Kaip reliatyviai nedidelis skaičius žmonių gali paveikti visą šalį

TEMOS: Nuo diktatūros iki laisvės – valdantysis elitas priešinasi pokyčiams – trys žmonių kategorijos – žemiausi 10%, aukščiausi 10% ir 80% viduryje – šalies likimas priklauso nuo to, ar visuomenė seka kūrybingu elitu ar seka valdžios elitu – aukščiausiai esantys 10% nusprendžia, kuria kryptimi šalis eis, keldami savo sąmonę arba jos nekeldami – vienas žmogus su Kristaus sąmone pastūmėja į priekį visą šalį – valdžios elitas yra valdomas dvasinių nuodų – tamsos jėgos kontroliuoja valdžios elitą – naudodamiesi dvasiniais įrankiais, visi gali padėti kelti savo šalį aukštyn

Klausimas: Dažnai kalbi apie tai, kaip dvasingiems žmonėms reikia pakeisti visuomenę, tačiau taip pat sakai, kad negalime veikti prieš laisvą žmonių valią. Tad gal galėtum mums padėti suprasti, kaip nedidelis skaičius žmonių galėtų padaryti maksimalų poveikį visuomenei?

Atsakymas iš pakylėtojo mokytojo Jėzaus per Kim Michaels:

Leiskite man aprašyti procesą, kuris vyksta kiekvienoje šalyje. Specifinės problemos skirtingose šalyse gali skirtis, tačiau visos šalys pereina nuo diktatoriškos valstybės valdymo formos prie didesnės laisvės ir demokratijos. Šio proceso metu visuomenėje neišvengiamai atsiranda įvairios įtampos, ir jos gali pasireikšti įvairiausiais būdais, tačiau visada egzistuoja įtampa tarp elito – kuris dažnai būna pasidalijęs į skirtingas frakcijas – ir plačiosios visuomenės.

Jeigu pažvelgtumėte į Europą, pamatytumėte, kad viduramžiais dauguma šalių buvo monarchijos. Beveik visus šalies aspektus kontroliavo nedidelis elitas, turėjęs absoliučią valdžią plačiajai visuomenei. Tačiau dažnai egzistuodavo nedidelė visuomenės dalis, kuri sugebėdavo atnešti naujas idėjas. Valdantysis elitas visada priešinosi bet kokiems pokyčiams, galėjusiems kelti grėsmę jų valdžiai, tačiau galiausiai jie nesugebėdavo išlaikyti absoliučios kontrolės ir turėdavo suteikti žmonėms didesnę laisvę.

Šis procesas, per kurį visuomenė pereina iš būsenos, kurioje ją kontroliuoja valdžios elitas, prie būsenos, kurioje turi daug didesnes laisves ir lygias galimybes visiems, yra neišvengiamas. Tai yra pasekmė fakto, kad žmonija progresuoja į aukštesnę sąmonės būseną. Tačiau šis procesas nevyksta vienodu greičiu visose šalyse. Ir net ir vakarų demokratijose šis procesas laikinai gali būti sulėtintas arba apgręžtas aplinkui, kai valdžios elitas užkulisiuose įgyja valdžią. Kolumbija tiesiog šiek tiek atsilieka nuo Europos šalių, tačiau ji yra kelyje, kuris veda link didesnės laisvės.

Šio perėjimo greitis labiausia priklauso nuo žmonių sąmonės. Norint pilnai suprasti šį procesą, reikia suvokti, kad žmonės yra skirtinguose sąmonės lygmenyse, kaip paaiškinau kitur. Kad viskas būtų paprasčiau, padalinkime šalies visuomenę į tris kategorijas, remdamiesi jų dvasiniu sąmoningumu ir pasiektos Kristaus sąmonės lygmeniu:

  • Žmonės, kurie yra žemiausi dešimt procentų Kristaus sąmonės atžvilgiu, sudaro valdžios elitą. Žinau, kad daugeliui žmonių bus sunku tuo patikėti, nes į tai iš tiesų įeina daugelis žmonių, kurie yra visuomenės lyderiai politikos, verslo, žiniasklaidos ir pramogų srityse. Šie žmonės gali atrodyti labai intelektualūs, galingi ir daug žinantys, tačiau aš čia nekalbu apie pasaulietinius gebėjimus ir regimybes. Aš kalbu apie Kristaus sąmonę. O pagrindinis Kristaus sąmonės matas, kai yra kalbama apie vadovavimą, yra aprašytas mano teiginyje: „O kas norėtų būti pirmas tarp jūsų, tegul būna visų tarnas.“ (Morkaus 10,44) Ir tai apibūdina, kaip Kristaus sąmonę pasiekęs žmogus veikia, būdamas vadovaujančioje pozicijoje. Šis žmogus nesiekia valdžios, pinigų ar šlovės, nes transcendavo asmeninės naudos troškimą. Tad šis žmogus siekia vadovaujančios pozicijos su tyrais motyvais tarnauti žmonėms. Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad dauguma lyderių nėra iš tiesų nesavanaudiški, ir tai demonstruoja, kad jie priklauso žemiausiems dešimčiai procentų populiacijos ir turi žemiausią Kristaus sąmonės lygį.

  • Toliau turime aukščiausius dešimt procentų populiacijos, ir jie sudaro tai, ką galėtume pavadinti kūrybingu elitu – nors idealiu atveju jie į save neturėtų žiūrėti kaip į elitą, bet turėtų laikyti save visuomenės dalimi. Tai yra žmonės, kurie bent iš dalies suvokia, kas vyksta. Jie turi tam tikrą kūrybiškumo laipsnį, kuris jiems leidžia būti atviromis durimis naujoms idėjoms, ir turi drąsos kovoti dėl aukštesnių principų. Tačiau dažnai jie visiškai netrokšta valdžios, ir todėl iš sprendimų priiminėjimo proceso juos dažniausiai išstumia žemiausi dešimt procentų, kurie turi nepasotinamą valdžios troškimą.

  • Trečioji grupė yra 80 procentų, kurie sudaro plačiąją visuomenę. Ir nors ši visuomenės dalis yra įvairiuose sąmonės lygmenyse, jie visi priklauso pasekėjų kategorijai. Jie neturi pasiekę pakankamo Kristaus sąmonės lygmens, kad galėtų būti tikrais lyderiais, ir taip pat neturi pakankamo antikristo sąmonės lygmens, kad priklausytų valdžios elitui. O tai reiškia, kad jie neturi jokio troškimo vadovauti ir nori, kad kas nors kitas vadovautų, o jie galėtų visą savo dėmesį sutelkti į savo kasdieninį gyvenimą.

Šalies likimas didžiąja dalimi priklauso nuo to, ar plačioji visuomenė seka valdžios elitu ar kūrybingu elitu. Galite pamanyti, kad valdžios elitas turi nesąžiningą pranašumą, nes labai gerai moka įgyti valdžią ir negailestingi sutraiško bet kokį priešinimąsi jų kontrolei. Ir tam tikra prasme, tai yra tiesa, ir tai paaiškina, kodėl daugeliui šalių prireikė tokio ilgo laiko sukurti tikrą laisvę ir demokratiją. Tiesą sakant, tai paaiškina, kodėl nė viena šalis dar nėra sukūrusi iš tiesų laisvos ir demokratiškos visuomenės, kurioje nedominuotų valdžios elitas.

Ir vis dėlto, situacijos realybė yra tokia, kad žmonės, kurie iš tiesų apsprendžia šalies likimą, yra aukščiausi dešimt procentų – kūrybingas elitas. Jeigu šie žmonės neturi pasiekę pakankamo Kristaus sąmonės lygmens, kad galėtų patraukti visuomenę aukštyn, tuomet visuomenė seks paskui valdžios elitą, arba ji bus taip stipriai šio valdžios elito kontroliuojama, kad nesugebės mesti iššūkio šio elito valdžiai ir kontrolei.

Tačiau, jeigu aukščiausi dešimt procentų turi pakankamą Kristaus sąmonės lygį, jie gali patraukti visuomenę aukštyn. Ir kai visuomenė pakyla aukščiau tam tikro sąmonės lygmens, valdžios elito kontrolė pradeda slysti jiems iš rankų. Kuo aukščiau pakyla žmonių sąmonė, tuo labiau valdžios elitas pradeda prarasti savo viešpatavimą šiai šaliai. Taip yra dėl to, kad valdžios elitas savo kontrolę gali išsaugoti, tiktai laikydamas visuomenę neišmanyme. Tad, kai visuomenės sąmonė pakyla, valdžios elitas nebegali pasislėpti, ir todėl privalo atiduoti dalį savo valdžios.

Tačiau pati visuomenė negali būti pozityvių pokyčių varomąja jėga. Ji tegali sekti stipriausia srove šalies sąmonėje. Todėl iš tiesų tik nuo kūrybingo elito priklauso tai, ar jie įkūnys pakankamą Kristaus sąmonės laipsnį, kad pažadintų visuomenę pokyčių būtinybei, kad padėtų jai suprasti, kaip šiuos pokyčius galima atlikti, ir kad padėtų jai patikėti, jog pokyčiai yra įmanomi, ir padėtų pasiryžti imtis šių pokyčių.

Atkreipkite dėmesį, jog nėra būtina, kad visi aukščiausiai esantys dešimt procentų neštų šiuos pokyčius. Net ir vienas Kristaus sąmonę pasiekęs žmogus gali padaryti poveikį visos šalies sąmonei. Kai kuriais atvejais Kristaus būtybė tampa pokyčių katalizatoriumi, nors visuomenei nėra žinomas. Taip yra su daugeliu dvasingų žmonių, kurie gali laikyti pusiausvyrą šaliai užkulisiuose.

Kai kuriais atvejais keletas pakankamai aukštą Kristaus sąmonės laipsnį pasiekusių žmonių gali tapti pokyčių katalizatoriais. Vienas iš pavyzdžių yra Amerikos revoliucija, kurioje dalyvavo grupelė žmonių, pasiekusių tam tikrą Kristaus sąmonės laipsnį. Iš tokios grupės dažnai iškyla vienas asmuo, kuris tampa nacionalinių pokyčių židinio centru, ir Amerikos atveju tai buvo Džordžas Vašingtonas, kuris šiandien yra pakylėtasis mokytojas.

Tuo nenoriu pasakyti, kad Amerikos revoliucionieriai buvo tobuli žmonės ar kad turėjo pasiekę pilną Kristaus sąmonę. Jeigu jie būtų turėję pasiekę aukštesnį Kristaus sąmonės laipsnį, revoliucija būtų galėjus įvykti be kraujo praliejimo, nors būtų užtrūkę ilgiau pasiekti nepriklausomybę. Tiesiog sakau, kad egzistavo pakankamas Kristaus sąmonės lygmuo, kuris leido gimti pirmajai demokratinei šaliai, ir tai buvo didžiulė pergalė prie jėgas, kurios siekia pavergti populiaciją. Tas faktas, kad Amerikos šalies gimimas neapsiėjo be kraujo praliejimo, rodo, jog nei kūrybingas elitas, nei pati visuomenė, neturėjo įgiję pakankamo sąmonės lygmens, kad būtų galėję pasiekti progresą be smurto. Keliose Europos šalyse perėjimas į demokratiją iš tiesų įvyko be smurto, ir tai iš tiesų daugelyje šalių gali įvykti ir šiandien. Tačiau tai gali įvykti tik tuomet, kai sąmonė yra pakeliama virš tam tikro lygmens.

Tad ką galima padaryti, norint pradėti keisti šalį? Na, šalia to, kad siektumėte Kristaus sąmonės, taip pat būtų naudingas įsisąmoninti dvasinius nuodus, apie kuriuos savo mokyme kalbėjo Motina Marija. Pagrindinis nuodas yra neišmanymas, ir nors šis nuodas veikia visus žmones, stipriausiai jis veikia plačiąją visuomenę. Daugelis žmonių yra taip stipriai apsinuodiję neišmanymo nuodais, kad tiesiog nesugeba pakylėti savo sąmonės, idant galėtų suvokti, kas iš tiesų vyksta užkulisiuose. Daugelis jų nenori žinoti, nes nenori prisiimti atsakomybės, kuri ateina su šiomis žiniomis. Tačiau kraštutinė neišmanymo nuodų pasekmė yra nenoras žinoti tiesą.

Valdžios elito nariai dažnai turi plačias žinias apie materialų pasaulį, tačiau visiškai nieko neišmano apie dvasinį pasaulį. Tačiau pagrinde juos kontroliuoja keturi nuodai, kurie yra gimę iš neišmanymo: pyktis, puikybė, godumas ir pavydas. Šie žmonės dažnai pyksta ant Dievo ir siekia užkrėsti šiuo pykčiu ir kitus žmones. Jie labai didžiuojasi savo įgūdžiais ir užimamais postais žemiškoje hierarchijoje, ir jų puikybė neleidžia jiems pakeisti savo įpročių arba pripažinti, kad padarė klaidą. Jie paprasčiausiai nesugeba matyti, kad elgiasi veidmainiškai, teigdami, jog dirba dėl gerų tikslų, kai tuo pat metu stengiasi pavergti ir išnaudoti visuomenę. Jų godumas dažnai jiems suteikia visa apimantį troškimą įgyti pinigų ir valdžios, o jų pavydas dažnai suskaldo juos į besivaržančias frakcijas.

Pavyzdžiui, prieš Prancūzijos revoliuciją, nedidelis valdžios elitas kontroliavo visuomenę per monarchiją ir bažnyčią. Tačiau šis elitas buvo pernelyg mažas, kad aprėptų visus tuos, kurie priklausė žemiausiems dešimčiai procentų. Todėl susiformavo konkuruojanti frakcija, ir ji buvo sukurta iš žmonių, kurie troško paveržti karaliaus ir aristokratijos turėtą valdžią, tą valdžią, kurios negalėjo gauti, kadangi ji buvo paveldima. Ir tuomet jie sukūrė revoliucionierius, kurie nuvertė karalių ir aristokratiją.

Atkreipkite dėmesį, kad, nors visi šie žmonės teigė kovojantys dėl laisvės ir žmonių lygybės, daugelį jų į priekį varė valdžios troškimas. Jie nenorėjo išlaisvinti žmonių; jie tiesiog norėjo pavogti valdžią iš karaliaus. Tai įrodo siaubingas giljotinos kraujoplūdis, ir kūrybingas elitas niekada nebūtų to daręs. Šie žmonės išsikėlė save kaip privilegijuotąjį elitą, naudodamiesi vyriausybe, ir tuo pat metu teigė dirbantys žmonėms. Šią tendenciją taip pat galima matyti ir daugelyje kitų šalių, pavyzdžiui bolševikų revoliucijoje Rusijoje, kuomet jų sukurtame totalitariniame režime prievartos ir smurto buvo daug daugiau nei caro laikais. Tai taip pat yra ir sukilėlių šiuolaikinėje Kolumbijoje varomoji jėga, kurie tarsi apgirtę siekia valdžios ir pinigų ir neturi visiškai jokio noro išlaisvinti visuomenės.

Ir paskutinis nuodas yra nenoras veikti ir nenoras būti. Vėlgi, šie nuodai veikia visus, tačiau labiausiai jie veikia aukščiausius dešimt procentų. Tai yra žmonės, kurie yra pasiekę tam tikrą Kristaus sąmonės lygį, tad jie turi potencialą tapti pozityvių pokyčių atnešimo katalizatoriais. Tačiau, kad šie pokyčiai būtų atnešti, jiems reikia išvengti puikybės spąstų, kuomet jie ima manyti esantys geresni už plačiąją visuomenę. Ir jiems reikia ryžtis išeiti į sceną, kas paverstų juos valdžios elito taikiniu.

Ir tai yra istorija, kurią matote atvaizduotą mano gyvenime. Galėjote pastebėti, kad vestuvėse Kanoje svyravau, nesiryždamas paversti vandens vynu, kol galiausiai mano motina turėjo man priminti, kad nebegaliu ilgiau atidėlioti savo misijos. Dalykas, kurį tuo metu turėjau įveikti, buvo nenoro veikti nuodas, kuris trukdo daugybei žmonių išreikšti savo Kristiškumą. Kaip Kimas gali jums paliudyti, tai iš tiesų yra labai galingas nuodas, su kuriuo jis turėjo kovoti, kad galėtų sukurti šią svetainę, ir su kuriuo turi kovoti visi dvasios ieškotojai, idant galėtų persilaužti į Kristaus sąmonę.

Tad galėtume sakyti, kad šalies likimas priklauso nuo to, ar aukščiausi dešimt procentų sukaups pakankamai sąmoningumo, ryžto ir drąsos, kad įveiktų nenoro veikti ir nenoro būti nuodus. Ar bus jie kūrybingu elitu, drįstančiu išeiti į sceną ir mesti iššūkį valdžios elitui? Ar drįs jie parodyti visuomenei tikrojo vadovavimo pavyzdį, idant žmonės turėtų kuo sekti ir nebūtų apgaule įtraukti į linčiuojančios minios sąmonę, kuomet ši aklai rėkia: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus jį!“, atstumdami gyvąjį Kristų ir vietoj jo pasirinkdami valdžios elito žudiką.

Šalia visų šių nuodų taip pat egzistuoja ir tamsos jėgų įtaka, kurios šių nuodų pagalba gali užvaldyti žmonių protus. Šios jėgos dažnai turi absoliučią valdžią valdžios elitui, ir naudojasi jais kaip savo pakalikais visuomenei pavergti. Kai didžioji visuomenės žmonių dalis yra paverčiama romiais avinėliais ir kontroliuojama, tamsos jėgoms yra labai lengva melžti iš jų energiją, ir tai iš tiesų yra panašu į tai, kaip melžiate karves. Kai tamsos jėgos kontroliuoja žemiausius 90 procentų visuomenės, negalite iš šių žmonių tikėtis pozityvių pokyčių. Taip yra dėl to, kad šie žmonės dabar gauna tai, ko nori jų kūniškas protas. Valdžios elitas gauna postus, šlovę, privilegijas, pinigus ir valdžią. O žmonės gauna bent kažkiek saugų ir patogų gyvenimą, ypač industrializuotose šalyse. Tad vienintelis būdas įvykti pokyčiams, yra tai, kad aukščiausi dešimt procentų atsisakytų būti kontroliuojami puikybės ir nenoro veikti nuodų, tuo būdu permatydami visus žaltiškus melus, kurie regimai sutvirtina status quo.

Kaip galite pradėti kurti pastebimus pokyčius? Galite dėti kuo didesnes pastangas įkūnyti savo Kristiškumą, nes tai aukštyn pakylės ne tik aukščiausius dešimt procentų, bet ir visą visuomenę. Taip pat galite siekti sudeginti nuodus, kurie laiko žmones įstrigusius neišmanyme, arba laiko juos įkalintus pyktyje, puikybėje arba pavyde. Ir galiausiai, galite kuo labiau šviesti žmones.

Tuos, kurie yra atviri šioje svetainėje pateikiamiems mokymams, norėčiau labai stipriai paraginti pirmiausia siekti savo Kristiškumo. Egzistuoja esminė tiesa šiuose mano žodžiuose:

Bet pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta. (Mato 6,33)

Dievo karalystė yra Kristaus sąmonė. Kaip viena iš priemonių siekti Kristiškumo ir sudeginti jūsų šalį slegiančius nuodus bei tamsos jėgas, naudokitės Arkangelo Mykolo rožiniu tamsos jėgoms ir valdžios elitui surakinti. Po to naudokitės Motinos Marijos rožiniais, kad sudegintumėte žmones slegiančius dvasinius nuodus. Kai pradėsite pasiekti savo Kristiškumą ir išsklaidysite sunkius nuodų debesis, slegiančius jūsų šalį, įgysite aiškesnę viziją apie tai, ką dar galėtumėte padaryti. Tačiau tuo būdu taip pat palengvinsite kitiems kūrybingo elito žmonėms gauti naujas idėjas ir įgyti naujos drąsos.

Tad kol kas esate teisingame kelyje su savo pastangomis Kolumbijoje. Ir toliau verskite bei skleiskite rožinius ir knygas, ir nepaliaukite siekti savo Kristiškumo. Jums tuomet bus duoti papildomi nurodymai, kai būsite pasirengę žengti sekantį žingsnį. Galiu jus užtikrinti, kad Motina Marija labai džiaugiasi jūsų grupelės Kolumbijoje pastangomis ir laukia, kol jos išversti rožinių bukletai pasklis kaip šviesos lašai po ispaniškai kalbančias šalis. Aš taip pat su nekantravimu laukiu, norėdamas pamatyti, kokį poveikį šie nedideli bukletai gali padaryti šalių likimams. Istorijoje buvo pavyzdžių, kai nedidelis pamfletas pakeitė visos šalies kursą – tiek į gerąją, tiek ir į blogąją pusę. Šiuo atveju, tai gali būti tik į gera!

Žinoma, nesakau, kad dvasinių įrankių naudojimas yra vienintelis dalykas, ką galite ar ką turėtumėte daryti. Dvasiniai įrankiai suteikia tik varomąją jėgą pokyčiams vykti, tačiau tai vis tiek turi būti žmonės, kurie šiuos pokyčius įgyvendintų. Jie turi stoti ginti tiesą. Vis dėlto, atkreipkite dėmesį, kad lemiantis veiksnys bet kurioje šalyje yra visuomenės aukščiausių dešimties procentų žmonių pasiektas Kristaus sąmonės lygis. Tad pirmas žingsnis link pozityvių pokyčių yra kelti žmonių sąmonę. Jeigu sąmonė nebus keliama, nebus jokių tikrų pokyčių. Vietoj to, ir toliau matysite besitęsiančias kovas tarp konkuruojančių valdžios elito grupių. Ir tai niekada nepagerins žmonių situacijos, ir daugeliu atveju šią situaciją tik pablogins.

Tuo tiesiog noriu pasakyti, kad, kai šalis atrodo įstrigusi konflikte, arba susiduria su problemomis, kurių atrodo neįmanoma išspręsti, pamatinė priežastis yra ta, kad kūrybingas elitas dar nėra pasiekęs pakankamai aukšto Kristaus sąmonės lygio. Vienintelis dalykas, kuris gali išvesti iš šios aklavietės, yra tai, kad kas nors pasiektų aukštesnį Kristaus sąmonės lygį. Net ir vienas žmogus gali padaryti didžiulį skirtumą, o grupė ryžtingai nusiteikusių žmonių gali pakeisti visos šalies kursą. Tad, jeigu norite pagerinti žemiškąją karalystę, pradėkite siekti dangaus karalystės. Tačiau nepamirškite, kad Dievo karalystė nėra virš jūsų – ji yra jumyse.

Versta iš www.ascendedmasteranswers.com