Ar viena Baltijos šalis yra realistiška?

Klausimas: Mano klausimas būtų apie vieną Baltijos šalį, apie tai, ar Estija, Latvija ir Lietuva galėtų tapti viena šalimi. Kiek realistiška yra ši idėja, ir jeigu ji yra realistiška, kaip būtų galima ją įgyvendinti?

Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels, perduotas Estijos konferencijoje 2017 m.

Tai yra sudėtingas klausimas, nes egzistuoja laisva valia. Žvelgiant iš tam tikros bendros perspektyvos, jau kalbėjau apie tai, kad mums toliau judant į Aukso Amžių, nacionalinė sąmonė pradės nykti ir darysis vis mažiau svarbi. Tai reiškia, kad, iš pradžių identiteto, mentaliniame ir emociniame lygmenyse, barjerai tarp skirtingų šalių žmonių pradės švelnėti ir blukti.

Tai reiškia, kad, iš pradžių fiziniame lygmenyje, konfliktų skaičius tarp įvairių šalių vis mažės, tačiau taip pat atsiras jausmas, kad turėtume daugiau bendradarbiauti, nes mums visiems tai būtų naudinga. Tam tikra prasme, ES yra bent jau pirminis mėginimas sukurti šį didesnį bendradarbiavimą tarp šalių. Galėtume sakyti, kad, tam tikru būdu, ES pradėjo erą, kurioje tautinės valstybės nustos dominuoti.

Jau anksčiau daviau diktavimų, kuriuose sakiau, kad, mums toliau judant į Aukso Amžių, tautinės valstybės galiausiai visiškai išnyks. Egzistuoja potencialas, kad gali būti tam tikros šalys, kurios turi tam tikrų kultūrinių arba kilmės panašumų, turi panašų mąstymą, panašią pasaulėžiūrą. Jos gali pradėti labiau bendradarbiauti ar netgi gali pradėti susilieti.

Pavyzdžiui, šis potencialas egzistuoja trijose Skandinavijos šalyse, kurios turi ganėtinai panašią kalbą ir kultūrą. Tačiau, kaip matote, šis potencialas nebuvo realizuotas, nors Skandinavijos šalys jau ilgą laiką yra laisvos ir taip pat yra ganėtinai aukštą išsivystymo lygį pasiekusios šalys. Tas pats galioja ir Baltijos šalims – turite labai skirtingas kalbas ir šiek tiek didesnius kultūrinius skirtumus nei Skandinavijos šalys, tačiau vis tiek galėtumėte siekti didesnio bendradarbiavimo, nes jūsų šalys yra labai panašaus dydžio, turite daug ryšių, daug panašumų, ir, žinoma, tarptautinėje arenoje galėtumėte turėti daug didesnį svorį, jeigu tarpusavyje sugebėtumėte užmegzti tampresnius ryšius. Galėtumėte turėti stipresnį balsą ES, jeigu turėtumėte didesnį skaičių žmonių nei turite individualiai.

Ir vis dėlto, tai nereiškia, kad tai yra vienintelis būdas, kaip visa tai gali vystytis – kad šios šalys susilietų į vieną Baltijos šalį. Tai, žinoma, yra vienas iš galimų scenarijų. Tačiau taip pat gali būti, kaip sakiau, kad palaipsniui šios nacionalinės sienos pradės nykti, ir tarp tam tikrų regionų gali atsirasti didesnis bendradarbiavimas, ir todėl gali nebūti tokios būtinybės oficialiai sujungti tam tikras šalis.

Baltijos šalyse didžiausia problema būtų kalba, ir šią problemą išspręsti nebūtų lengva. Ir klausimas čia yra, ar iš tiesų turite resursų, kad būtų galima ekonomiškai pagrįsti šį susiliejimą į vieną šalį, atsižvelgiant į šią kalbos problemą. Net jeigu sugebėtumėte atidėti į šalį kultūrinius ir politinius nesutarimus, ar istorinius nesutarimus, vien dėl kalbos barjero tai nebūtų praktiškiausias sprendimas.

Laikui bėgant, tam galėtų atsirasti alternatyvos, kuomet, vėlgi, kaip jau anksčiau sakiau, paprasčiausiai turės ateiti toks momentas, kai ES suvoks, kad, jeigu nori pakilti į sekantį lygmenį, ji turi turėti vieną bendrą kalbą, ir ši bendra kalba turi būti anglų. Jeigu visos šalys mokytų savo vaikus dviejų kalbų – savo nacionalinės kalbos ir anglų – tuomet visos šalys galėtų bendradarbiauti.

Labiau ilgalaikėje perspektyvoje būtent tai galėtų leisti tam tikroms šalims susilieti be kalbos barjero. Galėtume potencialiai sakyti, kad Angliją ir Airiją skiria kalbos barjeras, ir vis dėlto, jos vis dar turi didesnį gebėjimą komunikuoti. Tai nebūtinai reiškia, kad tikiuosi Anglijos ir Airijos susiliejimo. Yra daug labiau tikėtina, kad Škotija paliks šią sąjungą ir prisijungs prie ES, tačiau iš tiesų galite matyti, kad, jeigu atsirastų viena bendra kalba, tuomet šalys galėtų pradėti apsijungti arba labiau bendradarbiauti, ir nebebūtų svarbu, kad jos yra skirtingų tautybių.

Na ir dabar, žinoma, taip pat gali būti pasiektas taškas, kai kalbos barjeras bus pašalintas, ir šalys sakys: „Bet juk ekonomiškai būtų naudingiau, jeigu turėtume vieną šalį, vieną nacionalinę vyriausybę, vieną nacionalinį biurokratijos aparatą, vieną nacionalinę policiją, ir taip toliau.“ Tai yra vienas iš scenarijų, kaip tai gali klostytis.

Trumpalaikėje perspektyvoje, nėra realistiška sukurti vieną Baltijos šalį, ir tai nėra pagrindinis mano rūpestis. Bet tuomet, vėlgi, kai būsime toliau pasistūmėję į Aukso Amžiaus sąmonę, gali įvykti šie pokyčiai, kuomet staiga kažkoks klausimas, kuris atrodė pilnas neįveikiamų kliūčių, staiga pasirodys visiškai lengvai išsprendžiamas, ir žmonės supras, kad gali gauti naudos jį išspręsdami. Staiga dalykai, kurie vos prieš keletą metų atrodė nerealistiški, dabar gali tapti realistišku scenarijumi.

Iš tiesų, mano požiūris, mano ateities vizija Europai yra labai pozityvi, labai optimistinė, nors neturiu vieno fiksuoto scenarijaus. Tiesą sakant, noriu pamatyti, kaip skirtingos šalys, skirtingos žmonių grupės, auga į Aukso Amžiaus sąmonę. Jos gali kurį laiką kamuotis, tačiau galiausiai pakils virš tų kovų, ir atsiras daug pozityvesnis požiūris, daug pozityvesnė sąmonė Europoje. Žmonės žiūrės į ateitį su nauju optimizmo jausmu, kuris iš tiesų yra realizmas. Realizmas, kad transcendencija visada yra įmanoma, ir kad Europa, žinant jos ištakas ir istoriją, yra viena iš tų vietų pasaulyje, kurioje transcendencijos potencialas yra didžiausias.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2017 Kim Michaels