Demokratija turi pakilti į aukštesnį Kristaus įžvalgumo lygmenį

Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas per Kim Michaels, 2022 metų birželio 4 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.


AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Sen Žermenas.

Savo kitame šiai konferencijai skirtame mokyme kalbėsiu apie jėgas, kurios siekia sunaikinti arba susilpninti demokratiją. Kad priartintume šią diskusiją prie dabartinės situacijos, pažvelgsime į situaciją su Vladimiru Putinu, ką jis padarė Rusijai ir ką jis mėgino padaryti Vakarams.

Daug žmonių, ypač po to, kai vasarį įvyko invazija, klausė savęs: „Ar Vakarai, ypač Vakarų Europa, padarė klaidą elgdamasi su Putinu ir Rusija taip, kaip elgėsi per praėjusius beveik 20 metų? Ar tai buvo didžiulis apsiskaičiavimas? Ar tai buvo nevykusi politika?“ Šis klausimas iš tiesų neturi paprasto atsakymo ir į jį tikrai negalima atsakyti taip arba ne. Tačiau, žinoma, egzistuoja šioks toks atsakymas į šią situaciją.

Šaltojo Karo pabaiga

Na ir dabar, pirmiausia pripažinkime, kad Šaltojo Karo metais vyko laipsniškas kolektyvinės sąmonės Vakarų Europoje ir Jungtinėse Valstijose kilimas. Taip pat vyko laipsniškas sąmonės kilimas ir Rusijoje, tačiau jis buvo daug lėtesnis. Ir, žinoma, jie iš pat pradžių pradėjo nuo žemesnio lygmens, nes netgi dar prieš Sovietų Sąjungos sukūrimą kolektyvinė sąmonė buvo žemesnė Rusijoje nei Jungtinėse Valstijose ir Vakarų Europos šalyse.

Dėl šio sąmonės augimo ir kilimo Vakarų šalyse atsirado vis didėjantis suvokimas apie Šaltojo Karo situacijos absurdiškumą. Atsirado vis didėjantis suvokimas, kaip tai yra absurdiška, jog turite šiuos du karinius blokus, kurie stovi surėmę ragus, abi pusės turėdamos branduolinius ginklus. Ir todėl bet kokia karinė konfrontacija tarp dviejų pusių turi potencialą eskaluotis į apsikeitimą branduolinių bombų smūgiais, kurios gali sunaikinti visą gyvybę Žemėje. Nesakau, kad apie tai nebuvo jokio suvokimo Sovietų Sąjungoje, tačiau plačioji populiacija apie tai turėjo labai menką suvokimą. Ir tik kai kurie lyderiai tai suvokė – toli gražu ne visi. Vakaruose egzistavo daug platesnis suvokimas tiek tarp populiacijos, tiek tarp lyderių, kokia iš tiesų yra absurdiška ši situacija. Ir dėl to atsirado augantis suvokimas demokratiniuose Vakaruose arba augantis troškimas užbaigti šią situaciją – atvesti pasaulį į tokią vietą, kurioje branduolinio sunaikinimo grėsmė būtų tapusi nereikšminga, net jeigu branduoliniai ginklai niekur nebūtų dingę.

Po Sovietų Sąjungos paleidimo daugelis žmonių Vakaruose lengviau atsiduso ir tarė arba pagalvojo: „Tikėkimės, kad niekada daugiau neturėsime nerimauti dėl branduolinio karo grėsmės.“ Tai, žinoma, įvyko dar prieš Šiaurės Korėjai išvystant branduolinius ginklus. Buvo tik keletas valstybių, ir išskyrus Rusiją, jos iš tiesų neturėjo pakankamai branduolinių ginklų, kad galėtų kelti pasaulinę grėsmę. Buvo visiškai suprantama, kad daugelis žmonių tikėjo, jog planeta tikrai paliko branduolinio karo baimės erą. Galėtume sakyti, kad dėl šio kolektyvinio atodūsio Vakarų šalys įžengė į proto būseną, kurioje jos, tam tikra prasme, suteikė Rusijai laisvę elgtis kaip ši nori. Jie pasakė – nebūtinai atvirai ar viešai – jie tai pasakė savo protuose, jie nusprendė, kad toleruos viską, kad ir ką Rusija bedarys, jei tik tai neišeis už Rusijos sienų.

NATO plėtra

Na ir dabar, žinau, kad kai kurie žmonės Vakaruose ir pačioje Rusijoje sakys: „Tai kodėl tuomet jie leido išsiplėsti NATO?“ Na, visų pirma dėl to, kad niekas iš tuometinės Rusijos lyderių neprieštaravo šiai plėtrai. Galbūt prieštaravimas tam buvo Vladimiro Putino prote, tačiau jis nebuvo pozicijoje garsiai tai išsakyti. Tai yra viena medalio pusė.

Tačiau kita medalio pusė, žinoma, yra ta, kad buvo daug Rytų Europos šalių, kurios buvo arba Sovietų Sąjungos dalimi, arba priklausė Varšuvos paktui. Ir jos iš savo patirties žinojo, kaip greitai viskas gali pasikeisti Rusijoje. Jos žinojo, kokia agresyvi gali būti Rusija. Ir jos žinojo, kokia brutali gali būti Rusija kaip okupuojanti jėga. Neįmanoma to gražiai pasakyti. Jos visa tai patyrė. Vėlgi, galite pažvelgti į Baltijos šalis, kuriose dešimtys tūkstančių žmonių buvo pagrobti, suimti, atimti iš savo šeimų, suvaryti į gyvulinius vagonus ir išvežti į darbo stovyklas Sibire. To neįmanoma paneigti, nebent neigiate Rusijos istoriją, ką jūs, žinoma, galite daryti. Tačiau neįmanoma to paneigti realiame pasaulyje. Tai įvyko, tai buvo brutalu. Tai buvo daroma pažeidinėjant visus tarptautinius įstatymus, tai buvo nusikaltimas prieš žmoniškumą, tačiau tai buvo daroma.

Šios šalys, žinoma, troško pasakyti: „Tai daugiau negali pasikartoti. Mes daugiau niekada nebenorėsime būti valdomi ar okupuoti Rusijos ir taškas.“ Būtent dėl to kai kurios iš šių šalių dėjo nuoširdžias ir labai dideles pastangas, kad galėtų tapti NATO ir ES narėmis. Ir viso to, žinoma, varomoji jėga iš dalies buvo troškimas pakelti savo populiacijos pragyvenimo lygį. Tačiau ypač kas liečia NATO, buvo akivaizdu, kad jie nenori dar kartą būti okupuoti Rusijos ar per prievartą Rusijos priversti prisijungti prie taip vadinamo gynybinio aljanso. Būtent dėl to buvo leista tam įvykti.

Taip pat Rusijos lyderiai – bent jau kai kurie Rusijos lyderiai – išreiškė tam tikrą sąmonę, kad jie nori, jog pasaulis jaustųsi saugus, kad jiems daugiau niekada nereikėtų jausti grėsmės iš Rusijos. Buvo tam tikras judėjimas Rusijoje tarp kai kurių lyderių, tarp daugelio intelektualų ir netgi tarp kai kurių paprastų žmonių, kurie norėjo naujos eros, kurioje Rusija, kaip jau keletą kartų buvo minėta, galėtų atrasti sau vietą kaip lygi su lygiais tarp kitų šalių. Buvo nuoširdžiai stengiamasi ir norima paversti tai realybe. Todėl Vakarų šalys nejautė, jog Rusijai galėtų kelti kažkokių problemų NATO plėtra, kadangi Vakarų šalys NATO visada laikė grynai gynybiniu aljansu. O jeigu jūsų niekas nepuola, tai kokia tuomet yra rizika turėti gynybinį aljansą? Ir, žinoma, naujieji NATO nariai taip pat tai laikė gynybiniu aljansu. Tai buvo apsidraudimo politika tuo atveju, jeigu kartais situacija Rusijoje pasikeistų ir rusai vėl pradėtų demonstruoti agresiją prieš savo kaimynus. Baltijos šalys neturėjo visiškai jokio troškimo eiti ir užkariauti Rusijos. Šio troškimo užkariauti Rusiją taip pat nebuvo nei Vakarų šalyse, nei Jungtinėse Valstijose.

Žinau, kad daugelis žmonių Rusijoje tuo abejos, daugelis tai neigs. Tačiau realybė yra tokia, kad jokia šalis už Rusijos ribų niekada rimtai nemąstė apie Rusijos užkariavimą nuo Hitlerio laikų. Net ir Vokietijos šalis apie tai nemąstė, tai sumąstė Hitleris. Tačiau nuo to laiko niekas rimtai nemąstė užkariauti Rusijos dėl įvairių priežasčių, pagrinde dėl Rusijos dydžio. NATO yra, ir visada buvo, gynybinis aljansas.

Prarasta galimybė įstatyti Sovietų Rusiją į pastovų aukštyn vedantį kelią

Na ir dabar, jeigu ši situacija būtų toliau tęsusis, jeigu šis vystymasis Rusijoje būtų toliau tęsęsis, Rusija šiandien jau būtų buvusi šiuolaikine demokratine šalimi, kurios plačiosios populiacijos pragyvenimo lygis būtų buvęs toks pat kaip kai kuriose Rytų Europos šalyse, priklausiusiose Varšuvos paktui. Būtų egzistavusi žodžio ir spaudos laisvė. Būtų egzistavęs palankus klimatas verslui, kuris nebūtų sukoncentruotas vien į gamtinius išteklius, siekiant greito pasipelnymo. Nebūtų buvę oligarchų, kadangi demokratiškesnėje Rusijoje nebūtų buvę leista nedideliam elitui susigrobti visą už gamtinius išteklius gautą turtą, nesuteikiant jokios naudos plačiajai populiacijai. Tad tai, ką čia matote, yra, kad realybėje, realiame pasaulyje, nebuvo jokio priešiškumo iš Vakarų prieš Rusiją. Buvo palengvėjimo atodūsis: „Galbūt mums nebereikės jaudintis dėl karo grėsmės iš Rusijos, tame tarpe ir branduolinio karo.“ Buvo troškimas pamatyti Rusiją klestint ir tampant pasiturinčia šalimi, kurios populiacija turėtų gerą pragyvenimo lygį. Žinoma, galite rasti keletą išimčių, tačiau tokia buvo bendra Vakarų sąmonė. Ir kaip sakiau, tai paskatino Vakarus išvystyti požiūrį, kad jie labai tolerantiškai žiūrės į Rusiją ir Rusijos politiką.

(Naujoji) senoji gvardija ir Vladimiro Putino iškilimas į valdžią

Na, o tada įvyksta šis dramatiškas pokytis ir Vladimiras Putinas iškyla į valdžią. Ir tai, žinoma, nebuvo vien Putinas. Tai taip pat buvo senoji gvardija iš Sovietų Sąjungos, kurie Sovietų Sąjungos laikais neturėjo aukštų vadovaujančių postų. Jie, taip sakant, buvo naujoji karta, kuri buvo pakeliui į sovietinės hierarchijos viršūnę ir turėjo ambicijų prasiskinti kelią iki pačios viršūnės, kad galėtų kontroliuoti Sovietų Sąjungą. Putinas buvo vienas iš tų žmonių. Ši senoji gvardija, kaip sakiau, neužėmė aukštų vadovaujančių postų Sovietų Sąjungos egzistavimo metais. Tai yra svarbu, kadangi jie nežinojo ir nesuprato situacijos, su kuria susidūrė aukščiausi lyderiai. Tai, tam tikra prasme, yra suprantama, kadangi Sovietų Sąjunga buvo griežtai hierarchinė visuomenė, kurioje mažai buvo dalinamasi informacija iš aukščiausių sluoksnių žemyn. Tad jie iš tiesų negalėjo to žinoti.

Tačiau problema čia buvo ta, kad nors Gorbačiovas ir jo aplinkos žmonės bent jau turėjo tam tikrą ekonominių realijų, su kuriomis Sovietų Sąjunga susidūrė XX-ojo amžiaus devintajame dešimtmetyje, supratimą, Putinas ir jo karta apie tai neturėjo praktiškai jokio supratimo. Jie nesuprato, kad Sovietų Sąjunga tiesiog pasiekė savo galiojimo datą. Sovietų Sąjunga nebuvo tvari, ne tik dėl to, kaip ji buvo tvarkoma, bet ir dėl likusio pasaulio vystymosi tempų, tame tarpe ir kylančios kolektyvinės sąmonės. Realybė yra tokia, kad Gorbačiovas, Jelcinas ir daugelis kitų aukščiausių lyderių suprato, kad Sovietų Sąjunga priėjo liepto galą, ir jie suprato bent kai kurias iš priežasčių kodėl. Todėl jie nusprendė, kai kurie nenoriai, bet nusprendė, kad atėjo laikas įvesti Rusiją į naują Rusijos visuomenės tobulinimo fazę, kadangi suvokė, jog jeigu nieko nedarys, Rusijos ekonomika – sovietinė ekonomika – sugrius ir Rusija žlugs. Jie suvokė realybę, tačiau Putinas ir jo karta nesuvokė šios realybės.

Todėl jie nusprendė, kad senoji gvardija padarė klaidą paleisdama Sovietų Sąjungą. Jie vis dar tebebuvo naivioje fantazijų būsenoje, kurioje manė, kad Sovietų Sąjunga galėjo būti išsaugota neribotą laiką, jei tik jie nebūtų jos sugriovę. Jie manė, kad tai buvo klaida. Ir kai kurie manė, kad tai iš dalies buvo padaryta dėl Vakarų spaudimo. Tačiau pagrinde tai buvo padaryta ne dėl spaudimo iš Vakarų – pagrinde tai buvo padaryta dėl to, kad sovietinė sistema tiesiog nebegalėjo daugiau būti lopoma. Tai buvo sistematiška problema, kuri negalėjo būti sutaisyta. To tiesiog nebuvo galima sutaisyti.

Oligarchų amžius

Ir tuomet praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir šio amžiaus pačioje pradžioje atsirado grupė žmonių, kurie pamažu įvairiomis manipuliacijomis prasiskynė kelią į aukštesnes Rusijos visuomenės pozicijas. O tuomet, kai Putinui buvo suteikta valdžia, jie pamatė savo šansą įgyti dar daugiau kontrolės. Jie pradėjo stabdyti demokratizacijos procesą. Tačiau netgi dar svarbiau – jie pradėjo stabdyti Rusijos ekonomikos išlaisvinimą – Rusijos ekonomikos liberalizavimą, kurioje visi galėtų pradėti verslą, kurioje turtu būtų lygiau dalinamasi su plačiąja populiacija. Jie pradėjo apgręžti šį procesą, šitaip sukurdami oligarchų amžių.

O tai iš esmės reiškia, kad dabar jūs Rusijoje turėjote tokią visuomenę, apie kurią monopolininkai kapitalistai Vakaruose galėjo tik pasvajoti – visuomenę, kurioje nedidelė grupelė kapitalistų, nes būtent tai jie ir yra, įgijo beveik absoliučią ekonomikos kontrolę. Jie kontroliavo gamtinius išteklius, bet taip pat kontroliavo didžiąsias kompanijas, valstybės valdomas kompanijas, kurias jiems buvo leista privatizuoti. Jie galėjo generuoti milžinišką turtą, kuris buvo sukoncentruotas jų rankose.

Na ir dabar, žinoma, būtent Putinas leido visam tam įvykti, bet ką jis gavo mainais? Jų politinę ištikimybę, jų paramą, tad jie gavo pinigus, Putinas gavo valdžią, o jo aplinkos žmonės taip pat gavo valdžią ir tai tikrai nebuvo jungtuvės danguje. Tad čia matėte, kaip procesas, per kurį Rusija būtų galėjusi tapti šiuolaikine pasiturinčia šalimi, buvo apgręžtas. Ir, žinoma, nebuvo taip, kad Rusijos žmonės to nepastebėjo. Tačiau jie nebuvo pakankamai sąmoningi ir pakankamai stiprūs tam pasipriešinti. Norėdamas tai pateisinti, norėdamas sunaikinti bet kokią opoziciją, Putinas pradėjo žodžio laisvės suvaržymo kampaniją, pradėdamas taikyti represijas prieš protestuojančius žmones ir iš esmės sunaikindamas bet kokį pasipriešinimą savo valdymui. Na ir dabar, galite paklausti: „Kodėl buvo leista tam įvykti, jeigu likęs pasaulis pakilo aukščiau?“

Laisvės išmainymas į saugumą

Na, tai buvo leista, nes kaip ši antroji karta, Putino karta manė, kad buvo klaida paleisti Sovietų Sąjungą, lygiai taip pat ir didelė dalis Rusijos žmonių manė, kad tai buvo klaida. Jie taip pat nesuprato ekonomikos realijų. Ir jie visą savo gyvenimą nugyveno Sovietų Sąjungoje. Jie taip prie jos įprato, jiems išsivystė tokia didelė priklausomybė prie vargano pragyvenimo lygio, kurį turėjo ir kuris, jų manymu, niekada iš jų negalėtų būti atimtas. Jie suvokė, kad neturi labai aukšto pragyvenimo lygio, tačiau manė, kad situacija niekada negalėtų pablogėti.

Tačiau Gorbačiovas, Jelcinas ir kiti lyderiai labai aiškiai devintojo dešimtmečio pabaigoje matė, kad situacija iš tiesų gali pablogėti, ji gali pasiekti tašką, kuriame valstybė nebeįstengtų mokėti žmonėms pensijų. Jie nebeturėtų pinigų mokėti kariuomenei, viešojo sektoriaus darbuotojams ir taip toliau. Jie iš tiesų matė, kad visa tai gali pablogėti. Tačiau buvo žmonių, kurie manė, kad yra nusipelnę gyventi visą savo likusį gyvenimą su tuo pragyvenimo lygiu, kurį turėjo Sovietų Sąjungoje, o taip pat su ta darbo situacija, kurią turėjo Sovietų Sąjungoje, kuomet daugeliui jų iš tiesų nereikėjo sunkiai dirbti, jie už nieką nenešė atsakomybės. Jie manė, kad galės toliau taip gyventi visą savo likusį gyvenimą.

O dabar staiga ekonomika pasikeitė. Jie manė, kad ji pablogėjo. Dabar jiems iš tiesų teko dirbti, kad galėtų gauti atlyginimą. Ir daugelis žmonių to nekentė. Ir jeigu aukštyn vedančiam judėjimui būtų buvę leista tęstis, daugelis palaipsniui būtų su tuo susitaikę, nes būtų pamatę, kad iš tiesų galime turėti geresnį gyvenimą nei turėjome Sovietų Sąjungoje. Tačiau nutiko taip, kad tam nebuvo leista įvykti dėl šio ekonomikos suvaržymo. Ir todėl daugelis ypač vyresnių žmonių priėmė tai, ką Putinas iš esmės pasakė, jog buvo klaida paleisti Sovietų Sąjungą, kad sovietmečiu viskas buvo geriau ir Rusija turėtų grįžti į tuos laikus. Ir jie neturėjo, kaip jau anksčiau sakėme, stiprios laisvės liepsnos, tad jie tiesiog tai priėmė.

Mainais į jausmą, kad viskas grįžo į senus gerus laikus, jie gavo saugumą. Ir jie žinojo ką turi, nors tai, ką turėjo, nebuvo labai daug. Tad čia matote populiaciją, didžiąją jos dalį, kuri iš esmės laisvę išmainė į saugumą. Atsakomybę – į laisvę nuo atsakomybės. Laisvė nuo atsakomybės, žinoma, nėra laisvė, bet rusai, dauguma jų, nesugebėjo to matyti. Tad čia turite situaciją, kurioje Rusija pradėjo eiti atgal. Ir čia, žinoma, reikalingas šiek tiek platesnis paaiškinimas, nes dėl milžiniškų turtų, kurie buvo sugeneruoti iš gamtinių išteklių, iš naftos ir dujų, eksportuojamų į Vakarus, bendras ekonomikos lygis buvo pakeltas aukštyn.

Atsirado žmonių, kurie pradėjo turtingėti. Ir taip pat atsirado nedidelė vidurinė klasė, kurie taip pat, dėka savo darbų ir išsilavinimo tapo turtingesni, kadangi, žinoma, oligarchas gali tenai sėdėti ir pelnytis iš naftos išgavimo Sibire, tačiau jis pats tenai nevažiuos ir nepradės gręžti gręžinių ir statyti vamzdžių. Jam reikia žmonių, kurie šį darbą darytų už jį. Ir jie taip pat šiek tiek padidino pragyvenimo lygį, ne tiek, kiek tai būtų buvę galima padaryti, bet jie jį šiek tiek padidino. Tačiau nepaisant turto padidėjimo žmonių tarpe, didžiosios populiacijos dalies ekonomika iš tiesų nepagerėjo. Pragyvenimo lygis nepaaugo, daugelio žmonių gyvenimo sąlygos nepagerėjo, matote, kiek daug žmonių vis dar tebegyvena senuose namuose be elektros, tekančio vandens, tualetų. Jie vis dar tebegyvena sovietmečiu statytuose pastatuose ir taip toliau.

Vakarų požiūris į Putino Rusiją

Tad čia matote didžiulį iššvaistytą potencialą. Matydami, kur Rusija yra šiandien, lyginant su tuo, kur ji būtų galėjusi būti, jeigu aukštyn kylantis judėjimas būtų tęsęsis, egzistuoja didžiulis skirtumas. Toks skirtumas, kurio dauguma rusų net nepajėgia suvokti, nes dauguma rusų niekada nebuvo už Rusijos ribų, jie nematė, kaip žmonės gyvena Europoje. Visa tai, žinoma, buvo Rusijos viduje. O Vakarų šalys tuomet nusprendė, jog leis, kad tai ir liktų Rusijos viduje. Jos nusprendė leisti Putinui daryti tai, ką jis daro, nes manė, kad na, mes perkame naftą ir dujas, tad Rusijos ekonomika privalo kažkaip gerėti. Ir gerėjimas turi vis plačiau sklisti, kad vis daugiau ir daugiau žmonių įgytų aukštesnį pragyvenimo lygį, o kai pakankamai žmonių galės pamatyti, ką jie gali turėti, jie nebenorės grįžti atgal. Egzistuos limitas, ką Rusijos žmonės leis Putinui daryti, jie neleis pernelyg suvaržyti visuomenės, nes norės toliau gerinti savo pragyvenimo lygį. Būtent taip manė daugelis Vakaruose.

Taip pat buvo priimtas sprendimas, kad nepaisant to, ką daro Putinas, ir nepaisant to, ką Putinas sako, jie mėgins bendradarbiauti su Putino Rusija, ir tuo ypač pasižymėjo Obamos administracija su savo taip vadinamu restarto mygtuku, kuriuo ji norėjo restartuoti santykius.

Fundamentalus pokytis demokratinių šalių sąmonėje

Na ir dabar, žinoma, galite pažvelgę atgal paklausti: „Ar tai buvo klaida?“ Vėlgi, negalime į tai atsakyti taip arba ne. Galime tik pasakyti, kad tai yra vienas iš demokratijos pavojų. Ir visa situacija, įskaitant, žinoma, ir dabartinę situaciją, išryškina vieną iš demokratijos pavojų. Ir tai tiesiog yra štai kas. Paimate Jėzaus pasakytus žodžius: „Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų.“ Tai yra fundamentalus sąmonės pokytis. Beveik galėtume palyginti tai su kitais Jėzaus pasakytais žodžiais: „Palikite mirusiems laidoti savo numirėlius. Jeigu nesiryšite prarasti gyvybės dėl manęs, negalėsite rasti amžinojo gyvenimo.“

Tad tuo jis norėjo pasakyti, kad egzistuoja tam tikra sąmonės būsena, Petro sąmonė, antikristo sąmonė, šio pasaulio princas, kuri negalės jūsų atvesti į dangų. Ji niekada jūsų neatves į dangų, kol būsite toje sąmonės būsenoje. Jis tai vadino dvasinės mirties būsena, ir taip yra dėl to, kad joje būdami neturite savyje Kristaus gyvybės. Negalite įžengti į dangų toje sąmonės būsenoje.

Ką turite padaryti, kad galėtumėte įžengti į kelią link Kristiškumo, kuris jus gali atvesti į dangų, į išganymą, ar kad ir kuo norėtumėte tai vadinti, į Kristaus sąmonę, kaip mes tai pavadinome? Ką turite padaryti? Na, turite leisti senajai savasčiai mirti ir atgimti į naują savastį. Yra daug, daug žmonių, daug daugiau nei yra dvasiniame kelyje, milijonai krikščionių, kurie, per laiką nuo tada, kai Jėzus vaikščiojo Žeme, iki šiandien, patyrė sąmonės transformaciją, leisdami senajai savasčiai, tai mirties sąmonei mirti, atgimdami į šią būseną, kurioje jiems net mintis į galvą neateitų žeisti kitų žmonių.

Ir kai įžengiate į šią sąmonės būseną jūs pereinate į fazę, kuri, galėtume sakyti, yra tam tikra euforijos arba naivumo fazė, kuomet pamirštate, ką reiškė būti senoje sąmonės būsenoje. Pamirštate, kaip jausdavote grėsmę iš kitų žmonių, kaip galėjote jausti tam tikrą pyktį, priešiškumą kitiems žmonėms. Ir esate linkę pamiršti, ar bent jau norite pamiršti, kad yra žmonių, kurie, tiesą sakant, visada buvo agresyvesni nei jūs kada nors buvote, net ir iki jūsų šios transformacijos.

Na ir dabar, yra akivaizdu, kad kiekvienas turi potencialą patirti šią transformaciją. Tačiau daugeliui žmonių tai nebus, ką jie galės padaryti trumpalaikėje perspektyvoje. Yra daug žmonių, ir tiesiog grįžkime prieš 2000 metų, tais laikais Žemėje buvo daug žmonių, kurie buvo taip stipriai įsitvirtinę dualistinėje sąmonėje, atskirties sąmonėje, kad net nesusimąstydami darydavo blogį kitiems žmonėms. Jie nebuvo tokie blogi kaip puolusios būtybės, tačiau jiems nekilo jokių problemų sekti puolusiomis būtybėmis ir žudyti kitos šalies žmones, prievartauti jų moteris, žudyti jų vaikus, deginti jų miestus, plėšti jų miestus. Jie nejautė jokios sąžinės graužaties tai darydami.

Tais laikais buvo žmonių, kurie turėjo agresyvias intencijas, ir tuomet taip pat buvo žmonių, kurie vis dar tebebuvo mirties sąmonėje, tačiau jie buvo įveikę agresyvias intencijas. Ir būtent šie žmonės galėjo patirti transformaciją ir atgimti Kristuje į aukštesnį tapatumo jausmą, kuriame jie net nebūtų turėję troškimo ar minčių žeisti kitus žmones.

Euforijos fazės pabaiga

Tai yra fazė. Jeigu šiuo metu pažvelgtumėte į praeitį, į praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį ir šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, pamatytumėte, kad dauguma žmonių Vakaruose buvo šioje fazėje. Jie jautė, kad dabar mums nebereikia nerimauti dėl Rusijos agresijos prieš mus. Todėl mums visiškai nebereikia nerimauti dėl Rusijos. Mes nejaučiame jokių agresyvių jausmų Rusijai, tad tiesiog galime jiems duoti laiko vystytis savo tempu, pirkti iš jų ir, reikia tikėtis, padėti jiems pagerinti savo ekonomiką ir taip toliau.

Na ir dabar, žinoma, šiai nekaltumo būsenai buvo mestas didelis iššūkis 2001 metų rugsėjo 11-ąją, kai buvo užpulti Dvynių Bokštai JAV. Staiga Vakarų nekaltumas, kad Šaltasis Karas baigėsi ir mes judame į ramybės ir klestėjimo laikus, buvo sudaužytas. Bet kas jį sudaužė? Na, tai padarė musulmonų teroristai. Staiga Vakarų intencija buvo nukreipta spręsti šią problemą, tai, ką jie matė kaip blogį. Ir buvo šis troškimas: pamirškime apie Rusiją kaip apie problemą. Ir taip turime pakankamai problemų. Susikoncentruokime į musulmonų terorizmą. Su Rusija iš esmės yra viskas gerai, jie juda į priekį ir mums nereikia dėl jų nerimauti.

O tuomet atėjo momentas, kai baigėsi Bušo administracija JAV, kuomet žmonės tiek JAV, tiek Europoje buvo pavargę nuo karo. Jie pavargo nuo Irako ir Afganistano, jie pavargo nuo didžiulių išlaidų. Ir jie tikėjosi, kad bus galima pereiti į naują erą, jie turėjo didelių vilčių, susijusių su Barako Obamos tapimu prezidentu. Egzistavo viltis, kad tai bus nauja era, tiek Jungtinėms Valstijoms, tiek Europai. Buvo šis troškimas sakyti: „Na, mes patyrėme, kad Putinas pasidarė agresyvesnis, jo retorika pasidarė agresyvesnė. Bet galbūt galėtume apeliuoti į jo gerąją pusę. Galbūt galėtume restartuoti savo santykius.“ Buvo keletas balsų, kurie pasisakė prieš šią kryptį. Tačiau visumoje egzistavo šis pojūtis, kad judėkime į priekį, mėginkime judėti į priekį.

Leidimas sau abejoti

Vėlgi, Rusijai beveik buvo uždegta žalia šviesa su šia didele tolerancija iš Vakarų. Ir taip buvo, vėlgi, dėl to, kad Vakarai vis dar vylėsi, kad Šaltasis Karas baigėsi, kad Rusija nebekels pavojaus ir galės būti išvystyti kitokie santykiai. Tam, žinoma, buvo mestas didelis iššūkis 2014 metais, kai Putinas įsiveržė į Krymą. Ir vis dėlto, Krymas nebuvo pakankamai didelis šokas, kad sugriautų šią aklavietę. Galėtume sakyti, kad iki 2014 metų Vakarai leido sau abejoti Rusijos ketinimais, jie leido sau abejoti Putino ketinimais.

Na ir dabar, Putinas vienoje iš savo kalbų prieš invaziją į Ukrainą skundėsi, kad Vakarai jo negirdi. Ir tai, tam tikra prasme, buvo tikra tiesa. Vakarai nenorėjo girdėti jo agresyvios retorikos, kurią jis pradėjo jau labai anksti, jie norėjo juo abejoti, kad jis tikrai nemano daryti to, apie ką kalba, kad jis tikrai negali norėti atsukti laiko atgal ir atkurti Sovietų Sąjungos. Nes jis gi tikrai nori toliau turėti šiuos turtus, kuriais mėgavosi bent jau nedidelis elitas Rusijoje. Tad šios abejonės net ir po Krymo įvykių tęsėsi toliau, Vakarai iš tiesų nenorėjo keisti politikos Rusijos atžvilgiu, jie vis dar tikėjosi, kad Rusija pamažu taps vakarietiška, šiuolaikine šalimi. Ir tai būtų galėję tęstis beveik neribotą laiką.

Putinas, tam tikra prasme, buvo labai geroje pozicijoje šiuos kelis pastaruosius metus, jis turėjo beveik absoliučią Rusijos visuomenės kontrolę. Jis aplink save surinko žmones, kurie jam buvo ištikimi, nors jo ir nemėgo, nors jam ir nepritarė. Tačiau jie buvo pakankamai ambicingi trokšti valdžios, kurią jis galėjo jiems duoti. Ir jie jam buvo ištikimi tol, kol jis juos laikė valdžioje. Jis taip pat turėjo oligarchus, kurie jam buvo ištikimi tol, kol jis jiems leido užimti tą privilegijuotą poziciją, kad jie galėtų uždirbti vis daugiau ir daugiau pinigų, nors dauguma jų uždirbo daugiau pinigų, nei būtų galėję išleisti per visą šį likusį gyvenimą ar per 10 kitų gyvenimų.

Tad egzistavo tam tikras status quo. Panašiai vyksta, kai paimate vandens stiklinę ir labai lėtai pilate vandenį, kol galiausiai susidaro vandens pūslė virš stiklinės krašto dėl paviršiaus įtempio. Niekas jo nesudrumsčia, tad vanduo, kuris jau yra iškilęs virš stiklinės krašto, neišbėga. Ir Putinas galėjo laikyti šią būseną, nes ko gi daugiau jis galėjo norėti? Ko gi daugiau jis norėjo? Jis galėjo laikyti tą būseną neribotą laiką. Mėgaudamasis visa šia savo turima valdžia, visu tuo prestižu. O oligarchai būtų galėję išsaugoti savo pinigus ir taip toliau. Jis, žinoma, manė, kad tai galės tęstis neribotą laiką, kadangi, visų pirma, galvojo, jog Vakarai yra silpni. Vakarai nenorės apversti karučio, nenorės pakeisti status quo. O Ukraina yra silpna, ji tiesiog ims ir pasiduos, mes tiesiog galėsime atvaryti tankus ir užimti visą šalį. Ir jie mus pasitiks su gėlėmis. Nes ukrainiečiai iš tiesų nėra ukrainiečiai. Jie yra rusai.

Pokytis Putino prote

Jis padarė ką padarė. Nekomentuosiu, kas tiksliai vyko jo galvoje, nors, žinoma, puikiai sugebu tai nuskaityti. Tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad tai, kas įvyko, buvo neišvengiama. Klausimas buvo, ne ar tai įvyks, klausimas tebuvo kada? Na, žinoma, buvo dar ir kitas dalykas, Putinas galėjo mirti iki kol būtų tam pasiryžęs. Tačiau visais kitais atvejais tai tebuvo laiko klausimas.

Kodėl taip yra? Ką mes sakėme apie Hitlerį? Priežastis, dėl kurios Hitleris pradėjo savo Europos užkariavimą, buvo jo mąstyme. Ir, žinoma, būtent šis mąstymas privertė jį atsikąsti daugiau nei sugebėjo praryti, tad jo pralaimėjimas buvo garantuotas nuo pat pradžių. Tačiau Hitlerį tai privertė daryti labai paprastas mechanizmas. Hitleriui niekada nieko nebuvo gana. Ir būtent toks pokytis įvyko Putinui. Nebuvo taip, kad jis visada tai turėjo, tiesą sakant, Hitleris taip pat ne visada tai turėjo. Tačiau atėjo toks momentas per pastaruosius dvejus trejus metus Putino prote, kuomet savo prote jis patyrė pokytį, iš dalies dėl to, kad suvokė, jog jo laikas įsikūnijime yra ribotas. Tačiau taip pat ir dėl to, kad pasiekė tašką, kurį pasiekia visi diktatoriai, jausdami, kad nors turi visą šią valdžią, jiems to nėra gana. Jie nėra pakankamai gerbiami, jų nėra bijoma, jų nėra klausomasi. Putinui atėjo šis momentas, kuomet jis, nors turėjo labai gerą situaciją, to tiesiog nebebuvo gana. Jam to nebuvo gana.

Jis norėjo padaryti kažką istoriško, kažką epiškai svarbaus dėl Rusijos, kaip jis tai suprato, sugrąžindamas Rusiją į šią pačią svarbiausią poziciją, kurią, jo prote, Rusija turėjo Sovietų Sąjungos laikais, kai jos visi bijojo, ją gerbė ir taip toliau. Visa tai, žinoma, yra paremta klaidingu supratimu. Rusijos Sovietiniais laikais niekas negerbė laisvame demokratiniame pasaulyje. Jos iš tiesų netgi nebuvo bijoma. Tačiau Putinas manė, kad taip buvo, ir jis norėjo tos pagarbos sau. Nes jam nebuvo gana to, ką turėjo.

Prie šios temos netrukus dar grįšiu. Tačiau noriu grįžti prie klausimo: ar Vakarai padarė kolosalią klaidą, ar jie apsiskaičiavo, neteisingai įvertino situaciją? Ar jie visiškai suklydo dėl Putino? Vėlgi, atsakymas yra taip ir ne. Kol Putinas nebuvo patyręs to pokyčio, apie kurį kalbėjau, Vakarai ne visiškai dėl jo klydo. Galite grįžti prie kai kurių jo kalbų ir matyti, kad visos tendencijos tenai buvo. Tačiau daugelis Vakaruose manė, kad jis nesiryš visu tuo rizikuoti. Jis nesiryš savęs ar Rusijos įstumti į situaciją, kurioje būtų viskas arba nieko, iš kurios nebūtų kelio atgal, kurioje tebūtų pergalė arba pralaimėjimas. Viso to nebuvo iki kelių pastarųjų metų.

Ar Vakarai klydo dėl Rusijos?

Ar jie suklydo dėl Putino? Na, vėlgi, ką sakiau apie demokratines šalis? Ką kalbėjome apie pokytį, kuris įvyksta, kai įžengiate į mąstymą, kad nenorite žeisti kitų žmonių? Jūs įžengiate į šį truputį naivų etapą, kuriame negalite iki galo įsivaizduoti, jog kiti žmonės galėtų norėti jus sužeisti. Todėl nesugebate matyti, kad vis dar tebėra daug žmonių šioje planetoje, kurie nori žeisti kitus, kurie yra pasiruošę žeisti kitus, kurie mano, kad jiems yra naudinga žeisti kitus. Netgi yra tokių, kurie nori žeisti kitus tam, kad įgytų valdžią. Netgi yra tokių, kurie nori žeisti kitus vien tam, kad sukurtų chaosą.

Vėlgi, tai yra žemesnės Kristiškumo pakopos, kuomet jūs iš tiesų negalite pakelti susidūrimo su blogiu, negalite iš tiesų įsivaizduoti, koks yra blogis. Manote, jog dėl to, kad jūs pasikeitėte, kiti žmonės taip pat bus pasikeitę. Ar bent jau norės pasikeisti, jei tik jiems suteiksite šansą. Todėl demokratinės šalys jautė pareigą – dėl savo krikščioniškų įsitikinimų, dėl savo humanistinių įsitikinimų, dėl savo politinių įsitikinimų – jos jautė pareigą suteikti Rusijai šansą. Suteikti Rusijai šansą augti ir, taip sakant, normalizuotis. Galite žvelgdami atgal į tai sakyti, jog tai buvo naivu, tai buvo apsiskaičiavimas. Tačiau kita vertus, aš į tai žiūriu iš grynai pragmatiško požiūrio taško ir sakau: O ką gi daugiau Vakarų šalys galėjo padaryti? Ką gi daugiau galėjo padaryti demokratinis pasaulis? Na taip, jie galėjo kažką padaryti. Tačiau atsižvelgiant į tą sąmonės būseną, kurioje buvo tuo metu, ką gi daugiau jie būtų galėję padaryti?

Pakylėtoji perspektyva į pokyčius Žemėje

Mes, žinoma, galime sakyti, kad, na, Vakarai galėjo būti aukštesnėje sąmonės būsenoje ir galėjo būti išvystę aukštesnį Kristiškumą. Tikra tiesa, tačiau jie to nepadarė, ir mes, pakylėtieji mokytojai, matėme daug dalykų Žemėje. Aš pakilau vos prieš kelis šimtus metų, tačiau nuolatos bendrauju su pakylėtaisiais mokytojais, kurie pakilo prieš tūkstančius metų. Netgi yra kosminių būtybių, buvusių kitose planetose, kurios buvo tokios pat tamsios kaip Žemė, su kuriomis aš bendrauju. Į viską žvelgiu iš daug ilgesnės perspektyvos nei dauguma žmonių, ir mes Žemės planetą laikome sąmonės kėlimo mokykla, tai vyksta labai laipsniškai. Ji tai kyla, tai leidžiasi, kartais vyksta progresas, kitais kartais ji eina atgal. Ir mes tiesiog sakome, kad kol bendroje sumoje matysime progresą aukštyn, dirbsime su šia planeta. Ir mes iš tiesų matėme bendrą progresą aukštyn, ne tokį didelį kaip norėtume, ir visgi mes jį matėme. Būtent dėl to mes toliau dirbame su Žeme.

Priėmę šią ilgalaikę perspektyvą, mes išmokome nefiksuoti savo proto į specifinį rezultatą, kuris turi būti pasiektas konkrečiu laiku. O kai tas specifinis rezultatas nėra pasiektas, mes nepasiduodame nusivylimui, nekaltiname žmonių. Tiesiog priimame situaciją tokią, kokia ji yra. Ir tuomet sakome: kaip galėtume iš čia judėti toliau? Koks yra kitas žingsnis? Ką galėtume padaryti dėl žmonių? Kam jie yra atviri?

Apsiskaičiavimų ir iliuzijų burbulo susprogdinimas

Situacija iš tiesų čia yra tokia, kad Vakarai suteikė Putinui ir Rusijai galimybę, šansą. Jie leido sau abejoti dėl jų intencijų, tačiau tai baigėsi. Ši sąmonė, virš krašto iškilusi vandens pūslė, sprogo. Putino įsiveržimas į Ukrainą buvo ne tik paskutinis lašas. Tai buvo pilnas kibiras vandens, kuris privertė vandenį bėgti per viršų. Nebeliko jokių abejonių, kas yra Putinas, kam Putinas atstovauja ir ką atstovauja Rusijos šalis, kur ji nuėjo, kur ji yra šiandien. Galėtume sakyti, kad Putinas, jeigu būtų sugebėjęs numatyti, kas dabar įvyko po trijų mėnesių, nebūtų įsiveržęs. Turiu pasakyti, kad jis turi pakankamą gebėjimą logiškai apskaičiuoti riziką savo prote, tad jeigu būtų sugebėjęs numatyti, kas iš tiesų nutiko, nebūtų įsiveržęs.

Tačiau jis nesugebėjo to numatyti, o kodėl jis to nesugebėjo? Todėl, kad buvo tokioje pat naivioje proto būsenoje kaip ir Vakarų lyderiai. Jis taip pat buvo savo susikurtame debesyje, kaip ir Vakarų lyderiai buvo savo susikurtame debesyje, kuomet galvojo, kad situacija yra visiškai kitokia nei ji iš tiesų yra. Jis niekada nemanė, kad ukrainiečiai galėtų taip stipriai priešintis, jis niekada nemanė, kad Vakarai galėtų pritaikyti tokias sankcijas, kokias pritaikė.

Galite tai matyti iš paprasto fakto. Maždaug po dviejų savaičių nuo invazijos pradžios Putinas viešai pasakė, kad, jo manymu, su sankcijomis buvo nueita per toli ir atėjo laikas grįžti prie normalių santykių. Net ir po dviejų invazijos savaičių jis vis dar tebemanė, kad jam ir Rusijai bus įmanoma grįžti prie normalių santykių su Vakarais. Tai, žinoma, yra absoliutus apsiskaičiavimas, kadangi Putino Rusija niekada negrįš prie tokių santykių su Vakarais, kokius ji turėjo prieš invaziją. Tai, vėlgi, yra dėl to, kad šokas, kurį patyrė vakariečių protai, yra toks didelis, jog bet kokios abejonės buvo visiškai išsklaidytos. Jie dabar suvokia, kad jeigu Putinui būtų pavykę be didelių praradimų užgrobti Ukrainą, jis nebūtų čia sustojęs. Jie dabar suvokia, ką apie Hitlerį suvokė tik po karo, kad nieko nėra gana. Nieko nėra gana. Todėl negalite daryti verslo kaip įprasta su Putino Rusija.

Būkite išmintingi kaip žalčiai, bet taikūs kaip balandžiai

Tai reiškia, kad Vakarai pakilo į aukštesnį Kristaus įžvalgumo lygmenį nei turėjo prieš įsiveržimą. Tai, žinoma, yra toks įžvalgumas, apie kurį anksčiau kalbėjome ir kurį išreikštą galite atrasti Jėzaus teiginyje: „Būkite išmintingi kaip žalčiai, bet taikūs kaip balandžiai.“ Vakarai vis dar tebeturi šį troškimą būti taikiais kaip balandžiai, tačiau jie suvokia, kad turi būti išmintingi ir matyti žalčius, kurie agresyviai siekia sugriauti demokratiją, ne tik karinėmis priemonėmis, bet ir daugeliu kitų būdų, pasitelkdami trolius, kibernetines atakas, kišimasį į rinkimus, propagandą, visokiausius dalykus. Vakarai dabar į tai sureagavo pakildami į šį aukštesnį lygmenį.

Turiu pasakyti, jog džiaugiuosi matydamas Vakarų reakciją, ypač Europoje, kadangi amerikiečiai vis dar tebegalvoja: „A, Ukraina yra taip toli, Rusija yra taip toli. Argi jie iš tiesų mums kelia grėsmę? Mes tenorime žemesnių dujų kainų.“ Tačiau, žinoma, yra daug žmonių Amerikoje, kurie taip pat nubudo ir pamatė, kad tas laikas, kai Putinui buvo uždegta žalia šviesa, baigėsi. Būtent dėl to jie sureagavo pasiųsdami didžiulę karinę pagalbą, kurią pasiuntė, ir taip toliau. Džiaugiuosi šiuo įvykusiu Vakarų susivienijimu. Žinoma, tai yra visiškai priešinga tam, ką tikėjosi pasiekti Putinas, nes Vakarai sustiprėjo ir pasiekė ryžtą: „Mes negrįšime prie Šaltojo Karo, negrįšime į tą aklavietę, į tą mąstymą. Mes tiesiog to nepriimsime.“

Tuo nenoriu pasakyti, kad Vakarai dabar pradeda turėti agresyvias intencijas užkariauti Rusiją, tačiau buvo priimtas sprendimas, kolektyvinis sprendimas daugelyje Vakarų šalių, demokratinių šalių: „Mes negrįšime į Šaltąjį Karą. Negrįšime į Šaltojo Karo mąstymą, į jo sąmonę šiuo būdu. Sustabdysime Rusijos agresiją, tačiau ne tuo pačiu būdu kaip tai padarėme prieš 30 metų, ir mes negrįšime į šį mąstymą.“ Tai, žinoma, yra naujas iššūkis, ir Vakarų šalims reikia pakilti aukščiau ir išsaugoti šią labai, labai trapią pusiausvyrą, kuomet jūs, viena vertus, esate taikūs kaip balandžiai, tačiau taip pat išmintingai suvokiate žalčių egzistavimą. Kol kas jie šią pusiausvyrą laikė ganėtinai neblogai.

Ribos nubrėžimas Rusijos agresijai

Visada galite kritikuoti, visada galite rasti dalykų, kurie galėtų būti kitokie, visada galite norėti, kad būtų daugiau vienybės ES ir NATO, tačiau atsakas buvo lemtingas. Ir kodėl tai yra svarbu? Na, svarbu tai yra dėl to, kad kai turite reikalų su žmogumi, kuriam nieko nėra gana, jūs turite būti tais, kurie nubrėžia ribą, nes pats jis to nesugeba padaryti. Tad jūs esate tie, kurie turi nubrėžti ribą sakydami, kad nepriimsite Rusijos agresijos. Kad ir kuo viskas baigsis Ukrainoje, Rusijos agresija neišnyks. Nesakau, kad ji egzistuos amžinai ar neribotą laiką, tačiau kurį laiką Rusija vis dar tebebus agresyvi. Net jeigu Putinas paliks įsikūnijimą arba bus nuverstas per kokį nors perversmą, Rusija vis dar tebebus agresyvi.

Kad galėtų tam pasipriešinti nesukeldamos visuotinio karo tarp NATO ir Rusijos, Vakarų šalims reikia būti nesusiskaldžiusioms. Jos turi priimti aiškų sprendimą, ką jos leis ir ko neleis. Vienybė čia yra visų svarbiausia. Putinas ištisus dešimtmečius sistematiškai mėgino ardyti Vakarų vienybę, ar bent jau mėgino tai daryti daugiau nei dešimtmetį, ir jam tai dalinai pavyko. Dabar visa tai buvo apgręžta ir yra labai svarbu, kad Vakarų šalys toliau tai palaikytų. Kodėl tai yra svarbu? Na, todėl, kad konfrontacija tarp Rusijos ir Vakarų nėra konfrontacija tarp šalių.

Demokratijos gynimas nuo anti-demokratiškos agresijos

Putinas mėgsta tai vaizduoti kaip konfrontaciją tarp Rusijos ir NATO arba Rusijos ir Vakarų, kurie nori nuversti Rusiją, sugriauti Rusiją ir nori pakenkti Rusijos žmonėms. Tačiau nors Vakarai gali norėti nuversti Putiną, jie nori gero Rusijos žmonėms. Čia nėra konfrontacijos. Tarp ko vyksta konfrontacija? Tarp dviejų judėjimų: judėjimo už demokratiją ir judėjimo prieš demokratiją. Būtent tarp šių dviejų jėgų vyksta ši konfrontacija pamatiniame lygmenyje. Tai yra konfrontacija tarp judėjimo link vis didesnės demokratijos ir laisvės, kurie, žinoma, yra Aukso Amžiaus dalis, ir judėjimo, kuris siekia naikinti demokratiją ir laisvę, tuo būdu, žinoma, priešindamasis mano Aukso Amžiui.

Demokratija turi pakilti į šį lygmenį, kuriame tartų: „Negalime daryti prielaidos, kad visi žmonės Žemėje nori laisvės, demokratijos ir klestėjimo. Negalime daryti prielaidos, kad visi rusai, visi kiniečiai to nori. Taip, tam tikra prasme, jie to nori, tačiau nenori sumokėti už tai kainos pakeisdami savo šalį ir savo vadovus. Taip pat negalime sau leisti daryti prielaidos, jog kadangi mes nesame agresyvūs Kinijos ir Rusijos atžvilgiu, jie taip pat nebus agresyvūs mūsų atžvilgiu.“ Tai buvo apnuoginta ir visi gali tai matyti. Jie turi pasakyti: „Na, tai ką tuomet galime daryti? Kaip galime tai neutralizuoti? Turime pripažinti, kad musulmonų terorizmas šiek tiek nuėjo į antrą planą, tačiau vietoj to atsirado šis antidemokratiškas puolimas, pagrinde ateinantis iš Kinijos ir Rusijos.“ Tai yra kita fazė, kurioje demokratijoms reikia pakilti aukščiau ir šitai pripažinti.

Na ir dabar, jums taip pat reikia pripažinti, kad yra būtina imtis priemonių, kad galėtumėte apsiginti nuo šios antidemokratiškos agresijos, tačiau taip pat yra būtina išlikti taikiais kaip balandžiai. Neleidžiate sau įsitraukti į reakciją, kurią matėte po rugsėjo 11-osios, kuomet Jungtinės Valstijos leidosi į šį kryžiaus žygį nešti laisvę, demokratiją ir krikščionybę visam likusiam pasauliui. Tad tai yra subtili pusiausvyra, kurią turite išsaugoti. Tačiau, žinoma, ją yra įmanoma išsaugoti, o išsaugoti ją galima tiktai per Kristaus įžvalgumą. Būtent dėl to kitas demokratijos žingsnis yra aukštesnis Kristaus įžvalgumo lygmuo.

Kokių norime lyderių?

Taip pat yra būtina apginti demokratiją, kad demokratija ne tik galėtų išlikti, bet kad ji taip pat galėtų plėstis ir galėtų toliau klestėti tose šalyse, kurios ją turi ir kurios ją ilgą laiką turėjo. Kai kurios šalys, kurios turėjo demokratiją ilgą laiką, pradeda ją laikyti savaime suprantamu dalyku ir leidžia tam tikriems žmonėms ateiti į valdžią, kurie iš tiesų yra nusistatę prieš demokratiją. Matote tai kai kuriose Europos šalyse, matote tai Jungtinėse Valstijose. Tad čia turite pripažinti, kad demokratiškoms šalims reikia sau užduoti paprastą klausimą: „Kokių mes norime lyderių?“ Ne tik demokratiškose šalyse, bet ir pasaulyje.

Egzistuoja Alfa ir Omega. Alfa yra: kokių lyderių norime pasaulyje? Omega: kokių lyderių norime savo pačių šalyse? Per pora pastarųjų metų matėte labai labai aiškiai pademonstruotą lyderystės tipą, kurio nenorite demokratijoje. Kai žvelgiate pasauliniu mastu, Putinas yra akivaizdžiausias tokio lyderio pavyzdys, kurio jūs nenorite. O jeigu to nenorite kaip demokratinė šalis, turite užduoti klausimą: „Na, ką galėtume padaryti, kad neleistume tokiems lyderiams įgyti galios, kai juos pamatome?“ Visų pirma, turime išsiugdyti geresnį gebėjimą juos atpažinti, pamatyti, kai jie iškyla, pamatyti juos dar prieš jiems ateinant į valdžią. O tuomet turime neleisti jiems konsoliduoti savo valdžios, kuomet jie gali pradėti kažkokius agresyvius veiksmus prieš kitas šalis.

Matėte Putiną. Ypač po 2014 metų Vakarų šalys galėjo pasakyti: „Atėjo laikas mums palaipsniui nustoti pirkti rusišką naftą ir dujas.“ Jeigu tai būtų buvę padaryta 2014 metais, dabar tai jau būtų buvę pasiekta ir nė viena šalis ES jau nebepirktų rusiškos naftos ir dujų, ir tai būtų labai stipriai sumažinę oligarchų turtus ir valdymą Rusijoje, ir taip pat būtų labai ataušinę Putino ambicijas. Tai nebūtinai būtų sustabdę Putino agresiją. Tačiau Europos šalys iš tiesų būtų buvusios daug stipresnėje pozicijoje taikydamos sankcijas, ir jos nebūtų tokioje situacijoje, kurioje yra nusistačiusios prieš karą ir taiko sankcijas Rusijai, tačiau tuo pat metu siunčia milijardus eurų, tuo būdu remdamos Rusijos karo mašiną.

Kitas žingsnis – Kinija

Koks yra kitas dalykas, į kurį reikia pažvelgti demokratiškoms šalims? Tai, žinoma, yra Kinija. Xi Jinpingas, kuris akivaizdžiai turi tas pačias tendencijas kaip ir Putinas, nori pristatyti save kaip neginčijamą diktatorišką lyderį su didesnėmis asmeninėmis galiomis nei turėjo bet kuris kitas Kinijos lyderis nuo Mao laikų. Tiesą sakant, Kinijos visuomenė prisiekė, kad joks kitas asmuo niekada neturėtų turėti tokios galios, bet yra kaip yra.

Būtent dėl to jis, žinoma, Putiną pavadino savo didžiausiu draugeliu ir sakė, kad nėra jokių limitų jų draugystei. Na, dar pažiūrėsime kokie yra šie limitai. Nes Rusija gali pasakyti: „Na, be naftos ir dujų mes daugiau nelabai ką parduodame Vakarų demokratijoms.“ Tačiau Kinija tikrai negali pasakyti to paties. Nes jeigu Vakarų demokratijos arba šiuolaikinės demokratijos, kad ir kur jos būtų pasaulyje, rytoj nustotų pirkti Kinijoje pagamintas prekes, Kinijos ekonomika tikrai negalėtų to pakelti.

Tad demokratinėse šalyse turite suvokti, jog turite labai stiprią kortą, kurią galite sužaisti. Ir turite turėti drąsos ją sužaisti. Ir šią drąsą turi parodyti ne tik lyderiai, išrinkti lyderiai, bet ir verslo lyderiai. Dabar tik įsivaizduokite, kas įvyktų. Nesakau, jog yra tikėtina, kad tai įvyks, kol Xi Jinpingas nebus konsolidavęs savo valdžios. Tačiau tik įsivaizduokite, kas įvyktų, jeigu Kinija užpultų Taivaną. Matėte, kas įvyko per kelias valandas, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jeigu būtumėte galėję matyti, kas vyko kolektyvinės sąmonės lygmenyje – mes jau anksčiau apie tai kalbėjome, kad galite turėti dujas, kuriose visos molekulės yra orientuotos įvairiomis kryptimis. Jos yra chaotiškos. Tačiau gali įvykti tam tikras fazinis virsmas, kuomet staiga visos molekulės pradeda žiūrėti ta pačia kryptimi. Būtent tai nutiko šiuolaikinių demokratijų kolektyvinėje sąmonėje. Buvo priimtas beveik vieningas sprendimas: „Nieko daugiau nebepirksiu, kas ateina iš Rusijos.“

Tik įsivaizduokite, kad Kinija įsiveržia į Taivaną – pamatytumėte įvykstant lygiai tą patį dalyką. „Daugiau nieko nebepirksiu, kas yra pagaminta Kinijoje.“ Na, mano mylimieji, Apple kompiuteriai buvo viena pirmųjų kompanijų, pasitraukusių iš Rusijos. Kas nutiktų, jeigu žmonės pasakytų: „Aš daugiau nieko nebepirksiu, kas yra pagaminta Kinijoje? Todėl negaliu pirkti nei iPhone, nei iPad, nei Apple kompiuterių, nes jie visi yra pagaminti Kinijoje.“ Kas nutiktų Apple pelnui? Jis patirtų didžiulį nuosmukį, ir tas pats, žinoma, galioja ir daugeliui kitų Vakarų šalių. Todėl, jeigu esate atsakingas didelės Vakarų kompanijos ar netgi tarptautinės korporacijos generalinis direktorius, turite į tai pažvelgti ir tarti: „Turime apsaugoti savo verslą nuo Kinijos, tuo atveju, jeigu ji kažką padarytų, kas paskatintų vartotojus atsisakyti pirkti bet kokius Kinijoje pagamintus dalykus. Tiesiog negalime leisti, kad 90% mūsų Kinijoje gaminamų prekių per vieną dieną taptų neparduodamos. Privalome diversifikuotis, privalome rasti kitų šalių, kuriose galėtume išnaudoti darbininkus ir sukurti gamybinę ekonomiką.“

Tas pats galioja politiniams lyderiams. Jie privalo ryžtis tai išsakyti, kadangi negalite daryti prielaidos, jog Kinijos lyderiai bus pakankamai protingi, kad patys tai pamatytų. Pažvelkite, kas nutiko su daugeliu Vakarų ekspertų. Kai JAV pradėjo dalintis žvalgybine informacija, rodančia Rusijos karių telkimą, ir pradėjo sakyti, kad, jų manymu, tai yra pasiruošimas invazijai, daugelis Vakarų ekspertų sakė: „O ne, Putinas neįsiverš. Jis tikrai to nedarys.“ Nes jie darė prielaidą, kad Putinas sugeba matyti negatyvias pasekmes taip pat aiškiai, kaip ir jie sugeba tai matyti. Tačiau istorija įrodo, kad jis nesugebėjo to matyti. Ir todėl negalite daryti prielaidos, kad Xi Jinpingas ir tie, kurie jį remia Kinijos vadovybėje, sugebės matyti už savo burbulo ribų. Jie taip pat išgėrė savo užnuodytą gėrimą. Ir jie mano, kad nors tai nutiko Rusijai, jie tai sugebės padaryti kitaip, jie sugebės su tuo išsisukti, nes Vakarai negali nustoti gaminti produktų Kinijoje. Bet matote, Vakarai turėtų nustoti gaminti produktus, jeigu šie produktai negalės būti parduoti. Ir jeigu vartotojai pasakys: „Mes daugiau nieko nebepirksime iš Kinijos.“ Na tai tuomet Vakarų kompanijos nustotų gaminti, nes kokia prasmė būtų kažką gaminti, jeigu negalite to parduoti?

Ar tokio lyderio norime demokratinėje šalyje?

Tokie yra dalykai, kurie turi būti išsakyti tarptautiniu lygmeniu. Ir žinau, kad kalbėjau ilgą laiką ir bandžiau jūsų kantrybę, tačiau dar nebaigiau. Omega aspektas: pažvelgimas į demokratines šalis ir klausimo uždavimas: „Kokių lyderių norime? Ir kokių lyderių nenorime?“ Na, kaip sakiau, tai buvo parodyta prieš viso pasaulio akis Jungtinėse Valstijose su Trampo prezidentavimu, o ypač su visu tuo, kas įvyko po Trampo prezidentavimo. Ką reprezentuoja Trampas? Jis reprezentuoja lyderį, kuris pasinaudojo demokratiniu procesu, demokratine visuomene ir buvo išrinktas prezidentu. Ir tuomet jis padarė daug dalykų, kurie nebuvo suderinami su demokratiniu procesu, kurie siekia sugriauti demokratinį procesą, kadangi jis visiškai negerbė ir vis dar negerbia demokratijos. Jis nuoširdžiai savo prote tiki, kad Jungtinės Valstijos turėtų būti valdomos kaip jo paties įmonė. O tai iš esmės reiškia, kad jis nori būti neginčijamu lyderiu, kuriam niekas negali prieštarauti. Viskas, ką jis pasako, privalo būti įvykdoma, nes kitaip: „Tu atleistas.“

Štai kuo jis nori paversti Ameriką. Kodėl jis to nori? Todėl, kad turi tokį patį mentalitetą kaip ir Putinas – jam nieko nėra gana. Na ir dabar, Trampas daug kuo skiriasi nuo Putino. Trampas iš tiesų nori ne valdžios ir ne pinigų. Jis nori dėmesio, pripažinimo. Jis nori, kad juo žavėtųsi. Jis nori būti laikomas geriausiu visų laikų prezidentu, nes mano, kad buvo (ir tebėra) geriausias visų laikų verslininkas. Nieko niekada nebus gana Trampui, kaip kad nieko niekada nebus gana Putinui.

Ar tokio tipo lyderių norite demokratinėse šalyse ir pasaulyje? Tai yra klausimas, į kurį demokratinėms šalims reikia atsakyti per šiuos ateinančius metus. Kokių lyderių iš tiesų norime? Ar norime tokių lyderių, kurie gerbtų demokratinį procesą ir gerbtų žmones? O gal norime asmens, kuris iš esmės yra elitistas, nes mano galintis priimti geresnius sprendimus nei žmonės? Apie ką mes kalbėjome? Egzistuoja elitas, kuris mano, jog yra labiau tinkamas priiminėti sprendimus už populiaciją. Na, tai galioja Putinui. Tai galioja Trampui. Abu jie turi šią tendenciją. Jie mano žinantys geriausiai.

Buvo toks danų karalius, kaip šis pasiuntinys žino, kuris maždaug prieš 100 metų pasakė tokius žodžius: „Tik mes (visada apie save kalbėdamas ‘mes’ asmeniu) žinome, kas yra geriausia Danijai.“ Jis manė, kad yra vienintelis žmogus šalyje, kuris žino, kas yra geriausia šaliai. Daugelis kitų lyderių istorijoje manė tą patį. Ar ne laikas užbaigti šią „visažinių“ erą, tų, kurie mano žinantys geriausiai? Ir net ir tų, kurie juos palaiko, kurie vis dar tebemano, kad vienas žmogus gali žinoti geriau už plačiąją populiaciją.

Tai yra sekantis žingsnis demokratizacijos procese, demokratijos evoliucijoje, kuomet suvokiate, jog nė vienas žmogus negali visko žinoti. Ir todėl turite išplėsti sprendimų priėmėjų ratą. Turite į sprendimų priiminėjimą įtraukti daugiau žmonių. Ir galiausiai turėsite įtraukti kuo didesnį žmonių skaičių, per referendumus, kas galiausiai atves prie tiesioginės demokratijos. O po to galiausiai atves prie tam tikros konsensuso demokratijos formos, kuomet balsavimas taps nebereikalingu, kadangi visi žinos, ko kiekvienas nori.

Tai dabar buvo pademonstruota. Vakarai ir šiuolaikinės demokratijos buvo pažadinti tam, kas gali nutikti, kai leidžiate valdžią užimti tokiam lyderiui. Galite matyti Jungtinėse Valstijose, kaip visuomenė vis dar tebėra susiskaldžiusi. Tačiau jau galite matyti pradinius ženklus, kad net ir respublikonų partijoje atsiranda žmonių, kurie atsitolina nuo Trampo ir jo melo apie rinkimus. Yra daug respublikonų, kurie pasakytų: „Jei tik Trampas liautųsi kalbėti apie tai, kas įvyko praėjusiuose rinkimuose ir pradėtų kalbėti apie tai, ką jis norėtų pamatyti įvykstant kituose rinkimuose.“ Jie lengviau atsidustų. Tačiau nepakanka laukti, kad tai nutiktų. Atėjo laikas priimti sprendimą ir tarti: „Ar tokio lyderio mes norime respublikonų partijoje? Ar būtent tai respublikonų partija tradiciškai atstovavo ir turėtų atstovauti dabartyje bei ateityje?“ Jau atsirado keletas drąsių respublikonų, kurie tai pasakė. Daugelis jų buvo nustumti į šoną, daugelis jų net nenori vėl dalyvauti rinkimuose. Ar atsiras jų pakankamai, kad jie galėtų pakeisti respublikonų partijos kursą, kad ji ir vėl galėtų bent kažkiek susiderinti su mano aukso amžiaus vizija? Tiesiog palieku šį klausimą kolektyvinėje Amerikos sąmonėje.

Erdvė augimui neverčiant kitų

Kokių norime lyderių? Matote, tam tikra prasme, demokratinė valdžia, valstybės valdymo forma – demokratinė šalis, demokratinis mąstymas sako, kad yra tam tikri dalykai, kurių yra gana. „Mums pakanka būti šia nedidele Danijos šalimi. Mums nereikia užkariauti teritorijos ir plėsti savo šalį, kaip tai prieš 500 metų mėgino daryti mūsų turėti karaliai. Mums nėra jokio reikalo užgrobti Norvegijos ir galbūt pusę Švedijos ir didelę dalį Vokietijos ir galbūt netgi Angliją su Airija. Mums nereikia užkariauti šios teritorijos. Mums yra gana to, ką turime savo sienų ribose, kokios jos yra, ir visą savo dėmesį esame sukoncentravę į gyvenimo būdo savo šalyje gerinimą.“ Dauguma demokratinių šalių yra tokios pačios. Jos neturi jokių ambicijų pradėti kažkokius karinius užkariavimus, nes suvokiate, kad turite pakankamai.

Na ir dabar, egzistuoja ir kitas aspektas, kuomet demokratija nėra pakankama. Nes visada yra erdvės augimui. Visada yra erdvės evoliucijai. Ir demokratija yra tam atvira. Tačiau demokratija yra atvira savęs tobulinimui, nenaudodama prievartos prieš kitus. Jeigu pažvelgsite į Putiną, ką jis sakė? Jis iš esmės sakė, ne sąmoningai, ne tais žodžiais. Bet iš esmės jis sakė: „Rusija neturi užtektinai.“ Mano mylimieji, tiesiog pažvelkite į žemėlapį. Tik pažvelkite, kokia didžiulė yra Rusija. O tuomet pamąstykite, kokius didelius turtus jie susikrovė iš naftos ir dujų. Kaip to gali nebūti gana? Na, to nėra gana, mano mylimieji, kadangi Putinas yra neginčijamas Rusijos lyderis, tačiau jis neišsprendė Rusijos problemų. Ir todėl jam reikalingas atpirkimo ožys. Jam reikia kažkaip nukreipti dėmesį nuo savo paties trūkumų, kad galėtų visą kaltę suversti kam nors kitam: „Ne, priežastis, kodėl aš negaliu išspręsti Rusijos problemų, yra ta, kad Rusija nėra pakankamai didelė. Turėtume grįžti prie istorinės Rusijos, kurioje ji turėjo daugiausiai žemių, turėjo visą Suomiją, Baltijos šalis, Moldovą, visą Ukrainą ir visas šias kitas respublikas. Štai tuomet galėčiau išspręsti Rusijos problemas, jei tik Rusija turėtų teisingas istorines sienas, kurias privalo turėti.“

Bet dabar įsivaizduokite, kad Rusija iš tiesų užkariauja visas šias šalis. Ar tuomet Putinas sugebėtų išspręsti Rusijos problemas? Žinoma, kad ne. Tad koks yra kitas žingsnis? „Na, jei tik mes turėtume šią teritoriją ir aną teritoriją, ir visą Arkties regioną, galėtume išspręsti Rusijos problemas.“ Ir to niekada nebus gana, mano mylimieji. Trampas, tam tikrais atžvilgiais, yra toks pat: „Jei tik aš turėčiau absoliučią valdžią Amerikoje ir niekas man negalėtų prieštarauti, kaip niekas negali prieštarauti Putinui Rusijoje, štai tuomet galėčiau išspręsti visas Amerikos problemas. Bet tie demokratai, tie liberalai, jie neleidžia man jos turėti. Jie yra problema. Jūs turėtumėte ant jų pykti.“ Matote, šiems lyderiams, kurie, žinoma, savo kilme yra puolusios būtybės, niekada nieko nėra gana.

Tačiau demokratinėms šalims jau yra gana siekti plėstis į išorę ir naudoti prievartą prieš kitus žmones. O ko joms nėra gana, tai tobulinti save per vidinį darbą su savimi. Būtent čia slypi augimas demokratinėje šalyje, o ne išoriniame plėtimesi. Tai, žinoma, taip pat galioja ir tarptautinėms korporacijoms, pagimdytoms Amerikos. Tačiau šią diskusiją paliksime kitai dienai.

Leisiu jums dabar atsikvėpti. Suprantu, kad kartais mes jums duodame daugiau nei galite pakelti, bet mano mylimieji, kol pasiuntinys turi gebėjimą kalbėti žinią, tikiuosi, kad kai kurie iš jūsų sugebėsite ją išgirsti. Visada galite grįžti ir dar kartą tai išklausyti, perskaityti transkripcijas ir įsisavinti šiuos mokymus.

Tad su tuo, dėkoju jums už jūsų dėmesį, už jūsų pasiryžimą dalyvauti šioje labai reikšmingoje konferencijoje. Ir užsklendžiu jus savo violetinėje džiaugsmo liepsnoje, violetinėje dainuojančioje džiaugsmo liepsnoje, kuri skatina materiją dainuoti, bet dainuoti ji skatina ir protą. Jeigu iki šiol likote su manimi, jūsų protas iš tiesų šiuo metu dainuos.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels