Ar žmonių žiaurumai sudaužo Dievo širdį?

TEMOS: Dievas nesukūrė dabartinių sąlygų; jos yra piktnaudžiavimo laisva valia pasekmė – Kūrėjas nemato šių sąlygų – pakylėtieji mokytojai neturi žmogiškų jausmų – jų širdys negali sudužti, nes jie žino, kad nėra negrįžtamos netekties – regimybės Žemėje yra laikinos – mokytojams rūpi padėti mums judėti toliau iš bet kokios situacijos – mokytojai siūlo mums besąlyginę meilę kaip geriausiai gydantį vaistą – atleidimas yra raktas į laisvę – aukoms dažnai būna sunku atleisti – kaltininkams būna sunku atleisti sau – karminius sūkurius galima panaikinti tik besąlygine meile – jums yra atleidžiama tuomet, kai priimate atleidimą

Klausimas: Prieš keletą metų, kai vaikai mokykloje, Dunblane, Škotijoje, buvo žiauriai nužudyti, išgirdau kaip kažkas pasakė: „Kur buvo Dievas, kad to nesustabdė?“, o kažkas kitas jam atsakė: „Dievo širdis sudužo pirmiausia.“ Ar šis teiginys teisingas?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Teiginys, kad Dievo širdis sudužo pirmiausia, paprasčiausiai nėra teisingas. Žinau, kad tai gali skambėti žiauriai, tad leiskite man paaiškinti. Visų pirma, kaip paaiškinu šioje svetainėje, Dievas nesukūrė kančių, kurias matote Žemėje. Šias kančias susikūrė žmonės, piktnaudžiaudami laisva valia ir nupuldami į dualistinę sąmonės būseną. Kadangi Dievas gerbia savo Laisvos Valios Įstatymą, jis leido tam įvykti. Ir nors tokie žiaurumai yra visiškoje disharmonijoje su Dievo valia ir Dievo intencija šiai planetai, Dievas tiesiog privalo laukti, kol žmonės pasirinks liautis kurti sąlygas, vedančias prie tokių kančių.

Kalbant apie Dievą aukščiausia prasme, Kūrėjas tiesiog nemato netobulų sąlygų Žemės planetoje. Kaip yra sakoma Biblijoje, iš Dievo nepasišaipysite [Galatams 6,7] ir jo akys negali matyti pikto [Habakuko 1,13]. Tačiau Dievo atstovai, tai yra mes, pakylėtieji mokytojai, iš tiesų matome visas problemas, egzistuojančias Žemės planetoje.

Prašau, pamėginkite suprasti, kad, kai tampate pakylėtuoju mokytoju, paliekate žmogiškąjį ego ir dualistinį protą. Todėl taip pat paliekate žemesnius, į save sukoncentruotus jausmus, kurie kyla iš šių žemesniojo proto aspektų. Tuo nenoriu pasakyti, kad pakylėtieji mokytojai neturi jausmų. Tiesiog sakau, kad pakylėtųjų mokytojų jausmai skiriasi nuo žmonių jausmų. Todėl pakylėtojo mokytojo širdis tiesiog negali sudužti. Mums nebūtų įmanoma jausti negrįžtamos netekties jausmo, kurį jaučia žmonės ir dėl kurio jiems atrodo, kad jų širdis sudužo. Taip yra dėl to, kad, kai esate pakylėtuoju mokytoju, žinote, kad negrįžtama netektis neegzistuoja.

Žinote, kad už išorinių regimybių, kurios vyksta Žemėje, egzistuoja begalinė Dievo realybė. Dalykai Žemėje atrodo tikri, tačiau jie neturi aukščiausios realybės ir amžinumo. Jie tiesiog tėra laikini žmonijos kolektyvinės sąmonės pasireiškimai, projektuojami ant gyvenimo ekrano. Jeigu pakeisite kino juostą projektoriuje (žmonių protuose), pakeisite ir ekrane matomas regimybes.

Tikiuosi suvokiate, kad mes, pakylėtieji mokytojai, turime užduotį padėti visiems žmonėms augti į aukštesnę sąmonės būseną. Svarbiausias buvimo dvasiniu mokytoju aspektas yra tai, kad jūs niekada, niekada nepatvirtinate netobulos sąlygos realumo ar amžinumo. Tad, kai žvelgiame į Žemėje vykstančią katastrofą, mes suvokiame, kad tai vyksta, bet mes taip pat patvirtiname, kad ši katastrofa neturi aukščiausios realybės ir amžinumo.

Todėl pirmasis ir svarbiausias mūsų rūpestis yra padėti žmonėms palikti netobulą sąlygą ir priartėti prie Dievo tobulumo, tai yra, prie Kristaus sąmonės tobulumo. Niekada negalėtume leisti sau jausti gailestį žmonėms, kadangi gailestis tiesiog išdidina netobulus jausmus. Tačiau mes iš tiesų jaučiame užuojautą, ta prasme, kad suvokiame, jog žmonės patiria kančias. Tačiau mes taip pat suvokiame, jog kad ir kokios sunkios atrodytų aplinkybės, žmonės turi potencialą virš jų pakilti.

Be to, mes visą laiką tvirtai stovime besąlyginėje Dievo meilėje, ir todėl patiriame gyvą, pulsuojančią realybę, kad besąlyginė Dievo meilė turi potencialą sudeginti visas netobulas sąlygas ir visus netobulus jausmus Žemėje. Mes nuolatos siūlome žmonėms šią besąlyginę meilę. Mes nuolatos siekiame tarnauti atviromis durimis, tiltu, per kurį besąlyginė meilė galėtų tekėti į žmonių širdis ir protus.

Todėl tikiuosi, kad suprasite, jog nežiūrime į tokius žiaurumus tuo pačiu būdu kaip į juos žiūri žmonės. Tai nereiškia, kad esame nejautrūs ar kad norime, jog tokie įvykiai vyktų. Tai reiškia, kad turime aukštesnę jautrumo formą, kuri mums visada leidžia jausti besąlyginę meilę. Todėl mes nuolatos mėginame pasiekti kiekvieną žmogų ir padėti šiam žmogui pakilti aukščiau savo sąmonėje.

Tad, kai įvyksta kažkoks įvykis, pavyzdžiui, teroristinė ataka, mes, pakylėtieji mokytojai, neteisiame žmonių kaip tai daro žmonės. Kitaip tariant, mums lygiai taip pat rūpi padėti tiek aukoms, tiek teroristams pakilti į aukštesnę sąmonės būseną. Deja, abi pusės tokiame įvykyje dažnai atstumia mūsų pagalbą.

Teroristinių atakų aukos dažnai jaučia pyktį prieš Dievą, klausdamos, kaip Dievas galėjo leisti tam įvykti. Jie netgi minties nenori įsileisti, kad patys galėjo prisidėti prie sąlygų, sukėlusių šį įvykį, bendrakūrimo. Todėl jie nesugeba atverti savo širdžių besąlyginei meilei ir atleidimui, kuriuos esame pasiruošę išlieti į jų protus bet kuriuo metu. To pasekoje, žmonės dažnai įstringa negatyviuose jausmuose, kurie neleidžia jiems judėti į priekį dvasiškai. Jei tik jie atvertų savo protus ir širdis, mes užlietume juos tokia besąlygine meile, kad jie akimirksniu galėtų atleisti ir judėti toliau.

Matote, atleidimas yra raktas į dvasinę laisvę. Tol, kol laikysitės įsikibę nuoskaudų bet kuriai kitai gyvybės formai arba Dievui, tol tiesiog negalėsite išsilaisvinti iš praeities ir judėti pirmyn. Tiesiog negalėsite palikti Žemės ir įžengti į dangaus karalystę – kurioje negali būti neatleidimo ir kitų negatyvių jausmų. Tik tuomet, kai iki galo atleisite sau, kitiems žmonėms ir Dievui, būsite laisvi judėti aukštyn savo sąmonėje.

Tad neatleisdami, kenkiate patys sau. Būtent to daugelis žmonių nesupranta, ir būtent dėl to jie nesugeba laikytis mano priesako ir atleisti septyniasdešimt septynis kartus. Prisiminkite, kaip sakiau žmonėms mylėti savo priešus. Sakiau, kad, jeigu mylite tuos, kurie myli jus, koks gi jūsų nuopelnas? Visi sugeba tai daryti. Jeigu rimtai žiūrite į ėjimą dvasiniu keliu, turite išmokti mylėti tuos, kurie jūsų neapkenčia ir atleisti tiems, kurie jums kenkia.

Puikiai suprantu, kad aukų šeimos jaučia gilų sielvartą dėl žiaurumų ir savo mylimųjų netekties. Tačiau kai įvykis jau yra įvykęs, joks sielvartas ir kiti negatyvūs jausmai nesugrąžins laiko atgal. Tačiau negatyvūs jausmai visada stabdys jūsų dvasinį augimą. Tad jeigu iš tiesų norite dvasiškai augti, svarbiausias dalykas, kurį galėtumėte padaryti, yra palikti negatyvius jausmus praeityje ir pakilti aukščiau savo sąmonėje.

Deja, daugelis žiaurumus patyrusių aukų nenori kilti aukštyn; jos nori ir toliau pasilikti negatyviuose pykčio, kaltinimų, liūdesio ir savigailos jausmuose. Tai, žinoma, yra jų pasirinkimas, tačiau būdami pakylėtaisiais mokytojais negalime sau leisti jausti gailestį žmonėms, kurie tai renkasi. Galime jausti užuojautą ir supratimą, kad daugeliui žmonių yra sunku tiesiog paleisti. Vis dėlto, ar lengva jausti užuojautą žmogui, kuris laikosi įsikibęs skatiko, kai kažkas šalia jam nemokamai siūlo milijoną dolerių? Ar lengva mums jausti užuojautą tiems, kurie laikosi įsikibę skatiko vertės žmogiško liūdesio, kai mes esame pasirengę jiems pasiūlyti milijono dolerių vertės Dievo besąlyginę meilę ir atleidimą?

Žinoma, patiems teroristams taip pat yra sunku priimti atleidimą ir pakilti aukščiau. Jiems dažnai labiausiai rūpi išsaugoti iliuziją, kad teroristiniai aktai buvo teisingi ir pateisinami Dievo akyse, ir todėl jie netgi minties negali įsileisti, kad jiems reikalingas atleidimas. O jeigu netgi nesugebate paprašyti atleidimo, kaip tuomet galėtumėte šį atleidimą priimti? Šio nenoro, egzistuojančio abejose konflikto pusėse, priimti Dievo besąlyginį atleidimą liūdna pasekmė yra ta, kad abi pusės susikuria karminį sūkurį tarpusavyje. Ir tai gali tęstis ištisas kartas ir šimtmečius. Tiesą sakant, teroristinis aktas Madride iš tiesų buvo karminio sūkurio, sukurto tarp musulmonų ir Ispanijos žmonių, padarinys, prasidėjęs nuo musulmonų vykdytos Ispanijos okupacijos ir kryžiaus žygių.

Mes, pakylėtieji mokytojai, labiausiai norėtume, kad visi šie karminiai sūkuriai būtų išsklaidyti ir sudeginti besąlyginės Dievo liepsnos. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, kritinė masė žmonių abejose karminio sūkurio pusėse turi priimti besąlyginę Dievo meilę ir leisti jai tekėti per savo širdis, idant ji sudegintų senovinius įrašus ir negatyvius jausmus.

Besąlyginė Dievo meilė lyja ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jeigu sugebėsite pilnai priimti Dievo atleidimą čia ir dabar už bet kokią kada nors padarytą savo klaidą, tuomet jums bus akimirksniu atleista. Vis dar tebeturėsite tam tikrą iškreiptos energijos, arba karmos, kiekį, kurį reikės sudeginti. Tačiau pats atleidimas įvyks tą pačią akimirką, kai šį atleidimą priimsite. Tai yra faktas, kurį daugumai žmonių yra labai sunku priimti, ir būtent dėl to jie kuriasi vis daugiau karmos, užuot palikę visus žmogiškus netobulumus praeityje.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2008 Kim Michaels