Kaip elgtis su negatyviais žmonėmis savo šeimoje
Klausimas: Jis specifiškai klausia, kaip elgtis su negatyviais žmonėmis savo šeimoje, kai negalite nuo jų atsiriboti.
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. konferencijoje Kazachstane.
Vėlgi, tai yra individuali tema, nes tai priklauso nuo to, kokia šeima yra jūsų kultūroje, ar netgi jūsų pačių šeimoje. Kiek stiprūs yra šeimos ryšiai? Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius kalbėjausi su vyru iš Pietų Amerikos. Ir jo šalyje šeimos ryšiai yra labai, labai stiprūs. Turite pareigą savo tėvams visą likusį savo gyvenimą, ar bent jau likusį jų gyvenimą. Tad tai priklauso nuo to, kokia yra kultūra. Aš užaugau Danijoje, kurioje šeimos ryšiai nėra tokie stiprūs. Danijoje tiesiog sakytumėte: „Na, jeigu kažkas į jus turi negatyvų požiūrį, aš tiesiog jų vengčiau.“ Kaip vengčiau ir kitų negatyvių žmonių. Tačiau jeigu gyvenate kitokioje kultūroje, tuomet gali būti sunkiau to išvengti. Tuo atveju, vėlgi, aš pažvelgčiau į save ir paklausčiau: „Kodėl reaguoju į šį žmogų? Kas yra manyje, kas verčia mane reaguoti? Nes jeigu galėsiu atrasti, kas tai yra, ir tai įveikti, tai koks gi tuomet skirtumas, kad kitas žmogus yra negatyvus, jeigu manyje nekyla reakcijos į tai?“
Savo gyvenime turėjau žmonių pavyzdžių, su kuriais neturėjau gerų santykių, nes visada į juos reaguodavau tam tikru būdu. O tuomet, kai pažvelgiau į save ir įveikiau savo reakciją, santykiai pasikeitė. Kadangi aš nebereagavau taip, kaip reaguodavau anksčiau, jie staiga sutriko. Ir kai kuriais atvejais, žmonės po to pasikeitė. Kartais netgi galvodavau, kad mums tai yra tarsi koks testas. Kitas žmogus reaguoja tam tikru būdu, kad parodytų jums kažką jumyse. Ir kai jūs tai savyje pamatote ir įveikiate, tuomet šiam žmogui nebereikia šitaip reaguoti. Ir jie pasikeičia. Ir tuomet, daugeliu atvejų, santykiai taip pat gali pasikeisti.
Tačiau yra taip, kad būdami dvasingais žmonėmis mes turime gilesnį psichologijos suvokimą. Kas pakeis santykius? Kitas žmogus ar mes?
Prieš daugelį metų turėjau sunkius santykius su savo tėvu. Man buvo šiek tiek daugiau nei 20 metų. Ir vieną dieną pagalvojau: „Jeigu tai tęsis ir toliau, po poros metų nebegalėsime vienas su kitu kalbėtis. Tad ar aš noriu turėti santykius su savo tėvu ar ne?“ Ir nusprendžiau, kad mieliau turėčiau santykius su savo tėvu, kad bent galėtume kalbėtis. Ir tuomet pamaniau, na, jeigu noriu, kad mūsų santykiai pasikeistų, kas tai padarys? Ar jis tai padarys? Ar tikėtina, kad mano tėvas pasikeis? Jis buvo vyresnis už mane. Jis buvo labiau užsispyręs už mane. Jis neturėjo tokio suvokimo apie dvasinį kelią kaip aš. Ar yra tikėtina, kad jis pasikeis? Ir suvokiau, kad ne, tai nėra tikėtina. Jeigu noriu, kad santykiai pasikeistų, aš privalau pasikeisti.
Ir anuomet nežinojau apie atskirąsias savastis, apie tą ir aną, bet tiesiog nusprendžiau, kad kiekvieną kartą, kai jis pasakys man kažką negatyvaus, aš į tai reaguosiu pozityviai. Nesiginsiu. Nes paprastai būdavo taip, kad jis mane kažkuo apkaltindavo, ir aš tuomet gindavausi. Ir tuomet mėgindavau jam parodyti, kad jis klaidingai mane kažkuo kaltina. Ir mes tuomet imdavome ginčytis. Nusprendžiau, kad jeigu negalėsiu pasakyti nieko pozityvaus, iš viso nieko nesakysiu. Tačiau visada stengdavausi pasakyti kažką pozityvaus. Ir iš pradžių jis buvo labai nustebęs, prireikė kelių mėnesių, bet tuomet vieną dieną jis tarsi pasikeitė. Užuot toliau buvęs negatyvus ir visada mane kaltinęs, kad nesielgiu teisingai savo gyvenime, jis nustojo tai daryti. Jis tarsi pradėjo matyti, kad nebėra prasmės to daryti. Nes aš nereagavau į tai taip, kaip jis buvo įpratęs. Ir po to mūsų santykiai iš tiesų pasikeitė.
Klausimas: O kaip specifiškai turėtume elgtis su šia (horizontalia vienybe), kai santykiai yra tarp vyro ir žmonos?
Kimas: Na, tam tikra prasme, sakyčiau tą patį. Nes bet kokiuose santykiuose egzistuoja tam tikra dinamika. Ir dažnai nutinka taip, kad santykiai yra tarsi vėžės, jie yra tarsi įstatyti į vėžes. Jie yra panašūs į tuos senus gramofonus, kurie užstrigę vėl ir vėl grodavo tą pačią melodiją. Ką darydavote, kai turėdavote vieną iš tų senųjų gramofonų? Suduodavote jam per šoną, kad adata iššoktų iš griovelio ir muzika toliau grotų.
Vėlgi, turėtume sakyti, kad jeigu santykiai yra užrakinti tam tikrose vėžėse, jeigu nepaliausime daryti to paties dalyko, gausime tuos pačius rezultatus. Tad kaip galime pasikeisti? Ir tuomet aš vėl pažiūrėčiau, kodėl esu šiuose santykiuose? Kodėl prie savęs prisitraukiau šį žmogų? Kas buvo mano Dangiškajame plane, ką aš norėjau sužinoti apie save iš tų santykių? Ir tuomet dirbkite su tuo. Mėginkite pamatyti, ar turite tam tikrą reakcinį šabloną į savo partnerį, ir atskleiskite tai, atskleiskite už to stovinčią savastį, ir ją paleiskite. Ir manau, daugeliu atvejų, kad tai pakeis santykius. Tačiau kai kuriais atvejais, gali ir nepakeisti. Nes jūsų partneris gali būti pernelyg stipriai įstrigęs tam tikrose vėžėse, kurias sukūrė jo auklėjimas, ir kaip jūsų sutuoktinio tėvai ginčydavosi, ir būtent tai jūs matėte augdami. Manote, kad būtent tai turi daryti vyras ir žmona. Jeigu jie nesugeba iš to išsilaisvinti, tuomet jums reikia įvertinti, ar norite toliau likti santykiuose. Tačiau jūs visada galite pažiūrėti: Kaip galėčiau neraguoti? Nes, vėlgi, tai yra vienas iš tų dalykų, kuomet jeigu nenorite pasitraukti iš santykių, nes, pavyzdžiui, turite vaikų, tad jūs norite likti su jais, kol jie užaugs. Ir tuomet turite sakyti: „Na, kaip galiu gyventi su tuo kitu žmogumi?“ Jeigu tas kitas žmogus nepasikeis, kaip galėsiu su juo gyventi? Ir jūs tai galite daryti tiktai tuomet, jeigu įveikiate savo pačių šablonus, idant nereaguotumėte į tą kitą žmogų. Jūs nejaustumėte streso, nesiektumėte konfrontacijos. Ir kartais, manau, tai reiškia, jog tiesiog turite priimti, kad tas žmogus nepasikeis. Ir tuomet jums tiesiog reikia atrasti būdą su tuo gyventi. Tam tikra prasme, kai kalbėjau apie savo tėvą, aš pasakiau: Jis nepasikeis. Iki tol buvau įstrigęs dinamikoje, kad kai jis mane kažkuo apkaltindavo, aš jausdavausi blogai dėl to ir reaguodavau. Ir būtent dėl to negalėjau su tuo gyventi. Norėjau jį pakeisti, kad nesijausčiau blogai. Ir tai yra dinamika, iš kurios turėtumėte išsilaisvinti. Turėtumėte stengtis pamatyti tai savyje. Kodėl taip jaučiuosi, kad noriu pakeisti savo partnerį? Taip yra dėl to, kad noriu išvengti reakcijos savyje. O jeigu tiesiog pažvelgčiau į šią reakciją ir ją išriščiau? Išriščiau tą atskirąją savastį, kad nebeturėčiau tos reakcijos. Ir tuomet man nereikės pakeisti savo sutuoktinio elgesio, nes galėsiu su tuo gyventi. Jis manęs negatyviai neveiks.
Jūs visada galite tai išmėginti ir iš tiesų su tuo dirbti. Ir tuomet galite pasakyti: „Gerai, ar noriu išsiskirti su savo partneriu? Taip ar ne?“ Ir jeigu jūs nenorite to padaryti, pavyzdžiui, dėl vaikų, tuomet tariate: „Tuomet privalau priimti savo partnerį tokį, koks jis arba ji yra. Ir priimu, kad tokie tiesiog yra santykiai. Ir tuomet, jeigu padarote tai dėl vaikų, kai jie suauga, jūs galite viską permąstyti ir pažiūrėti, ką norite daryti. Tačiau tai yra vienas iš tų dalykų. Jeigu negalite pakeisti kitų žmonių, vienintelė jums likusi galimybė yra pakeisti save. Ir galbūt tai pakeis santykius. O galbūt nepakeis. Tačiau jeigu įveiksite savo reakcijas, įgysite daug didesnį aiškumą savo pačių prote apie tai, ką norite daryti. Kokio norite gyvenimo? Kokių norite santykių? Žinau, pavyzdžiui, kad augdami žiūrime į savo tėvų pavyzdį, žiūrime į suaugusiuosius savo šeimoje, ir jie turi tam tikrus santykius.
Ir aš pažvelgiu į savo šeimą. Niekas mano tėvų kartoje niekada neišsiskyrė. Jie netgi nemąstė apie skyrybas. Tačiau taip buvo dėl to, kad jie atrado būdą gyventi vienas su kitu. Tai nereiškia, kad jie išsprendė savo psichologiją. Jie tiesiog atrado būdą sakyti: Jeigu tu šito nedarysi, o aš nedarysiu to, tuomet mes galėsime vienas su kitu gyventi. Tačiau, pavyzdžiui, mano senelis ir močiutė, jie kiekvieną dieną ginčydavosi. Tai nebuvo kažkokie rimti ginčai, tačiau jie tarsi vienas prie kito kabinėdavosi: „O, tu šitaip visada elgiesi, tu esi toks ir toks.“ Ir prisimenu, kad man vaikystėje būdavo labai nemalonu šalia jų būti.
Tad tuo tiesiog mėginu pasakyti, kad augdami mes stebime šiuos aplink mus egzistuojančius santykius, ir manome, kad būtent tokie ir turi būti santykiai. Kad tik tokie jie ir tegali būti. Kai dirbame su savo psichologija ir įveikiame šiuos reakcinius šablonus, galime pasiekti tašką, kuriame tariame: „Ne, palaukite minutėlę. Kokių aš noriu santykių? Ar tikrai noriu tokių santykių, kuriuos turėjo mano tėvai, ar mano dėdės ir tetos, ar mano seneliai? Ar tokių aš noriu santykių?“ Ir daugelis mūsų niekada neuždavėme sau tokio klausimo. Manau, kad kai išsprendžiate psichologiją, tampate laisvi užduoti sau šį klausimą. Ir staiga galite įgyti aiškumą, kurio neturėjote. Ir galite pamatyti būdą, kaip elgtis su situacija arba išspręsti situaciją, kurio šiuo metu nematote.
Klausimas: Kalbant apie pamokas, kurias galėtume duoti savo vaikams arba savo sutuoktiniui, ar šeimos nariams, kaip tu į tai žiūrėtum?
Kimas: Graikų mitologijoje egzistuoja toks vyras, vardu Sizifas. Dievai jį pasmerkė ridenti didelį akmenį į kalno viršūnę. Ir tuomet, jam iš visų jėgų ridenant šį akmenį į kalną, jis tiesiog vėl nuriedėdavo žemyn. Ir jis tuomet grįždavo ir pradėdavo iš naujo. Būtent taip yra, kai norite pakeisti kitus žmones. Kitaip tariant, neverta mėginti pakeisti kitus žmones. Aš čia jus šiek tiek provokuoju, tačiau sakyčiau: neturėkite intencijos norėti pakeisti, pavyzdžiui, savo vaikų. Mačiau daugybę tėvų, kurie norėjo tai daryti, ir jie tuomet paverčia save ir savo vaikus nelaimingais. Geriausia pamoka, kurią galite duoti savo vaikams, esate jūs patys ir tai, kaip gyvenate savo gyvenimą. Manau, kad užuot davę jiems pamokas, galite jiems užduoti klausimus.
Klausimas: Mano žmona išleidžia daugiau pinigų nei turėtų. Kaip galėčiau geriau tai suprasti?
Kimas: Na, laimei, aš neturiu tos problemos… ir džiaugiuosi, kad jos neturiu. Mėginčiau jai užduoti klausimus apie tai. Ir galbūt jau tai darei ir galbūt tai neveikia. Galbūt darai vienintelį dalyką, kurį gali daryti. Egzistuoja tam tikri klausimai, kurie negali būti išspręsti, kalbant apie kitų žmonių elgesio pakeitimą. Ir aš nepažįstu tavo žmonos asmeniškai. Žinau, kad ją sutikau, tačiau aš jos nepažįstu. Negaliu sakyti, tačiau mėginčiau su ja apie tai pasikalbėti, na žinai, jog turime ribotas pajamas ir turime derinti tai ką išleidžiame su tuo ką gauname, nes visi pasaulyje taip gyvena.
Na, būtų geriau šį klausimą užduoti moteriai nei vyrui. Bent tiek žinau. Matote, kaip ir Sokratas, žinau, kad yra dalykų, kurių nežinau. Ji, žinoma, turi kažkokią atskirąją savastį, kažkokį psichologinį poreikį leisti pinigus, kuris nėra subalansuotas. Ir jai būtų geriau, jeigu ji galėtų tai įveikti. Ir, žinoma, taip pat ir tau tai būtų geriau. Tačiau klausimas yra, kas ją atves iki taško, kuriame ji ryšis į tai pažvelgti? Nes atrodo, kad ji nenori į tai pažvelgti. Nežinau. Neturiu į tai atsakymo.
Klausėjas: Būtent dėl to mes negalime diskutuoti, negalime bendrauti.
Kimas: Žinoma, tai yra didžiausia problema santykiuose. Kai pasiekiate šį tašką, kai atsiranda problema, apie kurią visiškai negalite kalbėti. Suprantu tai. Ir būtent dėl to, vėlgi, sakau: Kas tuomet jums belieka? Tik mėginti pakeisti save.
Ir ar tu esi vienintelis, kuris uždirba pinigus? Taip. Tai galbūt tuomet turi teisę sakyti, kad turime turėti subalansuotą biudžetą. Ir gal tuomet tau būtent tą ir reikia padaryti. Ir ji turi tai priimti. Arba eiti ir susirasti kokį milijardierių. Nežinau.
Tai yra vienas iš tų dalykų, kuriuose, man regis, mes dažnai norime turėti paprastą aiškų atsakymą, kuris galėtų išspręsti tokias problemas. Ir aš manydavau, kai buvau jaunesnis, kad turi egzistuoti kažkoks atsakymas. Turi kažkas būti, ką aš galėčiau suprasti, kas pakeistų situaciją. Ir kuo vyresnis tampu, tuo labiau tai palieku. Nes kartais negalite suprasti žmonių elgesio. Ar bent jau, nėra paprasto sprendimo. Nėra taip, tarsi galėtumėte tiesiog perjungti jungiklį. Negalite tiesiog to padaryti. Manau, kad tikriausiai pats pirmas dalykas, pirma sąlyga yra tai, kad žmonėms reikia ryžtis pažvelgti į problemą ir pamatyti, jog jie turi problemą. Būtent tai matote daugelyje priklausomybę turinčių žmonių. Pavyzdžiui, alkoholikuose. Jie sako: „O ne, man gėrimas nėra problema.“ Visi kiti gali matyti, kad tai yra problema. Tačiau pats žmogus nesugeba to matyti. Ir kas tuomet atves tą žmogų iki taško, kuriame jis nubus ir tars: „Galbūt iš tiesų turiu problemą. Galbūt man reikia pasikeisti.“ Ir, žinote, tai yra taip individualu, kas tai gali paskatinti. Bet galbūt tu turėtum tai pasakyti. Galbūt tai kažką pakeis. Arba galbūt tai tik ją supykdys. Ir tai visada, manau, yra labai svarbu. Pamąstyti, kad yra kažkas jūsų Dangiškajame plane, ką norėjote sužinoti apie save, ką šis žmogus gali jumyse iškelti.
Tai gali būti kažkas, kas yra yra susiję su pinigais. Tai gali būti susiję su santykiais. Tačiau kai tai pamatote, tuomet tampa įmanoma, kad jūsų sutuoktinis gali pasikeisti, arba gali būti įmanoma, kad jūs pamatysite, kaip pakeisti situaciją, ko šiuo metu negalite matyti. Ir tai yra dalykas, kurį aš visada mėginu padaryti, ir aš tai dariau tiek ilgai, kiek tik galiu prisiminti, ir būtent dėl to esu dvasiniame kelyje. Nes net ir būdamas vaiku mačiau, kad norėčiau gyventi planetoje, kurioje nebūtų karo, tačiau negaliu iš karto to pakeisti. Ką galiu padaryti? Nes nenoriu būti bejėgis. Nenoriu pasiduoti. Niekada nepasiduosiu. Visada žiūriu į situaciją: ką aš galiu pakeisti? Ir vienas dalykas, kurį visada galiu pakeisti, esu aš pats. Galiu pakeisti savo psichologiją. Savo požiūrį. Tad visada žiūriu į tai. Ne visada sėkmingai. Nes negalime matyti to, ko negalime matyti. Bet tai yra tai, ką visada mėginu daryti.
Ir galbūt prieštarauju tam, ką ką tik pasakiau, kad pasiekiate tašką, kuriame turite priimti, jog jūsų sutuoktinis nepasikeis, tad galbūt tai skamba kaip prieštaravimas. Tačiau aš vis tiek manau, kad jeigu pažvelgsite į savo psichologiją ir pakeisite ją tiek, kiek galite tenai pakeisti, tuomet turite nuspręsti: „Ar aš noriu išsiskirti su tuo žmogumi, o gal noriu gyventi su juo, ir tuomet turiu priimti šį žmogų. Tačiau žmogaus priėmimas nebūtinai reiškia, kad įgalinate elgesį, kuris yra nesubalansuotas.“
Tu gali priimti, kad ji turi tam tikrą poreikį, tačiau gali sakyti: „Na, aš esu tasai, kuris uždirba pinigus, tad turiu teisę nuspręsti, kiek mes galime sau leisti išleisti pinigų. Ir jeigu tu nori išleisti daugiau pinigų, turi pradėti dirbti ir užsidirbti savo pinigus.“
Labai gali būti, kad pamatysi kažką, ko šiandien negali matyti. Aš ir pats tai kartais patiriu savyje, kai žiūrėjau į situaciją, jūs žiūrite į situaciją tam tikru būdu, ir negalite matyti, kaip ją pakeisti. O tuomet pamatote kažką savyje, reakcinį šabloną savyje, ir staiga: „O, čia buvo dar ir ta kita galimybė, kurios niekada anksčiau nemačiau.“ Ir tai tuomet gali atnešti pokyčius.
Aš buvau dvasiniame kelyje 47 metus. Pamačiau daug dalykų savo psichologijoje, tačiau vis dar tebeturiu požiūrį, kad jeigu iškyla situacija, kurios negaliu išspręsti arba į kurią reaguoju, turiu pažvelgti į save. Ir aš turėsiu tą požiūrį tol, kol būsiu įsikūnijime. Nes mačiau, kad Summit Lighthouse organizacijoje jie turėjo pasiuntinę, kuri buvo tenai aukštai ant pjedestalo. Ji buvo tobulas žmogus. Jie nenaudojo žodžio „nušvitusi“, tačiau ji buvo pasiekusi Kristiškumą ir aukščiau kritikos. Daugelis žmonių manė, kad ji nebeturi neišspręstos psichologijos. Bet aš neketinu lįsti į tuos spąstus. Nes jeigu manote, kad išsprendėte savo psichologiją, negalite išspręsti to, kas yra likę ir ko jūs nesugebate matyti.
Ir jeigu manote, kad niekas neturėtų gebėti jums pasakyti: „Ei, Kimai, tu turi problemą“, galite nugyventi visą savo likusį įsikūnijimą ir to nepamatyti bei praleisti savo pakylėjimą. Nes nepamatėte kažko savyje, ką būtumėte galėję pamatyti, jeigu būtumėte ryžęsi pažvelgti. Štai kodėl aš nesiruošiu lįsti į šiuos spąstus, kuriuose galvočiau: „O, aš tai jau viską išsprendžiau.“ Manau, kad tai iš tiesų yra būdas padaryti maksimalų progresą šiame gyvenime, ir jeigu norite užsitarnauti savo pakylėjimą, tiesiog privalote nepaliauti uždavinėti klausimus, privalote nepaliauti ieškoti.
Štai kodėl Summit Lighthouse jie turėjo iš esmės tą patį mokymą, kurį mes turime dabar, apie asmeninį Kristiškumą, apie savo pakylėjimo užsitarnavimą. Tačiau pakylėjimas buvo ten aukštai, ir buvo aišku, kad mes visi jautėme, jog tai yra ta kryptis, kuria turime eiti. Tačiau Summit Lighthouse nebuvo laiptų, nebuvo sakoma, kad lipate po vieną laiptelį į viršų, ir jeigu nepaliausite lipti tais laiptais, galiausiai tai pasieksite. Egzistavo tarsi koks atotrūkis. Net ir mokytojai apie tai kalbėjo, apie „atotrūkį“.
Tarsi turėjo įvykti kažkas magiško. Jei tik nesiliausiu kalbėti violetinės liepsnos šaukinius, vieną dieną visa mano karma bus subalansuota ir aš tiesiog būsiu tenai katapultuotas. Tačiau tai, ką mokytojai mums šiandien duoda, yra visai kas kita. Ir man buvo toks didelis palengvėjimas, kai jie perdavė tą mokymą – apie 144 sąmonės lygius. Ir kad kiekviename lygmenyje yra iliuzija, kurią turite pamatyti. Tai reiškia, kad niekada nesate baigę, kol esate įsikūnijime. Tol, kol pakilsite, turite ieškoti sekančios iliuzijos. Man tai buvo toks didelis palengvėjimas, nes tai yra pasiekiama. Tai yra kažkas, ką galite padaryti. Kai tuo tarpu prieš tai tai buvo, tarsi šis stebuklinis mąstymas, kad kažkas jūsų išorėje paims jus tenai aukštyn, jei tik nepaliausite kalbėti violetinę liepsną ir studijuoti mokymus. Tai buvo galią atimantis požiūris, ir matau, kai žvelgiu į praeitį, kiek daug žmonių Summit Lighthouse atrado pakylėtųjų mokytojų mokymus ir keletą metų jie darė didžiulį progresą. O tuomet pradėjo stagnuoti ir tiesiog stovėjo vietoje kitus 10, 20 metų.
Jie beveik nebedarė jokio progreso. Jie kalbėdavo po tris valandas violetinės liepsnos šaukinių, bet beveik nedarė jokio progreso, kadangi netyrė savo psichologijos ir save įvarė į tokį tašką, kuriame pradėjo galvoti: „O, aš buvau kelyje taip ilgai, sukalbėjau tiek daug valandų violetinės liepsnos, lankiau Summit Universitetą, tapau darbuotoju, man nereikia tirti savo psichologijos. Aš išsprendžiau savo psichologiją.“ Ir būtent dėl tokio požiūrio jie nebuvo atviri kažką pamatyti.
Žinote, kad Mokytojas MOR sako: „Jeigu guru būtų skruzdėlė, klausykite jos.“ Kažkas atėjo pas juos ir pasakė: „Manau, kad turi problemą.“ O jie į tai atsakė: „Kas tu toksai, kad drįsti man sakyti, jog aš turiu problemą? Žiūrėk, aš buvau kelyje daug ilgiau už tave. Daugelį metų čia dirbau. Lankiausi visose šiose apeigose. O kas tu toks, kad drįsti man šitaip kalbėti?“ Tačiau jis buvo ta skruzdėlė, kurią Mokytojas MOR pasiuntė jiems, kad ji tai jiems pasakytų. O jie tiesiog nuvijo ją į šalį. Tad man buvo didžiulis palengvėjimas turėti šį mokymą.
Iki tol, ir dabar aš tai matau, gyvenau įtampoje, nes visada turėjau šį gebėjimą atsitraukti žingsnelį atgal ir pažvelgti į didelį paveikslą. Aš dažnai Summit Lighthouse tai darydavau. Atsitraukdavau žingsnelį atgal ir paklausdavau: „Ko ši organizacija mane moko?“ Ir visada jaučiau, kad egzistuoja tas atotrūkis. Turite tikslą. Tai yra aiškus tikslas. Tačiau turite šiuos išorinius dalykus, kuriuos turite padaryti. Kalbėti violetinę liepsną, atlikti visas tas apeigas ir nevairuoti raudono automobilio, nerūkyti, negerti ir visi tie dalykai. Tačiau mačiau, kad to nepakanka. Tai nebuvo viskas. Nežinojau, kaip tai išspręsti, kol negavau mokymų, kuriuos mes šiandien turime, apie atskirąsias savastis. Žinau, kad labai nuklydau nuo temos. Tačiau manau, kad tiesiog yra svarbu pasidalinti, jog Summit Lighthouse buvo toks momentas, maždaug iki 1990 metų, iki to dešimtmečio pradžios, kai Summit koncentravosi į išorinį kelią. Esate bažnyčios narys. Laikotės išorinių taisyklių. Kalbate visus tuos šaukinius, ir tuomet jūs tai pasieksite.
Bet tuomet, nuo 1990 metų, mokytojai iš tiesų pradėjo kalbėti apie psichologijos išrišimą. Tačiau daugelis žmonių vis dar tebemanė: „Ai, aš tiesiog turiu padaryti keletą dalykų.“ Atėjo toks momentas, kai iš tiesų suvokiau, pamačiau, kad dvasinis kelias yra 100% apie jūsų psichologijos išrišimą. Niekas kitas tiesiog nėra svarbu. Niekas kitas nėra svarbu. Pamenu, kad buvau šiame Summit Universitete, tai tikriausiai buvo 1989 metais. Ne, tai turėjo būti 1988 metai, ir jie kalbėjo apie pakylėjimą. Jie pakvietė šią ledi skaityti šią paskaitą apie pakylėjimą. Buvo sakoma, kad ji subalansavo daugiau kaip 51% savo karmos, tad ji tikrai pakils po to gyvenimo. Tiesą sakant, ji buvo labai, labai griežtas žmogus, su labai sunkia psichologija, ir niekas jai negalėjo nieko apie ją pasakyti. Buvo teigiama, kad ji yra Serapio Bėjaus liepsna dvynė. Taip buvo sakoma Summit. Ši ledi, kuri skaitė paskaitą apie tai, kaip užsitarnauti savo pakylėjimą.
Jie turėjo šiuos išorinius reikalavimus, kad turite subalansuoti mažiausiai 51% savo karmos. Turite išpildyti savo Dangiškąjį Planą ir atlikti savo šventąjį darbą, ir kai kuriuos kitus dalykus. Ir aš sėdėjau tenai toje klasėje ir buvau tiesiog neutralus, tiesiog tarsi klausiausi. Ir staiga pajaučiau, kad buvau beveik ištrauktas iš savo kūno. Pamačiau, kad stoviu tenai priešais vartus, ir jeigu įžengčiau pro tuos vartus, pakilčiau. Taip pat pamačiau, kad tam, jog galėčiau įžengti pro tuos vartus, privalau pažvelgti atgal į Žemę ir turiu pažvelgti į viską Žemėje, ir jeigu yra kažkas, ko neišpildžiau, ko nepadariau, ko nepatyriau, jeigu bus kažkas, ką norėsiu pakeisti, negalėsiu pakilti. Nes pakylėjimas reiškia, kad paliekate Žemę amžinai. Finito. Jūs daugiau nebeturite jokių reikalų su Žeme. Nebesate įsikūnijime. Atsisakote visos tos galimybės, kurią turite būdami įsikūnijime. Jos nebėra. Amžinai. Ir jeigu turite kažką, ką jaučiatės neužbaigę, turėsite grįžti.
Pamačiau, kad kas nulemia, ar turiu kažką, kas mane traukia atgal ar ne? Mano psichologija. Nes privalau išspręsti visa tai, ką Buda vadino prisirišimais prie bet kokių dalykų Žemėje. Jeigu esu prie kažko prisirišęs Žemėje, tai mane iš karto pritrauks į kitą įsikūnijimą. Ir aš tai pamačiau. Sėdėjau tenai ir buvau priblokštas, nes suvokiau, kad mokymai, kuriuos davė Summit, juose buvo šis atotrūkis. Ir nebuvo taip, kad nebūtumėte galėję panaikinti šio atotrūkio, tačiau negalėjote jo panaikinti sekdami išoriniu mokymu. Turėjote peržengti mokymą. Nes kitaip negalėsite to pasiekti. Ir kai kurie žmonės sugebėjo tai padaryti. Kalbu ne apie tai. Nesakau, kad tai buvo visiškai klaidinga ar netikra. Aš iš tiesų nemėginu kritikuoti. Tiesiog mėginu pasakyti, kad mes šiandien turime tiek nepalyginamai turtingesnį mokymą, kad tai mane stebina. Mane stebina, kiek daug mokytojai perdavė apie psichologiją ir apie visas šias atskirąsias savastis, ir visus tuos mokymus apie avatarus, ir tai yra tiesiog neįtikėtina, lyginant su tuo, kas buvo duota anksčiau.
Man tai tiesiog buvo toks palengvėjimas, nes kai pradėjau savo pasiuntinystę, atėjau iš Summit Lighthouse, ir jie turėjo tam tikrą stabmeldišką požiūrį į pasiuntinę kaip daugiau ar mažiau tobulą žmogų. Kai pradėjau savo pasiuntinystę, ir, žinoma, buvo žmonių iš Summit, kurie mane palaikė, jaučiau tam tikrą spaudimą atitikti šį išorinį įvaizdį. Šis spaudimas buvo manyje, nes aš, visų pirma, žinojau, kad niekas negali atitikti šio įvaizdžio. Tačiau taip pat jaučiau, kad nenoriu jo atitikti. Daugelį metų nebuvau pakankamai stiprus pasakyti: „Aš nenoriu atitikti šio įvaizdžio. Nenoriu būti tokiu pasiuntiniu ar dvasiniu mokytoju.“ Iš dalies tai buvo, nes buvau tarsi pasidalinęs, kadangi labai žavėjausi ir gerbiau Elizabeth kaip pasiuntinę. Manau, kad ji nuostabiai atliko savo darbą. Ir jeigu ji nebūtų pasitraukusi, man net mintis nebūtų atėjusi tapti pasiuntiniu. Nenorėjau būti jai nelojalus sakydamas, kad ji klaidingai atliko savo darbą, darydama jį taip, kaip darė.
Daugelį metų nemačiau, kaip galėčiau tai išspręsti, sakydamas, kad noriu daryti tai kitaip, bet kartu nesakydamas, kad ji klydo, ir man prireikė šiek tiek laiko suvokti: „Bet juk tai nėra vienintelė galimybė.“ Ji tai darė savu būdu. Ir tai buvo jos būdas ir jai tai visiškai tiko, kaip tiko ir visai Summit Lighthouse organizacijai, nes mokytojai sakė, kad tai bus paskutinė organizacija Žuvų Amžiuje. Tačiau man taip pat buvo visiškai tinkama sakyti: „Aš nenoriu to šitaip daryti. Nesu toks žmogus. Ir mes nebesame Žuvų amžiaus dispensacijoje. Tai jau yra Vandenio Amžius.“ Jeigu kažko noriu, ir aš netgi nebežinau, kad kažko noriu, bet atėjo toks momentas, kai suvokiau, jog nenoriu, kad žmonės iš manęs darytų stabą. Noriu, kad jie į mane žiūrėtų kaip į pavyzdį ir sakytų: „Jeigu šis vaikinas Kimas galėjo tai padaryti, užsitarnauti savo pakylėjimą, tuomet ir aš turiu šansą tai padaryti.“ Man daug labiau patiktų, kad žmonės tai sakytų, užuot mane garbinę. Nes matau, kad tai iš tiesų yra problema, pamatinė problema su dvasiniais mokymais.
Jeigu pažvelgtumėte į istoriją (žinau, kad ir toliau kalbu ne į temą, bet yra kaip yra), kad galėtumėte patraukti žmones jūsų klausytis kaip dvasinio mokytojo, iš pradžių turite atkreipti jų dėmesį. Ir kaip jūs atkreipiate jų dėmesį? Turite turėti kažkokį autoritetą. Pažvelkite į amžių istoriją ir pažvelkite į Jėzų. Paimkime šį stabmeldišką Jėzaus įvaizdį, kuris mums buvo perduotas šiandieninės krikščionybės. Jis visada dėvėjo šią tobulai švarią tuniką. Jo sandalai niekada nebuvo dulkėti. Ir jo plaukai visada buvo tobulai sušukuoti. Ir jis tikriausiai kvepėjo rožėmis, jeigu pažvelgtumėte į tuos jo paveikslus. Tačiau kokia buvo realybė? Jis vaikščiojo tais dulkėtais keliais, esant 40 laipsnių temperatūrai. Jis, žinoma, kvepėjo prakaitu taip pat stipriai kaip ir visi kiti. Ir jis buvo, jis tiesiog buvo žmogiškame kūne. Ko jūs tikitės? Tad dalykas, kurį čia mėginu pasakyti, yra, kodėl buvo tiek daug žmonių, kurie sutiko Jėzų prieš 2000 metų, ir jį arba atstūmė, arba ignoravo? Todėl, kad jis neturėjo jokio specifinio autoriteto. Tas autoritetas, kurį jam suteikė krikščionybė, tuo metu neegzistavo. Tai jums tiesiog rodo, jog tam, kad priverstumėte žmones jūsų klausyti, bent jau Žuvų dispensacijoje, turėjote teigti turintys kažkokį autoritetą. Ir tai automatiškai sukuria atstumą tarp jūsų ir žmonių, kurie jumis seka. Tai akivaizdžiai nutiko su Elizabeth. Žinote, ji buvo ten aukštai. Ji buvo apmokoma du milijonus metų, kad galėtų tapti pasiuntine šiam konkrečiam amžiui. Ji buvo tokia ypatinga. Ir niekas negalėtų padaryti to, ką padarė ji. Tai buvo Žuvų amžius. Dabar yra Vandenio amžius. Aš nenoriu to vaidinti. Nenoriu teigti turintis autoritetą, kad priversčiau žmones manęs klausyti, nes mačiau, kas nutiko Summit Lighthouse. Jeigu išsikeliate save ir sakote: „Aš esu toks ypatingas, aš esu čia aukštai, ir nė vienas iš jūsų negalite padaryti to, ką aš darau, tiesiog turite manimi sekti, ir tuomet jūs tai pasieksite.“ Jeigu tai darote, sukuriate šį atotrūkį, ir žmonės negali įveikti atotrūkio, ir galiausiai jie pradeda jūsų dėl to nemėgti, kas ir nutiko Summit Lighthouse organizacijoje.
Kai ji susirgo, tiek daug žmonių supyko ant jos, nes jautė, kad ji neįvykdė savo pažado. Ir ji net ir pati vieną kartą sakė, kad jeigu paverčiate žmogų stabu, turite pirmiausia nugriauti šį stabą, kad galėtumėte įkūnyti savo Kristiškumą. Kadangi jūs sakote, jog šis žmogus turi kažką, ko aš negaliu turėti, jūs neigiate savo pačių Kristiškumą. Turite nugriauti šį stabą, kad turėtumėte šansą įkūnyti Kristiškumą.
Ir būtent dėl to aš nenoriu to daryti. Nenoriu būti toje pozicijoje. Aš esu žmogus kaip ir visi kiti. Pradėjau savo gyvenimą lygiai taip pat, kaip ir jūs visi pradėjote savąjį. Ėjau dvasiniu keliu, kuriuo jūs visi galite eiti. Tai nereiškia, kad jūs visi tapsite pasiuntiniais, tačiau jūs atrandate, kas yra jūsų Dangiškajame Plane, kokį specifinį indėlį galite įnešti, ir galite išrišti savo psichologiją, kad galėtumėte stovėti tenai priešais tuos vartus ir pažvelgę atgal į Žemę tarti: „Niekas manęs tenai atgal nebetraukia. Aš esu pasiruošęs išeiti.“ Ir paliekate Žemę visam laikui.
Štai ką aš tuo metu suvokiau, kad tai privalo būti savanoriškas sprendimas. Niekas jūsų nevers eiti į pakylėtąją karaliją. Negalite būti per jėgą priversti pakilti. Ir negalite priversti savęs pakilti. Negalite tenai ateiti su šiuo mąstymu, kad aš buvau dvasiniame kelyje tiek daug metų, kalbėjau visus šiuos šaukinius, ir Serapis Bėjus dabar privalo mane įleisti. Tiesiog privalai mane įleisti, Serapi Bėjau. Pažvelk į visus tuos dalykus, kuriuos aš padariau. O jis tiesiog pasakys: „Atleisk, bet tu nesupratai, kas yra pakylėjimas. Turėsi grįžti atgal, iki kol suprasi.“ Aš netgi nemanau, kad jis pasakys: „Atleisk.“ Jis tiesiog pasakys: „Atsitrauk, pamatyk tai, ko nepamatei, ir išsiaiškink tai.“
Jaučiau, kad noriu tuo pasidalinti, nes manau, kad tai yra labai svarbu, jog visi suvoktume, kad mes visi turime tokį patį potencialą save transcenduoti. Nes tai yra vienintelis reikalavimas dvasiniame kelyje – kad turėtume pasiryžimą save transcenduoti. Ir mes visi turime pradėti nuo ten, kur esame.
Nė vienas iš mūsų nesame ypatingesnis už kitus. Kai gimiau gimdymo klinikoje Danijoje, manęs neaplankė jokie trys išminčiai. Neturiu nieko, ko ir jūs neturėtumėte. Jums yra svarbu tai suvokti, nes kitaip tiesiog darysite tą patį, ką žmonės darė Summit Lighthouse, ką jie darė AŠ ESU judėjime, ką jie darė Teosofijoje, ką Indijos gurų pasekėjai darė tūkstančius metų, užkeldami guru ant pjedestalo. Ir guru negali jums šitaip padėti. Jis gali jums leisti kurį laiką gerai pasijausti, tačiau tai nepakeis jūsų sąmonės. Jeigu nepakeisite savo sąmonės, pažvelkite, kaip žmonės elgiasi Žemėje. Ar iš tiesų įsivaizduojate – kaip krikščioniai, sutikau krikščionius, fundamentalistus krikščionius, kurie galvoja: „Jeigu paskelbsiu Jėzų savo Viešpačiu ir Išganytoju, garantuotai nueisiu į dangų.“ Bet aš vis galvoju, ar tokie žmonės, kuriuos aplink save matau, ar mes galime turėti tokius žmones danguje, kurie šitaip elgiasi?
Ko iš tiesų reikia, kad galėtumėte patekti į dangų? Reikia pakeisti savo sąmonę. Pakylėtieji mokytojai mums davė įrankius savo sąmonei pakeisti. Iš mūsų pusės tereikia noro tai daryti. Jie negali to padaryti už mus. Tačiau tam, kad to norėtume, turime tai pamatyti. Turime tai pamatyti. Ir nesakau, kad jums visiems reikia tai čia ir dabar pamatyti. Man prireikė 30, 40 metų tai pamatyti. Tačiau aš tik sakau, kad jūs visi galite tai pamatyti, ir jums neturi tai užtrukti tiek ilgai, kiek užtruko man.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com