Laikas pakilti į aukštesnį motinystės suvokimą
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija per Kim Michaels, 2020 metų rugpjūčio 1 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2020 metų vebinare „Būkite Dangiškąja Motina veikime per Septynių Spindulių integraciją“.
AŠ ESU Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija ir ateinu pasidalinti su jumis keliomis mintimis apie motinystę.
Mes daug kartų sakėme, kad kiekvienas pokytis Žemėje prasideda eterinėje karalijoje identiteto oktavoje. Pokytis įvyksta tenai, tuomet iš ten pereina žemyn į mentalinę karaliją, po to į emocinę, o jau tuomet, kai jau būna tenai įvykęs, galiausiai pereina į fizinę plotmę. Noriu pasidalinti su jumis keliomis mintimis apie tai, ką mes ilgą laiką darėme, atnešdami tam tikras idėjas ir suvokimus per tris aukštesnes oktavas, kad jos dabar yra pasiruošusios pereiti į fizinę oktavą. Ir tai sakydama, turiu omenyje, kad didesnis moterų skaičius gali tai pripažinti. Daugelis kitų moterų, turinčių kažkokį polinkį į dvasingumą ar aukštesnį sąmoningumą, jau tai pripažino. Tačiau dabar mes pasiekėme tašką, kuomet per šį ateinantį dešimtmetį šias idėjas galės pripažinti didesnis skaičius žmonių. Galbūt ne dauguma, tačiau iš tiesų tokia kritinė masė, kad įvyks pokyčiai.
Pažvelkime į moters Žemėje, kuri tampa motina, situaciją. Ar tai būtų pirmas kartas, ar tai jau būtų vykę anksčiau, jūs tampate motina. Pagimdote vaiką ir, žinoma, tikitės bei turite viziją, kad šis vaikas suaugs ir, reikia tikėtis, nugyvens ilgą gyvenimą. Ką jūs, būdama motina, norite matyti savo vaikui? Na, žinoma, jeigu apsižvalgysite po planetą, pamatysite, kad motinos gyvena daugelyje skirtingų išorinių situacijų. Jos gyvena daugelyje skirtingų kultūrų. Jos turi įvairias pažiūras ir įsitikinimus apie gyvenimą. Jeigu nusileistume į detales, pamatytume, kad moterys nori skirtingų dalykų savo vaikams, priklausomai nuo situacijos, kurioje užaugo ir kurioje jos tikisi, kad jų vaikams reikės gyventi. Tačiau nesileiskime į detales ir pažvelkime į platesnį paveikslą.
Ko motina nori savo vaikui? Na, pagrindinis dalykas, kurio ji nori savo vaikui, yra, kad jis turėtų gerą gyvenimą. Vėlgi, jeigu leistumės į detales, moterys skirtingose situacijose gali skirtingai apibrėžti, ką reiškia geras gyvenimas. Ir vis dėlto, jos visos nori, kad jų vaikai turėtų gerą gyvenimą. O tai reiškia, kad yra tam tikri dalykai, kurių jos nenori matyti nutinkant savo vaikams. Jos nenori, kad jie anksti mirtų. Jos nenori, kad jie taptų priklausomi nuo narkotikų. Jos nenori, kad jie taptų nusikaltėliais. Jos nenori, kad jie būtų pašaukti į karinę tarnybą ir žūtų kare arba grįžtų suluošinti. Jos nenori, kad jie susirgtų kokia nors luošinančia arba mirtina liga. Jos nenori, kad jie būtų psichologiškai sužaloti arba sužeisti, ir negalėtų gyventi konstruktyvaus gyvenimo, negalėtų įgyti išsilavinimo, negalėtų turėti darbo ir šeimos. Iš tiesų yra dalykų, kurių, galėtume sakyti, moterys nenori savo vaikams.
Na ir dabar, paimkime moters, kuri ruošiasi tapti motina, situaciją. Kai ji projektuoja į ateitį, kas gali nutikti ar nenutikti jos vaikui, kaip ji gali tai pakelti? Na, vėlgi, kaip sakė Portija, galite pažvelgti į istoriją ir matyti, kas įvyko. Yra tokių situacijų, kuriose gyvena pasaulio moterys, kad jos pačios gyveno labai neužtikrintą gyvenimą, galbūt skurdų gyvenimą, galbūt gyvendamos regione, kuriame vyksta pastovūs konfliktai. Tad jos gali istoriškai matyti, jog egzistuoja tam tikra rizika, kad jų vaikas gali būti priverstas patirti šias smurtines ir neužtikrintas aplinkybes. Taip pat yra moterų, gyvenančių labiau šiuolaikinėje pasaulio dalyje, kurios gyvena ganėtinai taikiose ir pasiturinčiose šalyse, ir jos gali matyti, jog jų vaikams tikriausiai nusimato ganėtinai geras gyvenimas. Ir vis dėlto, net ir šios motinos negali žinoti, ar jų vaikas nesusirgs, ar jam neišsivystys kokia nors psichologinė liga, kuri jam neleis gyventi normalaus konstruktyvaus gyvenimo, ar vaikui nenutiks kiti dalykai. Kai žvelgiate į tai kaip motina, galite savęs paklausti: „Kas lems, ar mano vaikas turės konstruktyvų gyvenimą, ar priešingai – įvairių problemų, nelaimių persekiojamą gyvenimą, patirdamas traumuojančius, dramatiškus arba smurtinius įvykius? Kas tai nulems mano vaikui? Noriu, kad mano vaikas turėtų gerą gyvenimą, tačiau kas nulems, kokį gyvenimą turės vaikas?“
Ir štai čia daugelis motinų, jeigu jos tai padarytų, sugebėtų sąmoningai kai ką pripažinti, ką jos žino, tačiau dažnai nėra pripažinusios. Kai mąsto apie savo vaikų ateitį, jos jaučiasi reliatyviai bejėgės ką nors dėl jos padaryti. Jos jaučia turinčios labai mažai galios nulemti, ar jų vaikas turės konstruktyvų ar nelabai konstruktyvų gyvenimą. Daugelis moterų, žinoma, nemąsto apie savo vaikų ateitį būtent dėl to, kad jaučiasi bejėgės ką nors dėl jos padaryti. Tad jos vengia apie tai mąstyti. Tačiau, jeigu apie tai pamąstytumėte, kokius įsitikinimus skirtingose pasaulio situacijose esančios moterys turi apie tai, kas nulems jų vaikų ateitį? Ar tai likimas? Ar lemtis? Ar sėkmė? Ar atsitiktinumas? Ar Dievo valia, kaip kai kurios moterys tiki, ar tai būtų šis Dievas ar anas Dievas? Ar tai vaiko karma, kaip kai kurios moterys, daugelis moterų Rytuose, tiki? Kas nulems jūsų vaiko likimą, jo gyvenimą? Na, jeigu tai būtų bet kuri iš mano ką tik suminėtų sąlygų, ar tai būtų Dievo valia, ar karma, ar atsitiktinumas, ar sėkmė, jūs, kaip motina, nieko dėl to negalite padaryti. Jūs galite, jeigu tikite, kad Dievo valia gali paveikti jūsų vaiką, mėginti pasimelsti Dievui ir galite patikėti, kad jūsų maldos padarys įtaką tam, ką Dievas leis nutikti jūsų vaikui, tačiau visais kitais atvejais moterys jaučiasi daugiau ar mažiau bejėgėmis.
Na ir dabar, suvokimas, kuris yra arti persilaužimo dideliu mastu fizinėje plotmėje ir žmonių sąmoningame prote, yra tai, kad šis jausmas, jog būdami motina esate bejėgė, yra iliuzija. Jis yra grindžiamas įvairiais klaidingais įsitikinimais, plaukiojančiais kolektyvinėje sąmonėje. Jis yra grindžiamas net ir tam tikrais piktavališkai paskleistais įsitikinimais, kurie buvo specialiai primesti moterims įvairiuose kultūriniuose kontekstuose. Tad suvokimas, kurį daugelis moterų gali per šį ateinantį dešimtmetį pasiekti, yra tai, kad būdami motina jūs iš tiesų galite kai ką padaryti, kad galėtumėte nulemti, kokį gyvenimą turės jūsų vaikas. Na ir dabar, daugelis moterų, žinoma, klaus: „Ką galiu padaryti fiziškai?“ Ir bus daug moterų skurdžioje pasaulio dalyje arba tam tikruose konfliktų draskomuose regionuose, kurios jaus nelabai ką galinčios padaryti fiziškai, kadangi ateitis yra tokia neužtikrinta. Ir bus moterų labiau pasiturinčioje pasaulio dalyje, kurios jausis padariusios viską, kas galėjo būti padaryta. Jie turi gerą, saugų, materialiai užtikrintą gyvenimą. Jos užrašys savo vaikus į pačias geriausias mokyklas. Jos jiems padės lavintis, prižiūrės, kad jų vaikas gautų išsilavinimą ir todėl gautų geresnį nei vidutinį darbą. Ir jos jaučia, kad to pakanka. Jų vaikas turės reliatyviai saugų, pasiturintį gyvenimą.
Ir vis dėlto, jeigu apie tai pamąstysite, iš kur galite žinoti, kad vaikas, vieną dieną eidamas per gatvę, populiariai tariant, nebus partrenktas autobuso? Niekada to negalite iš tiesų žinoti, argi ne taip? Tačiau daugelis moterų gali pasiekti šį suvokimą, ar jaustumėtės neužtikrinti, o gal priešingai, turėdami tam tikrą pasitikėjimą ateities užtikrintumu, jūs vis tiek galite kažką padaryti, kad jūsų vaikas gautų geresnį gyvenimą nei tuo atveju, jeigu to nepadarytumėte. Galite imtis veiksmų, kurie pagerins jūsų vaiko gyvenimą, kad ir kokios būtų sąlygos jūsų šalyje, nepaisant to, ką nulėmė likimas, sėkmė ar bloga lemtis, ar kad ir kaip tai vadintumėte. Tai garantuotai pagerins jūsų vaiko gyvenimą. Ir koks yra šis veiksnys, kuris jums gali suteikti galią pagerinti savo vaiko gyvenimą?
Na, tai tiesiog yra tai, apie ką anksčiau kalbėjome, tai yra, kad žmonės yra psichologinės būtybės. Žinoma, jūsų vaikas užaugs tam tikromis išorinėmis aplinkybėmis. Tam tikros išorinės sąlygos veiks jūsų vaiko gyvenimą. Ir gali būti, kad šių sąlygų niekaip negalėsite pakeisti. Tačiau, kai pažvelgiate realistiškai į gyvenimą – galbūt į savo pačių gyvenimą, galbūt į kitų gyvenimus – matote, kad du vaikai gali užaugti labai panašiomis aplinkybėmis, tačiau vienas iš jų turi konstruktyvų gyvenimą, o kitas neturi. Matote daug vaikų, kurie užauga pasiturinčiose šalyse, iš esmės turėdami viską, ko tik jiems reikia. Jie, kaip yra sakoma, gimsta su auksiniais marškinėliais. Tačiau matote, kad kai kurie iš šių vaikų nesugeba gyventi konstruktyvaus gyvenimo. Kodėl taip yra? Na, taip yra dėl jų psichologijos. Kur slypi skirtumas tarp vaiko, kuris užaugęs gyvena konstruktyvų gyvenimą, ir vaiko, kuris to nedaro? Visas skirtumas slypi jų psichologijoje. Tai priklauso nuo vaiko požiūrio į gyvenimą, jo pasaulėžiūros, kaip jis žiūri į gyvenimą, kaip jis žiūri į save. Viskas priklauso nuo to, kokias psichologines sąlygas vaikas turi ateidamas į įsikūnijimą.
Na ir dabar, daugelis moterų čia yra pasiruošusios pripažinti, kad daugumoje pasaulio vietų moterys buvo auginamos, buvo programuojamos tikėti, kad nedaug ką tegalite padaryti dėl savo psichologijos ar savo vaiko psichologijos. Vaikas gimsta su tam tikra psichologija, ir jūs nelabai ką galite dėl to padaryti. Ir tai yra melas, tai yra iliuzija, iš kurios daugelis moterų yra pasirengusios praregėti. Tai gali, dideliu mastu, prasidėti labiau pasiturinčiose šalyse, tačiau net ir daugelyje skurdžių šalių daugelis tenai įsikūnijusių moterų yra pasirengusios atlikti šį pokytį ir suvokti, kad psichologija veikia kiekvieną jūsų gyvenimo aspektą. Ir pokytis, kurį moterys gali pasiekti, yra šis pripažinimas: „Mano vaiko psichologija nėra iškalta akmenyje. Mano vaikas gimė su tam tikra psichologija, tačiau iš tiesų galiu kažką padaryti, kad padėčiau savo vaikui vystyti savo psichologiją, idant jis galėtų priimti konstruktyvesnį požiūrį į gyvenimą.“
Ir motinoms nėra taip sunku, kai jos šitai kontempliuoja, suvokti, kad žmonės, kurie turi pozityvesnį, konstruktyvesnį požiūrį ir gyvenimo suvokimą, paprastai taip pat turi ir geresnį gyvenimą, atsispindintį net ir fizinėse sąlygose, kurias jie turi. Tačiau jų gyvenimas yra daug geresnis psichologinių sąlygų atžvilgiu, jų psichologinės gerovės atžvilgiu. Ir kuri gi motina nenorėtų, kad jų vaikas neturėtų psichologinės gerovės? Kuri gi motina nenorėtų, kad jos vaikas nebūtų laimingas, nebūtų ramybėje ir nejaustų pilnatvės gyvenime? Na, kai kurios motinos gali to nenorėti, nes jos pačios užaugo su tokiomis giliomis psichologinėmis žaizdomis, kad net nesugeba to norėti savo vaikams. Tačiau didžioji dauguma motinų nori, kad jų vaikai gyventų laimingą, konstruktyvų gyvenimą. Tad nebūtų jau taip nerealu sakyti, kad šis lūžis yra labai arti, kuomet daug, daug moterų, kritinė masė moterų pasiturinčioje pasaulio dalyje galės persilaužti ir atlikti pokytį, suvokdamos: „Yra vienas dalykas, kurį galiu padaryti dėl savo vaiko, kuris paveiks kiekvieną mano vaiko gyvenimo aspektą. Aš galiu padėti savo vaikui gydyti ir vystyti savo psichologiją.“
Tai tuomet reiškia, kad moterys gali tapti atviros ieškoti būdų, kaip padėti savo vaikui psichologiškai. Suprantu, kad bus moterų, ypač gyvenančių pasiturinčioje pasaulio dalyje, ypač moterų, turinčių įtemptą karjerą, turinčių daug dėmesio reikalaujančius darbus, kurios yra įpratusios viską nusipirkti už pinigus. Šios moterys sakys: „O, tai reiškia, kad turiu savo vaiką nuvesti pas psichologą ir mano psichologas sutvarkys mano vaiką.“ Tačiau yra daug daugiau moterų, kurios gali priimti labiau asmeninį požiūrį ir sakyti: „Jeigu noriu, kad mano vaikas pagerintų savo psichologiją, kas tai darys? Ar tai darys tėvas? Mažai tikėtina. Ar tai yra realistiška ir ar galiu finansiškai sau leisti vaiką siųsti pas psichologą ir, tiesą sakant, ar mano psichologas iš viso sugebės padėti mano vaikui? Tikriausia ir tai nėra tikėtina.“ Ir į ką tuomet rodo pirštas? Kur rodo pirštas ir sako: „Tu gali kažką padaryti dėl savo vaiko?“ Na, akivaizdu, kad jis rodo į mane. Ir tai tuomet iškelia dar vieną logišką klausimą: „Jeigu noriu padėti savo vaikui su jo arba jos psichologija, kaip galiu tai padaryti? Na, tai reiškia, kad pirmiausia privalau dirbti su savo psichologija, nes jeigu turiu tam tikras psichologines žaizdas, tuomet tikrai nesugebėsiu padėti savo vaikui. Tačiau tai taip pat reiškia, jog yra labai tikėtina, kad perduosiu savo psichologinius trūkumus savo vaikui.“
Jeigu pažvelgtumėte į istoriją, galbūt net ir į savo pačių šeimą, į savo motiną, į savo tėvą, ar nematote, kaip dažnai sužeista tėvų psichologija yra perduodama vaikams, ar bent jau stipriai juos paveikia? Ir argi tuomet nėra logiška, kad net tik dėl to, jog norite padėti savo vaikui, bet ir dėl to, kad nesužalotumėte savo vaiko, jūsų vaikui būtų geriausia, kad dirbtumėte dėl savo psichologijos išrišimo. Bet palaukite minutėlę. Ar tik jūsų vaikui bus gerai, kad išrišite savo psichologiją? Ne, akivaizdu, kad tai taip pat gerai bus ir jums, kadangi išsprendę savo psichologiją, galėsite gyventi pilnatviškesnį gyvenimą. Ir aš, būdama Dangiškąja Motina Žemei, noriu to visoms motinoms. Ir, tiesą sakant, visiems žmonėms. Ir šis pripažinimas, kuris gali persilaužti, yra tai, kad nors gali egzistuoti keletas išorinių veiksnių, darančių įtaką jūsų gyvenimui, pagrindinis jūsų gyvenimą veikiantis veiksnys yra jūsų psichologija. Kitas suvokimas yra tai, kad žmogaus psichologija nėra iškalta akmenyje. Ir dar kitas suvokimas yra tai, kad kiekvienas žmogus, išskyrus labai nedidelį skaičių žmonių, turinčių labai, labai stipriai sužeistą psichologiją, turi galimybę tapti sąmoningais savo psichologijos šeimininkais ir imti gydyti savo žaizdas, imti spręsti įvairius blokus, trukdančius jiems gyventi psichologiškai sveiką gyvenimą.
Ir tai tuomet gali atvesti prie dar vieno suvokimo, kuris yra mūsų taip vadinamo pamatinio, o taip pat esminio žmogiškumo dalis. Pamatinis žmogiškumas leidžia jums pripažinti, kad daugelis žmonių gyvena labai sunkų gyvenimą dėl savo psichologijos. Esminis žmogiškumas įgalina jus pripažinti, kad galite pakeisti psichologiją ir galite patys kažką daryti, kad sąmoningai ją pakeistumėte, ir tai yra potencialas, kurį daugelis žmonių yra pasirengę pripažinti, nes tai yra saviaktualizacijos poreikių dalis. Ir tai taip pat yra tai, ką daugumai šiuolaikinių demokratijų reikia pripažinti, kad kitas žingsnis, kurį turime žengti pakildami virš materialinės gerovės, yra psichologinė gerovė. Ir štai čia pasiekiame dar vieną suvokimą. Ir tai yra, į ką galite pažvelgti, remdamiesi žmonijos įvertinimu. Kurios šalys, kurios visuomenės turi geriausią fizinę sveikatą? Daugelis jūsų jau tai žinote. Jau yra sukurti tam tikri indeksai. Kuriose šalyse žmonės gyvena sveikiausiai? Kuriose šalyse jie turi sveikatos apsaugos sistemą ir netgi požiūrį į sveikatą, kuris yra labiausiai išvystytas ir todėl geriausiai sugeba pasirūpinti žmonėmis? Ir tuomet galite šitai perkelti ir sakyti: „Ar pakanka rūpintis vien fizine sveikata?“ Akivaizdu, kad to nepakanka. Taip pat yra būtina atsižvelgti į psichologinę sveikatą. Ką šalys daro dėl psichologinės sveikatos? Ar jos suvokė, kokia tai yra didelė problema? Ar jos pripažįsta, iš tiesų pripažįsta psichologinės sveikatos svarbą? Visos šalys yra pripažinusios, kad, norint gyventi konstruktyvų, gerą gyvenimą, fizinė sveikata yra svarbi. Tačiau beveik nėra nė vienos šalies, kuri būtų pilnai pripažinusi, kad psichologinė sveikata yra netgi svarbesnė už fizinę sveikatą. Ir šis pokytis, kuris gali įvykti, jo varomoji jėga gali tapti moterys, kurios dėl savo rūpinimosi vaikais tartų: „Mes turime atlikti šį pokytį. Ir nepakanka rūpintis vien materialiomis sąlygomis, kurias suteikiame savo vaikams. Netgi dar svarbiau yra pasirūpinti psichologinėmis sąlygomis.“ Tam tikru laipsniu tai jau pradėjo vykti kai kuriose šalyse, tačiau lūžis dar neįvyko, kad tai taptų pagrindiniu šių visuomenių prioritetu.
Kas gali tapti varomąja viso to jėga? Na, varomąja jėga gali tapti, kad moterys, kiekviena individualiai, atliks pokytį ir tars: „Kokius turiu man prieinamus psichologinius įrankius, kuriuos pirmiausia galėčiau pritaikyti sau, o po to ir savo vaikui?“ Jeigu pažvelgtų net ir į labiausiai išsivysčiusiose šiuolaikinėse demokratijose egzistuojančias sąlygas, dauguma moterų greitai suvoktų, kad šių įrankių nėra labai daug. Iš tiesų yra dalykų, kuriuos galite rasti knygose, kursuose, ten ir šen, tačiau prieinama iš tiesų nėra tiek daug, tikrai ne tiek, kiek galėtų būti. Ir tai tuomet gali atvesti prie proceso, kuomet pirmiausia bus pakeltas suvokimas, o tuomet net ir bus pradėta reikalauti, kad: „Mes norime geresnių psichologinių įrankių. Norime geresnio psichologijos supratimo nei gauname iš tradicinės psichologijos ir tradicinės psichoterapijos.“
Kai pažvelgiate į tai realistiškai, net ir labiausiai pasiturinčiose šalyse, kuri moteris galėtų praleisti metų metus kiekvieną savaitę lankydamasi pas psichologą, mokėdama labai didelius pinigus už valandą trunkančią sesiją, kuri iš tiesų padaro ne tiek jau daug? Kuri moteris gali sau leisti siųsti savo vaikus į tokią terapiją? Tad ar tai yra realistiška daugumai moterų, kad jos galės išpildyti savo troškimą suteikti savo vaikams gerą psichologinį gyvenimą eidamos tradiciniu keliu? Na, tai nėra realistiška. Tad kokia yra vienintelė realistiška alternatyva? Tai yra atrasti kitokius psichologijos metodus, kuriuos žmonės galėtų taikyti individualiai. Jums nereikalingas terapeutas, penkerius metus lankęs universitetą ir studijavęs psichologiją, kuris daugeliu atvejų pats nėra išsprendęs savo psichologijos, kad jums padėtų.
Jums reikia žmogaus, kuris turėtų kažkokią praktinę patirtį, kažkokį vidinį instinktą, kaip jis dažnai yra vadinamas, ir galėtų pasakyti: „Aš dirbau su savimi. Daug metų dirbau su savirealizacija, psichologiniu gydymu, net ir asmeniniu tobulėjimu, asmeniniu augimu. Radau šiuos įrankius, šiuos mokymus. Jie man suveikė. Manau, kad ir tau tai gali suveikti.“ Ir tuomet galėsite pamatyti atsirandantį visiškai naują judėjimą, kuomet vis daugiau ir daugiau moterų pradės tai tyrinėti, šį praktinį požiūrį į psichologijos gydymą ir vystymą, kurį jos pirmiausia galės pritaikyti sau, o po to galės pritaikyti savo vaikams, kažką praktiško, prieinamo, tai, ką galite daryti savo kasdieniniame gyvenime. Kai atsiranda paklausa, pasiūla privalo sekti iš paskos, tad matote, kad gali atsirasti visiškai nauja, taip vadinama, industrija. Gali išsivystyti visiškai naujas judėjimas. Jūs jau jį tam tikru laipsniu turite su pagalba sau, atida, įvairiais kursais apie savimonę, tačiau tai taip pat gali būti išplėsta, įtraukiant psichologiją, psichologinį gydymą, asmeninį vystymąsi. Žinoma, kai kurios moterys bus atviros dvasinei viso to perspektyvai, tačiau daugelis moterų bus atviros universalesniam požiūriui, kuris nebus atvirai arba tiesiogiai dvasinis.
Tai yra labai svarbus vystymasis, dėl kurio galite išsakyti prašymus, kurį galite vizualizuoti, dėl kurio patys galite dirbti, kurdami paklausą, patenkindami paklausą. Kai kurie iš jūsų turite patirties dirbdami su žmonėmis konsultavime, savęs tobulinime, kad ir kas tai būtų. Kai kurie iš jūsų turite patirties tradicinėje psichologijoje. Tiek daug iš jūsų turite potencialą būti viso to dalimi. Ir, žinoma, yra daug moterų, tačiau taip pat yra ir vyrų, kurie yra su tuo susiderinę ir pasirengę įžengti į tą vaidmenį kaip terapeutai ir patenkinti šį poreikį: konsultantų, rašytojų, kad ir kas tai būtų. Tačiau dėmesys pirmiausia turėtų būti koncentruojamas į štai ką: „Vystyti save kaip moterį, kad galėčiau padėti savo vaikui, savo vaikams vystyti save ir tapti produktyviais individais.“ Šiek tiek labiau ilgalaikėje perspektyvoje yra akivaizdu, kad paklausa turi išaugti iki tokio lygmens, kuomet visuomenė tai padarys prioritetu, padarys tai lygiai taip pat lengvai prieinamu dalyku kaip fizinę sveikatos apsaugą, tačiau tai įvyks šiek tiek vėliau. Atvirai kalbant, yra tiek daug moterų, kurios yra atviros šiam suvokimui: „Negaliu laukti, kol visuomenė pradės tuo užsiimti. Mano vaikai jau bus užaugę, kol tai įvyks. Privalau pradėti dabar. Turiu dabar kažko imtis. Turiu imtis iniciatyvos.“
Moterys gali susirinkti drauge, suformuoti grupes, palaikymo grupes viena kitai, kuriose jos padėtų viena kitai vystyti savo psichologiją ir padėtų vystyti savo vaikus. Yra daug būdų tai daryti. Reikia daug eksperimentuoti, kad žmonės skirtingose šalyse ir skirtingose kultūrose atrastų tai, kas veikia jiems. Jokiu būdu nesakau, kad yra tik vienas būdas tai daryti, ar kad pakylėtųjų mokytojų mokymai yra būdas tai daryti. Turi būti atneštos universalios idėjos. Daugelis šių idėjų jau egzistuoja, tačiau jas reikia surinkti ir paversti praktišku, pritaikomu procesu ir metodu, daugeliu metodų, daugeliu terapijų. Tai yra labai, labai svarbus vystymasis. Jis pirmiausia iš tiesų prasidės labiau pasiturinčiose šalyse, dėl to nekyla nė klausimo, kadangi žmonės turi laisvo laiko ir dėmesio tai daryti. Jie taip pat turi išteklių, pinigų tai daryti, tačiau tai gali pasklisti tarsi ratilai vandenyje.
Na ir dabar, šiek tiek labiau ilgalaikėje perspektyvoje, į ką tai tuomet gali išsivystyti? Na, tai gali išsivystyti į tai, apie ką jau anksčiau kalbėjome, kuomet kai pradedate pripažinti savo saviaktualizacijos poreikius, tampate atviri įvairioms dvasinių idėjų formoms. Pasiekiate tašką, kuriame, kad galėtumėte pilnai priimti saviaktualizaciją, turite suvokti, jog nesate fizinė, materiali būtybė. Kitaip neturėtumėte potencialo save aktualizuoti. Karvė negali savęs aktualizuoti, ir to taip pat negali padaryti beždžionė, tačiau žmogus – gali. Tad daugelį moterų tai gali padaryti atviromis dvasiniam požiūriui. Daugelis moterų jau yra atviros, tačiau daug, daug daugiau gali tapti atviros šiame ateinančiame dešimtmetyje įvairioms dvasinių metodų rūšims. Vėlgi, nė vienas iš jų netaps viršesniu už kitus, netaps dominuojančiu, tačiau egzistuoja tam tikros bendros idėjos, kurias daugelis moterų yra pasirengusios kontempliuoti.
Visų pirma, tai yra reinkarnacijos idėja. Mes jau anksčiau apie tai kalbėjome. Yra labai svarbu išspręsti kai kuriuos iš šių klausimų, kurie kyla motinoms. Pavyzdžiui, kaip sakiau, jūs kontempliuojate savo vaiko ateitį ir žinote, kad visada egzistuoja rizika, jog vaikas gali patirti kažkokią avariją, kažkokią nelaimę, kuri gali įstatyti jo gyvenimą į negatyvias vėžes ar net iš viso nutraukti šį gyvenimą. Kai pripažįstate, kad vaikas gyveno anksčiau ir ankstesniuose gyvenimuose vaikas galėjo susikurti karmą, galinčią iššaukti tokius negatyvius įvykius, galite savęs paklausti: „Ką galėčiau padaryti dėl savo vaiko karmos iš ankstesnių gyvenimų?“ Jūs, žinoma, galite daryti įvairius dalykus, pagal įvairias dvasines tradicijas, šiai karmai transformuoti, kol ji dar netapo fiziška. Žinoma, pakylėtųjų mokytojų mokiniai iš įvairių dispensacijų tai daro jau daug metų, kalbėdami šaukinius, kviesdami violetinę liepsną, kad ši transmutuotų jų vaikų karmą, tačiau daugelis moterų gali tapti atviros šiai idėjai, kad: „Aš galiu naudotis tam tikrais dvasiniais įrankiais savo vaiko karmai transformuoti, kol ji dar netapo fiziška ir neiššaukė nelaimingo atsitikimo.“
Ir yra dar vienas klausimas, kuris kyla daugeliui moterų, nors jos nebūtinai sąmoningai suvokia šį klausimą ar galbūt net nesugebėtų jo išreikšti žodžiais, ir tai tiesiog yra štai kas: „Kodėl mano vaikas yra toks, koks yra?“ Ir mes čia nekalbame vien apie fizines charakteristikas. Dauguma motinų pripažįsta, kad jų santykis su savo vaiku labai stipriai priklauso nuo vaiko asmenybės, kitaip tariant, nuo vaiko psichologijos. Daugelis moterų patyrė, kad egzistuoja tam tikri limitai, kokį santykį, kokio artumo ir atvirumo santykį jos gali turėti su vienu iš savo vaikų, ar netgi su visais savo vaikais. Kodėl taip yra? Na, svarbus viso to aspektas, žinoma, yra psichologija, kurią vaikas susikūrė ankstesniuose gyvenimuose ir atsinešė su savimi į šį gyvenimą. Tačiau, žinoma, jūsų santykis su savo vaiku priklauso ne vien nuo vaiko psichologijos. Jis taip pat priklauso ir nuo jūsų psichologijos. Tad jeigu esate atviri reinkarnacijai, galite matyti, kad galėjote išgyventi tam tikrus patyrimus ankstesniuose gyvenimuose, kuriuos atsinešėte į šį gyvenimą, kaip tam tikras psichologines sąlygas, blokus, žaizdas, tendencijas. Turite tam tikrą reakcinį šabloną, kuris jus visada verčia reaguoti tam tikru būdu, ir jūsų vaikas tiksliai žino, kaip paspausti mygtuką, iššaukiantį jumyse tą reakciją.
Ir tuomet moterys vėl gali įgalinti save tardamos: „Gerai, matau tam tikrą šabloną savo santykiuose su vaiku. To priežastis turi būti tam tikri šablonai mano vaiko psichologijoje, tam tikros žaizdos, tam tikri blokai, o taip pat tam tikri šablonai mano pačios psichologijoje. Tad ar tuomet privalau gyventi visą savo likusį gyvenimą su šiais šablonais? Ar tai nustatys ribas mano santykiui su savo vaiku, kurie tęsis visą likusį mano gyvenimą arba vaiko gyvenimą, kad ir kuris mirtų pirmiau? O gal galiu kažką dėl to padaryti?“ Ir, žinoma, suvokimas yra toks, kad iš tiesų galite kažką dėl to padaryti. Galite fundamentaliai pakeisti savo santykį su savo vaiku, tačiau tik tuomet, jeigu pakeisite savo psichologiją ir vaiko psichologiją. Kai kuriais atvejais, gali būti sunku pakeisti vaiko psichologiją, tačiau visuomenei judant į priekį, tai darysis vis lengviau, nes atsiras didesnis suvokimas apie tai. Vaikai jau darželyje bus mokomi, kad jų psichologija yra kažkas, ką galima spręsti. Pamatysite, ir tai prasidės per šį ateinantį dešimtmetį, tačiau taip pat vyks ir vėliau, kad atsiras atvirumas suvokimui, jog visi žmonių santykiai priklauso nuo visų juose dalyvaujančių žmonių psichologijos. Ir jūs iš tiesų galite kažką dėl to padaryti. Net jeigu jūs, kaip motina, negalite pakeisti savo vaiko psichologijos, pakeisdamos savo pačių psichologiją jūs vis tiek galite pakeisti savo santykį su savo vaiku.
Turiu, žinoma, pasakyti, kad yra vaikų, kuriems gali būti labai sunku padėti įveikti tam tikras psichologines sąlygas vaikystėje, nes šiems vaikams reikia suaugti. Jiems reikia išeiti į gyvenimą ir gauti tam tikrų patirčių, kad taptų pasirengę ir užsinorėtų pažvelgti į savo psichologiją. Yra vaikų, kuriems gali atrodyti, kad jų motinos mėgina jiems tai primesti, ir, žinoma, yra svarbu, kad nenaudotumėte jokios prievartos prieš savo vaiką. Ir vis dėlto, daugumai vaikų galima padėti, jų motinoms pirmiausia pačioms išsprendžiant savo blokus ir tuomet siekiant padėti vaikui. Kai jūs, kaip motina, būsite išsprendusi savo pačios psichologinius šablonus, tikėtina, kad nieko nesieksite primesti vaikui, nes dabar nebesieksite spręsti savo vaiko psichologijos tam, kad išvengtumėte būtinybės spręsti savo pačios psichologiją, kaip šiandien vyksta su daugeliu motinų, kurios nėra supratusios to, apie ką čia kalbu. Galite pažvelgti į šią tendenciją, galbūt net ir į tendenciją, kurią patyrėte su savo motinomis, kuomet jūs, kai buvote vaikas, padarėte tam tikrus dalykus, kurie supykdė jūsų motiną, o jūsų motinai nepatiko pykti. Tad ji mėgino jėga priversti jus pakeisti savo elgesį, kad jai nereikėtų pykti.
Ir šios tendencijos jūs, žinoma, neturėtumėte kartoti su savo vaikais. Turėtumėte priimti kitokį požiūrį ir tarti: „Pirmiausia imsiuosi darbo su savo psichologija prieš bandydama pakeisti savo vaiko psichologija, kad galėčiau būti tikra, jog nieko nesiekiu primesti savo vaikui jėga, mėgindama vengti spręsti tai savyje. Kitaip tariant, pirma pašalinsiu rąstą iš savo akies, prieš imdamasi krislo savo vaiko akyje.“ Kai kuriais atvejais, jums tiesiog reikia pašalintį krislą savo akyje, kad galėtumėte imtis rąsto savo vaiko akyje, nes, žinoma, ne visada yra taip, kad vaikai turi mažiau psichologinių blokų už savo tėvus. Priešingai, šiandieniniame amžiuje daugelis vaikų turi didesnių psichologinių problemų nei jų tėvai. O priežastis tam iš dalies yra tai, apie ką jau anksčiau kalbėjome, kad jeigu pažvelgtumėte į paskutinių šimto metų istoriją, su tais daugybe karų ir konfliktų, pamatytumėte, kad yra didelis sielų skaičius, kurios buvo labai stipriai sužalotos ankstesniuose gyvenimuose. Jos ateina į šį gyvenimą trokšdamos išsigydyti savo psichologines žaizdas, ir taria sau: „Kur norėčiau gimti?“
Na, daugelis jų norėtų gimti pasiturinčioje šalyje, kurioje turėtų didesnes galimybes dirbti su savo psichologija, tačiau jie taip pat pažvelgs į tėvus ir sakys: „Norėčiau gimti pas tokius tėvus, kurie neturi tiek daug psichologinių blokų, kiek turiu aš, kad jie turėtų laisvų išteklių, kad jie būtų laisvi man padėti.“ Tuo nenoriu pasakyti, kad taip yra visais atvejais, nes, žinoma, taip pat yra daug vaikų, ir daugelis jūsų, kurie priklausote dvasingiems žmonėms, esate jų tarpe, kurie turi mažiau psichologinių blokų už savo tėvus. Todėl jūs potencialiai galite padėti savo tėvams, ar bent jau galite išsilaisvinti nuo savo tėvų, idant jų psichologiniai blokai nenulemtų jūsų gyvenimo. Tačiau egzistuoja akivaizdi tendencija pasiturinčiose šalyse, kad daugelis vaikų gimsta su rimtais psichologiniais blokais iš ankstesnių gyvenimų, vildamiesi, kad jų tėvai galės jiems suteikti galimybę išsigydyti ir įveikti šiuos blokus.
Tad tai taip pat yra šio esminio žmogiškumo išraiška, kad moterys pradėtų ieškoti gilesnio supratimo: „Kodėl mano vaikas yra toks, koks yra?“ Tai gali paskatinti moteris atsiverti reinkarnacijai, kadangi ji iš tiesų turi didelį paaiškinimo potencialą, paaiškindama, kodėl vaikas yra toks, koks yra, kodėl jis turi tam tikras psichologines žaizdas, kurių negalite paaiškinti. Mes jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad šiandieniniame pasaulyje, su dabartiniu psichologijos supratimu, egzistuoja tendencija, jog visuomenė ir netgi šeimos nariai kaltina tėvus dėl jų vaikų turimų psichologinių problemų. Tad jeigu jūsų vaikas nesugeba savimi pasirūpinti arba įgyti išsilavinimo, jūs kaip tėvai padarėte kažką ne taip. Arba jūsų genai nebuvo pakankamai geri, arba jūsų vaiko auklėjimas nebuvo pakankamai geras. Tačiau, kaip sakėme, taip yra ne visada. Daugeliu atvejų, taip nėra. Galite pažvelgti į konkretų vaiką ir matyti, kad jis turi gilią psichologinę žaizdą. Iš tiesų gili psichologinė žaizda tegali ateiti iš didelės fizinės traumos, atvedusios prie psichologinės traumos. Galite pažvelgti į šį vaiką, užaugusį šioje pasiturinčioje šalyje, su tėvais, turinčiais apsčiai pinigų, stabilų gyvenimą, ir galite matyti, kad jokiame šio asmens vaikystės periode jis nesusidūrė su tokia trauma. Tačiau žaizda vis dar tenai tebėra, ir ji potencialiai neleidžia vaikui turėti konstruktyvaus gyvenimo. Kas gali tai paaiškinti? Tik reinkarnacija.
Tad čia egzistuoja potencialas, kad motinystė ir didesnis motinų suvokimas gali atverti moteris šioms universalioms dvasinėms idėjoms. Na ir dabar, galite sakyti: „Kodėl aš, Motina Marija, perduodu šį konkretų dvasinį mokymą?“ Na, tai darau dėl to, kad bent jau krikščioniškoje pasaulio dalyje esu žinoma kaip Jėzaus motina. Ir, žinoma, kai esate atviri reinkarnacijai, jūs galbūt esate atviri idėjai, kad aš iš tiesų buvau įsikūnijusi fizine Jėzaus motina prieš 2000 metų, ir nuo to laiko pakilau ir tapau pakylėtąja mokytoja. Na ir dabar, kai mąstote apie esminį žmogiškumą, mes iš esmės sakėme, kad pamatinis žmogiškumas yra teisių pripažinimas, to, kas neturėtų nutikti, ar kas turėtų nutikti vaikams fiziškai, tačiau esminis žmogiškumas yra galimybės, žmonių galimybės, vaiko galimybės. Tad pakėlusi savo, kaip motinos, sąmoningumą, jūs taip pat galite pažvelgti: „Kokios egzistuoja galimybės mano vaikams? Ir kaip galėčiau pagerinti šias galimybes?“ Ir jūs iš tiesų galite pagerinti savo vaikų galimybes padėdami jiems gydyti savo psichologiją. Tačiau ar negalėtumėte padaryti kažko dar daugiau, gerindami savo vaikų galimybes, galbūt netgi paveikdami tai, kokius vaikus turėsite? Yra moterų šiame pasaulyje, kurios galėtų pasimokyti iš mano pavyzdžio.
Jeigu atsitrauktumėte nuo visų detalių, galėtumėte pasakyti vieną dalyką: kad ir ką begalvotumėte apie Jėzų, kad ir ką begalvotumėte apie krikščionybę, jeigu išsilaisvinsite nuo visų įprastinių doktrinų, suvoksite, kad Jėzus buvo išskirtinį potencialą turėjęs vaikas. Jis turėjo išskirtinę galimybę padaryti kažką gyvenime, kas galėtų padaryti didelį poveikį pasauliui, pozityvų poveikį pasauliui. Tad jeigu esate motina, kuri yra šiek tiek labiau prabudusi už vidutinę motiną, argi nenorėtumėte tapti motina vienam ar keletui vaikų, kurie taip pat galėtų turėti galimybę padaryti pozityvų poveikį pasauliui? Ir todėl turėtumėte pasakyti: „Kas galėtų tai atnešti? Kaip galėčiau tapti šio ypatingai apdovanoto vaiko motina, turinčio didelį potencialą?“ Na, jūs turėtumėte daryti tai, ką aš dariau prieš 2000 metų, apie ką, žinoma, šventraščiuose nėra rašoma. Turėtumėte ryžtis dirbti su savimi, ne tik su savo psichologija, nes esmė čia nėra tiesiog išsigydyti psichologines žaizdas ir reakcinius šablonus. Esmė yra vystyti savo psichologiją link aukštesnio žmogiškos psichologijos potencialo. Tai reiškia, naudojant tą terminologiją, kurią naudojame mes, kad turite eiti dvasiniu keliu ir sąmoningai bei apgalvotai siekti pakelti save į aukštesnę sąmonės būseną nei dauguma žmonių vadina norma. Nebuvo taip, kad vidutinė prieš 2000 metų gyvenusi moteris būtų galėjusi pagimdyti Jėzų. Tai būtų buvę katastrofiška tiek pačiai moteriai, tiek Jėzui. Tai turėjo būti moteris, tam tikru laipsniu išrišusi savo psichologiją, ir kas buvo šis išrišimas, šis išrišimo lygmuo?
Na, aš turėjau būti išsprendusi savo psichologiją tiek, kad joje nebūtų jokių blokų, kurie galėtų negatyviai paveikti Jėzų. Turėjau būti išsprendusi savo psichologiją tiek, kad galėčiau būti laisva susikoncentruoti ir susiderinti su Jėzaus potencialu ir ką turiu padaryti, kad šį potencialą palaikyčiau, idant padaryčiau viską, kas yra mano galioje, padėdama jam įgyvendinti šį potencialą. Tai turėjo būti nuspręsta iki man jį pagimdant. Kai kas iš to buvo nuspręsta ankstesniuose gyvenimuose. Yra daug moterų šiame gyvenime, kurios dirbo su savo psichologija ir ankstesniuose gyvenimuose pasiekė tam tikrą išrišimo lygmenį, kuomet šiame gyvenime tai yra jų dangiškojo plano dalis pagimdyti tam tikrą potencialą, aukštesnį potencialą turintį vaiką. Daugelis šių moterų gyvena pasiturinčiose šalyse, tačiau ne jos visos, tad yra didelė grupė šių moterų, kurios sąmoningai to dar nesuvokia, kurios gali patirti persilaužimą ir pradėti sakyti: „Kokiu būdu galėčiau save paruošti pagimdyti tokį vaiką?“
Akivaizdus atsakymas, be savo psichologijos sprendimo, yra kelti savo sąmonę, eiti dvasiniu keliu, pasiekti tašką, kuriame suvoktumėte, ko reikia, kad žmogus sugebėtų kelti savo sąmonę ir tuo būdu atskleisti savo dvasinį potencialą. Yra moterų, kurios gali tai padaryti per ateinantį dešimtmetį, ir yra kitų moterų, kurios tai galės padaryti vėliau. Egzistuoja moterų ratai, kurios palaipsniui gali iki to pakilti. Jūs, kurie jau pakilote iki šio dvasinio potencialo suvokimo, dvasinio augimo potencialo suvokimo, galite išsakyti su tuo susijusius prašymus, ir jūs galite, kai kurie iš jūsų, taip pat siekti padėti kitoms moterims per konsultavimą, terapijas, seminarus, kad ir kas tai būtų, galite padėti joms išpildyti šį potencialą. Tad iš tiesų yra daug dalykų, kurie gali būti daromi. Yra daug, daug dalykų, kurie gali būti daromi per šiuos ateinančius dešimt metų, idant būtų sukurtas šis lūžis, kuomet motinos taptų atviros pažvelgti už šių tradicinių požiūrių, tradicinių įsitikinimų, tradicinių ideologinių sistemų ir kad jos susimąstytų: „Kaip galėčiau pagerinti savo vaikų gyvenimą, kartu, žinoma, pagerindama ir savo pačios gyvenimą? Kaip galėčiau pagerinti savo santykius su savo vaikais, arba savo vaikų santykius vienas su kitu?“
Kiek daug motinų pagimdė savo pirmąjį vaiką ir mėgavosi tam tikrą laiką būdamos vienos su šiuo vaiku, galėdamos skirti visą savo dėmesį šiam vaikui. O tuomet jos pradėjo mąstyti apie antrą vaiką, sakydamos sau: „Ak, šie du vaikai bus toks didelis džiaugsmas vienas kitam, jie galės kartu žaisti, galės vienas kitam padėti.“ Ir štai jūs susilaukiate šio antrojo vaiko, ir dar nespėjo pienas jam nudžiūti nuo lūpų, kaip yra sakoma, kai jis pradeda kovoti su savo broliu ar seserimi, ir štai jūs turite besivaržančius vaikus. Turite šiuos labai gilius konfliktus tarp vaikų.
Ir kaip galite tai suvokti, nežinodami apie reinkarnaciją ir nesuprasdami, kad šios dvi sielos galėjo turėti didelių konfliktų ankstesniame gyvenime, kuriuos atsinešė su savimi, ir nors jos yra broliai ir seserys, jūs galvojate, kad būdami gimę iš tos pačios motinos, būdami toje pačioje šeimoje, jie turėtų mėgti vienas kitą. Na, jie nekenčia vienas kito iš ankstesnių gyvenimų, tad jūs, vėlgi, turite šią situaciją: ar gyvensite su tuo, kol vaikai galiausiai išeis iš namų, o gal mėginsite kažką dėl to padaryti? Ir ką jūs galite dėl to padaryti? Na, galite naudotis psichologiniais įrankiais vaikų psichologijai gydyti, galite naudotis dvasiniais įrankiais jų tarpusavio karmai sudeginti, ir galite siekti išvesti juos į pozityvų kelią, kuriame galėtų išaugti iš šių šablonų, kuriuose atsinešė su savimi iš ankstesnių gyvenimų, kad jie iš esmės galėtų arba išsilaisvinti vienas nuo kito ir nueiti savais keliais, arba galėtų išspręsti savo nesutarimus ir užmegzti konstruktyvus santykius, tačiau bet kuriuo atveju jie taptų laisvi nuo konflikto, kuris galėjo kamuoti juos keletą gyvenimų.
Vėlgi, galite sakyti: „Ką jūs, kaip moteris, galite padaryti, kad užsitikrintumėte, jog neturėtumėte tokių vaikų?“ Na, vėlgi, kelkite savo sąmonę, ar bent jau galite pakelti savo sąmonę, kad jeigu turėsite tokius vaikus, galėsite jiems padėti ir galėsite išvengti reagavimo į juos negatyviu būdu. Tad matote, mano mylimieji, pamatinė žinia, kurią projektuoju į kolektyvinę sąmonę, yra tokia, kad motinystė yra daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Laikas pakilti į aukštesnį motinystės suvokimą. Na ir dabar, žinau, kad kai pasakiau šį ankstesnį sakinį, jūs pamanėte, kad turėjau omenyje, jog motinystė yra daugiau nei atrodo žvelgiant fizinėmis akimis, tačiau taip pat galime sakyti: „Motinystė yra daugiau nei aš matau, tai reiškia, kad ji yra daugiau už motinos savasties jausmą, už motinos „aš“ jausmą.
Motinystė nesisuka apie šį „aš“. Motinystė yra daugiau nei šis aš, ji yra daugiau už mane. Daugelis moterų motinystėje tradiciškai dalyvaudavo iš į save sukoncentruotos perspektyvos. Yra du pagrindiniai būdai, kaip tai vykdavo. Jų nėštumas buvo neplanuotas, jos į jį buvo įmestos, galbūt prieš jas galėjo būti panaudota prievarta, tad jos tampa susikoncentravusios į save jausdamos, mėgindamos susidoroti su situacija, į kurią prievarta buvo įmestos. Arba jos planavo pastoti, nes turėjo kažkokį į save sukoncentruotą troškimą, kokie turėtų būti jų vaikai. Matysite, ir daugelis jūsų užaugote tokioje aplinkoje, kad jūsų motina turėjo labai fiksuotą idėją, kaip jūs turėtumėte gyventi savo gyvenimą, ką turėtumėte daryti ir ko neturėtumėte daryti. Taip yra dėl to, kad jūsų motinai motinystė nebuvo daugiau nei jos aš, jos atskiroji savastis, jos išorinė asmenybė.
Galite matyti, jeigu pažvelgtumėte į tai istoriškai, kad jeigu grįžtumėte į praeitį, net ir šiuolaikinėse demokratijose, pamatytumėte, kad motinos dažnai turėjo stipresnius lūkesčius savo vaikams. Ypač tai galite matyti dukrų atveju. Motinos tradiciškai turėjo didesnių lūkesčių savo dukroms nei sūnums, ir todėl, daugeliu atvejų, savo dukroms suteikdavo mažiau laisvės. Tad matote, kad kai grįžtate į praeitį, turėjote šią situaciją, kurioje jūsų, kaip dukros, gyvenimas buvo įstatytas į tam tikras vėžes ir turėjote pildyti savo motinos lūkesčius, net ir savo platesnės šeimos ir savo kultūros lūkesčius. Tačiau galite matyti, kad pasiturinčiose šalyse, labiau šiuolaikinėse šalyse moterys įgijo ne tik fizinę ar ekonominę laisvę, bet ir didesnę psichologinę laisvę negyventi savo gyvenimo taip, kaip jį gyveno jų motinos ar kaip jų motinos tikėjosi, kad jos gyvens. Daugelis moterų sugebėjo išsilaisvinti nuo šių lūkesčių. Daugelis motinų taip pat susimažino savo tradicinius lūkesčius, ir dėl to atsirado didesnė laisvė šiose pasiturinčiose šalyse.
Tačiau galite nuvykti į kitas šalis, į tokias kaip, vėlgi, musulmoniškos šalys Vidurio Rytuose, bet taip pat į Indiją, Kiniją, daugelį kitų šalių, net ir į Pietų Korėją. Nors ji yra viena iš šiuolaikinių demokratijų, mūsų vertinimu turite šį labai stiprų lūkestį iš tėvų pusės, ypač iš motinų, apie tai, kaip jų vaikai, ypač kaip jų dukterys turėtų gyventi savo gyvenimą, ir moterims šiose šalyse gali būti labai sunku iš to išsilaisvinti. Jūs, vėlgi, galite išsakyti su tuo susijusius prašymus. Ir tai yra dalykas, dėl kurio moterys Vakaruose galėtų ištiesti pagalbos ranką moterims šiose kitose šalyse ir galėtų padėti joms tai įveikti. Jos galėtų padėti joms išaugti iki to taško, kuriame jos galėtų pripažinti savo esminį žmogiškumą ir tarti: „Turiu teisę peržengti savo motinos, savo tėvo, savo visuomenės, savo šeimos lūkesčius ir gyventi savo gyvenimą. Turiu teisę padaryti kažką su savo gyvenimu, ko mano tėvai ir jų karta net nesugebėjo vizualizuoti ar įsivaizduoti. Turiu teisę išvesti visuomenę virš to, ką visuomenė sugeba vizualizuoti ir įsivaizduoti. Tai yra mano aukštesnis žmogiškumas, mano esminis žmogiškumas, mano aukštesnis potencialas.“
Matysite čia, kad yra tiek daug dalykų, kuriuos galima padaryti. Galima rašyti knygas. Daug, daug moterų visose pasaulio dalyse galėtų rašyti knygas apie savo situaciją, apie savo augimo procesą, ką jos perėjo, ką jos turėjo įveikti. Pasiuntinio žmona neseniai perskaitė knygą, parašyta moters iš Saudo Arabijos, kurioje ji rašė, kaip persilaužė per kai kuriuos iš šių tabu. Ji vairavo automobilį, buvo už tai įmesta į kalėjimą, galiausiai turėjo persikelti į kitą šalį, tačiau ji vis tiek aprašo žingsnius, kuriuos perėjo, ir daugelis kitų moterų gali atrasti su tuo sąsajas. Tačiau daugelis moterų pasiturinčioje pasaulio dalyje galėtų rašyti savo istorijas apie tai, ką joms teko patirti savo gyvenime, kaip jos įveikė suvaržymus, įveikė visus tuos dalykus. Tai netgi nebūtinai turi būti knygos. Tai gali būti internetinis dienoraštis. Tai gali būti pasidalinimai internete. Tai gali būti filmai, televizijos serialai. Visokiausi dalykai gali iš to išeiti, nes argi nematote, kas įvyko per šiuos kelis pastaruosius dešimtmečius, kad vis daugiau ir daugiau moterų pradėjo viešai kalbėti, nebūtinai šiomis didelėmis politinėmis, filosofinėmis temomis, nors jos gali daryti ir tai, tačiau jos prakalbo apie savo situaciją, kaip jos įveikė įvairius suvaržymus. Argi nematote, kad tai yra didelis įkvėpimas moterims? Tai yra labai reikalinga!
Turi atsirasti didesnė alternatyva tradiciniams moterų žurnalams, kurie yra ne kas kita kaip propagandos aparatas, skleidžiantis šias tradicines pažiūras į moteris, į moterų vaidmenį, kaip moterys turėtų atrodyti, ką reiškia būti gražia ir seksualiai patrauklia moterimi vyrams, ir visi tie dalykai. Reikalinga tam tikra išraiška, per kurią tikros moterys papasakotų savo tikras istorijas, apie savo tikruosius sunkumus ir kaip jos iš tiesų įveikė savo suvaržymus. Tai galėtų nepaprastai įkvėpti daugelį kitų moterų, ne tik pasiturinčioje pasaulio dalyje, bet ypač kitose pasaulio dalyse, kur moterys galėtų tai perskaityti. Netgi egzistuoja tam tikra vertė tame, kad dabar yra įmanoma žiūrėti televizorių didelėje pasaulio dalyje, ir netgi kai kuriose vargingesnėse šalyse yra moterų, kurios gali sau leisti žiūrėti televizorių. Ir galite sakyti, kad jeigu pažvelgtumėte į kai kuriuos iš šių televizijos serialų apie moteris, kurie buvo sukurti Holivudo isteblišmento, galite sakyti, kad šie televizijos serialai yra visiškai atitrūkę nuo to, kaip moterys gyvena ir kokia yra jų situacija šiose vargingose šalyse, ir tai, žinoma, yra tiesa.
Tačiau vis tiek yra tam tikra vertė moterims šiose vargingose šalyse pamatyti programą per televizorių, ir jos mato, kad yra moterų kitose pasaulio dalyse, kurių gyvenimas yra visiškai kitoks negu jų. Jos turi žymiai geresnes materialias sąlygas. Tiesą sakant, jos turi tokias turtingas materialias sąlygas, kad joms net nereikia skirti laiko dėl jų jaudintis. Jos jaudinasi tik dėl savo vaikinų ir ar jie gavo pakankamai sekso. Tačiau moterys vargingesnėje pasaulio dalyje gali matyti, kad iš tiesų yra įmanoma gyventi tokį gyvenimą, ir tai yra įmanoma šioms moterims, kurios, atvirai kalbant, kaip dažnai galime matyti, nėra ypatingai sofistiškos ar protingos, jos, tiesą sakant, yra savimylos, tai kodėl tuomet tai neturėtų būti įmanoma ir joms, jų pasaulio dalyje?
Būtent dėl to yra vertinga tai skleisti, nors tai ir būtų populiarioji kultūra, kuri nėra labai aukšta, ir visgi tai suteikia kitokią perspektyvą. Tad moterys, kurios dalinasi savo tikromis istorijomis, o ne holivudinėmis, glamūriškomis istorijomis, tos moterys, kurios dalinasi savo tikra istorija, savo tikromis kovomis. Galite sakyti: „Na, aš užaugau labai privilegijuotoje visuomenėje, kurioje tikrai nepatyriau didelio skurdo. Ir šios sąlygos, kuriomis moterims tenka gyventi Saudo Arabijoje, Indijoje ir Bangladeše, kokią gi vertę tai gali joms turėti?“ Tačiau jos vis tiek gali būti įkvėptos fakto, kad ir jūs susidūrėte su tam tikrais suvaržymais, jūs juos įveikėte, ir tai gali jas įkvėpti sakyti: „Na, ar tuomet negalėčiau ir aš įveikti suvaržymų, su kuriais susiduriu, nors tai yra ir kitokie suvaržymai?“
Nes kaip jūs įveikėte savo suvaržymus? Dirbdamos su savimi, su savo psichologija ir, mano mylimieji, galėtume sakyti, kad moteris, kuri gyvena ganėtinai skurdžiomis sąlygomis, kaip ji gali dirbti su savo psichologija? Tačiau realybė yra, kad jeigu turite bazinį psichologijos suvokimą, ką gi jums kainuoja dirbti su savimi? Jums tereikia skirti truputį laiko ten ir šen savo kasdieniame gyvenime. Ir tuomet galite daryti progresą. Tad negalite priimti šio negatyvaus požiūrio, kuris yra paskleistas, kad nėra nieko, ką galėčiau padaryti, arba, kad ir ką bedaryčiau, tai nepadarys jokio poveikio. Turite prisiminti, ką pasakė Buda, kai išėjo iš Nirvanos ir jam iššūkį metė Maros demonai, kad niekas nesugebės suprasti jo mokymo. Jis, kaip jūs visi žinote, atsakė: „Kai kurie supras, kai kuriems tai bus naudinga.“ Kai kuriuos jūs įkvėpsite, ir argi tuomet nėra verta dėl to dalintis?
Be to, jūs kažko išmoksite dalindamiesi, paskleisdami savo istorijas ir matydami, kaip reaguojate į grįžtamąjį ryšį, kurį gaunate. Tai jums suteikia galimybę augti. Jūs galite matyti, kai pažvelgiate į istoriją, pradedant nuo judėjimo už balsavimo teisės moterims suteikimo, nuo moterų išsilaisvinimo judėjimo; galite matyti, kad moterys nebūtų galėjusios pasiekti šio persilaužimo veikdamos individualiai. Jos tai pasiekė susiburdamos drauge, palaikydamos viena kitą, dirbdamos kartu, ne kaip vyrai dirba kartu, bet kaip moterys gali dirbti kartu. Tai jau padarė didžiulį poveikį pasauliui, ir potencialas yra praktiškai beribis tokiam poveikiui, kurį jūs galėtumėte padaryti pasauliui, moterims susibūrus ir dirbant drauge.
Vyrai yra daug labiau linkę koncentruotis į išorę, daug labiau linkę koncentruotis į sąlygas, religiją, politinę priklausomybę, etninę priklausomybę, odos spalvą ir visus tuos dalykus. Moterys turi potencialą pažvelgti už visų šių išorinių dalykų ir užmegzti tarpusavio ryšį širdies lygmenyje, intuityviame lygmenyje, šitaip sukurdamos seseriją, peržengiančią visus išorinius skirstymus. Vyrai negali to padaryti, bent jau artimiausioje ateityje. Moterys gali. Kai kurios iš jūsų jau tai padarėte, daug moterų tai padarė, tačiau egzistuoja potencialas, kad per ateinančius 10 metų šitai persilauš daug didesniu mastu, tai peržengs daug daugiau ribų, nei buvo iki šiol peržengta. Tai yra vienas didžiausių potencialų Sen Žermeno Aukso Amžiaus įkūnijimui.
Žinoma, vyrai taip pat vaidins vaidmenį Aukso Amžiaus įkūnijime, tačiau praktiniuose, kasdieniškuose, žemiškuose reikaluose moterys bus varomąja jėga, arba kitaip neįvyks jokie pokyčiai. Tad ar jūs, ne tik kad vairuosite automobilius Saudo Arabijoje, bet ar būsite pokyčių varomąja jėga Saudo Arabijoje, Irane, Indijoje, Bangladeše, Kinijoje, Danijoje, Švedijoje, Amerikoje, Pietų Amerikoje, Afrikoje, kad ir kur tai būtų? Ar jūs, moterys, būsite varomąja pokyčių jėga? Štai koks yra klausimas, net ir iššūkis, kurį jums metu. Nenoriu, kad jaustumėtės negatyviai dėl jo. Noriu, kad žiūrėtumėte į tai kai į galimybę pasakyti: „Ką aš galiu padaryti? Ką galiu padaryti, kad pagerinčiau savo vaikų gyvenimą?“ Jeigu neturite vaikų arba jie jau yra užaugę: „Ką galiu padaryti, kad pagerinčiau kitų vaikų ir jų motinų gyvenimą? Ką galiu padaryti, kad pagerinčiau moterų visame pasaulyje gyvenimą?“
Yra kažkas, ką galite padaryti. Tai yra dar vienas puolusių būtybių melas, kurį jos visą laiką ant jūsų projektuoja, ir pastebėsite, kad dažnai, jeigu pažvelgsite į save sąžiningai, kad galite išklausyti arba perskaityti vieną iš mūsų diktavimų, ir tuomet jaučiatės pakylėti, galite jausti pakylėjimą, o tuomet, po kurio laiko, ateina ši reakcija: „O, bet nėra nieko, ką galėčiau padaryti. Kas aš tokia? Kas aš manausi esanti? Ką gi galiu padaryti?“ Tačiau jūs galite tarti kartu su Gautama: „Yra kažkas, ką galiu padaryti.“ Ir kad ir ką bedarytumėte, tai yra geriau negu nieko, nes niekas niekada nepakeitė pasaulio, tačiau kažkas, daugelis mažų kažkokių dalykų iš tiesų pakeitė pasaulį ir pakeis pasaulį ateityje. Daugelis pakylėtųjų mokytojų mokinių laukia šio didelio persilaužimo, kada staiga ateis Aukso Amžius. Tačiau Aukso Amžius bus atneštas per daug mažų žingsnelių, per daug nedidelių pokyčių čia ir ten, – štai kas atneš Aukso Amžių. Praėjus 500 metams bus žmonių, kurie vis dar negalvos, kad pasaulis yra Aukso Amžiuje, kadangi jie nebus to suvokę. Šiandien yra žmonių, kurie nepripažino didžiulio progreso, kuris buvo padarytas per praėjusius 500 metų, bent jau kai kuriose pasaulio dalyse, kadangi jie to nesuvokė. Jie nepasikeitė savo protuose. Tačiau galiu jus užtikrinti, kad po 500 metų jūs vargiai beatpažinsite šią planetą, kadangi Aukso Amžius bus iš tiesų įsibėgėjęs link savo aukščiausio potencialo įkūnijimo.
Tad dabar, noriu padėkoti jums už jūsų dėmesį, už jūsų atvirumą būti transliacinėmis stotimis, ir užsklendžiu jus savo motinos širdies meilėje. Dvasine prasme, jūs esate mano vaikai ir aš noriu visko, kas jums yra geriausia. Klausiau savęs, ką galėčiau padaryti, ir šis diktavimas bei daugelis kitų diktavimų yra to išraiška. Mano troškimas yra padėti jums išsilaisvinti ir gyventi didesnės pilnatvės gyvenimą, kadangi žinotumėte vykdantys savo dangiškąjį planą ir savo aukščiausią dvasinį potencialą, nes išsigydėte savo dvasines traumas ir susitaikėte su buvimu Žemėje.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com