Ar Jėzus buvo visiškas ego maniakas?

Kim Michaels 2006 gegužės 28 d.


Paskutinėje mūsų diskusijoje apie Jėzaus gyvenimą,* baigėme tuo, kad jis buvo ką tik pradėjęs savo misiją vestuvėse Kanoje. Jis nusprendė žengti tą paskutinį negrįžtamą žingsnį, kuomet žinojo, kad jo misija tapo vieša ir jis nebegali nieko padaryti, kad tai sustabdytų. Dabar aptarsime pagrindinį Jėzaus misijos ciklą – jo tikrąją, trejus metus trukusią misiją, kuomet jis vaikščiojo po Palestiną, susidurdamas su žydų religijos vadų pasipriešinimu. Bet nepaisant to, jis tiesė ranką žmonėms – tiems, kuriuos žydai laikė atstumtaisiais.

Mąstant apie Jėzaus misiją, aiškėja tai, kad mums visiems nuo vaikystės buvo diegiamas labai ribotas, labai stabmeldiškas požiūris į jo misiją ir gyvenimą. Kaip kalbėjome pirmoje mūsų diskusijoje apie jo gimimą, jis buvo iškeltas ant pjedestalo, ir mes nebematome jokių sąsajų tarp jo misijos ir mūsų pačių misijos gyvenime. Manome, jog negalėtume sekti jo pėdomis. Betgi Jėzus sakė: „Kas tiki manimi, darys darbus, kuriuos aš darau ir dar didesnius darys,“ ir šis vienas sakinys yra Jėzaus misijos esmė.

Paprastas klausimas, kurį mums reikia sau užduoti, yra toks: „Ar tikime, kad Jėzus Kristus buvo visiškas ego maniakas?“ [Juokas]

Viskas labai paprasta. Pamąstykite apie šį klausimą. Ar jis buvo visiškas egoistas? Ar jis atėjo pasirodyti, kad yra daug geresnis už kitus, kad yra taip nepalyginamai aukščiau už mus, jog mes niekada negalėtume jo pasiekti?

Kita šio klausimo versija būtų sakyti: „Kodėl Dievas atsiuntė savo ‘vienatinį Sūnų’ į šią Žemę?“ Paimkime tradicinę krikščionių doktriną, kuri sako: „Jėzus buvo vienintelis Dievo Sūnus,“ arba „Jėzus buvo Dievas nuo pat pradžių.“ Kaip kalbėjome pirmoje paskaitoje, katalikų bažnyčia sako, kad jis yra
„gimęs, bet ne sukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu.“ Kitaip tariant, jis neturėjo pradžios. Nuo pat pradžių jis buvo nepalyginamai aukščiau už mus. Ji taip pat sako, kad mes visi likusieji gimėme nusidėjėliais.

Tad dabar užduokite sau klausimą: Jeigu Dievas yra geranoriškas Dievas, ar tuomet yra logiška, kad Jis mus būtų sukūręs vargšais nusidėjėliais, kurių jau pačioje prigimtyje – Dievo sukurtoje – yra užkoduota nusidėti. Ir tuomet jis čia žemyn pasiunčia Jėzų, kaip vienatinį savo Sūnų, kad parodytų mums, koks tobulas yra Jėzus, idant galėtume pasijusti dar blogiau dėl to, kokie esame vargšai. [Juokas] Tačiau Dievas sukūrė Jėzų ir Dievas sukūrė mus. Tad, jeigu Dievas mus sukūrė vargšais nusidėjėliais ir pasiuntė Jėzų, kad paskatintų mus jaustis blogai dėl to, kokiais jis mus sukūrė, tuomet jis negali būti geranoriškas Dievas. Nėra jokio tarpinio varianto.

Tad arba Dievas yra kažkoks keistas šizofreniškas Dievas [Juokas] arba krikščioniška doktrina yra keista šizofreniška doktrina. Rinktis jums, nes tai nesuderinama. Nebent pavirstumėte Jėzaus taip vadintais „aklais aklų vadų pasekėjais,“ atsisakydami mąstyti apie tai, ką akli krikščionybės vadai pasakoja žmonėms jau 1500 metų ir dar ilgiau.

Tad būtent iš to mums reikia pabusti, ir tie iš mūsų, kurie jau esame pabudę, mums reikia ryžtis tapti atviromis durimis, žadinant tuos, kurie jau – vidiniuose lygmenyse – suvokia, kad krikščionybėje kažko trūksta, kad joje tiesiog nesueina galai. Tačiau jie dar sąmoningai neatliko šio šuolio, kuomet būtų drįsę į tai pažvelgti, būtų drįsę sekti tuo, ką jau žino savo širdyje, ir tarti: „Bet juk popiežius nuogas!“ [Juokas]

Ar iš tiesų tikime tuo, ką sakė Jėzus?

Tad paprastas faktas yra toks, kad Jėzus sakė: „Tie, kurie tiki manimi, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar didesnius darys.“ Tad arba Jėzus buvo melagis arba mums reikia suprasti, ką iš tiesų reiškia šie jo žodžiai. Ir, žinoma, faktas yra toks, kad Dievas mūsų nesukūrė nusidėjėliais; Dievas mus sukūrė savo sūnumis ir dukterimis. Tačiau mes čia neatėjome su pilna Dievo sąmone, su pilna Kristaus sąmone, kurioje save regime vienovėje su Dievu, su savo pačių aukštesniąja Esybe, su savo AŠ ESU Esatimi.

Mes čia atėjome su ribota savimone ir mums yra skirta augti šioje savimonėje, kol galėsime pilnai priimti savo vienovę su savo pačių aukštesniąja Esybe. Ir tuomet galėsime sakyti kartu su Jėzumi: „Aš ir mano Tėvas esame Viena.“ Ir būtent dėl to Jono evangelija sako: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo Sūnumis.“ Vėlgi, šį teiginį dauguma krikščionių pamokslautojų, atvirai sakant, tiesiog ignoruoja. Ir jeigu jiems pateiksite šį teiginį, jie arba atsisakys apie tai kalbėti, arba sumąstys kokį nors painų išvedžiojimą, kodėl šie žodžiai negali reikšti to, kas jais iš tiesų yra sakoma. [Juokas]

Tad faktas yra toks, kad Jėzus mums paliko daug užuominų apie savo gyvenimą. Ir todėl jis nori, kad į jo gyvenimą ir į jo misiją žiūrėtumėme kaip į pavyzdį kelio, kurį jis pademonstravo ir kuriuo mes visi galime eiti, kelio į Kristiškumą.

Jo misija nebuvo – kaip mums buvo tvirtinama – pavyzdys pranašesnės būtybės, staiga pasirodžiusios tobulame pavidale. Net ir treji jo misijos metai buvo augimo periodas, kurio metu jis perėjo skirtingus etapus, galiausiai pasiekdamas Kristaus sąmonės pilnatvę. Tačiau kaip kalbėjome mūsų diskusijoje apie mirtį, net iki pačios pabaigos, jis tebeturėjo tam tikrus dalykus, tam tikrus lūkesčius, kuriuos turėjo atiduoti. Jis turėjo tam tikrą dvasią, kurią turėjo atiduoti, kad galėtų galutinai išsilaisvinti nuo šio pasaulio.

Tad mums reikia pažvelgti į jo misiją šiuo būdu ir reikia suvokti, kad mes taip pat turime misiją. Ir todėl mums reikia pažvelgti į tai, kaip Jėzus įvykdė savo misiją ir pasimokyti iš to, idant gautume užuominas, kaip galėtume įvykdyti savo misiją. Tai nebūtinai turi reikšti, kad privalome daryti tiksliai tai, ką darė Jėzus. Labai tikiuosi, kad šiame amžiuje mums nereikės būti prikaltiems prie fizinio kryžiaus, kad pademonstruotume savo Kristiškumą pasauliui.

Tad visada egzistuoja gilesnė prasmė už fizinių Jėzaus gyvenime vykusių įvykių. Jėzus fiziniame pasaulyje atvaizdavo kelią į Kristiškumą, padarydamas jį regimu visiems, kurie turi akis tai matyti. Tačiau visame kame gali slėptis gilesnė prasmė. Vandens pavertimas vynu – tai nereiškia, kad turime fiziškai paversti vandenį vynu, tiesiog turime paversti žmogiškosios sąmonės vandenį Kristaus sąmonės vynu. Vaikščiojimas vandeniu simbolizuoja emocinio kūno įvaldymą ir vaikščiojimą šiuo vandeniu. Ir kaip aptarėme, jo pademonstruotas audros sutramdymas – oras yra mentalinė karalija – taigi, tai reiškia minčių sutramdymą, kurios visą laiką mus trikdo ir atitraukia mus nuo vidinės ramybės.

Tačiau turime būti pasirengę matyti, kad Jėzus savo misijoje nesitaikė prie pasaulio ir prie to, kaip žmonės norėjo, kad jis elgtųsi. Jis buvo – visos savo misijos metu – susikoncentravęs į tai, kuo Dievas norėjo, kad jis būtų: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti. Tai Tėvas manyje daro darbus.“

Tad, kai žvelgiate į Jėzaus misiją, labiausiai įkvepiantis jo misijos aspektas man yra tai, kad jis mums parodė nuostabų pavyzdį žmogaus, kuris niekada neribojo to, ką Dievas per jį gali daryti. Ir būtent to mums reikia iš jo pasimokyti, tai yra, kad tai, kas buvo išreiškiama per Jėzų, nebuvo paties Jėzaus galia, tai nebuvo žmogiško, fizinio, istorinio asmens, kuriuo jis buvo, galia. Tai buvo Dievo Galia, tekanti per Jėzų.

Vidinė tiesa apie piktžodžiavimą?

Dar vienas klausimas, kurį mums reikia sau užduoti apie krikščionybę, yra šis: „Ką reiškia piktžodžiauti?“ Tiek daug krikščionių kalba apie piktžodžiavimą. Ir aš gaunu daugybę elektroninių laiškų į svetainę, kuriuose yra sakoma: „Tavo mokymai yra šventvagiški, tu piktžodžiauji ir kuo tikriausiai degsi pragare.“ Tačiau kas yra piktžodžiavimas? Na, piktžodžiavimas yra pirmųjų dviejų įsakymų pažeidimas: „Neturėk kitų Dievų tik mane vieną. Nesidirbink sau jokių stabmeldiškų atvaizdų.“

Susikuriate Dievo atvaizdą ir tuomet garbinate šį atvaizdą vietoj tikrojo Dievo, Gyvojo Dievo. Ir todėl neigiate Dievo Esatį ten, kur esate. Ir nesuteikiate Dievui galimybės leisti Jo galiai tekėti per jus ir įkūnyti savo karalystę Žemėje per jus. Ir būtent tai yra piktžodžiavimas, nes tai yra pati blogiausia piktžodžiavimo forma neigti Dievą ir neigti Dievą ten, kur esate, neigti, kad Dievas yra jumyse ir kad Dievas gali dirbti per jus.

Ir būtent dėl to Jėzus sakė: „Dievo Karalystė yra jumyse.“ Tad tai ne mes darome visus šituos dalykus. Jėzus neragina mūsų išsiugdyti išganytojo kompleksą, jis mus kviečia suvokti, kad, jeigu juo tikėsime, jeigu seksime jo pavyzdžiu, galėsime tapti atviromis durimis Dievo galiai tekėti į šį pasaulį. Ir būtent Dievo galia pakeis pasaulį, o ne mūsų pačių galia. Nes kitaip tai bus tik dar vienas nesibaigiantis ego žaidimas valdžia.

Ir jeigu pažvelgtumėte į religiją šiandien, pamatytumėte, kad daugelis religijų, o ypač krikščionybės religija, aklinai įsisuko į šį žaidimą valdžia, kuomet ego sako: „Mūsų religija yra geresnė už visas kitas religijas ir todėl visus turime atversti į mūsų religiją.“ Nėra siekio pakylėti žmones aukštyn, atnešti Dievo karalystę į Žemę. Ne, vienintelis dalykas, kurį mums reikia padaryti, yra paversti visus krikščionių religijos nariais. Ir jie tai pateisina kitu Jėzaus pasakytu teiginiu, kuomet jis sakė: „Eikite į visą pasaulį ir padarykite visus žmones mano mokiniais.“ Ir jis kalbėjo apie jų pakrikštijimą ir apie tai, kad tie, kurie bus pakrikštyti, bus išganyti, o tie, kurie nebus pakrikštyti, nebus išganyti. Ir jie tai interpretavo, jog tai reiškia, kad Jėzus norėjo, jog mes, tie, kurie save vadiname krikščioniais, eitume ir visus paverstume krikščioniais.

Bet Jėzus sakė ne tai. Ir galime tai matyti, pažvelgę į Jėzaus misiją ir iš jo elgesio su žydų religijos hierarchija, su valdžios elitu – kurie niekada nepriėmė jo kaip Mesijo, kurie jį pasmerkė nuo pat pradžių, ir visaip mėgino jį įvilioti padaryti tai, ką jie apibrėžė kaip šventvagystę, kad gautų pretekstą jį nužudyti. Kadangi už šventvagystę tais laikais buvo baudžiama mirties bausme. Jie jį atstūmė, kadangi buvo pernelyg prisirišę prie išorinės religijos, kurią Jėzus vadino „plačiu keliu, vedančiu į pražūtį,“ apie kurį Senajame Testamente yra sakoma: „Yra kelias, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi.“

Ir tai yra išorinis požiūris į religiją, kuomet galvojate, jog dėl to, kad priklausote išorinei religijai, jūsų išganymas bus garantuotas, jei tik laikysitės visų išorinių taisyklių. Ir todėl galėsite nusipirkti sau bilietą į Dangų. Galėsite priversti Dievą jus priimti, sakydami: „Žiūrėk, Dieve, koks aš geras pagal šitą šios religijos apibrėžtą standartą.“ Ir, žinoma, jie visi tiki, kad tai Dievas apibrėžė šį standartą. Tačiau realybė yra tokia, kad standartas, pagal kurį jie mėgina gyventi, yra stabmeldiškas įvaizdis, sukurtas jų pačių sąmonės – idant jie galėtų daryti tai, su kuo jaučiasi patogiai, idant galėtų nuslėpti savo ego, ir kad jiems nereikėtų atiduoti šio ego.

Tai yra išorinis kelias, netikras kelias, ir Jėzus šį kelią pasmerkė vėl ir vėl, ir vėl. Pats stipriausias jo išreikštas pasmerkimas buvo tuomet, kai kalbėdamas su savo mokiniais jis pasakė: „Jeigu jūsų teisumas nepranoks rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo, jokiais būdais neįžengsite į Dangaus Karalystę.“ Rašto aiškintojai ir fariziejai buvo anų dienų „gerieji krikščioniai,“ ta prasme, kad jie buvo gerieji žydai, darantys viską teisingai, žinantys išorinį įstatymą ir raidiškai juo sekantys.

Ir jie buvo įsitikinę, jog tikrai bus išganyti, dėl visų šitų išorinių savo padarytų dalykų. Ir štai čia ateina Jėzus ir sako: „Ne taip greitai! Jūs, vaikinai, neįžengsite į Dangų, jeigu nepasikeisite.“ Ir jie buvo šokiruoti ir pritrenkti, ir, žinoma, norėjo juo atsikratyti.

Kas yra pažinimo raktas?

Jis taip pat kalbėjo apie įstatymo mokytojus ir sakė: „Vargas jums įstatymo mokytojai! Jūs paėmėte pažinimo raktą. Patys nenorėjote įžengti ir tiems, kurie mėgino įžengti, trukdėte.“

Kas yra pažinimo raktas? Na, tai yra vidinis kelias pas Dievą, kuriuo eidami atrandame mumyse esančią Dievo Karalystę. Ir suvokiame, jog egzistuoja aukštesnė sąmonės būsena nei žmogiškoji sąmonės būsena, kurią Paulius šventraščiuose vadina kūnišku protu. Ir jis sako, kad kūniškas protas yra priešiškas Dievui, nes jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. Ir būtent apie tai mes kalbėjome, kalbėdami apie ego. Ego negali būti išganytas, jis negali būti padarytas priimtinu Dievo akyse.

Ir būtent dėl to vienintelis būdas įeiti į Dievo Karalystę yra leisti ego mirti ant kryžiaus, kaip pademonstravo Jėzus. Tuo būdu padarant tai, ką sakė Paulius: „Tebūna šis protas jumyse, kuris buvo ir Kristuje Jėzuje,“ idant tuomet galėtume daryti darbus, kuriuos darė Jėzus.

Dabar pamąstykite apie tai. Jeigu jums reikėtų daryti Jėzaus darytus darbus – vaikščioti vandeniu, prikėlinėti mirusius, gydyti sergančius – ar galėtumėte tai padaryti? Ir dauguma žmonių atsakytų, kad ne. Ir paprasta priežastis tam yra ta, kad negalite to padaryti savo dabartiniame sąmonės lygmenyje. Tačiau, jeigu sugebėtumėte leisti šiam protui, kuris buvo Jėzuje, būti jumyse, tuomet jūs negalėtumėte daryti darbų, kuriuos darė Jėzus, tačiau Dievas galėtų daryti tuos pačius darbus ar net didesnius darbus per jus, kuriuos jis darė per Jėzų. Kadangi Jėzus žinojo, jog nėra darytojas.

Jūs manote, kad negalite daryti šių darbų, nes manote esąs darytojas. Nes, kol esame dualistinėje sąmonėje ir esame veikiami ego, tol manome, jog esame atskirti nuo Dievo ir todėl turime patys būti darytojais. Tačiau realybė yra tokia, kad, kai įžengiame į šią Vienovės būseną – „Aš ir mano Tėvas esame Viena“ – suvokiame, kad mes nesame darytojai, tai Dievo Galia, tekanti per mus, yra darytoja. Ir tai yra pats nuostabiausias pavyzdys, kurį Jėzus mums pademonstravo visa savo misija.

Visur kur beėjo, jis buvo pasirengęs leisti Dievui Būti per jį. Net, kai tai šokiruodavo žmones, trikdydavo žmones, eidavo prieš jų įsitikinimus ir juos įžeisdavo, ir jie jį dėl to kaltindavo. Jis buvo pasiryžęs išeiti už dėžutės ribų, ir būtent tai mums reikia suvokti. Vienintelis dalykas, galintis pakeisti šią Žemę, yra tai, kad žmonės pakeistų savo mąstymo būdą. Ir žmonės yra įstrigę proto dėžutėje, kurioje mano esantys teisūs ir galvoja, kad už jų tikėjimo sistemos, su kuria jie užaugo, ribų nieko daugiau nėra – ir nesvarbu, ar ši tikėjimo sistema būtų mokslas, krikščionybės religija ar kokia nors kita religija.

Tad Gyvojo Kristaus, Kristaus įsikūnijime rolė yra pažadinti žmones iš jų miego, kaip kalbėjome savo diskusijoje apie mirtį. Mirtis – ir Jėzus dažnai naudojo šį terminą – yra dvasinės mirties būsena, kurioje nesate sąmoningi, nesate pabudę, neaugate ir neleidžiate Dievui Būti per jus, nes manote esantys atskirti nuo Dievo.

Mūsų rolė Kristiškumo kelyje

Tad mums reikia suvokti, kad, jeigu einame keliu į Kristiškumą, tai yra mūsų rolė. Jėzus sakė: „Dėl šio tikslo atėjau į pasaulį, liudyti tiesą pasauliui.“ Ir jis pasiuntė savo mokinius liudyti šią tiesą. Ir mes esame čia, kad „Leistume savo šviesai šviesti žmonėms, idant jie galėtų matyti mūsų gerus darbus ir šlovinti Tėvą, kuris yra Danguje.“

Nes, kai leidžiame savo šviesai šviesti, kai leidžiame Dievo šviesai šviesti per mus, žmonės gali matyti, kad tai ne mes esame darytojai. Ir todėl jie gali pažvelgti giliau ir suvokti, kad tai yra Dievas mumyse – ir galiausiai jie taip pat suvoks, kad Dievas yra ir juose.

Tad kokia gi yra Gyvojo Kristaus rolė? Kaip sakiau: „Ar Jėzus buvo visiškas ego maniakas?“ Ne – kadangi Jėzus nieko nedarė savo paties išaukštinimui, savo paties malonumui, dėl savo paties poreikių ar norų. Ne, viskas buvo nukreipta kelti aukštyn visą gyvybę. Ir būtent dėl to jis sakė: „Jeigu aš būsiu pakylėtas, visus žmones patrauksiu link savęs.“ Kadangi jis žinojo, kad, kai vienas žmogus pasiekia šį Kristiškumą, tuomet jis sukuria magnetinę trauką, kuri aukštyn kelia ir visus kitus. Tad būtent tą jis nori, kad žinotume apie jo misiją.

Kristaus būtybių bendruomenės kūrimas

Tačiau dar vienas dalykas, kurį jis nori, kad žinotume apie jo misiją, yra tai, kad mums jo pateiktas įvaizdis yra labai netikslus. Mums buvo duotas įvaizdis, jog, kadangi jis buvo toks ypatingas ir toks tobulas, jis visa tai padarė pats. Na taip, jis turėjo kelis mokinius, bet jie tiesiog juo sekė. Jam jų nereikėjo, tai jiems jo reikėjo. Jam nereikėjo nieko, nes gi jis buvo toks tobulas, taip? Tačiau faktas yra tas, kad jį supo žmonių bendruomenė, kurie palaikė jį ir jo misiją.

Galite matyti užuominas apie tai evangelijose. Marija Magdalena – iš evangelijų aiškiai yra matyti, kad jis dažnai su ja kalbėdavosi. Jis ją mylėjo labiau už kitus mokinius. Tai reiškia, kad jis pasikliovė ja, kad ji palaikytų jį emociškai. Ir netgi vienoje iš nekanonizuotų evangelijų yra sakoma, kad jis ją dažnai bučiuodavo į burną, tad tai rodo, jog ji turėjo palaikomąją rolę Jėzui.

Žinome, kad jo motina jį palaikė – kalbėjome apie tai, kalbėdami apie vestuves Kanoje – taip pat žinome, kad ji jam laikė tyrą viziją. Tačiau mes taip pat randame nedideles užuominas, kuriose yra kalbama apie kitus 70. Kitaip tariant, buvo 12 mokinių grupė, tačiau už jų ribų buvo dar 70 žmonių grupė. Ir tai buvo žmonės, kurie palaikė Jėzų užkulisiuose.

Ir būtent dėl to jis nori, kad mes suprastumėme, jog Vandenio amžius yra bendruomenės amžius. Ir todėl mums nėra būtina eiti visiškai vieniems prieš visą pasaulį ir skelbti savo Kristiškumą.

Mes turime galimybę susirinkti visi drauge vienybėje ir suformuoti Kristaus būtybių bendruomenę, palaikančių vienas kitą savo kelyje į Kristiškumą ir palaikančių vienas kitą šio Kristiškumo išreiškime. Ir todėl mes nestovime vieni prieš visą pasaulį. Mes stovime drauge, ir todėl esame galingesni savo vienovėje. Tačiau, kad ši bendruomenė iš tiesų galėtų veikti, tai turi būti Šventosios Dvasios bendruomenė, kokią matėte per Sekmines. Ši bendruomenė savo pradžią gavo tuomet, kai Jėzaus mokiniai susirinko drauge – po to, kai patyrė tą traumą, kuomet jis iš jų buvo paimtas. Vieną dieną jie susirinko drauge ir Biblijoje apie tai yra sakoma: „Jie buvo vieningi, vienoje vietoje.“

Vieningumas reiškia, jog jie turėjo bendrą tikslą. Tai nereiškia, kad jie absoliučiai dėl visko sutarė, ar kad žmonės prarado savo individualumą, tai tiesiog reiškia, kad jie apsivienijo po didesne vizija, kad jie buvo čia tam, jog liudytų tai, ką matė Jėzaus gyvenime – tiesą, tikruosius Kristaus mokymus. Ir būtent tą mes taip pat esame pašaukti daryti šiame amžiuje, nes mes turime tikruosius Kristaus mokymus. Ir todėl kažkam reikia liudyti šiuos mokymus pasauliui, idant daugelis žmonių – kurie yra pasirengę vidiniuose lygmenyse ir kurie žino, jog krikščionybėje kažko trūksta – galėtų tai pamatyti išorėje ir todėl galėtų sąmoningai susisieti su tuo, ką jau žino savo širdyje, ką žino esant savo dangiškojo plano dalimi.

Jėzus sakė, kad yra 10 000 žmonių įsikūnijime, kurie turi potencialą įkūnyti pilną Kristaus sąmonę šiame gyvenime. Ir yra milijonai žmonių, kurie gali pasiekti aukštą Kristiškumo laipsnį. Ir būtent tai pakeis Žemę šiame amžiuje – ne tai, kad bus vienas Kristus, bet kad jų bus daug! Ir būtent čia pasirodo Šventosios Dvasios bendruomenė. Tačiau kad galėtume pasiekti šį „vieningumą,“ turime ryžtis įžengti į vienovę, ką mes ir padarėme šioje konferencijoje. Tačiau mes tai padarėme todėl, kad ryžomės pažvelgti į ego ir suvokėme, jog būtent ego mus skaldo ir daro mus suskilusiu namu, tiek prieš save, tiek ir prieš kitus.

Pažvelkite, kiek yra dvasinių judėjimų šioje Žemėje. Daugelis jų iš pradžių turi didelę santarvę, tačiau palaipsniui viskas pradeda ristis žemyn ir jie ima vis labiau ir labiau skaldytis, nes nesugeba išsaugoti to vieningo tikslo. O priežastis, dėl kurios jie nesugebėjo to išsaugoti, yra ta, jog jie nežinojo apie ego, neturėjo apie jį suvokimo ir neturėjo apie jį mokymų. Ir todėl, labai palengva ir laipsniškai, į jų judėjimą įslinko ego ir pradėjo žaisti savo daugybę žaidimų, apie kuriuos Jėzus kalbėjo savo mokymuose apie ego ir apie kuriuos kalbėjo kiti mokytojai. Ir palaipsniui ši organizacija ėmė ristis žemyn, tapdama tik dar viena religija, manančia, jog turi vienintelius tikrus mokymus ir todėl privalančia ne tik visus atversti į šią religiją, bet ir aktyviai kovoti su kitomis religijomis, kaip tą matėte vykstant kryžiaus žygiuose.

Ar Jėzus buvo šizofrenikas?

Ar galite įsivaizduoti, kad Jėzus pateisintų kryžiaus žygius, per kuriuos krikščioniai ėjo ir žudė kitus žmones Jėzaus Kristaus vardu, jeigu jis sakė: „Mylėkite savo priešus. Darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Atsukite kitą skruostą. Atleiskite septyniasdešimt septynis kartus!“

Ei! Ar Jėzus buvo šizofrenikas? [Juokas] O gal tai krikščioniška doktrina ir elgesys yra šizofreniški? Juk tai beprotybė! Galite turėti du požiūrius į katalikų bažnyčios popiežius – arba jie visada buvo remiami Kristaus ir todėl Kristus pateisino kryžiaus žygius, pateisino inkviziciją, arba jie tiesiog buvo žmonės, kurie dažnai priiminėjo politinius sprendimus.

Ir todėl mums reikia pažvelgti į krikščionybės praeitį ir reikia išmokti pamoką bei suvokti, kad Jėzus neatėjo tam, kad įkurtų religiją, kuri taptų tokia pat sustabarėjusi ir tokia pat dogmatiška bei uždaro proto, kokia buvo žydų religija, atstūmusi jį kaip savo Mesiją. Jis neatėjo kurti tokios bažnyčios. Ir todėl jis visiškai nepateisina tradicinės, sektantiškos, vyraujančios krikščionybės. Ir mums reikia pasimokyti iš to ir tuomet mums reikia užduoti sau klausimą: „Tai kokį judėjimą jis atėjo įkurti?“

Na, faktas yra toks, kad ankstyvieji Jėzaus pasekėjai nevadino savęs krikščioniais. Jie save vadino „Kelio Pasekėjais,“ kadangi Jėzus sakė: „AŠ ESU kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Jis atėjo mums parodyti kelią į aukštesnę sąmonės būseną – į Kristaus protą, kuris yra laisvė nuo ego. Ir tai yra Jėzaus mokymų ir jo pavyzdžio esmė – kad mes visi turime potencialą sekti jo pėdomis. Ir Jėzus sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Išsižadėti savęs reiškia išsižadėti savojo ego, ego sukurto tapatumo. Imti savo kryžių reiškia, jog esate pasiryžę imtis užduoties panaikinti pasirinkimus, kurie jus skiria nuo Dievo, pasirinkimus, kurie kyla iš ego.

O netikro kelio esmė yra tai, kai jie sako: „Ne, jums nereikia daryti visų šių dalykų. Tiesiog būkite mūsų bažnyčios nariu. Ateikite į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Laikykitės išorinių taisyklių. Nedarykite jokių blogų dalykų ir tuomet vieną dieną atsibusite Danguje.“ Ir jums nereikia daryti to, apie ką kalbėjo Jėzus – nereikia ieškoti rąsto savo akyje ir jo išsitraukti. Ir todėl galite pradėti ieškoti rąsto tų kitų žmonių, kurie nėra jūsų religijos nariai, akyse ir sakyti: „O jie tai yra labai blogi ir jie kuo tikriausiai degs pragare.“

Tad Jėzus mums atėjo parodyti vidinio kelio, Gyvenimo Kelio. Kelio, kuris eina ne per teisimą, o per Meilę. Kelio, kuris eina ne per baimę, bet per visą deginančią meilę Dievui ir per meilę vienas kitam.

Meilė sau ir vienas kitam

Vienas iš koanų, kurį Jėzus duoda koanų knygoje, yra šis: „Mylėk savo artimą kaip save patį, tad įsitikink, ar tikrai myli save.“ Ir štai ką jis dar sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ Ir tai yra bendruomenės, kurią mums reikia sukurti šiame amžiuje, esmė, meilės bendruomenės, kurioje mylime vienas kitą šia Kristaus meile – kuri yra aukščiau už žmogišką, savanaudišką, į save susikoncentravusią, savininkišką meilę. Ir vėlgi, tiktai Dievo Galia, tekanti per mus, gali įtvirtinti tokią bendruomenę.

Nes mes negalėjome tiesiog ateiti į šią konferenciją ir nuspręsti, jog priversime, kad tai įvyktų – kas įvyko per pastarąsias keletą dienų. Tai buvo kažkas, kas turėjo įvykti, nes mes paruošėme taurę, ryždamiesi pakilti virš ego. Bet tuomet vienybė iš tiesų atėjo iš Aukščiau. Tai nebuvo kažkas, ką būtume galėję padaryti per prievartą. Tai yra dovana, malonė. Tačiau mes galime padaryti save vertais šios malonės, mes galime padaryti save atviromis durimis šiai malonei, įveikdami ego.

Tad vėlgi, nesame čia tam, kad pradėtume dar vieną judėjimą, teigiantį, jog turi vienintelius tikrus Kristaus mokymus ar vienintelius tikrus Pakylėtųjų Mokytojų mokymus ir po mūsų daugiau nieko nebus. Esame čia, kad būtume universalaus judėjimo dalimi, įkvepiančio žmones kelti savo sąmonę. Tai nereiškia, kad jie turi tapti mūsų organizacijos nariais. Tai netgi nereiškia, kad visada turime jiems pateikti mokymus aukščiausia jų forma.

Tai reiškia, kad duodame jiems tai, ko jiems reikia, kad ir kokiame sąmonės lygmenyje jie šiuo metu būtų, mes jiems duodame universalų mokymą apie savo sąmonės keitimą. Jeigu jie yra krikščioniai, galime pamėginti jiems suteikti gilesnį supratimą apie Jėzaus mokymus. Jeigu jie yra budistai, galime jiems suteikti supratimą apie kai kuriuos universalius Jėzaus parodyto kelio elementus ir apie tai, kaip galime įveikti dualistinę sąmonę ir ego sąmonę ir leisti jai mirti.

Tad vėlgi, nenorime papulti į ego spąstus – visada norime koncentruotis į meilę, į įžengimą vienovėn. Tačiau dalis šios meilės yra Dievo Galia, kuri pažadina žmones, kuri išpurto juos iš jų aklumo, kaip tai darė Jėzus daugybę kartų. Kai jis prikėlė Lozorių iš numirusių, jis nesakė [tyliai]: „O, Lozoriau, prašau išeik.“ [Juokas] Jis tarė [galingai]: „Lozoriau, išeik!“ Ir visa jo esybė buvo įtraukta į šį įsakymą. Ir būtent dėl to tai suveikė.

Ir Lozoriaus prikėlimas iš mirties gali simbolizuoti žmonių prikėlimą iš jų dvasinės mirties būsenos, kuomet mes tampame atviromis durimis šiai Dievo Galiai, kuri pažadina jų esybę ir staiga jie pamato tai, ko negalėjo matyti anksčiau, kad egzistuoja kažkas daugiau, kad yra šviesa, yra realybė už jų šiame pasaulyje matomų sąlygų, kurios atrodo tokios neįveikiamos ir amžinos.

Ir štai tuomet mes galime liudyti tiesą, kurią pademonstravo Jėzus: „Žmonėms tai neįmanoma, bet su Dievu viskas yra įmanoma.“ Ir tai yra šūkis, kurį mums reikia įkūnyti, kol patys juo tapsime. Ir todėl tai įvyks – kad ir kas turi įvykti, ko Dievas nori mums individualiai ir mūsų bendruomenei bei judėjimui!

[Plojimai]

* Ankstesnėmis konferencijos dienomis dalyviai diskutavo apie Jėzaus gimimą ir jo augimą link pasiruošimo pradėti vykdyti savo misiją.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com