektyviausių gynybų nuo melo yra išsaugoti atvirą protą ir pasišventimą demokratiniams principams.

Tad paimkime rinkimų Džordžijoje pavyzdį. Įstatymų leidžiamoji valdžia šioje valstijoje šiuo metu priklauso respublikonams ir rinkimus prižiūrėję pareigūnai taip pat yra už Trampą balsavę respublikonai. Nematau, kaip šie žmonės galėjo nenorėti, kad Trampas laimėtų, ar kaip jie galėjo būti konspiracijos dalimi, siekusios manipuliuoti rinkimais ar nuslėpti klastojimą. Tačiau iš tiesų matau, kad šie žmonės neleido, kad jų priklausymas respublikonų partijai sutrukdytų jiems atlikti savo pareigą. Jų darbas buvo neutraliai prižiūrėti rinkimus, ir man tai yra ženklas, kad jie yra pasišventę demokratiniams principams ir yra dori žmonės. Tad, kai jie tris kartus perskaičiuoja balsus, patvirtina rinkimus ir sako, kad šioje valstijoje laimėjo Baidenas, aš tuo tikiu. Nemanau, kad puolusios būtybės galėtų kontroliuoti šį procesą, ir jos to negali daryti dėl šių žmonių asmeninio sąžiningumo.

Tas pats galioja ir daugeliui kitų valdžios funkcijų. Netikiu, kad puolusios būtybės ar kuri nors konspiracinė grupė turi absoliučią kontrolę Jungtinių Valstijų valdžiai. Taip yra dėl to, kad tiek daug žmonių valdžioje yra pasišventę demokratiniams principams, jie iš tiesų yra sąžiningi ir nėra kvaili. Akivaizdu, kad žmonės gali atlikti savo oficialias pareigas tik pagal tai, ką jie žino, ir būtent čia puolusios būtybės gali daryti įtaką, neleisdamos žmonėms matyti tam tikrų dalykų.

Tačiau, kaip sako mokytojai, kolektyvinė sąmonė yra keliama aukštyn, o tai reiškia, kad vis daugiau ir daugiau žmonių pradės praregėti iš melo. Tad bendrai paėmus, manau, kad turime atrasti tam tikrą pusiausvyrą. Neturėtume nei viskuo tikėti, ką mums sako valdžia, nei viskuo netikėti. Tai, žinoma, ne visada yra lengva užduotis, ir tai turi būti daroma individualiai, tačiau tai yra mūsų kelio į Kristiškumą dalis.

Ir čia dabar priėjome kitą klausimą.

Kaip galime pakeisti visuomenę?

Per daugiau kaip 45 metus, per kuriuos dalyvavau dvasiniuose judėjimuose, mačiau daugybę pavyzdžių, kuomet žmonės nebuvo suvokę pusiausvyros būtinybės ir todėl įsitraukė į įvairius kraštutinumus. Tiesą sakant, manau, kad tai yra egzistencinis iššūkis dvasios mokiniams. Mes esame atviri dvasinei gyvenimo pusei, kadangi turime atvirus protus. Tačiau atviro proto turėjimas nereiškia, kad turėtume būti atviri bet kokioms egzistuojančioms idėjoms. Turime būti pusiausvyroje ir naudotis įžvalgumu.

Summit organizacijoje mokytojai kalbėjo apie tai, kaip Sen Žermenas dirbo su Tėvais-įkūrėjais, padėdamas jiems parašyti Konstituciją ir sukurti Amerikos demokratiją. Man visada buvo akivaizdu, kad pakylėtieji mokytojai yra pasišventę demokratijai ir laiko ją aukštesne valstybės valdymo forma už bet kokią totalitarinę valdžią.

Tačiau kai kurie Summit nariai į tai žiūrėjo kitaip. Jie susikoncentravo į faktą, kad Amerika buvo sukurta smurtinėje revoliucijoje, ir jie manė, kad puolusios būtybės turi tokią didelę įtaką Amerikai, kad gali prireikti antros revoliucijos. Nepamenu, kad Elizabeth Clare Prophet būtų apie tai kalbėjusi, tačiau kai kurie žmonės priėjo tokios išvados, remdamiesi tuo, ką sakė ji ir mokytojai.

Manau, kad egzistuoja Amerikos nacionalinės psichikos dalis, kurioje yra šis smurtinės revoliucijos įrašas ir tikėjimas, kad gali būti būtina naudoti smurtą ir sukelti maištą – ir manau, kad tai turi būti įveikta, jeigu Amerika nori pakilti į aukštesnį lygmenį. Tad kai kurie amerikiečiai yra įsitikinę, jog yra būtina naudoti smurtą, kad apgintume ir išsaugotume demokratiją. Ir matau, kad Trampo šalininkai buvo įtraukti į šį mąstymą.

Mano manymu, tai tiesiog yra kognityvinis disonansas. Taip, Amerikai sukurti prireikė smurtinės revoliucijos, tačiau tai vyko daug didesnio smurto laikais. Dabar, kai jau turime demokratiją, visuomenę galime keisti naudodamiesi demokratinėmis priemonėmis. Smurtas niekada negali būti būtina ar pateisinama priemonė tai daryti. Kodėl?

Todėl, kad pati demokratijos idėja yra turėti visuomenę, kurioje viena žmonių grupė negalėtų jėga užgniaužti kitos grupės. Viena žmonių grupė negalėtų pavergti kitos grupės. Ir viena žmonių grupė negalėtų nuversti demokratinių institucijų dėl to, kad jiems nepatinka rinkimų rezultatai, nors šiuos rezultatus patvirtino visos svarbiausios demokratinės institucijos. Jeigu viena žmonių grupė galės nuversti valdžią, kas tuomet sutrukdys kitai grupei padaryti tą patį po kelerių metų? Ar norime, kad Amerika pavirstų visuomene, kurioje kas kelerius metus vyktų smurtinės revoliucijos? Aš to nenoriu.

Tad kaip būtų galima pakeisti visuomenę? Naudojantis demokratiniu procesu ir dirbant dėl laipsniškų pokyčių. Būtent apie tai girdžiu kalbant pakylėtuosius mokytojus. Jie taip pat sako, kad svarbiausias būdas pakeisti visuomenę yra pakelti kolektyvinę sąmonę. Į tai įeina smurto vengimas ir vengimas eskaluoti esamus konfliktus tarp skirtingų žmonių grupių. Nematau, kaip tai būtų galima padaryti dar labiau supriešinant žmones, ir iš tiesų matau, kad Trampas supriešina žmones, netgi naudodamasis tuo kaip savo išrinkimo priemone, baugindamas tiek savo priešininkus, tiek respublikonų partiją.

Na ir dabar, iš tiesų manau, kad Amerikai reikia įveikti šį revoliucinį mąstymą, ir matau, kad Trampas suvaidino savo vaidmenį, iškeldamas tai į paviršių, kur visiems yra lengviau tai matyti. Jis yra toks mokytojas, kuris padaro labiau matomus susipriešinimo ir tikėjimo smurtu, kaip priemonės demokratijai išsaugoti, pavojus. Tačiau tai nesukelia man noro laikyti save Trampo šalininku.

Energetinis sūkurys

Visada buvau jautrus energijai, ir suprantu, kad kai kurie žmonės neturi šio jautrumo, tad tai, ką sakau, jiems neturės jokios prasmės. Ypač esu jautrus energetiniams sūkuriams, kurie traukia emocinį, mentalinį ir identiteto kūnus. Taip pat esu jautrus energijos siurbimui iš mano auros ir čakrų, ir taip pat jaučiu, kai tai vyksta su kitais žmonėmis. Tad sugebu jausti, kai žmonių grupė susikuria energetinį sūkurį ir yra jo užvaldoma arba kai ji sukuria masinį padarą.

Mačiau tai įvykstant tarp Trampo ir tų, kurie juo nekritiškai seka, ir tai vis labiau stiprėjo per ketverius praėjusius metus. Kai žiūriu video, kaip Trampas kalba miniai žmonių prie Baltųjų Rūmų sausio 6-ąją dieną, jaučiu visą tą situaciją apėmusį energetinį sūkurį. Trampas išsako tam tikrus teiginius ir minia palydi juos pritarimo šūksniais. Jie jam duoda savo energiją, o jis toliau vysto šią energiją, suteikdamas jiems progą išlieti savo pyktį ir baimę, kad Trampas nebus prezidentas, jeigu Maikas Pensas nepadarys to, ko jam neįmanoma padaryti.

Šitokiuose energetiniuose sūkuriuose visada dalyvauja padarai emocinėje karalijoje, siekiantys pavogti žmonių energiją. Kitos energijos siekia užvaldyti žmones ir paversti juos gauja. Nesakau, kad tai nutiko visiems tenai buvusiems žmonėms. Tačiau galite matyti iš video, kad kai kurie iš jų, ypač buvusieji prie pat Kapitolijaus pastato arba jo viduje, atrodė beveik apgirtę arba užhipnotizuoti. Nesirinkčiau savanoriškai eiti į tokią aplinką.

Trampas ir jo šalininkai taip pat, žinoma, sukūrė energetinį sūkurį internete. Vėlgi, nenoriu būti to dalimi. Tas pats galioja visai tai daugybei konspiracijos teorijų, ir būtent dėl to neketinu leistis į QAnon sūkurį.

Koks yra mano požiūris į Trampą

Pirmą kartą apie Trampą išgirdau peržiūrėjęs porą TV šou The Apprentice (Praktikantas) epizodų. Pats šou man nepasirodė labai įdomus, tačiau supratau, kad Trampas yra žmogus, kuris yra labai stipriai susikoncentravęs į save. Jis jaučia esąs labai svarbus, ir nė kiek nesigėdydamas kelia save į padanges, ir jo įvaizdis jam taip pat yra nepaprastai svarbus. Sužinojau, kad jis sukūrė prekės ženklą, tačiau, kai, pavyzdžiui, Nike prekinis ženklas siekia reklamuoti sportinę avalynę, Trampo prekės ženklo centras yra jis pats.

Daugiau nebegalvojau apie Trampą iki to laiko, kai jis buvo nominuotas kandidatu į prezidentus. Net ir tuomet nekreipiau į tai pernelyg didelio dėmesio, nes nemaniau, kad Hilary yra patraukli kandidatė. Kai jis buvo išrinktas, pamaniau, jog, kadangi jisai skelbėsi esąs prieš politinį status quo, galbūt padarys kažką, ko tradiciniai prezidentai nesugebėjo padaryti, ir manau, kad jis iš tiesų supurtė politinį procesą. Bendrai paėmus, manau, kad jis buvo nei geresnis, nei blogesnis prezidentas už keletą pastarųjų prezidentų. Iš dalies taip yra dėl to, kad suprantu, jog Konstitucija riboja prezidento galias. Kai jis buvo išrinktas, sakiau, kad didžiausias jam kylantis iššūkis bus tai, kad būdamas prezidentu jis neturės tokių pačių galių kaip įmonės generalinis direktorius.

Tačiau tokia yra žmogiškos psichologijos tendencija, kad žmonės prisitraukia situacijas, kurios kažką apnuogina jų psichikoje (aš čia taip pat nesu išimtis). Trampo atveju, manau, kad jis turi nesubalansuotą troškimą jaustis svarbiu, aukštinti save ir būti dėmesio centre. Tai jį paskatino siekti šio regimai paties aukščiausio statuso Amerikoje. Per pastaruosius ketverius metus mačiau, kaip jis nuolatos save gyrė, dažnai parodydamas, kuo yra pranašesnis už kitus. Jis apie save kalba kaip apie didį verslininką, didį prezidentą, ir jam akivaizdžiai patinka, kai žmonės jį vadina geriausiu prezidentu nuo Linkolno laikų ar netgi geriausiu visų laikų prezidentu. Jis yra pasakęs, kad svajoja, jog jo veidas būtų iškaltas ant Rušmoro kalno. Kai žiūriu, kas nutiko su respublikonų partija, matau, kad ji apleido tradicinius respublikoniškus siekius ir visą dėmesį sutelkė į Trampą.

Palyginęs Trampą su psichologų pateikiamomis narcizų charakteristikomis, matau, kad jis turi visus pagrindinius jų bruožus. Matau, kad Trampas save laiko šio pasaulio centru ir viskas aplink jį tarnauja šiam jo tikslui – skleisti ir patvirtinti jo paties apie save susikurtą įvaizdį. Štai kodėl jis taip džiaugiasi nekritiškai juo tikinčiais žmonėmis ir yra toks priešiškas tiems, kurie nepatvirtina jo savivaizdžio. Matau, kad Trampas per savo prezidentavimą buvo labiau susikoncentravęs į save už bet kurį kitą mano matytą Amerikos prezidentą.

Vėlgi, ypač ryškiai tai galima matyti iš jo reakcijos į rinkimus. Apie klastojimą jis kalbėjo dar prieš 2016 metų rinkimus, tačiau, kai laimėjo, daugiau nebegirdėjome jo apie tai kalbant. Jis turėjo ketverius metus, per kuriuos galėjo padidinti rinkimų proceso saugumą, tačiau, mano žiniomis, nelabai ką padarė. Jeigu jis buvo taip stipriai susirūpinęs klastojimu, kodėl tuomet nepasinaudojo savo valdžia, kad užtikrintų, jog klastojimai negalėtų sutrukdyti jo perrinkimui? Vėlgi, 2020 metais jis kalbėjo apie klastojimus, kai ėmė atrodyti, kad atsilieka nuo Baideno. Rinkimų naktį, atrodė, kad jis jau laimėjo, tačiau galiausiai pasirodė, kad balsų daugumą gavo Baidenas.

Tai, regis, Trampą šokiravo labiau už viską, kas iki to laiko buvo nutikę jo gyvenime. Jis pirmą kartą savo gyvenime suvokė, kad yra sunku laikyti tai pergale. Jam teks pripažinti, kad yra pralaimėtojas, ir netgi dar daugiau, jis nebebus toks svarbus asmuo. Manau, kad jis tiesiog negalėjo to pakelti, tad pradėjo viską neigti. Jis pradėjo kalbėti apie klastojimą, o tai reiškia, kad net ir pralaimėjęs rinkimus, Donaldas Trampas išliko šalies dėmesio centre nuo rinkimų pradžios.

Tai yra tipiškai narcisistinis elgesys. Trampas sukūrė milžinišką įtampą nuo rinkimų pradžios, nes tokią daugybę savo pasekėjų sugebėjo įtikinti šiais savo teiginiais apie klastojimą. Jis atrodo manantis, kad, jeigu pakankamai žmonių sukels pakankamą triukšmą, tuomet demokratinis aparatas kažkokiu būdu persigalvos ir padarys jį prezidentu. Tačiau atrodo, kad jis iki galo nesupranta, kokios yra šių jo veiksmų pasekmės. Net ir po to, kai ši įtampa išsiliejo įvykiais prie Kapitolijaus pastato, jis nerodė jokio apgailestavimo ir neprisiėmė atsakomybės. Vėlgi, empatijos trūkumas ir negebėjimas suprasti savo elgesio pasekmių yra tipiški narcizo bruožai.

Kiek skaičiau, buvo toks momentas lapkritį, kai Trampas regimai mąstė, kad galbūt reikėtų pripažinti savo pralaimėjimą. Tačiau tuomet jis gavo patarimą iš tam tikrų žmonių, kurie jį įtikino, kad iš tiesų įvyko klastojimai ir jis vis dar gali apgręžti šią situaciją ir likti prezidentu. Matau, kaip jis pateko į iliuzijų būseną, ir tai taip pat nutinka daugeliui narcizų. Jis ėmė skleisti vis labiau grandiozines, tačiau sunkiai įrodomas konspiracijas apie iš jo pavogtus rinkimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kuriuos teismas galėtų priimti. Yra labai lengva švaistytis kaltinimais internete, tačiau, jeigu negalite jų pagrįsti teisme, ko verti yra jūsų kaltinimai?

Labai gerai žinau, kad jo pasekėjai tiki viskuo, ką jis sako. Tačiau iš Trampo teiginių susidaro vaizdas, kad privalo egzistuoti milžiniška konspiracija, siekianti pašalintį jį kaip prezidentą. Nesu tikras, kas galėtų slėptis už tokios konspiracijos, tačiau tarkime, kad iš tiesų yra valdžios elitas, kuris nori išmesti Trampą. Kodėl jie turėtų tai daryti per rinkimų klastojimą? Jeigu jie turėtų galią atlikti tokio milžiniško masto klastojimus (apimančius tiek daug žmonių) ir turėtų galią neleisti jokioms valdžios institucijoms tai priimti, tai reikštų, kad jų galia yra milžiniška. Tad jie būtų galėję pašalinti Trampą kitais būdais, galbūt netgi jį nužudydami. O kodėl jie iš viso leido jam būti išrinktam? Jeigu jie yra tokie galingi, kodėl tiesiog nepadarė taip, kad Trampas pralaimėtų 2016 metais, kad jie į postą galėtų pastatyti Hilary, kurią jiems būtų buvę (kaip yra teigiama) lengviau kontroliuoti.

Apibendrinant matau, kad Trampo reakcija į rinkimų pralaimėjimą yra tipiškas narcizo elgesys. Taip pat matau, kad jis neparodė didelės pagarbos demokratijai, ir pavyzdys čia būtų, kaip jis naudojosi savo kaip prezidento autoritetu, spausdamas Rafenšpergerį surasti jam papildomų balsų, kad galėtų laimėti Džordžijoje. Jis, tikrąja to žodžio prasme, mėgino daryti spaudimą valstybės pareigūnui, kad šis suklastotų rinkimų rezultatus. Niekada šiame gyvenime nesekiau stipriu lyderiu, ir tikrai nesekčiau Trampo psichologiją turinčiu žmogumi.

Be to, esu pasišventęs demokratijai, tačiau tokio paties pasišventimo nematau iš Trampo pusės. Jis kalba ir veikia taip, tarsi prezidentas turėtų turėti tokias pačias galias kaip korporacijos generalinis direktorius, kuris, iš esmės, yra diktatorius. Ir iš visų šitų Trampo ir jo pasekėjų teiginių išeina taip, kad nėra svarbu, ką sako visuomenės institucijos; svarbu tėra tai, ką sako JIE. Jie kalba taip, tarsi jų nuomonė turėtų būti viršesnė ir ja turėtų sekti visa visuomenė, tačiau nuo kada tai pavirto demokratijos tikslu? Nenoriu būti visuomenės dalimi, kurioje Trampas būtų diktatoriumi iki gyvos galvos.

Tolerancija pakylėtųjų mokytojų mokymams

Kai buvau Summit Lighthouse organizacijoje, daugelis narių regimai darė prielaidą, kad pakylėtieji mokytojai yra respublikonai, ar bent jau labiau yra linkę palaikyti respublikonų partiją. Aš niekada taip nemaniau, kadangi suvokiau, jog mokytojai yra aukščiau už bet kokius Žemėje egzistuojančius padalijimus. Niekada nepamiršiu, kaip po to, kai Summit XX-ojo amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje pradėjo statyti bunkerius, organizacija sulaukė išskirtinio valdžios dėmesio. Praėjus kuriam laikui, Elizabeth Clare Prophet pasakė, kad tradiciškai Summit turi daug bendrų sąlyčio taškų su respublikonų partija. Tačiau, kai buvo sprendžiamas klausimas apie organizacijos teisę būti kitokiais nei vyraujanti krikščionybė ir gerbti individualias jos narių teises praktikuoti nestandartinę religiją, būtent demokratai pasisakė už pagarbą šioms teisėms.

Mokytojai daug kartų sakė, kad jie nėra nei demokratai, nei respublikonai, bet visada ieško aukščiausio požiūrio, kad ir kur jį būtų galima rasti. Tačiau dabar paimkime klausimą apie toleranciją tiems iš mūsų, kurie išpažįstame nestandartinį tikėjimą ir esame pakylėtųjų mokytojų mokiniai. Nematau jokios tolerancijos iš Trampo pusės tiems, kurie yra kitokie negu jis, ir taip pat tolerancijos nematau labiausiai į radikalumą nuėjusiuose jo pasekėjuose. Didžioji Trampo bazė yra religinė dešinė, ir nė neabejoju, kad, jeigu jie turėtų galią tai padaryti, pakylėtųjų mokytojų mokymai būtų paskelbti už įstatymo ribų ir cenzūruojami, nes šie žmonės juos laiko velnio darbu.

Kristaus įžvalgumas ir Trampas

Trampą laikau žmogumi, turinčiu poreikį paversti save absoliučiu autoritetu, kurio niekas negalėtų kvestionuoti ir kuriam niekas negalėtų prieštarauti. Jeigu jis sako, kad rinkimai buvo suklastoti, tuomet šalis turi juo sekti ir kiekvienas jam nepritariantis priklauso giluminei valstybei, vyraujančiai žiniasklaidai, anti-demokratiškiems demokratams, silpniems respublikonams arba RINO (Republican In Name Only – respublikonai tik pagal pavadinimą). Man regis yra akivaizdu, jog Trampas mano, kad niekada negali klysti.

Man taip pat atrodo, kad ir daugelis juo sekančių žmonių galvoja, jog jis niekada negalėtų klysti. Ir jie atrodo labai stipriai įtikėję, kad negalėjo suklysti dėl Trampo. Ir čia jaučiu pradedančias kaukti savo pavojaus sirenas, nes kiek kartų pasaulio istorijoje matėme tokią pačią dinamiką? Stiprus lyderis elgiasi taip, tarsi niekada negalėtų klysti, daugelis žmonių tai patvirtina ir atsisako įsileisti mintį, kad jis galėtų klysti – ir viskas baigiasi katastrofa.

Aš, žinoma, ir savo paties psichologijoje pamačiau atskirąją savastį, kuri nori būti niekada neklystančiu autoritetu. Manau, kad dauguma dvasingų žmonių tai turi, nes daugelyje ankstesnių gyvenimų buvome puolusių būtybių visaip kaltinami. Man prireikė šiek tiek laiko šitai išspręsti, kad galėčiau įveikti baimę, jog bus įrodyta, kad klydau, tačiau patyriau didelį palengvėjimą, kai galiausiai tai paleidau.

Tą pačią savastį mačiau daugelyje dvasingų žmonių. Summit organizacijoje Elizabeth Clare Prophet buvo aukščiausias autoritetas, tačiau daugelis žmonių norėjo turėti panašų autoritetą. Summit organizacijos personalui priklausę žmonės turėjo hierarchinę struktūrą ir daugelio departamentų vadovai elgėsi taip, tarsi niekas žemiau jų negali kvestionuoti jų autoriteto. Girdėjau daugelį žmonių teigiant, kad jų AŠ ESU Esatis jiems kažką pasakė, jų Kristaus AŠ jiems kažką pasakė, vienas iš mokytojų jiems kažką pasakė. Tuo metu egzistavusioje Summit kultūroje buvo priimama, kad, kai kažkas išsako tokį teiginį, šis teiginys turi kažkokį absoliutų autoritetą. Girdėjau žmones kitiems sakant: „El Morija man liepė tau pasakyti…“

Aš asmeniškai maniau, kad tai yra nesveika. Sąmoningai savęs neiškėliau kaip aukščiausio autoriteto ir labai nenoriu žmonėms sakyti, kad jie turėtų pasikeisti ar kad jie klysta. Tačiau daug kartų dėl to patyriau didelę frustraciją, ir kai suvokiau, kad kai kurie pakylėtųjų mokytojų mokiniai tiki Trampu ir jo teiginiais apie rinkimus, pajaučiau neįtikėtinai stiprią reakciją. Pajaučiau: „Kaip jie gali turėti jiems mokytojų duotus mokymus ir tikėti tokiu žmogumi kaip Trampas? Kaip galite turėti mokymus apie juodai baltą mąstymą ir epinį mąstymą ir nesugebėti to matyti Trampo asmenyje? Kaip galite nematyti, kad jis yra narcizas?“

Kaip ir visuomet, pažvelgiau į tai, ir galiausiai atradau tam tikras savastis, kurias turėjau savyje ateidamas į Žemę iš natūralios planetos. Supratau, kad atėjau čionai dėl to, kad, pažvelgęs į Žemę, susikūriau stiprų troškimą padėti žmonėms ištrūkti iš kančių. Maniau, kad galėsiu čia ateiti ir padėti jiems pamatyti, jog būtent savo mąstymu jie susikuria kančias. Aš, žinoma, daugelyje ankstesnių gyvenimų, o taip pat ir šiame, patyriau, kad tai yra neįmanoma. Tiesiog negalite priversti žmonių pamatyti tai, ko jie nenori matyti, ir būtent dėl to Žemė yra Skaudžių Smūgių Mokykla.

Vėlgi, iš pradžių savo tėvo asmenyje, o tuomet ir kituose žmonėse pamačiau, kaip jie gali įstrigti tame savo sūkuryje, kuriame tampa nepasiekiami. Mačiau visai nemažai žmonių patenkant į tokį sūkurį, ir jaučiau netektį suvokdamas, kad nėra nieko, ką galėčiau pasakyti, nes jų protai yra uždaryti. Taip pat mačiau daugelį dvasingų žmonių išgyvenant lygiai tokį patį procesą su jų pažįstamais žmonėmis. Tai tarsi prarastumėte artimą asmenį, nors jis ir nemirė (fiziškai).

Toliau su tuo dirbdamas suvokiau, kad tai yra kognityvinis disonansas iš mano pusės. Jaučiu bekompromisinę pagarbą laisvai valiai ir nenoriu kaip nors žmonių versti ar jais manipuliuoti. Tai reiškia, kad bus žmonių, kuriems negalėsiu padėti, tad neišvengiamai jausiu, kad šie žmonės tapo nepasiekiami.

Taip pat dirbau su savo požiūriu į kančią. Kadangi suprantu laisvą valią, suvokiu, kad žmonės kenčia dėl savo padarytų pasirinkimų. Kentėjimas yra psichologinė būsena, sukurta žmonių pasirinkimų. Tad, jeigu gerbiu laisvą valią, privalau gerbti žmonių teisę daryti į kančias atvedančius pasirinkimus. Kentėjimas negali būti blogis, jeigu būtent tai reikia patirti žmonėms, kad jie galiausiai galėtų pakelti savo sąmonę.

Tad mano sprendimas ateiti į Žemę su tikslu padėti žmonėms ištrūkti iš kančių, iš tiesų yra trokšimo pakeisti žmonių pasirinkimus išraiška. Tačiau aš taip pat teigiu, jog nenoriu jų versti, tai reiškia, kad tegaliu mėginti juos įtikinti. O jeigu tai neduoda jokių vaisių, privalau priimti, kad tai yra jų laisva valia ir negaliu sau leisti manyti, kad rezultatas privalėjo būti kažkoks kitoks. Tad, jeigu kai kuriems pakylėtųjų mokytojų mokiniams reikalinga ši patirtis, kurioje jie sektų Trampu, kodėl iš viso turėčiau dėl to jausti kokius nors jausmus? Tai privalo būti jų patyrimo, kuris jiems reikalingas dvasiniame kelyje, dalis, ir kodėl turėčiau į tai kaip nors reaguoti? Jeigu į tai reaguoju, tai rodo, kad turiu prisirišimą, kurį tuomet privalau išspręsti. Esu ryžtingai nusiteikęs tai padaryti.

Gerai, tai kaip tai yra susiję su Kristaus įžvalgumu ir Trampu? Na, pažįstu keletą pakylėtųjų mokytojų mokinių, kurie viešai pasakė, kad jie į Trampą žiūri taip, kaip žiūri, dėl savo Kristaus įžvalgumo. Ir patyriau, kad negaliu pasiekti šių žmonių. Manau, kad tai stipriai siejasi su tuo, apie ką kalbėjau prieš tai, ir peršasi išvada, kad galvojimas, jog turite Kristaus įžvalgumą, gali tapti užburtu ratu.

Jeigu viešai pareiškėte, kad Trampas yra teisus, ir sakote tai dėl to, kad turite Kristaus įžvalgumą, tai reiškia, kad, jeigu bus įrodyta, jog Trampas klysta, taip pat bus įrodyta ir tai, kad, pasirodo, visiškai neturėjote Kristaus įžvalgumo. Suprantu, kad tai gali būti skausminga ir gali paskatinti žmones įžengti į būseną, kurioje jie teieško būdų įrodyti Trampo teisumą, tuo pat metu ignoruodami arba siekdami diskredituoti bet kokią informaciją, įrodančią jo neteisumą.

Tai nėra aukščiausias Kristaus įžvalgumo lygmuo, nes, norint turėti aukštą įžvalgumo lygmenį, privalote būti neutralūs tuo klausimu. Jeigu jau leidotės įtraukiami į prisirišimą prie Trampo, jeigu norite, kad būtų įrodytas jo teisumas, ar nenorite, kad būtų įrodyta, jog buvote neteisūs, negalite išlikti neutralūs. Ir tuomet jūsų Kristaus įžvalgumas bus žemesniame lygmenyje, ir būtent apie tai mokytojai kalbėjo Kristaus įžvalgumo vebinare 2020 metų gruodį.

Matau, kad jau kurį laiką mokytojai kalbėjo tam tikrus dalykus, kurių tikslas buvo padėti pakylėtųjų mokytojų mokiniams įgyti aukštesnę viziją apie Trampą. Jie tiesiogiai neminėjo Trampo, tačiau sakė dalykus, kuriuos pritaikius Trampui, būtų tapę akivaizdu apie ką jie kalba. Matau, kad mokytojai specialiai neišsakė stiprių teiginių apie Trampą prieš rinkimus, kadangi norėjo, kad žmonėms tai būtų įžvalgumo iniciacija ir jie patys galėtų atskirti, remdamiesi užuominomis. Kristaus įžvalgumo vebinare mokytojai praskleidė šydą ir išsakė labiau tiesioginius teiginius apie Trampą.

Ir man tai rodo, kad, jeigu atmetate, ką pasakė mokytojai, teigdami, jog aš nebeturiu ryšio su tikraisiais mokytojais, tuomet, žinoma, negaliu jums padėti, ir pilnai tai priėmiau. Tad nemanau, kad tai, ką čionai parašiau, pakeis kieno nors nuomonę apie Trampą. Tačiau iš tiesų tikiuosi, kad tai bus naudinga bent kai kuriems žmonėms.

Aš taip pat, žinoma, priimu Jėzaus vebinare perduotą mokymą apie tai, ar du žmonės gali turėti tam tikrą įžvalgumą, kartu turėdami priešingas nuomones apie Trampą. Tad užbaigsiu pacituodamas šį mokymą.

Štai trumpa citata iš vieno diktavimo (daug daugiau mokymų diktavime):

Užteks mums vengti šio klausimo. Paimkime akivaizdžiausią dabartinių laikų pavyzdį: rinkimus Jungtinėse Valstijose ir tai, ar Donaldas Trampas ar Džo Baidenas turėtų tapti prezidentu. Kaip kai kurie iš jūsų sakėte, tai suskaldė pakylėtųjų mokytojų mokinius. Ar gali būti, kad vienas žmogus gali būti įsitikinęs, jog jis arba ji turi Kristaus įžvalgumą, tuo pat metu tvirtai tikėdamas, kad Trampas turėtų būti prezidentu? Ir ar gali būti, kad kitas žmogus gali turėti Kristaus įžvalgumą ir tvirtai tikėti, kad Trampas neturėtų būti prezidentu, nes prezidentu turėtų būti Džo Baidenas? Ar gali būti, kad jie abu turi Kristaus įžvalgumą ir abu, tam tikra prasme, yra teisūs?

Na, atsakymas yra: „Taip, bet…“ Šis teiginys turi vieną labai didelį „bet“.

O štai citata iš kito diktavimo:

Na ir dabar, grįžkime prie to, ką sakiau apie rinkimus Jungtinėse Valstijose. Jeigu pažvelgsite neutraliai į daugelį žmonių, kurie teigia sekantys Trampu, pamatysite, kad jie į tai žiūri labai emocingai. Jie yra labai prisirišę prie Trampo ir jo suprojektuoto įvaizdžio. Tačiau iš tiesų jie yra prisirišę prie jausmo, kurį jis jiems davė, ir jie patikėjo, kad vienintelis būdas patirti šį jausmą yra per Trampą ir per jo buvimą prezidentu, per jo buvimą lyderiu, tad jie yra labai, labai prisirišę. Tačiau ką šie žmonės mėgina padaryti? Jie mėgina sugeneruoti jausmą, tačiau mėgina tai daryti per kažkokią išorinę sąlygą Žemėje, ir dabar jie susiduria su galimybe, kad ši išorinė sąlyga pasikeis ir Trampas nebebus prezidentu. Kaip galite iš to išsilaisvinti? Tiktai suvokdami, kad yra kažkas daugiau, kas jums yra svarbiau už išorinės sąlygos sukūrimą. Jeigu esate pakylėtųjų mokytojų mokinys ir tikėjote Trampu, kaip galėsite judėti toliau, kai jis paliks savo postą? Na, tiktai ryždamiesi sakyti: „O kas gi man? Aš seksiu Kristumi.“

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com