Ar Jonas Paulius užsitarnavo savo pakylėjimą ir ar jis dabar yra, o gal greitai bus pakylėtasis mokytojas?
TEMOS: Mozė turėjo dar kartą įsikūnyti – lyderiui yra lengva susikurti karmą – Jono Pauliaus II užduotis buvo toliau tęsti bažnyčios modernizavimą – Jonas 23-asis žinojo, kad centralizuota vadovybė yra atgyvenusi – Vatikano II susirinkimas buvo būtinas pirmas žingsnis – Jonas Paulius II nemodernizavo bažnyčios – neveikimo nuodėmė – nieko nedarė su sekso skandalu – turėjo išorinį integralumą, bet ne vidinį integralumą – išoriniai įsitikinimai gali sukliudyti jums priimti savo dangiškąjį planą – darykite prielaidą, kad turite potencialą užsitarnauti savo pakylėjimą
Klausimas: Jėzau, katalikų bažnyčia greitai ruošiasi paskelbti velionį popiežių, Joną Paulių II, šventuoju. Tačiau atrodo, kad tu šioje svetainėje sakai, jog visos tokios žmogiškos priemonės mažai ką reiškia dvasinėje karalijoje. Ar Jonas Paulius užsitarnavo savo pakylėjimą ir ar jis dabar yra, o gal jau greitai bus pakylėtasis mokytojas?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:
Leiskite man duoti jums matą palyginimui. Mozė neužsitarnavo savo pakylėjimo po savo įsikūnijimo Moze. Jis turėjo dar kartą įsikūnyti, kad subalansuotų savo susikurtą karmą, o taip pat įveiktų polinkį reaguoti į situacijas pykčiu. Šventasis Paulius irgi ne iš karto pakilo po to įsikūnijimo, bet turėjo dar kartą įsikūnyti, kad išspręstų tam tikras psichologines problemas ir subalansuotų karmą.
Sakau jums tai tam, kad parodyčiau, jog daugelis žmonių, kurie buvo laikomi didžiais lyderiais ar šventaisiais, nebūtinai užsitarnavo savo pakylėjimą po to įsikūnijimo, kuriame jie buvo įžymiais istoriniais asmenimis. Priežastis ta, kad, kai esate didelės organizacijos arba šalies vadovas, ir jūsų sprendimai paveikia milijonus ar netgi milijardus žmonių, tuomet jums yra labai lengva susikurti karmą, kuriai subalansuoti prireiks laiko.
Taip pat yra lengva taip įsitraukti į savo poziciją, jog paprasčiausiai nebelieka laiko ir dėmesio, kurį galėtumėte skirti savo psichologinėms problemoms spręsti. Beje, kai kurie gyvybės srautai ima samprotauti, jog, kadangi jie buvo paskirti į tokius aukštus postus žmonių visuomenėje, jiems nebėra būtina dirbti su savo psichologinėmis problemomis. Kiti tiesiog atideda jas į šalį, nes jų žemiška misija jiems atrodo svarbesnė už asmeninę misiją užsitarnauti savo pakylėjimą.
Jono Pauliaus II atveju, tai iš tiesų buvo jo dangiškasis planas siekti patekti į katalikų bažnyčios vadovybę ir siekti tapti popiežiumi. Tačiau jo dangiškojo plano dalis taip pat buvo toliau tęsti katalikų bažnyčios atnešimo į 21 amžių procesą, kurį pradėjo popiežius Jonas 23-iasis.
Jeigu išstudijuosite Jono 23-ojo gyvenimą, pamatysite, kad jis turėjo aiškią viziją, jog centralizuota katalikų bažnyčios vadovybė yra atgyvenusi ir privalo būti reformuota. Jis taip pat žinojo, kad didelė dalis katalikiškų doktrinų privalo būti peržiūrėta, kad atspindėtų ne tik besikeičiančius laikus, bet ir mano vidinių mokymų tiesą, apie kurią jis turėjo gerą supratimą. Galite matyti, kad Joną 23-ąjį konservatyvūs bažnyčios vadovybės elementai atstūmė kaip per didelį modernistą. Bet iš tiesų jis buvo daug didesnėje dermėje su mano tikraisiais mokymais ir būtinybe sukurti šiuolaikinę bažnyčią, kuri šiuos mokymus atspindėtų, nei konservatyvi katalikų vadovybė.
Tuo nenoriu pasakyti, kad aš ar Motina Marija sutinkame su viskuo, kas įvyko Vatikano II susirinkimo metu. Tačiau iš tiesų sakau, kad šis susirinkimas buvo būtinas pirmas žingsnis procese, kuris savo kulminaciją galėjo pasiekti visuotinėje katalikų bažnyčios reformoje, paverčiant ją gyva, vertinga organizacija, galėjusia turėti tam tikrą ateitį naujame dvasiniame cikle.
Jeigu šis procesas būtų buvęs toliau tęsiamas popiežiaus Jono 23-ojo dvasioje, dabar jau būtų buvęs padarytas didelis progresas. Nebūtumėte matę tokio drastiško bažnyčios narių mažėjimo, kokį matėte per paskutinius dešimtmečius. Taip pat būtumėte išvydę bažnyčią, kuri būtų daug geriau gebėjusi tvarkytis su sekso skandalu, užuot jį dangsčiusi, praktiškai priimdama požiūrį, kad, jeigu problemą pakankamai ilgai ignoruosite, gal ji tiesiog ims ir pati išnyks.
Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad Motina Marija tvirtai rėmė popiežių Joną 23-ąjį ir jo pastangas reformuoti katalikų bažnyčią. Taip pat galiu jums pasakyti, kad Jonas 23-asis iš tiesų užsitarnavo savo pakylėjimą po to įsikūnijimo. Tai nebuvo išskirtinai dėl to, ką jis nuveikė tame gyvenime, nes jis iš tiesų turėjo aukštus pasiekimus prieš tą paskutinį įsikūnijimą. Jis buvo įsisąmoninęs mano vidinius mokymus ir savo paties Ramybės Dievo liepsną iki tokio taško, kuomet daugelis žmonių jautė Ramybę jo akivaizdoje.
Pasakoju jums tai, nes noriu jums suteikti perspektyvą, iš kurios galėtumėte pažvelgti į Joną Paulių II ir jo popiežiavimą. Galite matyti, kad jis buvo labai konservatyvus popiežius. Savo privačiame gyvenime jis turėjo mistinių polinkių, tačiau jam buvo sunku juos paversti veiksmais, modernizuojant bažnyčią ir atnešant ją į harmoniją su mano vidiniais mokymais.
Iš dalies dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, ir iš dalies dėl jo auklėjimo konservatyvioje Lenkijos aplinkoje, jis nusprendė laikyti savo mistinius polinkius privačiu dalyku ir nusprendė tapti administratoriumi, toliau tęsiančiu tai, ką jo konservatyvūs autoritetai laikė vieninteliu tikru bažnyčios kursu. Jis taip pat naudojosi būtinybe kovoti su komunizmu kaip dingstimi nereformuoti bažnyčios, šitaip pakliūdamas į nuo neatmenamų amžių egzistuojančią tendenciją leisti išoriniam priešui atitraukti jus nuo kovos su vidiniu priešu. Tai buvo labai liūdnas dalykas ir tai aiškiai neatitiko jo dangiškojo plano, kurį jis ir jo dvasiniai mokytojai sukūrė, prieš jam ateinant į įsikūnijimą. (Nors popiežiaus veiksmai turėjo išorinį poveikį, skatindami pasipriešinimą komunizmui, tikroji komunizmo griūties priežastis iš dalies buvo jo paties vidiniai prieštaravimai ir iš dalies ryžtingas maldų darbas, kurį atliko didelis skaičius Sen Žermeno mokinių.)
Nors Jonas Paulius iš tiesų nugyveno gerą ir dvasingą gyvenimą, ir nors padarė daug gerų dalykų, iš tiesų jis susikūrė daugiau karmos, nei subalansavo tame įsikūnijime. Matote, karmos sukūrimui nėra būtina daryti vien dalykus, kuriuos žmonės laiko blogais ar piktavališkais. Visada egzistuoja galimybė, kad galite susikurti karmą per neveikimo nuodėmę, kuomet neįvykdote svarbios užduoties, kurią turėjote potencialą įvykdyti.
Jonas Paulius iš tiesų turėjo didesnį potencialą nei bet kuris kitas žmogus nesenoje istorijoje paversti katalikų bažnyčią šiuolaikiška dvasine organizacija, bet jis to beveik visais atžvilgiais nepadarė. Be to, jis susikūrė didelę karmą dėl to, kad, būdamas aukščiausiu bažnyčios vadovu, nesiėmė jokių veiksmų atvirai ir ryžtingai reaguoti į sekso skandalą.
Kadangi jis buvo vienintelis asmuo, turėjęs galią nustatyti bažnyčios poziciją šiuo klausimu, didelė dalis individualių dvasininkų sukurtos karmos iš tiesų gula ant popiežiaus pečių. Nors jis šių prievartos aktų neatliko asmeniškai, jis galėjo juos sustabdyti ir galėjo padaryti daug daugiau, kad sukliudytų tokiems dalykams vykti ateityje. Jis taip pat galėjo padaryti daug daugiau, tvarkydamasis su šia problema tokiu būdu, kad tai būtų pagerinę bažnyčios įvaizdį visuomenėje, o ne sugriovę didelę dalį pasitikėjimo ja.
Todėl Jonas Paulius netaps pakylėtuoju mokytoju, kol dar kartą neįsikūnys ir nesubalansuos savo karmos. Be to, jo gyvybės srautas stipriai trokšta ištaisyti savo klaidas ir trokšta gauti antrą šansą katalikų bažnyčiai reformuoti.
Nors Jonas Paulius iš tiesų stengėsi užmegzti ryšius su žydais, jis neišpildė savo tikrojo popiežiavimo potencialo ir nepavertė katalikų bažnyčios universalesne dvasine organizacija. Tam būtų reikėję visiškai reformuoti katalikiškąją doktriną ir vadovybės struktūrą, suteikiant daugiau autonomijos vietiniams katalikų vadams, kad jie galėtų prisitaikyti prie jų šalyse egzistuojančių sąlygų.
Todėl Jonas Paulius neužsitarnavo savo pakylėjimo. Sakau jums tai tam, kad parodyčiau realybę, jog negalite visų žmonių teisti tuo pačiu standartu. Kiekvienas žmogus turi unikalią misiją, ir priklausomai nuo misijos, gali nepakakti nugyventi taip vadinamą gerą gyvenimą. Štai kodėl sakiau, kad jeigu jūsų teisumas nepranoks rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, jokiu būdu nepateksite į dangų.
Tuo nenoriu pasakyti, kad Jonas Paulius buvo rašto aiškintojas, fariziejus ar veidmainis. Jis iš tiesų turėjo integralumą išoriniuose dalykuose, tačiau neturėjo integralumo ištikimai laikytis aukščiausios savo vidinės vizijos. Ir jis nebuvo atviras sąmoningai prisiminti savo dangiškojo plano. Šis atvirumas yra vienintelis būdas užtikrinti, kad jūsų įsikūnijimas išpildytų aukščiausią savo potencialą.
Suprantu, kad, kai gyvybės srautas įžengia į tankias Žemės planetos energijas, yra lengva pamiršti savo dangiškąjį planą. Tačiau bet kuris gyvybės srautas gali, išlaikydamas atvirą širdį ir protą, iš naujo atrasti savo dangiškąjį planą. Problema iškyla tuomet, kai žmonės ima naudotis kokia nors išorine tikėjimo sistema, kad priimtų įsitikinimus, kurie yra priešingi jų dangiškajam planui. Ir tuo būdu gyvybės srautas dažnai praranda norą sužinoti savo dangiškąjį planą. Taip yra dėl to, kad, jeigu gyvybės srautas savo dangiškąjį planą prisimintų, jam tektų taip dramatiškai pakeisti savo gyvenimą, jog iškiltų grėsmė tam, ką išorinis protas nusprendė laikyti absoliučia tiesa. Tad gyvybės srautas renkasi, dažnai nesąmoningai, pasilikti neišmanyme, idant jam nereikėtų atlikti drastiškų pokyčių, kuriuos jis laiko nepageidaujamais. Būtent tai nutiko ir su Jonu Pauliumi, ir tai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios jis neužsitarnavo savo pakylėjimo.
Žinau, jog šie atskleidimai daugelį nustebins, o kai kuriuos netgi gali įžeisti, tačiau tikiuosi, kad kiti pasinaudos jais, kad išplėstų savo supratimą apie tai, kaip yra nepaprastai svarbu sąmoningai prisiminti savo dangiškąjį planą ir visus savo gebėjimus bei jėgas paskirti šio dangiškojo plano įvykdymui. Jūs ne tik kad susikursite karmą, neįvykdydami savo dangiškojo plano, bet taip pat sukelsite savo gyvybės srautui stiprų prarastos galimybės jausmą, dėl kurio jums bus labai sunku palikti Žemę.
Kitaip tariant, jūsų dangiškojo plano neįvykdymas gali sukelti jūsų gyvybės srautui tokį stiprų troškimą sugrįžti į Žemę ir viską ištaisyti, kad tiesiog dar nenorėsite pakilti. Tad tikiuosi, jog žmonės pasinaudos įrankiais, kuriuos duodame dvasinių įrankių skyrelyje, tarp jų Motinos Marijos rožiniais ir šaukiniu Didžiajam Dieviškajam Vedliui, kad atrastų savo dangiškąjį planą ir iki galo šį planą įvykdytų.
Prisiminkite, kad jūs turite įvykdyti savo asmenišką dangiškąjį planą, kuris yra individualus jums. Todėl nepasiduokite velnio gundymams, pradėdami manyti, kad, „jei toks dvasingas žmogus kaip popiežius neužsitarnavo savo pakylėjimo, tai kokie tuomet mano šansai?“ Iš tiesų, nė vienas žmogus nežino savo pasiekimų, ir todėl turėtumėte žiūrėti į gyvenimą, lyg turėtumėte galimybę užsitarnauti savo pakylėjimą šiame gyvenime. Nepakliūkite į spąstus, pradėdami galvoti, kad būtina nuveikti didelius visuomeninius ar išorinius darbus, idant laimėtumėte savo pakylėjimą. Prisiminkite mano žodžius, kad tiktai tie, kurie tampa kaip maži vaikai, gali įžengti į karalystę. Susitelkite į savo asmeninio dangiškojo plano vykdymą. Semkitės iš kitų žmonių pavyzdžių sau įkvėpimo, bet nesinaudokite kitų pavyzdžiais nusivylimui. Jūsų kelias yra unikalus, ir savo dangiškąjį planą galite sužinoti tik eidami vidun ir užmegzdami ryšį su savuoju Kristaus AŠ.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com