Apie Kimo komunikaciją su mokytojais ir jo ankstesnius gyvenimus
Klausimas: Kaip Kimas komunikavo su mokytojais, kai tai pirmą kartą įvyko? O antrasis klausimas būtų, ar Kimas sąmoningai nusprendė, jog norėtų sužinoti apie savo ankstesnius gyvenimus?
Atsakymas iš Kim Michaels. Šis atsakymas buvo perduotas 2023 m. konferencijoje Kazachstane.
Pradėkime nuo paskutinio klausimo. Aš, tiesą sakant, nežinau labai daug apie savo ankstesnius gyvenimus. Žinau, kad turėjau ankstesnius gyvenimus, tačiau labai mažai žinau apie specifines detales. Aš į tai žiūriu, kad jeigu mokytojai norės man papasakoti ir parodyti ankstesnį gyvenimą, nes man reikia jį pamatyti, kad kažką išmokčiau, esu visiškai tam atviras. Tačiau aš to neprašau, neužsiiminėju jokiomis regresijomis ar panašiais dalykais, mėgindamas atrasti, ką veikiau ankstesniuose gyvenimuose, kadangi manau, jog tai iš tiesų nėra svarbu. Žinote, iš tiesų nėra svarbu, ką veikiau praeityje, kadangi mano tikslas yra pakilti, o tai reiškia, kad turiu palikti viską čia Žemėje. Tai koks gi skirtumas, ar buvau svarbiu žmogumi praeityje ar ne?
Stebėjau tai dvasinguose žmonėse, žinote, nuo pat to laiko kai pirmą kartą atėjau į Transcendentinę Meditaciją, kad kai kurie žmonės tampa apsėsti šio troškimo atrasti, kas jie tokie buvo ankstesniame gyvenime, nes nori būti labai svarbūs. Pamenu, kaip buvo tokia moteris Danijoje, kurią pažinojau. Ji buvo Summit Lighthouse organizacijoje, o prieš ateidama į Summit, ji buvo sutikusi šiuos du žmones, kurie išvystė tokį metodą. Jie galėdavo pažiūrėti į istorinės asmenybės portretą ir tuomet pažvelgdavo į jūsų veidą, koks jis dabar yra, ir jie tuomet galėdavo matyti, kad jūs buvote tuo asmeniu ankstesniame gyvenime. Iš pradžių maniau, kad tai yra nepaprastai įdomu, tačiau po kurio laiko pagalvojau, ar iš tiesų tai yra logiška, kad mes, trys žmonės šiame nedideliame Danijos miestelyje, visi galėjome būti svarbiais žmonėmis istorijoje? Ir, žinote, ši mintis taip ir liko su manimi.
O tuomet, kai buvo dar tik Summit Lighthouse organizacijos pradžia, daugelis žmonių, kurie kažką darė organizacijoje arba kurie atvykdavo į konferencijas, jiems buvo pasakyta, kuo jie buvo ankstesniame gyvenime. Tačiau tuomet, tam tikru momentu, tai liovėsi. O tai reiškia, kad dabar jūs turėjote šią keistą dinamiką. Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į Summit, vienas žmogus pasakė: „Matai tenai tą vaikiną. Jis buvo Abraomas Linkolnas.“ Ir aš pamaniau: „Gerai, tai ką dabar turiu daryti su šia informacija? Kaip man elgtis su šiuo žmogumi, remiantis faktu, kad jis buvo Abraomas Linkolnas? Turiu omenyje, o gal aš buvau Booth, tas vaikinas, kuris jį nušovė.“ Tuo atveju, galėčiau atsiprašyti. Bet ką man dabar veikti su šia informacija?
Tai pasiekė tokį tašką, kai šis žmogus buvo tuo asmeniu, o anas žmogus buvo anuo asmeniu. Ir panašiai. Kodėl jie nustojo sakyti žmonėms apie jų ankstesnius gyvenimus? Galbūt jiems tiesiog baigėsi įžymūs žmonės? Bent aš jau taip juokaudavau.
Manau, kad čia egzistuoja tam tikra dinamika. Mes dažnai pradedame eiti dvasiniu keliu turėdami tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą, kadangi buvome žeminami visuomenės. Atrandame dvasinį mokymą ir dabar mes norime jaustis ypatingais. Kai kurie žmonės šitaip žiūri ir į ankstesnius gyvenimus. Jie nori būti buvę įžymiais žmonėmis, kad galėtų jaustis ypatingi. O aš tiesiog pamaniau: „Ai, žinote, man iš tiesų nereikia į tai leistis.“
Sendi, sakei, kad prieš pora metų lankeisi Summit Lighthouse. Ir kas tai buvo – kažkas tau pravedė ekskursiją?
Sendi: Taip, na, galite tenai nuvykti ir paprašyti ekskursijos, jeigu nesate nariai, o aš nesu. Buvau supažindinta su tokia ledi, kuri buvo Bramsu, kompozitoriumi ankstesniame gyvenime. Tuomet sutikau žmogų, kuris buvo Frederiku Daglasu. Taip pat tenai buvo tapytojas Tomas, kuris nutapė Elizabetos ir Marko portretus, ir jis buvo Francu Listu, kompozitoriumi.
Kimas: Buvo daug šių vyresnių darbuotojų, kuriems buvo pasakyta, kad jie buvo visais šiais žmonėmis. Ir, žinote, kažkuriuo metu tai liovėsi, o tai reiškia, kad dabar jūs turėjote šį elitą, kuriems buvo pasakyta, kuo jie buvo savo ankstesniuose gyvenimuose, o tuomet buvo visi tie naujai atvykusieji, ir jie niekada nebūtų galėję jiems prilygti. Ir aš tiesiog maniau, kad tai yra labai nesveika dinamika. Priežastis, dėl kurios aš čia apie tai kalbu, yra ta, kad jie, pasirodo, vis dar tebėra tame įstrigę. Jie vis dar tebekalba apie tai, kas kuo buvo ankstesniame gyvenime. Galite sukurti naują knygą apie tai, kas yra kas, ir atsekti visus tuos ankstesnius gyvenimus.
Komunikacija su mokytojais
Manau, kad tai iš tiesų priklauso nuo to, ką turite omenyje kalbėdami apie komunikaciją su mokytojais, nes manau, kad mes visi gauname tam tikrus impulsus, intuityvius impulsus, net ir būdami vaikais, ir kai kurie iš šių impulsų ateina iš mokytojų, kai kurie ateina iš mūsų AŠ ESU Esaties. Ir man ilgą laiką buvo taip, kad tiesiog ateidavo kažkokia mintis. Ji dažnai ateidavo žodžiais, nes aš labiau mąstau žodžiais negu vaizdais. Kai kurie žmonės yra labiau vizualūs, o aš labiau pasikliauju klausa. Šiuo metu nepamenu specifinių incidentų, tačiau iš pradžių tai būdavo tarsi kokios trumpos instrukcijos. Kalbėjau apie šią įžvalgą, kurią gavau, kad man nieko nereikia padaryti Žemėje. Man tai taip pat buvo komunikacija su mokytojais, kurie padėjo man tai pamatyti. Tad dažnai tai gali būti tokios trumpos instrukcijos.
Tiesą sakant, pamenu vieną kartą, tai dažnai nutikdavo, kai būdavo kažkas, ko negalėjau suprasti. Pavyzdžiui, pamenu, kaip atvykau į Summit Lighthouse 1987 metais, į jų centrinę būstinę Montanoje, ir nelabai ką apie tai žinojau prieš atvykdamas iš Danijos, kaip ten viskas yra. Kai tenai atvykau ir pamačiau, kokia tai yra didelė organizacija, kiek daug tenai yra žmonių, kaip jie visi ką tik persikėlė į rančą Montanoje iš savo centrinės būstinės Kalifornijoje. Viskas dar iš tiesų nebuvo nusistovėję, viskas vyko šiek tiek chaotiškai, šiek tiek netvarkingai. Aš taip pat atvykau tenai, kai jie kaip tik ruošėsi didelei vasaros konferencijai, į kurią atvyko 3000 žmonių. Tad viskas buvo labai chaotiška ir visko buvo per daug, kai atvykau tenai kaip naujokas.
Pabuvęs tenai pora dienų, nuėjau prie upės, atsisėdau ir žiūrėjau į vandenį, ir tarsi pajaučiau, kaip mano protas nurimo. Ir aš tuomet pasiunčiau mintį El Morijai, ir tai nebuvo kažkokia aiškiai suformuluota mintis. Tai labiau buvo: „Kas vyksta? Padėk man susigaudyti. Kaip galiu pakelti šitą sukrečiantį patyrimą?“ Man regis, pasąmoningai aš sakiau: „Kaip tai gali būti pakylėtųjų mokytojų organizacija ir kaip ji gali išgyventi? Kaip ji gali funkcionuoti?“ Ir mintis, kuri man grįžo, buvo: „Tol, kol organizacija turi tiesioginį ryšį su mumis, pakylėtaisiais mokytojais, viskas bus gerai.“ Ši mintis man nemėgino sakyti, kad nėra chaoso, ji sakė, kad tai negalės nueiti per toli, kol bus ryšys su mumis – tai yra, per toli į negatyvią būseną. Man tai atėjo labai labai aiškiai, ir iš karto mane paveikė, ir aš tiesiog priėmiau: „Gerai, viskas yra kaip yra, tiesiog turėsiu prisitaikyti ir padaryti geriausia, ką galiu.“
Ir man taip pat atėjo kai kas, po to kai Elizabeth Clare Prophet pasitraukė ir jie nebeturėjo pasiuntinio, jie negavo naujo pasiuntinio. Ir aš iš tiesų pajaučiau tą akimirką, kad aš čia baigiau. Baigiau su Summit ir turiu judėti toliau, ką ir padariau. Mačiau, kaip organizacija perėjo šį labai neramų periodą, per kurį vyko įvairiausios kovos dėl valdžios, tam tikri žmonės buvo išmesti arba užblokuoti nuo organizacijos, ir valdžią perėmė tam tikri senbuviai.
Nuklydau į šoną, bet tiesiog tai buvo dalykas, kurį šiuo metu prisiminiau kaip savo pirmąją labai aiškią komunikaciją iš mokytojų.
O tuomet įvyko dar ir kitas incidentas, apie kurį jau anksčiau esu pasakojęs, kai buvau Summit. Elizabeth Clare Prophet metė iššūkį mano ego tam tikru būdu, ir nėra svarbu, kokia buvo išorinė situacija, bet aš nusprendžiau, kad nemėginsiu gintis, nemėginsiu ginčytis, tiesiog priimsiu, ką ji pasakė, ir pažvelgsiu į savo psichologiją. O tuomet aš nuėjau į Summit Universiteto klasę. Jie žiūrėjo filmą apie vieną iš El Morijos ankstesnių inkarnacijų, kurioje jis buvo Tomu Beketu. Aš tenai atsisėdau ir tiesiog pajaučiau, kad paleidau, pajaučiau šį paleidimą. Ir tuomet pajaučiau šią viską užliejančią meilę, ir iš tiesų pajutau, kad ji ateina iš El Morijos, ir aš tiesiog buvau apsuptas šios meilės, ašaros tekėjo man iš akių, ir tiesiog jaučiausi visiškai įsuptas į šią besąlyginę meilę. Nebuvo jokių žodžių. Jaučiau, kad jis man rodo, jog tai yra meilė, kurią mokytojai jaučia mums visiems, kai mes transcenduojame dalį savo žmogiškojo aš, užuot mėginę jį ginti ar kažkaip pateisinti.
Ir tai man buvo didelis lūžis, nes aš visada gerai mokėjau argumentuoti, žinote, analizuoti, atrasti intelektualius argumentus, bet tą kartą tiesiog nusprendžiau: „Ne, aš to nedarysiu, aš tiesiog pažvelgsiu į save.“ Ir ši pamoka iš tiesų pasiliko su manimi, ir nuo pat to karto tai buvo mano modus operandi dvasiniame kelyje, visada tirti save, ir aš visada turiu tai su savimi, kad žinau, jog kai kažką atiduodu, kažkokią savo žmogiškojo aš dalį, tai yra tai, ką mokytojai myli, tai yra tai, ko mokytojai nori, ir tai iš tiesų yra kelio esmė.
Metams bėgant, kai mąstydavau apie tam tikrą problemą arba turėdavau tam tikrą klausimą, kartais tai užtrukdavo šiek tiek laiko, tačiau gaudavau šią žodinę išraišką, labai aiškią, glaustą: „A, štai kaip tai yra.“
Pamenu, vieną kartą, neprisimenu, apie ką mąsčiau. A taip, prisimenu, mąsčiau apie Dievo valią, nes Summit Lighthouse organizacijoje buvo labai daug kalbama apie Dievo valią. Visada jaučiau, kad tai nėra aukščiausias supratimas, kurį jie turėjo, kadangi visada buvo pristatoma, kad egzistuoja šis išorinis Dievas, kuris jums turi kažkokią valią, ir būtent jūsų ego jus verčia maištauti prieš Dievo valią, ir todėl privalote atiduoti savo valią Dievo valiai. Tai buvo beveik juoda balta, tarsi arba jūs turite nepriklausomą valią, kuri yra iš ego, arba atsiduodate Dievo valiai. Nebūčiau galėjęs tuo metu to paaiškinti, bet dabar matau, kad štai kas tai yra: kodėl individo valia privalo būti paremta atskirtimi ir dualizmu? Ji taip pat gali būti paremta tuo, kas jūs esate kaip individas. Turiu omenyje, jūs nemaištaujate prieš Dievą, jūs tiesiog išreiškiate savo individualumą.
Aš dirbau su tuo, galynėjausi su šiuo klausimu, ir vieną dieną tariau: „Gerai, Dieve, esu pasiruošęs vykdyti tavo valią. Esu pasiruošęs paleisti savo išorinę valią ir vykdyti tavo valią. Tiesiog parodyk man, kokia yra tavo valia, ir aš ją įvykdysiu.“ Po to buvo ši tyla ir iš tylos atėjo šie žodžiai: „O jeigu Dievo valia yra, kad priiminėtum savo sprendimus?“ Mane tai šokiravo. Turiu omenyje, man reikėjo daug laiko tai suvirškinti, nes tai iš tiesų padėjo man suvokti, kad tiesiog yra pernelyg lengva sakyti, jog mano valia yra iš ego ir aš turiu atsiduoti Dievo valiai, nes tampate robotu. Tai ne Kristus taip sako, nes būdami Kristumi jūs turite įžvelgti, ką šioje situacijoje yra teisinga daryti, ir netgi ne kas yra teisinga, o ką aš noriu daryti šioje situacijoje? O ne ką Dievas nori daryti, nes Dievas nėra mano kūne, aš esu. Ir aš turiu nuspręsti, ir būtent priiminėdamas savo sprendimus ir mokydamasis iš jų, aš augu. Neaugu, atsiduodamas tai tenai aukštai esančiai kažkokiai pranašesnei valiai. Ne dėl to mes esame įsikūnijime.
Kitas iš tiesų didelis lūžis įvyko, kai pradėjau dirbti su Jėzumi ir kurti svetainę. Ir tai buvo tas pats dalykas, ir dabar matau tendenciją, kad kiekvieną kartą, kai gaudavau tikrą komunikaciją iš mokytojų, tai įvykdavo situacijoje, kurioje man reikėjo kažką paleisti.
Jau anksčiau apie tai rašiau, tad jūs tikriausiai jau apie tai skaitėte, bet tiesiog trumpai papasakosiu. Pasiekiau šį tašką, kuriame pamačiau, kad didelė dalis mano pastangų dvasiniame kelyje atėjo iš šios žmogiškos ambicijos būti ypatingu, būti geru mokiniu. Ir… aš tiesiog tai paleidau. Pajaučiau, kad manyje kažkas sudužo ir aš tiesiog paleidau visas tas ambicijas. Patyriau tą akimirką, kai pajaučiau, kad nors visada turėjau šį poreikį jausti, jog darau kažką vertingo Žemėje, galiu ir šitai paleisti. Nebuvo nieko, ką aš iš tiesų norėčiau padaryti Žemėje. Tiesą sakant, pajaučiau šį jausmą iš vidaus: „Dieve, gali mane dabar pasiimti namo.“ Jeigu būčiau palikęs planetą (man atrodo, tai buvo 2001 metais, ne 2002), jeigu būčiau palikęs planetą, nebūčiau dėl nieko gailėjęsis. Jaučiau, kad galėčiau išeiti. Ir štai tuomet aš pajaučiau Jėzaus buvimą ir jis tarė: „Na, jeigu nebėra nieko, ką tu asmeniškai norėtum padaryti Žemėje, gal norėtum kai ką padaryti dėl manęs?“ Ir štai tuomet pradėjau mokytis kurti svetainę, į kurią ėmiau dėti klausimus ir atsakymus.
Matau tendenciją. Galynėjuosi su kažkokiu klausimu. Prašau kažkokio vedimo, o tuomet atiduodu, paleidžiu. Kai atiduodu, mano prote atsiranda vietos, į kurią gali ateiti vedimas, nes nebeturite visų šių išorinių minčių, kurios tai blokuoja. Neturite intencijos, kokį turėtumėte gauti atsakymą. Vėlgi, kuo neutralesni galėsite būti, tuo aiškesnis bus atsakymas, nes kartais, manau, mes netgi galime pasąmoningai užblokuoti atsakymą. Kai pasiekiame šį tašką, kuriame atiduodame savo nuomones ir įsitikinimus apie tai, kaip viskas turėtų būti, štai tuomet atsiranda plyšys, per kurį gali įvykti komunikacija.
Visada egzistuoja tam tikras pavojus apie tai kalbėti. Prisimenu šitai iš Summit, kai Elizabeth Clare Prophet kalbėdavo, kaip ji tapo pasiuntine ir kaip pirmą kartą sutiko mokytojus. Žinoma, Summit Lighthouse organizacijoje buvo visa ši sąmonė, kad ji yra tokia ypatinga, ir pavojus yra, kad žmonės gali galvoti: Aš tai niekada negalėčiau patirti nieko panašaus.
Bet žiūrėkite, ką čia sakau. Iš tiesų nėra taip, kad tai, ką aš gavau, yra taip ypatinga ar taip epiškai svarbu. Tiesiog tendencija yra tokia, kad aš apie kažką mąstau, o tuomet užduodu klausimą mokytojams ir paleidžiu savo nuomones apie tai, kokį turėčiau gauti atsakymą. Ir tuomet gaunu kažkokį impulsą.
Manau, kad daugelis jūsų patyrėte tą patį dalyką. Manau, kad jūs visi galite tai patirti, nes mokytojai nori visiems jums padėti augti. Matote, ką sakau, nepadarykite iš to kažką tokio: „Na, taip, Kimas yra pasiuntinys. Na, tai žinoma, kad jis gavo komunikaciją iš mokytojų. Tačiau aš to negavau, tad matyt kažkas su manimi yra ne taip.“ Vienintelis dalykas, kuris su jumis yra ne taip, yra tai, kad jūs kažko neatidavėte. Neatvėrėte savo proto kažkam, kad galėtumėte tai išgirsti, kadangi mokytojai nori padėti jums augti. Jie nori mums visiems padėti.
Versta iš www.ascendedmasteranswers.com