Kodėl kai kurie vaikai užauga blogi kad ir kaip gerai jais buvo rūpinamasi?

TEMOS: Vaikas gyveno anksčiau – vaikas ateina turėdamas savitą psichiką – kai kurių vaikų tėvų meilė negali išgydyti – kai kurie yra įstrigę žemyn traukiančiame sūkuryje – tėvų skausmas – venkite nerealistiškų lūkesčių – mylėkite savo vaikus įžvalgia meile – venkite savininkiškumo jausmo – gerbkite savo ir savo vaiko laisvą valią – kodėl pasisiūlėte gimdyti tam tikrą vaiką – karma ir dvasinis ryšys – karminės spiralės nutraukimas – jūsų teisė judėti toliau – nesate atsakingi už vaiko pasirinkimus – melas, kad esate atsakingi už kitų žmonių pasirinkimus, sukelia daugumą konfliktų – meile paremtas ryšys

Klausimas: Kodėl kai kurie vaikai užauga blogi, kad ir kiek rūpesčio, religinių bei moralinių mokymų ir meilės jie bebūtų gavę savo gyvenime?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Tai yra labai svarbus klausimas. Paprastas atsakymas į tavo klausimą būtų toks, kad vaikas yra daugiau nei fizinis kūnas. Vaikas yra gyvybės srautas ir šis gyvybės srautas neatsiranda staiga kaip iš niekur pradėjimo metu ar kūno gimimo metu. Kaip paaiškinu kitur, gyvybės srautas iš tiesų egzistavo labai ilgą laiką, nes reinkarnacija yra realybė – nepaisant fakto, kad tradicinė krikščionybė ją neigia.

Kai iš tiesų priimate reinkarnacijos realybę, suvokiate, kad jūsų vaiko gyvybės srautas potencialiai yra labai senas. Šis gyvybės srautas galėjo turėti daugybę gyvenimų, per kuriuos galėjo susikurti labai sudėtingą psichiką ir labai sudėtingą iškreiptos energijos ir karmos tinklą. Kai tai suprantate, suvokiate, kad jūsų vaiko gyvybės srautas į šį gyvenimą galėjo atsinešti labai sunkų neišspręstų problemų iš ankstesnių gyvenimų bagažą. Kai kuriais atvejais gyvybės srautas gali nešti tokią sunkią naštą ir būti taip giliai sužeistas savo praeityje patirtų patirčių, jog kad ir kokią didelę meilę ir rūpestį jam rodytų tėvai ar bendruomenė, tai negalės pilnai išgydyti vaiko.

Yra daug žmonių, kurie į įsikūnijimą ateina tokie sužeisti, kad jiems yra mažai šansų iki galo išgyti per vieną gyvenimą. Tačiau jie iš tiesų turi galimybę daryti progresą, ir geriausias būdas padėti tokiam gyvybės srautui yra nepaliaujamai rodyti jam meilę ir siekti padėti gyvybės srautui išsigydyti savo psichikos žaizdas, bei padėti jam išplėsti savo gyvenimo supratimą. Būtų ypač naudinga, jeigu gyvybės srautas galėtų suvokti faktą, kad žmonės iš tiesų yra visiškai atsakingi už savo pačių situaciją, nes jie kuriasi savo pačių realybę. Tačiau sužeistam gyvybės srautui gali būti sunku priimti šį faktą, kaip paaiškinau svarbiame mokyme.

Svarbu išlikti realistais ir suvokti, kad kai kurie gyvybės srautai yra taip stipriai sužeisti, kad tegali daryti ribotą progresą arba nedaryti visiškai jokio progreso. Tiesą sakant, kai kurie gyvybės srautai paprasčiausiai sustiprina žemyn traukiantį sūkurį, besitęsiantį jau ne vieną gyvenimą, ir jie iš jo neišeis tol, kol nepasieks kokio nors dugno. Puikiai suprantu, kad tėvams gali labai skaudėti širdį ir gali būti labai sunku turėti vaiką, kuris atstumia visą jam siūlomą pagalbą ir gydymą. Jaučiu milijonų tėvų skausmą, atnešusių vaikus į šį pasaulį su didžiausiomis viltimis ir lūkesčiais, ir dariusių viską, ką sugeba, kad suteiktų meilę ir gydymą savo vaikams. Žinau, kad daugelis tėvų patiria, jog vaikai sugriauna jų lūkesčius, nuolatos rinkdamiesi žemiausią įmanomą kelią kiekvienoje situacijoje.

Suprantu, kad tėvams tai kelia didelį skausmą ir nusivylimą. Tačiau turiu pasakyti, kad yra labai svarbu, jog tėvai pakiltų virš šio nusivylimo savo vaikais ir jausmo, kad vaikai juos atstumia. Norint virš to pakilti, yra būtina suvokti du dalykus.

Pirmiausia reikia suvokti, kad dauguma šiuolaikinių kultūrų turi labai ribotą Dievo realybės supratimą. Jeigu užaugote kultūroje, kuri nepripažįsta reinkarnacijos realybės, jums beveik neišvengiamai bus įdiegti nerealistiški lūkesčiai ir pažiūros apie vaikų turėjimą ir jų auklėjimą. Vakarų pasaulyje yra visuotinai priimama, kad tėvai turi mylėti vaiką, kad ir kaip jo vaikas besielgtų.

Ir, kalbant apskritai, tai yra tiesa, tačiau tiesa tai yra tik tuomet, kai suvokiate, kad tikra meilė reiškia besąlyginę Dievo meilę. Ši meilė nėra ta savininkiška ir į save sukoncentruota meilė, kurią tik ir tesugeba jausti ir išreikšti dauguma žmonių. Kai jaučiate tik į save sukoncentruotą meilę, tėvuose neišvengiamai išsivysto savininkiškumo jausmas savo vaikams. Tai tuomet atveda prie lūkesčių, kad vaikas turėtų gyventi savo gyvenimą pagal savo tėvų ir visuomenės standartus.

Ir tai tuomet atveda prie bereikalingų tėvų mėginimų kontroliuoti savo vaikus, o tai sukelia daug konfliktų tarp tėvų ir vaikų, nes vaikai maištauja prieš tėvų mėginimus juos kontroliuoti. Tai atveda prie tėvų sudaužytų širdžių ir nusivylimo bei didelio pykčio iš vaikų pusės. Tai yra disfunkcinė kultūra, iš kurios dvasingiems žmonėms reikėtų pamėginti ištrūkti ir virš jos pakilti.

Ir čia priėjome antrą dalyką, kurį turite suprasti. Būdas pakilti virš dabartinės vaikus liečiančios disfunkcinės kultūros, yra suvokti ir priimti, kad jūsų vaikas nėra jūsų vaikas. Jūs nesukūrėte šio vaiko iš savęs ir jis neatsirado tiesiog iš niekur. Neturite jokių nuosavybės teisių į šio vaiko gyvybės srautą. Jūsų vaikas yra visiškai atskiras individas, ir juo būdamas jūsų vaikas turi absoliučią Dievo jam suteiktą teisę naudotis savo laisva valia pagal savo paties supratimą ir pjauti savo pasirinkimų pasekmes.

Kai turite savininkišką požiūrį į savo vaiką, siekiate kontroliuoti jo gyvybės srauto pasirinkimus, ir galite siekti neleisti jam patirti savo pasirinkimų pasekmių. Kai įveiksite šią savininkišką meilę ir priimsite besąlyginę Dievo meilę, nesieksite kontroliuoti vaiko, bet sieksite vaiką apšviesti ir nukreipti. Tačiau besąlygiškai gerbsite laisvą vaiko valią, ir jeigu vaikas neklausys jūsų patarimo, leisite vaikui patirti savo pasirinkimų pasekmes.

Tuo nenoriu pasakyti, kad turėtumėte leisti vaikui daryti tai, kas gali būti pavojinga jo gyvybei ar saugumui. Visgi sakau, kad vaikui augant, turėtumėte duoti jam vis didesnę ir didesnę laisvę, kol galiausiai pasieksite momentą, kuomet tiesiog paleisite vaiką gyventi savo gyvenimą taip, kaip jis to nori. Tai yra ypač svarbu sužeistam gyvybės srautui.

Ir čia mes prieiname koncepciją, kad, būdami vaiko tėvais, neprivalote leisti visam savo gyvenimui suktis apie vaiką. Tėvai neturi pareigos rūpintis vaiku visą jo gyvenimą. Norint pilnai tai suprasti, turite suvokti, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvai pasirenka suteikti konkrečiam gyvybės srautui galimybę gimti jų vaiku.

Prieš jūsų gyvybės srautui ateinant į dabartinį įsikūnijimą, aukštesnėje karalijoje susitinkate su savo dvasiniais patarėjais ir kartu su jais suplanuojate savo būsimą gyvenimą. Į tai įeina planas, kuriems gyvybės srautams norėtumėte suteikti galimybę įsikūnyti jūsų vaikais.

Akivaizdu, jog dauguma tėvų nori galvoti, kad jų vaikai yra tobuli vaikai. Tačiau realybėje daugelis tėvų pasirenka, prieš ateidami į įsikūnijimą, pagimdyti vieną ar daugiau vaikų, kurie turi labai gilias žaizdas. Gali būti dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių tėvai pasirenka auginti vaiką, kuris yra sužeistas gyvybės srautas:

  • Pirmoji priežastis gali būti ta, kad tėvai turi karmą su vaiku iš ankstesnių gyvenimų. Tėvas/motina pasirenka auginti šį vaiką kaip būdą sumokėti savo skolą šiam gyvybės srautui.

  • Kita priežastis yra ta, kad tėvas/motina turi labai seną pozityvų ryšį su vaiku. Todėl tėvas/motina renkasi pagimdyti sužeistą gyvybės srautą iš meilės šiam gyvybės srautui ir troškimo jam padėti.

Pirmuoju atveju galėtume sakyti, kad į ryšį tarp tėvų ir vaiko galima žiūrėti kaip į verslo ryšį. Tėvai turi karminę skolą vaikui, ką galėtume palyginti su tuo, kai esate skolingi pinigų bankui. Kai skola yra išmokėta, tėvai yra išpildę savo įsipareigojimus vaikui.

Tuo noriu pasakyti, kad tokiuose santykiuose gali nebūti jokios meilės tarp vaiko gyvybės srauto ir tėvo/motinos gyvybės srauto. Tiesą sakant, tarp jų gali būti daug negatyvių jausmų, atėjusių iš ankstesnio gyvenimo. Aukščiausias potencialas tokioje situacijoje yra toks, kad tiek vaikas, tiek ir jo tėvai įveiktų visus negatyvius jausmus vienas kitam, išspręstų savo sužeistos psichikos problemas, subalansuotų karmą vienas su kitu ir susikurtų pozityvius bei meile grįstus santykius.

Deja, šis potencialas retai išsipildo, kai vaiko gyvybės srautas yra sužeistas. Pagrindinė to priežastis yra dvasinio supratimo trūkumas vakarų kultūroje. Kadangi žmonės nežiūri į gyvenimą kaip į dvasinio augimo galimybę, vaikas ir tėvai dažnai dar labiau sustiprina savo negatyvius jausmus vienas kitam. Ir tai iš tiesų yra liūdnas dalykas, nes tai gali sukliudyti jiems subalansuoti savo karmą vienam su kitu.

Geriausias dalykas, kurį galėtumėte padaryti, būdami dvasiškai sąmoningais tėvais tokioje situacijoje, būtų pakeisti savo požiūrį į vaiką ir imti ryžtingai stengtis išsigydyti savo negatyvius jausmus ir emocines žaizdas, susijusias su vaiku. Tuomet galite stengtis daryti viską kas įmanoma, kad padėtumėte vaikui ir galėtumėte subalansuoti savo karmą su vaiku. Į tai gali įeiti dvasiniai pratimai, pavyzdžiui šaukinių arba invokacijų kalbėjimas šiai karmai sudeginti.

Jeigu iš tiesų įveiksite savo negatyvius jausmus ir subalansuosite karmą su savo vaiku, būsite įvykdę savo dvasinius įsipareigojimus tam vaikui. Jeigu vaikas nereaguos į tai pozityviu būdu, gali būti teisėta paprasčiausiai nutraukti ryšį su vaiku.

Prašau, nesupraskite klaidingai to, ką sakau. Puikiai žinau, kad yra daug tėvų, kurie bėga nuo atsakomybės savo vaikams. Prašau, neiškreipkite mano pastebėjimų ir neinterpretuokite jų imdami galvoti, kad pateisinu tokį elgesį. Nepateisinu nė vieno žmogaus, vengiančio prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Čia tiesiog kalbu apie tai, kad iš tiesų galite pasiekti tokį tašką, kuomet būsite išpildę savo atsakomybes vaikui, ir jums abiems tuomet būtų geriau tiesiog judėti toliau.

Jeigu vaikas nerodo jokio noro palikti savo negatyvių jausmų jums, jeigu nenori iš jūsų mokytis ir nenori priimti nieko, ką jam siūlote, tuomet jums gali būti teisėta sakyti: „Esi savarankiškas! Turiu judėti pirmyn savo gyvenime ir jeigu tu nenori judėti pirmyn, turėsiu tave palikti.“ Ir tai iš tiesų yra užslėpta prasmė, slypinti už kai kurių mano teiginių, išsakytų prieš 2000 metų, kuomet pasakiau kelis labai griežtus teiginius, kuriuos labai daug žmonių neteisingai suprato:

Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. (Mato 10,35)
Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. (Mato 10,37)

Už šių teiginių slypinti prasmė yra ta, kad jūsų gyvenimo tikslas yra judėti pirmyn savo dvasiniu keliu ir įkūnyti savo Kristiškumą. Jeigu sumokėjote savo karminę skolą ir vaikas tampa akmeniu po kaklu, stabdančiu jūsų progresą dvasiniame kelyje, tuomet jums gali būti teisėta palikti vaiką ir judėti pirmyn savo keliu.

Suprantu, kad daugeliui žmonių šis teiginys pasirodys labai provokuojantis, tačiau tokia yra tiesa. Tiesiog sakau, kad dvasiškai sąmoningas žmogus tiesiog neims ir nepabėgs nuo vaiko. Tačiau galite judėti toliau, kai esate išpildę savo atsakomybes vaikui, nes tuomet suvokiate, jog taip pat esate atsakingi ir už savo gyvybės srautą. Jeigu vaikas nenori judėti pirmyn, tai kokia tuomet prasmė stabdyti savo pačių dvasinį progresą iš klaidingai suvokiamo pareigos jausmo vaikui? Kam stabdyti savo progresą, jeigu nepadedate vaikui? Iš dviejų neteisybių negimsta teisybė.

Jei norite pilnai tai suprasti, jums reikia dar kartą pažvelgti į faktą, kad vaikas yra visiškai atskiras gyvybės srautas, turintis savo savarankišką laisvą valią. Kai atnešate vaiką į pasaulį, turite tam tikrą atsakomybę suteikti šiam vaikui geriausią įmanomą startą gyvenime. Tačiau ateina metas, kai vaikas turi išskristi iš lizdo ir prisiimti atsakomybę už savo paties gyvenimą. Kai vaikas yra pasiekęs pakankamą amžių, kad galėtų priiminėti savarankiškus sprendimus, arba kai pasiekia tašką, kuomet sukelia absoliutų maištą prieš jus arba atstumia jus kaip tėvus, nebesate atsakingi už vaiko pasirinkimus. Ir, tiesą sakant, jūs niekada ir nebuvote atsakingi už vaiko pasirinkimus, nors, kai vaikas yra jaunesnis, jūs iš tiesų esate atsakingi už tai, kad padėtumėte jam priimti geriausius įmanomus sprendimus.

Tuo tiesiog noriu jums pasakyti, kad yra absoliučiai būtina bet kuriam dvasios ieškotojui pasiekti tašką, kuomet jis suvoktų ir pilnai priimtų, jog nėra atsakingas už kitų žmonių daromus pasirinkimus. Esate atsakingi tik už savo pačių gyvenimą ir savo pačių pasirinkimus. Nesate atsakingi už kitų žmonių pasirinkimus. Galite mėginti padėti jiems padaryti geriausius įmanomus pasirinkimus, tačiau niekada neturėtumėte įkliūti į spąstus, kuomet imate mėginti šiuos pasirinkimus daryti už juos.

Jeigu visi žmonės suprastų gilią tiesą šiame teiginyje, maždaug 80 procentų konfliktų ir problemų, kuriuos šiuo metu regite šioje planetoje, galėtų būti labai greitai išspręsta, nes jie iš tiesų kyla iš šio klaidingo manymo, kad esate atsakingi už kitų žmonių pasirinkimus.

Kol dar nenutolau nuo pagrindinės temos, sugrįžkime į situaciją, kurioje pasirenkate gimdyti sužeistą gyvybės srautą iš meilės šiam gyvybės srautui. Šiuo atveju, jūs jau turite stiprią meilę šiam gyvybės srautui ir svarbu, kad toliau šią meilę puoselėtumėte, net jeigu jūsų vaikas yra toks sužeistas, kad negali pilnai atsakyti į jūsų meilę. Tokiuose santykiuose yra labai svarbu neleisti, kad jūsų meilė vaikui pavirstų klaidingu atsakomybės jausmu, kurį ką tik aprašiau. Vietoj to, turėtumėte jausti užuojautą ir suprasti, kad vaiko žaizdos gali nustatyti tam tikras ribas jūsų santykiams.

Kaip paaiškinau anksčiau, jūsų vaikas gali būti taip giliai sužeistas, jog gali neturėti jokios galimybės iki galo pagyti per vieną gyvenimą. Todėl gali būti, kad jūsų vaikas nebus tobulas pilietis pagal jūsų kultūros ir visuomenės apibrėžtus standartus. Jeigu sugebėsite išvengti klaidingo atsakomybės jausmo, galėsite leisti vaikui daryti su savo gyvenimu, tai ką jis nori daryti, nereikalaudami ir nesitikėdami to, kas jam yra neįmanoma dėl jo gyvybės sraute egzistuojančių žaizdų.

Ir tuomet galėsite išvengti jausmo, kad esate atstumiami, ir galėsite išvengti nusivylimo, ir vietoj to žiūrėsite į vaiką kaip į sužeistą gyvybės srautą, kuriam galite siekti padėti ir duoti jam tiek meilės, kiek jis sugeba jos priimti. Kitaip tariant, nesieksite prievarta primesti savo meilę ar pagalbą vaikui, bet duosite pagal vaiko ribotą gebėjimą priimti.

Jeigu sugebėsite išlaikyti šį požiūrį, galėsite susikurti konstruktyvius santykius su vaiku, kurie tęsis visą jo likusį gyvenimą. Ir tuo atveju gali būti, jog jums pavyks palaipsniui padėti vaikui išsigydyti savo žaizdas ir padaryti didelį progresą tame gyvenime. Ir tai iš tiesų būtų labai pozityvus rezultatas, net jeigu vaiko gyvenimas būtų toli gražu ne idealus pagal pasaulietišką ar dvasinį standartą. Matote, žmonėms nėra būtina gyventi tobulą gyvenimą, kad galėtų daryti dvasinį progresą. Dievas neteisia taip, kaip teisia žmonės.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels