Užgniaužto kūrybiškumo transcendavimas
Temos: Komunizmas buvo primestas Rusijos žmonėms – Komunizmas nėra patrauklus žmogiškai prigimčiai – Kaip elitas dominuoja – Psichologinė paklusimo kaina – Kūrybiškumo užgniaužimas – Kūrybinis elitas – Kodėl komunizmas žlugo – Natūralaus kūrybiškumo atstatymas – Kūrybiškumas ir verslas – Kūrybiškumas ir pamatinis žmogiškumas – Kristaus įžvalgumo nuslopinimas – Ideologijų eros pabaiga
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2017 metų gruodžio 2 d. Šis diktavimas buvo perduotas konferencijoje Taline, Estijoje.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Jaučiu didelį džiaugsmą, galėdamas į jus šiandien kreiptis, ir jaučiu didelį džiaugsmą, matydamas, kad ryžotės susirinkti čia, šioje vietoje, šioje pasaulio dalyje, kurią mes, šiek tiek netiksliai, vadiname Rytų Europa.
Mano mylimieji, su šiuo kreipimusi norėčiau, kad mentališkai atsitrauktume žingsnelį atgal, pažvelgtume į šį Rytų Europos regioną, pažvelgtume į šią vietovę, kuri nešė komunizmo jungą visus tuos daugybę metų, ar tai būtų šalys, kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi, ar jos būtų priklausiusios Varšuvos paktui, ir norėčiau tiesiog su jumis pasidalinti kai kuriomis mintimis ir idėjomis, kaip aš žiūriu į šią pasaulio dalį ir kas galėtų įvykti ateityje, kas galėtų labiau priartinti Rytų Europą prie aukso amžiaus ir atvesti ją į aukso amžių.
Komunizmas buvo primestas Rusijos žmonėms
Pradėti norėčiau nuo paprasto pastebėjimo. Galime matyti, kad daugelis šalių, tiesą sakant, dauguma šalių Rytų Europoje pasirinko tapti NATO aljanso dalimi. Kitos taip pat pasirinko tapti ES dalimi, ir ką gi tai rodo? Na, tai tam tikru būdu rodo, jog jūs sakote, kad norite išsilaisvinti nuo Rusijos dominavimo.
Žinoma, daugelis šalių, galėčiau sakyti, visos šalys, kurios buvo valdomos Sovietų Sąjungos, nebuvo valdomos savanorišku sutikimu. Jos savo noru nepasirinko įstoti į Sovietų Sąjungą ar į Varšuvos Paktą, bet buvo priverstos tai padaryti, iš dalies jas tai padaryti privertė Stalino valdoma Rusija, bet iš dalies ir tai, kad jos nejautė, jog kokia nors pagalba galėtų ateiti iš Vakarų. Jos jautėsi pakliuvusios, kaip yra sakoma, „tarp kūjo ir priekalo“. Jos nematė jokio būdo pabėgti ir todėl pasirinko pasiduoti, mėgindamos išsaugoti bent kažkokį tolesnį savo šalies ir joje gyvenančių žmonių egzistavimą.
Tas faktas, jog šios šalys pasirinko nubrėžti ribą, įžengdamos į šiuos aljansus su Vakarais, demonstruoja, kad egzistuoja tam tikras troškimas išsilaisvinti nuo šio dominavimo, kurį jūs natūraliai siejate su Rusija ir Rusijos žmonėmis. Tačiau norėčiau žengti su tuo žingsniu toliau, nes vienas iš dalykų, kuris iš tiesų galėtų padėti Rytų Europai pereiti į aukso amžiaus sąmonę, būtų giliau išanalizuoti ir suprasti, kas iš tiesų įvyko su Sovietų Sąjunga.
Yra natūralu, kad jeigu esate Rytų Europoje, jaučiate, jog komunizmas buvo kažkas, kas jums buvo primesta stalinistinės Rusijos. Jeigu ryšitės atsitraukti žingsnelį atgal, galėsite pradėti mąstyti: „Ar komunizmas taip pat buvo primestas ir Rusijos žmonėms?“ Ir tuomet jūs, žinoma, kaip daugelis žmonių jau tai suvokė, pamatysite, kad jis iš tiesų buvo primestas Rusijos žmonėms. Didžioji Rusijos žmonių dalis iki bolševikų revoliucijos tikrai nenorėjo komunistinės šalies. Jie norėjo turėti geresnį pragyvenimo lygį, tačiau labai, labai žmonių tikėjo, kad tai būtų galima pasiekti per komunizmą.
Komunizmas nėra patrauklus žmogiškai prigimčiai
Galite matyti, kad praktiškai visose šalyse, kurios tapo komunistinėmis, tai visada buvo pasiekiama per smurtinę revoliuciją, ir taip yra dėl tos paprastos priežasties, kad komunizmas, žinoma, nėra patrauklus žmogiškai prigimčiai. Todėl jis iš tiesų negali būti atneštas laisvu pasirinkimu. Jis privalo būti primestas jėga.
Mes, žinoma, galime leistis į detalią komunistinės filosofijos, marksistinės filosofijos elementų analizę ir galime pradėti ieškoti šių atskirų elementų, kurie eina prieš žmogaus prigimtį, kurie yra paremti jėgos naudojimu. Mes jau anksčiau apie tai užsiminėme, tad aš čia nenoriu leistis į gilesnes analizes, nors šios srities ekspertai iš tiesų galėtų tai padaryti, ir būtų vertinga surengti diskusijas, atviras diskusijas apie tai. Tačiau čia aš norėčiau susikoncentruoti į tai, kad jeigu atsitrauktume dar vieną žingsnelį atgal, galėtume sakyti, kad tikroji problema čia iš tiesų nėra komunizmas. Galime matyti, kad komunizmas tiesiog buvo įrankis, kuriuo nedidelis elitas naudojosi, iš pradžių, kad pavergtų Rusijos šalį, o tuomet kad pavergtų ir daugelį kitų šalių. Ir tai tuomet mus gali paskatinti pamąstyti: „Kas yra šie žmonės, kas yra šios jėgos?“
Ir tuomet mes galime matyti (jūs, žinoma, kurie esate dvasingi žmonės, galite tai matyti), kad tai yra puolusios būtybės, tačiau aš čia norėčiau pakalbėti bendriau, universaliau. Aš, žinoma, neturiu vizijos, kad Rytų Europos šalys pradės oficialiai pripažinti pakylėtųjų mokytojų mokymus. Kaip anksčiau šiais metais sakiau, yra įmanoma daugelį mūsų idėjų išreikšti universalesnėmis sąvokomis. Ir iš tiesų matau, kad yra šalių Rytų Europoje, kurios galėtų pradėti apie tai diskutuoti, kurių rašytojai ir žurnalistai pradėtų rašyti apie tą faktą, jog istorijoje visada regimai vyravo tendencija nedideliam elitui valdyti populiaciją. Ir tuomet mes, žinoma, galime matyti, jog norėdami, kad demokratinė visuomenė galėtų funkcionuoti, negalime leisti nedideliam elitui dominuoti populiacijoje. Ir tuomet mes galime pradėti mąstyti apie tai, kokiais būdais valdžios elitas gali dominuoti populiacijoje. Kaip taip gali būti, jog keli žmonės, nedidelis populiacijos procentas, gali dominuoti ir valdyti didžiąją populiacijos dalį?
Kaip elitas dominuoja
Ir štai tuomet mes galime pradėti matyti, kad jie negali to daryti vien jėga. Galite sakyti, kad Stalinas turėjo didžiulį aparatą, kuris buvo pasiruošęs eiti ir medžioti, žudyti arba išvežti į Sibirą kiekvieną, nepaklususį jo valdymui. Taip, jis turėjo šį aparatą, tačiau kaip jis sukūrė šį aparatą? Ar jis asmeniškai turėjo galią nužudyti visus žmones savo valdžios aparate, jeigu jie būtų jam nepaklusę? Ar jis jėga privertė juos tai daryti?
Ir tuomet pamatysite, kad niekada nebuvo tokio lyderio, kuris būtų galėjęs valdyti žmones vien gryna fizine jėga. Visada egzistavo tam tikras mąstymas, tam tikra sąmonė, ir lyderis, daugeliu atvejų, nebuvo šio mąstymo, šios sąmonės pradininkas. Jis tiesiog juo pasinaudojo iškilti į valdžią.
Jūs, žinoma, matėte Rusijoje, kad Stalinas toli gražu nebuvo proto bokštas, ir jis nesukūrė šio mąstymo, šios sąmonės. Leninas buvo vienas iš architektų, tačiau, žinoma, viskas prasidėjo nuo Markso. Galite matyti, kad visada, kai egzistuoja diktatoriškas valdymas, arba elitistinis valdymas, egzistuoja tam tikras viršsluoksnis. Tai gali būti ideologija, tai gali būti religija, tai gali būti kiti būdai, tačiau visada egzistuoja tam tikras įsitikinimų rinkinys, tam tikra sąmonė, ir yra žmonių, kurie priima šią sąmonę ir jie save paverčia įrankiais, primesdami šią sąmonę likusiai populiacijos daliai.
Vėlgi, galėtų būti vertinga išanalizuoti, kas skatina kai kuriuos žmones tai priimti. Koks, pavyzdžiui, mechanizmas privertė tuos keletą žmonių, sakykime, Estijos šalyje, Lenkijoje ar Rumunijoje tapti partijos aparato dalimi, kuomet jie ryžosi eiti ir suiminėti, vykdyti egzekucijas, kankinti arba tremti į Sibirą savo tautiečius? Būtų vertinga tai paanalizuoti, tačiau, vėlgi, aš čia į tai nesileisiu, nes noriu prisikasti iki tikrosios problemos, į kurią noriu atkreipti jūsų dėmesį. Kad ir kiek fizinės jėgos Stalinas ir jo pakalikai būtų naudoję ar būtų buvę pasiryžę naudoti, vien fizine jėga nebūtų buvę įmanoma pavergti Rytų Europos šalių. Tiesiog atėjo toks momentas, kai plačioji populiacija priėmė Sovietų Sąjungos dominavimo neišvengiamumą ir jai pasidavė.
Mano mylimieji, neturiu jokių intencijų čia ką nors dėl to kaltinti. Praktiškai kalbant, nebuvo jokių realių galimybių, kad kuri nors iš šalių Rytų Europoje būtų galėjusi pasipriešinti sovietų dominavimui, kadangi Vakarai nebuvo pasiruošę jų remti. Jie nenorėjo pradėti karo su Rusija, tad čia nėra jokių kaltinimų. Tiesiog yra fakto suvokimas, kad už sovietų dominavimo Rytų Europoje slypėjo ši bendra tendencija, peržengianti komunizmo ribas, ir tai yra mano taip vadinamas elitizmas. Už elitizmo, ir visų daugybės pavyzdžių, kuriuos matėte istorijoje ir matote šiandien, egzistuoja tam tikra sąmonės būsena. Ateina momentas, kai plačioji populiacija pasiduoda šiai sąmonės būsenai.
Psichologinė paklusimo kaina
Galite sakyti: „Tačiau daugelis mūsų, kai gyvenome komunizmo priespaudoje, paklusome tik išorėje. Mes tiesiog darėme praktiškus dalykus, kuriuos turėjome daryti, kad galėtume išgyventi savo šalyje, o viduje galvojome tai, ką norėjome galvoti.“ Ir štai čia jums reikalingas didesnis įžvalgumas. Daugelis žmonių, kurie gyveno komunistų priespaudoje, tikrai galvojo daug dalykų viduje, kurie nebūtų buvę priimtini režimui, partijos linijai. Aš tiesiog atkreipiu jūsų dėmesį, kad negalite fiziškai paklusti išorinei jėgai ir išvengti psichologinio poveikio. Tai nereiškia, kad jūs, savo prote, priimate komunizmo doktrinas. Tai veikia daug subtilesniame lygmenyje, kuriame ima veikti tam tikri psichologiniai mechanizmai. Vėlgi, niekas čia nieko nekaltina.
Tiesiog noriu, kad suprastumėte, jog žmogaus prigimtis turi išgyvenimo mechanizmą. Egzistuoja pojūtis daugumoje žmonių, kad turime kaip įmanoma ilgiau fiziškai išgyventi. Jie gali neturėti aiškios sąmoningos idėjos, kodėl, tačiau toks yra jūsų taip populiariai vadinamas instinktas. Tai yra užprogramuota net ir į fizinį kūną, bet taip pat ir į jūsų keturis žemesniuosius kūnus, kad privalote išgyventi. Štai kodėl buvo žmonių, kurie sugebėjo išgyventi net ir koncentracijos stovyklose, ar tai būtų buvusios nacių stovyklos ar sovietų stovyklos, nes egzistuoja ši varomoji išgyvenimo jėga. Ir dalykas, kurį jums čia reikia suvokti, yra, kad dalis šio išgyvenimo mechanizmo leidžia jums paklusti tam tikroms išorės, išorinėms aplinkybėms, kurių paprastai niekada nepriimtumėte, tačiau kad galėtumėte fiziškai išgyventi, jūs pasiduodate šioms išorinėms aplinkybėms.
Ir dabar, vėlgi, jokių kaltinimų. Tai tiesiog yra įdiegtas mechanizmas, kuris buvo užprogramuotas į jūsų fizinius kūnus. Aš čia teprašau, kad žmonės atsitrauktų žingsnelį atgal ir pamąstytų: „Kai mūsų šalis fiziškai pasidavė sovietų dominavimui, tai buvo mūsų pamatinio išgyvenimo mechanizmo išraiška. Mes turėjome tai padaryti, mes tai padarėme, tačiau dalykas, kurio iki šiol nepripažinome, yra tai, kad tai padarę sumokėjome tam tikrą psichologinę kainą. Tai buvo būtina mūsų fiziniam išgyvenimui, tačiau tai turėjo psichologinę kainą, nes tam, kad paklustume fiziškai, privalėjome užgniaužti kai kuriuos savo vidinius psichologinius norus, troškimus ir natūralius polinkius. Ir vienas iš dalykų, kurį turėjome užgniaužti, buvo mūsų prigimtinis kūrybiškumas.“
Taip pat buvo užgniaužta daug kitų dalykų, įskaitant ir tai, ką mes jau minėjome, šis troškimas gerinti savo situaciją ir pamatyti tiesioginį atlygį už savo pastangas. Šis jausmas, kad gyvenimas yra galimybė ir yra kažkas, ką aš atėjau čia padaryti, tačiau negaliu to padaryti dėl šių fizinių aplinkybių. Na ir dabar, nėra taip, kad tai yra taip absoliučiai siaubinga ar kad šis fenomenas egzistuoja išskirtinai vien komunistinėse šalyse. Daugelyje šalių jūs turėjote situacijas, kuriose žmonės turėjo užgniaužti kai kuriuos savo vidinius troškimus arba savo aukštesnius troškimus, nes jie neturėjo išorinių sąlygų. Pavyzdžiui, skurdas yra vienas galingiausių ir klastingiausių būdų pavergti žmones. Tiesą sakant, psichologine prasme, tai yra blogiau už komunizmo pavergimą ar grasinimą nužudyti.
Kūrybiškumo užgniaužimas
Tuo tiesiog noriu čia parodyti, kad visi žmonės, visos šalys gali turėti šiuos periodus, kai egzistuoja tam tikros fizinės, išorinės sąlygos, kurios reiškia, kad žmonės atideda į šalį savo vidinius troškimus, savo norus, savo jausmus, koks turėtų būti gyvenimas. Tai galėtų būti didelis žingsnis į priekį Rytų Europos šalims, jeigu šitai galėtų būti pripažinta ir jeigu tie, kurie yra patys kūrybiškiausi žmonės, pradėtų apie tai diskutuoti, pradėtų apie tai rašyti, mąstyti, analizuoti, kas iš tiesų įvyko: „Ką gi mes užgniaužėme savyje kaip žmonėse per tuos daugiau kaip penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų?“
Būtų nepaprastai vertinga, jeigu kūrybiškiausi žmonės Rusijoje diskutuotų apie tuos pačius dalykus, kas nutiko su Rusijos šalimi, bet dabar mes kalbame apie Rytų Europą, tad pagrindinis dalykas, apie kurį čia noriu pakalbėti, yra tai, kad kai fiziškai paklūstate represiniam režimui, koks buvo Stalino komunizmas, jūs pasąmoningai sakote: „Mano fizinis išgyvenimas yra svarbesnis už mano kūrybinį reiškimąsi, tad kadangi valdžia, sistema, kurioje aš gyvenu, neleidžia jokios kūrybinės raiškos, privalau užgniaužti savo kūrybinius polėkius.“
Ar visi žmonės turi kūrybinį polėkį? Na, ne, ne ta prasme, kuria čia naudoju žodžius „kūrybinis polėkis“. Visose šalyse egzistuoja tam tikra populiacijos dalis, kuri tiesiog nori gyventi patogų, saugų gyvenimą, kad ir kaip jie tai įsivaizduoja ar apibrėžia pagal savo kultūrą ir kilmę. Galite pažvelgti į kiekvieną šalį Rytų Europoje ir galite matyti, kad buvo tam tikras populiacijos procentas, kurie tiesiog norėjo saugumo, jie norėjo saugaus gyvenimo būdo. Būtent šie žmonės pirmieji pakluso komunistų valdžiai.
Kai kuriais atvejais komunistų valdžia buvo nedaug kuo blogesnė už tą, kurią jie turėjo prieš tai. Ir vis dėlto, egzistuoja tam tikras populiacijos procentas (ir jis varijuoja skirtingose šalyse, tad aš neįvardinsiu jo tiksliu skaičiumi), kurie iš tiesų neturi kūrybinio polėkio. Jie tiesiog nori turėti tai, ką laiko patogiu gyvenimu, ir tuomet jie nori išsaugoti status quo. Status quo išsaugojimas jiems yra svarbesnis nei iš tiesų mėginti pagerinti savo gyvenimą.
Na ir dabar, jeigu pažvelgsite į visuomenę, pamatysite, kad tokius žmones (su šiuo požiūriu) galima rasti visuose visuomenės lygmenyse. Mes čia nesakome, kad tai yra vien vargingiausi žmonės ar vien darbininkai. Šiuos žmones galite rasti ir tarp turtingųjų arba politinio elito, kurie yra būtent tokie: status quo jiems yra svarbiau nei kažką pagerinti, kadangi žinote, ką turite, o tai, ką galėtumėte gauti, potencialiai gali būti blogiau už tai, ką turite. Štai kaip jaučiasi šie žmonės, ir būtent dėl to sakau, kad jie neturi jokio kūrybinio polėkio.
Kiekvienoje šalyje egzistuoja tam tikras populiacijos procentas, ir daugumoje Rytų Europos šalių jie sudarė (komunistų atėjimo metu) daugumą. Tai yra žmonės, kurie turi pamatinį kūrybinį polėkį, kuomet jūs esate pasiruošę stengtis, kol matote, kad sunkiau dirbdami gausite didesnį atlygį. Jeigu už savo pastangas esate apdovanojami, esate pasiruošę dėti šias pastangas, netgi dėti didesnes pastangas. Daugumai šių žmonių tai nereiškia, kad jie dės šias pastangas neribotą laiką, galiausiai tapdami milijardieriais. Tai reiškia, jog jie yra pasiruošę dirbti, kad turėtų geresnį gyvenimą nei turėjo jų tėvai, tačiau paprastai ateina momentas, kai jie pajaučia: „Dabar mes jau pasiekėme savo tikslus ir savo svajones, ir dabar mes tiesiog norime patogiai įsitaisyti.“
Kūrybinis elitas
O tuomet yra kita populiacijos dalis, kuri turi stipresnę varomąją jėgą. Tai paprastai yra mažesnis procentas. Jie turi stipresnį kūrybinį polėkį, kuris vis dar tebėra sukoncentruotas į pastangas ir atlygį. Jie nori stengtis ir nori gauti atlygį, ir iš tiesų nėra jokių ribų pastangoms, kurias jie yra pasiruošę įdėti, jei tik mano, kad atlygis bus pakankamai didelis. Tai yra žmonės, kuriuos Vakarų šalyse jūs matote tapus finansiniu, ekonominiu, verslo elitu. Tai yra tie žmonės, kurie kraštutiniame variante tampa tokiais kaip Bilas Geitsas ar Džonas D. Rokfeleris, kurie be paliovos plečia savo verslą ir jiems niekada regis nėra gana. Tai vis tiek tebėra kūrybinio polėkio išraiška. Tai, žinoma, yra nesubalansuota, tačiau tai vis tiek yra bazinis kūrybinis polėkis: dėkite pastangas; gaukite atlygį.
Šie žmonės, žinoma, komunizmo laikais buvo visiškoje priespaudoje, nebent jie nueidavo į partijos aparatą. Tuomet jie galėdavo gauti šiokį tokį atlygį, ir galėjo gauti geresnes materialias sąlygas arba galėjo gauti galios jausmą. Turite suvokti, kad kai kuriuose šiuose žmonėse jų kūrybinis polėkis pasiekė tokį disbalansą, kad jie iš tiesų gali patenkinti savo kūrybinį polėkį jausdamiesi galingais. Būtent tai paskatino kai kuriuos žmones ne tik paklusti politiniam aparatui, bet ir tapti jo dalimi.
Na o likusiuosius dabar, tam tikra prasme, galėtume pavadinti tikraisiais kūrybiškais žmonėmis, tai yra žmonės, kurie turi aukščiausią kūrybinį polėkį, ir tai yra, kad jie turi troškimą išreikšti kūrybiškumą, tačiau jis nėra visiškai sukoncentruotas į save. Jie suvokia, kad kūrybiškumo esmė yra atnešti naujas idėjas, kurios padėtų visuomenei evoliucionuoti ir augti. Šie žmonės, žinoma, patyrė didžiausią priespaudą ar netgi buvo nužudyti ar deportuoti per komunistų valdymą. Komunizmui tokie žmonės nėra reikalingi, nebent, žinoma, tais retais atvejais, kai jie ryžtasi paklusti ir kurti tokį meną, kuriam sistema gali pritarti. Daugumoje atvejų žmonės, kurie kuria tokį meną, iš tiesų nėra kūrybiški žmonės, jie yra žmonės, kurie tiesiog mato dar vieną būdą pasinaudoti sistema ir įgyti laisvesnį gyvenimo būdą, gaminant tokius paveikslus, kokių nori partija, ar gaminant Lenino skulptūras tokiu būdu, kad partija galėtų tam pritarti.
Tačiau aš čia kalbu apie iš tiesų kūrybiškus žmones, kurie labai lengvai gali su savo kūrybiškumu pasiekti tašką, kai jis nėra sukoncentruotas į save. Jie tai daro ne dėl pinigų, ne dėl to, kad taptų įžymūs, bent jau ne vien dėl to. Jie tai daro, nes tai yra to, kas jie yra, išraiška. Priežastis, dėl kurios ši nauja invokacija Astrėjai prašo išlaisvinti kūrybiškus žmones, yra ta, kad būtent šie žmonės stumia visuomenę į priekį.
Kai kalbu apie kūrybiškus žmones, jūs galite, savo proto akyje, turėti stereotipišką įvaizdį apie tapytoją, stovintį su palete ir tapantį ant drobės, ilgais plaukais ir barzda, ir šiek tiek bohemiško stiliaus rūbais, arba skulptorių, kuris iškalinėja su kaltu akmens luitą. Aš kalbu ne apie tai. Tiesą sakant, yra tapytojų ir skulptorių, kurie nėra ypatingai kūrybiški. Aš čia kalbu apie žmones, kurie, tam tikrais atvejais, yra nusivylę status quo, tačiau kitais atvejais, jų varomoji jėga net nėra nepasitenkinimas. Jie tiesiog turi šį vidinį polėkį visada gerinti sąlygas, visada daryti dalykus geriau, pažvelgti į bet kurį gyvenimo aspektą ir tarti: „Kaip mes galėtume šitai pagerinti?“
Duosiu jums labai, labai paprastą pavyzdį, mano mylimieji. Buvo žmogus, kuris sugalvojo tualetinio popieriaus idėją. Tai buvo kūrybinė išraiška, kadangi tai labai pagerino tai, ką žmonės iki to laiko darė. Matote, kad daugelis kasdienių dalykų, kuriuos jūs laikote savaime suprantamais, buvo atnešti per kūrybines pastangas. Kažkas pažvelgė į tam tikrą sąlygą (kurią didžioji populiacijos dalis laikė savaime suprantama ir nemanė, kad tai būtų galima pakeisti ar kad tai reikėtų pakeisti) ir šis žmogus pasakė: „Kodėl mes darome dalykus šitaip, argi nėra geresnio būdo tai daryti?“ Ir tuomet tas žmogus sukūrė tai, kas yra kūrybiškumo esmė: atvirumą prote, tylą prote. Žmogus tuomet galėjo susiderinti su pakylėtųjų mokytojų karalija ir gauti idėją iš mūsų karalijos, kaip būtų galima pagerinti dalykus. Tai, mano mylimieji, yra kūrybiškumo esmė.
Kodėl komunizmas žlugo
Na ir dabar, dauguma žmonių, kurie tai darė per istoriją, nežinojo apie mūsų egzistavimą, ir nesakau, vėlgi, kad visuomenės ar kūrybiški žmonės šiandien turi žinoti apie mūsų egzistavimą. Jūs, žinoma, galite tapti atviresnėmis durimis naujoms idėjoms, jeigu žinote apie mūsų egzistavimą ir esate pasiruošę sąmoningai su mumis susiderinti. Ir vis dėlto, aš čia kalbu apie tai, kad tai būtų didelis, lemtingas žingsnis į priekį, jeigu Rytų Europos šalys pradėtų į tai žiūrėti ir paklaustų: „Kas iš tiesų įvyko, kas buvo užgniaužta komunistinėje eroje?“ Žinoma, vienas iš dalykų, kuris buvo užgniaužtas, yra bazinis kūrybinis polėkis stengtis ir gauti atlygį, tačiau netgi dar svarbiau yra tai, kad buvo užgniaužtas aukštesnis kūrybinis polėkis norėti pagerinti tam tikras sąlygas.
Ar suvokiate, mano mylimieji, kad galėtume sakyti, (tam tikru būdu, iš tam tikros perspektyvos), jog Sovietų Sąjungos žlugimą sukėlė būtent šio aukštesnio kūrybinio polėkio slopinimas? Visada egzistavo status quo, kuris buvo patvirtintas partijos, ir visada buvo laikoma, kad status quo, patvirtintas arba apibrėžtas partijos, yra aukščiausias kelias ar bent jau kad būtent taip viskas privalo būti. Kai jau sukūrėte šitai iš partijos (kad štai toks yra status quo, štai kaip mes darome dalykus, štai ką mes galime turėti komunistinėje visuomenėje), kas tuomet automatiškai įvyksta? Na, žmonės, kurie gyvena toje visuomenėje, jie užgniaužia savo kūrybinį polėkį, ir todėl niekas nemąsto: „Kodėl mes šitaip darome dalykus, gal yra geresnis būdas tai daryti?“
Tie iš jūsų, kurie keliavote į įvairias šalis, kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi arba priklausė Varšuvos paktui, matėte, kaip galite tai matyti čia Estijoje, šiuos daugiabučius pastatus, pastatytus iš betono, iš pilkšvai rudo betono. Jeigu buvote jų viduje, žinote, kad šių pastatų pastatymo kokybė yra labai prasta, juose beveik nėra jokios garso izoliacijos tarp butų. Galite girdėti, ką esantieji virš jūsų ir po jumis veikia, net ir ką jie mąsto. Tai, žinoma, buvo dalis to, ko norėjo partija, nes jie norėjo, kad žmonės jaustų, jog net jiems būnant savo namuose, kažkas jų klausosi. Jie nebuvo laisvi save išreikšti. Galite matyti šio tipo daugiabučių pastatus visoje Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje.
Vėlgi, galite sakyti, kad kai šie pastatai buvo pastatyti, jie buvo šioks toks pagerinimas tam, ką žmonės turėjo anksčiau, tačiau partija apibrėžė, kad tai turėtų būti laikoma tinkamu būstu Sovietų imperijos darbininkams. Todėl nebuvo kūrybiškų žmonių, kurie būtų panaudoję savo resursus ir tarę: „O galbūt galėtume sukurti geresnį būdą gyventi mūsų žmonėms, galbūt galėtume tai patobulinti?“ Vietoj to, matėte žmones, kurie jautė, kad jiems pasisekė ir jie buvo dėkingi, jog iš viso turi būstą, kartais netgi turėdami lankstytis vietiniam partijos vadui, kad iš viso gautų vietą gyventi. Jie gyveno šiuose butuose trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, net nepamanydami, kad tai būtų galima pagerinti. Žinoma, egzistuoja tūkstančiai kitų pavyzdžių visuomenėje, kuomet jūs matėte, kad egzistavo tam tikras sukurtas dizainas, ir šis dizainas tiesiog buvo kartojamas ir įgyvendinamas vėl ir vėl. Kai tuo tarpu, jeigu pažvelgsite į Vakarus, kuriuose buvo didesnė kūrybiškų idėjų laisvė, pamatysite, kad tie patys dalykai buvo labai smarkiai patobulinti per tą laiko tarpą, tiesiog dėl to, kad buvo erdvės reikštis natūraliam žmonių kūrybiškumui.
Natūralaus kūrybiškumo atstatymas
Kur aš suku su tuo, žinoma, yra tai, kad Rytų Europos šalims neturėtų būti taip sunku perjungti šį jungiklį prote ir suvokti: „Mes išoriniu būdu pasiuntėme signalą, kad norime atsitolinti nuo to, kas mums buvo primesta per sovietinį komunizmą.“ Tačiau žengtumėte didelį žingsnį į priekį, jeigu galėtumėte suvokti: „Tai iš tiesų nebuvo mums primesta Rusijos, ir ypač Rusijos žmonių, kadangi jie tiesiog kentėjo po tuo pačiu valdžios elito jungu. Tačiau valdžios elitas žmones galėjo pavergti tik per tam tikrą mąstymą, ir šis mąstymas sukėlė natūralaus žmonių kūrybiškumo nuslopinimą. Jeigu norime iš tiesų palikti sovietinę praeitį praeityje, yra absoliučiai būtina dėti sąmoningas, ryžtingas pastangas atkurti kūrybiškumą, natūralų kūrybiškumą, kuris yra visuose žmonėse. Tai reiškia, kad privalome pažvelgti į mūsų visuomenę, privalome pažvelgti į politinį aparatą, privalome pažvelgti į savo ekonomiką ir verslus, ir kaip jie funkcionuoja, privalome pažvelgti į švietimo sistemą nuo universitetinio lygmens iki darželių lygmens. Privalome pažvelgti į žiniasklaidą ir tiesiog dėti ryžtingas, sąmoningas pastangas atkurti ir skatinti kūrybiškumą.“
Vis dar tebėra daug šalių Rytų Europoje, ir kaip žinote, Estija yra tik viena iš jų, kuriose mokyklinė sistema vis dar tebėra labai stipriai paveikta sovietinių laikų. Turite mokytis faktus, ir faktų iškalimas bei įsiminimas buvo laikomas protingumo ženklu. Galbūt tai ir gali būti laikoma protingumo ženklu, tačiau tai nėra kūrybiškumo ženklas. Turite tam tikrą procentą mokinių, kurie, jau per savo mokyklinius metus, išmoksta nuslopinti savo kūrybiškumą, kad pritaptų prie mokyklinės sistemos ir gautų gerus pažymius. Na, mano mylimieji, kodėl šalis turėtų palaikyti tokią mokyklinę sistemą, jeigu ji nori atsitolinti nuo sovietinės praeities? Tame nėra jokios logikos. Tai yra tik vienas pavyzdys, tačiau šių pavyzdžių galima rasti daug, daug daugiau.
Kaip žiūrite į valdžią? Daugelyje Rytų Europos šalių valdžioje yra žmonių, kurie yra valdžioje šiandien, tačiau jie taip pat buvo valdžioje arba užėmė biurokratinius postus ir komunistiniais laikais. Jie vis dar tenai tebesėdi. Na, mano mylimieji, jie nebėra atviri komunistai, tačiau taip yra tik dėl to, kad iš to negali gauti jokios naudos. Jų tikrai nebūtų galima pavadinti idealistais; jie yra biurokratai, jie yra politikai, kurie užsidirba iš to pragyvenimui. Tai yra jų būdas užsidirbti pragyvenimui, ir jie yra pasiruošę prisitaikyti prie bet kokios sistemos, kokia tuo metu egzistuoja. Jeigu tai bus komunizmas, jie prisitaikys ir sakys bei darys teisingus dalykus, kad pritaptų toje sistemoje. Jeigu komunizmas žlugs, jie darys arba sakys teisingus dalykus, kad išsaugotų savo postus.
Ir dalykas, kurį jums reikia pripažinti, yra tai, kad daugelis šių žmonių turi lygiai tokį patį mąstymą šiandien, kaip turėjo komunistiniais laikais, ir tik vienas to pavyzdys būtų, kad jie žiūri į žmones tam tikru būdu. Jie sako: „Galbūt mes dabar gyvename demokratijoje ir galbūt žmonėms yra leidžiama balsuoti, tačiau žmonės negali, jie nesugeba priiminėti sprendimų dėl visuomenės. Jie tiesiog nežino, jie turi būti valdomi.“ Tai, vėlgi, yra tokio paties tipo mąstymas, kuris nori užgniaužti kūrybiškumą, kadangi biurokratai ir politikai, kurie turi šį požiūrį, jie nėra kūrybiški žmonės. Todėl jie jau per apibrėžimą nori išsaugoti status quo, kad galėtų išsaugoti savo pozicijas. Tai reiškia, kad jie bijo kūrybiškų žmonių, nes šie gali padaryti kažką nenuspėjamo, ir tai yra grėsmė status quo. Daugelis šių žmonių iš tiesų turi negatyvų požiūrį į „žmones“. Tai, žinoma, nėra aukso amžiaus sąmonė, tai negali atvesti visuomenės į aukso amžių, tačiau tai taip pat negali išlaisvinti tos visuomenės nuo sovietų dominuojamos praeities.
Lygiai taip pat, jūs turite žmones žiniasklaidoje, kurie dar neatsikratė požiūrio, kad žmonės turėtų žinoti tik tam tikrus dalykus, tuos dalykus, kuriuos žiniasklaidos elitas nusprendžia, kad jiems yra leidžiama žinoti jų pačių labui. Ar turite iš tiesų laisvą žiniasklaidą Rytų Europoje? Tai yra klausimas diskusijoms. Žinoma, tai taip pat būtų klausimas diskusijoms ir daugumoje Vakarų šalių, tačiau dabar apie tai nekalbėsime.
Kūrybiškumas ir verslas
Vėlgi, galite pažvelgti į šiandieninius verslo žmones Rytų Europoje, ir galite matyti, kad iš tiesų egzistuoja tam tikras labai kūrybiškų žmonių procentas, kurie įžengė į verslo pasaulį, ir taip yra dėl paprastos priežasties. Kai komunizmas žlugo, kūrybiški žmonės ieškojo, kur galėtų išreikšti savo kūrybiškumą. Jie ieškojo srities visuomenėje, kurioje būtų daugiausiai erdvės tobulinimui, dalykų darymui naujais būdais. Jie matė, kad šios erdvės nėra švietimo sistemoje, jos nėra valdžioje, jos nėra biurokratijoje, jos iš tiesų nėra ir žiniasklaidoje (nors, tam tikru laipsniu, joje buvo šiek tiek erdvės), tačiau erdvė buvo versle. Tad daug kūrybiškų žmonių nuėjo į verslą.
Deja, nutiko taip, kad daugelis šių žmonių buvo sugundyti verslo filosofijos, kuri taip stipriai įsivyravo Vakaruose. Tai reiškia, kad jie tapo susikoncentravusiais į save ir susitelkusiais į save, ir jiems rūpi vienintelis dalykas: uždirbti sau ir savo įmonei kaip įmanoma daugiau pinigų. Taip iš dalies yra dėl to, kad jie nemato, kaip galėtų paimti savo verslumo žinias ir kūrybiškumą ir pritaikyti juos visuomenės naudai, kadangi nėra to atvirumo. Kai kuriais atvejais, jie dar nėra pasiekę to asmeninio išsivystymo lygmens, kuriame galėtų pakelti savo kūrybiškumą iki altruistinio lygmens.
Daugumoje Rytų Europos šalių turite nedidelę verslo žmonių grupę, kurie visa širdimi pasinėrė į verslą, jie jame panaudojo visą savo kūrybiškumą, visą kūrybinį polėkį. Kai kurių varomoji jėga labiau buvo troškimas gauti atlygį nei troškimas būti kūrybiškiems. Šiuo metu jie yra tame taške, kuriame turite verslo bendruomenę, kuri išaugo, tačiau niekas nesugeba matyti (arba labai mažai žmonių sugeba tai matyti), kaip galėtumėte paimti šį augimą verslo bendruomenėje ir pritaikyti jį visuomenei, kad taip pat galėtų augti ir kitos visuomenės sritys.
Kaip galėtumėte paimti kūrybiškumą, kuris buvo išvystytas verslo pasaulyje, ir paimti šiuos žmones bei perkelti juos į pozicijas, kuriose jie vėl galėtų išreikšti savo kūrybiškumą tokiu būdu, kad tai būtų naudinga visuomenei? Tai būtų labai svarbi tema diskusijoms: „Kaip galime tai padaryti? Kaip galime integruoti kūrybiškumą verslo pasaulyje į kitas visuomenės sritis, idant šios sritys galėtų paaugti tiek pat, kiek paaugo verslo sektorius?“
Na ir dabar, žinoma, šiame kontekste, taip pat būtų nepaprastai vertinga, jeigu galėtų būti atviriau diskutuojama: „Kaip mes iš tiesų norėtume, kad verslo pasaulis funkcionuotų Rytų Europoje? Kitaip tariant, viskas yra gerai, kad norime atsitolinti nuo komunizmo, tačiau ar šis kelias reiškia, kad turime tapti užkietėjusiais kapitalistais? Ar tai reiškia, kad turime tapti mini Jungtinėmis Valstijomis, kuriose kapitalizmas viską valdo? O galbūt galime atrasti humaniškesnę laisvos ekonomikos formą, kurioje pelnas nebūtų pats svarbiausias, ir kurioje neleistume nedidelei grupelei žmonių tapti valdžios elitu per verslo pasaulį, kad jie, tam tikra prasme, taptų sekančiu visuomenę valdančiu valdžios elitu, pakeitusiu komunistinės partijos elitą, kuris valdė mus anksčiau.“
Kūrybiškumas ir pamatinis žmogiškumas
Ir šiuo atžvilgiu jūs, pavyzdžiui, galite pažvelgti į Skandinavijos šalis, kuriose turite tam tikrą laisvos verslininkystės modelį, tačiau taip pat turite tam tikrą gerovės visuomenę, grindžiamą jausmu, kad turime kelti aukštyn visus žmones visuomenėje. Čia, vėlgi, galėtų būti sritis, kurioje reikalingos diskusijos. Jeigu pažvelgsite į Skandinavijos šalis ir paklausite savęs, kaip jie sukūrė gerovės visuomenę, taip yra dėl to, kad tose šalyse yra daug žmonių, kurie pripažįsta tai, apie ką mes anksčiau šiais metais kalbėjome, tai yra, kad visi žmonės turi pamatinį žmogiškumą. Kai užmezgate ryšį su pamatiniu žmogiškumu savyje, galite susisieti su pamatiniu žmogiškumu kituose.
Todėl galite matyti, kad aukščiausia kūrybiškumo išraiška nėra, kad jūs esate kūrybiški, nes norite tapti turtingais ar norite tapti įžymiais, ar norite jaustis geresniais už kitus. Aukščiausia kūrybiškumo išraiška yra, kad siekiate pakelti aukštyn visą visuomenę, pakelti aukštyn visą gyvybę. Tai suteikia tam tikrą pojūtį (tose šalyse, kurios tai turi), kad: „Mes negalime leisti žmonėms mūsų šalyje gyventi skurde ir neturėti visiškai jokios sveikatos apsaugos, ar kad ir kokios būtų egzistuojančios problemos.“
Egzistuoja šis troškimas, socialinis sąmoningumas, kad turime kelti aukštyn visus, ir štai čia jūs galėtumėte (kai žiūrite į skandinavišką modelį), iš tam tikros perspektyvos sakyti, kad, žinoma, ne viskas, kas buvo sakoma komunistinėje filosofijoje, buvo klaidinga ar netiesa. Egzistavo tam tikri komunistinės filosofijos aspektai, kurie traukia žmones, pavyzdžiui, svajonė turėti lygesnę visuomenę, kurioje žmonės turėtų lygias galimybes, jie dirbtų kartu. Matėte, kad komunizmas iškėlė tam tikrus idealus, kurie iš tiesų buvo mano taip vadinamo pamatinio žmogiškumo išraiška. Jeigu taip pat sąžiningai pažvelgsite į komunistines visuomenes, pamatysite, kad nė viena komunistinė visuomenė iš tiesų neįkūnijo šių idealų – greičiau priešingai. Todėl, galite pažvelgti į Skandinaviją ir matyti, kad šiose konkrečiose srityse Skandinavija iš tiesų realizavo idealus, kurie buvo skleidžiami komunizmo. Tačiau tai iš tiesų nėra komunistiniai, marksistiniai idealai. Tai yra universalūs, bendražmogiški idealai.
O tuomet jums reikia pažvelgti į savo visuomenes ir pripažinti labai, labai svarbų dalyką. Sakiau, kad komunizmas slopino kūrybiškumą, tačiau komunizmas taip pat slopino pamatinį žmogiškumą, pamatinio žmogiškumo jausmą. Visų pirma, jis įdiegė baimės elementą, visų antra, įtarumą, nepasitikėjimą. Kuo galite pasitikėti? Ką galite pasakyti kažkam, ko nepažįstate, nes jie gi gali apie jus pranešti partijos elitui? Ir tuomet galite sulaukti beldimo į duris ketvirtą valandą ryto. Tad turite situaciją, kurioje daugelis žmonių nedrįso atvirai kalbėti, išskyrus, galbūt, su savo šeimos nariais, tačiau daug daugiau žmonių nusprendė, kad egzistuoja tam tikri dalykai, apie kuriuos jie niekada su niekuo nekalbės. Kai turite visuomenę, kuri yra paremta baime, paremta šiuo baziniu išgyvenimo mechanizmu, negalite turėti pamatinio žmogiškumo jausmo, kuris apjungia žmones.
Kristaus įžvalgumo nuslopinimas
Galite sakyti, kad gali būti tam tikras bendras troškimas padėti vienas kitam ir laikytis kartu, kadangi turite engėją, ir jūs padedate vienas kitam išgyventi visuomenėje. Tai nėra tas pats kaip pamatinis žmogiškumas, kadangi pamatinis žmogiškumas yra sąmoningumo pakėlimas. Jūs pradedate žiūrėti už savo siaurų savanaudiškų interesų ribų ir pripažįstate, kad visi žmonės turi kažką bendro, ir už visų padalijimų, kuriuos matote Žemėje, egzistuoja vienovė, apie kurią tiek daug kartų kalbėjome. Alfa ir Omega, galite sakyti, yra tai, kad Alfa yra kūrybiškumas, aukštesnių idėjų siekimas, ir tai buvo užgniaužta nuslopinus kūrybiškumą. Omega yra vienybės jausmas ir vienovė horizontaliame lygmenyje tarp žmonių čia Žemėje, ir tai lygiai taip pat buvo nuslopinta komunizmo.
Kai tai pripažįstate, galite pripažinti, kad Tėvo ir Motinos elementai yra dvi monetos pusės, tačiau bet kuris iš jų gali tapti išsibalansavęs. O subalansuoja juos Sūnaus elementas, Kristaus Sąmonė. Vėlgi, nėra būtina, kad Rytų Europos šalys pradėtų pripažinti Kristaus Sąmonę, tačiau būtų labai vertinga, jeigu jos pripažintų, kad patys kūrybiškiausi žmonės turi gebėjimą pajausti savyje, kas yra teisinga ir neteisinga, kas yra tikra ir netikra, kas yra aukštesnė tiesa ir žemesnė tiesa. Daugelis žmonių, žinoma, turėjo tai komunistiniais laikais, ta prasme, kad jie aiškiai jautė, jog kažkas yra ne taip su komunizmu ir kažkas yra ne taip su tuo, kaip visuomenė funkcionuoja. Jie ilgėjosi patobulinimo, ilgėjosi laisvės.
Jūs galėtumėte šiandien suvokti, kad vienas svarbiausių aspektų, vedant visuomenę į priekį, yra leisti žmonėms išreikšti šį vidinį pojūtį apie tai, kas turi pasikeisti. Tam nebūtinai turėtumėte kalbėti apie tai, kas yra teisinga, o kas klaidinga, esmė čia yra pojūtis, kad yra kažkas, kas turi pasikeisti. „Mes daugiau nebegalime daryti visko taip, kaip visada tai darėme. Turime pakilti aukščiau, įgyti aukštesnį suvokimą ir mums reikia patobulėti.“ Šitai, mano mylimieji, yra Kristaus elementas, tačiau nėra būtina jo šitaip aprašyti.
Ideologijų eros pabaiga
Tiesiog galima pasakyti, kad žmonės jaučia, kas yra teisinga, kas yra kūrybiška, kas turi pasikeisti, ir tai turi būti pripažinta. Ir štai čia, kaip mes taip pat sakome invokacijoje, galite pasiekti šį tašką, kuriame galite pripažinti, kad Sovietų Sąjungos žlugimas žymėjo ideologijų eros pabaigą – ir aš turiu omenyje, ideologijų plačiąja prasme.
Tai gali būti politinė ideologija, tai gali būti katalikų krikščionybė ar protestantų krikščionybė, tai gali būti mokslinis materializmas. Tai signalizavo eros pabaigą, kurioje leidžiate nedideliam elitui visuomenėje apibrėžti mąstymo sistemą, ideologinę sistemą, kuri sako: „Štai kaip veikia visata, ir kadangi ji šitaip veikia, štai kaip žmonės turėtų elgtis ir kaip mūsų visuomenė turėtų būti tvarkoma.“ Vietoj to jūs galite priimti naują požiūrį, kuriame sakote: „Užuot turėję idėją apie tai, kaip visata turėtų veikti, pažvelkime, kaip ji iš tiesų veikia. Užuot turėję ideologiją, kuri apibrėžia, kaip žmonės turėtų elgtis, suraskime tuos žmones, kurie turi vidinį pajautimą, koks yra aukštesnis kelias, ir leiskime, kad tai ateitų žmonėms iš vidaus, o ne primeskime jiems tai iš išorinio autoriteto.“
Mano mylimieji, jeigu būtų tik viena pamoka, kurią Rytų Europos šalys galėtų išmokti iš penkiasdešimt metų trukusio sovietų pavergimo, argi tai nebūtų, kad jums jau gana būti pavergtiems išorinės jėgos? Na, tai tuomet pripažinkite, kad išorinė jėga yra sąmonės būsena, kuri jums sako, ką turėtumėte daryti, ir todėl mėgina priversti jus atmesti arba ignoruoti savo vidinį jausmą, kas jus esate ir kaip jūs norite save išreikšti.
Kitaip tariant, Rytų Europa galėtų, per kelis dešimtmečius, pasikeisti iš regiono, kuriame nėra erdvės kūrybiškumui, ir pavirsti regionu, kuriame yra daug erdvės kūrybiškumui. Tai būtų daug didesnis progresas nei būtų galima pasiekti bet kokiu kitu būdu. Tai reikštų, kad Rytų Europa galėtų greitai pasivyti tą vietą, kurioje ji būtų buvusi, jeigu nebūtų pavergta sovietinio komunizmo. Tai reikštų, kad Rytų Europa iš tiesų galėtų pralenkti daugelį Vakarų Europos šalių, kuriose jie nesugeba atlikti šio pokyčio. Žinoma, kai kurios Vakarų šalys yra šio pokyčio atlikimo procese ir jos atliks šį pokytį, tačiau yra šalių Rytų Europoje, kurios galėtų labai greitai pralenkti kai kurias Vakarų šalis ir materializuoti daug pažangesnę visuomenę, kad jums nebereikėtų jausti, jog atsiliekate.
Kodėl jūs atsiliekate nuo Vakarų? Nes nebuvo erdvės kūrybiškumui. Kaip galite pralenkti Vakarus? Sukurdami erdvę kūrybiškumui. Viskas iš tiesų yra taip paprasta.
Dėkoju jums, kurie čia esate, už tai, kad ryžotės būti elektrodais, spinduliuojančiais šitai į Rytų Europos kolektyvinę sąmonę. Tai pasklido toli ir plačiai, tai pažadino žmones, kurie buvo ant nubudimo slenksčio, tačiau iš tiesų nesugebėjo atlikti to šuolio. Atsiras naujas suvokimas, naujas galimybės pojūtis tarp kai kurių šių kūrybingų žmonių, kurie negalėjo to padaryti savarankiškai. Su mano šviesos paleidimu ir jūsų prašymais, jie galės tai pasiekti ir pradės atrasti sau deramą vietą, kurioje galės išreikšti tai, kas jie iš tiesų yra.
Žinoma, mes žvelgiame į jus, dvasingus žmones, kad taip pat išreikštumėte tai, kas jūs esate, ir atrastumėte: „Kur yra mano vieta, kur yra vieta, kurioje galėčiau išreikšti savo įgimtą, savo vidinį kūrybinį polėkį?“ Nes, mano mylimieji, kodėl jūs čia esate? Kodėl jūs esate dvasingi žmonės? Kodėl esate atviri dvasiniam mokymui? Todėl, kad esate kūrybiški žmonės. Galbūt niekada neturėjote troškimo būti tapytojais, skulptoriais, aktoriais ar dar kažkuo, tačiau jūs turite troškimą suprasti naujas idėjas, nes kitaip jūsų čia nebūtų, ir tai yra aukštesnis kūrybiškumo apibrėžimas.
Tad už tai, dėkoju jums, ištvėrus šį ilgą perdavimą. Tai buvo labai vertinga man, mano Aukso Amžiaus planams, ir todėl, turite mano dėkingumą ir mano meilę.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com