Kaip padėti paaugliams jiems augant?
Klausimas: Paaugliai dažnai demonstruoja ekstremalaus elgesio apraiškas. Jie dažnai atrodo visiškai pasimetę tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Kas nutinka paauglių keturiems žemesniesiems kūnams? Ar galime jiems padėti jų augimo metais? Ir jeigu galime, tai kaip?
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2024 m. konferencijoje „Gilaus gydymo kelionė“ Estijoje, Taline.
Na, tai yra labai individualu, kas nutinka paauglystės metais. Mes paaiškinome, ankstesnėje dispensacijoje, kad dauguma žmonių gimdami gauna tam tikrą malonę. Tai reiškia, kad mes, iš pakylėtojo lygmens, sulaikome žmogaus karmą pirmiesiems 12 metų. O tuomet, kai jiems sueina 12 metų, karma pradeda leistis ir dabar jie turi su ja tvarkytis. Ir tai dažnai sukelia dramatišką pokytį paauglių protuose. Jie staiga turi susidurti, galėtume sakyti, su karma, tačiau taip pat galėtume sakyti, su atskirosiomis savastimis iš ankstesnių gyvenimų.
Na ir dabar, šis paaiškinimas, kurį mes davėme, nėra klaidingas, tačiau tai nėra pilnas paaiškinimas. Kadangi vaikas turi ne tik kažkokią išorinę karmą, kuri tarsi našta ant jo nukrinta, jis taip pat turi vidinę, atskirųjų savasčių karmą. Vaikas ateina į įsikūnijimą ir tam tikros atskirosios savastys jį lydi nuo pat gimimo, ar bent jau kai siela pradeda integruotis su kūnu, kas gali įvykti praėjus kuriam laikui po gimimo. Štai kodėl matote vaikus, kurie turi savitą asmenybę beveik nuo gimimo akimirkos. Ir, žinoma, tai labai aiškiai matosi, kai jie tampa taip vadinamais siaubingaisiais dvimetinukais. Ir per visą jų vaikystę, net iki 12-os metų, galite matyti, kad vaikai turi savitą asmenybę. Ir tai yra pasąmonės savastys, kurias jie su savimi nešiojasi. Na ir dabar, kai kurias šias savastis mes sulaikome, idant jiems nereikėtų susidurti su jomis visomis iš karto. O tuomet, jie turės su tuo susidurti, nuo 12-os metų. Tačiau net ir tuomet gali vykti tam tikras laipsniškas jų paleidimas.
Su paaugliais nutinka taip, kad jeigu jie turėjo normalią vaikystę, kurioje prieš juos nebuvo naudojama prievarta, jie patyrė gyvenimą kaip ganėtinai malonų, ganėtinai lengvą. Bet staiga paauglystės etape jie pradeda suvokti, kad gyvenimas nėra visai toks lengvas, kaip jie manė vaikystėje. Ir tai paprastai sukelia šoką. Ir yra individualu, kaip žmonės su tuo tvarkosi. Kai kurie žmonės turi pereiti periodą, kai beveik atsitraukia iš gyvenimo, nes jiems yra labai sunku priimti, kad gyvenimas taip stipriai skiriasi nuo to, ko jie tikėjosi ar ką patyrė vaikystėje. Jie tuomet užsiima įvairiomis pabėgimo formomis, tokiomis kaip muzika, kompiuteriniai žaidimai, kuomet gali įeiti į kontroliuojamą aplinką, kurioje jiems nereikia susidurti su būtinybe priiminėti sprendimus, kurių vaikystėje jie manė nereikėsiant priiminėti. Kitaip tariant, kas iš tiesų idealiai turėtų įvykti paauglystės metais, yra, kad po šio vidinio vaikystės jausmo, paauglys pamažu vis labiau ryžtųsi prisiimti atsakomybę už save ir savo sprendimų priiminėjimą: „Ką noriu veikti su savo gyvenimu?“
Ir nutinka taip, kad kai atskirosios savastys yra aktyvuojamos, staiga žmogus pradeda suvokti: „O, turiu priiminėti savo sprendimus pagal savo paties psichologiją.“ Malonės periodas baigiasi. Ir priklausomai nuo to, kokio sudėtingumo psichologiją vaikas atsineša iš ankstesnių gyvenimų, arba galbūt ką jis prisiėmė šiame gyvenime per vaikystėje patirtą prievartą, tai yra šokas. Štai kodėl kai kurie turi kuriam laikui atsitraukti, kad galėtų, iš esmės, gauti atokvėpį, kuomet jie pasąmoningai virškina būtinybę priiminėti savarankiškus sprendimus.
Na ir dabar, matote, kad kai kurie žmonės galiausiai iš to išeina ir pradeda aktyviau dalyvauti gyvenime. Jie įsitraukia į mokslus, įgyja išsilavinimą, yra pasiruošę susirasti darbą, kurti šeimą. Tačiau taip pat matote kitus, kad jie tarsi nori likti vaikais, nors jau nebėra paaugliai. Jie iš tiesų nesugeba pradėti savarankiškai gyventi. Jie gyvena su savo tėvais, kol tampa trisdešimtmečiais, ir taip toliau. Ir taip yra dėl to, kad jie nenori prisiimti tos atsakomybės ir tarti: „Gerai, ką iš tiesų noriu veikti su savo gyvenimu? Atsižvelgiant į mano psichologiją, ar noriu tiesiog būti savo psichologijos auka? Ar noriu kažką daryti savo psichologijai pakeisti, o gal tiesiog noriu kratytis bet kokios atsakomybės?“
Ką galite padaryti? Na, tai, vėlgi, yra labai individualu. Ir dažnai, žinoma, nutinka taip, kad kai paauglio psichologija yra aktyvuojama, taip pat yra aktyvuojama ir tėvų psichologija, ir tarp jų įvyksta susidūrimas.
Jeigu norite padėti savo paaugliui, jums reikia, kaip visada sakome, pažvelgti į save, ištirti savo reakcijas, netgi prisiminti save paauglystės metais. Ką jūs patyrėte, ko galbūt nesuvirškinote iš savo paauglystės metų? Ir, žinoma, būtų išmintinga tai padaryti iki jūsų vaikui pasiekiant paauglystę. O tuomet, jeigu galėsite tai perdirbti savyje, idant jumyse nekiltų reakcija į jūsų paauglį, kad ir ką jis darytų, tuomet galėsite išvengti problemos pabloginimo paaugliui. Tačiau kai kuriais atvejais taip pat turite suvokti, kad būdami tėvais jūs galite būti tik tuo, kuo esate, atsižvelgiant į jūsų psichologiją. Jeigu esate dvasingas žmogus, jūs, žinoma, galite siekti transcenduoti savo psichologiją. Ir vis dėlto, jūs esate kas esate, jūsų vaikams augant, ir turite teisę tuo būti. Ir jūs ką darote, tai rodote vaikams pavyzdį, kaip galima gyventi gyvenimą. Ir kol jie yra vaikai, jūsų vaikai gali tiesiog tai priimti, jie gali to nekvestionuoti. Tačiau kai tampa paaugliais, yra aktyvuojama jų psichologija iš ankstesnių gyvenimų. Ir dabar jie suvokia, kad nenori gyventi savo gyvenimo taip, kaip jūs gyvenote savo gyvenimą. Ir dėl to jie dažnai pereina šią maištavimo fazę, maištaudami prieš tėvų autoritetą ar netgi visuomenės autoritetą. Ir jeigu tai nutinka su jūsų paaugliu, geriausia, ką galite padaryti, yra tiesiog suteikti jiems erdvės. Nemėginkite jų kontroliuoti, nemėginkite jų niekuo įtikinti. Tiesiog atsitraukite žingsnelį atgal, pažvelkite į savo pačių reakcijas, dirbkite su savo psichologija ir leiskite dalykams vystytis.
Tačiau jūs tai galite daryti tik tuomet, jeigu esate įveikę šią disfunkcinę projekciją, kuri yra projektuojama ant tėvų, kad esate atsakingi už savo vaikų elgesį. Ir būtent dėl to, kai esate dvasios mokinys ir pripažįstate reinkarnaciją, galite suvokti, kad jūsų vaikai nėra jūsų vaikai, ir jie nėra jūsų genų ir jūsų auklėjimo produktas. Jūsų vaikai yra individualios būtybės, ir jie tikriausiai netgi nebuvo jūsų giminaičiai ankstesniuose gyvenimuose. Kai kuriais atvejais, galite turėti vaikus, kurie su jumis buvo ankstesniuose gyvenimuose, tačiau daugeliu atvejų taip nėra. Tai yra visiškai nepažįstamas žmogus, kuris staiga įlekia į jūsų gyvenimą, užauga jūsų įsčiose, iššoka iš jų ir dabar elgiasi kaip visiškai nepažįstamas žmogus. Nes ką gi daugiau jie gali daryti? Turite suvokti, kad šiuolaikinė visuomenė pradėjo labiau įsisąmoninti būtinybę tėvams išsiugdyti tam tikrus įgūdžius. Buvo periodas, jeigu grįžtumėte keletą dešimtmečių į praeitį, daugeliui jūsų tai buvo jūsų senelių kartoje, kuomet visa ši idėja apie vaikų psichologiją – apie tai iš viso netgi nebuvo kalbama. Vienintelis dalykas, kurį turėjote padaryti būdami tėvais, buvo suteikti vaikams stogą virš galvos, aprengti jų kūnus drabužiais ir duoti maisto. Ir tuomet jūsų, kaip tėvų, pareigos buvo įvykdytos.
Šiandien, daugelyje šiuolaikiškesnių šalių yra keliami daug didesni reikalavimai tėvams, iš jų yra reikalaujama atsakyti už savo vaikus. Tačiau dėl materialistinės paradigmos, ar netgi krikščioniškos paradigmos, kuomet abi šios paradigmos neigia reinkarnaciją, ant tėvų buvo suprojektuotas nerealistiškas ir nesąžiningas atsakomybės jausmas, kadangi jūsų vaikas yra sena siela, atėjusi į šį įsikūnijimą su psichologija, kuri buvo sukurta per daugelį gyvenimų. Ir dažnai jūs niekaip nesate susiję su tos psichologijos sukūrimu. Ir šis vaikas ateina su šia psichologija ir jūs galite sugebėti padėti vaikui, tačiau kai kuriais atvejais tiesiog negalite to padaryti. Negalite tiesiogiai pakeisti savo vaiko psichologijos. Ir todėl turite turėti tam tikrą įžvalgumą, kuomet darote tai, ką yra įmanoma padaryti, tačiau nesijaučiate atsakingi už tai, koks jūsų vaikas tampa paauglystėje ar tapęs suaugusiuoju. Galite jiems parodyti pavyzdį, galite dirbti su savo psichologija ir įveikti savo psichologiją, tačiau tai nėra jūsų atsakomybė juos versti.
Paauglystės metais dažnai nutinka taip, dėl šios nesubalansuotos atsakomybės, kuri yra primetama tėvams, jog tėvai jaučia: „Mano paauglio elgesys mus kaip tėvus parodo blogoje šviesoje, ir todėl turiu mėginti kontroliuoti ir suvaldyti paauglio elgesį, kad man nereikėtų blogai dėl savęs jaustis, ar kad nesulaukčiau negatyvios reakcijos iš kitų žmonių visuomenėje.“ Ir būtent į tai jums reikia pažvelgti bei pasiekti tašką, kuomet nemėgintumėte pakeisti savo paauglio, siekdami pakeisti savo proto būseną ar kitų žmonių nuomonę apie jus. Jūs jiems suteikiate laisvę išreikšti savo psichologiją, ir tuomet tiesiog parodote pavyzdį, kad yra įmanoma transcenduoti tą psichologiją. Žinoma, suprantu, kad apie tai būtų galima pasakyti daug daugiau. Tačiau daviau jums bent tam tikras užuominas, kaip galėtumėte pradėti su tuo dirbti, ką mums visiems tenka pereiti.
Kaip jau anksčiau sakiau, Jėzus nebuvo lengvas vaikas, ir jis nebuvo lengvas paauglys. Tačiau kaip matote iš Biblijos, sulaukęs paauglystės metų jis iškeliavo. Man neteko su juo susidurti tame etape, ir aš tai laikau malone. Ir net ir jis pats pripažįsta, kad tai buvo malonė. Matote, net ir asmuo su tokiu sąmonės lygiu, ganėtinai aukštu sąmonės lygiu, kurį Jėzus turėjo gimęs, vis tiek turėjo pereiti sunkų paauglystės etapą, kadangi jam taip pat teko susidurti su faktu, jog jis turi potencialą. Ir kaip jis išpildys tą potencialą? Gal jis ims prieš jį maištauti ir tiesiog pasitrauks, susikurdamas savo mažytį urvą ir pasilikdamas tame urve? Ir tai buvo žymiai sunkesnis procesas, nei Jėzus iki šiol paaiškino, kaip ir daugeliui jūsų buvo sunku pasiekti tą tašką, kuriame galėtumėte bent jau pradėti kontempliuoti, kas gali būti įrašyta jūsų Dangiškajame plane apie tai, ką galite padaryti keldami visumą, atnešdami kažkokią dovaną kitiems žmonėms arba visuomenei. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad jeigu iš tiesų norite padėti savo paaugliui, iš pradžių turite pasiekti šį tašką, kuriame būtumėte išrišę tai savyje, turite susitaikyti su savo Dangiškuoju planu ir tuo, kas yra jūsų aukščiausias potencialas. Ir tuomet galėsite padėti savo paaugliui pamatyti, kad galbūt jis arba ji taip pat turi potencialą. Ir jam yra būtina įveikti psichologiją, kuri kelia sumaištį, kad galėtų išpildyti tą potencialą.
Bet taip pat pasakysiu, kad ateityje, aukso amžiuje, kaip jau anksčiau sakėme, iš tiesų atsiras platus judėjimas, kuomet vaikai paliks savo tėvus paauglystėje ir persikels į kitą aplinką, kaip matėte Jėzų iškeliaujant iš namų. Tačiau tai, žinoma, nebuvo ideali situacija. Aš visą laiką nerimavau, kad Jėzus gali mirti, ir jis galėjo mirti įvairiausiais būdais anais laikais egzistavusioje aplinkoje. Tačiau jis nemirė. Ir ateityje gali atsirasti saugesnių būdų paaugliams patirti kitokią situaciją. Kaip, pavyzdžiui, yra Danijoje, kuomet pabaigę pradinę mokyklą, užuot iš karto perėję į aukštesnio švietimo instituciją, jie paima metus atostogų ir lanko priešmokyklinę grupę, ar kad ir kaip norėtumėte tai vadinti, kuomet jie tiesiog koncentruojasi į tam tikrą veiklą, pavyzdžiui, sportą arba muziką. Tačiau iš tiesų jie tiesiog bendrauja su kitais paaugliais nebūdami su savo tėvais. Ir tai jiems suteikia kitokią perspektyvą. Tai taps daug dažnesne praktika, mums judant tolyn į aukso amžių.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com