Rusijos žmonėms reikia nuspręsti: kada mums bus gana kančių?
Klausimas: Esu linkęs manyti, kad žmogus tiesiog iš niekur nieko neima ir netampa šalies prezidentu, ypač tokios didelės, ir tam tikrais atžvilgiais įtakingos šalies, kokia yra Rusija. Tad ar tai buvo Vladimiro Putino dangiškajame plane tapti Rusijos prezidentu? O gal tai buvo puolusiųjų planas, kad jis įgytų valdžią? Ar Putino valdymas buvo aukščiausias ar žemiausias potencialas? Ir ką jis iš tiesų sugebėjo pasiekti? Ir kokios yra dvasinės jo prezidentavimo pasekmės jam pačiam kaip gyvybės srautui? Ar jis galės vėl inkarnuotis Žemėje? O gal turės patirti šventosios ugnies teismą? Ir ką gi mes, rusai, žmonės iš Rusijos, turime išmokti iš jo prezidentavimo?
Atsakymas iš Pakylėtojo Mokytojo Sen Žermeno per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas konferencijoje Ukrainoje 2019 metais:
Na, puolusios būtybės neturi dangiškojo plano. Tad tai iš tiesų nebuvo Putino dangiškojo plano dalis. Tai galėjo būti, kaip sakei, puolusiųjų plano dalis. Tačiau realybė čia iš tiesų yra tokia, kad Rusijos žmonėms reikėjo išmokti pamoką, kaip jau anksčiau sakėme, kad jiems reikia patiems valdyti savo šalį, jiems reikia prisiimti atsakomybę už savo šalį, jiems reikia nuspręsti, kokioje šalyje jie nori gyventi.
Kol kas Rusijos žmonės rodė pernelyg didelį norą kentėti ir leisti savo valdovams primesti jiems įvairiausias kančias, kurios, jeigu kalbėtume atvirai, žvelgiant iš karminės perspektyvos, iš pakylėtųjų mokytojų perspektyvos, iš žmogiškos perspektyvos, buvo visiškai nereikalingos. Nėra jokios karminės bausmės iš tolimos praeities, kuri reikalautų, kad Rusijos žmonės kentėtų, kaip jie tai darė nuo Ivano Rūsčiojo laikų ir iki pat šių dienų. Na ir dabar, žinoma, iš tiesų egzistuoja karma, kurią Rusijos žmonės susikūrė daugiausia Sovietų Sąjungos gyvavimo laikmečiu. Tačiau nebuvo jokios senovinės karmos, kuri būtų reikalavusi iš jūsų turėti tokius lyderius, kokius turėjote.
Tad realybė yra tokia, kad Rusijos žmonėms reikia nuspręsti, kada jau mums bus gana kančių? Kada norėsime turėti kitokią šalį, kurioje neturėtume kentėti, kaip kentėjome iki šiol, kada užsinorėsime turėti valdžią, kuri nedidintų mūsų kančių, bet iš tiesų šias kančias palengvintų? Ir tai yra pamoka, kuri turėjo būti išmokta. Ir šią pamoką vis dar reikia išmokti.
Tad iš tiesų nebuvo taip, kad puolusios būtybės turėjo kažkokį grandiozinį planą, kuriame Putinui buvo skirta tapti Rusijos lyderiu. Tiesiog nutiko taip, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijos visuomenė nesugebėjo priimti sprendimo, kad norėtų gyventi kitokioje šalyje. Na ir tai daugeliu atžvilgiu yra visiškai suprantama, kadangi, kaip jau kalbėjome, sovietmečiu žmonės buvo labai stipriai pavergti. Žmonės buvo taip prislėgti, kad tiesiog negalėjote tikėtis, kad jie staiga pakils ir pradės priiminėti sprendimus, kuriuos sugeba priiminėti demokratinėse šalyse gyvenantys žmonės, tose šalyse, kurios demokratiškomis buvo ištisus dešimtmečius.
Tad buvo sukurtas vakuumas, ir XX-ojo amžiaus devintajame dešimtmetyje egzistavo didelė sumaištis. Ir ši sumaištis paskatino daugelį žmonių Rusijoje trokšti stipresnio, ryžtingesnio vadovavimo, kuomet jiems nereikėtų priiminėti sprendimų už savo lyderius, arba kuomet vienas lyderis visus sprendimus priimtų už juos. Ir Vladimiras Putinas tiesiog užpildė šį vakuumą ir mėgino vaidinti tą vaidmenį. Na ir dabar, kaip jau sakiau, Putinas yra puolusi būtybė, tačiau savo piktadariškumo laipsniu jis toli gražu neprilygsta Stalinui ar Leninui. Jis yra daug žemesnio rango puolusi būtybė nei buvo jie. Tad jam iš tiesų buvo nelengva užimti šį vaidmenį, šį vaidmenį kurti ir jį palaikyti.
Ir galėtume sakyti, kad, pavyzdžiui, Stalinas, turėjo tą negailestingumo momentumą, leidusį jam būti tokiu diktatoriumi, kokiu buvo. Putinas neturi tokio paties momentumo. Ir, jeigu kalbėtume atvirai, Putinas iš tiesų nesukūrė savo vaidinamo vaidmens, ir jis iš tiesų neturi gebėjimų atlikti savo vaidinamą vaidmenį. Taip yra dėl to, kad jis tiesiog pasikinkė momentumą, kuris buvo sukurtas istorijos eigoje, pradedant nuo Ivano Rūsčiojo ir visų tų smurtą mėgusių lyderių – tų labai ryžtingai nusiteikusių diktatoriškų vadų, įsakinėjusių Rusijos žmonėms. Ir jis įžengė į vaidmenį, kuris buvo sukurtas Rusijos žmonių, netgi dar carų laikais, kuomet žmonės galvojo, kad caras yra Dievo atstovas Žemėje.
Žinoma, žmonės dabar taip nebegalvoja, ar bent jau labai mažai žmonių šitaip galvoja apie Putiną. Tačiau jie mano, kad jis turi tam tikrą asmeninę charizmą, arba mistiškumą, arba gebėjimus būti tokiu lyderiu, kokiu jie jį laiko arba norėtų, kad jis būtų. Tačiau iš tiesų jis neturi tokių gebėjimų. Jis, galėtume sakyti, nėra tokio sukirpimo, nors negalėtume naudoti šio žodžio pozityvia prasme. Tad visas jo valdymas iš esmės yra grįstas iliuzija. Žmonės apsupo savo lyderius paslaptingumo skraiste – ir jis mėgina vaidinti tą vaidmenį. Ir tai tam tikru laipsniu atrodo įtikinama populiacijai, kuri iš tiesų jo nepažįsta. Bet kuo artimiau pažįstate Putiną, ir tie, kurie turi artimiausius ryšius su juo ir žino, kas vyksta už išorinio fasado, nors ir jausdami jam tam tikrą pagarbą, neturi jokių iliuzijų apie jo tariamas ypatingas galias. Todėl, kad mato, jog jis yra paprasčiausias žmogus, kaip ir visi kiti. Ir jie mato, kad jam vos ne vos pavyksta išsaugoti tą iliuziją ir vaidinti savo vaidmenį. Ir vis daugiau ir daugiau žmonių visuomenėje taip pat pradeda suvokti, kad jis iš tiesų nėra tas stiprus lyderis, jis nėra tas didelį pavojų keliantis lyderis. Ir jie iš tiesų galėtų pradėti reikalauti, kad jis paliktų valdžią, arba galėtų tiesiog priversti jį tai padaryti. Jie kuo puikiausiai galėtų apsieiti ir be jo. Ir, tiesą sakant, vis daugiau žmonių pradeda suvokti, kad Rusijai būtų daug geriau be jo.
Tad status quo ir jo paties gyvybę palaiko tai, kad tiek daug žmonių Rusijoje tebeturi tą poreikį, tą svajonę matyti Rusiją ypatinga šalimi, turinčia ypatingą misiją ir vaidmenį, kuriuos ji turi atlikti pasaulinėje arenoje. Jie turi šį poreikį, kadangi Rusija, dėl jos gamtinių sąlygų, dėl, pavyzdžiui, šalto klimato, yra šalis, kurioje sunku gyventi. Tad tai sukuria tam tikras kančias. Tačiau taip pat reikia suvokti, kad didelė dalis kančių, kurias žmonės kenčia, ypač atokiuose, šaltesniuose regionuose, iš tiesų egzistuoja dėl to, kad žmonės buvo priversti tenai kraustytis sovietiniais laikais, dėl įvairių priežasčių – kartais netgi be jokių logiškų, racionalių priežasčių. Jeigu viskas būtų buvę palikta labiau natūraliai eigai, daugelis žmonių būtų palikę tuos regionus, arba iš viso nebūtų ten apsigyvenę, kaip buvo priversti tai padaryti, ir jie būtų gyvenę ten, kur gyvenimas nebūtų kėlęs tiek daug kančių.
Ir todėl galite suprasti, kai sakau, turiu omenyje apskritai, kad sovietmečiu žmonės neturėjo potencialo pasirinkti, kur norėtų gyventi, kokį darbą norėtų dirbti, kokį gyvenimą norėtų gyventi, Rusijos žmonės turėjo atrasti būdą gyventi tokiomis sąlygomis, kokios jos buvo. Kitaip tariant, jie turėjo atrasti būdą susigyventi su kančiomis. Ir vienas iš būdų buvo tikėti, kad jų kančios tarnauja kažkokiam aukštesniam tikslui. O kadangi žmonės nenorėjo to ištirti ir paleisti, jie buvo pasirengę ištverti valdžią, kuri šias kančias dar labiau didino, užuot dariusi tai, ką turėtų daryti tikra valdžia: mažinti žmonių kančias, kurti visuomenę, kurioje plačioji populiacija galėtų turėti geresnį asmeninį gyvenimą, užuot leidusi nedidelei oligarchų ir privilegijuoto elito klasei mėgautis geresniu gyvenimu, visai visuomenei išlaikant juos savo darbu.
Jeigu Rusija būtų pasirinkusi tokią vystymosi kryptį, kokią norėjau matyti aš, tuomet gamtinių resursų, tokių kaip nafta ir dujos, sukurtas turtas būtų buvęs paskleistas visai visuomenei, ir visi rusai būtų turėję aukštesnį pragyvenimo lygį. Ir taip pat būtų buvę sugeneruota daug naujo turto, ir būtų atsiradę daug daugiau kūrybiškumo, daug daugiau iniciatyvos, ir daug aukštesnis ekonominio augimo lygmuo Rusijoje, ir daug daugiau turto būtų buvę paskleista tarp visų žmonių.
Ir iš dalies tiesiog matėte pasikartojančią tendenciją, kuri kartojasi jau ne vieną šimtmetį, kuomet Rusijos žmonės leidžia nedideliam elitui juos išnaudoti, išnaudoti jų darbą, kuomet šis elitas susikuria prašmatnų gyvenimą, o žmonės vargsta skurde. Būtent tai palaiko Putino ir jo valdžios aparato gyvybę, ir Rusijos žmonės nesugebės iš to išsilaisvinti, kol neištirs šios savo psichologijos, kol nepažvelgs į savo istoriją ir nenuspręs: „Mes nebenorime būti ypatingi, kentėdami daugiau už visus kitus. Norime turėti gerą gyvenimą. Ir ypatingais mes norime būti, kaip sakėme anksčiau, susiderindami su tuo, kuo esame ir koks yra mūsų potencialas, ką pozityvaus galime atnešti pasauliui. Kokį pozityvų indėlį galime atnešti savo kūrybiškumu, užuot neįnešę jokio indėlio savo kančiomis?“ Kaip galite pagerinti pasaulį kentėdami? Pasaulį galite pagerinti, pagerindami savo asmeninį gyvenimą ir savo šalies gyvenimą, ir galbūt tuomet ištiesdami pagalbos ranką ir kitoms šalims. Tačiau nepagerinsite pasaulio kančiomis. Tai neįmanoma. Niekas to niekada nepadarė. Ir jūs taip pat negalite to padaryti. Ir yra kvailystė manyti, kad galite padaryti tai, ko niekas kitas nepadarė. Ir kad kažkuriuo momentu būsite tiek daug prisikentėję, kad šiomis kančiomis būsite pasitarnavę kažkokiam aukštesniam tikslui. Tai yra iliuzija. Tad kalbėjau tai į kolektyvinę Rusijos sąmonę ir matysime, ką Rusijos žmonės su tuo darys.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com