Sudėtingi santykiai su motina
Klausimas: Nelabai sutariu su savo biologine mama. Ji negali pakęsti avataro šviesos. Daug dirbau prie savo psichologijos išrišimo, tad įgijau imunitetą ir skaidrumą iš jos ateinantiems mano energetinio lauko puldinėjimams. Tačiau man tai yra sunki sritis. Norėčiau jūsų patarimo.
Kimas: Klausimas yra ilgesnis, bet leisiu Motinai Marijai tai pakomentuoti.
Atsakymas iš Pakylėtosios Mokytojos Motinos Marijos per Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2026 m. Kazachstano konferencijoje.
Turi pripažinti, kad atlikai nuoširdų darbą. Padarei progresą. Tačiau vis dar yra kažkas, ko savyje nepamatei, ir būtent tai tave skatina reaguoti. Kaip daug kartų paaiškinome, pasąmonės savasčių įveikimas yra procesas, laipsniškas procesas. Tai dažnai gali būti ganėtinai ilgas procesas, kadangi egzistuoja įvairios savastys, kurios slepia kitas savastis. Pirmiau turite išrišti tam tikras savastis, kad galėtumėte prisikastų prie tų, kurios slepiasi už kitų savasčių. Jums tiesiog reikia pažvelgti į šį procesą ir tarti, kad kol jumyse kyla reakcija į bet kokį žmogų, kuris jums yra svarbus jūsų gyvenime, jumyse yra kažkas, ko neišrišote.
Yra kažkokia savastis, kurios dar nepamatėte. Ir ką jūs galite padaryti, kas galėtų jums padėti pamatyti šią savastį, tai galite nuspręsti pažvelgti į situaciją iš kitokio kampo, iš kitokios perspektyvos. Jūs, pavyzdžiui, galite užduoti sau klausimą, na, galite atsisėsti, galbūt iš pradžių sukalbėti šaukinį, pasiimti tuščią popieriaus lapą ir užduoti sau klausimą: kokių sau dar neuždaviau klausimų apie šią situaciją? Ir tuomet spontaniškai užrašote viską, kas jums ateina. Ir tuomet matote, jeigu tai rodo į tam tikras pasąmonės savastis, kurias jums reikia išrišti, tuomet naudojatės įrankiais ir mokymais, kuriuos mes perdavėme knygoje „Išsigydykite savo dvasines traumas“ ir kitose knygose, tai savasčiai išrišti. Iš esmės, kai turite žmogų savo gyvenime, ar tai mūsų jūsų mama ar kažkas kitas, kuris verčia jus dažnai reaguoti, taip yra dėl to, kad savo Dangiškajame Plane pasirinkote gyventi artimoje aplinkoje su tuo žmogumi, nes norėjote, taip sakant, priversti save spręsti šias psichologines problemas, kurių neišsprendėte ankstesniuose gyvenimuose.
Turite persijungti ir suvokti, kad jūs patys tai pasirinkote, tai neįvyko atsitiktinai, ir tai yra puiki galimybė augti. Nes jeigu sugebėsite įveikti savastis, kurias turite ir kurios jus verčia reaguoti į šį žmogų, padarysite labai reikšmingą progresą savo dvasiniame kelyje.
Taip pat padariau klaidų ir susikūriau karmą savo santykiuose su ja. Ar violetinės šviesos kvietimas yra geriausias būdas subalansuoti karmą?
Ne, geriausias būdas subalansuoti karmą yra išrišti psichologiją, nes ką jūs darote, kai reaguojate į žmogų? Jūs nudažote energiją žemesne vibracija. Ir violetinės šviesos iškvietimas gali padėti jums transmutuoti žemesnę energiją, bet net jeigu ją visą transmutuotumėte, jeigu neįveiksite atskirosios savasties, kuri jus verčia reaguoti, jūs tiesiog ir vėl reaguosite ir sugeneruosite daugiau energijos. Ir yra žmonių ankstesnėse pakylėtųjų mokytojų dispensacijose, kurie naudojosi violetine liepsna šiuo būdu. Jie susikūrė tam tikrą karmą, iškreipė energiją, tuomet kalbėjo violetinę liepsną, labai koncentruotai kurį laiką, kad visa tai transmutuotų.
Tačiau kadangi nepažvelgė į psichologiją, jie tiesiog susikūrė naują karmą, susikūrė naują nesubalansuotą energiją. Ir dabar jie turi viską pradėti nuo pradžių. Ir tiesiog ateina momentas, kai Sen Žermenui tenka sakyti: aš įgalinu šį žmogų nedirbti su savo psichologija, ir todėl daugiau nebegaliu padauginti violetinės liepsnos šaukinių, kuriuos šis žmogus kalba.
Ir tuomet galiausiai, kad galėčiau užsitarnauti savo pakylėjimą, kad ir kada tai įvyktų, ar man reikia būti visiškai neprisirišusia ir į nieką nereaguoti, ką mano biologinė mama sako arba daro? Ačiū tau, Motina Marija. Žinau, kad tu niekada nepultum mano šviesos.
Na, trumpas ir brutalus atsakymas yra, jog tam, kad pakiltumėte, turite nebereaguoti į nieką Žemėje. Tai yra Gautamos Budos istorija, kai jis sėdėjo po figmedžiu, o taip pat Jėzaus istorija, kai jis kabėdamas ant kryžiaus atidavė paskutinę šmėklą, kuri buvo jo paskutinė atskiroji savastis. Taip, jeigu kalbėtume visiškai atvirai, privalote atiduoti viską, kad galėtumėte pakilti. Na ir dabar, šį teiginį reikėtų paaiškinti, nes vis dar galite turėti tam tikrą neišrištą psichologiją, kurią pabaigiate išrišti palikę kūną.
Tačiau kai kalbame apie reakcinius šablonus į kitus žmones, konstruktyviausia būtų daryti prielaidą, kad taip, turite visa tai paleisti, ir save į tuos santykius įstatėte būtent dėl to, kad priverstumėte save tai įveikti. Sakai, kad aš niekada nepulčiau tavo šviesos, ir, žinoma, esi visiškai teisi. Aš to nedaryčiau, nes esu pakilusi. Man tavo šviesa taip pat nekelia visiškai jokios grėsmės. Tačiau turėtum pamąstyti, ar kažkaip kartais neįėjai į šią proto būseną, kurioje samprotauji, jog tavo motina daro tai, ką ji tau daro dėl to, kad puola tavo šviesą.
Žinoma, bent kai kurios tavo motinos reakcijos į tave gali būti dėl to, kad ji turi atskirąją savastį, tačiau ta atskiroji savastis joje reaguoja į atskirąją savastį tavyje. Tai nebūtinai reiškia, kad ji reaguoja į tavo šviesą. Tai taip pat gali būti atskiroji savastis, kurios dar nepamatei. Ir tau reikėtų bent jau būti atvirai šiai galimybei, kad galėtum pamatyti savastį. Ir būtent dėl to, vėlgi, kaip sakiau, pamėgink pažvelgti į situaciją iš kitokio kampo, iš kurio niekada į ją nežiūrėjai, ir užduok sau klausimus, kurių niekada anksčiau sau nebuvai uždavusi.
Ir tuomet padėsiu tau įgyti didesnį aiškumą apie tai, jeigu paprašysi mano pagalbos.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com