Kokias pamokas galime išmokti iš Donaldo Trampo prezidentavimo

Kim Michaels

Šiame straipsnyje susikoncentruosiu į tai, ką, mano manymu, galima išmokti iš Trampo prezidentavimo. Pirmoji ir, tam tikra prasme, svarbiausia pamoka yra ta, kad už jį balsavo daug žmonių, tiek 2016, tiek 2020 metais. Manau, kad nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys išsiaiškinti, kodėl Trampo žinia pasirodė patraukli tokiai daugybei žmonių.

Kai 1987 metais atvykau į Jungtines Valstijas, persikėliau į Montaną, kur daugelis žmonių gyveno nameliuose ant ratų ir vairavo senus, aplamdytus pikapus, dirbdami už šešis dolerius per valandą. Po metų man teko apsilankyti Fort Lauderdeilyje Floridoje, ir tenai vienoje gatvėje buvo Rolls Royce automobilių parduotuvė, Ferarių automobilių parduotuvė ir taip pat, žinoma, Jaguarų, Mersedesų ir BMW automobilių parduotuvės. Kokie turtingi turite būti, kad galėtumėte sau leisti įsigyti Rolls Royce? Ir kiek turtingų žmonių turi gyventi toje vietovėje, kad būtų įmanoma išlaikyti parduotuvę, pardavinėjančią išskirtinai Rolls Royce automobilius?

Per kitus 22 metus gyvenau keturiose skirtingose valstijose ir mačiau, kokiai daugybei amerikiečių kyla piniginių problemų. Amerikiečiai yra pasiryžę sunkiai dirbti, tačiau daugeliui žmonių yra vis sunkiau įgyti išsilavinimą, išsaugoti tokį patį materialaus pragyvenimo lygį, kokį turėjo jų tėvai, ar netgi iš viso, „sudurti galą su galu“. Man, atvykusiam iš Danijos, tai buvo didelis šokas, nes Danijoje visiškai nėra tokio didelio kontrasto tarp turtingo elito ir plačiosios populiacijos. Mes taip pat, žinoma, turime socialinį saugumo tinklą, valstybinę sveikatos apsaugą ir nemokamą švietimą, tad dauguma žmonių turi aukštą pragyvenimo lygį.

Aš matau, kad egzistuoja reali problema Amerikoje, ir tai nėra vien tai, kad egzistuoja toks didelis atotrūkis tarp turtingų ir vargšų, tai taip pat ir tai, kad plačiosios populiacijos pragyvenimo lygis jau ne vieną dešimtmetį ritasi žemyn. Manau, kad tai buvo labai gerai aprašyta RAND korporacijos tyrime (RAND korporacija yra mokslinis institutas, kurio tikslas yra nustatyti JAV kylančias saugumo grėsmes). Šiame pranešime iš esmės yra sakoma, kad nuo XX-ojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pajamų skirtumas išaugo daugybę kartų, nes didžiuliai turto kiekiai iš plačiosios visuomenės buvo supilti į aukščiausių kelių procentų kišenes. Tai pasiekė tokį lygį, kad RAND tai laiko grėsme nacionaliniam stabilumui ir saugumui.

Vis didesnis amerikiečių skaičius susiduria su šia problema savo gyvenime, tačiau jie nejaučia, kad politikai imtųsi šią problemą kaip nors spręsti. Daugelis jaučia, kad Trampas kalbėjo apie šią problemą ir todėl jis skiriasi nuo kitų politikų. Tad tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie už jį balsavo.

Manau, kad kita priežastis yra ta, jog dėl prastėjančio pragyvenimo lygio ir dėl daugelio kitų priežasčių, daugeliui amerikiečių jau yra gana „politikos kaip įprasta“. Jie nori kardinalių pokyčių, tačiau nemato, kad kas nors politiniame isteblišmente iš viso kalbėtų apie tai, kas jiems rūpi, tad jie balsavo už Trampą, nes jis nebuvo šio isteblišmento dalis. Po 2016 rinkimų maniau, kad, jeigu būtų buvusi išrinkta Hilary, toliau būtų buvusi tęsiama „politika kaip įprasta“, tad maniau, kad galbūt Trampas imsis daryti kažką kitaip.

Mano manymu, tikroji problema Amerikoje yra ta, kad joje egzistuoja nedidelis valdžios elitas, kuriam priklausantys žmonės valdo korporacijas ir kontroliuoja finansų sistemą. Kadangi turi tiek daug pinigų, jie turi didžiulę įtaką politinei sistemai. Patyriau šoką sužinojęs, kad naujai išrinktas senatorius didžiąją savo laiko dalį turi praleisti siekdamas surinkti pinigus savo perrinkimo kampanijai. Buvau pritrenktas išgirdęs, kokiais pinigais šias kampanijas, politikus ir partijas remia korporacijos, jau nekalbant apie lobizmą. Tikiu, kad, jeigu yra įmanoma pirkti politinę įtaką, tuomet demokratija nepildo savo aukščiausio potencialo.

Mano požiūriu, didžiausias pokytis, kuris privalo įvykti, yra tai, kad pinigai būtų pašalinti iš politikos, tačiau, žinoma, tai neįvyks iš viršaus į apačią. Manau, kad tai tegali įvykti tik tuomet, kai žmonės pradės to reikalauti, tačiau tam yra būtina, kad žmonės pirmiausia suvoktų elito egzistavimą ir vieningai pradėtų reikalauti, kad jų politikai imtųsi kažką daryti, idant pinigai ir elitas būtų pašalinti iš politikos.

Matau, kad didžiausia problema yra ta, jog amerikiečiai yra taip stipriai susiskaldę, jog negali sukurti reikiamo politinio spaudimo. Ir nemanau, kad šis susiskaldymas sumažėjo per Trampo prezidentavimą, greičiau priešingai. Manau, kad daugelis Trampo šalininkų save laiko priešininkais visiems tiems, kurie nesilaiko jų požiūrio į Trampą. Pernelyg daug žmonių abiejose pusėse koncentruojasi į Trampą, o ne į elitą. Tačiau pajamos buvo pavogtos ne tik iš tų, kurie balsavo už Trampą. Norint, kad atsirastų vieningas frontas, žmonėms reikia peržengti partijų platformų ir asmenybių skirtumų ribas. Tol, kol žmonės bus taip stipriai pasidaliję į Trampo šalininkus ir visus kitus, arba į respublikonus ir demokratus, valdžios elitas galės jaustis saugus. Skaldyk ir valdyk yra jų laiko patikrinta strategija.

Nemanau, kad Trampas gali išspręsti šią problemą. Elito jis nelaiko problema, nes save laiko elito dalimi. Ir, žiūrint į jo verslo sandorius Niujorke, jis taip pat nemano, kad pinigai politikoje yra problema. Suprantu, kad jo šalininkai galvoja, jog jis jau kažką dėl to padarė, ir tai yra tiesa. Jis tiesiog nėjo iki galo, iki problemos šerdies, nes, nors ir pasisakė prieš politinį elitą, nelabai ką padarė dėl finansinio elito, kurio dalimi jis yra. Be to, pajamų nelygybės ideologinis pamatas yra neoliberalizmas, ir negirdėjau Trampo prieš jį pasisakant.

Amerikiečiai turi nerealistišką požiūrį į savo prezidentą

Kai persikėliau į Jungtines Valstijas, nustebau sužinojęs, kad amerikiečiai turi kitokį požiūrį į savo prezidentą nei galite rasti Europoje. Skatinami žiniasklaidos ir Holivudo, amerikiečiai yra linkę žiūrėti į savo prezidentą kaip į žmogų, turintį galią padaryti viską, ką jis jiems pažada. Tarsi prezidentas būtų panašus į Europoje prieš kelis šimtus metų karaliavusius karalius. Realybė, žinoma, yra tokia, kad Tėvai-įkūrėjai specialiai Konstituciją sukūrė taip, kad apribotų prezidento galias, suteikdami trims valdžios šakoms lygias galias. Jie norėjo užtikrinti, kad Amerikos prezidentas niekada netaptų panašus į karalių Džordžą, kuris beveik nužudė juos ir jų jauną šalį. Tad dauguma amerikiečių nežiūri į savo prezidentą taip, kaip į jį žiūri Konstitucija.

Tai atvedė prie situacijos, kurioje vienintelis būdas būti išrinktu prezidentu yra pažadėti žmonėms, kad kažką dėl jų padarysite. Tačiau, jeigu suprantate Konstituciją, žinote, jog jums šių pažadų neįmanoma įvykdyti. Trampas tuo pasinaudojo prieš savo išrinkimą, pažadėdamas, kad atkurs Amerikos didybę ir nusausins pelkę. Jis dar labiau tai sustiprino per ketverius metus, teigdamas, kad jo prezidentavimas yra toks sėkmingas, jog bet kokios nesėkmės išpildant pažadus yra melagienos. Tam tikra prasme, žiniasklaida taip pat sustiprino šį požiūrį, kadangi prieš Trampą nusiteikusi žiniasklaidą piešė jį monstru, o Trampą palaikanti žiniasklaida piešė jį didvyriu. Tačiau tiek viena, tiek kita pusė palaikė įvaizdį, kad tiek monstras, tiek didvyris gali daryti ką panorėjęs.

Trampas galbūt ir pažadėjo nusausinti pelkę, tačiau tam, kad įvykdytų šį pažadą, jam yra reikalingas kitų dviejų valdžios ir biurokratijos šakų bendradarbiavimas. Tačiau būtent tai jis ir vadina pelke. Tad kiek yra tikėtina, jog prezidentui pavyks įtikinti pelkę pritarti jo paruoštam pelkės nusausinimo projektui?

Nemanau, kad yra epiškai svarbu, kas taps prezidentu. Teiginiai, kad, jeigu Trampas nebus perrinktas, šalis bus sunaikinta, tiesiog ignoruoja Konstitucijoje apibrėžtą politinę realybę. Reikalingi debatai, kuriuose būtų apie tai kalbama, idant amerikiečiai galėtų turėti realistiškesnius lūkesčius apie tai, ką prezidentas gali ir ko negali padaryti. Šitaip jie galės įvertinti, kieno pažadai yra realistiškiausi. Jie taip pat galės išvengti įsitraukimo į sūkurį, grįstą įsitikinimu, jog, kadangi yra taip svarbu, kad Trampas būtų perrinktas, tai pateisina smurtą.

Prezidentas iš tiesų nėra toks svarbus

Prezidento aš nelaikau tokia nepaprastai svarbia figūra. Prezidentas turi įtaką, tačiau šalies likimas niekada negali priklausyti nuo to, kas yra prezidentu, nes prezidento galios yra apribotos. Tačiau Trampas padarė daugiau nei dauguma kitų prezidentų, kad paverstų save regimai pačia svarbiausia figūra. Jis skleidė įvaizdį, kad 2020 rinkimai yra viskas arba nieko. Jeigu jis nebus perrinktas, šaliai tai turės epines pasekmes. Paprasčiausiai konstituciškai neįmanoma.

Tai kodėl Trampas turi šį poreikį pristatyti save kaip visų svarbiausią figūrą, kaip dėmesio centrą ir kaip didingiausią prezidentą, galimai didingiausią prezidentą nuo Linkolno laikų – o gal netgi didingesnį už visus kitus. Mano filosofija yra tokia, kad mes visi esame psichologinės būtybės, tad viskas, ką darome, yra susiję su mūsų asmenine psichologija.

Prezidento psichologija yra svarbi

Nors pats prezidentas nėra toks svarbus, jo psichologija yra svarbi, kadangi ji lemia, kaip jis atliks savo darbą. Nemanau, kad kas nors galėtų paneigti, jog Trampas turi labai specifinį temperamentą ir asmenybę, ir tai turėjo milžinišką poveikį jo prezidentavimui. Tai rodo, kad žmonėms reikia labiau įsisąmoninti, kaip kandidato psichologija gali paveikti tai, kaip jis atlieka darbą savo užimamame poste. Štai keletas dalykų, kuriuos matau Trampo psichologijoje:

Jis trokšta dėmesio ir žino, kad geriausiai jį galite gauti provokuojančiu, iššaukiančiu ar netgi įžūliu elgesiu.
Jis turi poreikį jausti, kad yra svarbus ir sėkmingas, netgi didis.
Jis dažnai kalba apie save ir aukština savo gebėjimus bei pasiekimus. Tai reiškia, kad jam yra svarbus jo įvaizdis, ir pagyrų, kurių mano nusipelnęs, jis nesiruošia palikti savieigai.
Jis pats yra pasakęs, kad šiandien yra toks pat žmogus, koks buvo penkerių metų amžiaus. Jau būdamas penkerių jis žinojo, kad geriausias būdas priversti kitus žmones duoti jam tai, ko jis nori, yra juos bauginti.
Savo verslo reikaluose Niujorke jis buvo pagarsėjęs negailestingumu tiems, kurie jam pasipriešindavo. Pavyzdžiui, jis pasamdydavo teisininkus, kad tie asmeniškai diskredituotų arba persekiotų teismais kiekvieną, išdrįsusį jam pasipriešinti. Matau, kad tuos pačius bauginimo metodus jis perkėlė ir į savo prezidentavimą.
Jis turi juodai baltą požiūrį apie save. Jis mano, kad yra absoliučiai teisus, tai reiškia, kad tie, kurie su juo nesutinka, absoliučiai klysta. Jūs esate arba su juo arba prieš jį.
Jo juodai balta pasaulėžiūra taip pat reiškia, kad jis niekada negali pralaimėti. Jo tėvas jam įdiegė, kad baisiausias dalykas žmogui yra būti pralaimėtoju. Trampas privalo būti teisus ir būti perrinktas, nes jeigu nebus, bus pralaimėtojas.
Jis reikalauja absoliučios ištikimybės iš tų, kurie jį palaiko. Jeigu jos negauna, labai greitai atsigręžia prieš juos ir arba juos išmeta, arba viešai iškoneveikia ir pažemina. Tik pažvelkite, kaip jis pasielgė su Maiku Pensu, kai viceprezidentas atsisakė padaryti tai, ko norėjo Trampas, bet draudė Konstitucija.
Jis yra ištikimas tik šeimos nariams. Egzistuoja pastovi tendencija, kai Trampas apipila pagyromis naujai paskirtą žmogų, nes tikisi, kas šis galės duoti Trampui tai, ko jis nori. Tačiau, kai žmogus neišpildo lūkesčių, net ir po to, kai daug ką asmeniškai paaukojo, Trampas nejaučia jokios ištikimybės ir išmeta arba pažemina šį žmogų. Trampui ištikimybė yra įmanoma tik iš vienos pusės.
Jis rodo mažai užuojautos žmonėms, bet ypač nėra linkęs užuojautos rodyti savo oponentams ar netgi žmonėms, kurie nėra ištikimi arba kurie nesugebėjo pateisinti jo lūkesčių. Jo reakcija į pandemiją iš tiesų nerodo didelės užuojautos plačiajai visuomenei.
Jis yra linkęs susikurti nerealistiškus lūkesčius. Vėlgi, nebuvo jokio teisinio ar konstitucinio pagrindo manyti, kad Maikas Pensas galėtų atmesti rinkėjų kolegijos balsus ir padaryti jį prezidentu.
Jis pasižymi impulsyvumu ir reguliariai šaukia, keikia arba kritikuoja savo patarėjus ir padėjėjus.
Jis turi tendenciją atstumti daugumą jam artimų žmonių. Per paskutines jo prezidentavimo savaites daugelis Baltųjų Rūmų darbuotojų atsistatydino, o likusieji kaip įmanoma labiau jo vengė.

Nemanau, kad rinkimus nulėmė balsų klastojimas. Trampas pralaimėjo, nes gavo mažiau balsų už Baideną. Tai reiškia, kad jau daugiau kaip du mėnesius Trampas stengiasi pakeisti rinkimų rezultatus (kartu kurstydamas savo rėmėjų įtūžį, kurį šie išliejo Kapitolijaus incidente), tačiau tai nebuvo grįsta realybe ar faktais. Tai buvo grynai Trampo psichologijos pasekmė, dėl kurios jam buvo neįmanoma pripažinti rezultatų, nes dėl jų jis būtų atrodęs pralaimėtoju. Trampas atrodo turintis daugybę absoliutinių teiginių savo psichologijoje, tačiau dominuojantis iš jų yra tai, kad jis niekada negali būti pralaimėtojas. Tad kelių pastarųjų mėnesių chaosas tiesiog buvo sukeltas Trampo psichologijos.

Kur visa tai veda? Na, mano požiūriu, Trampas atitinka psichologinį narcizo profilį, apie ką jau kalbėjo daugelis psichologų. Man tai rodo, kad turime pradėti debatus, ar narcizas yra tinkamas būti demokratinės šalies lyderiu, o gal tai yra pernelyg rizikinga, nes toks žmogus gali neturėti pakankamai pagarbos demokratijai, kad siektų ją išsaugoti. Narcizai yra linkę save laikyti pasaulio centru, kuomet visa kita sukasi apie jų poreikius ir suvokimą. Narcizui prezidento postas tiesiog yra būdas patenkinti savo poreikius, pavyzdžiui, poreikį reklamuoti tam tikrą įvaizdį apie save. Kai kurie žmonės sako, kad narcizai yra efektyvūs lyderiai. Aš sakau, kad efektyvumas yra mažiau svarbus už pasišventimą demokratijai ir žmonėms. Narcizas neturi nei vieno, nei kito.

Narcisitinių lyderių pavojus

Manau, kad yra svarbu pripažinti, jog, vėlgi, daugelis žmonių balsavo už Trampą dėl to, kad turi teisėtų ir svarbių susirūpinimų. Pavojus, kuris kyla iš žmonių poreikių ignoravimo, yra tai, kad jie gali taip įpykti, jog taps atviri narcisistiniam lyderiui. O jis nedvejodamas jiems pažadės tai, ko jie nori, ir suteiks jiems progą išlieti savo pyktį. Jis iš esmės sakys, kad jie nėra kalti dėl savo situacijos, ir jis viską sutvarkys, jei tik jie bus jam ištikimi.

Narcizu sekantys žmonės mainais duoda jam tai, ko jis trokšta – dėmesį, leisdami jam pasijausti svarbiu ir didingu. Jis jiems leidžia pasijusti išmintingais, netgi pranašesniais dėl to, kad jie jį pripažįsta. Lyderis pripažįsta pasekėjus, o pasekėjai pripažįsta lyderį. Tai tampa abipusės priklausomybės ryšiu.

Daugelis tų, kurie seka narcisistiniu lyderiu, turi specifinę psichologiją, kuri juos paverčia išsibalansavusiais ir linkusiais į radikalumą. Suprantu, kad dauguma Trampo šalininkų nedalyvavo įsiveržime į Kapitolijų. Tačiau šis incidentas rodo (ir tai nestebina), kad kai kurie iš pačių ištikimiausių ir entuziastingiausių Trampo pasekėjų tapo radikalais.

Kai kurie Trampo šalininkai ir kai kurie respublikonai atrodo nustebinti tokio radikalumo ir yra linkę tai ignoruoti arba sumenkinti. Tačiau šios radikalizuotos subkultūros egzistavimas tarp Trampo šalininkų nestebina tų, kurie išmano psichologiją ir stebi radikalias grupuotes. Daugelis ekspertų nebuvo nustebinti prie Kapitolijaus kilusių riaušių. Jie jau prieš daugelį mėnesių matė tai artėjant ir jiems tai yra logiška Trampo kuriamos įtampos pasekmė, kurią jis ypač stipriai kūrė nuo šių rinkimų, tačiau iš tiesų ir visus ketverius metus.

Tai mums rodo būtinybę sukurti didesnį viso to įsisąmoninimą, galbūt netgi sukuriant procesą, per kurį būtų įvertinamas į postą pretenduojančių žmonių psichologinis pasirengimas. Suprantu, kad tai nėra lengvas procesas, tačiau argi ne pigiau užkirsti kelią ligai, nei paskui mokėti už jos gydymą? O jei jau apie tai prakalbome…

Ar įmanoma rasti nesmurtinius sprendimus?

Mano požiūriu, Trampas sukūrė situaciją, kurioje ganėtinai didelis skaičius žmonių mano, kad demokratija žlugo, rinkimai buvo pavogti ir jų nuomonė turėtų nulemti šalies ateitį, nesvarbu ką sako visuomenės institucijos. Bent kai kurie iš jų yra nuėję į visišką radikalizmą ir yra ginkluoti, ir regis mėgaujasi mintimi apie galimą ginkluotą konfrontaciją. Tai atveda prie klausimo, ar įmanoma šią situaciją išspręsti nesmurtinėmis priemonėmis?

Tačiau tai atveda netgi prie dar platesnio klausimo. Aš užaugau Danijoje, kuri yra nedidelė ir ganėtinai homogeniška šalis. Amerika man visada atrodė nepaprasta šalis dėl to, kad ją sudaro žmonės iš viso pasaulio, ir jie vis tiek sugeba taikiai sugyventi. Po to, kai persikėliau gyventi į Ameriką, suvokiau, kad, nors jie sugeba sugyventi, dėl taikumo aspekto aš turbūt buvau šiek tiek per naivus.

Mane šokiravo, kiek daug skirtingų grupių egzistuoja Amerikoje, ir kiek daug iš jų yra pasiruošę naudoti smurtą, kad būtų taip, kaip jie nori, arba kad apgintų savo interesus. Manau, kad yra atviras klausimas, ar Amerika sugebės išspręsti daugybę šių konfliktų nesmurtiniu būdu.

Na ir dabar, nemanau, kad Trampas sukūrė šituos susiskaldymus, tačiau iš tiesų matau, kad jis jais pasinaudojo savo išrinkimui. Daugelis tokių grupių narių yra atviri „mes ir jie“ mentalitetui ir jau patys jį turi. Ir mane nustebino, kai sužinojau, kiek daug tokių grupių nesmurtinį konfliktų sprendimą laiko silpnybe arba neefektyviu sprendimo būdu. Jiems labiau patinka smurtas ir jėgos demonstravimas.

Vėlgi, manau, kad Trampas iš tiesų kai kuriuos iš savo pasekėjų įvarė į nesveiką būseną, tačiau ir be jo viso pasaulio visuomenės pasidarė labiau susipriešinusios per kelis pastaruosius dešimtmečius. Šią problemą dar labiau pagilino internetas ir konspiracijos teorijos. Tai padarė ne Trampas, jis tik sustiprino egzistuojančią tendenciją.

Ir pamoka čia yra tokia, kad visoms demokratinėms šalims reikia imti spręsti tarp jų piliečių didėjantį susipriešinimą ir vis labiau augantį radikalizmą. Jeigu tai nebus daroma, tendencija toliau eskaluosis ir smurtinių incidentų neišvengiamai ims gausėti. Tikrai atsiras daugiau radikalių lyderių, kurie suburs aplink save pasekėjų būrį.

Netolerancija yra anti-demokratiška

Kaip sakiau, mano gimtoji Danija buvo labai homogeniška (šiandien ji yra labiau susipriešinusi, bet jai dar toli gražu iki JAV pasiekto lygio), tad netolerancija tarp skirtingų žmonių grupių buvo labai maža. Aš maniau, kad amerikiečiai turi didelę toleranciją vieni kitiems. Neprireikė daug laiko, kad ši mano iliuzija subliūkštų, atvykus į laisvųjų kraštą ir drąsiųjų namus.

Į Ameriką persikėliau dėl to, kad priklausiau dvasinei grupei, kuri neseniai buvo įsigijusi didelę rančą Montanoje ir tenai perkėlė savo centrinę buveinę. Ši ranča (kokia staigmena!) buvo vietovėje, kurioje dominavo didelį gyvulių ūkiai, kuriuos jau daugiau kaip šimtą metų valdė tos pačios šeimos. Mane šokiravo netolerancijos lygmuo, kurį šie žmonės rodė į jų valstiją atsikrausčiusių kaliforniečių grupei. Tai tiesiog buvo neįtikėtina, tačiau visi galėjo aiškiai tai matyti, tik, žinoma, patys vietiniai nesugebėjo to matyti. Jie save laikė gerais amerikiečiais, netgi Konstituciją ginančiais patriotais, jie tiesiog netikėjo, kad konstitucinės teisės galioja ir šitiems niueidžo kulto nariams jų valstijoje.

Kai matau, kiek daug Trampo šalininkų rodo netolerancija tiems, kurie nepritaria jų požiūriui į Trampą, matau lygiai tokias pačias veido grimasas, tokį patį balso toną, ir jaučiu tą pačią emocinę energiją, kurią patyriau Montanoje. Kaip sakiau, netolerancija figūravo Amerikoje nuo pat jos sukūrimo. Tam tikrais periodais ji pasireikšdavo didžiulėmis problemomis, tokiomis kaip pilietinis karas ir segregacija. Dabar tiesiog kyla klausimas, ar Trampas su savo šalininkais šios netolerancijos neiškėlė iki tokio lygmens, kuriame Amerika tiesiog nebegali sau leisti to ignoruoti?

Manau, kad Trampas su savo pasekėjais padarė labiau matomą būtinybę Amerikai imti tirti naujus būdus netolerancijai spręsti, ypač dėl to, kad ji iš pagrindų pakerta demokratines teises ir laisves. Žinau, kad jau daug kas buvo padaryta, tačiau yra būtina padaryti dar daugiau. Koks turi būti pasiektas netolerancijos lygmuo, kuriame demokratija imtų griūti? Ir ar Amerika jau peržengė šį slenkstį?

Paralelinės tikrovės

Viena iš labiausiai gluminančių pamokų, slypinčių Trampo prezidentavime, yra ta, ką dabar turėtume daryti su didelėmis grupėmis žmonių, kurios gyvena toje pačioje šalyje, nors šiuos žmones lygiai taip pat būtų galima laikyti gyvenančiais paralelėse visatose. Žinoma, egzistuoja daug grupių, kurios turi savo informacinę visatą, tačiau susikoncentruokime į tuos, kurie tiki Trampu, ir į tuos, kurie netiki. Šios dvi grupės turi fundamentaliai priešingus į požiūrius į Trampą. Jos gauna informaciją iš skirtingų šaltinių ir skirtingai vertina informaciją. Kaip visuomenė gali panaikinti šią prarają? Kaip Amerika gali būti valdoma, jeigu jos populiacija yra taip stipriai susiskaldžiusi, kad iš esmės nebeturi vieningo žinių ir faktų šaltinio, kuriuos dauguma žmonių laikytų patikimais?

Ši problema, žinoma, prasidėjo dar prieš Trampo atėjimą. Dalis jos prasidėjo nuo J. F. Kenedžio nužudymo ir visų tų teorijų, kuriomis apaugo šis nužudymas. Tačiau šio judėjimo pėdsakus galite atsekti netgi dar anksčiau, pavyzdžiui, tokiose temose kaip NSO ir Rozvelo incidentas. Manau, kad būtų gerai pamąstyti, ar amerikiečiai neturi polinkio greičiau patikėti kraštutinėmis teorijomis ir pažiūromis nei kiti žmonės demokratiniame pasaulyje?

Nors Trampas nesukūrė šio fenomeno, jis juo pasinaudojo. Šitaip, žinoma, jis siekė stipriau prie savęs pririšti savo šalininkus. Jis pastoviai siekė diskredituoti žiniasklaidą, valdžios institucijas ir, iš esmės, kiekvieną jam nepritariantį. Jeigu pilnai tikėsite Trampu, netikėsite nė vienu, kuris jam nepritaria.

Kita tikėtina priežastis yra ta, kad Trampas bent kažkiek nutuokė, jog negalės išpildyti visų savo pažadų. Jis sukūrė požiūrį, kad visos šios (kartais aiškiai, o kartais neaiškiai apibrėžtos) jėgos jam priešinasi, ir žiniasklaida mėgina jį diskredituoti. Tad jeigu yra kažkas, ko jis negali padaryti, taip yra dėl to, kad demokratai arba giluminė valstybė jam priešinasi. Jeigu pasirodo jam nepalanki informacija, tai yra melagiena ir vyraujanti žiniasklaida mėgina jį sunaikinti. Tai yra tipiškas narcizų elgesys. Jie nori atrodyti turintys galią, tačiau neprisiima atsakomybės už nesugebėjimą pristatyti žadėtų rezultatų.

Tikrasis klausimas čia yra toks, kaip demokratinė visuomenė turėtų elgtis su faktu, jog egzistuoja žmonių grupės, kurios nepripažįsta bendrų faktų ir nepasitiki vyriausybe, demokratija ir žiniasklaida. Persekiojama propagandos ir cenzūros šmėklos, demokratija nori suteikti žmonėms laisvę ieškoti informacijos, dalintis informacija ir nuspręsti informacijos patikimumą. Tačiau būtent ši laisvė leido tam tikroms jėgoms (pradedant pamišėliais ir baigiant Rusijos ir Kinijos slaptosiomis tarnybomis) paskleisti didelį kiekį dezinformacijos ir, manipuliuojant socialine žiniasklaida, padaryti ją populiaria.

Ką demokratija turėtų su tuo daryti, ypač įvertinant, kaip toli su tuo nuėjo Trampas su savo pasekėjais? Aš penkerius metus gyvenau Jutoje tarp mormonų. Mormonai turi neįprastų įsitikinimų savo religijoje, tad, tam tikra prasme, jie gyvena paralelėje visatoje. Tačiau jie vis tiek pripažįsta daugelį bazinių faktų apie daugelį dalykų, kuriuos pripažįsta nemormonai, ir jie tiki demokratija ir yra pasišventę jos institucijoms. Tad nėra jokios didelės įtampos tarp mormonų ir valdžios (kaip buvo 19-ojo amžiaus pabaigoje).

Vienas iš informacinio barjero, kuris beveik panašėja į Geležinę Uždangą, poveikių yra tai, kad taikus konfliktų sprendimas tampa beveik neįmanomas. Tie, kurie tiki Trampu, yra absoliučiai įsitikinę, kad turi vienintelę teisingą informaciją, o vyriausybė, žiniasklaida ir visi kiti žmonės manipuliacijomis buvo priversti patikėti melais. Tad kad ir kaip argumentuotai kas nors mėgintų su jais kalbėti, jie gali paneigti, diskredituoti ir ignoruoti bet kokią informaciją, kuri juos galėtų ištraukti iš sūkurio. Jų absoliučiu įsitikinimu, Trampas negali klysti. Jie, tikrąja to žodžio prasme, perėjo į paralelę visatą, užrakino duris ir išmetė raktą.

Man tai yra akivaizdu visoje šioje rinkimų klastojimo teorijos patirtoje nesėkmėje. Visų pirma, Trampas pradėjo kalbėti apie klastojimą dar prieš rinkimus. To pasekoje, apie tai išgirdo daug daugiau žmonių nei įprastai. Kaip sakė keletas ekspertų, tai buvo atidžiausiai tikrinami rinkimai istorijoje. Tad matau, kad Trampas, į tai atkreipdamas tokį didelį dėmesį, pats paneigė savo paties teiginius.

Tuomet dar yra nuolatos besikeičiantys teiginiai apie skirtingas klastojimo rūšis. Viskas prasidėjo nuo mirusių žmonių balsavimo, ir kai tai buvo paneigta, atpirkimo ožiu tapo balsavimo mašinos. Dabar tai yra tam tikri neapibrėžti klastojimo atvejai arba statistinės anomalijos. Tačiau klastojimų mastas taip pat išaugo, nuo tūkstančių iki šimtų tūkstančių, o galiausiai iki milijonų balsų. Problema yra ta, kad kuo atidžiau yra tiriami rinkimai ir kuo didesnis yra klastojimų mastas, tuo sunkiau tampa visa tai nuslėpti. Tiesiog nėra labai tikėtina, kad, jeigu būtų vykęs masinis klastojimas, rinkimų pareigūnai, teisėjai, Fox News ar Teisingumo departamentas nebūtų to atradę ir paskelbę. Tačiau, regis, nėra nieko, ką kas nors galėtų pasakyti, kad įtikėjusieji Trampu bent jau į tai pažvelgtų.

Tai reiškia, kad Trampo pasekėjai yra tapę nepasiekiami tiems, kurie yra atsidūrę už jų rato ribų. Tam tikra prasme, visa tai rašydamas švaistau savo laiką. Bet kuris Trampo pasekėjas, kuris galėtų tai perskaityti, paneigs viską, ką sakau, arba tai ignoruos. Jie diskredituos mane asmeniškai, vos tik suvoks, kad nežiūriu į Trampą taip, kaip žiūri jie. O tiems, kurie nėra Trampo šalininkai, iš tiesų net ir nėra būtina šito skaityti.

Nesakau, kad žinau, ką reikėtų daryti su mano aprašytomis pamokomis, ar ką su tuo reikėtų daryti visuomenei. Aš tik sakau, kad visuomenei reikia bent jau pradėti apie tai kalbėti ir imti ieškoti naujų metodų. Asmeniškai manau, kad vienintelis sprendimas yra pakelti kolektyvinę sąmonę, kad žmonėms taptų lengviau ištrūkti iš šių sūkurių arba iš viso išvengti papuolimo į šiuos sūkurius. Esu nusiteikęs optimistiškai, nors didelių vilčių nepuoselėju. Manau, kad tai bus ilgas procesas.

Valdžios elito trumparegiškumas

Anksčiau kalbėjau apie RAND korporacijos pranešimą apie pajamų nelygybę. Šis tyrimas demonstruoja faktą, kad Amerikoje egzistuoja valdžios elitas, kad šio elito nariai daro įtaką politiniam procesui ir kad jie yra neįtikėtinai trumparegiški. Paimkime 2008 metų finansų krizę. Nežabotas nedidelio skaičiaus žmonių godumas sukėlė grėsmę globalinei finansų sistemai.

Tai, kad Trampas pritraukė tiek daug pasekėjų, kurie taip stipriai nepasitiki įprastiniais politiniais procesais, man rodo, kad šis valdžios elitas yra labai trumparegiškas ir daugelis politikų taip pat buvo apakinti šio valdžios elito požiūrio. Prancūzijos revoliucija įsibėgėjo dėl to, kad žmonės Paryžiuje nebeturėjo ko valgyti. Jeigu nebūtų įvykęs RAND korporacijos aprašytas pajamų nelygybės augimas, ar Trampas būtų surinkęs tiek daug pasekėjų, taip stipriai nepatenkintų įprastine politika? Jeigu dauguma šių žmonių būtų turėję pastovius darbus ir padorias pajamas, manau, kad jie tiesiog būtų mėgavęsi amerikietiška svajone ir nebūtų buvę atviri Trampo žiniai.

Na ir dabar, galbūt tai yra būtina šio valdžios elito dominavimo nuvertimui, kad tiek daug žmonių nusiviltų. Aš tiesiog nemanau, kad pokyčiai turėtų būti atnešami per smurtinę revoliuciją, manau, kad jie turėtų būti atnešami per demokratinį procesą. Nematau, kad Trampas būtų daug nuveikęs dėl šio elito dominavimo sumažinimo, kadangi save jis laiko šio elito dalimi. Jis tik dar labiau pagilino susiskaldymą tarp žmonių, ir manau, kad žmonės turės pasiekti daug didesnę vienybę, jei nori pasipriešinti elitui.

Manau, jog vienintelė priemonė yra kelti kolektyvinę sąmonę, kuomet valdžios elito egzistavimas taptų akivaizdus didesniam skaičiui žmonių, kurie taip pat pradėtų matyti, kaip tai būtų galima pasiekti nesmurtinėmis priemonėmis. Ir tai turi būti padaryta čiumpant už ragų patį valdžios elitą, o ne kaltinant kitą normalių žmonių grupę. Tikiu, kad kai pakankamai žmonių pradės suvokti, jog tikroji problema yra valdžios elitas, tuomet ir pradės vykti pokyčiai.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com