Kaip ego gali pasinaudoti dvasiniu mokymu jūsų progresui sustabdyti

TEMOS: Daugelis galvoja esantys atviro proto, tačiau yra uždari aukštesniam supratimui – kelyje egzistuoja skirtingos pakopos – viename iš jo lygmenų jums reikalingas užtikrintumas – turite įveikti prieštaravimus, kad galėtumėte pakilti virš šio lygmens – baimė arba intelektualiniai samprotavimai – kaip atskirti tiesą nuo dualistinių doktrinų – kai jaučiate grėsmę iš aukštesnio supratimo – žodžių lygmenyje visada galima atrasti prieštaravimus – jeigu tai sutinka su ego, tai tiesa; jeigu ne, tai klaida – kai atpažįstate Kristų, bet tuomet norite jį įgrūsti į ego sukurtą proto dėžutę – pernelyg sustabarėjęs arba pernelyg išsiblaškęs – kai suteikiate savajam ego dvasinį išsimokslinimą – kai kuriuos prieštaravimus galima išspręsti tiktai per mistinį patyrimą – žodžiai negali to išspręsti – išmokite skaityti vibracijas – mokytojai naudojasi Dzen koanais, kad supainiotų ego

Klausimas: Prašau, ar galėtum pakomentuoti, kodėl tiek daug dvasios ieškotojų atranda tam tikrą mokymą arba guru, ir tuomet pasinaudoja šiuo nauju mokymu, kad uždarytų savo protą viskam kitam? Turiu omenyje, pirmąjį savo dvasinį mokymą atradau todėl, kad ieškojau. Palikau šį mokymą, kai staiga supratau „bet dabar aš nebeieškau.“ Tad nusprendžiau atverti savo protą kažkam naujam ir greitai atradau mokymą, kuris galėjo atsakyti į daugelį klausimų, į kuriuos nesugebėjo atsakyti senasis mano mokymas. Tad kodėl tiek daug ieškotojų ištisus metus ar netgi dešimtmečius gyvena toje pačioje proto dėžutėje, kai yra akivaizdu, jog jie joje neauga, ir tik jaučiasi „šventesniais už visus kitus,“ nes turi tokį aukštą mokymą arba tokį pažengusį guru.

Ypač pastebėjau, kad kai kurie žmonės labai stipriai koncentruojasi į prieštaravimus. Jeigu jie pamato kažką, kas prieštarauja jų esamiems įsitikinimams, jie akimirksniu atmeta visą mokymą, naudodamiesi tuo kaip dingstimi, kad galėtų laikytis įsikibę į tai, ką turi. Arba jeigu jie pamato prieštaravimą savo turimame mokyme, jie atsisako apie jį mąstyti, užuot siekę aukštesnio supratimo. Ar galėtum pasiūlyti geresnį būdą, kaip galėtume elgtis, susidūrę su prieštaravimais?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduriame mes, dvasiniai mokytojai, yra ta, kad tiek daug žmonių pasiduoda savojo ego manipuliacijoms ir uždaro savo protą aukštesniam kažkurio dvasinio kelio aspekto supratimui. Aš čia nekalbu apie tuos žmones, kurie atvirai atmeta religiją. Galite pamatyti žmonių, kurie dvasiniu keliu eina jau ištisus dešimtmečius ir mano esantys labai atviro proto. Tačiau jie turi tam tikrus požiūrius, tam tikrus įsitikinimus, kuriuos laiko nekvestionuojamais, ir todėl mums tampa neįmanoma duoti šiems žmonėms aukštesnį supratimą apie tuos dalykus. Šie žmonės paprasčiausiai nenori leisti mums juos „trikdyti“ su aukštesniu supratimu. Išsamiau tai paaiškinu kitame atsakyme.

Kaip paaiškinu šioje svetainėje, dvasinis kelias yra laipsniškas procesas. Daugelis žmonių savo kelionę pradeda tradicinėje religijoje, teigiančioje, kad jos išorinės doktrinos reprezentuoja absoliučią, neklystančią ir nekvestionuojamą tiesą. Palaipsniui jie atveria savo protą kažkam, kas išeina už jų (buvusios) bažnyčios doktrinų ribų, tačiau daugelis žmonių išlaiko tikėjimą, jog, norint įvertinti dvasinio mokymo patikimumą, jiems būtinai reikia jį palyginti su tam tikra doktrina arba filosofija. Net ir daugelis Naujojo Amžiaus žmonių priima viena mokymą kaip autoritetingiausią šaltinį, ir kiekvieną naują mokymą lygina su juo. Pradiniuose kelio etapuose, tai yra būtina, nes gyvybės srautui yra reikalingas pagrindas. Tačiau ateis toks momentas, kai, mokiniui norint toliau progresuoti, jam teks palikti šį požiūrį.

Taip yra dėl to, kad, kai vertinate naują mokymą, lygindami jį su senuoju mokymu, galite labai lengvai pradėti savo vertinimus grįsti žodžiais arba tam tikra šių žodžių interpretacija. Tai gali jums pradėti trukdyti priimti aukštesnes koncepcijas, kurios išeina už senojo mokymo ribų – o centrinė laipsniško apreiškimo idėja būtent ir yra tokia, kad mes nuolatos perduodame vis aukštesnes koncepcijas.

Kaip paaiškinu aukščiau minėtame atsakyme ir knygoje Už religinio konflikto ribų, žodžiai jau pačia savo prigimtimi yra reliatyvūs, ir jokia absoliuti tiesa negali būti išreikšta žodžiais. Tai reiškia, kad, jeigu jūsų dvasinio mokymo supratimas neišeina už žodžių lygmens ribų, neišvengiamai atrasite prieštaravimų tarp skirtingų mokymų, ir tai yra viena iš pagrindinių religinio konflikto priežasčių. Būtent ši mąstysena, kurioje visi jūsų įsitikinimai remiasi išoriniu žodžiu, paskatino rašto aiškintojus ir fariziejus atstumti mane ir mano naująjį mokymą.

Žvelgdami tik į žodžius, dažnai atrasite prieštaravimus tame pačiame dvasiniame mokyme. Paimkite, pavyzdžiui, du mano išsakytus teiginius:

  • Kas ne prieš mus, tas už mus. (Luko 9,50)

  • Kas ne su manimi, tas prieš mane (Mato 12,30)

Analitiniam protui šie teiginiai atrodo prieštaraujantys vienas kitam, tačiau konfliktą galima išspręsti, tiktai pakylant virš žodžių lygmens ir įvertinant kontekstą, kuriame buvo išsakytas kiekvienas iš šių teiginių. Problema čia yra ta, kad daugelis žmonių nėra atviri tokiam aukštesniam supratimui:

  • Kai kurių žmonių požiūris į dvasinį kelią yra grįstas jausmais, dažnai net ir baime. Jie samprotauja, kad, jeigu du teiginiai prieštarauja vienas kitam, vienas iš jų privalo būti teisingas, o kitas klaidingas.

  • Kai kurių žmonių požiūris į dvasinį kelią yra grįstas intelektu, ir jie išradinėja už ir prieš argumentus tame prieštaravime, taip niekada ir neatrasdami absoliutaus atsakymo.

Abi šios žmonių grupės yra uždariusios savo protus faktui, kad absoliuti tiesa iš tiesų egzistuoja, tačiau šios tiesos neįmanoma uždaryti į žodžius. Kai žmonės yra įstrigę baimėje, jie yra linkę pasiduoti labai teisiančiam požiūriui į visus kitus mokymus, išskyrus jų pasirinktąjį. Puikus pavyzdys yra rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie specialiai mėgino atrasti prieštaravimus mano mokymuose, arba prieštaravimus tarp mano mokymų ir senojo įstatymo.

Kai žmonės yra įstrigę intelekte, jie dažnai samprotauja, kad absoliuti tiesa neegzistuoja, ar kad šios tiesos jie negali sužinoti (ir jie iš tiesų negali sužinoti tiesos per intelektą). Todėl jie yra linkę kiekvieną mokymą laikyti tokiu pat vertingu kaip ir bet kuris kitas mokymas, tai reiškia, kad jie gali išsirinkti tą mokymą, kuris jiems atrodo patraukliausiai. Jie gali turėti teisiantį požiūrį į tuos, kurie sako, kad tiesa iš tiesų egzistuoja, bet intelektui ji nėra pasiekiama.

Problema su abiem šiais požiūriais yra ta, kad jie yra paremti atsisakymu atskirti Dievo tiesą nuo žmonių sukurtų – dualistinių – doktrinų. Tai dažnai paskatina žmones jausti grėsmę iš aukštesnio supratimo nei tas, kurį jie šiuo metu yra priėmę. Norėdami išvengti šio sutrikdymo, jie dažnai pereina į gynybinę proto būseną, kurioje priima labai teisiantį požiūrį į naujas idėjas. Norėdami atrasti pateisinimą, dėl kurio galėtų pasilikti dabartinėje savo tikėjimo sistemoje, kai kurie žmonės specialiai ieško būdų atmesti naujas idėjas, ir į tai įeina prieštaravimų ieškojimas tarp naujojo mokymo ir mokymo, kurį šis žmogus šiuo metu yra priėmęs.

Kai žmogus specialiai ieško prieštaravimų ir žiūri tik į žodžius, prieštaravimus jis visada atras. Priežastis yra ta, kaip tą taip pat paaiškinau savo anksčiau minėtame atsakyme, jog žodžiai egzistuoja dualizmo karalijoje. Kai protas yra įstrigęs dualizme, jis pats sprendžia, kas turėtų būti tiesa ir tuomet teisia kiekvieną naują idėją, remdamasis šiuo savo priimtu sprendimu. Tad šie žmonės nebeieško aukštesnio supratimo; jie tiesiog ieško patvirtinimo tam, ką jau nusprendė laikyti tiesa. Jie į kelią jau nebežiūri nekaltu ir smalsiu mažo vaiko protu, ir todėl negali įžengti į tikrojo žinojimo karalystę.

Vietoj to, žmogus dabar jau yra susikūręs tikėjimo sistemą išoriniame prote, tikėjimo sistemą, kuri yra paveikta, o gal net ir visiškai paremta dualistiniu mąstymu. Kadangi ši tikėjimo sistema yra reliatyvi, žmogus visada gali interpretuoti mokymą arba situaciją tokiu būdu, kad atrodytų, jog žmogus arba jo/jos tikėjimo sistema yra teisinga. Ego visada gali kontroliuoti toje proto būsenoje esančius žmones, nes jam yra labai lengva įtikinti žmones idėjomis, kurios blokuoja jų dvasinį augimą.

Pavyzdžiui, ego samprotaus, kad, jeigu aš pasakau kažką per tam tikrą pasiuntinį, kas atitinka jo tikėjimo sistemą, tuomet čia kalba tikrasis Jėzus. Tačiau jeigu pasakau kažką, kas su jo tikėjimo sistema nesiderina, tuomet ego sakys, kad negaliu būti tikrasis Jėzus. Galite tai matyti daugybėje krikščionių fundamentalistų, kurie atstumia šią svetainę, nes sakau dalykus, kurie prieštarauja jų pažodinėms Biblijos interpretacijoms. Deja, net ir daugelis Naujojo Amžiaus žmonių samprotauja tuo pačiu būdu – jie tiesiog savo atskaitos tašku priėmė kitokią dualistinę tikėjimo sistemą.

Daugelis žmonių nepaliauja ieškoti mokymo arba pasiuntinio, kol atranda tokį, kuris sako tai, ką nori girdėti jų ego, užuot sakęs tai, ką reikia išgirsti jų gyvybės srautui, kad galėtų transcenduoti savąjį ego. Jie kažkodėl samprotauja žinantys geriau už pakylėtuosius mokytojus, ką mes turėtume ir ko neturėtume sakyti. Ekstremalų šios mąstysenos pavyzdį galite atrasti sekančioje ištraukoje:

21 Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti.
22 Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Jokiu būdu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“
23 Bet jis atsisukęs pasakė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių“.

Nors Petras atpažino Kristų, jis nenorėjo palikti savo dualistinių idėjų apie tai, kaip Kristaus būtybė turėtų gyventi ar mirti. Tad galėjau jį tik atvesti prie šulinio, bet negalėjau priversti jo gerti mano Gyvųjų Vandenų.

Tad toks yra faktas: jeigu nenorite, kad dvasinis mokytojas jus trikdytų, iš tiesų nesate pasirengę dvasiniam keliui. Einate keliu, kuris žmogui atrodo teisingas, tačiau baigiasi jis mirtimi (Patarlių 14,12). Štai kodėl vadinau rašto aiškintojus ir fariziejus veidmainiais; jie manė esantys pamaldžiausi ir religingiausi žmonės, tačiau jų protai buvo uždaryti Gyvajai Tiesai.

Žvelgiant dar giliau, tai yra faktas, kad, kai dauguma žmonių atranda dvasinį kelią, jie vis dar dalinai tebėra dualistinėje sąmonėje. Tad jie neišvengiamai bus sąmonės būsenoje, kuri pritraukia dualistines priešybes. Tai sakydamas turiu omenyje, kad daugelis žmonių yra atviri laipsniškam apreiškimui, tačiau jie patenka į vieną iš dviejų kraštutinumų, kuomet teisingu priima tik vieną mokymą arba mano, kad visi mokymai yra lygiavertiškai teisingi. Bet kuriuo atveju jie taps netikrų mokytojų taikiniu, kurie sieks manipuliacijomis priversti juos uždaryti savo protą naujoms idėjoms arba skatins juos atverti savo protą bet kokiai naujai idėjai, tame tarpe ir klaidingoms idėjoms. Ir tuomet žmonės pasidaro arba pernelyg sustabarėję arba pernelyg išsiblaškę ir susipainioję.

Net jeigu atrandate mokymą, kuris iš tiesų yra iš pakylėtųjų mokytojų, jūsų ego vis tiek pasinaudos jūsų dualistiniais įsitikinimais, kad iškraipytų jūsų požiūrį į šį mokymą. Kai tampate labiau susipažinę su šiuo mokymu, jūsų ego taip pat įgyja išsimokslinimą ir susipažįsta su mokyme naudojamomis koncepcijomis bei kalbos maniera. Todėl jūsų ego ir netikri išoriniai mokytojai gali iš tiesų pasinaudoti tikru mokymu, kad sulėtintų jūsų augimą ir priverstų jus uždaryti savo protą. Vienintelis būdas to išvengti yra išlaikyti nuolatinį atvirumą ir būti pasiruošusiam sutrikdymui, kuomet į jūsų širdies duris pasibels Kristaus AŠ ir pakylėtieji mokytojai, o tai reiškia, kad turite būti pasirengę leisti naujai idėjai iškelti jus virš jūsų patogių įsitikinimų. Jeigu nenorite būti trikdomi, paversite net ir tikrą mokymą proto kalėjimu.

Kai pakylate aukščiau kelyje, galite visiškai transcenduoti dualizmą, ir tuomet netikri mokytojai ir netikri mokymai jums nebebus grėsmė. Šio pasaulio princas ateis pas jus ir nieko jumyse neras. Kaip žmogui pakilti virš dualizmo? Raktas į tai glūdi mano žodžiuose:

Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti Jį dvasioje ir tiesoje. (Jono 4,24)

Dvasinėje karalijoje prieštaravimai neegzistuoja. Tad, kai žmogus siekia peržengti dualizmą, kai siekia Tiesos Dvasios (kuri yra žmogaus Kristaus AŠ), visi regimi prieštaravimai gali būti išspręsti. Tačiau kai kuriais atvejais, prieštaravimų tarp dviejų išorinių mokymų neįmanoma išspręsti tokiu būdu, kurį būtų galima išreikšti žodžiais. Prieštaravimo išsprendimą galima patirti tik nežodiniu, nelinijišku būdu, kurio neįmanoma išversti į žodžius.

Tad galiausiai, dvasinio mokymo patikimumą galima įvertinti, tiktai nuskaitant žinios vibraciją – o ne skaitant žodžius. Galite išmokti skaityti vibracijas, išsiugdę sąmoningą ryšį su savuoju Kristaus AŠ. Kai užmezgate ryšį su savuoju Kristaus AŠ – su Tiesos Dvasia – galite palyginti išorinio mokymo vibracijas su savojo Kristaus AŠ vibracijomis, ir tai yra galutinis ir aukščiausias matas tiesai įvertinti. Kai kuriais atvejais, netgi galite pajausti mokymo patikimumą, nors jūsų išorinis protas nesutinka su naudojamais žodžiais.

Kai turėsite ryšį su savuoju Kristaus AŠ, nebeįpulsite į spąstus, kuriuose lygintumėte naujas idėjas su fiksuota doktrina, ir neteisite šias idėjas atnešančių žmonių. Jūsų požiūris į naujas idėjas bus grįstas meile, užuot buvęs grįstas baime, teisimu ar jausmu, kad jums tai kelia grėsmę – kas veda į pyktį. Tad, kai žmogus parodo jums regimą prieštaravimą, visada reikėtų nuskaityti žmogaus vibracijas ir pažiūrėti, ar jos yra paremtos meile ar kitokiomis emocijomis. Jeigu žmogaus požiūris kyla ne iš meilės, dažnai jums bus labai mažai vilčių padėti šiam žmogui pasiekti aukštesnį supratimą, ir todėl tolimesnių diskusijų geriau būtų vengti. Aš dažnai kartojau: „Tegul turintys ausis tegirdi,“ nes kai kurie žmonės tiesiog neturi ausų išgirsti aukštesnę tiesos išraišką.

Ir galiausiai, noriu pasakyti, kad pakylėtieji mokytojai neretai specialiai išsako tam tikrus teiginius, kurie dualistinėje sąmonėje tebesantiems žmonėms atrodys prieštaraujantys vieni kitiems. Tai yra principas, kuris yra naudojamas Dzen koanuose, ir jo paskirtis yra supainioti analitinį protą. Galite matyti, jog ir aš šiuo principu dažnai naudojausi prieš 2000 metų. Retkarčiais jį naudoju ir šioje svetainėje, nors paprastai siekiu duoti kuo tiesesnį atsakymą.

Esmė ta, kad visi prieštaravimai kyla iš dualistinės sąmonės. Prieštaravimai yra kaip grožis; jie egzistuoja tik stebinčiojo akyje. Išspręsti juos galima, tiktai transcenduojant dualizmą per vienovę su Tiesos Dvasia. Ir dvasinio saugumo jausmą taip pat galite atrasti, tiktai transcendavę dualizmą. Labiausiai dvasiškai nesaugūs yra tie, kurie savo puikybėje mano žinantys viską ir nenori būti trikdomi dvasinio mokytojo. Vargas jums įstatymo mokytojai…

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com