Klausimai apie Afganistaną (2021)

Klausimas:

1. Ar Afganistanas yra panašus į Vidurio Rytus tuo, kurlink jis juda? Ko galime tikėtis ateinančiais metais iš Afganistano?

2. Žiūrėdami į situaciją Afganistane matėme, kad Talibanas labai greitai, per mažiau kaip 10 dienų užgrobė šalį po amerikiečių sprendimo pasitraukti. Maniau, kad aukščiausias afganų žmonių potencialas buvo pasipriešinti su savo kariuomene Talibanui ir apginti savo šalį bei žmones, tačiau to neįvyko. Jie 20 metų per amerikiečių okupaciją buvo treniruojami šiam tikslui, tačiau labai greitai kapituliavo. Ar galėtų mokytojai pakomentuoti šią situaciją?

3. Mes buvome įtikinėjami, kad Afganistano vyriausybės pajėgos savo skaičiumi labai stipriai pranoksta Talibano pajėgas. Kodėl ši vyriausybė taip greitai žlugo ir kodėl Ghani, Afganų lyderis, net nemėgino išsaugoti valdžios? Nors Talibanas sulaukė daug paramos iš Pakistano, Ghani taip pat būtų sulaukęs daug paramos iš Vakarų sąjungininkų, tad kas gi vyksta?

4. Man asmeniškai, kaip mieste gyvenančiai Vakarų moteriai, buvo labai sunku stebėti Talibano įvykdytą Afganistano užgrobimą ir JAV pajėgų pasitraukimą. Iš to ką skaičiau, JAV okupacijos metu egzistavo pasidalijimas į miesto ir kaimo regionus Afganistane, ir daugelis kaimo žmonių toliau tęsė tradicines kultūrines praktikas, tarp jų ir įprastinę moterų priespaudą, kai tuo tarpu miesto populiacija, ypač Kabule, mėgavosi liberalesne, labiau technologiškai pažengusia kultūra. Mokytojai sakė, kad jokia Vakarų jėga negali primesti demokratijos kitai šaliai, tačiau regis, kad JAV buvimas padarė poveikį kai kuriems tenai gyvenantiems žmonėms. O dabar egzistuoja bado ir ekonominio žlugimo rizika. Atsižvelgiant į šiuos dalykus ir į daugelį interesų bei susirūpinimų, kuriuos turi įvairios šalys Afganistane, kaip artimiausioje ateityje galėtų atrodyti afganų visuomenė? Ir kaip mes, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galime padėti?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2021 m. vebinare „Judant link Aukso Amžiaus santykių“.

Na, mano mylimieji, pirmiausia norėčiau grįžti į praeitį prieš Jungtinėms Valstijoms ir Vakarų šalims įsiveržiant į Afganistaną. Kaip jau anksčiau sakėme, mes jokiais būdais nepalaikėme invazijos į Iraną ar Afganistaną, nepalaikėme ir neįkvėpėme, ir jokiais kitais būdais nerėmėme neokonservatyvaus judėjimo, kuris laikė savo pareiga skleisti demokratiją ir krikščioniškas vertybes visam likusiam pasauliui, naudodamas Jungtinių Valstijų ginkluotąsias pajėgas ir, žinoma, taip pat ir ekonominę galią. Mes jau anksčiau sakėme, kad demokratija yra labai reikli valstybės valdymo forma, ir žmonės šalyje turi būti jai pasirengę. Jos neįmanoma atnešti jėga, nes kaip gi ne jėga grįsta valstybės valdymo forma galėtų būti primesta jėga, tai paprasčiausiai logiškai nėra įmanoma.

Akivaizdu, kad mes nepalaikėme invazijos, nepalaikėme 20 metų trukusios okupacijos, jeigu norite tai šitaip vadinti. Mes netgi nepalaikėme mėginimų statyti šalį, nors reikėtų pasakyti, kad kai jau Vakarų jėgos įsiveržė į Afganistaną, mėginome daryti viską, ką galime, per žmones, su kuriais galėjome dirbti, kad išspaustume iš tos situacijos geriausia, kas yra įmanoma. Jeigu ne dėl jokios kitos priežasties, tai bent jau, kad afganų žmonės ir Vakarų šalys turėtų geriausią įmanomą galimybę išmokti pamoką iš šios situacijos.

Visa ši okupacija ir įsiveržimas į Afganistaną per šiuos 20 metų yra pavyzdys, kas nutinka, kai žmonės yra ideologiniame mąstyme, apie kurį Gautama Buda taip giliai papasakojo paskutiniame vebinare. O nutiko taip, kad Jungtinės Valstijos nesugebėjo iš tiesų pripažinti, kad buvo klaida tenai įsiveržti, nes nenorėjo pripažinti, kad pasaulis neveikia taip, kaip Amerika galvoja, kad jis veikia.

Tai yra ideologinio mąstymo esmė, kad turite idėją, kaip pasaulis turėtų veikti, ir ieškote tiktai to, kas patvirtintų šią idėją, ir nenorite ieškoti to, kas šios idėjos nepatvirtina. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad buvo klaida likti tenai taip ilgai, kaip jie tai padarė per Bušo administraciją. Buvo klaida prezidentui Obamai likti Afganistane, toliau laikyti tenai karines pajėgas, nes jis manė galėsiantis kažką padaryti, ar kad Amerika sugebės kažką padaryti, kas iki šiol nebuvo padaryta.

Nekyla nė klausimo, kad Amerika turėjo kažkada atsitraukti. Galite sakyti, kad Donaldas Trampas iš tiesų matė būtinybę atsitraukti ir todėl darė viską, ką, jo manymu, buvo galima padaryti, stengiantis suderėti kažkokį išėjimą. Prezidentas Baidenas taip pat matė būtinybę atsitraukti ir todėl, užuot mėginęs pradėti naujas derybas ar pratęsęs pajėgų buvimą tenai, kas būtų pareikalavę didelių išlaidų, jis tiesiog nusprendė laikytis to, kas buvo suderėta, ir atitraukti JAV pajėgas.

Na ir dabar, galite pažvelgti į chaotišką situaciją, kuri įvyko po to, kai Talibanas pradėjo užiminėti šias provincijų sostines, kas atvedė prie mažiau nei elegantiško išėjimo iš Kabulo. Galiu jus užtikrinti, ar tai būtų įvykę per Trampo administraciją, ar per dabartinę administraciją, bet kuriuo atveju būtumėte susidūrę su chaosu. Tam yra kelios priežastys. Viena iš jų, žinoma, yra ta, kad Talibanas labai kantriai laukė savo progos. Jie, kaip buvo minėta viename iš klausimų, taip pat gavo stiprią paramą iš Pakistano, tačiau ne tik iš Pakistano, bet ir iš daugelio kitų musulmoniškų šalių, kurios norėjo pamatyti Vakarų invazijos į Afganistaną nesėkmę.

Jie darė viską, ką galėjo, kad išsaugotų kažkokį spaudimą ir įtampą, tačiau suvokė, kad, kol Vakarai, o ypač Jungtinės Valstijos bus pasiryžusios tenai laikyti savo pajėgas, jie mažai ką galės padaryti. Ir jie kantriai laukė, kartu labai agresyviai planuodami tam laikui, kai atsiras galimybė, nes suvokė, jog ji privalės atsirasti paprasčiausiai dėl to, kad yra brangu išlaikyti kariuomenę tokioje tolimoje šalyje.

Jeigu pažvelgtumėte į istoriją, pamatytumėte, kad nuo tų laikų, kai britai prieš pora šimtų metų įsiveržė į Afganistaną, logistikos sunkumai dėl Afganistano atokumo ir reljefo sudėtingumas bet kokią didelio masto karinę operaciją daro nepraktišką, ar ji būtų vykdoma prieš pora šimtų metų ar šiandien. Šio regiono žmonės tai žinojo, žinojo, kad turės įvykti neišvengiamas pasitraukimas. Jie to laukė, planuodami, ką galės padaryti, tad turėjo aiškią strategiją.

Kitas elementas, žinoma, yra tai, kad afganų vyriausybė ir afganų saugumo pajėgos, nors jos buvo treniruojamos 20 metų ir buvo gerai ginkluotos ir tariamai turinčios pakankamai didelį skaičių kareivių, tiesiog neturėjo noro kovoti. Jie labai aiškiai galėjo matyti rašomą mirties nuosprendį, kad, nelikus Amerikos karinių pajėgų, jie susidurs su labai agresyvia opozicija iš Talibano ir kitų kovotojų grupių, ir jie susidūrė su pasirinkimu: Ar mes šitai ištęsime per ilgą laiko tarpą, sumokėdami už tai gyvybėmis ir krauju? Tačiau galutinis rezultatas jiems atrodė neišvengiamas. Talibanas perims kontrolę, vyriausybė žlugs, ir tik laiko klausimas, kada Talibanas pradės daryti progresą užvaldydamas šalį. Įvyko domino efektas, ir vis daugiau ir daugiau afganų vyriausybės ir saugumo pajėgų lyderių tiesiog nusprendė pasiduoti, užuot mėginę pratęsti tai, kas neišvengiama.

Na ir dabar jūs, žinoma, galite pažvelgti į tai ir sakyti: Na, kai jie įsiveržė į Afganistaną, jie atėmė valdžią iš Talibano, o dabar Talibanas vėl valdžioje, tad ar kas nors iš tiesų pasikeitė? Ar įvyko koks nors progresas per šiuos 20 metų ir per visus tam išleistus pinigus? Žinoma, kai kurie amerikiečiai mėgins tai pasukti savaip ir sakyti, kad mūsų tikslas buvo sučiupti Al-Qaeda ir kitas teroristines grupuotes, kurios buvo sankcionuojamos Afganistane, tačiau tai, žinoma, tėra mėginimas išsaugoti reputaciją, kadangi realybė yra tokia, jog Afganistanas nėra vienintelė šalis ar regionas pasaulyje, teikiantis saugią užuovėją teroristams, tą patį daro šiaurės Pakistanas, kuriame Talibanui ir daugeliui kitų ekstremistų grupuočių buvo suteiktas prieglobstis, ar bent jau jiems buvo leista tenai būti, ir taip pat yra daug kitų pavyzdžių pasaulyje.

Situacijos realybė, kaip jau anksčiau sakėme, yra tokia, kad negalite populiacijai, kuri nėra pasiruošusi demokratijai, prievarta primesti demokratijos. Situacijos realybė yra tokia, kad didžioji dauguma afganų žmonių nenori demokratijos. Daugelis jų jos nenori ne dėl kažkokių įmantrių priežasčių. Jie tiesiog to nenori, nes tai reikštų pokyčius. Tai yra kažkas, ko jie nežino, ir jie nenori keistis. Jie iš esmės nori gyventi tokį patį gyvenimo būdą, kurį gyveno visą savo gyvenimą ir kuris buvo praktikuojamas tenai ištisas kartas, ir jie nenori, kad kas nors pasikeistų.

Galite paklausti: „Bet argi jie nenori didesnės laisvės?“ Tačiau jie tiki turintys visą laisvę, kiek tik jos jiems reikia. „Argi jie nenori didesnio klestėjimo?“ Tačiau daugelis jų tiki turintys visą klestėjimą, kokį tik galėtų gauti tokio sudėtingo reljefo, klimato ir situacijos Afganistane sąlygomis. Jie norėjo gyventi tokį gyvenimą, kokį gyveno ir kokį gyveno ištisas kartas. Šis mąstymas yra labai svetimas daugumai šiuolaikinių demokratijų, tačiau šis mąstymas yra labai plačiai paplitęs planetoje tarp kai kurių šių labiau kaimiškų vietovių gyventojų. Jie tiesiog nenori pokyčių, kad ir kokie jie būtų.

Na ir dabar, žinoma, jūs taip pat turite tam tikrą populiacijos segmentą, ne tik Afganistane, bet ir musulmoniškose šalyse, kurie nenori demokratijos, nes tai asocijuojasi su Vakarais, su krikščionybe, su Vakarų visuomene, su vartotojiška kultūra ir visais tais dalykais, į kuriuos musulmoniškos šalys žiūri kaip į velnio darbą Vakaruose, kaip į nemusulmoniškus dalykus, ir priešinasi jiems būtent dėl šios priežasties. Jie iš tiesų nežino, kam priešinasi, jie to nesupranta, nes iš tiesų neturi jokio gilaus išmanymo, kas yra demokratija, tačiau jie tam priešinasi tiesiog dėl to, kad tai asocijuojasi su Vakarais.

Jūs taip pat turite labai plačiai musulmoniškose šalyse paplitusią psichologiją, bet ypač ji yra paplitusi Afganistane, ir tai yra, kad joks užsienietis niekada neturėtų jiems nieko jėga primesti. Vos tik ateina kokia nors išorinė jėga ir sako, kad turėtumėte daryti šitai, jie tam priešinasi. Galėtume tai pavadinti beveik genetiniu priešinimusi, nes tai yra labai giliai įsišakniję kolektyvinėje psichikoje. Neturite jokių šansų to įveikti trumpalaikėje perspektyvoje. Žinoma, tai gali būti įveikta per keletą kartų.

Tai tiesa, kaip yra minima viename klausime, kad įvyko pasidalijimas tarp kaimiškų regionų ir kai kurių miestų, ypač Kabulo. Jame gyveno progresyvesnis populiacijos elementas, ir nors šie žmonės pilnai nepriėmė pokyčių, jie bent jau pasakė sau iš grynai praktinės pusės: „Amerikiečiai yra čia, kaip galime geriausiai jais pasinaudoti? Kokią naudą galime iš to išpešti?“ Iš tiesų nebuvo taip, kad dauguma jų būtų norėję demokratijos.

Žinoma, buvo nedidelis procentas žmonių, kurie norėjo demokratijos, norėjo pokyčių, norėjo kitokių idėjų, norėjo didesnio klestėjimo, funkcionuojančios ekonomikos, net ir funkcionuojančios šalies, kurios jie anksčiau neturėjo. Tačiau daugumai žmonių tai iš tiesų buvo taip vadinamos vedybos iš išskaičiavimo. Jie tiesiog priėmė: „Amerikiečiai yra čia, dabar negalime jų išspirti, tad išpeškime iš jų ką galime, klestėkime, kol turime šansą.“ Matote, kad daugelis šių žmonių dabar išvyko. O tai, žinoma, reiškia, kad liko labai mažai progresyvių žmonių, kurie galėtų padaryti poveikį Afganistanui.

Žinau, kad visa tai skamba ne kaip. Tačiau čia iš tiesų egzistuoja tam tikras „bet…“. Iš tiesų egzistuoja „bet…“. Yra ir šviesioji pusė. Vėlgi, noriu aiškiai pasakyti, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nepalaikėme šios avantiūros Afganistane. Tačiau žvelgiate į faktą, kad Vakarų pajėgos iš tiesų tenai nuvyko ir padarė tai, ką mėgino padaryti, statydamos labiau šiuolaikišką šalį. Akivaizdu, kad tai turėjo poveikį kolektyvinei sąmonei ir kai kurių žmonių individualiai sąmonei, kuri, žinoma, vėlgi, veikia kolektyvinę sąmonę.

Tad Afganistane įvyko pokytis. Labai, labai mažai žmonių Afganistane tai suvokia. Tačiau įvyko pokytis. Ir šis pokytis yra į gera. Kai kurie žmonės pamatė, kad egzistuoja alternatyva tam, kaip viskas buvo anksčiau, kad egzistuoja potencialūs privalumai turėti šiuolaikinę šalį, turėti funkcionuojančią vyriausybę, kuomet žmonės gali daryti didesnę įtaką valdžiai, ir taip toliau. Tai nereiškia, kad jie priėmė krikščionybės religiją, Vakarų idealus ar Vakarų kultūrą. Tačiau jie priėmė, kad galbūt egzistuoja pokyčiai, kurie galėtų būti naudingi.

Įvyko pokytis kolektyvinėje sąmonėje. Taip pat, žinoma, pokytis įvyko kolektyvinėje sąmonėje ir planetiniu lygmeniu, tad net ir Talibanas pasikeitė per 20 metų. Kitaip tiesiog negali būti. Kiek jisai pasikeitė, dar reikės pažiūrėti. Kiek stiprus yra afganų kolektyvinėje sąmonėje įvykęs pokytis ir ką šis pokytis padarys, dar reikės pažiūrėti.

Trumpalaikėje perspektyvoje nutiks taip, kad vyks kova dėl valdžios. Vyks kova dėl valdžios Talibane, kadangi kai kurie Talibano lyderiai suvokia, jog jie pasikeitė, kad jiems reikia vykdyti kitokią politiką nei prieš 20 metų. Kai kurie iš jų turi pakankamai praktinio realizmo, kad suvoktų, jog tiesiog negalite priversti ekonomikos funkcionuoti darydami tai, ką darė prieš 20 metų, nes ekonomika tais laikais akivaizdžiai nefunkcionavo. Tiesą sakant, prieš invaziją buvo tik laiko klausimas, kada Talibano vyriausybė būtų žlugusi dėl ekonominių priežasčių.

Ir kai kurie iš jų sugeba matyti, kad jeigu darys tai, ką darė prieš 20 metų, nereikės ilgai laukti, kada ekonomika žlugs, kada prasidės masinis badavimas ir žmonės prieš juos sukils, atsiras pasipriešinimo grupuotės, kurios dabar pradės kovoti prieš Talibaną, ir arba prasidės pilietinis karas, arba Talibanas tiesiog turės pasitraukti ir palikti šalį chaose. Talibane yra frakcija, kuri sako: „Kokius pokyčius turime padaryti, kad galėtume sukurti bent jau kažkiek funkcionuojančią šalį?“ Tačiau taip pat yra kovotojų ir vietinių vadų, kurie nenori jokių pokyčių, kurie priešinasi tam, ko nori Talibano lyderiai.

Ir klausimas yra, kaip visa tai išsirutulios tarp šių dviejų Talibano frakcijų? Ar kai kurie kaimiškų vietovių vadai atskils nuo Talibano ir pradės savo savarankišką modžahedų judėjimą kaip afganai tai darė praeityje, ir pradės kovoti, pradės kurti savo autonomiškus regionus. Galite turėti tokią situaciją po kelių mėnesių ar metų, kuomet Talibanas kontroliuos tik miestų regionus, kai tuo tarpu šios vietinės pasipriešinimo grupuotės bus perėmusios labiau kaimiškų vietovių kontrolę. Tai yra vienas iš galimų scenarijų. Jūs, žinoma, turite greičiau galinčią įvykti situaciją – plataus masto bado riziką, kuris gali prasidėti po kelių mėnesių, jeigu ekonomika nefunkcionuos ir bankų sistema visiškai nesugebės funkcionuoti. Žinoma, tarptautinė parama bus patraukta ir vienintelė pagalba, kuri bus teikiama, bus skirta badui, masiniam badui užkirsti.

Akivaizdu, kad Talibanas visiškai nesuvokia, į ką įsivėlė. Tiesą sakant, galėtume sakyti, kad buvęs afganų prezidentas, afganų vyriausybės lyderiai buvo protingiausi, nes pasipustė padus, na o Talibanas – yra senas posakis, kad žmonės bėga ten, kur angelai bijo įžengti. Tad jie atskubėjo į šią poziciją, ir kai kurie iš jų tik dabar pradeda suvokti, su kuo iš tiesų turi reikalą. Jie turėjo planą, kaip užgrobti šalį, bet neturi jokio plano, kaip vadovauti šaliai, tad kyla klausimas, ar jie sugebės vadovauti šaliai.

O tuomet, žinoma, egzistuoja kažkokios išorinės interferencijos arba pagalbos potencialas. Pakistanas gali mėginti kažką padaryti, tačiau nėra tikėtina, kad jie bus neprotingi. Galėčiau sakyti, kad jie tikriausiai turės pakankamai proto nepradėti didelio masto karinės operacijos. Taip pat nėra tikėtina, kad rusai norės grįžti su kariuomene, nors jie tikriausiai mėgins ką nors iš to išpešti. O tuomet dar yra kiniečiai, kurie taip pat nėra tikėtina, kad mėgintų vykdyti kokią nors karinę invaziją, nors šios tikimybės negalima visiškai atmesti, kad jie iš tiesų gali pagalvoti galėsiantys pasiekti tai, ko Vakarų šalys nesugebėjo pasiekti Afganistane. Jeigu jie tai padarytų, tuomet tai būtų labai didelė pamoka Kinijai, nes jie nesugebėtų pasiekti to, ką mano galintys tenai pasiekti. Taip pat egzistuoja skirtingi scenarijai, kuomet jie gali mėginti suteikti kažkokią ekonominę pagalbą, tačiau galiausiai, po kelių mėnesių ar metų suvoks, kad tai tiesiog yra juodoji skylė, į kurią galite be paliovos pilti pinigus, nieko iš to negaudami.

Žinoma, kai žvelgiate į situaciją Afganistane, didžiausias rūpestis yra dėl moterų ir vaikų. Ypač vaikų, kaip juos gali paliesti badas, ir moterų, ypač tų, kurios priėmė didesnes laisves, ir kurios vėl patirs priespaudą, persekiojimus, galbūt joms netgi bus įvykdyta mirties bausmė už tai, kad drįso užimti liberalią poziciją. Akivaizdu, kad trumpalaikėje perspektyvoje, be jokios abejonės, bus vykdoma didelė moterų priespauda. Tačiau taip pat reikia pasakyti, kad jeigu yra kažkokia pozityvių pokyčių Afganistane viltis, šių pokyčių varomoji jėga bus moterys, priėmusios kitokias vertybes ir atsisakančios grįžti į senąjį būvį, kuriame buvo pavergtos. Tai yra vienintelė realistiška viltis. Ir, vėlgi, klausimas yra toks: Ar laimės progresyvusis Talibano sparnas? O gal laimės konservatyvusis sparnas, kuris brutaliai ir smurtu užgniauš bet kokias maišto apraiškas iš moterų ar netgi bet kokius moterų mėginimus reikalauti geresnio elgesio.

Kaip matote, nesiruošiu nieko prognozuoti apie tai, kas įvyks, nes čia neįmanomos jokios prognozės. Tai yra labai chaotiška situacija. Galite sakyti, kad į ją dar didesnį chaosą įnešė 20 metų čia trukęs Vakarų buvimas, tačiau net jeigu Vakarai nebūtų įsiveržę į Afganistaną, Afganistanas vis tiek būtų nugrimzdęs į chaosą valdant Talibanui. Jau būtų įvykę keli pilietiniai karai, keli sukilimai prieš Talibaną ir taip toliau. Iš esmės, tai, ką matėte šimtmečiais vykstant Afganistane būtų tęsęsi ir toliau ir galbūt… galbūt dabar atsirado realistiškesnė viltis situacijai pagerėti dėl įvykusio Vakarų įsiveržimo, tačiau tai yra labai didelis galbūt.

Ką jūs galite dėl to padaryti kaip pakylėtųjų mokytojų mokiniai? Na, kalbant realistiškai, yra tiek daug dalykų pasaulyje, už kuriuos reikia šiuo metu kalbėti invokacijas ir šaukinius, kad nebent turite stiprų asmeninį ryšį su Afganistanu, iš tiesų nėra nieko, ką jums rekomenduočiau daryti. Jūs iš tiesų galite išsakyti prašymus, kad Vakarų šalys, o ypač Jungtinės Valstijos, išmoktų pamokas, kurias jos gali iš to išmokti. Ir pamoka, kurią Vakarams reikia iš tiesų išmokti, nėra paprasta pamoka. Tai nėra paprasta pamoka, kad nuo šiol turėtume nelįsti į kitas šalis ar kad kitų šalių statymas mirė, ar kad baigėsi era, kuomet Jungtinės Valstijos mėgino statyti kitas tautas ir kitas šalis, pamoka yra ne tokia. Tai tiesiog yra peršokimas nuo vieno nesubalansuoto kraštutinumo, iš neokonservatorių naivumo, maniusių, kad galės jėga paskleisti Vakarų vertybes ir krikščionybę po pasaulį, į priešingą dualistinį kraštutinumą, sakantį: „Amerika dabar izoliuosis ir daugiau nebeturės jokių reikalų su jokiomis užsienio šalimis.“

Akivaizdu, kaip mes jau anksčiau apie tai kalbėjome, kaip apie tai kalbėjo Motina Marija, kad jau seniai turėjo įvykti didelis situacijos pagerėjimas Vidurio Rytuose, Afrikoje ir kituose pasaulio regionuose, ypač ekonominis pagerėjimas. Vakarų šalys turėjo kažko imtis šiai situacijai pagerinti. Jeigu Vakarų šalys nenori, kad jas užplūstų geresnio gyvenimo ieškantys pabėgėliai, kurie intuityviai žino, jog jau turėjo turėti geresnį gyvenimą, tuomet Vakarų šalims reikia atrasti būdą padėti kurti ekonominį gerbūvį tose šalyse.

Daugeliu atvejų tai pareikalaus kažkokios demokratijos formos, nes kai žvelgiate į Vakarų šalis: Kodėl jos turi tokius turtus, kokius turi? Nes jos turi laisvę, ne tik ekonominę laisvę, bet ir kitokią laisvę, kuri veda į didesnį klestėjimą. Tai yra labai, labai subtilus klausimas. Kaip galite padėti atsilikusiai šaliai tapti šiuolaikiška šalimi, kuri turėtų funkcionuojančią ekonomiką, turėtų funkcionuojančią politinę sistemą, kuri nebūtų visiškai nugrimzdusi į korupciją ir vietines kovas bei gentinius karus, ar kad ir kas tai būtų. Kaip galėtumėte tai padaryti?

Kaip, pavyzdžiui, galite sukurti funkcionuojančią šalį Afrikoje, kai Rusija ir Kinija kišasi į šias šalis, nes nori gamtinių išteklių, ir joms visiškai nerūpi skleisti demokratiją ir laisvę, ar rūpintis populiacijos klestėjimu, nes jos tenori destabilizuoti politinę situaciją, kiršindamos vietines frakcijas, kad galėtų tuo pasinaudoti išgaudamos mineralus, reikalingus jų pramonei.

Ir galite sakyti: „Bet argi Vakarai nedaro to paties?“ Na, iš tiesų, galite grįžti keletą dešimtmečių į praeitį, kai Vakarų korporacijos darė tą patį, tačiau šiandien Vakarai to nebedaro tokiu pačiu mastu, kaip tai daro Rusija ir Kinija. Tačiau, žinoma, tai vis dar tebevyksta, ir tai yra dar vienas veiksnys, su kuriuo šalys, tokios kaip ypač Jungtinės Valstijos, turės susitvarkyti, kad galėtų pakilti į aukštesnį lygmenį, kuriame galės iš tiesų pradėti daryti pozityvų poveikį šioms šalims, užuot ėjusios į jas su karine galia. Tačiau, jeigu kalbėtume atvirai, tai yra labai sudėtinga problema. Ji neturi jokio paprasto, akivaizdaus sprendimo, tačiau tai yra problema, su kuria šį dešimtmetį ir ateinančius dešimtmečius turės galynėtis ne tik Jungtinės Valstijos, bet ir visos kitos Vakarų šalys.

Aš, žinoma, darysiu viską, ką galiu, dirbdamas su žmonėmis vyriausybėje ir kitose visuomenės srityse, kurie yra atviri tam tikroms idėjoms. Akivaizdu, kad yra dalykų, kurie gali būti padaryti. Ir esmė čia yra tiesiog pasirinkti keletą šalių ir parodyti, kad tai iš tiesų gali veikti, kad iš tiesų galite padidinti klestėjimą ir laisvę ir sukurti funkcionuojančią šalį. Tereikia tik pradėti. Ir galite paklausti: „Bet kodėl tai negalėjo įvykti Afganistane?“ Na, mano mylimieji, jeigu pažvelgtumėte į pasaulį ir paklaustumėte: „Kurios šalies situaciją pagerinti būtų sunkiausia?“, Afganistanas iš tiesų turėtų būti šio sąrašo viršuje. Vakaruose, jeigu neokonservatoriai Jungtinėse Valstijose iš tiesų norėjo kažką įrodyti, jie tikrai išsirinko patį sunkiausią taikinį. Yra daug kitų šalių, kuriose pasiektumėte daug didesnę sėkmę eidami ir statydami tą šalį. Tačiau jūs taip pat čia turite suprasti, kad šalies statymas nereiškia Vakarų kultūros ir vakarietiško mąstymo eksportavimo į šias šalis.

Šioms šalims reikalinga kažkokia demokratijos forma, joms reikalingas didesnis klestėjimas, tačiau joms tai reikia turėti pagal tai, kur jos yra sąmonėje, kokia yra jų kultūra, koks yra jų mąstymas. Egzistuoja didžiulis skirtumas, kai einate į šalį ir sakote: „Kaip galėtume dirbti su tuo, kas čia yra?“ Ir kai sakote: „Kaip galėtume jiems primesti savo vertybes ir mąstymą, kad jie galėtų tapti tokia šalimi kaip mes?“ Šios šalys taps demokratijomis, jos klestės, tačiau jos nebus miniatiūrinė Jungtinių Valstijų, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ar netgi Skandinavijos šalių versija. Jos privalo turėti savo vietinę autonomiją, savo savitą būdą daryti dalykus, ir joms tiesiog reikia atrasti būdą, kuris iš tiesų veiktų. Idant turėtų tvarią šalį su tam tikromis teisėmis ir laisvėmis, su taika ir klestėjimu. Žinoma, čia būtų galima pasakyti dar daug kitų dalykų. Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau daviau jums svarbiausias idėjas, kurias šiuo metu norėjau perduoti šia tema.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2021 Kim Michaels