Kaip ego siekia nukreipti jūsų dėmesį nuo vidinio kelio

Mažiausia, ką turėtumėte žinoti apie ego. Aštunta dalis

Mokymas iš Jėzaus


Šiame mokyme atsitrauksiu žingsnelį atgal ir leisiu jums pažvelgti į didelį paveikslą, aiškiau jums paaiškindamas tai, kaip ego sugeba nukreipti žmonių dėmesį nuo tikrojo kelio į išganymą – nuo vidinio savitranscendencijos kelio. Kaip jau paaiškinau ankstesniuose mokymuose, jūs buvote sukurti dvasine būtybe, ir jums niekada nebuvo skirta prarasti suvokimo apie savo tikrąją kilmę ir tapatumą. Savo laisva valia ėmęs eksperimentuoti su dualizmo sąmone, jūsų Sąmoningasis AŠ palaipsniui pradėjo laikyti save atskirtu nuo savojo šaltinio – nuo jūsų pačių aukštesniosios Esybės ir Dievo. Priėmę šią atskirtį, susikūrėte ego, ir nuo to laiko ego mėgina pastatyti neperžengiamą sieną tarp jūsų Sąmoningojo AŠ ir jūsų tikrojo tapatumo – bendrakūrėjo su Dievu tapatumo.

Atskirties procesas daugumą bendrakūrėjų nugramzdino į nepaliaujamai žemyn traukiantį sūkurį – kurį stiprino ego ir antikristo jėgos – ir tai juos vedė prie vis stipresnio ir stipresnio susvetimėjimo Dievui. Tai juos paskatino pradėti kurtis tapatumo jausmą, kuris buvo paremtas materialaus pasaulio dalykais, į kuriuos taip pat įėjo jų kūnas ir ego. Teoriškai nėra jokių ribų, kaip giliai galite nugrimzti į šį sūkurį, kuriame tampate absoliučiai įsitikinę, kad esate atskirti nuo Dievo, ar netgi kad Dievas neegzistuoja. Tačiau į jūsų esybę yra įdiegta jėga, kuri priešinasi šiam traukimui žemyn, ir tai yra jūsų ilgėjimasis kažko daugiau nei tai, ką jums gali pasiūlyti materialus pasaulis.

Kuo giliau nusileidžiate į tapatinimąsi su materialiu pasauliu, tuo labiau apribojate savo tapatumo jausmą. Jūs, taip sakant, statote sau kalėjimą, ir šis kalėjimas palaipsniui tampa vis mažesnis, kol galiausiai vos begalite pajudėti. Kuo mažesnis tampa jūsų proto kalėjimas, tuo didesnė darosi tikimybė, kad pamatysite šio pasaulio dalykų tuštybę ir nuspręsite ieškoti kažko daugiau. Ir nors nėra jokių garantijų, kad taip nutiks, dauguma bendrakūrėjų galiausiai pasiekia dugną, nuo kurio jie nusprendžia kilti aukštyn link ne tokio riboto tapatumo jausmo.

Ego daug labiau patiktų, kad šis lūžis neįvyktų, tačiau jam įvykus, ego neims ir nepasiduos. Jis priešinsis kiekvienam jūsų aukštyn žengiamam žingsniui, ir jo pagrindinis ginklas yra nukreipti jūsų dėmesį nuo paties vidinio kelio. Ego nori sukurti netikrą kelią, kuriame tikėtumėte, kad galėsite „būti išganyti“ be būtinybės stoti į konfrontaciją su ego ir leisti jam mirti.

Ne visi bendrakūrėjai nusileidžia į tokį patį žemą lygmenį prieš apsigręždami. Tačiau žemiausią lygmenį, į kurį šioje planetoje yra įmanoma nusileisti, reprezentuoja urvinio žmogaus arba kitų primityvių kultūrų, neturinčių jokio tikro dvasingumo (į tai neįskaitau visų čiabuvių kultūrų), gyvenimas. Šie žmonės iš esmės gyvena kaip gyvūnai, turintys mažiau plaukų ląstelių ir daugiau smegenų ląstelių. Beveik visas jų dėmesys yra sukoncentruotas į fizinį išgyvenimą, ir jie yra įsitraukę į nuolatinę kovą prieš kitus žmones, prieš gyvūnus ir net prieš Motiną Gamtą.

Tas faktas, jog dauguma žmonių nebegyvena šiuo būdu, rodo, kad žmonija pakilo į aukštesnę sąmonės būseną, į aukštesnį tapatumo jausmą. Tai įrodo, kad dauguma žmonių šioje planetoje apsigręžė ir pradėjo kopti aukštyn. Tačiau dauguma žmonių sąmoningai to dar nesuvokia, tad jie nesuvokia šio proceso ir todėl labai lengvai pasiduoda savojo ego ir šio pasaulio princo manipuliacijoms.

Dėmesį atitraukiančios ego taktikos

Kol tebesate žemyn traukiančiame sūkuryje, jūsų ego yra pavykę neutralizuoti arba priversti jus ignoruoti savo ilgėjimąsi kažko daugiau. Tačiau daugumos žmonių ego negali to daryti amžinai, ir jie galiausiai pasieks lūžio tašką. Esminė mintis, kurią jums reikia suvokti, yra ta, kad, nors ego mėgins sukliudyti jums apsigręžti, jis visai nenusimins, jeigu imsite siekti aukštesnio tapatumo jausmo.

Tai gali atrodyti kaip prieštaravimas, o priežastis yra ta, kad ego yra pilnas prieštaravimų. Tiesą sakant, ego yra vienas didelis prieštaravimas, kaip paaiškinsiu vėliau. Ego mato tik šio pasaulio dalykus, ir todėl aukščiausias jūsų asmeninio ego triumfas būtų tai, kad įgytumėte absoliučią valdžią šiame pasaulyje. Kitaip tariant, ego į priekį varo dvi viena kitai priešingos jėgos. Viena vertus, jis padarys viską, kad sukliudytų jums atrasti dvasinį kelią ir juo eiti, kuomet eidami šiuo keliu, susikurtumėte tapatumo jausmą be ego. Norėdamas sukliudyti jums atrasti dvasinį kelią, ego yra pasiryžęs įvaryti jus į sąmonės būseną, kurioje į save žiūrėtumėte – ir elgtumėtės – kaip gyvūnas, kovojantis už fizinio kūno išgyvenimą. Jis yra pasiryžęs galutinai sunaikinti jūsų savivertę, kad išsaugotų savo kontrolę jums.

Tačiau tai yra labai ribotas tapatumo jausmas, ir jis neišpildo vieno iš esminių ego poreikių. Kadangi ego sugeba matyti tik šį pasaulį, jis susikuria reliatyvius palyginimus tarp jūsų ir kitų žmonių. O kai gyvenate labai varganą gyvenimą – urvinio žmogaus arba gatvėmis besibastančio valkatos gyvenimą – ego yra sunku išlaikyti iliuziją, kad esate geresni už kitus. Tad tiek jūs, tiek ir jūsų ego būsite nepatenkinti tokia egzistavimo būsena.

Esmė ta, kad, nors viena jūsų ego dalis bijo, kad apsigręšite ir imsite eiti keliu link aukštesnio egzistavimo būvio, kita jūsų ego dalis iš tiesų tuo džiaugiasi – kol gali išsaugoti savo kontrolę jums ir nukreipti jūsų ilgėjimąsi kažko daugiau klaidinga, sau palankia linkme. Norėdamas suteikti jums geresnį šio mechanizmo supratimą, trumpai apibūdinsiu pakopas, per kurias pereina daugelis žmonių, kopdami keliu link savo tikrojo tapatumo susigrąžinimo:

  • Žemiausia pakopa yra ta, kurioje visas jūsų dėmesys ir energija yra skiriami fizinio kūno išgyvenimui. Jūsų gyvenimas yra nuolatinė kova prieš kitus žmones, prieš gyvūnus, gamtą ir savo pačių ankstesnių gyvenimų karmą. Galėtume sakyti, kad tai yra žemiausia dualistinės sąmonės pakopa, juodai baltas mąstymas, kuris skatina jus galvoti, jog jūs – kaip individas – kovojate prieš visą pasaulį. Akivaizdu, jog tai yra labai ribotas egzistavimo jausmas, ir dauguma žmonių – po kelių įsikūnijimų – galiausiai ima samprotauti, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei vien mėginimas išgyventi. Tai dažnai tampa atspirties tašku, nuo kurio žmonės pradeda kopti aukštyn.

  • Kai esate išgyvenimo būsenoje, į pasaulį žiūrite kaip į ribotų išteklių vietą, ir todėl galvojate, kad privalote dėl visko kovoti, ir jėga pasiimti tai ko jums reikia iš kitų arba iš gamtos. Realybėje, šis suvokimas tegali ateiti iš dualistinės sąmonės. Aukštesnė išeitis iš šios sąmonės būsenos yra suvokti tiesą mano žodžiuose, kad Tėvui yra malonu jums dovanoti savo karalystę – gausingą gyvenimą. Tad, kai pirmiausia imsite ieškoti Dievo karalystės – Kristaus sąmonės – visa kita jums bus pridėta.

    Tačiau daugumos žmonių ego sugeba juos įtikinti, kad savo dėmesį ir energiją jie turėtų sukoncentruoti šio pasaulio dalykų kaupimui. Tad materialių turtų kaupimas tampa gyvenimo tikslu, ir žmonės gali praleisti daugybę gyvenimų, siekdami kažkokios aukščiausios turtingumo būsenos, kuri – tariamai – numalšins jų ilgėjimąsi kažko daugiau. Ego yra tuo patenkintas, nes jis dabar gali manyti, jog tai, kad turite daugiau turtų už kitus žmones, reiškia, jog esate už juos geresni.

  • Nors turtų turėjimas gali ilgam laikui numalšinti jūsų ilgėjimąsi kažko daugiau, tai galiausiai ims atrodyti kaip tuščias pažadas. Suvoksite, jog kad ir kiek visko turite, tai jums nepadeda jausti visiškos pilnatvės. Šalia to dar yra ir faktas, kad kuo daugiau sukaupiate turtų, tuo daugiau laiko ir energijos turite skirti jiems ginti nuo jėgų, kurios siekia tai iš jūsų atimti. Ir galiausiai, kad ir kiek daug visko beturėsite, vis tiek negalėsite išvengti mirties, o tai reiškia neišvengiamą visko praradimą. O ką, jeigu galėtumėte išsilaisvinti nuo praradimo baimės?

    Aukštesnis būdas tai padaryti yra ieškoti tikrojo neprisirišimo prie šio pasaulio dalykų. Tai ateina iš suvokimo, kad egzistuoja aukštesnis tikslas gyvenime – sąmonės augimas. Kai įveiksite ego ir pasieksite Kristaus sąmonę, leisite Dievui kontroliuoti savo gyvenimą, o su Dievu viskas yra įmanoma. Tuomet būsite suvokę, kad jūsų ego-aš, nieko negali padaryti, nes tai Tėvas jumyse, jūsų pačių AŠ ESU Esatis, yra tikroji darytoja. O su Dievu viskas yra įmanoma.

    Daugumos žmonių ego sugeba nukreipti jų dėmesį nuo tikrojo kelio. Kai žmonės suvokia, kad materialių turtų turėjimas nesuteiks jiems pilnatvės, ego sugeba juos įtikinti, kad dalykas, kurio jiems iš tiesų reikia, yra galia kontroliuoti savo likimą. Tad kai kurie žmonės įsitraukia į mėginimus įgyti aukščiausią valdžią šioje Žemėje, idant galėtų kontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo aspektą. Tai neišvengiamai juos įtraukia į kovą su kitais žmonėmis, turinčiais tokį patį požiūrį. Tokie žmonės dažnai pasiskirsto į dvi priešingas stovyklas, ir gali praleisti daugybę gyvenimų kovodami dėl savo tikslo, net ir dėl „aukščiausio“ tikslo epinėje kovoje tarp žmonių apibrėžto gėrio ir blogio.

    Vėlgi, žmonės gali praleisti ne vieną gyvenimą šiose kovose, kol galiausiai suvoks vieną iš dviejų dalykų, tai yra, kad yra neįmanoma įgyti absoliučią valdžią ir kontrolę arba kad tokia valdžia vis tiek nepatenkina jų ilgėjimosi kažko daugiau. Šis suvokimas tuomet žmones gali pakelti į visiškai naują lygmenį.

Už materialaus pasaulio ribų

Kai palyginate aukščiau išdėstytas pakopas, matote, kad visos jos remiasi tomis pačiomis charakteristikomis:

  • Esate susitelkę į savo pačių aš, kuris yra sukoncentruotas į fizinį kūną ir ego.

  • Esate susitelkę į nepritekliaus jausmą, tai reiškia, jog nesate išbaigti savyje ir jums reikia kažko iš išorės.

  • Esate susitelkę į gavimą to, ko jums reikia, iš materialaus pasaulio.

  • Esate susitelkę į savęs lyginimą su kitais, manydami, kad esate geresni už kitus, jeigu turite daugiau turtų arba daugiau valdžios negu jie.

Bręsdamas bendrakūrėjas palaipsniui ima suvokti, kad materialus pasaulis negali būti visas pasaulis; turi būti kažkas daugiau. Būtent tuomet žmogus tampa atviras už materialaus pasaulio egzistuojančio pasaulio galimybei ir galimybei, jog kažkokia forma toliau egzistuosite tame pasaulyje po savo kūno mirties. Todėl gali būti, kad jūsų elgesys šiame pasaulyje gali turėti įtakos tam, kas su jumis nutiks pomirtiniame gyvenime. Ir paprastai tai yra tas momentas, kai žmogus nubunda arba atsiverčia į religingą gyvenimo būdą.

Ta jūsų ego dalis, kuri bijo prarasti savo kontrolę jums, mieliau būtų norėjusi, kad to nebūtų įvykę ir jūs toliau visą savo dėmesį būtumėte koncentravę į materialų pasaulį. Todėl religinis atsivertimas visada yra smūgis ego. Tačiau kita ego dalis turi požiūrį: „Jeigu negali jų nugalėti, prisijunk prie jų,“ ir jis mėgins pasinaudoti jūsų religiniu atsivertimu, kad išlaikytų jus savo kontrolėje.

Galėtume sakyti, kad aukščiau aprašytosios pakopos buvo materialios jūsų augimo pakopos, o dabar galime pateikti keletą religinių pakopų:

  • Žemiausią pakopą reprezentuoja juodai baltas mąstymas, kuris verčia žmones tikėti, kad yra tik viena tikra religija. Todėl tiktai tos religijos nariai bus išganyti, o tai reiškia, kad vien dėl to, jog esate šios religijos narys ir vykdote išorinius jos reikalavimus, jūsų išganymas yra garantuotas. Kai gyvybės srautas pirmą kartą nubunda už materialaus pasaulio egzistuojančio pasaulio galimybei, jis dažnai patiki taip vadinamų vyraujančių arba tradicinių religijų teiginiais, ir tiki, jog yra geresnis už šiai religijai nepriklausančius žmones. Tai gali įtraukti žmones į kovos tarp reliatyvaus gėrio ir reliatyvaus blogio religinę versiją, ir tai yra pavojingi spąstai, kadangi ego verčia žmones galvoti, jog jie daro Dievo darbą, ir todėl jie gali neigti būtinybę save transcenduoti.

    Šie žmonės pereina kūno mirtį tvirtai tikėdami, jog iš karto pateks į Dangų. Todėl tai būna tikras šokas gyvybės srautui, kai jis susiduria su reinkarnacijos realybe. Kai kurie gyvybės srautai atsisako paleisti šią svajonę ir savo sekančiame įsikūnijime vėl krenta tiesiai į tradicinės religijos glėbį. Kai kurie iš jų nueina į tą pačią religiją, kai tuo tarpu kiti tiki, kad turi egzistuoti kažkokia kita religija, kuri galėtų išpildyti pažadą, jog būdami jos nariu garantuotai būsite išganyti. Todėl kai kuriems gyvybės srautams reikia atgimti į didelį skaičių skirtingų religijų, kol galiausiai jie pripažįsta, kad automatiškas išganymas neegzistuoja.

  • Ir dabar gyvybės srautas suvokia, jog nepakanka tiesiog būti išorinės organizacijos nariu, nes jums yra būtina išpildyti ir tam tikrus individualius reikalavimus. Aukščiausia šio proceso pasekmė būtų tokia, kad suvoktumėte, jog jūsų išganymą lemia jūsų sąmonės būsena. Kaip sakiau: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas nenueina pas Tėvą kitaip kaip tik per mane“ – tai yra per Kristaus sąmonę, kurią aš atstovauju.

    Tačiau ego dažnai sugeba priversti gyvybės srautą patikėti, kad, jei tik išpildys tam tikrus išorinius reikalavimus, jis užsitarnaus savo išganymą. Daugelį gyvybės srautų tai paskatina susikoncentruoti į gerų darbų darymą, kuriais jie siekia nusipirkti bilietą į Dangų, darydami tai, ką liepia jų religija. Kai kurie ima siekti statuso arba pozicijos religinėje organizacijoje, kaip būdo nusipirkti savo išganymą. Kai kurie netgi nueina į aklavietę, siekdami patenkinti ego valdžios troškimą per religinę organizaciją. Juk, šiaip ar taip, jeigu esate aukščiausias Dievo atstovas Žemėje, ego gali jaustis turintis beveik absoliučią valdžią Žemėje.

    Žmonės žaidžia šiuos ego žaidimus su stipriai jaučiamu lyginimosi jausmu, manydami, kad jeigu padarys daugiau gerų darbų už kitus, jų išganymas taps garantuotas. Galiausiai gyvybės srautas bus tiek daug kartų patyręs būtinybę iš naujo įsikūnyti, nepaisant jo gerų darbų, jog paleis net ir šią svajonę.

  • Aukščiausias potencialas sekančiai pakopai yra tai, kad gyvybės srautas prisiimtų pilną atsakomybę už savo paties išganymą ir suvoktų, jog Kristaus sąmonė reikalauja atskirti reliatyvią ego „tiesą“ nuo absoliučios Kristaus proto tiesos.

    Tačiau dauguma gyvybės srautų dar nėra iki galo pasirengę prisiimti pilnos atsakomybės, tad jie leidžiasi savojo ego įstumiami į pilką mąstymą, kurį aprašiau ankstesniame mokyme. Kai kuriuos žmones tai paskatina neigti bet kokios religijos reikalingumą, o tai juos palieka bedievystės žemėje, dažnai keliems gyvenimams. Kiti nueina į įvairių variacijų turintį mokymą, kuris iš jų nereikalauja naudotis savo įžvalgumu. Vienas to pavyzdys yra tai, kad, jeigu būsite švelnūs ir malonūs – elgsitės teisingai ir būsite išganyti.

    Ir nors tai skiriasi nuo mėginimo nusipirkti išganymą gerais darbais, mąstymo mechanizmas yra panašus, kadangi galvojate, jog neturėdami į kitus teisiančio požiūrio ir kultivuodami tam tikrą požiūrį į gyvenimą, būsite išganyti. Problema čia yra ta, kad ši „aukštesnė“ sąmonės būsena yra apibrėžta ego – antikristo proto – o NE Kristaus proto. Todėl ji niekada negalės jūsų atvesti į Dangų, kad ir kaip tobulai išmoksite apsimetinėti geru arba dvasingu žmogumi. Tai tiesiog yra ego teisimas pagal išorę, o ši išorė buvo apibrėžta pagal jo paties reliatyvų apibrėžimą. Ego apibrėžia, ką reiškia būti dvasingu žmogumi, tačiau šis apibrėžimas niekada jūsų negalės atvesti prie Kristaus sąmonės. Deja, nuoširdiems dvasios ieškotojams gali būti labai sunku pripažinti šį faktą ir pripažinti, kad jų dvasiniai ieškojimai buvo nukreipti klaidinga kryptimi.

    Trečioji pakopa yra labiausiai kritinė pakopa dvasiniame kelyje, kadangi būtent čia gyvybės srautas gali įstrigti labai ilgam, daugybei gyvenimų. Šie gyvybės srautai dažnai išgyvena kūno mirtį, būdami tvirtai įsitikinę, jog bus išganyti. Tuomet jie patiria didelį nusivylimą, tačiau, jeigu nėra pasirengę prisiimti atsakomybės už savo išganymą ir atskirti reliatyvios ego tiesos nuo aukštesnės Kristaus tiesos, jie negali daryti tolesnio progreso. Kai kurie iš jų galiausiai patiki, kad nieko tokio vėl ir vėl, amžinai grįžinėti į įsikūnijimą, ir todėl jie nebebūna nuliūdę dėl to, kad nėra išganyti. Kai kurie tiki, kad savanoriškai grįžta į Žemę laikyti dvasinę pusiausvyrą ir nešti dvasines dovanas, ir tai juos padaro dar tvirčiau įsitikinusiais, kad jiems nereikia keisti savo požiūrio į išganymą.

    Dvasiniam mokytojui gali būti labai sunku stebėti šiame etape įstrigusius gyvybės srautus, kadangi jie yra taip arti, tačiau išlieka visiškai mums nepasiekiami. Jei tik bent truputį pasuktų sąmonės derintuvą, jie išvystų aukštesnę tiesą, tačiau jų ego sugebėjo juos tvirtai įtikinti, jog jie yra tokie dvasingi, kad jiems nėra būtina pakeisti savo perspektyvos. Tad dažnai jie yra tokie pat nepasiekiami kaip urvinis žmogus, nors yra tvirtai įsitikinę, kad stovi daug aukščiau už urvinį žmogų ir visus kitus.

Nuo baimės prie puikybės

Kai palyginate religines pakopas, matote, kad jos iš tiesų turi bendrų bruožų su materialiomis pakopomis:

  • Jose vis dar tebesate labai stipriai susikoncentravę į savo ego-aš, ir netgi galėtume sakyti, kad kiekviename šios pakopos laiptelyje žmonės mėgina naudotis savo religija savajam ego „išganyti.“ Skirtumas tarp šių ir materialių pakopų, yra tai, kad žmonės dabar jaučia, jog egzistuoja kažkas už jų ego ribų, kad egzistuoja Dievas. Tačiau šį Dievą jie vis dar mato savo išorėje, ir todėl jie nėra Jo karalystėje. To pasekoje, jie tiki ego teiginiu, kad privalo išpildyti tam tikrus išorinius reikalavimus, jog galėtų įžengti į karalystę.

  • Žmonės vis dar tebėra susikoncentravę į nepritekliaus jausmą, tai reiškia, jog jie tiki, kad yra dvasiškai neišbaigti savyje ir jiems reikalingas jų išorėje esantis išganytojas.

  • Skirtumas čia yra tas, kad dabar jie suvokia, jog jiems reikia kažko iš dvasinės karalijos, o ne iš materialios karalijos. Ir nors šis suvokimas reprezentuoja progresą, problema čia yra ta, kad, jeigu manote, kad tas „kažkas“ iš dvasinės karalijos gali ateiti pas jus tik iš išorės, nesate nė kiek arčiau, kad tai gautumėte.

  • Daugelis dvasingų žmonių vis dar tebėra susikoncentravę į savęs lyginimą su kitais, manydami, kad yra geresni už kitus, jeigu atrodo dvasingesni pagal jų bažnyčios ir ego nustatytą apibrėžimą. Ir nors yra geriau siekti dvasinių savybių nei materialių turtų, tai tėra nežymus progresas. Nes, jeigu sieksite dvasinių savybių vien tam, kad jūsų ego pasidarytų priimtinas Dievui arba kad taptų geresnis už kitus žmones, tuomet vis dar tebemėginsite įvykdyti neįmanomą užduotį. Ir kad ir koks dvasingas atrodytumėte pagal žemišką standartą, nebūsite nė kiek priartėję prie įžengimo į tikrąją Dievo karalystę. Jeigu nevilkite vestuvinio Kristaus sąmonės rūbo, negalite pasilikti vestuvių puotoje.

Esminė mano mintis yra ta, kad, kai žmonės yra įstrigę materialiose pakopose, dažnai pagrindinė juos motyvuojanti jėga yra baimė. Kai jie pereina į religines pakopas, juos labiau motyvuoti pradeda puikybė. Tai nereiškia, kad šie žmonės nepadarė progreso. Baimės įveikimas iš tiesų yra nemažas pasiekimas ir tai iš tiesų jus pakelia į aukštesnį dvasinio kelio lygmenį. Tiesiog noriu jums pasakyti, kad pakilimas virš baimės nereiškia, kad jau parėjote namo – kaip tiki daugelis dvasios ieškotojų.

Kai pakylate virš baimės, ego chameleonas tiesiog pakeičia spalvą ir liaujasi mėginti jus kontroliuoti baime paremtomis priemonėmis. Vietoj to, jis pasidaro daug subtilesnis ir siekia nukreipti jus klaidingu keliu puikybe paremtomis priemonėmis. Labiau nesubrendę ieškotojai dažnai labai lengvai pasiduoda šiai manipuliacijai ir su dideliu entuziazmu priima kokią nors tikėjimo sistemą, kuri vaizduoja juos geresniais už kitus. Tikiuosi, kad brandesni dvasios ieškotojai sugebės suprasti, jog yra labai svarbu saugotis puikybės. Tiesą sakant, puikybe gundomi būsite tol, kol būsite įsikūnijime Žemėje.

Tėra tik vienas būdas išvengti subtilių puikybės spąstų, ir tai yra vystyti savo budrumą ir savo gebėjimą permatyti ego žaidžiamus žaidimus. Niekas negali to padaryti už jus, net ir geriausias guru. Tai yra gebėjimas, kurį patys privalote ugdytis, nes tiktai jūs patys galite neutralizuoti subtilius žaidimus, kuriuos jūsų asmeninis ego žaidžia tamsiausiose jūsų proto kertelėse.

Esminis raktas puikybei apnuoginti yra suvokimas, kad bet kokia puikybė yra paremta lyginimais, kurie veda į vertybinius vertinimus. Nei palyginimams nei vertybiniams vertinimams negali būti vietos Kristaus prote. Palyginimas visada yra reliatyvus matas, tai reiškia, jog jis vyksta dualizmo karalijoje, kuri nustato skalę tarp dviejų reliatyvių kraštutinumų. Būtent tai aš vadinau teisimu pagal išorę, tai reiškia, pagal dualistinio proto nustatytas sąlygas.

Tiktai tuomet, kai atsiranda reliatyvūs lyginimai, tampa įmanoma pridėti vertybinį vertinimą ir sakyti, kad viena reliatyvi regimybė yra geresnė už kitą reliatyvią regimybę. Ir tiktai tuomet jūsų ego gauna progą susikurti tikėjimą, jog dėl to, kad vykdote tam tikrus šio pasaulio reikalavimus, esate geresni už kitus žmones ir jūsų išganymas yra garantuotas.

Kristaus prote nėra jokių reliatyvių lyginimų. Tėra tik vienas įvertinimas. Ar pildote savo aukščiausią potencialą, savo bendrakūrėjo su Dievu potencialą, ar nepildote? Jeigu iš tiesų pildote šį potencialą, esate unikalia būtybe, kurią sukūrė Dievas, ir unikalume negali būti jokių lyginimų ir jokių vertybinių vertinimų. Jeigu šio potencialo nepildote, Kristaus protas jūsų neteisia. Jis tvirtai laikosi tyros vizijos jūsų transformacijai ir daro viską, ką gali, kad padėtų jums kuo greičiau išpildyti šį potencialą.

Kitaip tariant, Kristaus protas nėra aklas, tačiau jis niekada nesiekia paversti netobulos sąlygos amžina. Ir priešingai, antikristo protas siekia sukurti netobulas sąlygas, susikurdamas savo paties reliatyvų standartą. O kai save jis ima laikyti geresniu už kitus, nori išlaikyti jų netobulumus, idant galėtų išsaugoti savo pranašumo jausmą. Kitaip tariant, ego siekia išsikelti save virš kitų, žemindamas kitus žmones.

Šį žaidimą nesuskaičiuojamus gyvenimus žaidė daugybė žmonių. Ego puikiai gali pasinaudoti religiniu arba dvasiniu mokymu šiam žaidimui žaisti. Tiesą sakant, kai kurie iš žmonių, manančių, jog yra patys religingiausi arba dvasingiausi žmonės, iš tiesų yra įstrigę šiame žaidime ir tiesiog naudojasi savo dvasiniu mokymu – o ypač savo statusu išorinėje organizacijoje – kurdamiesi tikėjimą, jog yra geresni – tai reiškia, dvasingesni – už kitus. Matėte, kad net ir mano paties mokiniai žaidė šį žaidimą, ir ypač Petras jame buvo įstrigęs. Ir būtent dėl to bažnyčia, kuri teigia besiremianti jo autoritetu, vis dar tebeteigia esanti geresnė už visas kitas (krikščionių) bažnyčias. Tuštybių tuštybė – viskas tuštybė.

Ankšti vartai ir siauras kelias

Pamąstykite apie mano prieš 2000 metų pasakytus žodžius:

13 Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių.
14 O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa. (Mato, 7 skyrius)

Aš dabar jau jums paaiškinau tikrąją erdvių vartų ir plataus kelio, vedančio į pražūtį, prasmę. Tai yra ego kelias, kaip jį aprašiau čia pateiktose pakopose. Tad kas tuomet yra ankšti vartai ir siauras kelias, kurį tik nedaugelis randa? Tai yra tikrasis savitranscendencijos kelias, kuomet sekate dar vienu mano mistiniu teiginiu:

3 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“
4 Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas senas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir gimti?“
5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš vandens ir Dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę.
6 Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
7 Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.
8 Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios.“ (Jono, 3 skyrius)

Atgimti vėl reiškia, jog atgimstate į naują tapatumo jausmą. Užuot tapatinęsi su dualistine sąmone, priimate savo tikrąjį tapatumą Kristuje. Šis naujas tapatumo jausmas BUS VISIŠKAI nesuvokiamas ego, ką ir demonstruoja Nikodemo klausimas. Ego sieks interpretuoti tai pažodžiui, tad vienintelis sprendimas yra tai, kad Sąmoningasis AŠ suvoktų, jog kalba eina apie dvasinį atgimimą, per kurį ego privalo mirti ir jūs privalote visiškai palikti jo dualistinius samprotavimus.

Atgimimas iš vandens reiškia, jog pasiekiate savo emocijų įvaldymą – savo esybės vandens elementą – ir tuo būdu įveikiate baimę. Atgimimas iš dvasios reiškia, kad pasiekiate savo minčių įvaldymą – net ir identiteto kūno įvaldymą – ir tuo būdu sutramdote puikybę. Ir tik tuomet galite įžengti į Dievo karalystę, kuri yra Kristaus sąmonė.

Tas, kas yra gimęs iš kūno – tai reiškia, gimęs iš dualistinės sąmonės – niekada negalės paveldėti karalystės. Tiktai tas, kas yra gimęs iš Dvasios, gali įžengti į karalystę, o tai yra Sąmoningasis AŠ, ėmęs laikyti save bendrakūrėju su Dievu. Vėjas, kuris pučia, kur nori, simbolizuoja tai, kad, kai pasiekiate Kristaus protą, nebesekate antikristo proto „logika“ ir „samprotavimais.“ Ir tuomet nei jūsų ego nei šio pasaulio jėgos negali nuspėti – ir todėl negali kontroliuoti – to, ką jūs darysite. Jūs seksite aukštesniąja Kristaus proto logika ir samprotavimais, kurie dualistiniam protui yra visiškai nesuvokiami.

Daugelis dvasios ieškotojų šioje planetoje jau pradėjo šį dvasinio atgimimo procesą. Tačiau šis procesas pasidarys daug lengvesnis, kai suvoksite, kad jūsų esybės šerdis yra Sąmoningasis AŠ, kuris turi gebėjimą susitapatinti su kuo tiktai nori. Tad, jeigu eisite dvasiniu keliu, vis dar tebebūdami susitapatinę su ego, jums bus labai sunku paleisti ego iliuzijas. Kovosite nuolatinę kovą, nes manysite, kad, mirus daliai jūsų ego, mirsite jūs.

Kai sąmoningai išlipate iš ego proto kalėjimo, kelyje atsiveria visiškai nauja dimensija. Staiga imate suvokti, jog esate daug daugiau už ego, ir todėl galite leisti daliai savojo ego mirti, nesijausdami taip, lyg mirtumėte patys, ir netgi nesijausdami taip, lyg ko nors būtumėte netekę. Tiesą sakant, galite greitai imti suvokti, kad ego – ir jo dualistiniai įsitikinimai – riboja jūsų tikrąją esybę. Tad, kai leidžiate daliai savo ego mirti, tai tampa jūsų išsilaisvinimu ir atgimimu į naują tapatumą, kuris yra aukščiausia laisvė.

Tačiau tam, kad galėtumėte pakilti į šį aukštesnį kelio lygmenį – kurį galėtume pavadinti dvasiniu lygmeniu – jums reikia giliai pamąstyti apie mano teiginį, kad Dievo karalystė yra jumyse. Turite pradėti matyti paklydimą ego teiginyje, kad kokios nors sąlygos šiame pasaulyje gali garantuoti jūsų išganymą – ar jam sukliudyti. Turite prisiimti visišką ir galutinę atsakomybę už savo pačių išganymą, suvokdami, kad VIENINTELIS jūsų išganymą lemiantis veiksnys yra tai, ar turite Kristaus sąmonę, ar priešingai, vis dar tebeturite dualistinės sąmonės elementų savo savasties talpykloje.

Jums reikės pamąstyti apie faktą, kad išganymas nėra jums iš viršaus išorinio Dievo ar išorinio išganytojo nuleidžiama būsena. Niekas negali jūsų išganyti už jus. Išganymas yra vidinė būsena, kuomet pasiekiate vienovę su Dievu. Nes kaip gi galėsite būti Dievo karalystėje, jei laikysitės įsikibę ego atskirties nuo Dievo jausmo? Tai paprasčiausiai neįmanoma, tad tik tuomet, kai pasieksite Kristaus proto vienovę su Dievu, galėsite BŪTI karalystėje.

Žinoma, šis vienovės su Dievu jausmas turi ir Omega aspektą, ir tai yra vienovė su visa gyvybe, idant nebesiektumėte iškelti savęs virš kitų, lygindami save su kitais. Vietoj to, būtumėte pasiekę visišką nesavanaudiškumą – o galbūt turėtumėme sakyti visišką savanaudiškumą – žinodami, kad esate viena su visa gyvybe. Tad save aukštyn iš tiesų galėsite pakylėti, tik siekdami pakylėti aukštyn visą gyvybę.

Ir kaip jums pasiekti šią sąmonės būseną? Jau daviau jums svarbias užuominas ankstesniuose mokymuose apie ego, ir toliau duosiu jums dar daugiau užuominų, mums toliau leidžiantis gilyn į ego psichologiją, į antikristo psichologiją.

9 dalis: Kodėl ego visada bus suskilęs namas

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2006 Kim Michaels