Kaip vakarų šalys turėtų elgtis su Libija ir kitomis arabų šalimis
TEMOS: Kito skruosto atsukimas nėra vien pasyvi priemonė – Egipte protestuotojai nepasuko smurto keliu – mokytojai dirba su daug žmonių, tačiau visada skatina nesmurtą – Libijoje nebuvo taikaus sukilimo – užsienio jėgos apmokė sukilėlių grupes ir juos apginklavo – Libija nėra pasiruošusi demokratijai, kadangi jos nacionalinė sąmonė yra pernelyg silpna – ar gali demokratijoje dominuoti viena religija – filosofija „tikslas gali pateisinti priemones“ yra demokratijos antitezė – demokratija nėra daugumos valdymas, kadangi ji yra grįsta neatimamomis teisėmis – negalite demokratijos primesti žmonėms – negalite išnaikinti didesnio blogio darydami mažesnį blogį – pakylėtieji mokytojai nežiūri į viską taip, kaip žiūrime mes – mokytojai neturi intencijos visoje Žemėje sukurti vakarietiškas demokratijas – priežastis visada egzistuoja sąmonėje
Klausimas: Būtų labai įdomų išgirsti jūsų komentarus apie situaciją Libijoje. Pagrindiniai aspektai, į kuriuos žiūriu, yra šie: Taip, JAV ir sąjungininkai naudoja jėgą prieš Libiją, kad išgelbėtų gyvybes Libijoje ir tam, kad palaikytų Libijos laisvės siekį. Tačiau kita vertus, jie jėga įsiveržia į nepriklausomą šalį, pražudydami tenai gyvybes, ir kažin ar jėgos ir smurto naudojimas paskatins bendradarbiavimo klimatą. Kokią aukščiausią poziciją galėtų užimti pasaulis, ir kokių veiksmų pasauliui reikėtų imtis dabartinėje situacijoje? Dėkoju jums.
Klausimas: Kokia būtų tinkamiausia invokacija situacijai Libijoje?
Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels: (2011 m. gegužės 10 d.)
Kokia yra auksinė taisyklė, kurią daviau prieš beveik 2000 metų? Argi tai nebuvo nesipriešinti blogiui, bet atsukti kitą skruostą?
Žinoma, kaip ir visa kita, „kito skruosto atsukimas“ buvo klaidingai interpretuojamas ir klaidingai suprastas, daugeliu atvejų specialiai. Kito skruosto atsukimas nebūtinai turi būti pasyvi priemonė. Jūs iš tiesų galite būti labai aktyvūs, netgi galite provokuoti kitus žmones, tačiau, jeigu nesiimsite smurto, vis tiek suksite kitą skruostą.
Kai tyčia provokuodavau tų laikų valdžios elitą, naudojausi aktyviuoju kito skruosto atsukimo aspektu, darydamas veiksmus, kurių jie negalėjo ignoruoti. Tad tam tikra prasme verčiau juos pasirinkti, ką jie darys su manimi. Neverčiau jų naudoti smurto, tačiau verčiau juos pademonstruoti savo sąmonės būseną. Tai buvo aktyvi priemonė, tačiau ja naudodamasis, išpildžiau reikalavimą nenaudoti smurtinių veiksmų.
Tad turėdami tai omenyje, pažvelkime į įvykius Egipte. Nedidelė grupelė žmonių, kuriuos aš neseniai pavadinau „taikiais revoliucionieriais,“ pasinaudodami šiuolaikine technologija suvienijo didelį skaičių egiptiečių veiksmams, kurie nebuvo pasyvūs, bet siekė priversti diktatorių pasirinkti, ir tai darydami prieš visus apnuogino jo sąmonę ir už jo valdymo slypinčią sąmonę. Tačiau, kadangi pirmieji demonstrantai nenaudojo smurto, jie neperžengė nesmurtinių veiksmų ribų.
Ir tuomet matėte, kaip režimas ėmė agresyviai provokuoti demonstrantus, netgi pasiųsdamas neuniformuotas pajėgas smurtui sukelti. Diktatorius, kurio valdymas buvo paremtas smurtu, tikėjosi, kad, išprovokavus demonstrantus, jam pavyks priversti juos pulti atgal, šitaip nugramzdinant jų taikią revoliuciją į smurto ir keršto purvą.
Jeigu jam būtų pavykę tai padaryti, revoliucija būtų žlugusi. Kovodami atgal, demonstrantai būtų suteikę Mubarakui pretekstą pasinaudoti kariuomene „įstatymui ir tvarkai“ atkurti. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad jie būtų sustabdę savo žygio dvasinį teisėtumą ir šitaip būtų sustabdę ganėtinai didelę pagalbą, kurią gavo iš dvasinės karalijos.
Kaip paaiškiname šioje svetainėje, materialus pasaulis tėra žemiausia vibracijų kontinuumo dalis, kuris nusidriekia nuo dvasinės karalijos į eterinę, mentalinę ir emocinę karalijas. Dauguma žmonių mato tik materialią karaliją, tačiau, kad veiksmas galėtų tapti įkūnytas materialioje karalijoje, jis turi būti prasidėjęs mažiausiai vienoje iš aukštesnių karalijų.
Mes, pakylėtieji mokytojai, turime ribotus įgaliojimus tiesiogiai veikti materijos karalijoje, tačiau turime daug didesnius įgaliojimus veikti aukštesnėse karalijose. Mes – per daugybę dvasinių būtybių, dirbančių su Žeme įvairiose rolėse – nuolatos siekiame įvairiais būdais kelti aukštyn žmonijos sąmonę. Tad kai Egipte prasidėjo fiziniai įvykiai, jie tiesiog buvo ilgo proceso kulminacija, prasidėjusio dvasinėje karalijoje nuo įvairių pasitarimų, kuomet visa tai buvo nuleista į žemesnes karalijas. Mums reikėjo ištisus dešimtmečius dirbti su daugeliu individų, kol pagaliau įvyko poslinkis sąmonėje, dėl kurio revoliucijos Tunise ir Egipte tapo įmanomos. Nereikia nė sakyti, kad dirbame su žmonėmis visame pasaulyje, kurdami progresą, ir todėl esminis dalykas yra tai, kur pirmiausia pamatome susiformuojant kritinę masę, dėl kurios fiziniai pokyčiai tampa įmanomi.
Tačiau visoms mūsų pastangoms vadovauja Auksinė Taisyklė, ir mes NIEKADA neskatiname smurtinių sprendimų. Pernelyg gerai žinome, kad smurtas tik dar labiau prailgins dualistinę kovą, o mūsų pagrindinis tikslas yra iškelti šią planetą virš dualizmo, kad kuo greičiau galėtume atnešti Aukso Amžių.
Tad esmė yra ta, kad buvo padarytas labai didelis darbas aukštesnėse karalijose, prieš prasidedant fiziniams įvykiams Tunise ir Egipte. Ir jeigu demonstrantai būtų pasukę smurto keliu, jie būtų netekę mūsų palaikymo, ir būtų palikti tęsti šį procesą savo jėgomis ir su tomis jėgomis, su kuriomis jie būtų susiderinę per smurtą.
Tad tai suvokus, turėtų būti akivaizdu, kad situacija Libijoje jau nuo pat pradžių buvo visiškai kitokia. Nematėte taikaus sukilimo, ir jau nuo pat pradžių matėte apmokytas sukilėlių pajėgas, aprūpintas ginklais kovai su gerai apmokytomis ir gerai ginkluotomis valdžios pajėgomis. Tad kas apmokė Libijos sukilėlius ir iš kur jie gavo savo ginklus? Na tikrai kad ne iš pakylėtųjų mokytojų!
Juk iš tiesų, nebuvo taip, kad Libijos sukilėliai staiga vieną rytą pabudo ir nusprendė sukelti sukilimą. Tai buvo ilgą laiką vykęs procesas, akivaizdžiai remiamas išorinių jėgų. Tačiau šios jėgos nebuvo pakylėtieji mokytojai. Mes dirbome su nedidele grupele žmonių Libijoje, tačiau toje šalyje nebuvo pakankamai žmonių, kurie būtų pasirengę iš tiesų suvokti nesmurtinio sprendimo svarbą. Todėl turėjome ribotas galimybes dirbti su Libija, šitaip palikdami ją – dėl žmonių laisva valia padarytų pasirinkimų – Žemės jėgoms ir tamsos jėgoms. Patys pasirinkite, kurios užsienio jėgos ištisus metus ir dešimtmečius mokė ir ginklavo Libijos sukilėlius.
Esmė ta, kad turite suvokti fundamentalų skirtumą. Jeigu sukilimas – ar bet koks kitas pokytis visuomenėje – yra inicijuojamas žmonių, kurie iš tiesų suvokia nesmurto svarbą, tuomet pakylėtieji mokytojai tai palaikys. Jeigu nėra pakankamo pasišventimo nesmurtui, tuomet privalome atsitraukti ir leisti žmonėms mokytis savo pamokas per skaudžių smūgių mokyklą. Šitaip Žemėje vyksta nuo tų laikų, kai pirmieji žmonės atsuko nugarą tiesioginiam ryšiui su savo pakylėtaisiais mokytojais, kaip tai simbolizuoja Rojaus Sodo istorija.
Jau pats faktas, kad nė viena šalis oficialiai nepripažįsta būtinybės ieškoti vedimo iš pakylėtosios karalijos – iš mūsų, kurie esame pakilę virš dualizmo – akivaizdžiai daro mažai tikėtina, kad nors viena šalis paklausys mano čia duodamo patarimo. Tačiau išmintingiausias dalykas, kurį vakarų šalys būtų galėjusios padaryti, buvo priimti mano čia ką tik aprašytą požiūrį, tai yra, dirbti TIKTAI su tais žmonėmis, kurie yra pasišventę nesmurtui.
Vakarų šalys Libijoje pasielgė priešingai, remdamos smurtinį sukilimą prieš Gadafį. Tai ne tik kad neišmintinga, bet ir visiškai nenuoseklu, kadangi Vakarai ištisus dešimtmečius rėmė diktatorius Egipte, Saudo Arabijoje ir daugelyje kitų musulmoniškų šalių. Tai kodėl tuomet nuversti vieną diktatorių, o ne kitą, jeigu jie abu duoda stabilumą, kurio jūs norite?
Įsitraukdami į Libijos situaciją, Vakarai pasielgė labai panašiai, kaip buvo pasielgta Irake. Jie pamėgino pašalinti diktatorių, iš tiesų stabdžiusį etninį smurtą, kuris kitu atveju būtų nuniokojęs šalį. Ir tai jums rodo, kad Libija dar nėra pasiruošusi demokratijai. Demokratija tiesiog negali egzistuoti – bent jau ne pilnu pajėgumu – šalyje, kurioje nėra nacionalinės sąmonės, galinčios nustelbti skirtumus, tokius kaip religija, rasė ar etniškumas.
Tiesą sakant, vienas iš svarbiausių klausimų, kurį čia reikia užduoti – ir šį klausimą dar svarbesniu padaro neseniai įvykę smurto protrūkiai Tunise ir Egipte – yra tai, ar iš tiesų demokratija gali funkcionuoti šalyje, kurioje daugumos žmonių protuose dominuoja viena religija. Ar galės musulmoniškos šalys funkcionuoti kaip tikros demokratijos, kol islamas vaidins dominuojantį vaidmenį? Vakaruose neliko dominuojančių religijų. Žinoma, dauguma žmonių suvokia, kad, kai katalikų bažnyčia dominavo viduramžių Europoje, nebuvo jokios galimybės turėti funkcionuojančią demokratiją tame regione. Ir dauguma žmonių taip pat suvokia, kad Amerikos tėvai-įkūrėjai turėjo labai gerą priežastį, įrašydami į konstituciją teiginį, kad valstybė neturėtų nei remti vieną kažkurią religiją, nei persekioti religijas.
Jeigu atsitrauktumėte žingsnį atgal ir paieškotumėte gilesnio supratimo, suvoktumėte, kad esmė čia nėra vien religija. Pamatinis dalykas čia yra tas, kad demokratinė valstybės valdymo forma tiesiog negali funkcionuoti, jeigu dauguma žmonių yra paveikti fanatizmo sąmonės – nesvarbu, ar ji būtų motyvuojama religiniais, politiniais ar kitais faktoriais. Fanatizmas yra proto būsena, kuri niekada nekvestionuos etoso, kad „tikslas gali pateisinti priemones,“ ir ši proto būsena yra tiesioginė demokratijos antitezė.
Pati demokratijos esmė NĖRA „daugumos valdžia“ – ir tai yra faktas, kurio daugelis žmonių nesugebėjo suprasti. Demokratijos esmė yra ta, kad visi žmonės turi teises, kurias apibrėžia ne valstybė ir todėl jų pažeisti negali jokia valdžia Žemėje, įskaitant ir daugumą.
Tad kas apibrėžia šias teises? Na, jas apibrėžia jėga, kuri yra aukščiau šios Žemės ir todėl yra aukščiau dualizmo. Galite vadinti šią jėgą Dievu, tačiau nėra būtina tai daryti. Tam, kad demokratija galėtų funkcionuoti, privalo egzistuoti pripažinimas, kad tokia aukštesnė jėga egzistuoja ir ši jėga yra apibrėžusi žmonių teises. Tačiau nėra būtina, kad ši jėga būtų įvardinta specifiniu vardu ar kad ją būtų apibrėžusi formali religija. Tiesą sakant, jeigu aukštesnę jėgą bus apibrėžusi religija, kuri dominuoja žmonių protuose, tuomet demokratija negalės funkcionuoti.
Istorija demonstruoja šią tiesą aksiomoje, kad „bet kokia valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.“ Tą akimirką, kai bet kuri institucija – ar tai būtų komunistų partija, katalikybė, arba islamas – ima dominuoti visuomenėje, tai veda į fanatizmą, ir tai neišvengiamai ir be išimčių paskatina žmones galvoti, kad jų institucija gali paminti ar netgi apibrėžti žmonių teises. Ir kai tik tai nutinka, demokratijos nebelieka.
Viskas iš tiesų yra taip paprasta!
Tad išvada, žinoma, yra tokia, kad demokratija niekada negali būti primesta visuomenei. Visuomenė privalo tam pasiruošti, paprastai per ilgą procesą, į kurį įeina tiek skaudžių smūgių mokykla, tiek dvasinis vedimas, duodamas jautresniems visuomenės žmonėms. Todėl amerikiečių tikėjimas, kad yra įmanoma laisvę ir demokratiją primesti musulmoniškoms šalims, yra naivus.
Kas sukūrė Amerikos demokratiją? Europiečiai, kurie savo protuose turėjo ilgos ir kruvinos Europos istorijos atmintį ir buvo jautrūs dvasiniam vedimui. Kitaip tariant, patys jautriausi Europos žmonės paliko Europą arba įsikūnijo kolonijose būtent dėl to, kad Amerikoje egzistavo geresnės galimybės sukurti demokratiją nei Europoje. Esmė ta, kad demokratija neatsirado vakuume, tačiau procesas, atvedęs prie demokratijos sukūrimo Amerikoje, buvo pradėtas Europoje. Ir todėl negalite tiesiog atvažiuoti į miestą, nuversti diktatorių ir tikėtis, kad žmonės akimirksniu sukurs demokratiją.
Vėlgi, išmintingiausia demokratinėms šalims būtų pasišvęsti nesmurtui ir dirbti tik su tais žmonėmis diktatoriniuose režimuose, kurie yra pasišventę taikioms revoliucijoms. Pradėję sukilimą karine jėga, kur jį pabaigsite? Ar NATO turėtų pradėti bombarduoti Siriją, Jemeną ir tuziną kitų šalių? Ir kas nutinka, kai pasidaro aišku – kaip tapo aišku Balkanuose – kad negalite apsaugoti civilių, saugiai sėdėdami reaktyvinio naikintuvo kabinoje ar sėdėdami kabinete Vašingtone? Ar tuomet siunčiate karius? Ir į kiek šalių siųsite šiuos karius? Ar gali NATO dirbti policininku visuose Vidurio Rytuose? Ne, šio darbo niekas negali atlikti.
Galite sakyti, kad, jeigu Vakarai nebūtų įsikišę Libijoje, Gadafio kariai būtų nužudę civilius gyventojus sukilusiuose miestuose. Tačiau faktas toks, kad, jeigu sukilėliai nebūtų gavę apmokymų ir ginklų iš išorės, jie niekada nebūtų pradėję smurtinio sukilimo. Tad būtent išorinių jėgų intervencija pastatė civilius gyventojus į rizikingą padėtį. Tad kur yra pateisinimas smurtui?
Jeigu sąžiningai pažvelgsite į bet kurią situaciją, pamatysite, kad smurtas niekada neturi tikro pateisinimo. Tik tuomet, kai į situaciją žvelgiate iš ribotos perspektyvos – ko būtent valdžios elitas visada ir siekia – smurtas atrodo būtinas, pateisinamas arba mažesnė blogybė.
Leiskite man jums duoti dar vieną auksinę taisyklę: Nėra tokio dalyko kaip „mažesnė“ blogybė. Pačios gėrio ir blogio koncepcijos kyla iš dualizmo. Dualizmas niekada negalės atnešti taikos. Kai iš tiesų tai suvokiate, imate suvokti, kad niekada neįveiksite didesnio blogio, darydami mažesnį blogį. Įveiksite blogį tik tuomet, kai liausitės reaguoti į jį dualistiniu būdu, atsukdami kitą skruostą.
Ir baigiant, leiskite man jums duoti sekančią mintį. Dvasingiems žmonėms būtų labai konstruktyvu pamąstyti apie tai, kad mes, pakylėtieji mokytojai, nežiūrime į gyvenimą taip, kaip į jį yra linkę žiūrėti žmonės. Suprantu, kad, kol tebesate įsikūnijime, negalite iš tiesų suvokti pakylėtosios sąmonės būsenos, tačiau galite bent akies krašteliu ją pamatyti. Tačiau nepamatysite jos tol, kol nepradėsite atverti savo proto galimybei, kad pakylėtoji būsena radikaliai skiriasi nuo nepakylėtosios būsenos. Todėl privalote ryžtis kvestionuoti pačius brangiausius savo įsitikinimus, kad galėtumėte bent akies krašteliu pamatyti mūsų viziją.
Mes, pakylėtieji mokytojai, labai aiškiai žinome, kad Žemės planeta yra ne daugiau kaip mokykla. Ji turi tik vieną tikslą – tarnauti išoriniais rėmais, kuriuose žmonės gali kelti savo sąmonę. Tad net ir tuomet, kai kalbame apie Aukso Amžių, mūsų tikslas nėra sukurti kažkokiuose rėmuose apibrėžtą pažangią civilizaciją. Mūsų tikslas visada yra kelti žmonių sąmonę, ir tą galima pasiekti daugeliu skirtingų būdų. Demokratija yra vienas būdas kelti žmonių sąmonę, tačiau tai nėra vienintelis būdas, ir jis yra veiksmingas tik tam tikrą brandumą pasiekusiems žmonėms. Tad tai nėra esminis mūsų tikslas įtvirtinti vakarietišką demokratijos modelį kiekvienoje Žemės šalyje.
Tačiau netgi dar svarbiau yra tai, kad jūs, kurie esate dvasingi žmonės, pamąstytumėte apie tikrąjį priežasties ir pasekmės ryšį. Įsikūnijime esantys žmonės yra linkę galvoti, kad fizinės sąlygos sukuria tam tikrą sąmonės būseną. Pavyzdžiui, kai Amerikos administracija nusprendė įsiveržti į Iraką, kai kurie sprendimų priiminėtojai tikėjo, kad, jei tik jiems pavyks pašalinti Sadamą Huseiną ir sukurti laisvą ir demokratinę šalį Irake, žmonių sąmonė labai greitai pasikeis.
Irako patirtis labai aiškiai paneigia šį tikėjimą, tačiau eikime netgi dar toliau. Suvokimas, kurį siekiame perduoti šia svetaine, yra tas, kad fizinės sąlygos NIEKADA nėra priežastis. Priežastis VISADA egzistuoja sąmonėje.
Tai turi daug subtilių aspektų, tačiau paimkime tik vieną iš jų. Vakarų šalyse egzistuoja plačiai paplitęs tikėjimas, kad, jei tik pagerinsime fizines sąlygas mažiau išsivysčiusiose šalyse, viskas pasidarys taip, kaip yra Vakaruose. Tačiau tai nėra tiesa. Dabartinės bet kurioje pasaulio vietoje egzistuojančios sąlygos yra žmonių kolektyvinės sąmonės atspindys. Kol ši sąmonė nepasikeis, išorinės sąlygos taip pat fundamentaliu būdu nepasikeis.
Tuo nenoriu pasakyti, kad vakarų šalys turėtų liautis siekti pagerinti fizines sąlygas. Jeigu žmogus kraujuoja, privalote sustabdyti kraujavimą, sutvarstydami ranką. Tačiau, jeigu nepašalinsite kraujavimo priežasties, žmogus ir toliau kraujuos ir jums ir toliau teks rišti tvarsčius.
Būtent šitaip Vakarai iki šiol mėgino padėti mažiau išsivysčiusioms šalims. Tai gali tęstis amžinai, arba kol Vakarai pradės suvokti sąmonės svarbą ir sąmonės keitimą padarys prioritetu. Tai, žinoma, iš vakarų šalių pirmiausia pareikalaus pakeisti sąmonę jų pačių šalyse. Šie pokyčiai jau yra prasidėję, tačiau jie neduos vaisių tol, kol dvasingi žmonės Vakaruose pilnai nepripažins sąmonės vaidmens. Tad raginu jus apie tai pamąstyti.
Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės, ir visa kita jums bus pridėta. Pirmiausia ieškokite pokyčio sąmonėje, ir pokyčiai fizinėse aplinkybėse seks iš paskos – ne be pastangų, bet tikrai nenaudojant jėgos.
PASTABA: Šias situacijas pagerinti jums gali padėti dvasiniai įrankiai, kuriuos rasite čia.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com