9 | Varžymosi ir lyginimosi žaidimai
Tikiuosi, kad jau pradedate matyti pamatinę dinamiką, vadovaujančią gyvenimui Žemėje. Kūrėjas jums davė savimonę ir laisvą valią. Jūs augate savimonėje, naudodamiesi savo laisva valia. Turite dvi pamatines pasirinkimo galimybes: pirmoji yra daryti pasirinkimus, remiantis suvokimu, kad visa gyvybė yra viena – aš tai vadinu Kristaus sąmone. Kita galimybė yra daryti pasirinkimus, remiantis iliuzija, kad esate atskira būtybė – aš tai vadinu antikristo sąmone, mirties sąmone.
Priešingai nei tiki daugelis religingų ir dvasingų žmonių, gilesnė realybė yra tokia, kad Dievas jums davė laisvą valią, ir todėl iš esmės nėra nieko blogo pasirinkti įžengti į atskirtį. Dievas jūsų neteisia ir nepasmerks pragarui dėl to, kad įžengėte į atskirtį. Priežastis ta, kad Dievas jums laisvą valią davė tiesiog dėl to, kad tai yra vienintelis būdas, kuriuo galite augti savimonėje ir, patirdami gyvenimą kaip atskira būtybė, galite išplėsti savo savimonę ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau, nusileidimas į atskirtį reiškia savo savimonės apribojimą, tad išplėtimas yra įmanomas tik jums nubudus iš iliuzijos, kad esate atskira būtybė. Nusileidimas į atskirtį reiškia, kad galvojate: „Aš esu šis tapatumas“. Po kurio laiko jūs suvokiate: „O, bet aš nesu šis tapatumas; aš esu daugiau nei šis tapatumas“. Būtent šis suvokimas atveda į savimonės augimą. Pakylate, kai suvokiate esantys daugiau už bet kokį tapatumą, koks tik galėtų būti sukurtas Žemėje.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, iš esmės nėra nieko blogo, kad egzistuoja ego ir ego žaidimai. Būtent dėl ego galite patikėti, kad esate atskira būtybė ir kad vis dar tebėra kažkas, ką norite padaryti ir patirti Žemėje. Būtent ego žaidimai suteikia jums patyrimą, kad esate tam tikros rūšies atskira būtybė, kuriai reikia kažką padaryti arba patirti Žemėje. Galime tai palyginti su aktoriumi, kuris apsivelka kostiumą, nusigrimuoja ir psichologiškai susitapatina su savo personažu prieš išeidamas į sceną.
Atkreipkite dėmesį, kad aktorius nepamiršta, jog jis arba ji nėra scenoje vaizduojamas personažas. Kai vaidinimas pasibaigia, aktorius tiesiog nusivelka kostiumą, nusiplauna grimą ir sugrįžta į savo įprastinį savasties jausmą. Skirtumas tarp vaidinimo ir atėjimo į įsikūnijimą yra tas, kad neprisimenate, jog esate dvasinė būtybė, kuri tiesiog prisiėmė tam tikrą vaidmenį. Jūs įžengiate į atskirtį, Sąmoningajam AŠ, tikrąja to žodžio prasme, įžengus į atskirąjį aš, ir kai jis jame atsiduria, viskas, ką mato, suteikia patvirtinimą, kad esate atskira būtybė. Pamirštate, kad esate dvasinė būtybė ir pradedate galvoti, kad esate mirtinga būtybė. Galite bet kada nubusti iš šios užmaršties, tačiau nubusti nėra taip lengva, kaip tiesiog nusivilkti kostiumą.
Be to, taip pat egzistuoja mūsų taip vadinamos puolusios būtybės, kurios ne tik kad pasirinko nusileisti į atskirtį, bet taip pat sukilo prieš Dievo tikslą ir planą leisti visoms būtybėms augti savimonėje. Jos susikūrė atskirąjį aš, kuris tiki žinantis geriau už Kūrėją, ir mano turintis misiją įrodyti, kad Kūrėjas padarė klaidą, suteikęs visoms savimonę turinčioms būtybėms laisvą valią. Šios būtybės pasinaudojo savo laisva valia nuspręsdamos, jog nori atimti visų kitų būtybių laisvą valią.
Būdami nuoširdžiu dvasios mokiniu pasieksite tašką, kuriame nebegalėsite toliau augti kelyje, nepripažinę puolusių būtybių egzistavimo ir to, kaip jos naudojasi ego ir jo žaidimais, siekdamos neleisti jums nubusti iš atskirties iliuzijos. Jeigu iš šios lygties išimtumėte puolusias būtybes, vis dar tebeturėtumėte ego ir ego vis dar tebežaistų tam tikrus žaidimus. Jūs būtumėte susitapatinę su ego, tačiau, jums patyrus tam tikrą kiekį patirčių, jūsų vidinis troškimas tapti daugiau paskatintų jus užduoti sau klausimą, ar gyvenimas nėra didesnis už tai, ką jūs patiriate per tam tikrą ego žaidimą. Jeigu nebūtų puolusių būtybių, jūs tiesiog užtruktumėte šiek tiek laiko, kol pradėtumėte busti iš ego grįsto tapatumo jausmo.
Na o puolusios būtybės mėgina neribotam laikui atidėti šį nubudimą. Didžiajai gyvybės srautų daliai, jos negali sutrukdyti tam įvykti, tačiau tokioje planetoje kaip Žemė, joms ganėtinai sėkmingai pavyko atitolinti čia įsikūnijančių gyvybės srautų nubudimą. Kaip joms pavyko tai padaryti? Pasinaudojant natūraliai egzistuojančiais ego žaidimais ir nueinant su jais į kraštutinumą, arba sukuriant visiškai naujus ego žaidimus. Viskas visada vyksta tuo pačiu būdu: pirmiausia yra sukuriama tam tikra baimė arba problema per vieną dvasią, o tuomet yra sukeliama iliuzija, kad galite sumažinti baimę arba išspręsti problemą per kitą dvasią. Tad turint tai omenyje, norėčiau jums pateikti vieną pavyzdį, kaip visa tai veikia.
Nesate pakankamai geri
Tolimoje praeityje, daug anksčiau nei prasidėjo rašytinė istorija, buvo laikotarpis, kuriame vis daugiau Žemės gyventojų pradėjo leistis į atskirtį. Jie dar nebuvo pažeminę kolektyvinės sąmonės iki žemiausio taško, leidusio puolusioms būtybėms pradėti įsikūnyti šioje planetoje. Anais laikais turėjote ego žaidimą, kurį žaidžiantys žmonės save laikė atskiromis būtybėmis, besivaržančiomis tarpusavyje ir siekiančiomis laimėti. Tad tai, kas vyko anais laikais buvo panašu į aukščiausio lygmens sportines varžybas, kurias ir šiandien galite matyti vykstant. Tai įkūnija Olimpinė dvasia, kurios paskirtis, tyriausiame savo pavidale, yra suburti žmones drauge draugiškose varžybose, išvystant tarpusavio ryšį ir netgi tam tikrą komandinę dvasią. Kiekvienas žmogus siekė kuo didesnio meistriškumo tam tikroje užduotyje, tačiau niekada nesiekė sunaikinti kitų žmonių gebėjimų.
Žemėje pradėjus kūnytis puolusioms būtybėms, jos iš karto ėmė naudotis varžymosi žaidimu, siekdamos atitolinti žmonių nubudimą iš atskirties. Jos tai padarė paskleisdamos iliuziją, kad Dievas yra pikta ir teisianti dievybė, ir kad kai kurie žmonės nėra pakankamai geri Dievo akyse, tai reiškia, jog jie bus nubausti ir nusiųsti į pragarą.
Tie, kurie patikėjo šiuo Dievo įvaizdžiu, susikūrė dvi dvasias savo esybėje, ir viena iš jų iš tiesų tikėjo piktu Dievu, o kita siūlė atokvėpį arba būdą išvengti šio neegzistuojančio Dievo rūstybės. Žmonėms, kurie jau buvo pasinėrę į varžymosi žaidimus, tai turėjo tokį poveikį: viena dvasia jiems sakė, kad jie nėra pakankamai geri Dievo akyse, o kita jiems sakė, kad, jeigu jie bus geresni už kitus, tuomet Dievas privalės juos priimti, nes negalės visų pasiųsti į pragarą.
Ir šitaip puolusios būtybės akimirksniu draugišką varžymąsi pavertė labai nedraugišku varžymusi, kuriame buvo pradėta siekti kompensuoti savo trūkumus, stengiantis tapti geresniais už kitus. O tuomet tai labai nesunkiai buvo paversta žaidimu, kuriame žmonės pradėjo siekti aukštinti save, agresyviai žemindami kitus žmones.
PASTABA: Likusį diktavimą rasite knygoje Laisvė nuo ego žaidimų.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com