Ar įmanoma išsaugoti Amerikos demokratiją?
Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2020 metų rugsėjo 19 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Rinkitės Amerikos ateitį“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas. Ateinu su ypatinga misija, dėl kurios šiek tiek sulėtinau savo vibraciją, norėdamas jums perduoti labiau pamatuotą, galėtume sakyti, labiau Budišką žinią, kurios tikslas yra paraginti jus kontempliuoti, paraginti išeiti už įprastinių ribų, kuriose mąstote ir žvelgiate į šiuos klausimus. Na ir dabar, mūsų konferencijos tema yra „Rinkitės Amerikos ateitį“. Motina Marija apibrėžė keletą pasirinkimo galimybių: Ar Amerika bus užjaučianti ar konfrontuojanti šalis? Na, o aš noriu jums iškelti klausimą: Ar Amerika bus demokratiška šalis ar nedemokratiška šalis? Ar įmanoma išsaugoti Amerikos demokratiją ir išsaugoti Amerikos demokratiškumą?
Ir šiam tikslui turime apžvelgti skirtingas perspektyvas. Visų pirma, trumpai pažvelkime į visuomenės diskursą Amerikoje. Jeigu atsitrauktumėte nuo visos tos retorikos, nuo visų dalykų, kurie yra išsakomi, jeigu nekoncentruotumėte dėmesio į konkrečius požiūrius, jeigu nemėgintumėte nuspręsti, kas yra teisus, o kas neteisus kalbamuose dalykuose, kitaip tariant, jeigu atsitrauktumėte atgal nuo visuomenės diskurso ir susitelktumėte į už šio diskurso slypinčią energiją, į jos vibraciją, ką pajaustumėte? Ką intuityviai jaučiate? Koks yra dominuojantis jausmas už šio visuomenės diskurso Amerikoje, ypač gerai matomo šiuose debatuose, kurie vyksta prieš prezidento rinkimus?
Na, dominuojanti energija, į kurią noriu atkreipti jūsų dėmesį, yra pyktis. Egzistuoja augantis pyktis viešose Amerikos diskusijose, ir šis pyktis auga jau ganėtinai ilgą laiką. Šis pyktis nėra nukreiptas į kažkokią išorinę jėgą ar grupę. Šis pyktis net nėra, kaip vakar sakiau, nukreiptas į valdžios elitą. Tai yra pyktis, kurį normalūs amerikiečiai nukreipia į kitus normalius amerikiečius. Tai yra pyktis iš konservatorių, nukreiptas prieš liberalus, tai yra pyktis iš liberalų prieš konservatorius. Tai yra taip vadinami kultūriniai karai.
Tačiau, jeigu atsitrauktumėte atgal ir susitelktumėte ne į šių karų turinį, o tik į energiją, pamatytumėte šią kylančią pykčio bangą, ir kaip sakėme, kylanti banga nepakelia visų laivų, bet, deja, ji pakėlė labai daug laivų Amerikoje, kuomet žmonės buvo pakelti ar, netgi galėtume sakyti, nugramzdinti į pyktį. Jie buvo įtraukti į šį pykčio energijos sūkurį, kuris darosi vis stipresnis ir stipresnis kolektyvinėje Amerikos sąmonėje. Na ir dabar, žinoma, jeigu pažvelgtumėte į istoriją, pamatytumėte daug pavyzdžių, kuomet šalys, nebūtinai demokratijos, bet įvairios šalys taip pat turėjo augantį pyktį kolektyvinėje sąmonėje. Jeigu paieškotumėte situacijos, kurioje šalis turėjo tokį patį intensyvų pyktį, kokį šiuo metu matote Amerikoje, iš tiesų turėtumėte grįžti į 20-ojo amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį ir pažvelgti į Vokietiją.
Tarp šių šalių, žinoma, egzistuoja tam tikri akivaizdūs skirtumai. 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Vokietija nebuvo demokratija, ji buvo totalitarinė šalis su fašistiniu režimu, ir pyktis nebuvo nukreiptas į kitą grupę, kurią būtų buvę galima laikyti paprastais vokiečiais, jis buvo nukreiptas į grupę, kurią buvo lengviau laikyti ne tiesiog vokiečiais, bet išorine grupe, gyvenančia Vokietijos visuomenėje, ir ši grupė buvo žydai. Žinau, kad daugelis baidysis bet kokio šiandieninės Amerikos lyginimo su nacistine Vokietija, bet aš nekalbu apie šiuos išorinius dalykus. Kalbu apie pykčio energiją, apie pykčio energijos intensyvumą. Jeigu pažvelgsite už šių išorinių skirtumų, jeigu pažvelgsite už savo troškimo atsitolinti nuo nacistinės Vokietijos, ką, žinoma, nori padaryti visos šalys, net ir pati šiandieninė Vokietija, tuomet pamatysite, kad, kai žvelgiate tik į pykčio intensyvumą, į pykčio lygį, tuomet tai yra pagrįstas palyginimas. Pykčio lygis, nukreiptas iš konservatorių į liberalus, ir bent kai kurių liberalų į konservatorius, yra labai intensyvus.
Aš čia net nekalbu apie kiekį, bendrą pykčio energijos kiekį. Šiandieninėje Amerikoje yra daug daugiau pykčio nei buvo Vokietijoje 20-ojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, nes Amerikos populiacija yra daug didesnė. Taip pat galiu jus užtikrinti, kad buvo žymiai sunkiau sukurti tokį pykčio lygmenį Vokietijos populiacijoje, nes tuometinės komunikacijos priemonės savo efektyvumu neprilygo šiandieninėms. Nacių vadovybei teko daug daugiau paplušėti, naudojant tuometines jiems prieinamas masinės žiniasklaidos priemones, kad sugeneruotą tą pykčio lygį Vokietijos žmonėse. Šiandien tai yra daug lengviau, nes egzistuoja internetas. Kodėl tai yra lengviau? Todėl, kad dėl interneto tapo įmanoma, ar bent jau pasidarė lengviau nei anksčiau, sukurti šį save pastiprinantį momentumą, kuris juda per kolektyvinę sąmonę.
Jeigu pažvelgtumėte į 20-ojo amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, pamatytumėte, kad Hitleris rengdavo tuos susibūrimus, per kuriuos kalbėdavo dešimtims tūkstančių žmonių, įvarydamas juos į hipnozės būseną, ir tuomet jie išeidavo nešdamiesi su savimi tą energiją, kurią sugėrė tame masiniame sambūryje, pykčio energiją. Jie eidavo ir sutikdavo pažįstamus žmones ir, daugeliu atvejų, sugebėdavo ir šiems žmonėms paskleisti tą pykčio energiją. Tad ir anais laikais egzistavo šis save pastiprinantis poveikis, kuomet pyktis galėjo sklisti iš to pirminio renginio. Žmonės jį nešiojosi su savimi ir skleidė jį kitiems, ir taip toliau. Tačiau šiandien tai pasiekė visiškai naują mastą interneto dėka, kuriame žmonės gali paimti tuos kelių žmonių sukurtus įrašus, jais dalintis, įkrauti juos dar didesne pykčio energija, ir tai sklinda vis toliau ir toliau, ne tik po Ameriką, bet ir po visą pasaulį.
Na ir dabar, klausimas yra tiesiog toks: ar gali demokratija būti išsaugota, jeigu pykčio lygmuo peržengia kritinį lygį? Ar gali ateiti toks momentas, kai demokratinės šalies žmonėse yra susikaupę tiek daug pykčio, kad jis praktiškai sugriauna ir sunaikina demokratiją? Jis iškreipia demokratinį procesą iki tokio lygmens, kuomet demokratinis procesas negali funkcionuoti, ir dabar turite kažką, kas iš tiesų nebėra demokratija, net jeigu grynai teisine konstitucine prasme tai vis dar yra demokratija ir žmonės vis dar balsuoja. Tačiau, jeigu jų balsavimas yra grindžiamas pykčiu, ar gali demokratinis procesas būti iš tiesų veiksnus?
Norėdami pamąstyti apie šį klausimą, turime grįžti prie JAV Konstitucijos ir Nepriklausomybės Deklaracijos. Kuo remiasi Jungtinių Valstijų Konstitucija? Na, ji, žinoma, remiasi idėjomis, principais, idealais, išsakytais Nepriklausomybės Deklaracijoje. Ir kas joje yra sakoma? „Visi vyrai“, (o šiandien ji sakytų) „Visi vyrai ir moterys yra sukurti lygūs.“ Kitaip tariant, visi žmonės visuomenėje, visi žmonės pasaulyje yra sukurti lygūs. Ką tai iš tiesų reiškia? Galite pažvelgti į žmones šiandieninėje visuomenėje ir sakyti: „Bet jie nėra lygūs, jie yra visiškai skirtingi. Vienas žmogus turi gebėjimus, kitas žmogus neturi gebėjimų, vienas žmogus yra tinginys, kitas žmogus yra pasiryžęs sunkiai dirbti, vienas žmogus yra toks ir toks. Vienas žmogus yra toks, kitas žmogus yra anoks, vienas žmogus turi šią odos spalvą, kitas žmogus turi aną odos spalvą“ ir taip toliau. Tad pastebite, kad žmonės yra labai skirtingi. Kokia yra tikroji esmė, tikroji idėja, slypinti už šio teiginio, …visi žmonės yra sukurti lygūs?
Na, daugumai amerikiečių tai yra sunku suvokti. Jūs, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniais, galite suvokti, ką mes jums sakėme, kad visi žmonės gimė Sąmoninguoju AŠ, turėjusiu viename taške sukoncentruotą savastį, tapatumo jausmą. Tad šia prasme jūs buvote sukurti lygūs. Savo gyvenimą pradėjote su tokiu pačiu viename taške sukoncentruotu tapatumu, o tuomet per daugelį inkarnacijų, per daugelį gyvenimų, plėtėte ir toliau vystėte tapatumo jausmą, kol jis tapo toks, koks yra šiandien. Tai, ką turite šiandien, nėra lygu. Tačiau jūs buvote sukurti lygūs. Na ir dabar, žinoma, tie, kurie gavo šias idėjas, kurios buvo įtrauktos į Nepriklausomybės Deklaraciją, neturėjo šio suvokimo. Tad kaip jie į tai žiūrėjo? Kaip Tėvai-Įkūrėjai žiūrėjo į šią idėją?
Na, kai kurie iš jų buvo Laisvieji Masonai ir jie iš tiesų žinojo apie reinkarnaciją. Kai kurie iš jų iš tiesų suprato, kad iš pradžių žmonės buvo sukurti lygūs, tačiau jiems tai iš tiesų reiškė, kad žmones Dievas, jų Kūrėjas, sukūrė tokios pačios vertės, su tokiomis pačiomis teisėmis, su tokiomis pačiomis laisvėmis. Kitaip tariant, Dievas nesukūrė dviejų skirtingų žmonių klasių, valdančiojo elito ir didžiosios populiacijos daugumos. Tėvai-Įkūrėjai puikiai išmanė Europos istoriją, feodalines visuomenes, tas visuomenes, kuriose dominavo karaliai ir kurios buvo grįstos šiuo tikėjimu „dangiškąja karalių teise“, – kad karalius ir kilmingųjų klasė Dievo buvo sukurti kitokiais, jie buvo sukurti valdyti. Būtent šis tikėjimas sukūrė feodalines Europos visuomenes. Tai, žinoma, buvo klaidingas tikėjimas, ir Tėvai-Įkūrėjai puikiai tai suvokė.
Dievas nesukūrė dviejų žmonių klasių. Dievas visus žmones sukūrė lygius, lygios vertės, su lygiomis teisėmis ir laisvėmis. Todėl Tėvai-Įkūrėjai suvokė, bent jau tam tikru laipsniu, kad ši nauja visuomenė, kurią jie norėjo sukurti Amerikoje, turi būti tokia visuomenė, kuri pripažintų esminę visų žmonių lygybę ir todėl būtų pasišventusi neleisti susiformuoti valdančiajai klasei, neleisti susikurti valdžios elitui, kuris užgrobtų valdžią Amerikoje, kontroliuotų populiaciją ir iš esmės didžiąją dalį žmonių paverstų elito vergais, kaip tai įvyko feodalinėse visuomenėse. Tad šitai Tėvai-Įkūrėjai, dauguma jų, visiškai aiškiai suvokė. Tam tikra prasme, jie norėjo sukurti tai, ką galėtume pavadinti beklase visuomene. Na ir dabar, Tėvai-Įkūrėjai taip pat žinojo, kad jie patys, dauguma jų, yra didelės nuosavybės savininkai, daugelis jų turėjo Tomo Džefersono taip pavadintus „džentelmenų ūkius“. Jie buvo pasiekę tam tikrą poziciją visuomenėje, daugeliu atvejų savo asmeniniu sunkiu darbu, ir jie, žinoma, norėjo visuomenės, kurioje žmonės galėtų tai pasiekti, galėtų savo darbu iškilti aukštyn. Tačiau jie nenorėjo visuomenės, kurioje tam tikri žmonės iškiltų savo darbu aukštyn, ir tuomet, kai jau būtų pasiekę tam tikrą poziciją visuomenėje, galėtų paversti tai privilegijuota pozicija, kuriai kiti žmonės negalėtų kelti grėsmės. Kitaip tariant, jie nenorėjo tokios visuomenės, kurioje privilegijuotas elitas galėtų mėgautis tam tikra pozicija, į kurią niekas daugiau negalėtų iškilti, kad ir kaip sunkiai bedirbtų. Tėvai-Įkūrėjai gerai tai suprato, bent jau dauguma jų.
Na ir dabar, Nepriklausomybės Deklaracijoje randate ganėtinai keistą išsireiškimą, apie kurį nedaugelis žmonių susimąstė, ir tai yra žodžiai „gamtos Dievas“. Daug, daug žmonių Amerikoje tiki, kad Amerika yra krikščioniška šalis. Jie tiki, kad Amerika yra grįsta krikščioniškais principais, ir todėl manytų, jeigu kada nors teiktųsi apie tai pamąstyti, kad, kai Nepriklausomybės Deklaracija kalba apie „gamtos Dievą“, na tai ji iš tiesų turi omenyje krikščionišką Dievą, nes jų pasaulėžiūroje nėra kito Dievo. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Tėvai-Įkūrėjai, dauguma jų, pilnai suvokė, kad Amerikai nėra skirta būti krikščioniška šalimi, ir jie turėjo tam tikrą supratimą, kad gamtos Dievas nėra krikščioniškas Dievas, nėra Senojo Testamento Dievas – pikta, tolima dievybė danguje.
Na, ir jie turėjo įvairų supratimą, ką reiškia šie žodžiai „gamtos Dievas“. Kai kurie iš jų neturėjo apie tai labai gilaus supratimo. Net ir pats Džefersonas turėjo apie tai ribotą supratimą, bet jis bent iš dalies suprato, kad tai nėra Senojo Testamento Jehova. Tai nėra krikščioniškas Dievas. Tai nėra pikta būtybė danguje.
Kas iš tiesų slypi už šio poreikio naudoti išsireiškimą: „gamtos Dievas“? Na, tai yra poreikis apibrėžti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra grįstos pripažinimu, jog egzistuoja autoritetas, kuris yra aukščiau už viską Žemėje, aukščiau už visus žmogiškus autoritetus. Egzistuoja tam tikra autoriteto figūra, nusipelnanti būti vadinama „Dievu“. Tačiau tai nėra krikščioniškas Dievas. Vietoj „gamtos Dievo“ galėtume sakyti: „natūralus Dievas“, tai reiškia, Dievas, kuris nebuvo sukurtas žmonių ar paveiktas žmogiškų nuomonių. Tai, taip sakant, yra tikrasis Dievas, pirminis Dievas, pirminis Kūrėjas, esantis aukščiau už visas religijas Žemėje, už bet kokius bet kokios religijos Žemėje sukurtus įvaizdžius – bet kokius žmonių sukurtus stabus. Ir čia, žinoma, krikščioniai sakys: „Bet Senojo Testamento Dievas nėra stabas. Visi kiti Dievai buvo stabai, bet žydai turėjo vienintelį tikrą Dievą.“ Ir štai čia dauguma Tėvų-Įkūrėjų nesutiktų su šiais krikščioniais, nes jie turėjo suvokimą, kad Senojo Testamento Dievas nebuvo natūralus Dievas, nebuvo aukščiau už žmogiškas idiosinkrazijas egzistuojantis Dievas. O kodėl taip yra? Todėl, kad šis dievas pasirinko žmones Žemėje, šis dievas išskyrė vieną žmonių grupę. Senojo Testamento pasaulėžiūroje neturite šios beklasės, egalitarinės visuomenės, kurioje visi žmonės buvo sukurti lygūs. Senojo Testamento pasaulėžiūroje žydai buvo sukurti ypatingoje, aukščiau visų kitų žmonių esančioje kategorijoje. O Tėvai-Įkūrėjai suvokė, kad tol, kol turėsite šį šališką dievą, negalėsite iš tiesų turėti demokratiškos, laisvos visuomenės. Todėl, kad, jeigu jūsų Dievas bus šališkas, neišvengiamai atsiras elitas, kuris ims teigti atstovaujantis šį dievą ir mėgins prisiimti tam tikrą autoritetą, tai reiškia, kad jų žodžiai bus svarbesni už kitų žmonių žodžius. Jie turės autoritetą, kurio neturės žmonės. Jie turės Dievo jiems suteiktą autoritetą ir teigs, kad populiacija turėtų daryti taip, kaip jie sako. Tėvai-Įkūrėjai suvokė šį ryšį tarp katalikų bažnyčios ir feodalinės visuomenės karalių bei kilmingųjų klasės. Jie suvokė, kad katalikų bažnyčia su savo pasaulėžiūra skatino valdžios elito susikūrimą, kuris valdytų žmones. Jie žinojo, kad jeigu tokiai religijai leisite dominuoti visuomenėje, ji negalės būti iš tiesų demokratiška.
Na ir dabar, ką dar turime Nepriklausomybės Deklaracijoje? „Visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis.“ Svarbiausia čia yra tai, kad autoritetas, esantis absoliučiai virš žmogiško lygmens, žemiško lygmens, apdovanojo visus žmones teisėmis. Tai reiškia, kad niekada neturėtų egzistuoti, šiose Jungtinėse Valstijose, pagal šią Nepriklausomybės Deklaraciją ir Konstituciją, autoritetas, manantis, jog gali apibrėžti žmonių teises. Atidžiai paklausykite, ką sakau. Pilnai demokratinėje visuomenėje valdžia neapibrėžia žmonių teisių. Jos yra apibrėžtos aukščiau už valdžią egzistuojančio autoriteto. Bažnyčia, tam tikra religija, neapibrėžia žmonių teisių. Jos yra apibrėžtos autoriteto, kuris yra aukščiau už bet kokias žemiškas religijas, už visas Žemėje egzistuojančias religijas. Kai matote valdžios elito atsiradimą, nesvarbu, ar jis būtų tiesiogiai palaikomas religijos ar ne, kuris mano galintis apibrėžti žmonių teises, neturite laisvos demokratiškos visuomenės.
Sovietų Sąjungoje komunistų partija tikėjo galinti apibrėžti žmonių teises. Prieš daugelį metų šis pasiuntinys per televizorių matė Kinijos ministro pirmininko apsilankymą Jungtinėse Valstijose, tai vyko Bilo Klintono prezidentavimo metais, ir jie diskutavo apie žmogaus teises. Ir Kinijos ministras pirmininkas pasakė tiesiai šviesiai, nes iš tiesų tuo tikėjo: „Na, tai aišku, kad Kinijos žmonės turi teises, tačiau tai yra valdžios pareiga apibrėžti šias teises.“ Tačiau tai nėra Amerikos Tėvų-Įkūrėjų požiūris.
Ir visgi tai yra požiūris, kurio šiandien laikosi daug, daug žmonių Amerikoje, tarp jų ir daugelis tų, kurie save vadina konservatoriais, daugelis tų, kurie save vadina krikščioniais. Jie iš tiesų tiki, kad valdžia turėtų apibrėžti žmonių teises, ir kad tai turėtų būti daroma pagal krikščioniškas vertybes – pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, kad ir kokios šios vertybės bebūtų, ir kad ir kokia tai būtų krikščioniška pasaulėžiūra, žinant, kiek daug skirtingų bažnyčių egzistuoja Amerikoje, kurios visos teigia esančios krikščioniškos. Ir vis dėlto, yra tam tikra kolektyvinė sąmonė, kuri sako, kad egzistuoja krikščioniškas tradicinių vertybių rinkinys, ir kad šiuo pagrindu turėtų būti apibrėžiamos žmonių teisės. Tačiau šis požiūris priverstų Tėvus-Įkūrėjus apsiversti savo karstuose, kaip yra sakoma, nes dauguma jų suvokė, kad, jeigu leisite kažkokiam autoritetui Žemėje apibrėžti žmonių teises, nebeturėsite laisvos demokratijos. Nes tie, kurie apibrėš žmonių teises, neišvengiamai suformuos valdžios elitą, turintį ypatingas galias ir ypatingas privilegijas, išskiriančias jį iš plačiosios visuomenės. Feodalinėse Europos visuomenėse aukštuomenė tikėjo turinti teisę apibrėžti žmonių teises. Karalius Džordžas Anglijoje, kuriam Tėvai-Įkūrėjai priešinosi, tikėjo turintis teisę apibrėžti kolonijose gyvenančių žmonių teises. Jis netgi tikėjo, kad tai jam buvo duota Dievo, nes gi žmonės patys negalėtų apsibrėžti savo teisių. Ir jis iš tiesų virš savęs nepripažino jokio realaus autoriteto, nes Dievu naudojosi, tiesiog kad suteiktų sau autoritetą žmonių akyse. Tačiau jis pats save laikė aukščiausiu autoritetu, kaip ir daugelis katalikų popiežių tuo tikėjo amžių bėgyje, ir net ir šiandien tuo tiki didžioji katalikų dvasininkijos dalis, kad katalikų bažnyčia yra aukščiausias autoritetas Žemėje.
Esmė čia, vėlgi, yra tokia, kad negalite leisti jokiai žmogiškai valdžiai apibrėžti žmonių teisių, jeigu norite išsaugoti demokratiją. Kas toliau yra sakoma Deklaracijoje: „Visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas.“ Su gyvybe viskas aišku. Jokia institucija visuomenėje neturi teisės eiti ir žudyti žmonių. Atrodo visiškai paprasta, nors, žinoma, gali pasidaryti sudėtinga, kaip matote daugelyje visuomenių, kuriose tam tikros policijos pajėgos, slaptoji policija prisiėmė sau darbą, arba jai šį darbą pavedė valdžia, prisiėmė sau teisę eiti ir žudyti žmones, netgi visiškai be jokio teismo. Galite pažvelgti šiandien, kaip tam tikros vyriausybinės institucijos Amerikoje tiki turinčios teisę žudyti žmones, netgi galite pažvelgti į policijos pajėgas ir kaip jos yra įsitikinusios turinčios teisę žudyti žmones, kai jaučia grėsmę, arba kai šie žmonės priešinasi policijos jėgos naudojimui. Visada galite diskutuoti, ar tai yra suprantama ir gerbiama. Tačiau pagrindinė šio mano mokymo tema yra ne ta. Tad pereikime prie laisvės. Ką tai reiškia, kad žmonės turi teisę į laisvę? Kaip toli galime su tuo nueiti? Ką jie turi teisę daryti? Na, dauguma amerikiečių šiandien sakytų, kad laisvė yra kažkas, kas turėtų būti apibrėžta, ką žmonės turi teisę daryti. Ir apibrėžti tai turi visuomenės įstatymai. Tai yra pakankamai pagrįstas išeities taškas, kalbant apie laisvę. Tačiau tai nėra galutinis žodis. Nes kas apibrėžia įstatymus? Na, sakysite, kad idealiu atveju įstatymus apibrėžia žmonių išrinkti atstovai. Ir vėlgi, tai yra pakankamai pagrįsta. Tačiau kuo jie remiasi? Kokia yra jų pasaulėžiūra, pagal kurią jie apibrėžia šiuos įstatymus? Na, jų pasaulėžiūra yra tokia, kuri tuo metu dominuoja visuomenėje. Ir ši pasaulėžiūra yra didesnėje ar mažesnėje disharmonijoje su Nepriklausomybės Deklaracijoje išreikštais principais, su jos idėjomis. Kitaip tariant, jeigu teisę į laisvę žmonėms suteikė jų Kūrėjas, kuris yra gamtos Dievas, argi tai nereiškia, kad žmonių laisvės taip pat yra apibrėžtos Dievo? Argi tai nereiškia, kad visuomenės įstatymai, kad galėtų būti iš tiesų demokratiški, turėtų būti kuo didesnėje dermėje su šiomis gamtos Dievo idėjomis ir principais, užuot buvę grindžiami kažkokia žmonių sukurta pasaulėžiūra ar autoritetu. Kitaip tariant, vėlgi, Laisvė negali būti apibrėžiama pagal krikščionišką pasaulėžiūrą. Ar komunistinę pasaulėžiūrą, ar konservatorių pasaulėžiūrą, ar liberalų pasaulėžiūrą. Tačiau žmonės turėtų siekti transcenduoti visas žmonių sukurtas pasaulėžiūras ir susiderinti, patirti Kūrėjo pirminę viziją ir intenciją.
Kokia yra pirminė Kūrėjo intencija? Visi žmonės yra sukurti lygūs, tai reiškia, jog visiems žmonėms buvo suteikta laisva valia. Žinote seną pašmaikštavimą, kad visi žmonės yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus. Na, dauguma žmonių, dauguma amerikiečių šiandien, daugelis kitų žmonių kitose demokratinėse šalyse tiki, kad galbūt turėtume turėti laisvą valią, tačiau kai kurie žmonės sugeba daryti geresnius pasirinkimus už kitus. Ir todėl jų pačių valia turėtų būti labiau laisva. O tie, kurie yra linkę daryti blogus pasirinkimus, jų laisva valia turėtų būti suvaržyta. Tačiau tai neateina iš Kūrėjo. Tai ateina iš žmonių, iš žmogiškos interpretacijos. Kūrėjas visiems žmonėms suteikė laisvą valią. Tai reiškia, kad jūs kaip individas turite teisę daryti ką tiktai norite, pagal savo dabartinį sąmonės lygį. Tačiau egzistuoja vienas laisvos valios apribojimas, apibrėžtas Kūrėjo: Jūs neturite teisės atimti bet kurio kito žmogaus laisvos valios. Tai yra vienintelis laisvos valios apribojimas. Tai nereiškia, kad negalite mėginti atimti kitų laisvos valios, nes turite galimybę tai daryti, kai esate įsikūnijime Žemėje, tačiau tai nėra Kūrėjo jums suteikta teisė. Kitaip tariant, visi žmonės yra sukurti lygūs, tai reiškia, kad visų žmonių valia yra vienodai svarbi. O tai reiškia, kad nė vienas žmogus neturi teisės naudotis savo laisva valia atimdamas ar suvaržydamas kito žmogaus laisvą valią. Tai taip pat reiškia, kad joks autoritetas Žemėje, jokia valdžia, jokia religija, joks valdžios elitas neturi teisės atimti populiacijos laisvos valios. Kiek žmonių iš tiesų tai pripažįsta? Na ir dabar, žinau, kad daugelis žmonių sakys: „Bet kaip visuomenė galės funkcionuoti, jeigu kiekvienas darys ką tiktai nori, kad ir kokias pasekmes tai turėtų kitiems?“ Bet matote, ką mes jums sakėme? Jūs visi esate sukuriami su viename taške sukoncentruotu tapatumo jausmu. Tai reiškia, kad savo kelionę pradedate nuo tam tikro pradinio taško, nuo tam tikros savimonės, ir išreiškiate savo laisvą valią, naudojatės savo laisva valia pagal savo turimą viziją. Nieko daugiau ir negalite daryti. Tačiau, išreikšdami savo laisvą valią pagal savo turimą sąmonę, pagal savo turimą suvokimą, patiriate savo pasirinkimų pasekmes. Patiriate, kad jūsų pasirinkimai sukuria tam tikras pasekmes. Ir kai patiriate šias pasekmes, galite išplėsti savo sąmonę. Kitaip tariant, naudodamiesi savo laisva valia, jūs šlifuojate savo laisvą valią. Jūs savanoriškai apribojate savo daromus pasirinkimus, nes imate suvokti, kokios bus pasekmės. Tai yra pamatinis šio pasaulio Kūrėjo apibrėžtas procesas. Tai yra pamatinė laisvė, suteikta visiems žmonėms. Naudojatės savo laisva valia pagal savo dabartinį sąmonės lygį. O kai patiriate pasekmes, turite galimybę permąstyti savo daromus pasirinkimus. Kokios yra šios jūsų patiriamos pasekmės? Na, dalis jų, didelė jų dalis, yra kaip jūsų pasirinkimai paveikia kitus žmones ir todėl taip pat paveikia jūsų gebėjimą sutarti su tais kitais žmonėmis. Nes, žinoma, galėtume sakyti, kad vienas iš esminių laisvos valios principų yra tai, kad nė vienas žmogus nėra sala. Negyvenate vakuume, gyvenate socialinėje aplinkoje, grupinėje aplinkoje su kitais žmonėmis. Esate priklausomi nuo kitų žmonių dėl daugelio, daugelio dalykų, daugeliu atvejų, pats jūsų išgyvenimas yra priklausomas nuo kitų žmonių.
Tad, žinoma, procesas, kurį žmonės pereina savo laisvos valios naudojimesi, yra mokymasis subalansuoti savo individualią laisvą valią su jus supančių žmonių individualia laisva valia. Tačiau tai nėra prievarta primetamas dalykas. Tai yra savanoriškas dalykas, kuomet žmonės kelia savo sąmonę, patirdami savo pasirinkimų pasekmes. Tad vienas žmogus gali pasakyti kitam žmogui, kaip jį paveikė jo pasirinkimai. Ir šitaip pirmasis žmogus gali gauti galimybę patobulinti savo pasirinkimus ateityje. Tai yra procesas, per kurį žmonės mokosi vienas iš kito ir kartu auga. Kartu gyvenanti žmonių bendruomenė idealioje situacijoje kartu gali kelti savo sąmonę, šlifuoti savo laisvos valios naudojimą, palaipsniui plėsdami savo sąmonę iš šio viename taške sukoncentruoto pradinio taško į labiau sferišką sąmonę. Kuomet jie pradės suvokti, kad bent jau su šiais žmonėmis, su kuriais aš gyvenu šioje bendruomenėje, mes visi esame susiję, todėl tai, ką darau kitiems, iš tiesų veikia ir mane. Tai yra pamatinė idėja, kurią galite atrasti daugumoje religijų Žemėje: „Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų.“ Tai yra, galėtume sakyti, įsakymas, kuris buvo duotas žmonėms, praradusiems suvokimą, kurį jums čia duodu, kaip idealiu atveju iš tiesų veikia laisva valia.
Idealiame scenarijuje, pirminiame scenarijuje, žmonės augo kartu, jie plėtė vienas kito sąmonę, jie augo į vis didesnį ir didesnį susietumo ir vienovės bei harmonijos su kitais žmonėmis pajautimą, tad ši žmonių grupė savanoriškai, dėl savo pakeltos sąmonės, pradėjo daryti pasirinkimus, kurie kėlė visumą, užuot iškėlę aukštyn vieną individą visumos sąskaita. Tad tai yra pirminis Kūrėjo sukurtas scenarijus.
Tad kokia teisė eina po laisvės? „Laimės siekimas“. Na, ir ką gi tai reiškia? Tai reiškia, kad turite teisę siekti to, kas, jūsų manymu, padarys jus laimingais, pagal jūsų dabartinį sąmonės lygį. Ką tai reiškia visuomenėje? Tai reiškia, kad žmonės turi turėti teisę siekti laimės pagal savo supratimą, jeigu tai nepamina kitų žmonių teisių siekti laimės taip, kaip jie tai supranta. Aš, žinoma, žinau, kad šį idealą yra sunku pasiekti. Tačiau kodėl tai yra taip sunku? Sunku tai yra todėl, kad natūralus procesas, kuris iš pradžių buvo inicijuotas, buvo nutrauktas. Jis buvo, kaip mes jau apie tai perdavėme tokią daugybę mokymų, iškreiptas dualistinės sąmonės. Mes perdavėme mokymus, kad dualistinė sąmonė yra neatsiejamas laisvos valios komponentas. Ji yra neišvengiama laisvos valios palydovė, kuomet tam, kad galėtumėte turėti iš tiesų laisvą valią, privalote turėti gebėjimą įžengti į sąmonės būseną, kurioje save pradedate laikyti besiskiriančiu, atskirtu nuo kitų žmonių.
Ir tai tuomet pagimdo iliuziją, kad tai, ką darau kitiems, manęs neveikia. Būtent tai sustabdė visą natūralų augimo procesą, per kurį žmonės savo sąmonę plėtė drauge. Šią atskirtį dar labiau sustiprino puolusios būtybės, kurioms buvo leista įsikūnyti šioje planetoje, ir kurios tuomet sukūrė daugybę visų šitų dualistinių polių, padalinančių žmones į dvi frakcijas, kuomet žmonės pradeda vienas kitą laikyti priešais, dažnai įsitraukdami į visuotinį karą, kuriame siekia sunaikinti savo priešus. Pripažįstu, kad tai nėra lengvai įgyvendinamas idealas. Aš tiesiog noriu jums parodyti, kad būtent ant šių idėjų, ant šių principų yra pastatyta Amerikos šalis, jie yra Amerikos Konstitucijos ir Amerikos demokratijos pamatas.
Na ir dabar, puikiai suvokiu, kad 1776 metais praktiškai visi žmonės Žemėje buvo visiškai apakinti dualistinės sąmonės. Todėl, žvelgiant iš realistiškos perspektyvos, Amerikos visuomenei, nors ji ir turėjo šią Konstituciją, buvo visiškai neįmanoma išvengti dualizmo poveikio. Aš čia nemėginu sukurti idėjos, kad Amerika nuo pat pradžių turėjo gyventi pagal šiuos idealus. Buvo absoliučiai nerealistiška to tikėtis. Aš to nesitikėjau, ir niekas iš Pakylėtųjų Pulkų to nesitikėjo. Tačiau kaip išeities taškas Amerikos šaliai tai buvo duota dėl to, kad Amerika turi potencialą išaugti iki šių idealų įgyvendinimo. Nors Tėvai-Įkūrėjai turėjo tam tikrą supratimą, nė vienas iš jų neturėjo tokio supratimo, kurį jums čia ką tik perdaviau šiame trumpame mokyme. Dauguma žmonių, žinoma, nesugebėtų suvokti to, ką čia išsakiau, bet bent jau daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių sugebės tai suvokti dėl visų tų kitų daugybės mokymų, kuriuos mes jums perdavėme.
Tad ką gi aš, Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas įkvėpiau šiems Amerikos Tėvams-Įkūrėjams? Įkvėpiau idėjas ir principus, kurie galėtų užduoti kryptį Amerikos šaliai – tą kryptį, kuria Amerika palaipsniui galėtų eiti, vis labiau augdama ir artėdama prie šių idealų įgyvendinimo. Tai, žinoma, galioja ne tik Amerikai, tai galioja visoms demokratinėms šalims Žemėje.
Tai kodėl Amerika nepateisino šių vilčių? Na, dėl dviejų priežasčių: iš dalies dėl to, kad Amerikos žmonės buvo apakinti dualistinės sąmonės būsenos. Ir iš dalies dėl nuo pat pradžių susiformavusio valdžios elito, apie kurį mes su Motina Marija kalbėjome, kuris niekada nepriėmė demokratijos. Feodalinėje Europoje egzistavo akivaizdus valdžios elitas, ir šio elito nariai turėjo privilegijuotas pozicijas visuomenėje. Šios sielos, kurių daugelis inkarnavosi vėl ir vėl feodaliniais lordais ir karaliais, nenorėjo demokratijos, puolusios būtybės nenori demokratijos. Jos darė viską, ką gali, kad nuo pat pradžių sunaikintų Amerikos šalį, naudodamiesi karaliumi Džordžu ir britais, tačiau joms nepavyko to pasiekti. Tad Amerika buvo sukurta kaip pirmoji šiuolaikinė demokratija, ir po jos sekė daugelis kitų demokratijų.
O ką jie nuo tų laikų darė? Jie mėgino užtikrinti, kad Amerika negalėtų eiti idealiu kursu, artėdama prie šiai šaliai apibrėžtų idealų įgyvendinimo. Jie taip pat mėgino pakirsti, netgi sunaikinti demokratinį procesą, kad Amerika turėtų vis menkiau ir menkiau funkcionuojančią demokratiją. Jų intencija yra visiškai, absoliučiai aiški, tame nėra jokių abejonių. Jie darys viską, ką gali, kad pasinaudotų Amerikos sistemos jiems teikiama laisve, ir sunaikintų demokratiją Amerikoje. Jie darys, jie daro ir darė, viską ką gali, kad sunaikintų demokratiją Amerikoje.
Kokias priemones jie naudojo? Na, pačias įvairiausias, kurios tik, jų manymu, galėtų padėti jiems pasiekti jų trokštamą tikslą. Tikslas pateisina priemones, yra jų modus operandi. Ką tai reiškia? Na, tai, žinoma, reiškia daug, daug dalykų. Jie, kaip sakiau, mėgino naudotis ekonomika. Motina Marija labai aiškiai paaiškino, kaip jie naudojosi ekonomika šioms monopolinėms pozicijoms susikurti. Jie mėgino naudotis politiniu procesu, mėgino sukurti visą šitą lobizmo fenomeną, kuomet tie, kurie turi pinigų, gali pirkti politinę įtaką. Tačiau čia norėčiau pakalbėti apie kai ką kita, ir norėčiau grįžti prie to, nuo ko pradėjau šį savo mokymą. Viena iš priemonių, kuria šios anti-demokratiškos būtybės, kai kurios iš jų būdamos įsikūnijime esančiais žmonėmis, kai kurios iš jų nebūdamos įsikūnijime, nebūdamos fizinėmis būtybėmis, – viena iš priemonių, kuria jos naudojosi, yra šio vis didesnio ir didesnio pykčio tarp žmonių kūrimas, suskaldant ir valdant, suskaldant Amerikos žmones į visas tas priešingas frakcijas. Tačiau tikrasis dalykas, kurio jos siekia, yra sukurti šį save pastiprinantį vis didėjančio pykčio sūkurį.
Kodėl jos tai daro? Na, todėl, kad žino, jog jeigu pavyks pakankamai įpykinti žmones, galėsite priversti juos daryti dalykus, kurių jie šiaip niekada nedarytų. Galėsite priversti juos pritarti dalykams, kuriems jie niekada nebūtų pritarę. Jeigu, pavyzdžiui, esate profesionalus advokatas arba tiesiog dirbate teisinėje sistemoje ir savo gyvenimą praleidote turėdami reikalų su nusikaltimus vykdančiais žmonėmis, galėjote pastebėti, kad egzistuoja dvi pagrindinės priežastys, kodėl žmonės įvykdo nusikaltimus. Pirmajai kategorijai priklauso žmonės, kuriuos galėtume pavadinti profesionaliais nusikaltėliais arba nusikaltėliais karjeristais, kurie tai daro dėl pinigų. Kita didelė grupė yra taip vadinami normalūs paprasti žmonės, kurie įvykdo nusikaltimą. Jie iš tiesų nėra nusikaltėliai, jie tiesiog įstūmė save į tokią situaciją, kurioje padarė nusikaltimą. Jie pasidavė spaudimui padaryti nusikaltimą, nes savo įprastinėje sąmonės būsenoje nebūtų sulaužę įstatymo.
Vienas iš labiausiai paplitusių dalykų, padedantis įvaryti žmones į šią proto būseną, kurioje jie sulaužo įstatymą, būtent ir yra pyktis. Kai žmonės pakankamai įpyksta, jie gali kažką nužudyti, nors paprastai nėra į smurtą linkę žmonės ir niekada net negalvotų apie kito žmogaus nužudymą. Tačiau, kai pyktis pasiekia kritinį lygmenį, jų protai yra užvaldomi, užtemdomi pykčio. Jūs, žinoma, žinote, kad už to slypi kolektyviniai padarai, tačiau net ir teisinėje srityje dirbantys profesionalai suvokia, kad žmonių protai yra užtemdomi pykčio, ir jie tuomet daro dalykus, kurių paprastai nedarytų. Būtent tą žino ir valdžios elitas. Būtent dėl to jie labai kruopščiai jau keletą dešimtmečių naudojasi bet kokiomis jiems prieinamomis priemonėmis šiam vis didėjančiam pykčiui kurstyti. Jie žino, kad anksčiau ar vėliau pyktis išsiverš kaip vulkano išsiveržimas. Žinote, kad pyktis yra dvasinis nuodas, ir gamtos kataklizmai, kuriuos gali sukelti pykčio energija, būtent ir yra vulkanai, kuomet pyktis pasidaro toks intensyvus, kad tampa beveik kaip ta karšta magma, deginanti viską savo kelyje. Būtent tai matote žmonių gaujoje, keliančioje riaušes, šie žmonės yra užvaldomi grupinio proto, ir jie imasi veiksmų, kurių niekada nebūtų darę kaip individai. Tad šie valdžios elito žmonės žino, ir tą tai pat žino už jų stovinčios būtybės, kad, kai sugeneruojate šį pyktį, tik laiko klausimas, kada jis išsiverš.
Na, ir dabar galite paklausti: „Kodėl jie nori, kad šis pyktis išsiveržtų?“ Nes nori sukurti chaosą. Kodėl jie turėtų norėti sukurti chaosą laisvoje demokratinėje visuomenėje? Todėl, kad chaosas greitai atveda prie krizinės situacijos, kurios populiacija negali pakelti, ir tuomet žmonės pradeda ieškoti išeities iš krizės. Ir kokia yra išeitis? Na, tuo metu visada pasirodo valdžios elitas ir sako: „Kad sustabdytume šį reiškinį, mums reikia daugiau įgaliojimų, daugiau valdžios. Turime atkurti įstatymus ir tvarką. Tad reikia daryti viską, kas įmanoma, kad šitai sustabdytume, kad sustabdytume demonstracijas, riaušes, ar kad ir kas tai bebūtų.“ Tai reiškia, jog sustiprinate valdžios aparatą, o tai iš esmės reiškia, kad jis tampa vis labiau ir labiau totalitarinis. Ir nors pretekstas čia gali būti žmonių apsaugojimas, įstatymų veikimo užtikrinimas, realybė yra tokia, kad yra pakertamas demokratinis procesas ir demokratinės laisvės. Visuomenė yra paverčiama į kažką, kas nebėra laisva demokratija, o kažkoks tarpinis variantas, tarpinė stotelė tarp demokratijos ir totalitarizmo, ar bent jau autoritarizmo.
Koks, sakiau, yra principas, stovintis už laisvos valios žmonėms suteikimo? Tai yra, kad bendruomenė kartu auga, plečia savo sąmonę, iki kol visi suvokia, kad tai, kas yra geriausia visumai, taip pat yra geriausia ir individui. Tai ateina iš pakeltos sąmonės, o ne per prievartą. Tai nėra kažkas, kas žmonėms būtų primetama iš aukščiau, iš kažkokio visuomenėje egzistuojančio autoriteto. Tai ateina iš vidaus, per žmonių pakeltą sąmoningumą. To negalima pasiekti prievarta. Vienovė – bendruomeniškumo jausmas, negali būti pasiekiami prievarta. Prievarta galima pasiekti atskirtį, priešiškumą, priešų sukūrimą, pyktį ir neapykantą – visa tai iš tiesų galima pasiekti prievarta. Vienovė, bendruomenė, bendradarbiavimas negali būti primetami jėga, tai tegali ateiti per pakilusį sąmoningumą.
Tad, žinoma, puolusios būtybės nenori, kad populiacija keltų savo sąmoningumą, nes jie žino, kad, kai žmonės pakels savo sąmoningumą, jie nebepasiduos nedidelio elito kontrolei. Tad jie daro viską, ką gali, kad sustabdytų šį procesą. Na ir, kaip jau anksčiau kalbėjome, ką puolusioms būtybėms reikėjo padaryti, kad iškreiptų gyvenimą Žemėje? Jos suprojektavo, kad egzistuoja teisingumo ir klaidingumo standartas, ir tuomet suprojektavo, kad žmonės turėtų gyventi pagal šį standartą. Jeigu jie pagal jį negyvena, juos reikia priversti pagal jį gyventi. Tad sukuriate standartą, kuris yra dualistinis, nes jame egzistuoja du priešingi poliai, ir vienam iš jų užklijuojate etiketę „teisinga“, o kitam – „klaidinga“. Na ir dabar, žmonės, kurie priklauso „teisingam“ poliui, projektuos, kad ne tik yra pateisinama, bet ir būtina dėl visos visuomenės gerovės ar netgi dėl žmonijos rasės išlikimo, priversti tuos žmones, kurie klysta, sugrįžti į tai, ką jie yra apibrėžę kaip teisingumą. Etikečių klijavimas yra konfliktų pagrindas. Vertybiniai teisingumo ir klaidingumo vertinimai šiuos konfliktus priverčia išsiveržti tarsi vulkaną.
Tad kokias etiketes matote šiandieninėje Amerikos visuomenėje? Na, matote daug, daug šių etikečių, tačiau, žinoma, pagrindinės iš jų yra respublikonai ir demokratai, konservatoriai ir liberalai, krikščioniai ir nekrikščioniai. Per kelis pastaruosius dešimtmečius matėte šio tikėjimo atsiradimą, kad krikščioniai Amerikoje atstovauja tradicines vertybes, ir šios vertybės privalo būti išsaugotos, nes kitaip įvyks katastrofa. Matėte šį pasiryžimą prievarta versti kitus priimti šias krikščioniškas vertybes. Matėte tikėjimą, kad tai yra grįsta Kristaus mokymais ir pats Kristus visa tai palaimintų. Tačiau kiek pamenu iš savo Biblijos studijų, Kristus sakė: „Atsukite kitą skruostą, darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų neapkenčia.“ Kitaip tariant, ką jis sakė? Nenaudokite prievartos prieš kitus žmones. Neprimeskite kitiems žmonėms savo valios. Neverskite kitų žmonių paklusti jūsų valiai.
Tad kaip šie žmonės sugeba galvoti, kad Kristus visa tai laimintų? Na, jie apie tai negalvoja, nes tiesiog nemąsto, sąmoningai to nesvarsto. Kodėl jie nemąsto? Na, iš dalies dėl to, kad yra dualistiniame mąstyme ir tiki, jog tai yra absoliuti tiesa, kad jų požiūris yra vienintelė tiesa, bet taip pat ir dėl savo pykčio. Jie yra tokie pikti, jie yra taip įpykę dėl visko, kas vyksta Amerikoje, jog nemąsto, nėra sąmoningi. Nevyksta joks realus apmąstymų procesas, kuomet jie pamėgintų pažvelgti į save iš už savo sąmonės sukurto suvokimo filtro ribų. Nėra jokio noro iš išorės pažvelgti, kur visa tai eina. Ar tikrai tai yra harmonijoje su tuo, ką mums sakė Jėzus? Kokios bus to pasekmės? Ar tai iš tiesų yra logiška, kad galėsime išspręsti visas Amerikos problemas, primesdami visai šaliai šį miglotai apibrėžtą krikščioniškų vertybių ir tradicijų rinkinį? Pažvelkite į istoriją, mano mylimieji, tūkstantį metų Europoje turėjote visuomenes, kuriose dominavo krikščioniškos vertybės, kaip jos tuomet buvo apibrėžtos katalikų bažnyčios. Ar tai sukūrė idealią visuomenę? Manau, kad ne, galbūt kai kurie žmonės mano kitaip. Galbūt kai kurie žmonės mano, kad tai juk buvo katalikų bažnyčia ar kad tai buvo viduramžių bažnyčia, bet šiandien mes savo fundamentalistinėse bažnyčiose turime tikrąją Biblijos interpretaciją, tad galime sukurti tai, ko katalikai nesugebėjo sukurti.
Kaip čia mėginau paaiškinti, ko jie, žinoma, suprantu, niekada nepripažins, negalite sukurti idealios visuomenės, paimdami kažkokią žmogaus sukurtą pasaulėžiūrą, žmogaus sukurtą religiją ar ideologiją, politinę teoriją, filosofiją ir primesdami visa tai visuomenei. Pats gyvenimo Žemėje tikslas yra sąmonės augimas, sąmoningumo augimas. Esminė priežastis, esminė dvasinė priežastis demokratijų atsiradimui iš tiesų yra tokia, kad demokratija yra (bent jau kol kas) geriausias būdas žmonėms naudotis savo laisva valia ir augti savo supratime, kad tai, kas yra geriausia visumai, taip pat yra geriausia ir individui.
Esminis procesas, per kurį žmonės savanoriškai plečia savo sąmonę, savo ryšį su kitais, įgyja visumos viziją, visa tai, bent jau šiuo metu, geriausiai padeda pasiekti demokratinės visuomenės, tai yra esminis demokratijos tikslas. Demokratijos tikslas nėra sukurti kažkokį konkretų rezultatą, ir tai tikrai nėra sukurti visuomenę, kurioje dominuotų viena kažkuri religija, ideologija ar teorija. Demokratijos tikslas yra sukurti visuomenę, kurioje didžioji dauguma žmonių pakeltų savo sąmonę iki tokio lygmens, kuriame pradėtų jausti bendruomeniškumo dvasią, pradėtų jausti vienybę, harmoniją, vienovę. Jie matytų ryšį tarp visumos ir savo individualių interesų. Jie dirbtų drauge, ir dirbdami drauge daugintų savo talentus. Kaip Motina Marija ir aš sakėme, šios ankstyvosios bendruomenės iš tiesų turėjo šį didesnį susietumo jausmą.
Tad matote šie pykčio pagauti žmonės nesugebėjo suprasti, koks yra tikrasis demokratijos tikslas. Na ir dabar, kalbėjau apie religinę dešinę arba konservatorius. Taip pat, pastaraisiais dešimtmečiais atsirado save liberalais vadinanti žmonių grupė, ir jie taip pat tiki, kad primetę savo viziją visuomenei galės sukurti idealią visuomenę. Jie taip pat jaučia tam tikrą pyktį, kurį dažnai nukreipia prieš konservatorius. Tad nė viena iš šių poliarizuotų grupių iš tiesų negali ištraukti Amerikos iš aklavietės, į kurią ši yra pakliuvusi. Kodėl taip yra? Na, dėl tos paprastos priežasties, kad nė viena iš šių grupių negerbia demokratijos. Aš labai aiškiai pasakiau, kad puolusios būtybės, valdžios elitas niekada negerbė demokratijos, ir darė viską, ką gali, kad ją sunaikintų. Tačiau šis valdžios elitas palaipsniui sukūrė ir sustiprino per šiuos pastaruosius trejus ar ketverius dešimtmečius šių dviejų didžiausių grupių atsiradimą Amerikos visuomenėje, kurios taip pat negerbia demokratijos. Daugelis krikščioniškai dešinei priklausančių žmonių iš tiesų nenori demokratiškos visuomenės, jie mano, kad priežastis, dėl kurios Amerika išklydo iš kelio, visų jos problemų priežastis yra būtent šios demokratiškos visuomenės egzistavimas. Jie nori visuomenės, kuri būtų grįsta autoritetu, Biblijos autoritetu, kuri būtų interpretuojama pagal jų taip vadinamas pažodines interpretacijas. Jie iš tiesų nori tokios visuomenės, kuri egzistavo viduramžiais. Tokios visuomenės, kuri žudė katarus, vykdė inkviziciją, kryžiaus žygius, raganų medžiokles ir kitus žiaurumus. Štai tokios autoritarinės visuomenės jie nori, grįstos taip vadinamomis krikščioniškomis vertybėmis, tomis krikščioniškomis vertybėmis, kurios neatėjo iš Kristaus, bet iš žmonių Kristui primestų interpretacijų. Iš tokių žmogiškų interpretacijų, kurioms Jėzus būtų pasakęs tą patį, ką pasakė Petrui: „Pasitrauk nuo manęs Šėtone, tu neturi jokio ryšio su Kristaus realybe, nes esi gimęs iš to, kas iš žmonių, o ne iš to, kas iš Dievo.“
Tad turi būti suprasta, kad Amerikos viešajame diskurse dominuoja šios dvi grupės. Nė viena iš šių grupių negerbia demokratijos. Kai kurie liberalai teigia, kad jie yra liberalūs, kad nori visiems suteikti laisvę, tačiau tai vis dar tebėra grindžiama tam tikra pasaulėžiūra, kurią jie nori primesti visuomenei naudodamiesi politinėmis priemonėmis. Tai nėra demokratijos gerbimas. Ką reiškia gerbti demokratiją? Leidžiate demokratijos procesui veikti. Leidžiate žmonėms balsuoti pagal savo dabartinį sąmonės lygį ir leidžiate jiems patirti pasekmes. Na ir dabar, žinau, kad yra pakylėtųjų mokytojų mokinių, dauguma jų iš ankstesnių dispensacijų, kurie nėra atviri tam, ką mes šiandien kalbame. Kurie tiki, kad aš, Sen Žermenas, noriu primesti tam tikrus dalykus visuomenei, kad galėtume kaip įmanoma greičiau įkūnyti Aukso Amžių. Tai nėra tiesa, tai yra absoliutus nesupratimas, kas aš esu ir kokia yra mano intencija. Aukso Amžius privalo būti savanoriškas procesas, jis negali būti primestas visuomenei. Jo pamatas gali būti tik pakelta sąmonė, o sąmonės pakėlimas privalo būti savanoriškas procesas. Kaip žmonės pakelia savo sąmonę? Darydami pasirinkimus ir patirdami pasekmes. Štai kodėl sakiau, kad man iš tiesų nelabai rūpi, ar Amerikos žmonės išsirinks tą, ar aną prezidentą. Šiuo metu, žvelgiant į artėjančius rinkimus, iš mano perspektyvos yra akivaizdu, kad jeigu bus perrinktas šis asmuo, tai turės tam tikras pasekmes. Jeigu bus išrinktas kitas asmuo, tai turės kitas pasekmes. Nė vienas iš jų nėra idealus scenarijus. Tarp pasekmių gali egzistuoti tam tikri ganėtinai dramatiški skirtumai. Tačiau mano požiūris yra paprastas. Jeigu Amerikos žmonės nori išsirinkti tam tikrą prezidentą, jiems turi būti leista tai padaryti ir patirti pasekmes, idant jie gautų galimybę pasimokyti iš tų pasekmių.
Į Ameriką žvelgiu iš ilgalaikės perspektyvos. Privalau į ją žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos, nes trumpalaikėje perspektyvoje, kaip Motina Marija aiškiai pasakė, Amerika yra nevaldoma, net ir aš jos negalėčiau suvaldyti. Galite galvoti, kad, jeigu kažkaip galėčiau pasirodyti kažkokiu fiziniu pavidalu ir sugebėčiau priversti žmones daryti tai, ką sakau, tai išspręstų visas Amerikos problemas, tačiau taip nėra. Vienintelis sprendimas yra kelti sąmonę, ir tai privalo vykti palaipsniui per ilgesnį laiko tarpą. Žinoma, viskas galėtų vykti greičiau, jeigu Amerikos žmonės nebūtų užsirašę į skaudžių smūgių mokyklą. Tačiau tai nėra kažkas, ką galėtume pakeisti per vieną dieną. Tad aš akivaizdžiai matau, jog Amerikos žmonėms turi būti leista daryti tokius pasirinkimus, kuriuos jie nori daryti, ir tuomet patirti pasekmes. Na ir dabar, kodėl kai kurie žmonės nesugeba to priimti? Na, visų pirma, lengva suprasti, kodėl puolusios būtybės to nenori, jos nenori žmonėms suteikti laisvės rinktis ką tik jie nori, rinktis kokį tik nori atstovą, ar netgi tiesiogiai balsuoti įvairiais klausimais, nes šios būtybės nori kontroliuoti žmones.
Bet kaip dėl šių grupių apie kurias kalbu, kurios atsirado, kurios yra Amerikos žmonių dalis? Kodėl jos negali leisti veikti demokratijos procesui? Jos negali to leisti, nes yra įstrigusios šiame epiniame mąstyme, dualistinėje sąmonėje, kurioje tiki, kad yra vienas kažkoks rezultatas, kuris privalo būti pasiektas, ir kai jis bus pasiektas, bus įgyvendinta ideali visuomenė, bet jeigu jis nebus pasiektas, tai bus mums pažįstamos civilizacijos griūtis. Tai yra juodai baltas mąstymas, epinis mąstymas apie epinį atlygį arba epinę katastrofą arba bausmę. Kitaip tiesiog neįmanoma. O aš matau, jog kad ir kas benutiktų šiuose prezidento rinkimuose, ar per ateinančius 10 ar 20 metų, Amerika toliau kapstysis pirmyn, kaip Amerika kapstėsi pirmyn nuo pat 1776 metų.
Ji gali kuriam laikui pasukti labiau autoritarine kryptimi, kaip jau pradėjo tą daryti, tačiau tai nesitęs amžinai. Švytuoklė perskries atgal į kitą kraštutinumą. Tačiau dėl kylančios kolektyvinės sąmonės planetoje, švytuoklės svyravimai darysis vis mažesni, kol ji pradės vis labiau nusistovėti viduryje. Ne viduryje tarp dviejų dualistinių kraštutinumų, bet Budos Vidurio Kelyje, kuris yra aukščiau už dualizmą, aukščiau už kraštutinumus. Tai yra mano ilgalaikė vizija Amerikai, kad ir kiek ilgai beužtruktų šios vizijos įgyvendinimas, kad ir kokias ekstremalias pasekmes Amerikos žmonėms reikėtų patirti.
Kaip sakiau, labai gali būti, kad jums teks patirti kažką panašaus į pilietinį karą, masines riaušes ir smurtą, kol Amerikos žmonės nubus ir suvoks, kad ne tokia yra demokratijos esmė. Ir kad demokratija negali funkcionuoti, kai dvi žmonių grupės vieni kitus laiko priešais, ir naudojasi demokratinėmis ir nedemokratinėmis priemonėmis kovoti vienas su kitu ir primesti savo viziją visuomenei. Kada tai įvyks? Kai pyktis taps pakankamai intensyvus ir pasekmės pakankamai rimtos, kad kai kurie žmonės pradės sakyti: „Ne, šitai nuėjo per toli, tikrai per toli. Negalime toliau eiti šiuo keliu. Privalome sustoti.“ Tai jau keletą kartų įvyko Amerikos istorijoje. Tai įvyko 20-ojo amžiaus septintajame dešimtmetyje juodaodžių ir baltaodžių konflikte. Tad nors vyko sumaištis, galiausiai atsirado aukštesnis suvokimas, kad žmonės su tamsia oda buvo sukurti lygūs jų Kūrėjo, ir todėl jie turi tokias pačias neatimamas teises kaip ir baltą odą turintys žmonės.
Nesakau, kad visi tai priėmė, daugelis žmonių to vis dar nepriima, tačiau sąmonė iš tiesų buvo pakelta, ir tai atvedė prie naujo status quo. Nesakau, kad tai buvo idealus status quo, įtvirtinęs visišką rasių lygybę, tačiau tai buvo geriau nei kas buvo anksčiau. Tad matote, buvo periodas, per kurį buvo paleisti įtampa ir pyktis, ir juos pakeitė aukštesnis sąmoningumas, kuomet žmonės tiesiog pasakė: „Tai nuėjo per toli.“ Dauguma žmonių pasieks tą tašką, kuriame pasakys: „Tai nuėjo per toli, nebegalime daugiau to daryti.“ Dauguma žmonių pasieks šį tašką. Kai kurie niekada nepasieks šio taško, tačiau didžioji žmonių dalis jį pasieks ir tai pakels visą situaciją aukštyn ir užgims naujas sąmoningumas.
Kas yra pyktis? Tai yra tolerancijos antitezė. Koks yra vienas iš pamatinių demokratijos stulpų? Tolerancija. Jeigu pripažįstate, kad visi žmonės buvo sukurti lygūs ir jie savo Kūrėjo buvo apdovanoti – jie visi buvo apdovanoti savo Kūrėjo tomis pačiomis neatimamomis teisėmis, jeigu iš tiesų pripažįstate, ką tai reiškia, suvokiate, kad pats Amerikos demokratijos ir bet kokios demokratijos pagrindas yra tolerancija. Tolerancija kam? Tolerancija skirtumams. Jeigu nesugebate toleruoti skirtumų, demokratija negali funkcionuoti. O šiandien matote, kad tie, kurie yra vienoje kultūrinio karo pusėje, netoleruoja esančiųjų priešingoje pusėje, ir atvirkščiai. Tai yra absoliučiai anti-demokratiška, tai yra tiesioginis demokratinio proceso pamatų pakirtimas. Ir kas iš to neišvengiamai seka? Įtampa ir konfliktai toliau intensyvės, kol vis daugiau ir daugiau žmonių pradės pasiekti tašką, kuriame tars: „Viskas, gana, jau buvo nueita per toli. Turime palikti šį priešiškumą, šį pyktį, šį koncentravimąsi į skirtumus, turime susitelkti į panašumus ir tarpusavio ryšį ir toleruoti vienas kitą.“ Tai, žinoma, yra sunkusis būdas tą išmokti; tačiau, vėlgi, jeigu tai yra vienintelis būdas, kuriuo Amerikos žmonės gali pasimokyti, tai tebūnie.
Na ir dabar, daugelis žmonių Kanadoje, daugelis žmonių Europos demokratijose ir kitose demokratijose visame pasaulyje, jau išmoko šią pamoką daug aukštesniu laipsniu nei Amerikos žmonės. Amerikos žmonės mėgsta galvoti, jog jie gyvena pačioje pažangiausioje šalyje, pačioje pažangiausioje demokratijoje, tačiau, kaip mes dabar sakėme, tiek Motina Marija, tiek aš, tą būtų galima labai rimtai kvestionuoti. Vienas iš būdų patikrinti, kiek toli yra pažengusi demokratija, yra patikrinti populiacijos toleranciją skirtumams. Ar išpučiate skirtumus ir naudojatės jais priešiškumui ir konfliktams tarp žmonių grupių kurti? O gal atrandate būdą toleruoti skirtumus, kad galėtumėte taikiai sugyventi? Tad galiausiai skirtumai gali būti visų tame dalyvaujančiųjų augimo šaltinis, kai transcenduojate dualistinį mąstymą. Bet jūs vis dar galite atrasti būdą, proto būseną, kurioje toleruojate skirtumus. Būtent tai pasiekė daugelis kitų demokratijų pasaulyje, daug aukštesniu laipsniu nei Amerika. Amerika gali pasiekti ir pasieks tą patį, tam gali prireikti kelerių metų, tam gali prireikti dešimtmečio, gali prireikti kelių dešimtmečių. Tačiau, jeigu žvelgsite į ateitį, remdamiesi supratimu, kas vyko laikui bėgant, pamatysite, kad rezultatas bus didesnė tolerancija.
Na ir dabar, žinau, kad galite grįžti prie Tėvų-Įkūrėjų ir juos aukštinti, manydami, kad jie turėjo kažkokį aukštesnį sąmoningumą ar gal netgi idealios visuomenės viziją. Tačiau, jeigu iš tiesų grįžtumėte atgal į tuos laikus, pamatytumėte, kad egzistavo labai dideli skirtumai, egzistavo labai dideli konfliktai ir net ir tuomet egzistavo labai akivaizdus tolerancijos stygius. Tam tikra prasme, galėtume sakyti, kad iš tiesų įvyko stebuklas, jog amerikiečiai sugebėjo susiburti drauge ir sukurti naują šalį. Tačiau jie tai padarė tik dėl to, kad turėjo bendrą priešą. Matėte Pilietinį Karą, kuris buvo ekstremaliausia netolerancijos išraiška, iki šiol regėta Amerikos istorijoje. Tačiau taip pat matėte, kad nuo Pilietinio Karo laikų įvyko keletas pokyčių visuomenėje, atvedusių prie didesnės tolerancijos. Vienas didžiausių pasiekimų šiame procese buvo tai, kad moterims buvo suteikta teisė balsuoti. Kokia didžiulė netolerancija iš vyrų pusės, kad jie nenorėjo toleruoti moterų balsavimo demokratinėje šalyje.
Tad matote, kad, jeigu pažvelgsite giliau, į gilesnes tendencijas, jeigu pažvelgsite už visų šitų išorinių konfliktų, netgi kultūrinių karų ir konflikto tarp konservatorių ir liberalų, pamatysite, kad egzistuoja povandeninė srovė, nešanti Ameriką link vis didesnės tolerancijos. Na ir dabar, kai kurie iš tų, kurie save vadina demokratais arba liberalais, susiderino su šia povandenine srove daug stipriau nei dauguma tų, kurie save vadina respublikonais arba konservatoriais. Šitai iš tiesų pripažįstu. Tačiau vis tiek egzistuoja kultūrinis karas, į kurį, kaip jau anksčiau sakiau, buvo įtraukta demokratų partija, nes ji buvo užgrobta kairiojo sparno liberaliųjų ekstremistų, kurie save laiko respublikonų priešais arba priešininkais. Ir tie, kurie suvokė ir susiderino su šia vis didėjančia tolerancija, iki šiol dar nepadarė vieno dalyko: neišlaisvino savo partijos nuo kraštutinių pažiūrų. Taip pat, žinoma, ir tarp respublikonų, net ir tarp kai kurių senatorių kongrese, yra žmonių, kurie su tuo susiderino, bet ir jie nesugebėjo pakeisti jų partijoje vyraujančių nuotaikų.
Tad štai ką tuo noriu pasakyti. Jeigu pažvelgtumėte į praeitį ir suvoktumėte tendencijas, Amerikos visuomenė, kaip ir dauguma visuomenių pasaulyje, judėjo nuo mažesnės tolerancijos link didesnės tolerancijos. Šis judėjimas tęsis ir toliau, puolusios būtybės negali to sustabdyti. Ir neišvengiama šio judėjimo pasekmė bus tokia, kad kažkada ateityje amerikiečiams įgris susiskaldymai, kariavimai, kultūriniai karai, net ir pykčio jiems bus gana, ir jie pakils į aukštesnį tolerancijos lygį. Esmė čia nėra, ar tai įvyks, esmė yra, kada tai įvyks.
Ką jūs, kurie esate pakylėtųjų mokytojų mokiniai, galite padaryti, kad pagreitintumėte šį procesą? Dirbkite su savimi. Pažvelkite, ar ir jūs patys neįsitraukėte į šiuos netolerancijos sūkurius, ir tuomet išsilaisvinkite iš jų, ir tapkite kolektyvinės sąmonės kėlimo pionieriais. Jūs, žinoma, taip pat galite išsakyti prašymus, ką daugelis jūsų ir darėte. Galite naudotis šiomis invokacijomis tose dviejose mūsų jums perduotose knygose, kurios yra labai, labai galingos ir gali stipriai padėti pakeisti situaciją.
Tad daviau jums, ką norėjau perduoti šiame diktavime, kuris, kaip matau, buvo ilgas mokymas. Šis mokymas buvo perduotas lėtesniu nei man įprasta tempu, nes noriu, kad pamąstytumėte apie šias idėjas. Mano tikslas nėra jus priblokšti aukštų dažnių energija, kuri pakeltų jūsų sąmonę; aš norėjau pasidalinti su jumis keliomis mintimis pamąstymui, kurios palaipsniui galėtų pakeisti jūsų sąmonę, kuomet jūs tai pamatytumėte, patirtumėte tai, ir aprėptumėte savo sąmone šias labai gilias, esmines idėjas.
Koks yra tolerancijos pagrindas? Tai yra, kaip mes tai pavadinome, pamatinis žmogiškumas, tai yra bent jau pirmasis tolerancijos lygmuo. Aukštesnis tolerancijos lygmuo yra esminis žmogiškumas, bet čia jūs iš tiesų jau pakylate virš tolerancijos ir pereinate į Vienovę, kurioje tolerancija nebėra reikalinga. Nebėra poreikio toleruoti skirtumus, nes šių skirtumų nebelaikote konflikto šaltiniu, jūs juos laikote augimo šaltiniu. Jeigu visi žmonės būtų buvę sukurti tokie patys, augimas nevyktų. Pats augimo pagrindas yra įvairovė. Kai visuomenė, arba žmonių grupė visuomenėje, įvairovę pradeda laikyti grėsme ir išsiugdo netoleranciją įvairovei, augimas ima lėtėti ir demokratinių procesų pamatai yra pakertami.
Tad dabar, esu dėkingas, kad toleravote šį ilgą mokymą. Tikiuosi, kad jis pakels jūsų supratimą, kodėl yra vertinga paklausyti būtybių, pakilusių virš žmogiškų kovų dėl valdžios, virš žmogiškų suvokimo filtrų. Mes esame gamtos Dievas Žemei. Nes tikrojo Kūrėjo, aukščiausio Kūrėjo žmonės negali pripažinti savo dabartinėje kolektyvinės sąmonės būsenoje Žemėje. Mes esame tie, kurie atstovaujame gamtos Dievą, nes esame pakilę virš visų žmogiškų idiosinkrazijų. Galime jums suteikti atskaitos tašką, kuris jums padėtų pakelti savo sąmonę virš jos dabartinio lygmens. Jeigu neturėsite atskaitos taško, peržengiančio jūsų dabartinį suvokimo filtrą, kaip galėsite pakelti savo sąmonę? To dar niekas nepadarė. Tai niekada nebus padaryta. Privalo egzistuoti atskaitos taškas iš už jūsų dabartinio suvokimo filtro ribų. Galite jį pasiekti per skaudžių smūgių mokyklą arba per pakylėtųjų mokytojų siūlomą kelią. Tikiuosi, kad tie, kurie save laiko pakylėtųjų mokytojų mokiniais, pasirinks vidinį kelią, o ne skaudžių smūgių mokyklą.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com