Motinos Teresės „vidinė tamsa“ – 4 dalis: Pakilkite virš mirties sąmonės

TEMOS: Jėzus atėjo padėti žmonėms įveikti mirties sąmonę – labai subtili iliuzija – pamatykite, kad tai yra iliuzija – kvestionuokite tai, kas nekvestionuojama – gyvenimo paslaptis – išganymas yra iliuzija – nuo Dievo negalite būti atskirti tikrovėje; tiktai savo prote – žmonės gali manyti, kad proto vaizdinys yra realybė – mintys nudažo energiją – stipri kolektyvinė iliuzija – netikras kelias į išganymą – Jėzus atėjo mus pažadinti iš netikro kelio – mirtis nėra tikra – yra sukuriamas atskirasis aš – atskirasis aš tiki, kad mirtis yra tikra, nes jis gali mirti – mėginimas pabėgti nuo nepakeliamos mirties baimės – pripažinimas, kad susikūrėte atskirąjį aš ir leidimas jam mirti – netikras kelias sako, kad galite būti išganyti, neatidavę atskirojo aš – Žemės planeta yra virtuali realybė – netikra religija suteikia dalykams nekvestionuojamų dalykų statusą – lazda ir morka – negalite darydami atvykti į dangų – išganymą galite pasiekti dar tebebūdami čia Žemėje – kai žmonės suvokia, kad religija dalina netikrus pažadus – daugelis atėjo pademonstruoti vidinį kelią – kaip ištrūkti iš mirties sūkurio – iliuzija, kad negalite išsilaisvinti nuo klaidos – net ir netikras kelias gali vesti link vienovės su Dievu – kryžius ir prisikėlimas – kodėl žmonės nesugeba girdėti mokytojų – nuodėmė yra sąmonės būsena – galite pakilti virš mirties sąmonės, kvestionuodami jos iliuzijas

Klausimas iš Kimo: Jėzau, gavau sekantį laišką kaip atsaką į pirmuosius mokymus apie Motiną Teresę ir tikėjausi, kad galėsi daugiau nušviesti mirties sąmonę ir kaip ją įveikti.


Mielas Kimai, noriu padėkoti tau ir Jėzui, už tokius gilius komentarus apie Motinos Teresės knygą ir gyvenimą. Išgyvenau tiek daug „aha“ patyrimų ir gavau tiek daug įžvalgų iš šio mokymo, kaip dar niekada nebuvau gavęs iš jokio kito mokymo.

O svarbiausia, kad pirmą kartą atradau mirties sąmonės aprašymą, kurią su savimi nešiojausi visą savo gyvenimą. Kiek tik galiu prisiminti, turėjau šį troškimą mirti. Kai neturėjau supratimo apie dvasinį kelią, tai buvo mintys apie savižudybę, tačiau nuo to laiko, kai atradau dvasinį kelią, tai buvo troškimas pasiekti „visišką esybės užgesinimą,“ kaip Jėzus tai aprašo. Tai iš tiesų nėra toks kaip troškimas, išskyrus tamsiausiais momentais, tai daugiau yra kaip idėja, kad visai neprieštaraučiau daugiau nebeegzistuoti, nes tuomet nežinočiau, kad iš viso kada nors egzistavau, ir man nebereikėtų kažko siekti ar dėl ko nors daugiau kentėti. Turiu omenyje, kas gi norėtų gyventi amžinai, jei tik toks ir tėra gyvenimas. Manyje nėra konflikto apie tai, galiu šią „mintį“ savyje matyti visiškai ramiai. Tik tuomet, kai pajaučiu tikslo ir meilės nebuvimą, ši idėja pavirsta stipriu troškimu. Mėginau papasakoti apie tai kitiems žmonėms, bet regis niekas nesupranta, ką turiu omenyje, tad buvo didžiulis palengvėjimas pamatyti tokį aiškų aprašymą.

Na ir aš dabar nežinau, ar tai yra mano paties sąmonė, ar prisiėmiau dalį kolektyvinės sąmonės. Tačiau, jei tik galėčiau kaip nors pasitarnauti Dievo kūrinijai, iš tiesų norėčiau įveikti šią sąmonę. Tiesiog nežinau kaip. Jėzus ir kiti mokytojai nepaliauja kalbėti apie Vienovę su jais ir su Dievu, tačiau aš niekada nesupratau, ką tai iš tiesų reiškia. Žinau savo išoriniame prote, kad aš esu Dievas ir kad esu viena su Mokytojais, ir pastaruoju metu mačiau juos savyje, o ne išorėje, bet vis tiek manau, kad ne visai suprantu, ką iš tiesų reiškia „būti Vienovėje.“

Ir dar kartą noriu padėkoti tau ir Jėzui už jūsų komentarus. Kai perskaičiau, jog Motinai Teresei daugiau nebereikės inkarnuotis Žemėje, nepaisant to, kad ji neįveikė šios sąmonės, tai suteikė man didelę viltį.

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Iš tiesų net labai noriu pakalbėti apie mirties sąmonę, kadangi ji yra paveikusi milijonus žmonių Žemėje, dažnai atimdama iš jų bet kokį gyvenimo džiaugsmą. Daugeliu atveju ji netgi pastūmėja juos link iliuzijos, kad fizinio kūno nužudymas leis jiems užgesinti savo sąmonę ir užbaigs jų kančias – kas, žinoma, nėra tiesa, kadangi sąmonė pergyvena kūno mirtį.

Būtent apie šią sąmonės būseną kalbėjau, kai sakiau:

„Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą – kad apsčiai jo turėtų.“ (Jono 10,10)

Kitaip tariant, atėjau į šią planetą su tikslu išlaisvinti žmones nuo mirties sąmonės. Atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakiau. NEATĖJAU išlaisvinti žmonių fiziškai. Atėjau išlaisvinti juos nuo sąmonės, kuri neleidžia jiems būti išganytiems.

Tai yra šiek tiek dualistinė idėja sukurti skalę, kurios tikslas būtų palyginti vieną dalyką su kitu. Tad nelabai noriu sakyti, kad mirties sąmonė yra sunkiausiai įveikiama iš visų dualistinių iliuzijų – nes žinau, kaip dualistinis protas pasinaudos tokiu teiginiu. Ir vis dėlto, mirties sąmonė yra, taip sakant, pirminė iliuzija, kuri atskyrė savimonę turinčias būtybes nuo savo šaltinio ir dvasinių mokytojų. Todėl visos kitos dualistinės iliuzijos kyla iš šios iliuzijos ir yra ja paremtos, o tai reiškia, kad tai yra pati subtiliausia iš visų iliuzijų. Ir todėl natūralu, kad ją yra ganėtinai sunku įveikti, ir būtent dėl to net ir toks brandus gyvybės srautas kaip Motina Teresė nesugebėjo šios iliuzijos atsikratyti.

Tačiau prašau, būkite budrūs ir stenkitės pamatyti, kaip mirties sąmonė iš karto ims naudotis šiuo teiginiu, mėgindama sutrukdyti JUMS net pamėginti ją įveikti: „Štai, matai, net ir tokia didi būtybė kaip Motina Teresė nesugebėjo jos įveikti, tai kas TU toks manai esąs, jei galvoji, kad gali tai padaryti. Tiesiog pasiduok ir nugrimzk į mirties ramybę!“

Realybė yra tokia, kad Motina Teresė – kaip paaiškinau ankstesniame mokyme – turėjo specifines iliuzijas, kurių nenorėjo kvestionuoti. Tad, jeigu turėsite daugiau ryžto kvestionuoti savo asmenines iliuzijas – ir mirties sąmonė turi daug gudrių maskuočių – iš tiesų galėsite įveikti tai, ko neįveikė Motina Teresė. (Ir kaip sakiau, jos kova iš tiesų padėjo palengvinti planetinę naštą – nors ir ne tuo būdu, kaip ji apie tai manė savo sąmoningu protu – ir tai palengvino kitiems žmonėms nusimesti šį jungą – tad jos darbas nenuėjo veltui.)

Tiesą sakant, visa ši koncepcija, kad vienas žmogus yra geresnis ar daugiau sugebantis už kitus, yra mirties sąmonės padarinys. Nes kai viską matote Kristaus šviesoje, matote, kad kiekvienos savimonę turinčios būtybės šerdis yra Sąmoningasis AŠ, kuris yra pačios Kūrėjo Esybės individualizacija. Todėl tai yra visiškai nelogiška, kad viena Dievo individualizacija galėtų turėti gebėjimus, kurių kita Dievo individualizacija neturėtų. Ką vienas padarė, visi padaryti gali – kai visi suvokia, jog atėjo iš VIENIO. Arba, kaip sakome knygoje Nekaro menas, kaip viena begalybės išraiška galėtų būti didesnė už kitą begalybės išraišką?

Dabar leiskite man pakomentuoti aukščiau iškeltą klausimą: „Tačiau, jei tik galėčiau kaip nors pasitarnauti Dievo kūrinijai, iš tiesų norėčiau įveikti šią sąmonę. Tiesiog nežinau kaip.“

Na tai iš tiesų būtų didžiulis pasitarnavimas Dievo kūrinijai, jeigu žmonės, kurie prisiėmė mirties sąmonę, ją įveiktų, ir tuomet parodytų kitiems kaip padaryti tą patį. Neįmanoma pakankamai pabrėžti, kaip tai yra svarbu.

Tad kaip jums įveikti mirties sąmonę? Labai paprastai. Mirties sąmonę įveikiate tuo pačiu būdu kaip įveikiate ir bet kurią kitą iliuziją: Pamatydami, kad tai yra iliuzija!

Kaip jums įveikti iliuziją? Kvestionuojant dualistinius įsitikinimus, kurie sukūrė iliuziją – kvestionuojant tai, ką pati iliuzija vaizduoja nekvestionuojamu dalyku.

Norėdamas padėti jums pradėti šį procesą, mesiu jums absoliučiai radikalią ir revoliucinę idėją, ir paprašysiu jūsų labai budriai stebėti, kokios jums kyla mintys, skaitant apie šią idėją.

Ką tai iš tiesų reiškia būti išganytam, pasiekti nušvitimą, užsitarnauti pakylėjimą, ar kad ir kaip norėtumėte pavadinti šį galutinį žmogiškųjų pastangų tikslą? Kokia yra gyvenimo paslaptis, slaptasis raktas už fakto, kad dauguma Žemėje žinomų religijų kalba apie būtinybę siekti išganymo?

Paslaptis yra ta, kad NEBŪSITE išganyti, kol nepasieksite taško, kuriame suvoksite, kad išganymas jums yra nereikalingas, nes VISA ŠI KONCEPCIJA, KAD JUMS REIKIA BŪTI IŠGANYTIEMS, YRA ILIUZIJA, GUDRIAI SUKURTAS MELAS!!!

Dabar pastebėkite, kokios mintys iškilo jūsų prote, perskaičius šį teiginį. Ir štai dabar prieš jus yra realybė: VISOS šios mintys atėjo iš pačios mirties sąmonės ir jos turi vieną vienintelį tikslą: IŠLAIKYTI JUS ĮSTRIGUSĮ MIRTIES SĄMONĖJE NERIBOTĄ LAIKĄ!!!

Taip, žinau, kad galite sumąstyti įvairius gudrius argumentus prieš šį mano teiginį, tačiau tiesiog šiek tiek atsitraukime atgal ir pažvelkime į didelį paveikslą. Atlikime realybės patikrą.

Ką pasakytumėte apie vandens lašelį vandenyne, kuris tiki esąs atskirtas nuo vandenyno neperžengiamu barjeru, ar netgi tiki, kad vandenynas neegzistuoja? Na, kadangi vandenynas yra baigtinio dydžio, iš tiesų yra įmanoma lašeliui būti atskirtam nuo vandenyno, tačiau dabar įsivaizduokite, kad vandenynas yra beribis, kad nieko daugiau nėra tik vandenynas. Kaip lašelis galėtų būti atskirtas nuo to, kas yra visur?

Dauguma religijų, taip pat ir krikščionybė, teigia, kad Dievas yra visagalis, viską žinantis ir visur esantis. Tai atsispindi Jono Evangelijoje: „Be jo nieko nebuvo sukurta, kas yra sukurta.“ Arba kaip mes sakome šiuose mokymuose, viskas yra sukurta iš Materijos Šviesos, kuri yra sukurta iš paties Kūrėjo Esybės ir sąmonės. Kitaip tariant, jau pats faktas, kad jūs egzistuojate, kad turite savimonę, iš tiesų ir įrodo, kad negalite būti atskirti nuo Dievo, nes viskas, kas egzistuoja – kas buvo sukurta – yra sukurta iš Dievo energijos, Esybės ir sąmonės.

Kai apie tai mąstote, logiškai suvokiate, kad realybėje negalite būti atskirti nuo Dievo. Atskirties regimybė gali būti TIK iliuzija. Todėl tai tiesiog nėra tiesa, kad realybėje esate atskirti nuo Dievo ar kad tarp jūsų ir Dievo karalystės egzistuoja neperžengiamas barjeras, neperžengiama praraja. Jeigu Dievas yra visur, kaip galėtumėte atrasti vietą, kurioje Dievo nebūtų? Jeigu Dievo karalystė yra visur, kaip galėtumėte būti už šios karalystės ribų?

Iš to logiškai seka, kad jausmas, jog esate atskirti nuo Dievo karalystės, gali būti TIK iliuzija. O tai reiškia, kad koncepcija, jog jums reikia būti išganytiems, įžengiant į karalystę, taip pat yra iliuzija. Raktas į laisvę nuo atskirties iliuzijos yra nubusti iš iliuzijos. Todėl raktas į išganymą yra nubusti iš iliuzijos, kad jums reikia būti išganytiems, suvokiant, kad niekada iš tiesų nebuvote atskirti nuo Dievo. Manėte, jog esate atskirti nuo Dievo, nes patikėjote iliuzija, kad Dievo karalystė yra už jūsų ribų. Raktas šiai iliuzijai įveikti yra suvokti tiesą mano žodžiuose, kad Dievo karalystė yra jumyse.

Šis nubudimo procesas privalo – neišvengiamai – įvykti ten, kur ši iliuzija egzistuoja – jūsų prote. Būtent dėl to sakiau, kad karalystė neateina sekant išorine religija, nes Dievo karalystė yra jumyse. Į Dievo karalystę „įžengiate“ tuomet, kai galiausiai priimate, kad jau esate šioje karalystėje, nes karalystė yra visur.

Taip, žinau, kad, nors tai atrodo logiška, žmonėms dėlto nepasidaro nė kiek lengviau ištrūkti iš šios iliuzijos. Tačiau tai yra pamatas, ant kurio toliau statysime.

Kaip savimonę turinčios būtybės gali pradėti manyti esančios atskirtos nuo Dievo karalystės? Tai gali nutikti todėl, kad joms buvo duota vaizduotė ir laisva valia. Todėl jos gali pasinaudoti savo vaizduote, susikurdamos proto įvaizdį – arba priimdamos kitų sukurtą įvaizdį – ir gali pasinaudoti savo valia, patikėdamos, kad šis įvaizdis yra tikresnis už tikrovę.

Norėdami pilnai tai suprasti, turite suvokti, kad viskas yra sukurta iš energijos ir kad jūsų protas turi gebėjimą naudotis energija tokiais būdais, kurie daugumai žmonių yra nesuvokiami. Kiekviena jūsų mintis ir emocija „nudažo“ energiją tam tikra vibracija ir įspaudžia ant energijos mentalinį įvaizdį, priversdami ją prisiimti tam tikrą pavidalą arba matricą. Ir, kaip sako mokslas, energija negali būti nei sukuriama, nei sunaikinama (bent jau ne žmogaus protu), tad kai mentalinė energija yra nudažoma tam tikra vibracija, ji ir pasilieka toje vibracijoje ir tame pavidale.

Tad priežastis, dėl kurios atskirties iliuzija atrodo tokia įtikinama Žemėje, yra ta, kad labai ilgą laiką milijardai žmonių stiprino šį tikėjimą atskirtimi, tuo prisidėdami prie šiuo tikėjimu nuspalvintos energijos „svorio,“ su visomis iš to kylančiomis baimės, pykčio ir kitomis negatyviomis emocijomis. Kolektyviai tai sukūrė sąmonę, kuri supa šią planetą kaip juodas energijos debesis, ir jis veikia kiekvieną individualiai šiame debesyje gyvenančią būtybę, traukdamas į save jų protus ir jausmus. O tai reiškia, kad, kai gimstate fiziniame kūne, neišvengiamai įeinate į šį energetinį lauką, ir kadangi užaugote kultūroje, kuri yra paremta atskirties iliuzija, jūs taip pat ėmėte tikėti šia iliuzija.

Dalykas, kurį mėginu jums padėti čia pamatyti, yra tai, kad galutinis viso dvasinio augimo tikslas – visraktis į išganymą – yra tai, kad turite nubusti iš atskirties iliuzijos. Ir teoriškai, iš šios iliuzijos galite nubusti bet kurią akimirką – įskaitant ir DABAR!

Puikiai žinau, kad kai kurie dvasiniai mokytojai kalbėjo apie tai ir jie iš esmės pasakė savo pasekėjams, jog jiems tiesiog reikia pabusti – kas daugumoje atvejų tiesiog neveikia. Taip yra dėl to, kaip Motina Marija ir Maitrėja paaiškina savo knygose, jog per laiką prisirinkote daugybę iliuzijų, kurios yra kilusios iš atskirties sąmonės, ir ėmėte jas laikyti tiesa. Jūs taip pat turite iškreiptą energiją, kuri yra susikaupusi jūsų energetiniame lauke ir turite susikūrę karmą su kitais žmonėmis. Visa tai traukia jūsų sąmoningą protą, ir, priklausomai nuo šios traukos stiprumo, jums tai gali labai apsunkinti pabudimą iš šios iliuzijos.

Štai kodėl mes duodame žmonėms kelio koncepciją, kuriuo eidami pamažu sumažinsite šią trauką savo protui, vis labiau priartėdami prie taško, kuriame jūsų sąmoningasis protas patirs galutinį „Aha patyrimą“ ir suvoks, kad atskirtis yra iliuzija. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad tikrasis kelias NĖRA išorinis kelias. Kad ir kokius sudėtingus išorinius ritualus atlikinėtumėte, tai neleis jums patirti automatiško lūžio. Štai kodėl sakiau, kad karalystė neateina regimai. Lūžis yra kūrybiškas procesas, ir tiktai JŪS galite derinti savo sąmonės derintuvą, kol galiausiai pamatysite pasaulį visiškai kitokioje šviesoje nei anksčiau.

Tad nemėginu pasakyti, kad kiekvienas šitai perskaitęs žmogus gali arba turėtų akimirksniu pabusti ir išsilaisvinti nuo atskirties iliuzijos. Tačiau aš IŠ TIESŲ sakau, kad kiekvienas tai skaitantis žmogus turi potencialą dalinai pabusti, suvokdamas logišku protu, kad tai, ką sakau, yra logiška. Kai tai suvoksite, jums pasidarys žymiai lengviau eiti keliu, kuriame įveikiate mirties sąmonę IR netikrą kelią į „išganymą,“ kuris buvo sukurtas iš mirties sąmonės. Sąmoningajam AŠ pasidarys daug lengviau suvokti, jog jis yra daugiau už mirties sąmonę, ir tuo būdu atsiskirti nuo šios iliuzijos. Ir tuomet ėjimas keliu jums pasidarys daug mažiau skausmingas, kaip paaiškinsiu toliau.

Kodėl egzistuoja netikras kelias į išganymą, kurį vadinau plačiu keliu, vedančiu į pražūtį? Kaip Maitrėja išsamiai paaiškina, tam tikros būtybės taip giliai įstrigo mirties sąmonėje, jog į ją siekia įtraukti ir kitas būtybes. Dauguma šių būtybių tiesiog yra apakintos iliuzijos, tačiau keletas tarp jų iš tiesų žino, kad atskirtis yra iliuzija, tačiau savo puikybėje jos mėgina įrodyti, kad Dievas klydo, ir daro tai, siekdamos įtraukti ir visas kitas būtybes į šią iliuziją.

Šios būtybės žino, jog tam, kad pabustumėte iš iliuzijos, jums tereikia savo prote perjungti jungiklį – kaip jums įjungus šviesos jungiklį, tamsa pranyksta iš kambario. Tad norėdami sutrukdyti žmonėms perjungti šį jungiklį, jos sukūrė netikrą kelią, kuriame žmonės yra mėginami įtikinti, jog eina VIENINTELIU keliu į išganymą, kai iš tikrųjų nė trupučio neartėja prie nubudimo taško.

Šio netikro kelio sukūrimas – kuris žada išganymą, nors NIEKADA negalės šio pažado įvykdyti – iš tiesų yra pati pavojingiausia mirties sąmonės pasekmė. Į Žemę aš atėjau būtent dėl to, kad padėčiau žmonėms pamatyti šio „plataus kelio“ klaidingumą, idant jie galėtų atrasti „ankštą ir siaurą kelią,“ kuris iš tiesų veda į karalystę, pažadindamas jus iš iliuzijos, kad karalystė yra kažkur už jūsų ribų, kažkur kitur. Todėl visi – įskaitant ir Motina Teresę – kurie pasisiūlė prisiimti mirties sąmonę, savo misijoje turi įrašę, kad padės žmonėms nubusti iš netikro kelio – kas, žinoma, reiškia, jog pirmiausia turite nubusti patys, pašalindami rąstą iš savo akies. O tam reikia, kad suprastumėte, kodėl netikras kelias yra toks viliojantis.

Pats netikro kelio pamatas yra tai, jog jis žada jums duoti sprendimą problemai, kuri neegzistuoja – bent jau neegzistuoja už jūsų proto ribų. Kitaip tariant, jis jums žadą tikrą sprendimą, tačiau, kadangi problema nėra tikra, sprendimas taip pat negali būti tikras. Todėl jūs esate suklaidinami siekti sprendimo, kuris jums žada amžinąjį išganymą, tačiau iš tiesų ir toliau jus laiko įstrigusį atskirties sąmonėje. Tačiau, kadangi manote artėjantys prie išganymo, nenorite kvestionuoti atskirties iliuzijos ir todėl negalite iš jos pabusti. Ir būtent dėl to netikras kelias tampa užburtu ratu.

Pati netikro kelio esmė yra atskirties iliuzija. Kai esate patikėję šia iliuzija, neišvengiamas šio tikėjimo palydovas yra mirties baimė. Netikras kelias žaidžia šia baime ir žada jums būdą išvengti mirties. Tačiau vienintelis tikras būdas išvengti mirties yra suvokti, kad paskutinis priešas nėra tikras, ir tuomet mirtis bus praradusi savo geluonį.

Kodėl mirtis nėra tikra? Kaip sakome knygoje Nekaro menas, Dievas yra Begalinis, ir padalijimai negali egzistuoti begalybėje. Tad, kai suvokiate, jog esate begalinio Dievo tąsa, taip pat žinote, kad jūsų gyvybės srautas, Sąmoningasis AŠ, tiesiog negali mirti.

Tai kodėl tuomet mirties iliuzija atrodo tokia tikra? Dalykas, kuris nutinka, kai Sąmoningasis AŠ priima atskirties iliuziją, NĖRA tai, kad jūsų Sąmoningasis AŠ tampa mirtingas, bet tiesiog yra sukuriamas atskirasis aš, ir šis aš YRA mirtingas. Sąmoningasis AŠ dabar įžengia į šį atskirąjį aš ir į pasaulį ima žvelgti per mirtingojo aš filtrą, manydamas, kad filtras yra tikras. Tai panašu į tai, lyg užsidėtumėte viduramžiškus šarvus, per kuriuos į pasaulį galėtumėte žiūrėti tik per nedidelį plyšelį, suteikiantį jums labai ribotą perspektyvą. Štai kodėl Sąmoningasis AŠ dabar tiki – arba jaučia – jog jis tikrai yra atskirtas nuo Dievo ir gali potencialiai mirti. Kadangi Sąmoningasis AŠ tapatinasi su mirtinguoju aš, ir kadangi mirtingasis aš GALI mirti, Sąmoningasis AŠ pradeda tikėti, kad ir jis gali mirti.

Ši mirties baimė yra nepakeliama, ir todėl Sąmoningasis AŠ ima ieškoti būdų nuo jos pabėgti. Kaip paaiškinau, vienintelis tikras būdas yra nubusti iš iliuzijos. Tačiau, kad galėtų tai padaryti, Sąmoningasis AŠ privalo pripažinti, kad atskirties jausmas yra iliuzija, kad jis susikūrė mirtingąjį aš ir kad padarė klaidą, tai padarydamas. Tam, kad galėtų tai padaryti, Sąmoningajam AŠ reikia pasiryžti leisti savo paties kūriniui – Frankenšteino monstrui – mirti.

Jeigu pažvelgsite į žmones Žemėje, pamatysite, kad kai kurie iš jų verčiau mirs, nei prisipažins padarę klaidą. Tiesą sakant, milijonai žmonių iš tiesų ir mirė fiziškai, nes nenorėjo pripažinti padarę įvairias klaidas. Tačiau aš čia kalbu apie tai, kad Sąmoningasis AŠ gali nenorėti pripažinti padaręs dvasinę klaidą. Būtent dėl to jis nenori grįžti ir stoti prieš savo dvasinį mokytoją – kuris yra pasiruošęs padėti jam išsilaisvinti nuo iliuzijos be kaltinimų ar kaltės jausmo – kaip Maitrėja išsamiai paaiškina savo knygoje.

Kai gyvybės srautas nusigręžia nuo tikrojo mokytojo, jis nemato jokio būdo, kaip galėtų išvengti mirties savo jėgomis (nes pasąmonėje žino, jog toks būdas atskirajam aš neegzistuoja). Tad jis neišvengiamai tampa pažeidžiamas netikrų mokytojų – kurie žada gyvybės srautui, jog jis galės išvengti mirties, be būtinybės pripažinti, kad padarė klaidą, be būtinybės palikti mirtingąjį aš, dėl kurio mirtis atrodo įmanoma. Kitaip tariant, netikras kelias remiasi pažadu, kad galite būti išganyti, neįveikę iliuzijos, dėl kurios atrodo, kad išganymas jums yra būtinas.

Ar suvokiate, ką čia iš tiesų sakau? Pamatinė problema yra ta, kad Sąmoningasis AŠ dabar žvelgia į pasaulį iš mirtingojo aš vidaus. Akivaizdus sprendimas yra tai, kad Sąmoningasis AŠ atsiskirtų nuo mirtingojo aš ir leistų jam mirti – kuomet Sąmoningasis AŠ atgimtų iš vandens ir iš dvasios (Jono 3,5). Mirtingasis aš NIEKADA negalės tapti priimtinu Dievo akyse, ir todėl jis niekada negalės įžengti į Dievo karalystę, kaip yra aprašyta mano palyginime apie vestuvių puotą (Mato 22,11). Tačiau netikras kelias žada jums, kad – per kažkokį tai procesą šiame pasaulyje – mirtingasis aš galės tapti priimtinu ir galės įgyti teisę įžengti į Dievo karalystę – jums tiesiog reikia laikytis išorinių taisyklių, kurias yra nustatęs netikras kelias, ir tuomet Dievas tiesiog privalės įleisti mirtingąjį aš į karalystę.

Galbūt esate lankęsi šiuolaikinio mokslo muziejuje ir matėte virtualios realybės demonstraciją. Žmogus užlipa ant tuščios scenos ir užsideda akinius. Tai, ką žmogus mato per šiuos akinius, yra kompiuterio sugeneruota simuliacija, tačiau ji atrodo labai tikra. Todėl scenoje vaikščiojantis žmogus yra įsitikinęs, jog vaikšto džiunglėse ir skinasi kelią per brūzgynus arba stengiasi išvengti nuodingų gyvačių. Auditorija mato iliuziją ekrane, tačiau taip pat mato, kad akinius dėvintis žmogus maskatuoja ore rankomis – kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais.

Žemės planeta yra tarsi milžiniška kompiuterinė simuliacija, ir kiekvienas į ją įžengęs užsideda virtualios realybės akinius. Tačiau, kadangi žmonės netenka atminties apie tai, kaip pasaulis atrodo be akinių, jie užauga tikėdami, kad akinių rodomas pasaulio vaizdas yra absoliučiai tikras. Kiekvieno individo užduotis yra pažadinti save iš iliuzijos ir nusiimti akinius. Visų tikrų religijų tikslas yra padėti žmonėms tai padaryti, kai tuo tarpu visų netikrų religijų tikslas yra ir toliau išlaikyti žmones šiame žaidime, stengiantis, kad jie šį žaidimą žaistų kaip įmanoma ilgiau.

Štai kodėl buvo sukurta ne viena religija, kurių tikslas yra įvilioti žmones giliau į šią iliuziją. Kaip jums atpažinti tokią netikrą religiją? Ji visada išaukština tam tikras doktrinas arba įsitikinimus į neklystamumo statusą, padaro jas nekvestionuojamomis, tai reiškia, jog jums nėra leidžiama kvestionuoti pamatinių tos religijos dogmų. Norėdama sutrukdyti žmonėms uždavinėti pavojingus klausimus, religija dažnai apibrėžia įmantrią pasaulėžiūrą, dėl kurios atrodo labai pavojinga kvestionuoti tam tikras idėjas, ir pavyzdys čia galėtų būti galimybė visą amžinybę degti pragare. Tarsi tai, kas yra atsiskyręs nuo Dievo, galėtų egzistuoti amžinai.

Šios baime paremtos pasaulėžiūros tikslas yra sutrukdyti žmonėms uždavinėti būtent tuos klausimus, kurie galėtų padėti jiems nusiimti virtualios realybės akinius ir nubusti iš kolektyvinės iliuzijos. Tad kartu su šia baime jums yra duodama ir morka – pažadas apie gėrį, kurį gausite, jeigu nepaliausite sekti išorinės religijos dogmomis. Šią tendenciją galite atrasti visose netikrose religijose – visada egzistuoja lazda ir morka.

Realybė yra tokia, kad išorinės religijos duodamas pažadas yra tarsi morka, tabaluojanti ant lazdos priešais asilą. Kai link jos einate, stumiate morką priešais save. Jeigu bėgsite greičiau, tai morka irgi judės greičiau, tačiau kol tikėsite pamatiniu pažadu, tol vienintelė galimybė, kurią sugebėsite matyti, bus bėgti dar greičiau, kad galiausiai pasivytumėte morką. Ir nors iš tiesų jos niekada nepasivysite, šis tikėjimas laikys jus užimtą šiuo vijimusi, ir niekada neturėsite laiko atsitraukti ir užduoti klausimą: „Kodėl tai darau? Ar tai iš tiesų mane atves ten, kur noriu eiti?“

Ar jau suvokiate, ką sakau? Jausmas, jog esate atskirti nuo Dievo karalystės, yra iliuzija. Šis atskirties jausmas pagimdo sekančią iliuziją, kad, jei tik kažką padarysite šiame pasaulyje, kuris atrodo egzistuojantis už Dievo karalystės ribų, jums bus leista įžengti į šią karalystę. Tačiau, kad ir ką bedarysite, ar kad ir kiek tai bedarysite, veiksmas, kuris yra paremtas atskirties jausmu – ir jį lydinti mirties baimė – niekada negalės jums padėti įveikti atskirties. Kuo daugiau darysite, kad laimėtumėte išganymą, tuo labiau stiprinsite iliuziją, kad esate atskirti nuo Dievo. VIENINTELIS dalykas, kuris jus gali išlaisvinti, yra suvokti ir PRIPAŽINTI, kad atskirtis nėra tikra, ir šitaip leisti mirtingajam aš mirti.

Galvojimas, kad atskirties iliuzija paremti veiksmai gali atvesti į išganymą, būtent ir pagimdo tikėjimą, jog paprastas išorinis veiksmas – pavyzdžiui, pasikrikštyjimas krikščioniškoje bažnyčioje, paskelbiant mane savo Viešpačiu ir Išganytoju, arba milijonas kitų tokių dalykų – „nupirks“ jūsų išganymą. Realybėje, visa ši sąmonė yra paremta atskirties iliuzija. Ji sako, kad egzistuoja kažkoks tolimas dievas ir kad jums pamaloninus šį dievą – davus jam kažką, ko jam tariamai reikia, ar ko jis tariamai nori iš žmonių – jis jus įleis į tolimą karalystę – po to, kai mirsite.

Tikrasis išganymas, kurį skelbiau prieš 2000 metų, yra tai, kad Dievas nėra tolimas ir kad jokie žemiški veiksmai negali nupirkti jums bilieto į dangų. Štai kodėl sakiau žmonėms, kad, jeigu jūsų teisumas nepranoks rašto aiškintojų ir fariziejų teisumo – kurie manė nusipirkę savo išganymą išoriniais ritualais – neįeisite į šią karalystę (Mato 5,20). Šiais žodžiais turėjau galvoje, kad turite liautis galvoti, jog karalystė ateina, sekant išorine religija. Turite atrasti šią karalyste savyje, nes ji ateina tiktai keičiant sąmonę.

Štai kodėl – kai pats patyriau savo nubudimą per Jono krikštą – išėjau į žmones ir ėmiau skelbti, kad Dievo karalystė yra arti (Mato 3,2; 4,17; 10,7), tai reiškia, jog galite ją pasiekti tuojau pat, čia Žemėje, užuot laukę kažkokios tolimos ateities, kuri niekada neateis. Aš iš esmės sakiau, kad niekada neatrasite karalystės, kol nesuvoksite, jog nebuvote nuo jos atskirti, nes ji yra čia ir DABAR.

Tačiau, kaip galėjote matyti iš mano gyvenimo, netikro kelio iliuzija yra labai viliojanti, ir daugelis žmonių yra taip tvirtai įsitikinę šios iliuzijos realumu, kad visiškai atsisako pripažinti išorinio kelio klaidingumą ir priimti vidinio kelio realybę. Štai kodėl jie putojosi prieš mane ir kaltino mane esant iš velnio, kaip ir daugelis vyraujančios srovės krikščionių putotųsi prieš šį mokymą, jeigu kada nors jį skaitytų.

Mes dabar padėjome pamatus, kurie mums leis suprasti, kodėl mirties sąmonė kai kuriems žmonėms sukelia troškimą mirti, užgesinti savo egzistavimą, užgesinti sąmonę. Mes taip pat galėsime paaiškinti, kodėl šioje sąmonės būsenoje įstrigę žmonės į gyvenimą žiūri kaip į nesibaigiančią įtampos ir kančių grandinę, ir jaučia, lyg visa tai neturėtų jokio tikslo ir vienintelis būdas jiems viso to išvengti yra mirtis – ir dėl to jie ilgisi dvasinės mirties. Mes taip pat galėsime įgyti gilesnį supratimą, kaip visa tai reiškėsi Motinos Teresės gyvenime.

Pažvelkime, kas nutinka gyvybės srautui, kuris pirmą kartą inkarnuojasi katalikiškoje kultūroje. Žmogus užauga nekritiškai priimdamas katalikišką pasaulėžiūrą ir tikėdamas, kad, jeigu laikysis bažnyčios dogmų ir praktikų, garantuotai po šio gyvenimo įžengs į dangų. Žmogus tuomet miršta ir gyvybės srautas pakyla į dvasinę karaliją, kurioje susiduria su nepaneigiama realybe, kad nėra pasirengęs įžengti į dangų, bet turės vėl reinkarnuotis Žemėje, kad galėtų toliau gryninti savo sąmonę.

Gyvybės srautas per šį procesą gali pereiti keletą kartų ir gali eiti dviem pagrindinėmis kryptimis. Kai kurie žmonės galiausiai labai supyksta ant krikščionybės, tam tikros bažnyčios arba religijos apskritai, ir tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių šiandieniniame pasaulyje jaučia priešiškumą organizuotai religijai. Jie daugelį gyvenimų vis patikėdavo tokios religijos dalinamais pažadais, patirdavo, kad šie pažadai nėra išpildomi, ir išsaugodavo tam tikrus atsiminimus apie tai.

Gali atrodyti, lyg šie gyvybės srautai būtų įstrigę pyktyje, ir nors kai kurie jame iš tiesų įstringa, ši pakopa iš tiesų yra būtina įžanga įveikti iliuziją, kurią reprezentuoja netikra religija – tai yra įžanga į pasiryžimą kvestionuoti tai, ką religija teigia esant nekvestionuojamu dalyku. Tik dalykas čia, žinoma, yra tai, jog, norint iš tiesų išsilaisvinti, šiems gyvybės srautams yra būtina prisiimti atsakomybę už save ir suvokti, kad, užuot kaltinus religiją, jiems reikia pašalinti rąstą iš savo akies – atskirties iliuziją. Dievo egzistavimą neigiančios pasaulėžiūros priėmimas, pavyzdžiui, mokslinio materializmo pasaulėžiūros priėmimas, nepadės pasiekti šio tikslo.

Kita reakcija būna tokia, kad gyvybės srautas įsikūnija iš naujo, tačiau ir toliau nenori kvestionuoti pamatinės netikro kelio iliuzijos. Jis dažnai įsikūnija į tą pačią arba panašią kultūrą, idant įgytų dar vieną galimybę įveikti iliuziją. Tai gali tęstis daugybę gyvenimų, ir kai kurie žmonės iš tiesų gali įstrigti mano ką tik aprašytame žaidime. Jie mano, kad tam, jog galiausiai būtų išganyti, jiems tiesiog reikia stropiau laikytis išorinės religijos taisyklių, ir po kiekvieno įsikūnijimo, jų mėginimas tai pasiekti vis labiau ir labiau intensyvėja.

Galiausiai gyvybės srautas gali pradėti išsilaisvinti iš šios iliuzijos, ir kai kuriems tuomet kyla troškimas sugrįžti į Žemę ir pademonstruoti kitiems, jog yra įmanoma pakilti virš iliuzijos, nenugrimztant į negatyvų požiūrį į Dievą ar tikrąjį dvasingumą. Būtent taip buvo su Motina Terese, o taip pat ir su daugeliu kitų brandžių gyvybės srautų, kurie dabar yra įsikūnijime su tikslu pademonstruoti tikrąjį, vidinį kelią. Tad norėdamas tai padaryti, gyvybės srautas nusileidžia į įsikūnijimą, specialiai prisiimdamas mirties sąmonę viename iš ekstremaliausių jos pavidalų. Kokia yra kraštutinė mirties sąmonės pasekmė?

Netikras kelias žada, kad, jeigu kažką šiame pasaulyje padarysite, garantuotai galėsite įžengti į dangų. Tad kas gi nutinka, kai gyvybės srautas patiki šiuo pažadu ir patiria, jog jis neišsipildė? Na, netikri mokytojai tai numatė ir todėl sukūrė labai įmantrų iliuzijų rinkinį, kurių tikslas yra įtikinti jus, jog dėl visko kalti esate jūs. Kitaip tariant, jeigu nepagavote jums prieš nosį kabančios morkos, taip nutiko todėl, kad JŪS kažką padarėte neteisingai, bėgote nepakankamai greitai.

Jeigu gyvybės srautas tuo tiki – ką jis PRIVALO daryti, kol nenori pripažinti padaręs klaidą, sekdamas pažadu, kad galėsite būti išganyti, neatidavę mirtingojo aš – jis nugrims į žemyn traukiantį sūkurį, kuriame įtampa jo gyvenime vis didės. Kitaip tariant, jeigu gyvybės srautas nenori kvestionuoti pačios atskirties iliuzijos, tuomet jis PRIVALO ir toliau siekti išganymo, kuris būtų paremtas šia iliuzija, tuo būdu patikėdamas, kad tiesiog privalo daryti daugiau to, ką darė prieš tai, idant galiausiai būtų išganytas. Daugelis žmonių gimsta su savivertės trūkumu ir yra įvairiais būdais stumiami siekti kažkokio tikslo, kuris regis niekada neišsipildo. Kitaip tariant, jų gyvenimą praryja neįgyvendinama užduotis. Būtent tai Albertas Einšteinas vadino beprotybe, verčiančia žmones daryti tą patį dalyką, tuo pat metu tikintis, kad vieną dieną jie gaus kitokį rezultatą.

Dabar jau turėtų būti įmanoma suprasti, kad, kol liksite šiame žemyn traukiančiame, save pastiprinančiame sūkuryje, tol jūsų gyvenime vis stipriau dominuos įtampa ir konfliktai. Jūsų gyvenimas darysis vis labiau ir labiau konfliktiškas, kas neišvengiamai atves prie įvairių dvasinių kančių, o taip pat ir prie psichologinių problemų. Jūsų Sąmoningasis AŠ neišvengiamai pradės jausti šios užduoties beprasmiškumą, tačiau tol, kol atsisakys kvestionuoti pamatinius savo įsitikinimus, atrodys, kad iš šių kančių nėra jokios išeities.
Ir tuomet gyvybės srautas pradės jaustis įstrigęs niekaip nesibaigiančiame kančių sūkuryje, kurias jam primetė kažkokia išorinė jėga, ar tai būtų piktas dievas ar velnias. Tokiam gyvybės srautui lengvai gali išsivystyti troškimas užbaigti šias kančias per kokią nors galutinę dvasinės mirties formą, kuri užgesintų jo egzistavimą, ištrintų jo savimonę. Dievo aukščiausia savimonės dovana – per kurią Kūrėjas pasidalino savo paties sąmone su jumis – dabar yra imama laikyti pikčiausiu prakeiksmu. Ir netikri mokytojai tuomet kvatosis nesustodami.

Kaip gyvybės srautui ištrūkti iš šio mirties sūkurio? Tiktai suvokiant ir pripažįstant, kad visas šis sūkurys yra paremtas iliuzijomis – sluoksnis po sluoksnio, viena su kita persipynusiomis iliuzijomis. Atskirties jausmas yra iliuzija. Koncepcija, kad turite kažką padaryti šiame pasaulyje, idant galėtumėte įžengti į Dievo karalystę, yra iliuzija. Koncepcija, kad, jeigu nepasiekėte tikslo, turite bėgti greičiau, yra iliuzija.

Problema yra ta, jog tam, kad galėtumėte įveikti iliuziją, turite būti pasirengę kvestionuoti klaidingą įsitikinimą, kuris sukuria iliuziją – šitaip pamatydami prieštaravimus, kurie egzistuoja bet kokioje mirties sąmone grįstoje pasaulėžiūroje. Kitaip tariant, privalote būti pasirengę kvestionuoti viską. Ir turite būti pasirengę pripažinti prieštaravimus savo pasaulėžiūroje – pamatydami rąstą savo akyje. Sūkuryje įstrigęs gyvybės srautas dažnai nenori to daryti, ką aiškiai matėte ir Motinos Teresės atveju. Mirties sąmonė yra labai gudrus ir įmantrus mėginimas sukurti kalėjimą be išėjimo. Ji tai daro, pirmiausia sukurdama vieną iliuziją, o po to sukurdama kitą iliuziją, kuri sako, kad jums neleidžiama – dėl iliuzinės bausmės – kvestionuoti pirmosios iliuzijos.

Kaip pavyzdį, paimkime sekančius Motinos Teresės žodžius:

Kai ką nors matau liūdintį, visada manau, jog jis atsisako kažką atiduoti Jėzui. (33 puslapis)

Jeigu Motina Teresė būtų turėjusi noro pažvelgti į savo pačios prieštaravimus, ji būtų išgyvenusi Aha patyrimą, kuris būtų leidęs jai suvokti, kad ankstesnis jos teiginys paaiškina ir jos pačios vidinę tamsą. Kodėl ji kentėjo? Nes atsisakė kažką man atiduoti. Ko ji atsisakė? Ji atsisakė viską kvestionuoti, šitaip atsisakydama sekti Gyvuoju Kristumi – kurį ji patyrė savo pačios širdyje – vietoj to kabindamasi į katalikišką ant kryžiaus kenčiančio „Kristaus“ įvaizdį.

Mirties kalėjimas yra taip stipriai apsaugotas nuo pabėgimo, kad, kai kančių sūkuryje įstrigusiam gyvybės srautui yra pasiūlomas tikrasis kelias, jis visada gali atrasti „nenuginčijamą“ argumentą atstumti šį kelią. Šis argumentas gali būti, jog tai ateina iš velnio, ar kad jums atrodo per sunku eiti šiuo keliu. Tiesą sakant, daugelis žmonių, kurie atrado tikruosius pakylėtųjų mokytojų mokymus, pavertė juos dar vienomis žiurkių lenktynėmis, kuomet atrodo, kad turite bėgti vis greičiau ir greičiau, idant užsitarnautumėte savo pakylėjimą.

Ir čia egzistuoja du potencialūs rezultatai. Pirmasis yra tai, kad perjungsite jungiklį sąmonėje ir „pamatysite“ netikro kelio klaidingumą ir tikrojo kelio tikrovę. Jūs tuomet pamatysite, kad tikrasis kelias NĖRA netikro kelio kančių pratęsimas. Vietoj to, eidami juo, pasiekiate vis didesnę laisvę nuo visų žmogiškų naštų ir patiriate vis didesnį džiaugsmą ir ramybę. Tikrasis kelias NEREIŠKIA, kad turite bėgti vis greičiau, jis reiškia, kad jums reikia žengti žingsnį atgal ir atiduoti iliuzijas, kurios verčia žmones bėgti – nematant, kad jie bėga tolyn nuo Dievo, užuot bėgę link Dievo. Ne laikydamiesi įsikibę šio pasaulio dalykų įžengsite į dangų, o tik paleidę VISUS šio pasaulio dalykus.

Netikras kelias sukūrė įmantrią iliuziją, kad, jeigu pripažinsite padarę klaidą, būsite Dievo pasmerkti arba turėsite jausti kaltę arba gėdą. Tačiau realybė yra tokia, kad, kai iš tiesų pripažįstate padarę klaidą, akimirksniu išsilaisvinate nuo sąmonės, kurią ši klaida sukūrė – įskaitant ir bet kokią baimę, pyktį, kaltės ar gėdos jausmą ir savivertės trūkumą, kurie kyla iš atskirties iliuzijos. Dievas NENORI, kad jaustumėtės kalti padarę klaidą. Vienintelis dalykas, kurio Dievas nori, yra tai, kad pakiltumėte virš atskirties sąmonės, kuri yra visų klaidų esmė.

Ar suvokiate ką sakau? Mirties sąmonė jus įtikinėja, kad tiesiog negalite išsilaisvinti nuo klaidos, ją pripažindami ir atiduodami klaidų sąmonę. Ne, ne, tai būtų pernelyg lengva. Vietoj to, turėtumėte pereiti kokį nors įmantrų ritualą, idant išsilaisvintumėte nuo savo klaidos „nuodėmės,“ tame tarpe patirdami neapsakomas kančias, ir tik tuomet Dievas galiausiai atleis jums jūsų nuodėmes. Realybė yra tokia, kad Dievas akimirksniu atleis jums jūsų nuodėmę, tą pačią akimirką, kai paliksite atskirties sąmonę. Jums vis dar gali būti likę karmos, kurią turėsite subalansuoti, tačiau tą galima padaryti, nejaučiant jokių kaltės ar gėdos jausmų – o tai reiškia, padaryti tai galima, nepatiriant jokių kančių.

Netikras kelias sako, kad laisvi galėsite tapti tik kažkokioje tolimoje ateityje. Tikrasis kelias sako, kad laisvi galite būti čia ir DABAR, nes Dievo karalystė yra čia pat!

Kas nutinka tiems, kurie negali palikti netikro kelio ir priimti tikrojo kelio? Na, realybė yra tokia, kad į vienovę galite sugrįžti net ir eidami netikru keliu!

Matote, galiausiai turėsite pasiekti tokį tašką, kuomet visą save atiduosite Dievui, o tai reiškia, jog atiduosite mirtingąjį aš. Tad vienintelis klausimas yra toks, kokius patyrimus – savo paties susikurtus patyrimus – gyvybės srautas turės išgyventi, kad galėtų pasiekti šį absoliutaus atidavimo tašką. Kai kurie šį tašką gali pasiekti, sekdami tikrųjų mokytojų keliu, kai tuo tarpu kiti turi eiti keliu, kuriame išreikštų netikro kelio iliuzijas, kol galiausiai pasieks lūžio tašką ir tiesiog nebegalės daugiau tikėti tomis iliuzijomis.

Kalbant apie šią perspektyvą, būtų galima pagalvoti, kad mes, kurie esame tikrieji mokytojai, turėtumėme būti linkę tiesiog atsitraukti ir leisti gyvybės srautams eiti bet kuriuo keliu, kurį jie pasirenka. Tačiau mes to nedarome, nes aiškiai matome, kad netikru keliu einantis gyvybės srautas dažnai turi patirti beveik neišmatuojamas kančias, kol galiausiai palieka šį kelią ir ima šauktis išgelbėjimo. Jeigu priėmę šią perspektyvą, pažvelgsite į žmoniją, pamatysite, kad kai kurie žmonės yra linkę nueiti į neįtikėtinus kraštutinumus, idant apgintų savo tikėjimą netikru keliu, tuo pat metu sukeldami beveik nepakeliamas kančias sau ir aplink juos esantiems žmonėms.

Atėjau į šį pasaulį išgelbėti žmones nuo šių kančių – ir būtent dėl to sakiau, kad atėjau visiems žmonėms duoti gyvenimą, idant jie turėtų apsčiai šio gyvenimo. Žinoma, taip pat egzistuoja reali rizika, kad tie, kurie eina netikru keliu, galiausiai pasieks tokį tašką, kuriame iš tiesų išskėstomis rankomis pasitiks dvasinę mirtį ir todėl NESUGEBĖS atiduoti atskirojo aš, vietoj to verčiau pasirinkdami mirti kartu su juo ir patirti individualios sąmonės užgesinimą.

Jeigu pažvelgsite į Motinos Teresės gyvenimą, pamatysite, kad ji prisiėmė vieną iš ekstremalesnių netikro kelio pasireiškimų, tai yra, visą šią Via Dolorosa idėją, teigiančią, kad turite pereiti kančias, idant galėtumėte būti išganyti – tiesą sakant, Dievas ir Kristus reikalauja, kad tai darytumėte.

Kaip sakiau ankstesniame mokyme, katalikų bažnyčia niekada neatstovavo tikrojo kelio. Jeigu pažvelgtumėte į katalikų tikėjimą, kuris teigia, jog turėtumėte dalintis kančiomis su Kristumi, galėtumėte paklausti, iš kur šis tikėjimas atėjo. Tačiau tiems, kurie perskaitys evangelijas, turėtų pasidaryti aišku, kad šis tikėjimas neatėjo iš manęs, ir jis taip pat neatėjo iš ankstyvųjų krikščionių.

Pagal Motinos Teresės tikėjimą – ir daugelio katalikų tikėjimą, įskaitant ir kai kuriuos iš tų, kurie bažnyčioje yra laikomi šventaisiais – svarbiausias mano gyvenimo ir misijos aspektas buvo mano kančia ant kryžiaus. Todėl jie koncentruojasi į nukryžiuotą Jėzų ir tikėjimą, kad mano kančios ir pralietas kraujas buvo auka, kurios dėka buvo išpirktos žmonijos nuodėmės. Daugelį tai paskatino patikėti, kad, jeigu jie kenčia, taip yra dėl to, kad dalinasi mano kentėjimu ir jų kančios palengvins mano kančias, arba atliks tokią pačią funkciją kaip ir mano atveju – „išpirks“ sielas Dievui.

Na ir dabar galėtume leistis į ilgą diskusiją apie tai, iš kur atėjo šis tikėjimas, tačiau svarbiausia mano mintis yra ta, kad ankstyvieji mano pasekėjai nevaikščiojo vieni kitiems šūkaudami: „Kristus buvo nukryžiuotas ir kentėjo už mūsų nuodėmes.“ Ne, jie vaikščiojo, sakydami vieni kitiems: „Kristus prisikėlė!“

Ankstyvieji mano pasekėjai suprato, kad tai iš tiesų nebuvo labai reikšminga, kad buvau nukryžiuotas. Reikšminga buvo TAI, kad vėl prisikėliau po mirties ant kryžiaus, šitaip pademonstruodamas potencialą, kurį turi visi, potencialą nugalėti ne tik mirtį, bet ir pačią mirties sąmonę. Kryžius simbolizuoja atskirties sąmonę, kuri priverčia žmones įstrigti fiksuotoje pozicijoje, keliančioje jiems kančias. Mano prisikėlimas simbolizuoja žmonių potencialą pakilti virš kryžiaus, paliekant mirtingojo aš dvasią.

Kodėl šis supratimas buvo prarastas? Todėl, kad krikščionybę užgrobė tie, kurie buvo taip giliai įstrigę mirties sąmonėje, jog negalėjo paleisti giliai įsišaknijusio tikėjimo išoriniu Dievu, kuris reikalauja kažkokios kompensacijos, aukos ar užmokesčio už jūsų įleidimą į dangų. Kodėl jie negalėjo to paleisti? Nes nenorėjo paleisti svajonės, kad mirtingasis aš kažkokiu būdu gali tapti priimtinas Dievui, ir todėl jie galės būti išganyti be būtinybės leisti mirtingajam aš mirti.

Psichologinė pasekmė buvo ta, kad net ir mano mirties įveikimo pavyzdys buvo iškreiptas ir paverstas keliu, kuriame buvo siūloma galimybė nusipirkti sau bilietą į dangų, dalinantis mano kančiomis, mano kentėjimu ant kryžiaus. Galėtume sakyti, kad tai buvo suprantamas tikėjimas, atsižvelgiant į tas fizines kančias, kurias žmonės patyrė viduramžiais ir dar anksčiau, tačiau kas atsirado pirmiau – višta ar kiaušinis?

Kai suvokiate, kad visata yra veidrodis, matote, kad koncentruodamiesi į kančią, žmonės iššaukė dar daugiau kančių, ir tai tapo save pastiprinančiu sūkuriu. Mano mokymai turėjo padėti to išvengti, tačiau vietoj to, iškreipta mano mokymų versija tik dar labiau sustiprino šį sūkurį ir padarė žmonėms sunkiau iš jo ištrūkti. Ir todėl vienintelė išeitis buvo daugybei žmonių apleisti bet kokį tikėjimą krikščionybe ir vietoj jos atsigręžti į mokslą, kuris siūlė mažiau varžančią pasaulėžiūrą.

Tad tie, kurie teigia, kad kančių kelias iš tiesų yra tikrasis Kristaus kelias, visiškai nesuvokia mano misijos tikslo.

Ir vis dėlto, nors taip pasakiau, mes, pakylėtieji mokytojai, niekada neprarandame vilties nė dėl vieno gyvybės srauto. Kad ir kaip giliai žmonės būtų nugrimzdę į dualistinę sąmonę, mes visada siekiame jiems pasiūlyti tai, kas jiems atrodo – iš jų esamo sąmonės lygmens – gera išeitis. Ir net jeigu žmonės yra įstrigę tikėjime, kad jiems reikia kentėti ir aukotis, kad galėtų būti išganyti, mes vis tiek siekiame jiems padėti. Tačiau, daugeliu atveju, VIENINTELIS būdas, kuriuo galime jiems padėti, yra iš tiesų paraginti juos priimti kančių kelią ir nueiti jame iki tokio kraštutinumo, kuomet jie galiausiai palūžta ir pamato viso to netikrumą. Turime rinktis nepatrauklią galimybę ir siekti kaip įmanoma greičiau atvesti žmones prie lūžio taško, idant sutrumpintume jų kančias.

Pažvelkite į sekančius žodžius, kuriuos Motina Teresė parašė vienam iš savo viršininkų, mėgindama jį įtikinti savo misijos tikrumu:

… argi ne Gerasis Dievas duoda šiuos troškimus ir argi jis nenori, kad šie troškimai išsipildytų? (94 puslapis)

Motina Teresė samprotauja tuo pačiu būdu, kokiu samprotauja ir daugelis kitų religingų žmonių, kai jaučia gavę kažkokį aukštesnį vedimą savo gyvenimui. Jie interpretuoja šiuos nurodymus iš savo dabartinės sąmonės būsenos, darydami prielaidą, kad jų interpretacijos yra visiškai teisingos. Tad, jeigu jie tiki gavę tikrus nurodymus, jie PRIVALO tikėti, kad šie nurodymai buvo duoti dėl to tikslo, kuris buvo nurodytas. Jie negali suvokti galimybės, kad nurodymai buvo duoti su tikslu pasiekti aukščiausią Dievo tikslą – išlaisvinti visus gyvybės srautus nuo mirties iliuzijų. Todėl yra visiškai įmanoma – ir tai pasitaiko žymiai dažniau, nei dauguma dvasingų žmonių norėtų pripažinti – kad žmonės gauna aukštesnius nurodymus, kurie NETURĖTŲ būti interpretuojami pažodžiui. O, jeigu nurodymai YRA interpretuojami pažodžiui, tuomet jie iš tiesų tik dar giliau įstums juos į užburtą ratą, kas, reikia tikėtis, juos kuo greičiau atves prie atidavimo taško.

Matote, kai imate eiti keliu, kuriame siekiate nusipirkti savo išganymą, uždarote save į proto dėžutę. Jūsų tikėjimas, kad darydami išorinius dalykus „priversite“ Dievą įleisti jus į savo karalystę, sudaro šios dėžutės sienas. Ir kuo stipriau spausite šias sienas, norėdami užsitikrinti savo išganymą, tuo mažesnė darysis jūsų dėžutė. Ir galiausiai pasieksite lūžio tašką, kuomet dėžutė bus pasidariusi tokia maža, kad nebegalėsite pajudėti ir todėl, reikia tikėtis, imsite šauktis pagalbos, suvokdami, jog privalo būti geresnis būdas.

Na ir dabar turite suprasti, kad, jeigu gyvybės srautas iš tiesų yra įstrigęs mirties sąmonėje, laisvos valios įstatymas mums nieko neleidžia daryti, kad šiam gyvybės srautui padėtume. Tačiau, kai gyvybės srautas yra prisiėmęs šią sąmonę kaip savo misijos dalį – kaip tą buvo padariusi Motina Teresė – mums yra leidžiama sekti šio gyvybės srauto aukštesniojo proto turimais troškimais, net jeigu išorinis protas yra praradęs bet kokią atmintį apie juos. Tad mes iš tiesų galime paspausti tokius žmones, kad padėtume jiems pasiekti atidavimo tašką, kuris yra esminis raktas į jų misijos išpildymą – jeigu jie ją priima ir iš tiesų pasiekia atidavimo tašką.

Puikiai žinau, kad šios koncepcijos nėra skirtos tiems, kurie yra naujai atradę dvasinį kelią. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jos yra duodamos su tikslu padėti tiems, kuriuos slegia mirties sąmonė. Mano tikslas yra parodyti jums, kad mirties sąmonės esmė yra ta, jog manote, kad egzistuoja kažkas, ko tiesiog negalite kvestionuoti. Tačiau raktas į laisvę nuo mirties sąmonės yra kvestionuoti būtent tai, ką ji sako, jog privalote nekvestionuoti. TIKTAI tai darydami, praregėsite iš iliuzijos, kuri laiko jus įkalinusi proto kalėjime, kuris yra absoliučiai netikras!

Kaip šio užburto rato pavyzdį, kurį jums reikia įveikti, pamąstykite apie sekančią Motinos Teresės prisiimtą priesaiką:

Aš daviau Dievui priesaiką, susaistytą mirtinos nuodėmės [skausmu], pažadėdama Dievui duoti viską, ko tik Jis paprašytų, „Pažadėjau, nieko Jam neatsakyti.“ (29 puslapis)

Ši priesaika, priimta ankstyvuoju jos gyvenimo periodu, buvo didžiulis veiksnys, neleidęs jai visiškai atsiduoti Dievui, ir taip pat neleidęs jai palikti savo dualistinės tolimo dievo pasaulėžiūros. Daug kas yra ne taip su už šios priesaikos slypinčia sąmone, tačiau leiskite man išskirti tik tuos dalykus, kurie yra svarbūs šiai diskusijai:

  • Ji yra paremta požiūriu į Dievą kaip į išorinę būtybę, kuri iš jūsų kažko reikalauja, ko jūs galbūt nenorėtumėte daryti savo išoriniu protu. Kai pakylate virš išorinio Dievo iliuzijos, suvokiate, kad „Dievo valia“ yra sinonimiška jūsų pačių aukštesniosios esybės valiai. Neegzistuoja jokia išorinė būtybė, siekianti primesti jums savo valią. Tai yra jūsų pačių aukštesnioji esybė, kuri siekia padėti jums daryti tai, ką jūs nusprendėte daryti, prieš ateidami į įsikūnijimą, kol dar nebuvote apakinti kolektyvinės Žemėje egzistuojančios sąmonės.

  • Kodėl jaustumėte poreikį duoti tokią priesaiką? Todėl, kad dar nesate pilnai atsidavę Dievui ir todėl bijote, jog galite atsisakyti pildyti išorinio Dievo reikalavimus. Tad priimate priesaiką, kad baime priverstumėte save niekada nieko neatsakyti išoriniam Dievui. Kai pilnai atsiduodate Dievui, taip pat paliekate išorinio Dievo iliuziją, ir todėl spontaniškai sekate „Dievo valia,“ nes žinote, kad tai yra jūsų pačių aukštesnioji valia. Todėl nejaučiate jokio poreikio duoti tokią priesaiką.

  • Tiktai mirtingasis aš gali priešintis jūsų pačių aukštesniajai valiai, tad, jeigu bijote, kad galite priešintis, tai įrodo, jog nesate atidavę mirtingojo aš. Motina Teresė tikėjo, kad priimdama šią priesaiką, ji pilnai atsidavė Dievui, tačiau jau pati priesaika įrodo, jog ji nebuvo pilnai atidavusi mirtingojo aš ir jame užkoduoto tikėjimo išoriniu Dievu.

  • Ši sąmonė ne tik laiko Dievą išoriniu Dievu, ji netgi mano turinti galią šiam Dievui. Dalykas, kurį Motina Teresė sakė tarp eilučių, yra tai, jog ji manė galinti priversti Dievą nusiųsti ją į pragarą, jeigu ji ką nors Dievui atsakys. Tai yra ekstremali mirties sąmonės pasekmė, kuomet būtybes yra taip stipriai apakinusi puikybė, jog jie mano, kad tai, ką jie daro, remdamiesi mirties sąmone, iš tiesų gali Dievą kažkaip paveikti. Tačiau iš Dievo nepasišaipysite ir jis neatsižvelgia į asmenis. Niekas, kas kada nors galėtų būti padaryta per mirties sąmonę, negalės paveikti Dievo. Tai, kas netikra, negali paveikti to, kas tikra.

  • Už šios priesaikos glūdintys įsitikinimai paskatino Motiną Teresę manyti, kad ji privalo išpildyti viską, ką jautė Dievą iš jos reikalaujant, idant išvengtų mirtinos nuodėmės. Tačiau didžiosios dalies to, ko Dievas iš jos reikalavo, paskirtis buvo įvaryti ją į kampą, kuomet ji galiausiai pasakytų ne ir imtų kvestionuoti visą šį išorinio Dievo įvaizdį, kvestionuoti savo tikėjimą, kad išganymą galite nusipirkti kančiomis ir kvestionuoti visą netikrą kelią. Ir štai kokie klausimai atėjo į jos protą:

Dėl ko aš dirbu? Jeigu Dievo nėra – negali būti ir sielos. – Jeigu nėra sielos, tuomet, Jėzau, – Tu taip pat nesi tikras. (192-193 puslapiai)

Visas mano gyvenimas atrodo toks prieštaringas. Aš padedu sieloms – eiti kur? – Kam visa tai? (210 puslapis)

Tačiau, užuot pripažinusi, kad šios mintys ateina iš jos aukštesniojo aš, ji jas atstūmė kaip ateinančias iš velnio. Realybėje nuodėmė yra atskirties sąmonė, mirties sąmonė. Ar suvokiate ką sakau? Nuodėmė nėra jūsų daromas veiksmas. Veiksmas tiesiog sukuria atoveiksmį iškreiptos energijos arba karmos pavidalu. Jums reikia tai išpirkti, tačiau šis procesas nereikalauja iš jūsų jausti kaltę ar jaustis atskirtais nuo Dievo. Nuodėmė YRA atskirties nuo Dievo jausmas, nes būtent ši sąmonės būsena – ir tiktai ši sąmonės būsena – laiko jus už Dievo karalystės ribų.

Niekas, ką galėtumėte padaryti, būdami mirties sąmonės būsenoje, negalės užtikrinti jūsų išganymo. VIENINTELIS kelias į išganymą yra visiškai atsiskirti nuo mirties sąmonės, o tai galima pasiekti, TIKTAI atiduodant visus šios sąmonės aspektus, įskaitant ir tikėjimą, kad privalote išpildyti tam tikras sąlygas šiame pasaulyje, idant nusipirktumėte savo išganymą. Tad Motinos Teresės dualistinė nuodėmės ir nuodėmių išpirkimo idėja iš tiesų jai ir neleido įžengti į Dievo karalystę visus 50 metų, kai tuo tarpu aš norėjau, kad ji būtų buvusi šioje karalystėje visą tą laiką, ir būtų demonstravusi tai kitiems.

Koks yra mano šio ilgo mokymo tikslas? Jeigu esate vienas iš žmonių, kovojančių su mirties sąmone, tuomet tikiuosi, kad galiausiai sąmoningai suvoksite, jog VISAS jūsų bėdas sukelia faktas, jog yra kažkas, ko dar neatidavėte. O priežastis, dėl kurios to neatidavėte, yra ta, kad nekvestionavote tam tikrų įsitikinimų – kadangi šie įsitikinimai yra sukurti taip, kad neleistų jums jų kvestionuoti.

Tad norint pagaliau ištrūkti iš šios nesibaigiančių skausmų ir kančių katorgos, jums reikia imti kvestionuoti tai, kas nekvestionuojama, ir atiduoti tai, kas yra kuo tikriausios iliuzijos. Matote, dalykas, kuris iš tiesų įvyko, yra tai, kad šio pasaulio princui pavyko įtikinti žmones, jog, norint išsilaisvinti iš mirties sąmonės, jiems reikia išpildyti tam tikras sąlygas. Tačiau pačios šios sąlygos yra apibrėžtos mirties sąmonės, ir todėl, kol tikėsite jų realumu, tol negalėsite ištrūkti iš šios sąmonės.

VIENINTELĖ išeitis yra atiduoti VISAS sąlygas, suvokiant, kad Dievo meilė JUMS yra absoliučiai besąlygiška. Kodėl? Dievas jus myli kaip save, nes jūs ESATE jis pats, jūs esate Kūrėjo esybės tąsa ir niekas, ką būtumėte padarę šiame pasaulyje, niekada negalės pakeisti šio fakto. Šio pasaulio princas nori jus įtikinti, kad tai, ką padarėte praeityje, iš tiesų pakeitė to, kas esate, realybę, tačiau tai nėra tiesa. Jums reikia atiduoti visus šios iliuzijos aspektus, kol pasieksite visiško atidavimo tašką, kuomet šio pasaulio princas ateis ir nieko jumyse neras. Ir tuomet Kristus bus prisikėlęs jumyse, ir jūs galėsite paskelbti pasauliui: „Jis prisikėlė!“ – žinodami tikrąją šių žodžių prasmę.

Galite tai padaryti čia ir dabar, jeigu norite!

Jeigu jums atrodo, kad yra absoliučiai būtina laukti kažkokio neapibrėžto laiko ateityje, tuomet galiu tik priimti jūsų pasirinkimą. Tačiau neateikite pas mane vėliau ir nesakykite, kad nesistengiau išgelbėti jus nuo kančių, stovinčių tarp dabarties ir jūsų ateityje įvyksiančio nubudimo.

***

Ir pabaigai, norėčiau pakomentuoti aukščiau užduotą klausimą: „Na ir aš dabar nežinau, ar tai yra mano paties sąmonė, ar prisiėmiau dalį kolektyvinės sąmonės.“

Leiskite man duoti jums būdą įvertinti, ar esate viena iš mirties sąmonėje įstrigusių būtybių, ar tiesiog pasisiūlėte tai prisiimti, kad padėtumėte kitiems. Raktas yra tai, kaip stipriai esate su tuo susitapatinę.

Žmonės, kurie yra įstrigę mirties sąmonėje, paprastai rodo labai mažai noro kvestionuoti savo pamatines prielaidas ir jaučia žinantys geriau už kitus, netgi geriau už tikruosius dvasinius mokytojus – o kai kuriais atvejais, netgi geriau už Dievą. Tai yra žmonės, kurie šitai perskaitę, iš karto ims mėsinėti tai, ką pasakiau, interpretuodami viską pagal savo įsitikinimus, kurie, jų manymu, yra neklystantys ir todėl jiems nereikia jų kvestionuoti. Kitaip tariant, kai kurie žmonės bijo kvestionuoti mirties sąmonę, tačiau tie, kuri yra įstrigę giliausiai, yra tie, kurie – iš dvasinės puikybės – nemano, jog jiems reikia kvestionuoti savo įsitikinimus, kadangi yra visiškai įsitikinę, jog negali klysti.

Tie, kurie tik prisiėmė mirties sąmonę, yra daug romesni ir nuolankesni, ir todėl yra labiau pasirengę pripažinti, kad galbūt galėjo klysti ir galbūt yra kažkas, ką jiems reikia išmokti. Tad, jeigu esate pasirengę pripažinti, kad jus yra paveikusi mirties sąmonė, tai yra geras ženklas, rodantis, kad jūs ją arba prisiėmėte, arba esate pakeliui į jos įveikimą.

Iš esmės, nė viena būtybė nebuvo sukurta mirties sąmonėje, tad visos būtybės ją prisiėmė. Tačiau kai kurios būtybės ją prisiėmė aukštesnėje sferoje ir todėl yra stipriau su ja susitapatinusios nei tos, kurios ją prisiėmė čia Žemėje. Tad jau vien faktas, jog užduodi šį klausimą, įrodo, kad egzistuoja kažkas, ką prisiėmei čia Žemėje, idant pademonstruotum, kaip tai įveikti. Tad laikas imtis šios užduoties ir įveikti, idant galėtum išpildyti savo troškimą padėti kitiems padaryti tą patį!

Žinoma, šis mokymas galioja ir daugeliui tų, kurie jau kurį laiką studijuoja šią svetainę – ar jie būtų prisiėmę tą ar aną dualizmo aspektą. Daugelis jūsų jau dėjote nuoširdžias pastangas subalansuoti savo karmą ir dirbti su savo psichika. Esate pasirengę nubusti iš mirties sąmonės iliuzijų – paprasčiausiai nusimesdami paskutines grandines. Vienintelis tarp jūsų ir pergalės stovintis dalykas yra galutinis visiško atidavimo aktas – išlaisvinsiantis jus pradėti savo tikrąją misiją. Tad kilkime kartu aukščiau ir apnuoginkime melus, skleidžiamus tų, kurie save vaizduoja tikraisiais žmonijos mokytojais, bet viduje yra tarsi nubaltinti antkapiai, pilni mirusiųjų kaulų.

Mums reikia užkariauti dar ne vieną pasaulį – bet pradėkime nuo šio.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com