Paleiskite bet kokį pareigos jausmą Žemei
Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava per Kim Michaels, 2022 metų spalio 10 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratijos prikėlimas“.
AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Padma Sambhava. AŠ ESU Vadžra Guru. Tai rodo, kad pasiekiau tam tikrą Budiškumo lygmenį, kuris man suteikia teisę būti Žemėje, mokyti Žemėje. Aš nedažnai kalbu šiuo būdu, tačiau noriu pasinaudoti šia galimybe duoti jums mokymą, kuris jums gali būti naudingas.
Astrėja kalbėjo apie tai, kad galite tapti priklausomi nuo tam tikro stimuliavimo Žemėje. Eidami keliu į Kristiškumą, pakylate virš šių priklausomybių pasaulyje egzistuojantiems dalykams. Tačiau yra įmanoma tapti beveik priklausomu nuo mėginimo spręsti problemas, spręsti dalykus savo psichikoje, savo psichologijoje.
Tendencija koncentruotis į problemas
Noriu jums duoti paveikslą. Įsivaizduokite platų kraštovaizdį, didelę lygumą, supamą kalvų ir kalnų, nusidriekusių toli į horizontą. Virš jų matote plytinį mėlyną dangų, kuriame nuostabiai šviečia saulė. Šios didžiulės lygumos viduryje stovi žmogus. Virš šio žmogaus galvos kabo nedidelis juodas debesis. Žmogus žiūri į debesį sakydamas: „Tik pažvelkite į tą juodą debesį, jau tikrai netrukus ateis pasaulio pabaiga“ – visiškai ignoruodamas platų kraštovaizdį, dangaus tolius, šviečiančią saulę, ir visą savo dėmesį koncentruodamas tik į tą juodą debesį.
Labai gerai žinau – mes labai gerai žinome, – kad daugybė mokymų, kuriuos mes perdavėme, ypač per šį pasiuntinį, apie jūsų psichologijos išrišimą, apie savo gimimo traumos įveikimą, apie atskirųjų savasčių išrišimą, šių mokymų gausa beveik gali pasirodyti prislegianti. Kaip kai kurie iš jūsų išsireiškėte, jaučiate beveik tam tikrą neviltį, jums atrodo beveik neįmanoma pamatyti šių labai gilių psichologijos aspektų. Kiti iš jūsų pasiekėte nemažus rezultatus, ir jūs suvokiate, kad išrišote daugelį šių savasčių, daugelį žaizdų, daugelį problemų savo psichologijoje.
Šis pasiuntinys keliu keliauja jau daugiau kaip 45 metus. Buvo toks periodas, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai jis pastoviai galvodavo: „Bet aš jau pamačiau ir išsprendžiau tiek daug dalykų savo psichologijoje, bet toliau iškyla vis nauji dalykai. Ar tai kada nors baigsis?“ Ir, žinoma, jis vis dar tebeieško dalykų savo psichologijoje. Bet dabar, jau kurį laiką, jis tiesiog yra atviras kažką pamatyti ir tai išrišti. Tačiau jis nekoncentruoja į tai savo dėmesio. Jis nesijaučia slegiamas šio dalyko. Tai neatima jo ramybės. Jis nejaučia dėl to frustracijos.
Tad tuo noriu pasakyti, ir tai liečia ypač avatarus, kad atėjote čia su intencija padaryti pozityvų skirtumą, kad ir kaip tai būtumėte įsivaizdavę prieš čia ateidami, tačiau jūs pakeitėte savo požiūrį į tai, pakeitėte savo MO po atėjimo čionai ir nusileidimo į įsikūnijimą. Visgi jūs vis dar tebeturėjote tam tikrą požiūrį, kodėl jūs čia esate, ką turėtumėte čia padaryti, ką turėtumėte čia pasiekti. Ir tai gali jumyse paskatinti šią tendenciją koncentruotis į problemas. Ir jūs dabar esate kaip tas žmogus, stovintis šio milžiniško kraštovaizdžio viduryje, bet jūs į visa tai nežiūrite, jūs žiūrite tik į tą vieną nedidelį juodą debesėlį, kabantį jums virš galvos.
Žinoma, jumyse dar gali būti likę tam tikros neišspręstos psichologijos. Žinoma, kaip sakėme, turėsite iliuzijų iki pat tos akimirkos, kai pakilsite. O jeigu tai, kas jums liko, nėra iš tiesų tiek daug, kaip jūs galvojate? O jeigu jūs jau išsprendėte didžiąją dalį to, ką jums reikėjo išspręsti, tačiau to nesuvokėte, to nepripažinote, kadangi esate taip stipriai susikoncentravę į tą sekantį dalyką? Jums beveik išsivystė priklausomybė problemų sprendimui ir stimuliavimui, kurį jums suteikia problemos sprendimas arba koncentravimasis į problemą.
Vėlgi, nesakau, kad turite liautis spręsti savo psichologiją. Aš tiesiog sakau, kad retkarčiais galite atsitraukti žingsnelį atgal, kol pamatysite tą tamsų debesį jums virš galvos, ir išvysite platų kraštovaizdį, mėlyną savo psichikos dangų, ir išvysite šviečiančią savo AŠ ESU Esaties saulę, ir pajausite jums šviečiančios savo AŠ ESU Esaties šilumą.
Pripažinkite, kad padarėte progresą
Mes jums perdavėme daug mokymų apie dualistinę sąmonę. Tačiau noriu paklausti, ar suvokėte tam tikrą šių mokymų aspektą ir pritaikėte juos sau? Mes kalbėjome apie pusiausvyrą, kalbėjome apie Vidurio Kelią, apie tai, kad neturėtumėte nueiti nė į vieną iš dualistinių kraštutinumų. Tačiau mes taip pat sakėme, kad dualistinė sąmonė gali paimti bet kokį teiginį, išsakytą dvasinio mokytojo, ir padaryti jį nesubalansuotu. Ar iš tiesų suvokėte, kad mums perdavus jums tam tikrą mokymą, jūsų prote atsiras atskiroji savastis – net ir tamsos jėgos už jūsų proto ribų, – kuri jus trauks į priešingą kraštutinumą arba į tai, kas atrodo kaip priešingas kraštutinumas iš dualistinio proto?
Mes jau ne kartą kalbėjome apie tuos dvasios mokinius, kurie ateina į dvasinį kelią, ateina pas pakylėtuosius mokytojus, nes nori jaustis ypatingais. Jie nori jausti, kad yra labiau pažengę už kitus mokinius, ar netgi, kad jie yra didžiausią pažangą padarę dvasios mokiniai planetoje. Daugelis jūsų paėmėte šiuos mokymus ir nusprendėte, kad norite įveikti šią tendenciją, jeigu ją turite, arba nenorite turėti šios tendencijos. Tačiau tuomet yra savastis jūsų prote, kuri sako, jog norėdami išvengti jautimosi ypatingu, turite išvengti bet kokių jausmų apie save. Kitaip tariant, jums nėra leidžiama pripažinti savo pasiekimų, pripažinti to, ką jūs išrišote savo psichologijoje, nes tai jus gali paskatinti jausti puikybę.
Yra savastis, kuri nori, kad jaustumėte puikybę, o tuomet taip pat yra savastis, kuri sako, kad neturėtumėte puikuotis, ir todėl neturėtumėte pripažinti savo progreso. Tačiau kas yra kelias į Kristiškumą? Tai yra progreso, savitranscendencijos kelias. Jeigu nepripažinsite savo savitranscedencijos, atsidursite niekieno žemėje, kurioje taip bijosite pasiduoti puikybei, kad nedrįsite pripažinti, jog iš tiesų padarėte progresą ir pakilote į tam tikrą lygmenį. Toks yra šių savasčių dualistinės sąmonės poveikis.
Na ir dabar, galite pastebėti save. Galite į tai pažvelgti. Kokias turite tendencijas, kai girdite mane šitai sakant? Kokias savastis galite jausti? Ir tuomet jūs galite naudotis mūsų įrankiais ir su tuo dirbti, įveikti šias savastis, kol galėsite pasiekti tą tašką, kuriame paleisite šį troškimą jaustis ypatingais, jaustis pranašesniais, jausti puikybę. Ir todėl taip pat galėsite paleisti savastį, kuri jums duoda šį netikrą kuklumą, netikrą nuolankumą, kad nenorite pripažinti savo progreso. Galite juos tiesiog paleisti ir tada galite būti neutralioje proto būsenoje, kurioje galite tarti: „Aš iš tiesų palypėjau daug laiptelių aukštyn savo kelyje. Patyriau daug patirčių. Pamačiau daug dalykų savo psichologijoje. Išrišau daug dalykų. Iš tiesų padariau progresą.“ Nėra taip, kad tuo puikuojatės. Bet iš tiesų tuo džiaugiatės.
Ir kodėl gi neturėtumėte jausti vis didesnio džiaugsmo, kuo aukščiau užkopiate kelyje? Kristaus protas yra džiaugsmingas. Kristaus protas nėra toks rimtas, kaip tiek daug žmonių mano, net ir pakylėtųjų mokytojų mokiniai, bet taip pat ir daugelis krikščionių, kurie galvoja, kad Kristus yra labai rimtas, Dievas yra labai rimtas. Kristus yra džiaugsmingas. Ir kodėl gi neturėtumėte leisti sau būti džiaugsmingais dėl to, kad padarėte progresą kelyje? Tai nėra tas džiaugsmas, kuris egzistuoja kontraste su priešingybe, tai nėra džiaugsmas, kuris yra priešingas nelaimingumui pagal žmogišką apibrėžimą. Tai yra džiaugsmas, kuris yra aukščiau šių žmogiškų porų, dualumų ir poliariškumų. Jūs turite teisę tai jausti. Kodėl gi tuomet neleisti sau to jausti, neleisti sau to pripažinti?
Via Dolorosa
Mes niekada nesakėme, kad kelias į Kristiškumą yra Via Dolorosa. Tiesą sakant, mes sakėme priešingai. Kas išrado Via Dolorosa, visą šią koncepciją? Na, žinoma, tai padarė puolusios būtybės. Jos norėjo išsunkti visą džiaugsmą iš žmonių, kad juos būtų galima įtikinti plačiausiai krikščionybės paskleista iliuzija apie automatinį kelią: lankykitės bažnyčioje, laikykitės taisyklių ir nurodymų, tikėkite doktrinomis ir automatiškai būsite išganyti. Visada buvo žmonių, kurie norėjo daugiau. Bet tuomet jie sukūrė koncepciją, kad tai yra atsižadėjimo kelias, tai yra kančios kelias, ir todėl nėra jokio džiaugsmo eiti šiuo šventųjų keliu. Na, žinoma, kai turite bažnyčią, kuri yra paremta Petro sąmone ir antikristo sąmone, kur gi joje galėtų būti džiaugsmas? Kaip gi tos bažnyčios vadai galėtų jausti džiaugsmą? Vadai nejaučia džiaugsmo, tai kodėl tuomet jos nariai turėtų jausti džiaugsmą? Juk jūs, šiaip ar taip, jau iš prigimties esate nusidėjėliai. Kaip galite sau leisti jausti džiaugsmą, jeigu esate niekingas nusidėjėlis, kuris turėtų atgailauti ir jaustis blogai jau vien dėl to, kad egzistuoja? Ir visos šitos nesąmonės. Nesąmonės. Paleiskite tai. Atpažinkite šias savastis, pažvelkite joms tiesiai į akis ir tarkite: „Tu nesi aš. Aš nesu tu. Aš tavęs daugiau nebenoriu. Leidžiu tau mirti.“ Štai ką turėjo omenyje Kristus, kai sakė: „Kas ryšis prarasti savo gyvybę dėl manęs, ją atras.“ Atrasite aukštesnę gyvenimo formą virš šių atskirųjų savasčių.
Į Žemę jus atvedusi priežastis
Kai pažvelgiate į istoriją, kai žiūrite į šiandieną, turite sakyti, kad iš tiesų stebina, kuo žmonės sugeba patikėti. Daugybė melų, iliuzijų gausa, kuriomis žmonės sugebėjo patikėti, tiesiog pritrenkia. Tai iš tiesų nestebina pakylėtojo mokytojo, nes mes matėme viską. Tačiau tai vis tiek yra neįtikėtina melų ir iliuzijų gausa, kuriais žmonės sugeba patikėti, netgi tikėdami, kad šios iliuzijos yra kažkokia absoliuti tiesa, ar kad jos buvo perduotos Dievo, ar Budos, ar Krišnos, ar Kristaus, ar kad ir kokiu autoritetu jie tikėtų. Pažvelkite į tai ir pripažinkite, kokia tai yra nesąmonė. Ir tuomet tiesiog tai paleiskite.
Galbūt galite atpažinti tam tikrą savastį, kurią turi dauguma avatarų ir, tiesą sakant, turėjo nuo pat tos akimirkos, kai atėjo į įsikūnijimą. Tai yra pasekmė fakto, kad jūs čia ateinate trokšdami padėti žmonėms, trokšdami sukurti pokytį. Kad galėtumėte padėti žmonėms, jaučiate, jog turėtumėte juos išklausyti, turėtumėte būti jiems jautrūs. Sutinkate žmones, kurie tiki šiais melais, arba sutinkate puolusias būtybes ir galvojate: „Turėčiau įvertinti, ką jie sako. Turėčiau būti atviras ir juos išklausyti.“ Jūs pradedate tai į save priimti, jaučiate pareigą. Kai puolusios būtybės meta į jus melagingą idėją, jaučiate pareigą ją apmąstyti: „Ar galėtų joje čia kažkas būti? Ar tai gali būti tiesa?“ Jūs tai netgi matote Rojaus Sodo istorijoje, kai Ieva pajautė pareigą išklausyti žalčio ir pamąstyti apie tai, ką jis sakė. Jūs, kaip avataras, pasieksite tašką, kai jums reikės į tai pažvelgti. Jums reikės ištirti, kokią pareigą jaučiate Žemei, kitiems žmonėms ar netgi puolusioms būtybėms. Ir jums tuomet reikia paleisti tą savastį, leisti jai mirti, kad galėtumėte pripažinti: „Aš neturiu pareigos niekam Žemėje. Aš niekam nieko Žemėje neprivalau daryti.“
Na ir dabar, kad galėtumėte pilnai pereiti šį procesą, jums gali prireikti pamąstyti, kas jus atvedė į Žemę, ką jūs norėjote pasiekti, nes būtent tai jus verčia jausti pareigą. Norite kažką pasiekti ir manote, jog tam, kad tai pasiektumėte, turite pareigą kažką padaryti. Jaučiatės pagauti, jaučiatės įstrigę, nes patyrėte, kad darydami tai, ką manote turintys pareigą daryti, iš tiesų nepasiekiate rezultato, kurį norite pasiekti. Kokios yra jūsų galimybės?
Daugelis ištisus gyvenimus nepaliovė eiti ta pačia kryptimi, mėgino atrasti būdą pasiekti rezultatus. Yra tik viena išeitis iš šios dilemos, iš šios enigmos, iš šio užburto rato, ir tai yra pamąstyti, kad galbūt ne jūsų pastangoms kažko stinga. Galbūt problema yra jūsų tikslas. Ir jums gali reikėti permąstyti esminį tikslą, kuris jus atvedė čia į Žemę ir suvokti, kad tai nėra aukščiausias tikslas. Tai buvo to sąmonės lygmens, kurį tuo metu turėjote, produktas. Bet dabar jūs pakilote į aukštesnį sąmonės lygį ir galite į tai pažvelgti ir tai permąstyti, ir tai paleisti. Paleisti!
Šis pasiuntinys su tuo dabar jau dirbo penkerius ar šešerius metus, nuo to laiko, kai mes pirmą kartą perdavėme mokymus apie atskirąsias savastis. Jis papasakojo, kaip pirmas didelis lūžis, kurį patyrė, buvo tuomet, kai suvokė: „Nėra nieko, ką aš privalau padaryti Žemėje.“ Tačiau jis taip pat patyrė daug kitų lūžių, susijusių su tuo: kodėl jis yra Žemėje, kokį jis čia mato savo vaidmenį, savo buvimo čia tikslą, ir jis ryžosi visa tai permąstyti. Tai yra dar giliau už gimimo traumą, nes tai yra dalykai, kurie buvo apspręsti prieš jums patiriant gimimo traumą.
Tai yra tai, ką jūs atsinešėte iš natūralios planetos, tai yra tai, kas jus atvedė čia iš natūralios planetos. Ir sekantis žingsnis, išsigydžius gimimo traumą, yra permąstyti šiuos gilesnius aspektus: Kodėl aš iš viso čia esu? Nes jeigu to neišspręsiu, kaip galėsiu iš čia išeiti? Kaip galėsiu pakilti? Kaip galėsiu stovėti priešais tuos vartus ir paskutinį kartą pažvelgęs į Žemę pažiūrėti, ar yra kažkas, kas mane traukia atgal? Kaip galėsiu stebėti Maros demonų mėginimus įtraukti mane į kažkokią reakciją, bet manyje nekils jokios reakcijos? Tiktai tuomet, kai nebeliks jokių veiksmų, kuriuos jausiu privalantis padaryti Žemėje, išvengsiu reagavimo į bet kokias sąlygas Žemėje.
Kai kurie iš jūsų dar nesate pasiekę taško, kuriame būtumėte pasirengę šiam mokymui. Tačiau norėjau perduoti šį mokymą fizinėje plotmėje, kad tie, kurie yra pasirengę, galėtų juo pasinaudoti, o tie, kurie bus pasirengę ateityje, galėtų jį rasti ir perskaityti. Ir aš, būdamas Vadžra Guru, turiu teisę perduoti bet kokį mokymą, kurį trokštu perduoti, kai turiu atviras duris, per kurias šis mokymas gali būti perduotas. Ir todėl sakau: Vadžra, Vadžra, Vadžra, Vadžra. Padma Sambhava AŠ ESU.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com