Kodėl ego nori, kad manytumėte, jog pasaulis yra pilkas
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2006 gegužės 16 d., per Kim Michaels
Kaip paaiškinau ankstesniuose mokymuose, ego veikia vien dualizmo karalijos ribose. Kai nusileidžiate į žemiausią dualistinio mąstymo aspektą, imate pasaulį matyti juodai baltu, tai reiškia, kad visada esate teisūs, o visi, kurie jums prieštarauja, visada klysta. Samprotaujama labai paprastai. Žmonės apsibrėžia tam tikrą tikėjimo sistemą ir suteikia jai neklystamumo statusą, sakydami, kad ši tikėjimo sistema yra vienintelė teisinga, tai reiškia, jog jie mano, kad ji yra absoliučiai teisinga, ir joje nėra jokių klaidų. Jeigu pasinaudotume mano šiuose mokymuose naudojama terminologija, galėtume sakyti, kad šie žmonės mano, jog jų tikėjimo sistema yra gimusi vien iš Kristaus tiesos, ir ji nė kiek nėra paveikta antikristo proto iliuzijų.
Tačiau realybėje šis samprotavimas kyla iš ego troškimo paversti save autoritetu, kuriuo niekas negalėtų abejoti. Tai yra mėginimas sukurti išorinę regimybę, jog dėl to, kad priklausote vienintelei tikrai tikėjimo sistemai, garantuotai būsite išganyti. Daugeliui žmonių tai taip pat leidžia pasijausti geresniais už visus tuos, kurie nepriklauso jų tikėjimo sistemai. Jeigu sąžiningai pažvelgtumėte į pasaulį, pamatytumėte, kad net ir šiandien daugelis žmonių yra įstrigę šiame požiūryje į gyvenimą. Jie yra labai akivaizdžiai įsitikinę savo teisingumu, jie teisia kitus ir jaučiasi esantys geresni už kitus. Akivaizdus pavyzdys yra bet kurios religijos fundamentalistai.
Jeigu esate kada nors bendravę su tokiais žmonėmis, žinote, kad su jais gali būti nepaprastai sunku palaikyti normalų pokalbį. Ir yra praktiškai neįmanoma diskutuoti apie ką nors, kas išeina už jų įsitikinimų ribų ar šiems įsitikinimams prieštarauja. Jeigu mėginsite padėti jiems pamatyti, kad jų įsitikinimai yra riboti ar gal net neteisingi, paprastai susidursite su labai priešiška reakcija. Ekstremaliausiais atvejais, tokie žmonės netgi yra pasirengę nužudyti kiekvieną, kas grasina jų tikėjimo sistemai, kaip, pavyzdžiui, musulmonų fundamentalistas, įvykdantis savižudybę susisprogdinimu, kad apgintų islamą. Arba krikščionių kryžiuotis, ginantis žemės lopinėlį, pavadintą Šventąja Žeme – lygtai Dievas – dvasinė būtybė – būtų kada nors norėjęs, kad žmonės vienas kitą dėl ko nors žudytų materialiame pasaulyje. Kai žmonės yra nuėję į šiek tiek mažesnį kraštutinumą, jie jums užklijuos etiketę, sakydami, kad esate iš velnio (ar bet kokią kitą negatyvią etiketę) ir atsisakys su jumis kalbėti. Ir, žinoma, tokie žmonės yra nepasiekiami dvasiniam mokytojui.
Išsilaisvinimas nuo ekstremizmo
Kas gali ištraukti žmones iš šitos būsenos, kurioje jie yra aklinai uždarę savo protus? Na, realybė yra tokia, kad šių žmonių Sąmoningasis AŠ atsisakė priiminėti sprendimus. Sąmoningasis AŠ pasitraukė į savo susikurtą tvirtovę, ir savo ego paskyrė šios tvirtovės sargu. Ego rolė yra pastatyti tvirtovės sienas, per kurias niekas negalėtų prasiveržti ir pažadinti Sąmoningojo AŠ būtinybei vėl priiminėti sprendimus. Bet, žinoma, kaip įrodė viduramžių pilys, bet kuri tvirtovė, kuri yra sukurta neleisti pasauliui patekti į vidų, taip pat neleis ir jos gyventojams iš jos išeiti, šitaip tapdama kalėjimu.
Neišvengiama pasekmė yra tokia, kad ego veikia kaip kompiuteris, robotiškai vykdantis savo programavimą ir vedantis žmogų vis giliau ir giliau į juodai balto mąstymo kraštutinumą. Žmogų tai privers būti nuolatiniame konflikte su kitais žmonėmis, ir kai konfliktas bus tapęs pakankamai ekstremalus, Sąmoningasis AŠ galiausiai gali nubusti ir suvokti: „Nebegaliu daugiau to daryti. Turi būti geresnis būdas!“
Jeigu Sąmoningasis AŠ bus pasirengęs prisiimti bent dalinę atsakomybę už savo situaciją, jis dabar galės apsigręžti ir pradėti kelionę aukštyn, kuri palaipsniui jį išves iš ego pastatyto kalėjimo. Tačiau egzistuoja trys pagrindiniai faktoriai, galintys stabdyti šį augimą:
Proto kalėjimas buvo sukurtas kaip tvirtovė, kurios paskirtis buvo „ginti“ Sąmoningąjį AŠ nuo būtinybės priiminėti sprendimus. Tad Sąmoningasis AŠ gali būti emociškai prisirišęs prie kalėjimo saugumo ir patogumo. Tai gali pasireikšti nenoru rizikuoti, priiminėjant sprendimus, arba prisirišimu prie įsitikinimų, iš kurių yra sukurta tvirtovė. Jis gali laikytis įsikibęs į saugumą, kad išvengtų jausmo, jog yra pažeidžiamas.
Ego nori, kad Sąmoningasis AŠ tikėtų melu, kad, jeigu nepriiminėsite jokių sprendimų, negalėsite padaryti klaidų. Tačiau realybė yra tokia, jog dėl to, kad turite laisvą valią, sprendimas nepriiminėti sprendimų vis tiek yra sprendimas. Jeigu nepriiminėjate sprendimų, leidžiate šiuos sprendimus priiminėti savajam ego. Visi ego sprendimai yra klaidos, ta prasme, kad jie jūsų nepriartins prie vienovės su Dievu.
Ego išlikimo instinktas mėgins išlaikyti jus už tvirtovės sienų, kuomet jis jausis gebantis kontroliuoti jus ir pasaulį. Todėl ego aktyviai ir agresyviai sieks sukliudyti jums pakilti į naują dvasinio kelio lygmenį.
Ką turiu omenyje, kalbėdamas apie pakilimą į naują kelio lygmenį? Na, egzistuoja daug galimų būdų padalinti dvasinį kelią į lygius arba etapus. Šiame kontekste kalbu apie tai, kad pasiekiate tašką, kuomet imate permatyti dualistinio mąstymo klaidingumą. Imate matyti patį mišką, užuot buvę apakinti individualių medžių. Ir tuomet galite pradėti sąmoningai siekti nedualistinės Kristaus tiesos.
Ego ir šio pasaulio jėgos imsis labai stipraus puolimo prieš kiekvieną žmogų, pradėjusį kilti virš dualizmo. Jos padarys viską, ką tik pajėgs sugalvoti, kad tik išlaikytų jus įstrigusius dualistiniame mąstyme. Tačiau vienintelis būdas, kuriuo jos tai gali daryti, yra naudotis antikristo proto dualizmu. Tačiau tai yra grėsmingas ginklas, nes jis yra žymiai subtilesnis nei mano dauguma dvasios ieškotojų.
Nuo vieno kraštutinumo prie kito
Kaip paaiškinau ankstesniame mokyme, daugelis žmonių pradėjo palikti ekstremalų savanaudiškumą, atsiversdami į religiją, kuri kalba apie Dangų ir pragarą. Šie žmonės paprastai yra vadinami religingais žmonėmis, ir jie vis dar tebėra giliai įstrigę juodai baltame mąstyme. Iš esmės jie man yra nepasiekiami, ir dauguma jų iš karto atmestų šią svetainę.
Šiandieniniame pasaulyje daugelis žmonių pradėjo matyti juodai balto požiūrio į religiją ribotumus. Kai kurie iš šių žmonių vis dar tebepriklauso tradicinėms religijoms, kai tuo tarpu kiti siekia universalesnio dvasingumo arba priklauso kokiai nors Naujojo Amžiaus organizacijai. Visiems šiems žmonėms bendra yra tai, kad jie pradėjo palikti juodai baltą, baime paremtą, teisiantį požiūrį į religiją. Tai yra žmonės, kuriuos galėtume pavadinti dvasios ieškotojais. Jie suvokia, kad dvasinė gyvenimo pusė yra didesnė nei tai, ką galima atrasti juodai baltose doktrinose ir aktyviai ieško aukštesnio supratimo. Tai yra žmonės, kurie yra atviri mokymams, kuriuos pakylėtieji mokytojai perduoda šiame amžiuje, per šią svetainę ir kitomis priemonėmis.
Esmė ta, kad dvasios ieškotojai reprezentuoja didžiausią potencialą apgręžti šią planetą aplinkui ir pakylėti žmoniją į aukštesnį lygmenį. Problema yra ta, kad dabartiniu metu tai yra tik potencialas. Šiam potencialui realybe pavirsti trukdo tai, kad pernelyg daug dvasios ieškotojų įstrigo dualistinio mąstymo formoje, kuri taip kardinaliai skiriasi nuo juodai balto mąstymo, kad žmonės tiki, jog ji yra aukščiau dualizmo. Tačiau realybėje tai tiesiog yra juodai balto mąstymo priešingas kraštutinumas.
Ir štai yra viena idėja, kurią norėčiau, kad visi nuoširdūs dvasios ieškotojai suvoktų. Gyvenate planetoje, kuri yra kaip prietemos zona. Į žmonijos sąmonės tankumą pro truputį pradėjo skverbtis dvasinė šviesa. Tačiau tamsos vis dar tebėra tiek daug, kad šviesa ir tamsa gali susilieti į pilkus šešėlius, dėl kurių pasidaro labai sunku atskirti tai, kas tikra, nuo to, kas netikra. Todėl žmogiškasis ego ir šio pasaulio princas gali ir toliau naudotis dualistinės sąmonės subtilumu, kad ištrintų skirtumą tarp to, kas tikra, ir to, kas netikra.
To pasekoje, šiuo metu šioje planetoje nėra nė vienos koncepcijos, tiesos ar dvasinio mokymo, kurių negalėtų iškreipti žmogiškasis ego. Ego bet kurią idėją mėgins paversti dualistine idėja, padėdamas šią idėją ant skalės su kitomis dualistinėmis idėjomis – ir paprastai supriešindamas šią idėją su kita idėja. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai žengsite didelį žingsnį pirmyn dvasiniame kelyje, jūsų ego pakartos savo niekada nesibaigiantį žaidimą, siekdamas sukurti du kraštutinumus ir siekdamas įtraukti jus į vieną iš šių kraštutinumų. Kai priartėsite prie suvokimo, kad jums jau gana vieno iš šių kraštutinumų, jūsų ego iš karto mėgins jus priversti peršokti į priešingą kraštutinumą. Jo tikslas yra neleisti jums palikti dualistinio mąstymo būdo ir pakilti į aukštesnį lygmenį.
Kaip sakiau, daugumai dvasios ieškotojų jau yra gana juodai balto požiūrio į religiją. Jiems jau gana fanatizmo ir jie suvokia šio teiginio klaidingumą: „Mūsų religija yra vienintelė tikra ir todėl mes visada esame teisūs, o tie, kurie su mumis nesutinka, yra blogi žmonės ir eis tiesiai į pragarą.“ Dauguma jų atsitolino nuo šio požiūrio, ir tai yra žingsnis teisinga linkme. Problema čia yra ta, kad ego mėgins priversti šiuos žmones nueiti į priešingą kraštutinumą, ir pernelyg dažnai jam pasiseka tai padaryti.
Kokia yra juodai balto mąstymo priešingybė? Tai yra tokia mąstymo forma, kurioje niekas nėra juodai balta, nes viskas yra pilka. Tai pagimdo daug problemų, tačiau norėčiau trumpai paminėti pagrindines iš jų:
Religingi žmonės yra linkę manyti, kad yra tik viena tikra religija – jų pačių religija, kas neišvengiamai veda prie religinės netolerancijos. Dvasios ieškotojai atsitolino nuo religinės netolerancijos, tačiau ėmė tikėti, kad religinė tolerancija reiškia, jog turite visas religijas priimti kaip vienodai vertingas, tai reiškia, jog jums nereikia mėginti įvertinti idėjos teisingumo ar klaidingumo. Tiesiog tikėkite ir leiskite kitiems tikėti.
Daugelis religingų žmonių turi teisiantį ir netolerantišką požiūrį į kitų religijų narius. Dauguma dvasios ieškotojų neteisimą laiko dorybe, tačiau kraštutinė to pasekmė yra ta, jog jie beveik bet kokius įsitikinimus ar elgesio formas laiko priimtinais. Ar bent jau galvoja, kad niekada neturėtų pasisakyti prieš kitų žmonių įsitikinimus ar elgesį.
Daugelis religingų žmonių jaučia grėsmę iš tų, kurie su jais nesutinka ir dažnai reaguoja į tai priešiškumu ir pykčiu. Ir, žinoma, tai neleidžia jiems laikytis mano įsakymo mylėti vienas kitą kaip aš juos myliu – kas atveda prie veidmainystės. Jie teigia esantys krikščioniai, tačiau jų elgesyje nėra meilės. Dauguma dvasios ieškotojų kiaurai permato tokį veidmainiškumą ir nuoširdžiai siekia su kiekvienu sutiktuoju elgtis su meile. Tačiau jie taip pat tiki, kad elgesys su meile reiškia, jog visada turėtumėte būti švelnūs ir niekada neturėtumėte mesti iššūkio žmonių iliuzijoms.
Šio požiūrio rezultatas yra toks, kad daugelis dvasios ieškotojų patikėjo, jog tam, kad darytų Dievo darbą ir pakeltų planetos sąmonę, jiems tiesiog reikia išvengti akivaizdaus juodai balto mąstymo kraštutinumo. Jie mano, kad pakanka būti tolerantiškais ir mylinčiais, ir nemato, jog tai tiesiog yra dar viena tvirtovė, kuri buvo pastatyta, kad sukliudytų jų Sąmoningajam AŠ priiminėti savarankiškus sprendimus.
Jie nesuvokia, kad ego, kuris anksčiau būdavo teisiantis, kuomet – ankstesniuose gyvenimuose – jie buvo įstrigę juodai baltame mąstyme, dabar transformavosi į ego, kuris atrodo labai visus mylintis ir visiems atrodo linkintis gero. Užuot galutinai įveikę savąjį ego, jie leido ego chameleonui pakeisti spalvą, ir dabar jis įsiliejo į jų naują pasaulėžiūrą, kuomet būti pilku yra tapę dorybe, ir yra laikoma, jog pilkumas yra pranašesnis už buvimą juodai baltu. Dabar iš arčiau pažvelkime į aukščiau iškeltas mintis.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego iliuzijų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com