Jau seniai laikas demokratinėms visuomenėms tvarkytis su žmonių psichologija
Pakylėtoji Mokytoja Venera per Kim Michaels, 2020 metų rugpjūčio 2 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Būkite Dangiškąja Motina veikime per Septynių Spindulių integraciją“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Venera. Atėjau jums duoti perspektyvą į šiandieninę moterų situaciją Žemės planetoje. Mes kalbėjome apie musulmoniškas šalis ir kitas šalis, kurios atsilieka savo evoliucijoje nuo mūsų taip vadinamų šiuolaikinių demokratijų. Yra akivaizdu, kad dauguma jūsų užaugote toje pasaulio dalyje, kurioje nėra tokios didelės moterų priespaudos kaip musulmoniškose šalyse, tad yra akivaizdu, kad kai pažvelgiate į šias šalis, galite matyti, jog jos atsilieka nuo ten, kur yra jūsų pačių šalis – net jeigu jūsų šalis nėra, pagal griežčiausią apibrėžimą, šiuolaikinė demokratija. Tačiau nors yra nesunku matyti, kas turėtų įvykti su moterų situacija šiose kitose šalyse, gali būti sunkiau pamatyti, kas turėtų įvykti su moterų situacija šiuolaikinėse demokratijose. Tad būtent apie tai su jumis pasidalinsiu keliomis mintimis.
Biblijoje turite koncepciją, kai žydai buvo Egipto faraono vergovėje, ir faraonas jiems liepė pagaminti tam tikrą kiekį plytų. Plytos tuo metu buvo gaminamos naudojant šiaudus. Tačiau žydai padarė kažką, kas faraonui nepatiko, ir jis dabar iš jų pareikalavo, kad jie gamintų plytas be šiaudų. Na, ir šitai tapo simboliu, kai valdžios asmuo reikalauja kažko iš žmonių, ko jie iš tiesų negali padaryti. Reikalaujate kažko neįmanomo iš savo žmonių. Tad pradėti norėčiau pakalbėdama apie tai, kaip net pačios pažangiausios šiuolaikinės demokratijos Žemėje reikalauja kažko iš savo žmonių, ko jie nesugeba duoti. Jūs, šiose šiuolaikinėse demokratijose, iškeliate neįmanomą reikalavimą. Žmonės tiesiog neturi priemonių išpildyti tą reikalavimą. Kodėl taip yra?
Na, paimkime šias šiuolaikines demokratijas – ne visos jos, žinoma, yra Europoje, bet pažvelkime į situaciją Europoje, kadangi tai yra toks akivaizdus pavyzdys. Jeigu grįžtume 500 metų į praeitį Europoje, ką jūs matėte tose visuomenėse? Mes jums davėme koncepciją, kad galite pažvelgti į praeitį, pažvelgti už įvykių, ieškoti tendencijų, ir tuomet projektuoti šias tendencijas į ateitį. Ką jūs matėte prieš 500 metų Europoje? Jūs matėte visuomenes, kurios buvo daug uždaresnės už tas visuomenes, kurias jūs turite šiandien. Įstatymai buvo uždaresni, visuomenė buvo labiau suvaržyta – didžioji populiacijos dalis gyveno beveik kaip kilmingųjų klasės, feodalinių lordų ir karalių vergai, ir turėjo labai mažai galimybių pagerinti savo gyvenimą. Tad, iš tam tikros perspektyvos, galime palyginti tai su šiandiena ir sakyti: „Per praėjusius 500 metų įvyko taip, kad visuomenės tapo daug atviresnės.“ Kitaip tariant, demokratija yra akivaizdžiai atviresnė visuomenė už diktatūrą.
Tačiau kodėl šitai įvyko? Taip, galite nurodyti daug išorinių veiksnių: politinių, ekonominių ir taip toliau, ir galite sakyti, kad būtent dėl to visuomenės pajudėjo link demokratijos. Tačiau egzistuoja veiksnys, kuris dažnai yra pražiūrimas, tačiau jis padarė didžiulę ir lemiamą įtaką demokratijų evoliucijai – šių diktatoriškų visuomenių transformavimuisi į demokratijas. Kas yra šis veiksnys? Tai yra komunikacija. Koks yra skirtumas tarp uždaros visuomenės, diktatūros, ir atviros visuomenės? Demokratija. Egzistuoja laisvesnė ir atvira komunikacija. Žinau, kad daugelis žmonių sakys, jog demokratijoje turime žodžio laisvę. Tačiau aš čia kalbu ne apie tai. Taip, žinoma, dalis to, kas paverčia visuomenę demokratija, yra tai, kad žmonėms yra suteikiama žodžio laisvė. Tačiau viena yra turėti žodžio laisvę, ir visai kas kita sugebėti ja naudotis. Kitaip tariant, nors žmonės yra teisiškai laisvi kalbėti bet kokiomis temomis, tai nereiškia, kad savo protuose jie sugeba kalbėti bet kokiomis temomis.
Jeigu pažvelgtumėte 500 metų į praeitį, į tas viduramžių visuomenes, ką matėte? Na, žinoma, matėte, kad egzistavo tam tikri išoriniai suvaržymai, apie ką žmonės galėjo kalbėti. Pavyzdžiui, apie ką kalbėti leido katalikų bažnyčia. Tačiau be viso to jūs matėte, kad šios visuomenės turėjo įvairius tabu, apie kuriuos žmonės nedrįso kalbėti, kadangi buvo laikoma, jog tai yra arba uždrausta, arba kalbėjimas apie tai atneš nelaimę. Jums nutiks blogi dalykai, jeigu kalbėsite apie tas temas. Viena iš tokių temų buvo velnias. Jeigu kalbėsite apie velnią, jis gali ateiti ir jus pričiupti. Daugelis žmonių tuo tikėjo. Matote, kad per šiuos 500 metų daugelyje Europos šalių nutiko taip, kad atsirado atvirumas komunikacijai. Yra dalykų, apie kuriuos žmonės gali šiandien laisvai kalbėti, apie kuriuos jie negalėjo kalbėti prieš 500 metų. Na ir dabar, yra žmonių, kurie tiki, kad kai kuriose iš šių pažangesnių demokratijų mes galime kalbėti apie bet ką; jokia tema mums nėra tabu, mes galime kalbėti bet kokiomis temomis.
Tai, žinoma, yra visiškai naivu. Jeigu pažvelgtumėte į šias taip vadinamas, kaip jos pačios skelbiasi, pačias pažangiausias šiandienines demokratijas, ką jose matote? Matote, kad yra daug, daug temų, apie kurias žmonės nesugeba kalbėti. Jie nėra laisvi apie tai kalbėti. Kodėl jie nėra laisvi?
Na, pasilikime prie šios minties minutėlei. Kodėl aš sakau, kad šiuolaikinės demokratijos kelia reikalavimus savo žmonėms, kurių žmonės neturi gebėjimo išpildyti? Na, kas yra demokratija? Kalbėjau apie faktą, kad komunikacija tapo atviresnė, ir kad norint, jog visuomenėje įvyktų perėjimas iš diktatūros į demokratiją, komunikacija privalo tapti atviresnė, ji privalo patobulėti. Paprastai, kai kalbame apie komunikaciją, galvojame apie žmones, kurie kalba žodžiais, bendrauja žodžiais. Tačiau, iš tam tikros perspektyvos, visą žmonių tarpusavio sąveiką galėtume laikyti tam tikra bendravimo forma. Kai kurie žmonės sako, kad karas įvyksta dėl žlugusio bendravimo – praradote gebėjimą komunikuoti žodžiais, praradote gebėjimą susikalbėti ir pasiekti sutarimą. Todėl griebiate kardą arba ietį, arba automatą, arba branduolinę bombą. Tačiau sakyčiau, kad net ir kardas ir branduolinė bomba yra komunikacijos forma. Tai, žinoma, yra labai destruktyvi komunikacijos forma, kuri iš tiesų nieko neišsprendžia, tačiau tai vis tiek yra komunikacijos forma.
Jeigu pažvelgsite į žmonijos istorinę praeitį, pamatysite, kad gyvenate planetoje, kurioje tarp žmonių vyko daug konfliktų. Tarp žmonių grupių vyksta daug konfliktų, daug priešpriešos, ir galite žiūrėti į istoriją kaip konfliktų išsprendimo procesą, ar bent jau mėginimus išspręsti konfliktus. Galite užduoti klausimą: „Kodėl mes šiandien turime demokratijas?“ Taip yra dėl to, kad žmonės geriau išmoko spręsti konfliktus. Taip yra dėl to, kad jie išmoko geriau komunikuoti žodžiais, užuot turėję komunikuoti kardais ar kulkosvaidžiais. Karas vis dar tebėra mėginimas išspręsti konfliktą. Tai yra labai primityvus ir smurtinis mėginimas, tačiau iš esmės tai yra mėginimas išspręsti konfliktą. Kulkosvaidžiai yra komunikacijos forma. Tai yra smurtinė ir primityvi komunikacijos forma, tačiau ji yra naudojama tuomet, kai komunikacijai nebeužtenka žodžių. Šiuolaikinėje demokratijoje matote, kad čia turite visuomenę, kuri, savo pačia esme, yra paremta vienu principu – nesmurtiniu konfliktų sprendimu. Tai yra demokratijos esmė. Jūs siekiate išspręsti konfliktą nenaudodami smurto.
Labai gerai žinau, kad kai pažvelgiate į praėjusio šimtmečio istoriją, demokratinės šalys buvo įtrauktos į karą, kaip į priemonę konfliktams spręsti. Kai kurie sakys, kad tie karai, tam tikru laipsniu, buvo pradėti diktatoriškų šalių. Ir vis dėlto, mano mintis yra ta, kad demokratinė visuomenė yra, iš esmės, visuomenė, pasišventusi spręsti konfliktus nesmurtiniu būdu. Tai atspindi faktas, kad demokratinės šalys suteikia teises savo žmonėms. Kitaip tariant, demokratinė valdžia iš esmės sako savo žmonėms: „Mes prieš jus nenaudosime smurto. Todėl neturėtumėte smurto naudoti vienas prieš kitą.“ Žinau, kad demokratinės šalys atvirai to nesako, tačiau būtent tai jos iš esmės teigia. Demokratinė šalis sako savo piliečiams: „Turėtumėte atrasti būdą išspręsti konfliktą be smurto.“ Na, mano mylimieji, tai yra tas pats, kas prašyti žmonių gaminti plytas be šiaudų. Kaip žmonės gali išspręsti konfliktą be smurto? Na, jie tai gali padaryti tik komunikuodami: naudodami nesmurtinę, neagresyvią, nedualistinę komunikaciją. Tačiau kaip žmonės gali turėti šią komunikacijos formą? Na, jie gali turėti tokią komunikaciją, jeigu žino kažką apie žmogaus psichologiją ir naudojasi tomis žiniomis, kad įgytų tam tikrą kontrolę savo pačių psichologijai.
Kuri šiuolaikinė demokratija pradeda nuo darželio lygmens ir duoda savo žmonėms bazines žinias apie žmogaus psichologiją? Nė viena! Tad visos šiuolaikinės demokratijos prašo savo žmonių gaminti plytas be šiaudų, nes jos sako: „Atraskite būdą taikiai išspręsti savo konfliktus“. Tačiau neduoda jiems priemonių: psichologinių žinių ir įrankių tai padaryti. Tam tikra prasme, žmonės demokratinėse šalyse susiduria su neįveikiama užduotimi. Na ir dabar, daugelis žmonių vis tiek geba tai padaryti – išspręsti konfliktą nesmurtiniu būdu. Tačiau taip yra ne dėl to, kad visuomenė būtų dėjusi pastangas suteikti jiems įrankius tai padaryti. Taip yra tik dėl to, atidžiai čia paklausykite, kad reinkarnacija yra realybė. Daugelis žmonių, kurie šiandien inkarnuojasi šiuolaikinėse demokratijose, turi ilgą istoriją šioje planetoje ir jie per daugelį gyvenimų išmoko šias universalias pamokas, kurios, pavyzdžiui, yra įdiegtos krikščionybės religijoje, tačiau taip pat budizmo religijoje ir kitose religijose, kaip išsilaisvinti nuo šių agresyvesnių tendencijų žmogiškoje psichologijoje. Tačiau jūs taip pat, žinoma, matote daugelį žmonių šiuolaikinėse demokratijose, kurie nėra tame lygmenyje ir todėl jie nesugeba taikiai išspręsti konflikto.
Kokią matote dinamiką šiose šiuolaikinėse demokratijose? Na, jūs matote, kad egzistuoja tam tikras lūkestis iš valdžios lygmens. Egzistuoja lūkestis, kad žmonės turėtų sugebėti be smurto išspręsti savo konfliktus, o kai jie negali to padaryti, valdžia tuomet iš pradžių mėgina tai ignoruoti. Valdžia sako: „O, mes neturėtume šito spręsti, žmonės patys turėtų tuo pasirūpinti.“ Tačiau, vėlgi, žmonės neturi įrankių, jiems niekas nedavė įrankių, kad jie galėtų patys tuo pasirūpinti. Tad paprastai nutinka taip, kad problema toliau auga, ar bent jau auga suvokimas apie problemą, kol ateina momentas, kai valdžia taria: „Dabar mes jau nebegalime šito ignoruoti, turime kažką daryti dėl, pavyzdžiui, smurto namuose arba smurto prieš moteris.“ Valdžia iš esmės sako, kad tai neturėtų vykti mūsų šalyje. Mes turime tokią pažangią demokratiją, kad šios problemos neturėtų egzistuoti. Žmonės turėtų patys sugebėti jas išspręsti. Kodėl gi mes, valdžia, turėtume kažką dėl to daryti?
Valdžia, nuo pat pradžių, yra antagonistinėje būsenoje prieš savo žmones. Ji neprisiima atsakomybės ir nesako: „Mes, kaip demokratinė valdžia, turėtume suteikti savo žmonėms įrankius spręsti savo problemas nesmurtiniu būdu, suteikdami jiems žinias apie psichologiją. Mes šito nepadarėme, mes nejaučiame, kad tai yra mūsų atsakomybė tai daryti. O dabar turime spręsti šią smurto prieš moteris ir smurto namuose problemą. Kaip mums tai išspręsti? Mes iš tiesų neturime įrankių, todėl turime išvystyti šiuos įrankius.“ O koks dabar yra valdžios požiūris? Jis yra: štai čia yra problema, kurią turime ištaisyti. Šie žmonės turi problemą, juos reikia sutaisyti. Kažkas čia turi būti ištaisyta. Kažkaip turime priversti šiuos žmones pasikeisti. Galbūt galėtume išleisti įstatymus, kurie mums leistų juos nubausti, o galbūt turėtume priversti juos lankytis pas psichologą, nors tai nebūtinai išsprendžia jų problemą. Ir vis dėlto, ką visuomenė gali padaryti? Na, ji gali padaryti tiktai tai, ką gali matyti.
Tikiuosi, suprantate, kad aš čia aprašau dinamiką. Aš čia nekaltinu šių šiuolaikinių demokratijų. Aš jų nekaltinu ir nesakau: „Jūs neturėtumėte turėti šitokio požiūrio!“ Aš tiesiog sakau, kad jau laikas, ir seniai jau yra laikas šioms visuomenėms suvokti, kad sekantis žingsnis jų evoliucijoje yra imti spręsti žmonių psichologiją.
Kokia yra fizinio smurto priežastis? Kas paskatina vyrą taip įpykti, kad jis primuša savo žmoną ir vaikus? Na, žinoma, artimiausiame lygmenyje – jo jausmai. Jo jausmai jį užvaldo. Jis turi tiek daug negatyvių jausmų, galbūt jausdamas pyktį, galbūt jausdamas bejėgiškumą, kad negali savęs sukontroliuoti. Bet kodėl jis negali savęs sukontroliuoti? Tai yra klausimas, kurio tos visuomenės nekelia. Žinoma, tam yra daug priežasčių, kurias jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai, žinote. Jis gali būti atviras demonams ir kolektyviniams padarams, kurie užvaldo jo emocinį kūną. Tačiau mūsų taip vadinamame universalių idėjų lygmenyje, taip yra dėl to, kad jis neturi žinių apie žmogišką psichologiją, kurios jam leistų susitvarkyti su savo jausmais, kad jie nesusikauptų iki tokio lygmens, kai jis nebegalėtų jų suvaldyti. Jis nemoka nukreipti savo emocinių energijų kita kryptimi, kad jos nesikauptų pykčio pavidalu.
Kai žvelgiate į istoriją, pažvelkite, kiek daug situacijų visos visuomenės matė šioje planetoje – kiek daug situacijų, kuriose buvo kartojamas lygiai tas pats šablonas. Vyras yra užvaldomas savo emocijų ir pradeda smurtauti prieš kitus vyrus, prieš moteris, prieš vaikus. Tik pažvelkite į pasaulio istoriją. Pažvelkite į paprastų žmonių individualų lygmenį; kaip dažnai vyras yra užvaldomas savo pykčio ir frustracijos jausmų, kuriuos išlieja smurtiniais veiksmais. O tuomet pažvelkite į kai kuriuos šiuos diktatoriškus valdovus, kuriuos matėte pasaulyje. Kaip dažnai karalius būdavo užvaldomas savo emocijų ir pradėdavo karą su kitu karaliumi, kas tuomet baigdavosi dešimčių tūkstančių žmonių nužudymu. Pažvelkite į Hitlerį, kuris iš esmės buvo taip stipriai užvaldytas savo pykčio ir neapykantos jausmų, kad pradėjo Antrąjį Pasaulinį Karą. Pažvelkite į Staliną, kuris buvo užvaldytas savo paties baimių ir paranojos, atvedusios prie milijonų savo paties žmonių nužudymo. Pažvelkite į Mao, kuris padarė tą patį.
Jūs matote šiuos vyrus, galite pažvelgti už išorinio konteksto ir pamatyti tą pačią tendenciją. Vyras yra užvaldomas savo baimės, pykčio ir neapykantos jausmų, ir ima smurtauti. Ar iš tiesų turėtume leisti toliau egzistuoti šiai tendencijai, net ir taip vadinamose pačiose pažangiausiose visuomenėse Žemėje?
Ar neatėjo laikas, Žemės planetos evoliucijoje, istoriniame Žemės planetos vystymesi, kai kurioms visuomenėms nubusti, pažvelgti į tai ir tarti: „Turime suteikti savo žmonėms įrankius tvarkytis su šiomis bazinėmis tendencijomis žmonių psichologijoje.“ Supykstantys vyrai nėra vienintelė tokia tendencija, yra daug kitų. Tačiau argi tiesiog neatėjo laikas tai padaryti? Tai kas tuomet gali atnešti šiuos pokyčius? Ar vyrai gali tai padaryti? Matyt, kad ne! Tai kas tuomet gali atnešti šiuos pokyčius? Tai gali padaryti moterys! Kodėl moterys gali tai padaryti? Todėl, kaip mes dabar jau keletą kartų sakėme, kad istorija aiškiai įrodo, jog moterys geriau moka tarpusavyje kalbėtis ir kartu dirbti. Moterys geriau moka išspręsti konfliktus be smurto. Jos tai moka daug geriau už vyrus. Tai, žinoma, negalioja visiems vyrams. Tačiau bendroje perspektyvoje moterys daug geriau moka išspręsti konfliktus be smurto už vyrus. Realistiškai, tiktai moterys gali būti šių pokyčių varomąja jėga. Tad turi būti suprasta, kad visas pasaulis, o ypač demokratinės šalys, yra pasiekusios kryžkelę.
Galite į tai žiūrėti vienu iš dviejų būdų. Galite kažką padaryti, kad pakiltumėte į aukštesnį lygmenį – aukštesnį nesmurtinių konfliktų sprendimo lygmenį, arba galite leisti savo demokratinėms šalims būti įtrauktoms į dualistinį mąstymą, juodai baltą mąstymą, kuris eskaluos visuomenėse egzistuojantį konfliktą. Jeigu norite vadovėlinio pavyzdžio apie tai, tiesiog pažvelkite į neseniai įvykusius įvykius Jungtinėse Valstijose. Tai prasidėjo, išoriniame lygmenyje, nuo policijos smurto prieš juodaodį, pasibaigusį jo mirtimi. Tuomet vyko demonstracijos prieš šį policijos brutalumą ir policijos smurtą. Kai kurios iš šių demonstracijų pačios tapo smurtinėmis, nes egzistuoja elementas, kuris pasinaudojo situacija plėšti parduotuvėms ir taip toliau. Egzistuoja elementas, kuris tiesiog nori pykčio ir neapykantos. Koks buvo vyriausybės atsakas? Na, kai kurie gubernatoriai mėgino tai išspręsti nesmurtiniu būdu. Tačiau pažvelkite į prezidentą, koks buvo jo atsakas? Na: „Jeigu gubernatoriai nenori to sutvarkyti, aš pasiųsiu federalinę kariuomenę, kad tai numalšintų.“ Kitaip tariant, kokį vienintelį būdą sugebėjo matyti prezidentas šiai situacijai spręsti? Prieš jėgą panaudoti jėgą. Jis manė, kad demonstrantai naudoja jėgą ir vienintelis būdas tai sustabdyti yra panaudoti didesnę jėgą už juos. Bet kodėl? Prieš ką jie demonstravo? Prieš perteklinį policijos jėgos naudojimą, kuri iš esmės ir yra valdžia.
Ar suvokiate, kaip anksčiau sakiau, kad demokratinė valdžia daro šią prielaidą, jog jos žmonės turėtų sugebėti išspręsti konfliktus nesmurtiniu būdu. Ir štai čia yra Amerikos valdžia, kuri ko iš esmės reikalauja iš savo žmonių? „Neturėtumėte prieš mus demonstruoti, mes esame geriečiai, mes esame valdžia. Mes dėl jūsų darome viską, kas yra geriausia. Turėtumėte šitai priimti ir prieš mus nedemonstruoti. Jeigu demonstruojate, naudojate jėgą, nesinaudojate savo atsakomybe išspręsti konfliktą nesmurtiniu būdu. Tad ką dabar mes turime padaryti? Na, turime prieš jus panaudoti jėgą.“ Ar nematote, kad tai yra kognityvinis disonansas? Nėra kito būdo į tai žiūrėti. Valdžia dabar buvo sugundyta tam tikro mąstymo, tam tikro aklumo. Galvoti, kad nors teigiame esantys demokratija, bet mums yra pateisinama naudoti jėgą prieš savo pačių piliečius, užuot įsiklausius į tai, ką sako piliečiai.
Kodėl žmonės eina į gatves ir komunikuoja bei rengia demonstracijas? Todėl, kad jaučia, jog negali savo valdžios pasiekti jokiu kitu būdu. Jie negali komunikuoti su valdžia kitomis priemonėmis – jie netgi negali atkreipti valdžios dėmesio. Kas yra demonstracija? Tai yra mėginimas komunikuoti su valdžia. Tačiau užuot įsiklausiusi, ką žmonės mėgina pasakyti, valdžia nežiūri į tai kaip į mėginimą komunikuoti. Ji nejaučia turinti atsakomybę klausytis. Ji tiesiog sako: „Žmonės neturėtų šito daryti. Privalome tai sustabdyti. Kokias mes turime priemones? Gubernatoriai to nedarys, tad turime įsakyti įsikišti federalinei kariuomenei.“ O kodėl, iš esmės, gubernatoriai nenori to daryti? Todėl, kad gubernatoriai gyvena savo pačių valstijoje. Ir jie nesiųs savo policijos pajėgų areštuoti savo piliečius, nes žino, kad tai neišspręs problemos. Tai tik eskaluos problemą. Ką daro prezidentas? Jis sako: „Na, jeigu vietinė policija neareštuos žmonių, aš pasiųsiu federalinės kariuomenės karius, kurie nepažįsta šių žmonių, negyvena toje valstijoje, ir jie tai padarys.“ Tai yra labai, labai pavojingas vystymasis demokratinėje šalyje.
Beje, nesakau, kad Amerika, Jungtinės Amerikos Valstijos, yra visais atžvilgiais šiuolaikinė demokratija. Žinau, kad daugelis amerikiečių nuožmiai tam prieštaraus. Tačiau ji nėra visais atžvilgiais šiuolaikinė demokratija. Ir šis čia vykstantis vystymasis tai dar kartą įrodo. Matote, kaip čia sakau, demokratinis pasaulis yra, tam tikra prasme, pasiekęs kryžkelę, kurioje galite vis labiau grimzti į šios jėgos naudojimą prieš savo pačių žmones, kuomet žmonės, bent jau kai kurie iš jų, ims naudoti jėgą prieš jus. Ir tai eskaluosis ir eskaluosis, ir kas gali pasakyti, kiek toli visa tai nueis? Arba demokratinės vyriausybės gali pakilti aukščiau ir paklausti: ar yra kitoks būdas spręsti šias situacijas? Akivaizdus būdas yra geresnė komunikacija. Bet vien sakydami, kad mums reikia turėti geresnę komunikaciją, jos nepasieksime.
Kaip žmonės gali turėti geresnę komunikaciją, jeigu jie neturi bazinio supratimo apie žmogišką psichologiją? Tai neįmanoma. Ir ką tai tuomet reiškia? Kas, kaip sakiau, gali atnešti pokyčius? Na, vyrai negali to padaryti, bet moterys gali, jeigu ryšis atlikti tą reikiamą pokytį savo protuose. Na ir dabar, nemėginu čia tapyti niūraus paveikslo, kad pasaulis yra ant katastrofos krašto. Vietoj to čia mėginu tapyti optimistinį paveikslą, kuris jums rodo, kad šiose šiuolaikinėse demokratinėse visuomenėse vyko kilimo aukštyn tendencija. Buvo ši kilimo aukštyn tendencija, ir ji buvo atnešta laipsniškai gerinant komunikaciją. Žmonės įveikė šiuos tabu apie dalykus, apie kuriuos jie negalėjo kalbėti. Kai kurie iš jų tapo laisvesni ir atviresni kalbėti apie dalykus. Aš tiesiog sakau, kad kai projektuojate šią tendenciją į ateitį, ką matote? Jūs, žinoma, matote, kad tendencija tęsis ir palaipsniui bus imtasi žingsnių dar labiau pagerinti komunikaciją. Kokia yra užduotis, kurią noriu čia pristatyti ir kurią moterys turi galimybę atlikti, ir kuri padarys didžiulį poveikį visuomenei? Na, tai, žinoma, yra didesnis komunikacijos įsisąmoninimas, kokia yra svarbi komunikacija ir tapti laisvesniais komunikuojant. Kaip jūs galite tai padaryti? Na, žinoma, pirmiausia dirbdami su savo pačių psichologija, bet taip pat dirbdami su savo vaikų psichologija, kaip vakar apie tai kalbėjome, bet taip pat dirbdami su jūsų gyvenime esančių vyrų psichologija.
Iš esmės galėtume sakyti, kad jeigu pažvelgtumėte ypač į demokratinę visuomenę, bet net ir į bet kokią visuomenę, tačiau aiškiau tai galima matyti demokratinėje visuomenėje, galite paklausti: „Kokia yra esminė šią visuomenę į priekį varanti jėga? Koks yra esminis raktas visuomenei tobulinti?“ Tai yra labai, labai paprasta. Raktas yra santykiai tarp vyrų ir moterų namuose, asmeniniai santykiai tarp vyrų ir moterų. Ir raktas į šiuos santykius yra jų komunikavimas. Ar sugeba jie komunikuoti? O gal jie nesugeba to daryti? Galėtume sakyti, kad jeigu esate moteris, jeigu jums rūpi politinė situacija jūsų šalyje ir pasaulyje, jeigu jaučiate troškimą pagerinti tą politinę situaciją, ką galite daryti? Na, žinoma, jokiu būdu nesakau, kad moterys neturėtų eiti į viešumą ir imtis veiksmų, įsitraukdamos į politiką ar dalyvaudamos kitose visuomenės srityse. Žinoma, daugeliui moterų tai yra jų dangiškojo plano dalis, ir jos iš tiesų turėtų tai daryti. Tačiau taip pat yra daug moterų, kurios pažvelgia į tai ir sako: „Jaučiuosi bejėgė kažką pakeisti savo visuomenėje, ką aš galiu padaryti?“ Ir mes, pakylėtieji mokytojai, tikimės padėti žmonėms suvokti, kad jūs niekada nesate bejėgiai, visada yra kažkas, ką galite padaryti.
Kad ir kokia būtų jūsų situacija, yra kažkas, ką galite padaryti tai situacijai pagerinti. Net kai pažvelgiate į savo šalį, ką jūs, kaip individuali moteris, galite padaryti politinei savo šalies situacijai pagerinti? Na, galite pradėti nuo savęs. Jūs visada galite pradėti nuo savęs, dirbdami su savo psichologija, tačiau tikslas nėra tiesiog dirbti su savo psichologija. Jūs taip pat galite dirbti su savo santykiais su vyru arba vyrais savo gyvenime. Kaip galite pagerinti tą situaciją? Na, jūs galite tai padaryti pagerindami komunikaciją. Galite sakyti: „Na, mano vyras nenori kalbėti apie jausmus. Vyrai nenori kalbėti apie jausmus.“ Aš atsakyčiau: „Jūs esate teisios. Vyrai nenori kalbėti apie jausmus taip, kaip moterys kalba apie jausmus, taip, kaip jūs iki šiol kalbėjote apie jausmus. Bet ar tai tikrai yra vienintelis būdas kalbėti apie jausmus? O gal yra įmanoma atrasti kitokį būdą kalbėtis su vyru savo gyvenime nei kaip jūs iki šiol tai darėte?“ Na, tai yra įmanoma tik tuomet, jeigu ryžtatės pažvelgti į savo psichologiją, pažvelgti į savo reakcinius šablonus, ištirti, kokiame kontekste buvote užaugintos – kokioje kultūroje buvote užaugintos. Būdama moterimi, turite ryžtis pažvelgti į savo kultūrą ir atpažinti, kokie yra vyrų ir moterų vaidmenys, kurie buvo apibrėžti mano kultūroje? Kokie buvo mano motinos santykiai su mano tėvu? Kokie buvo mano močiutės santykiai su mano seneliu? Štai su kuo aš užaugau. Užaugau tai matydama, matydama, kaip mane supantys suaugusieji elgiasi vieni su kitais kaip su vyrais ir moterimis, jie elgiasi specifiniais būdais. Šito man niekas nepaaiškino. Tai man nebuvo pristatyta kaip vaidmenys. Tai man buvo pristatyta, kad tai yra vienintelis būdas, kuriuo vyrai ir moterys gali bendrauti. Tai tiesiog yra tai, kaip mes tai darome. Štai tokios yra moterys, štai tokie yra vyrai, ir todėl štai kaip mes turime bendrauti. Jeigu norite pagerinti savo asmeninį gyvenimą ir visuomenę, galite pažvelgti į šiuos vaidmenis. Nustatykite jų charakteristikas ir pamatysite, kad šie vaidmenys užrakina vyrus ir moteris tam tikrame šablone, kaip jie turėtų vienas į kitą reaguoti. Vyrai ir moters yra užrakinti.
Pažvelkite į savo pačių šeimas, į savo tėvus, į savo senelius, ir netgi galėsite pamatyti, kad įvyko pokytis tarp jūsų senelių kartos ir jūsų tėvų kartos. Galbūt šis pokytis ir neįvyko, tačiau kai kuriose visuomenėse jis įvyko, tad netgi pažvelkite į populiariąją kultūrą, pažvelkite į filmus ir televizijos serialus, ir pažiūrėkite, kaip jie vaizduoja santykius tarp vyrų ir moterų. Jeigu pažvelgsite į filmus ir televizijos serialus savo šalyje, arba jeigu pažvelgsite į tai, ką, galėčiau sakyti, išspjauna masinė Holivudo kultūra; ką jūs matote, kaip tenai yra vaizduojami vyrų ir moterų santykiai? Ir matysite, kad beveik visuotinai ir visur yra vaizduojama, jog vyrai ir moterys negali susikalbėti. Ar bent jau, kad jie negali laisvai, atirai ir neutraliai komunikuoti. Jie turi tam tikrus šablonus, kuriuose yra užrakinti. Jie kalba vieni su kitais tam tikru būdu. Jie gali naudoti tam tikrą balso toną, ir tai juos užblokuoja. Tai užblokuoja jų atvirą komunikaciją. Kaip jūs iš tiesų galite komunikuoti šitokiu būdu?
Jeigu pažvelgtumėte į visas visuomenes Žemėje, tačiau ypač į šiuolaikines demokratijas, pamatytumėte, kad vyrai ir moterys apskritai nesugeba turėti jokių gilesnių, nuoširdesnių, neutralesnių pokalbių, nes visada egzistuoja krūvis, emocinis krūvis. Ir matote, kad žmonės reaguoja į emocijas ir nesugeba pakelti pokalbio į aukštesnį lygmenį, kuris būtų aukščiau emocijų. Taip dažnai galite matyti filmuose ir televizijos šou, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikiniame amžiuje yra dažnai vaizduojama, kad moterys nebėra paklūstančios vyrams. Moterys nebetyli ir nebeklauso savo vyrų. Būtent tai jūs matote daugelyje šių šiuolaikinių filmų ir televizijos serialų. Tačiau ką jie vietoj to padarė? Jie priėmė šį ironišką, sarkastišką balso toną, kuomet jos kalbasi su savo vyrais šiuo niekinančiu tonu, žemindamos vyrus, siekdamos pastatyti vyrą į jo vietą. Idant jis jaustųsi kaltas, jaustųsi privalantis reaguoti tam tikru būdu. Daugelis moterų tam pasidavė. Jos mano, kad būtent šitaip modernios išsilaisvinusios moterys turėtų komunikuoti su vyrais. Na, gali būti, kad šiuolaikinės moterys komunikuoja šiuo būdu, tačiau išsilaisvinusi moteris tikrai to nedaro. Šiuolaikinės moterys tebėra lygiai tiek pat įstrigusios šiame šablone kiek ir vyrai. Tad ką matote santykiuose? Vėlgi, daugelyje atvejų matote, kad vyras yra užvaldomas savo emocijų, nes nesugeba susitvarkyti su savo jausmais. Jis supyksta arba susierzina. Moteris iš karto įsitraukia į reakcinį šabloną, sureaguoja į tai tam tikru būdu, ir atšauna jam su ironija arba sarkazmu, ar kad ir kas tai būtų, netgi savo pačios pykčiu, ir komunikacija akimirksniu yra užblokuojama. Nelieka jokios galimybės jokiai realiai komunikacijai. Iš vyro yra pasiunčiamas emocinis krūvis. Jis sužadina emocinį krūvį moteryje, kuri pasiunčia tą emocinį krūvį jam atgal. Ir dabar vyksta teniso žaidimas tarp šių emocinių reakcijų, pirmyn ir atgal. Na ir dabar, jūs taip pat matote kai kurias moteris šiuolaikiniame pasaulyje, kurios išsilaisvino nuo šios emocinės reakcijos, tačiau jos perėjo į mentalinio lygmens reakciją, kuriame jos siekia kalbėti tam tikru intelektualiu būdu, samprotaujančiu būdu, racionalizuojančiu būdu, tačiau tai taip pat nėra reali komunikacija, nors tai ir yra laipteliu aukščiau už grynai emocinį bendravimą.
Tad ką jūs galite padaryti būdamos moterimis? Na, jūs galite pažvelgti į savo santykius ir galite pažiūrėti, ar jie nėra užrakinti šablone, ir galite tarti: „Kokie yra mano pasirinkimai? Na, galiu nugyventi likusį savo gyvenimą su šiuo vyru, būdama užrakinta šiame šablone. Kaip mačiau tai darant savo tėvą ir motiną, kaip mačiau tai darant savo senelius, kaip matau tai darant daugelį kitų žmonių visuomenėje.“ Tai yra viena galimybė: galiu nugyventi savo likusį gyvenimą taip, kaip tai yra dabar. Ar man tai yra pakeliama? Na, galbūt tai jums yra pakeliama. Tačiau klausimas yra, ar tai atves prie augimo? Ir atsakymas yra akivaizdus ne, tai gali būti pakeliama, tačiau tai neatves prie augimo. Tai ką tuomet galiu padaryti? Na, galiu palikti savo dabartinį vyrą ir išėjusi tikėtis susirasti kitą vyrą. Daugelis moterų tai padarė. Daugelis vyrų, žinoma, taip pat tai padarė. Tačiau koks, beveik neišvengiamai, būna rezultatas? Prisitraukiate žmogų, kuris turi tas pačias tendencijas, tą pačią psichologiją, galbūt netgi išreikštą ekstremalesniu būdu, ir tendencijos kartojasi. Kodėl taip yra? Nes jūs nepakeitėte savo psichologijos. Tad galite sau tarti: „Kas iš tiesų gali pakeisti situaciją? Tai, kad keisiu save. Pažvelgsiu į savo psichologiją, pažvelgsiu į savo šablonus ir juos įveiksiu. Netgi dar prieš mėginama pakeisti savo vyrą ar pakeisti kažką savo vyro viduje, pakeisiu save.“ Jeigu darysite tai sąžiningai ir nuoširdžiai, naudodamosis visais įrankiais, kurie jums yra prieinami – jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite, žinoma, naudotis mūsų mokymais, tačiau aš čia taip pat kalbu į kolektyvinę sąmonę, kad moterys, naudodamosis bet kokiais joms prieinamais mokymais, gali padaryti progresą.
Santykiai tarp dviejų žmonių yra santykiai tarp dviejų žmonių. Žinau, kad šis teiginys reikalauja paaiškinimo, kadangi daugeliu atvejų vyras ir moterys yra įstrigę santykiuose, tačiau jie iš tiesų neturi jokių santykių vienas su kitu. Vyras turi tam tikrą proto įvaizdį savo prote. Kaip Motina Marija pradėjo šią konferenciją kalbėdama apie proto įvaizdžius. Ir jis iš tiesų neturi santykio su savo žmona. Jis turi santykį su savo susikurtu proto įvaizdžiu, kokia turėtų būti ideali moteris. Žmona turi proto įvaizdį savo prote, koks turėtų būti idealus vyras. Ji iš tiesų turi santykį ne su savo vyru, bet su savo proto įvaizdžiu. Būtent dėl to jie negali susikalbėti. Jie nesiekia atrasti, kas tai yra per žmogus, su kuriuo aš esu santykiuose? Ir jie taip pat nesiekia atrasti, koks aš iš tiesų esu žmogus. Ir vis dėlto, realybė yra tokia, kad kai esate fiziniuose santykiuose su kitu žmogui, jūs abu veikiate tuos santykius, jūs abu esate lygties dalis, ir ką gi tai reiškia? Tai reiškia, kad jeigu pakeisite save, pakeisite santykių lygtį – kitaip negali būti.
Tad mano mintis čia yra tokia. Paleiskite svajonę, kad galėsite pakeisti savo vyrą, susirasti kitą vyrą ir tai bus idealūs santykiai. Pripažinkite, kad tai negalės įvykti tol, kol nepakeisite savo psichologijos. Tad susitelkite į darbą su savo psichologija. Kai įveiksite šablonus, kuriuos turite, galbūt jie yra jūsų pačių šablonai, galbūt tai yra šablonai, kuriuos jums uždėjo jūsų kultūra, jūsų motina, jūsų močiutė. Kai tai įveiksite, įgysite gebėjimą kalbėtis su savo vyru kitokiu būdu. Jums pakeitus būdą, kuriuo komunikuojate, suteiksite jam galimybę pakeisti tai, kaip jis komunikuoja su jumis. Tai gali įstatyti santykius į aukštyn kylančią spiralę, vedančią prie abiejų žmonių augimo. Na ir dabar, gali būti, kad bus daug atvejų, kai jis nesureaguos. Jis toliau bus tuo, kuo yra, atsisakydamas kalbėti apie tam tikrus dalykus, iš tiesų atsisakydamas kalbėti apie jausmus, apie psichologiją arba kitas „ilgaplaukių“ šnekas – ar kad ir kokius posakius vyras jūsų konkrečioje kultūroje gali naudoti, siekdamas tai pažeminti. Ir tuo atveju jūs tuomet galite susidurti su kitokiu pasirinkimu, ar turėtumėte palikti tą vyrą ir ieškotis kito. Jeigu pakeisite savo psichologiją, labai gali būti, kad prisitrauksite vyrą, kuris taip pat turės kitokią psichologiją. Tačiau kol nepakeisite savo psichologijos, kaip iš tiesų galėsite prisitraukti vyrą, kuris turėtų tokią psichologiją, kurios jūs ieškote?
Ką jūs, pakylėtųjų mokytojų mokiniai galite daryti, žinoma, yra, kad galite tai prisitaikyti sau, galite siekti pagerinti komunikaciją savo santykiuose. Galite išsakyti prašymus, kad vis daugiau ir daugiau moterų būtų išlaisvintos tai suvokti. Vėlgi, yra milijonai moterų, kurios atėjo į įsikūnijimą šiandieniniame amžiuje, kadangi tai yra jų dangiškojo plano dalis pagerinti komunikaciją tarp vyrų ir moterų. Tai yra esminis raktas į visuomenės pagerinimą, ypač demokratinėse šalyse, nes demokratinės šalys pasiekė tam tikras lubas. Jos negalės pereiti į aukštesnį lygmenį, kol komunikacija tarp vyrų ir moterų nepagerės. Progresas buvo padarytas, tačiau jo nepakanka. Žmonės vis dar negali kalbėtis apie psichologiją, o tai reiškia, trumpalaikėje perspektyvoje, kad moterims reikia ieškoti būdų savarankiškai tvarkytis su savo psichologija. Tačiau labiau ilgalaikėje perspektyvoje moterims reikia dirbti su faktu, kad visuomenė gali pripažinti šią problemą ir imti ją kažkaip spręsti, nuo ankstyvaus amžiaus mokydama vaikus, kaip elgtis su žmonių psichologija. Tai tiesiog yra sekantis logiškas žingsnis. Žinau, kad sakėme tai daug kartų, ir turime nesiliauti tai sakyti, nes turi būti pasiųsta daug impulsų į kolektyvinę sąmonę, kad įvytų pokytis. Nes kiekvieną kartą, kai tai pasakome, siunčiame impulsą, ir tam tikras moterų spektras yra pažadinamas šio impulso, ir būtent dėl to nesiliaujame siųsti šiuos impulsus, kuomet, galite sakyti, kad mes naudojame tuos pačius žodžius, kalbame apie tuos pačius dalykus. Taip, tačiau taip yra dėl to, kad kartojimas yra būtinas, kad pažadintume šį pirmąjį moterų spektrą, tuomet sekantį spektrą, tuomet dar sekantį ir taip toliau. Ir būtent tokiu būdu daro poveikį jūsų invokacijos ir šaukiniai.
Sukalbate invokaciją vieną kartą ir impulsas pažadina kai kuriuos žmones, tuomet jūs sukalbate ją dar kartą, ir dar daugiau žmonių yra pažadinama. Kuo daugiau kalbėsite invokaciją, tuo daugiau žmonių bus galima pažadinti, ir taip toliau. Tad mes kartu kuriame sniego gniūžtės efektą, kuri palaipsniui didėja, plečiasi, jos momentumas stiprėja, ir vis daugiau ir daugiau žmonių yra pažadinami. Kaip mes dabar taip pat jau keletą kartų sakėme, kaip pozityvūs pokyčiai įvyksta visuomenėje? Galite žiūrėti į kitus faktorius ir galite sakyti: „O, ši šalis išleido konstituciją, šis įstatymas buvo išleistas, ir ši iniciatyva buvo įgyvendinta valdžios ar intelektualaus elito, ir taip toliau.“ Tačiau kodėl šie žingsniai buvo padaryti? Kodėl jie padarė poveikį? Todėl, kad įvyko pokytis bent jau kritinės žmonių masės sąmonėje, ir kas tai buvo per pokytis? Tai buvo, kad staiga kai kurie žmonės nubudo naujai perspektyvai ir pamatė: „O, tai yra akivaizdu, tai yra savaime supranta. Yra savaime suprantama, kad moterims turėtų būti leidžiama balsuoti. Yra savaime suprantama, kad moterims turėtų būti leidžiama kandidatuoti į visuomeninius postus. Yra savaime suprantama, kad moterys neturėtų paklusti savo vyrams, kad neturėtų būti mušamos savo vyrų, ir neturėtų gyventi ekonominėje savo vyrų vergovėje.“ Būtent taip iš tiesų keičiasi visuomenė.
Požiūris, kuris jums buvo duotas į istoriją, yra, vėlgi, elitistinis požiūris – iš viršaus žemyn einantis valdymas, kuomet egzistuoja elitas, galbūt geradariškas elitas, kuris įdiegia pokyčius visuomenėje ir žmonės juo tiesiog seka. Viskas yra ne taip, mano mylimieji. Gali egzistuoti tam tikras elitas, ta prasme, kad egzistuoja tam tikras skaičius žmonių populiacijoje, kurie yra sąmoningesni ir todėl jie pakeičia savo sąmonę, priimdami, kad tam tikri dalykai yra akivaizdūs. O kai kritinė masė žmonių, kaip kalbame apie aukščiausius 10%, atlieka tą pokytį savo sąmonėje, tuomet politikai gali padaryti pokytį ir išleisti naują įstatymą. Kol pokytis kolektyvinėje sąmonėje nėra įvykęs, elitas turi ribotas galimybes, ką gali daryti.
Jis gali naudoti jėgą, kaip matote tai diktatoriškose vyriausybėse. Valdantysis elitas gali valdyti pasitelkdamas jėgą, tačiau jėga neveda prie tokių pozityvių pokyčių, kuriuos sukūrė šiuolaikinės demokratijos. Jėga negali atvesti prie laisvos visuomenės, kadangi jėga visada varžo. Kai kurie žmonės taiko jėgą, o jėga varžo kitus žmones, tačiau tam, kad pritaikytų tą jėgą, jėgą taikantys žmonės pirmiausia turi suvaržyti patys save. Kitaip jie negalėtų naudoti jėgos prieš kitus žmones. Pažvelkite į dabartinę situaciją Amerikoje su demonstracijomis. Kuo labiau valdžia yra šiame jėgos naudojimo mąstyme, tuo labiau valdžia įkalina save ir apriboja savo pasirinkimo galimybes, apriboja savo laisvę, kaip gali elgtis su savo pačios žmonėmis. Ir kuo daugiau demokratinė valdžia naudoja jėgos, tuo mažiau demokratiška tampa ši valdžia. Tai yra neišvengiama, kitaip tiesiog negali būti, ir aš tai sakau, nes yra žmonių, kurie yra pasiruošę nubusti ir suvokti, kad tai yra akivaizdu. Kai kurie jau nubudo, bet daugiau yra pasiruošę nubusti ir pamatyti, kad tai tegali atvesti prie katastrofos. Todėl turime atrasti naują kelią, kaip sakėme praėjusiais metais savo diktavimuose Amerikoje, pakeisti viešąjį diskursą, kad žmonės vyriausybėje galėtų komunikuoti nesmurtiniu ir ne jėga paremtu būdu. Ir, vėlgi, kas gali tai padaryti? Na, ne vyrai Kongrese, bet moterys galėtų. Tad su tuo aš dabar užbaigiau, taip sakant, dalykiškąją savo kreipimosi dalį, tačiau yra dar keletas dalykų, kuriuos noriu jums pasakyti.
Jūs esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai ir žinote istoriją, kuri yra pasakojama, kaip atėjo toks momentas, kai Žemė buvo labai žemoje būsenoje, Žemės ateitis kabojo ant plauko ir Sanat Kumara ir aš pasisiūlėme laikyti dvasinę pusiausvyrą Žemei. Ir 144 000 gyvybės srautų iš Veneros prisiekė ateiti į įsikūnijimą į Žemę laikyti tą dvasinę pusiausvyrą.
Na ir dabar, Venera tradiciškai būdavo asocijuojama su meile, ir tai yra tiesa, kad tai, kas paskatino gyvybės srautus iš Veneros nuspręsti įsikūnyti šioje labai chaotiškoje ir tamsioje planetoje, vadinamoje Žeme, buvo meilė. Ir tai buvo meilė Žemės žmonėms ir planetai. Matote, saulės sistema yra glaudžiai susijęs vienetas. Galite žiūrėti, kaip fiziškai egzistuoja didžiulis fizinis atstumas tarp jūsų saulės sistemos ir kitos artimiausios saulės sistemos – milžiniškas atstumas. Tad mūsų saulės sistema yra izoliuotas vienetas kosmose. Na ir dabar, žinau, kad dauguma žmonių Žemėje mano, kad gyvybė egzistuoja tik Žemėje. Tai, žinoma, nėra tiesa. Gyvybė egzistuoja tik Žemėje, kai į tai žiūrite iš šio labai riboto vibracinio energetinio spektro, kurį jūs vadinate fizine oktava Žemėje. Tačiau kitos planetos taip pat turi su jomis susijusias savimonę turinčias būtybes. Ir Venera iš tiesų yra ta planeta, kuri turi artimiausią ryšį su Žeme. Ir būtent dėl to mes galime sukurti šią vibracinę matricą, kaip yra sakoma mano šaukinyje, kai mūsų planetos dainuoja unisonu ir mes vibruojame tam tikrame lygmenyje – gali egzistuoti tam tikra harmonija.
Visi gyvybės srautai iš Veneros jaučia tam tikrą giminystę Žemėje esantiems gyvybės srautams. Tiesą sakant, nors mes kalbame apie pirminius gyvybės srautus Žemėje, ir galime kalbėti apie pirminius gyvybės srautus Veneroje, tarp dviejų planetų egzistavo tam tikra sąveika, kuomet gyvybės srautai iš Veneros įsikūnydavo Žemėje ir atvirkščiai. Tai visada vyko, taip pat ir su kai kuriomis kitomis planetomis, tačiau pagrinde tarp šių dviejų planetų vyko ši sąveika. Nebūtinai yra taip, kad mes Veneroje, kur dauguma gyvybės srautų turi aukštesnį sąmonės lygį už daugumą žmonių Žemėje, kad mes save laikome atskirtais nuo gyvybės srautų Žemėje. Mes matome, kad Žemė nėra atskira planeta ji yra to paties vieneto dalis, kurio dalis esame ir mes, ir mes, žinoma, matome gyvybės srautų Žemėje potencialą.
Mes matome, kad gyvybės srautai Žemėje turi tokį patį potencialą, kurį mes jau realizavome Veneroje. Jūs turite potencialą pakelti planetą į aukštesnį vibracijų lygmenį ir į mažesnį materijos tankumą. Būtent tai, žinoma, mums duoda šią meilę, kurią jaučiame gyvybės srautams Žemėje. Mes taip pat Veneroje matome, jog kadangi pakilome į tą aukštesnį sąmoningumo lygmenį, mes matome pirminę Veneros matricą, pirminę Žemės matricą, kuri buvo sukurta Elohimų. Ir kaip jaučiame meilę Veneros planetai, mes taip pat jaučiame meilę ir Žemės planetai. Mes matome potencialą, kad Žemė gali būti sugrąžinta į savo pirminį būvį ir tuomet gali pakilti virš jo. Ir mes mylime tą pirminę matricą, kuri yra iš tiesų, iš tiesų nepaprasto grožio Elohimų kūrinys. Ji vis dar tebėra čionai eterinėje oktavoje. Kai kurie žmonės gali su ja susiderinti – laikas nuo laiko žmonės su ja susiderindavo ir pamatydavo viziją, kokia galėtų tapti visuomenė. Iš tiesų neįmanoma perduoti šios meilės žodžiais. Kad ir ką besakysime, tai, žinoma, bus perfiltruota žmonių protuose. Tačiau tie iš jūsų, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite kalbėti mano šaukinį ir šaukinį Sanat Kumarai, ir kalbėdami šaukinį galite sutelkti savo dėmesį į mūsų esybes, į mūsų Esatį, ir tiesiog suvokti, kad išoriniai žodžiai tėra įrankis jums susiderinti su ta Esatimi ir patirti mūsų Esatį, ir patirti meilę, kurią jaučiame jums, meilę, kurią jaučiame žmonėms, ir meilę, kurią jaučiame Žemės planetai. Ir tai padarę jūs, visų pirma, giliai patirsite mūsų meilės pojūtį, ir tai jums gali būti labai gydanti patirtis, tačiau ji taip pat, žinoma, gali paversti jus atviromis durimis mūsų meilei tekėti į Žemę ir transformuoti žmones.
Iš esmės galėtumėte sakyti: „Apie ką aš kalbėjau šiame diktavime?“ Kalbėjau apie komunikavimą, taip, tačiau kokia yra aukščiausia komunikacijos forma? Tai yra meilės perdavimas. Kai kalbu apie vyrus ir moteris ir kaip jų santykiai yra užrakinti šiuose šablonuose, kas čia iš tiesų vyksta? Na, meilės tekėjimas yra užblokuojamas. Kai vyras supyksta, ar gali jis jausti meilę? Kai moteris pasiduoda šiam sarkastiškam požiūriui į vyrą, ar gali ji jausti meilę? Ar gali ji išreikšti meilę? Kas iš tiesų transformuos santykius? Meilės išreiškimas. Pažvelgiate į daugelį santykių, ir turite šį populiarų pasakymą, kad viskas prasideda nuo šios euforinės būsenos, o tuomet ateina momentas, kai „medaus mėnuo baigiasi“ ir žmonės pradeda bendrauti pagal savo psichologinius šablonus. Tad kas gi nutiko per medaus mėnesį? Kas nutiko per draugystės fazę? Kas nutinka, kai du žmonės nusprendžia užmegzti santykius? Nutinka taip, kad jie sugeba atidėti į šalį savo įprastinius šablonus ir elgtis vienas su kitu kitaip, ir todėl jie sugeba išreikšti meilę. Tačiau vėliau, kai jie jau yra užmezgę santykius ir dabar jaučiasi užrakinti santykiuose, staiga tie šablonai pradeda grįžti. Daugeliu atvejų, taip yra dėl to, kad vyrai tam tikroje kultūroje turi tam tikrą požiūrį, ką jų žmonos turėtų daryti, jie negali jums to pritaikyti, kol dar nesate susituokę, jie yra laisvi nuo to, tačiau kai jau su jais susituokiate, štai tuomet jau tariamai privalote atlikti tą vaidmenį.
Moterys taip pat turi įsivaizdavimą, kaip jų vyrai turėtų elgtis, tad atsiranda šis elementas, kai yra šis lūkestis, kad turėtumėte elgtis tam tikru būdu, o jeigu to nedarysite, tuomet turiu teisę tave kaltinti, kad to nedarai. Ir tuomet galiu pritaikyti įvairaus pobūdžio spaudimą, mėgindamas priversti tave atlikti savo vaidmenį. Ir vos tik pradeda vykti ši dinamika, ką jūs užblokavote? Meilės tekėjimą. Kas jūs esate, kaip pakylėtųjų mokytojų mokinys, nesvarbu, ar būtumėte moteris ar vyras? Argi nesate būtybė, pasišventusi tapti atviromis durimis šviesos tekėjimui iš pakylėtosios karalijos į fizinę plotmę? Na, šviesa, žinoma, prisiima įvairias formas, tačiau viena iš formų, kurią prisiima dvasinė šviesa, yra meilė. Tad jeigu esate atviros durys pakylėtiesiems mokytojams, argi tai nereiškia, kad taip pat siekiate tapti atviromis durimis meilės tėkmei, kuri yra išreiškiama žmonėms, kuriuos susitinkate? Visų pirma, savo sutuoktiniui, vyrui ar moteriai, ir savo vaikams. Tad kas iš tiesų gali transformuoti jūsų santykius? Na, ne tiktai tai, kad pagerinate bendravimą žodžiais, bet taip pat kad pagerinate bendravimą energija, įgydami gebėjimą išreikšti meilę savo partneriui. Galėtume sakyti, jeigu norėtumėte į tai pažvelgti, siekite taško, kuriame galėtumėte išreikšti meilę savo dabartiniam partneriui. Ji gali būti atstumta, bet tuomet jūs judate toliau. Tačiau bent jau mėginkite pasiekti šį tašką. Nes kol negalėsite išreikšti meilės savo dabartiniam partneriui, kad ir koks būtų šis partneris, iš tiesų nebūsite išsilaisvinę nuo šablonų savo psichologijoje, kurie užblokavo šviesos tekėjimą per jus. Tai tuomet galėtų būti mano padrąsinimas jums, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai ir sugebate pripažinti tai sąmoningai. Tai, žinoma, taip pat yra impulsas, kurį siunčiu į kolektyvinę sąmonę.
Santykius tarp vyrų ir moterų transformuos ne vien komunikacija. Žinau, kad yra daug, daug moterų, kurios yra įsirašiusios į savo dangiškąjį planą pagerinti komunikaciją tarp vyrų ir moterų. Tai yra dalis priežasties, dėl kurios jos atėjo į įsikūnijimą. Tačiau taip pat žinau, kad daugelis moterų, kai jos tam nubunda, priima požiūrį, kuris yra taip paplitęs Vakarų visuomenėse, kuomet naudojatės racionaliu, samprotaujančiu, linijišku protu sakyti: „Mūsų tikslas yra pagerinti komunikaciją, kaip galime tai padaryti?“ Turime suprasti komunikaciją, turime suskaidyti ją į mažiausius komponentus ir paklausti: „Kas tai yra? Kaip mes komunikuojame? Kas yra gera komunikacija? Kas yra bloga komunikacija? Kaip galime eliminuoti blogą ir atsiverti gerai?“ Nors tai gali atvesti prie atviresnio pokalbio intelektualiame lygmenyje, klausimas yra, ar tai yra aukščiausias žmonių komunikacijos lygmuo? Ir, žinoma, tai nėra. Atvira komunikacija yra gerai. Tačiau tai yra geresnės komunikacijos Omega aspektas – laisvos ir atviros komunikacijos, kurioje kalbatės bet kokiomis temomis. Kalbate apie tai be emocinio krūvio.
Tačiau tikra komunikacija nėra vien intelektuali, ir ji taip pat nėra vien mentaliniame lygmenyje. Tikroji komunikacija, arba aukščiausia komunikacijos forma yra transformuojanti komunikacija, ji yra perkeičianti komunikacija. Ir tai nėra padaroma emociniame lygmenyje, mentaliniame lygmenyje ar netgi identiteto lygmenyje. Tai gali įvykti tik žmogui tapus atviromis durimis kažkam, kas yra daugiau, kažkam, kas tekėtų iš Pakylėtosios Karalijos ir būtų išreiškiama per tą komunikaciją. Ir tai, visų pirma, yra meilė. Tai taip pat gali būti kiti dvasinės šviesos aspektai. Visi septyni spinduliai gali būti išreiškiami šiuo būdu ir gali tapti transformuojančia komunikacija. Tačiau akivaizdžiausia, nuo ko galite pradėti, yra meilė. Be visų, galėtume sakyti, mechaniškų komunikacijos aspektų, ar gali jūsų komunikacija išreikšti meilę? Nes iš tiesų tik meilė transformuos santykius. Kodėl dauguma santykių prasideda nuo meilės? Jie galėjo būti riboti, galėjo būti savininkiški, kad ir kas tai būtų, tačiau buvo tam tikras tekėjimas, peržengiantis įprastumo ribas. Kas gali atkurti komunikaciją santykiuose? Na, privalo atsirasti tėkmė, peržengianti įprastumo ribas, turi atsirasti meilės tekėjimas. Kas gali transformuoti šiuolaikines demokratijas? Meilės tekėjimas. Jūs galėtumėte, ir iš tiesų tai matysite aukso amžiuje, turėti ministrus pirmininkus ir prezidentus, kurie sugebės išreikšti meilę net ir viešai. Turėsite visuomenės tarnautojus, kurie sugebės tai daryti. Tačiau to dar reikės šiek tiek palaukti, tačiau prasidės tai namuose, nuo individualių žmonių, įgyjančių gebėjimą išreikšti meilę.
Ir tai privalo prasidėti nuo tai darančių moterų, kadangi, žvelgiant visuotiniu mastu, vyrai to nedarys. Kai kurie vyrai tai darys, kai kurie jau galėjo tai daryti, tačiau būtent moterys turi potencialą nešti šį deglą iki to taško, kai tai transformuos šias šiuolaikines demokratijas ir pakels jas į sekantį jų evoliucijos lygmenį. Tas lygmuo yra toks nepalyginamai aukštesnis nei tai, ką jūs šiandien matote, kad dauguma žmonių šiuolaikinėse demokratijose net negalėtų to įsivaizduoti ir vizualizuoti. Jeigu mes tai jums paaiškintume, jie manytų, kad tai yra utopinė fantazija. Tačiau tai yra visiškai realus potencialas.
Tad, vėlgi, kalbu į kolektyvinę sąmonę ir sakau jums, pakylėtųjų mokytojų mokiniams: ištempkite savo protus ir pagaukite šią viziją, kokia gali būti meile paremta visuomenė. Nes turite šūsnį pavyzdžių, kai žvelgiate į istoriją, kai apsižvalgote aplink save, kokia gali būti baime paremta visuomenė. Tad drįskite suvokti, jog egzistuoja kitokio tipo visuomenė, meile paremta visuomenė ir tuomet atverkite savo protą gauti jos viziją, ir mes iš tiesų ją jums duosime. Nes ši vizija, kuo galėtų tapti Žemė, ji nuolatos lyja per identiteto, mentalinę ir emocinę karalijas į Žemę iš Sen Žermeno, iš kitų pakylėtųjų mokytojų ir iš tiesų taip pat ir iš mūsų iš Veneros, jums tereikia atverti tam savo protą. Šiuo metu jūsų protas, jūsų vizija gali būti uždengti skėčiu. Tačiau jeigu suskleisite skėtį, argi lietus nepradės lyti ant jūsų? Argi lietus nekris ant jūsų ir jūsų nepalies? Na, žinoma, kad palies. Tad ir mūsų meilė iš Veneros pastoviai lyja į Žemę. Jeigu jos nejaučiate, tuomet siekite atverti jai savo protą ir tai pajausite. Kaip šis pasiuntinys jautė tai šio diktavimo metu, ir kaip kai kurie iš jūsų tai jautėte, ir jūs visi galite tai pajausti, vėl skaitydami arba klausydami šio diktavimo. Koks yra mano didžiausias troškimas gyvybės srautams Žemėje? Tai yra tiesiog štai kas: kad jie galėtų patirti meilę, ateinančią iš Veneros į Žemę. Tai, tam tikra prasme, yra vienintelis mano troškimas, nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo mes, iš Veneros, galime padėti savo broliams ir seserims Žemėje. Tai yra vienintelis būdas, kuriuo mes galime transformuoti Žemę, duodami jums tai, kas mes esame, su kuo mes tapome viena, dieviškąją savybę, kurią įkūnijame – meilę. Mes nusprendėme ją jums duoti, jūs galite ją priimti arba atstumti, šis sprendimas yra jūsų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com