Laisva, atvira ir neutrali komunikacija yra gyvybiškai svarbi demokratijai

Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus per Kim Michaels, 2022 metų birželio 6 d. Šis diktavimas buvo perduotas 2022 m. vebinare „Demokratija ir Kristiškumas“.

AŠ ESU Pakylėtasis Mokytojas Jėzus Kristus. Norėčiau pakalbėti apie vieną esminių aspektų Kristaus sąmonės augime, o taip pat demokratijos augime.

Pyktis kaip laikina sumaištis emociniame kūne

Jūs visi žinote apie Dhjani Budas ir kad jie yra priešnuodžiai tam tikriems dvasiniams nuodams. Vienas iš šių nuodų yra pyktis ir neapykanta. Turėtume atskirti tai, ką daugelis žmonių vadina pykčiu, tačiau iš tikrųjų labiau yra laikina sumaištis emociniame kūne. Jeigu, pavyzdžiui, pažvelgsite į mano gyvenimą, pamatysite, kad buvo situacija, kurioje išvarčiau pinigų keitėjų stalus. Buvo kita situacija, kurioje prakeikiau figų medį. Ir buvo dar kita situacija, kurioje sakiau: „Kodėl vadini mane geru? Tik vienas Dievas yra geras.“

Žvelgdami iš įprastinės žmogiškos perspektyvos galite sakyti, kad buvau supykęs tose situacijose, ir kaip gi tokį aukštą išsivystymo lygmenį pasiekęs žmogus, su tokiu aukštu Kristiškumo lygmeniu, galėtų kada nors supykti? Bent jau taip galvoja daugelis dvasingų žmonių. Tačiau emocinis kūnas yra tarsi vanduo. Jį yra lengva sudrumsti, tačiau kai drumstimo veiksmas liaujasi, jis vėl sugrįžta į ramybės būseną. Iš tiesų tai nėra ką mes vadiname pykčio ir neapykantos dvasiniais nuodais. Daug žmonių amžių bėgyje buvo pasiekę aukštą dvasinio sąmoningumo lygmenį, aukštą Kristiškumo lygmenį, ir jie tam tikrose situacijose vis tiek stipriai sureaguodavo. Jie nusimindavo, susierzindavo, supykdavo, kalbėdavo garsiu balsu ir taip toliau.

Jeigu jūsų emocijos yra sudrumsčiamos tam tikrų situacijų, tačiau vėl nurimsta, ir kai nurimsta, jos yra tarsi vanduo – ankstesnės bangos nelieka nė ženklo, tuomet tai nėra anti-dvasinga. Ir tai tikrai nėra dvasiniai nuodai.

Turite, vėlgi, pripažinti, kad gyvenate labai tankioje planetoje, kurioje vyrauja didžiulis chaosas ir disharmonija. Galite paklausti: „Ar dvasingo žmogaus tikslas turėtų būti visą laiką išlikti ramiu ir niekada nesupykti?“ Na, ar tikrai turėtų būti toks tikslas? Jeigu supykstate, tačiau jūsų emocijos nurimsta ir nelieka jokio jūsų supykimo pėdsako, ar tai sustabdys jūsų dvasinį augimą? Nesustabdys. Kaip galite gyventi tokioje planetoje kaip ši ir niekada nesupykti, kad ir kas benutiktų?

Na, galite tai padaryti, kai esate pasiekę Budiškumo lygmenį, kurį pademonstravo Buda, kai sėdėjo po figmedžiu ir turėjo susidurti su Maros demonais. Kai pasiekiate tą kelio lygmenį, idealas yra visada išlaikyti ramybę, o ramūs galite išlikti tik būdami neprisirišę. Tačiau kol nesate pasiekę tų kelio pakopų, jums reikia atlaidžiau žiūrėti į save ir į kitus žmones ir sakyti: „Na, argi tai svarbu? Judėkime toliau.“

Tad čia vedu jus prie suvokimo, kad galite nusiminti, netgi galite demonstruoti taip vadinamą pyktį, neprisiimdami pykčio ir neapykantos dvasinių nuodų į savo auros lauką, į savo keturis žemesniuosius kūnus. Dvasiniai nuodai yra tai, kas patenka į jūsų esybę ir tenai lieka, ir daugeliu atveju, toliau kaupiasi.

Pykčio ir neapykantos dvasiniai nuodai

Jeigu laikinai supykstate, bet tuomet nusiraminate ir pykčio nelieka nė pėdsako, tuomet tai nėra nuodai. Tačiau jeigu supykstate, ir net po to, kai nuraminate savo emocijas, jumyse vis dar tebėra likę pykčio pėdsakų, vis dar tebėra prisiminimai apie tai, kas įvyko, vis dar tebėra nenoras atleisti jus supykdžiusiam asmeniui, tuomet tai yra dvasiniai nuodai. Kitaip tariant, nuodai yra tai, ką jūs su savimi nešiojatės ilgesnį laiko tarpą. Jie lieka jūsų emociniame kūne. Jie pritraukia daugiau panašių dalykų iš savo aplinkos, iš astralinės plotmės. Ir jie taip sudrumsčia jūsų emocinį kūną, kad kitą kartą jums yra lengviau supykti.

Tačiau pyktis ir neapykanta neapsiriboja vien emociniu kūnu, nors dauguma žmonių sakytų, kad pyktis ir neapykanta yra emocijos. Dvasiniai nuodai taip pat patenka į mentalinį kūną, kuriame tuomet vyksta įvairūs mąstymo procesai. Tai, pavyzdžiui, gali būti pateisinimas, kodėl supykote, pateisinimas tolesniam pykimui, pateisinimas, kodėl neatleidžiate tiems kitiems žmonėms. Nuolatos besisukančios mintys, kokie blogi yra tie žmonės, kokį didelį blogį jie padarė, kaip jie turėtų liautis tai daryti, ir kaip jie turėtų būti sustabdyti. Ir kodėl gali būti pateisinama imtis drastiškų priemonių prieš šiuos žmones, netgi padarant kažką, ką žinote nesant dermėje su Auksine Taisykle. Be to, kai sugeriate pakankamą šių nuodų kiekį į savo auros lauką, jie taip pat patenka į jūsų žemesnį identiteto kūną. Ir galite labai lengvai pradėti save laikyti žmogumi, kuris yra kitos žmonių grupės priešpriešoje.

Pavyzdžiui, matote Vidurio Rytuose, kiek daug arabų turi neapykantos nuodus savo identiteto kūne ir jie save laiko žmonėmis, kurie yra prieš žydus, jie pyksta ant žydų, nekenčia žydų, ir mano, kad tai galima pateisinti. Matote daugybę tokių pavyzdžių visame pasaulyje. Taip pat matote žydus, kurie nekenčia arabų arba palestiniečių, ir taip toliau. Tad čia dabar matote skirtumą, kuomet dvasiniai neapykantos nuodai yra tai, kas išlieka per laiką ir paveikia ne tik jūsų emocinį kūną, bet ir jūsų mentalinį kūną bei identiteto kūną.

Kognityvinis disonansas: žmonių kankinimas Kristaus vardu

Ir koks yra vienas iš dvasinių neapykantos nuodų poveikių? Na, žinoma, poveikis yra toks, kad tai yra priešinga Auksinei Taisyklei. Galite save laikyti krikščioniu, galite iš tiesų galvoti, kad kitų krikščionių atžvilgiu jūs laikotės Auksinės Taisyklės. Bet štai tenai yra tie blogi žmonės, kurie galbūt netgi dirba prieš Kristaus tikslą, kaip jis buvo apibrėžtas jūsų bažnyčios. Tad jų atžvilgiu neprivalote taikyti Auksinės Taisyklės, kadangi yra nieko tokio nužudyti juos kryžiaus žygyje. Ir net pats Jėzus tam pritartų.

Jeigu grįžtumėte į viduramžius, pamatytumėte kai kuriuos iš tų inkvizitorių, kurie visą savo dieną praleisdavo kankindami žmones. O po šių savo darbų jie nueidavo į bažnyčią, atsiklaupdavo priešais nukryžiuotą Kristų, kaip jau anksčiau sakiau, būdami įsitikinę, kad pritariu tam, ką jie darė mano vardu. Tai vyko dėl to, kad jų protai buvo paveikti, buvo užvaldyti dvasinių neapykantos nuodų. Savo mentaliniame prote jie manė, kad tai galima pateisinti. O savo identiteto prote jie save tapatino su žmonėmis, kurie dirba dėl Kristaus tikslo, nors darė tai, kas yra priešinga Kristaus žodžiams: „Atsuk kitą skruostą“, ir taip toliau.

Tad matote šį iškreipimą, ir visų šių dvasinių nuodų poveikis yra toks, kad tai atveda į šį kognityvinį disonansą. Turite selektyvų požiūrį, kuris jums leidžia laikytis dviejų nesuderinamų požiūrių tuo pačiu metu, pavyzdžiui: esate geras krikščionis, tačiau yra pateisinama žudyti musulmonus, netikėlius, eretikus, katalikus, protestantus ar kad ir kas tai būtų.

Neapykanta populiacijoje ir žodžio laisvė

Žinoma, dvasiniai neapykantos nuodai taip pat stabdo jūsų augimą link Kristiškumo. Jūs galite, kaip sakiau, tikėti, kad esate geras krikščionis, netgi galite tikėti, kad esate geras pakylėtųjų mokytojų mokinys, pasiekęs tam tikrą Kristaus įžvalgumo lygmenį, tačiau jeigu turite šiuos dvasinius neapykantos nuodus savo trijuose aukštesniuose kūnuose, neturite Kristiškumo, negalite augti link Kristiškumo. Jūs iš tiesų einate priešinga kryptimi, net jeigu taip nemanote.

Pamėginę tai pritaikyti demokratijoms, jūs, žinoma, matote, jog kadangi demokratija yra paremta bent tam tikru Auksinės Taisyklės ir pamatinio žmogiškumo pripažinimu, neapykanta kenkia demokratiniams principams, demokratiniam procesui. Jeigu populiacijoje egzistuoja pernelyg didelė neapykanta, ji negali turėti funkcionuojančios demokratijos. Ji gali turėti demokratinę valstybės valdymo formą, tačiau neapykanta, dažnai būdama sustiprinta kitais dvasiniais nuodais, iš tiesų pakirs demokratinio proceso pamatus. Galite šitai labai aiškiai matyti Jungtinėse Valstijose, kuriose egzistuoja šie du blokai, kairysis sparnas ir dešinysis sparnas, ekstremalūs demokratai ir ekstremalūs respublikonai, ir iš abiejų pusių ateina neapykanta.

Ir tai sustabdo demokratinį procesą. Kodėl? Kas yra vienas iš kertinių funkcionuojančios demokratijos akmenų? Daugelis žmonių sakytų, kad tai yra demokratinės teisės, ir viena iš šių teisių yra žodžio laisvė. Ir jie mano, kad žodžio laisvė reiškia, jog galite sakyti ką tiktai norite, ir niekas neturėtų jums neleisti to sakyti, ir niekas neturėtų prieštarauti tam, ką jūs sakote. Tačiau jeigu turite šį požiūrį, kad turėtumėte būti laisvi sakyti ką tiktai norite, ir niekas neturėtų tam prieštarauti, tai yra dvasiniai neapykantos nuodai, sukeliantys kognityvinį disonansą.

Visų pirma, žodžio laisvė nereiškia, kad galite sakyti ką tiktai norite. Žodžio laisvė taip pat reiškia laisvę kažko nesakyti, laisvę tylėti. Todėl, kad matote, jog tai, ką ruošėtės sakyti, nėra dermėje su kvietimu „darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų“. Na ir dabar, galite pažvelgti į praeitį, būdami mano pozicijoje, ir apgailestauti dėl to, kad kažko nepasakėte. Iš tiesų norėčiau, kad būčiau pasakęs: „Sakykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums sakytų.“ Todėl, kad daugelis žmonių nesuprato, jog „darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų“ taip pat galioja ir tam, ką kitiems sakote.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jūs nekalbate su šiuo pykčiu ir neapykanta. Vėlgi, tai yra sunki planeta, žmonės susierzina. Tačiau jeigu laikinai susierzinate ir pasakote kažką kitam žmogui su tam tikra emocine įkrova, tai yra viena, jei tik šitai paliekate, kai jūsų emocijos nurimsta, ir galbūt tuomet ryžtatės atsiprašyti ar bent jau kalbėti su žmogumi normaliu balso tonu. Tačiau jeigu turite šį išliekantį, besitęsiantį pyktį ir neapykantą, kurie nuspalvina jūsų sakomus žodžius, kuriatės karmą. Aš netgi apie tai kalbėjau sakydamas, kad jeigu kalbate su savo broliu ir sakote Raka, tai reiškia, kad nesilaikote taisyklės, Auksinės Taisyklės. Kuriatės karmą, nors tais laikais to nesakiau, tačiau tai iš tiesų buvo galima suprasti iš mano žodžių.

Neapykantos kalbos koncepcija viešuose debatuose

Matote, kad šiandien kai kuriose demokratinėse šalyse turite neapykantos kalbos koncepcijos pripažinimą. Yra šalių, labiau išsivysčiusių šalių, kuriose žmonės labai gerai tai suvokia, apie tai vyksta viešos diskusijos, o valdžia netgi yra įgyvendinusi tam tikras priemones neapykantos kalbai riboti. Žiniasklaida taip pat yra priėmusi tam tikras priemones neapykantos kalbai riboti. Ir egzistuoja suvokimas apie tai. Tai ypač matote daugelyje Europos šalių, kuriose vis dar yra daug žmonių, kurie prisimena nacistinę propagandą ir nacių neapykantos kalbas prieš žydus, kurios atvedė prie holokausto. Daugelis Europos šalių daug giliau tai suvokė ir todėl yra priėmusios tam tikras priemones neapykantos kalbai riboti. Net ir pačioje populiacijoje egzistuoja didesnis suvokimas, kad neturėtumėte kalbėti su kitais žmonėmis su pykčiu, ir jau kuo tikriausiai neturėtumėte demonstruoti neapykantos. Neturėtumėte išreikšti neapykantos dėl rasės, religijos, tautybės ar kad ir kas tai būtų.

Na ir dabar, žinoma, Jungtinės Valstijos nėra taip toli pasistūmėjusios šiuo atžvilgiu. Jungtinėse Valstijose yra daugiau neapykantos kalbos, savo šaknimis tai siekia Pilietinio Karo laikus ir tai, kas vyko po to, su visa ta vergovės problema ir tai, kaip su afroamerikiečiais elgėsi baltųjų viršenybę propaguojanti dauguma. Vis dar tebeegzistuoja baltųjų viršenybę propaguojanti mažuma Jungtinėse Valstijose, kuri savo emociniuose, mentaliniuose ir identiteto kūnuose nešiojasi neapykantą afroamerikiečiams, Meksikos amerikiečiams, Azijos amerikiečiams, kurių jie, žinoma, nelaiko amerikiečiais, visoms šioms grupėms.

Matote, kaip tai iškilo į paviršių po daugelio metų, per kuriuos Amerika padarė nemažą progresą link šio rasinio priešiškumo įveikimo. Tai vėl pradėjo kilti į paviršių ir, žinoma, buvo akceleruota Trampo prezidentavimo ir visų tų po 2020 rinkimų įvykusių įvykių. Nors rasė tame nevaidino tiesioginio vaidmens, daugelis žmonių, kurie priėmė ir patikėjo Trampo rinkimų melais, – jeigu į juos pažvelgtumėte, pamatytumėte, kad jie yra baltųjų viršenybės šalininkai. Jie, galbūt, turi krikščionišką pasaulėžiūrą, manydami, kad krikščionybė yra pranašiausia religija. Ir jie turi, jeigu į juos pažvelgtumėte, jeigu pažvelgtumėte į jų auras, jie turi labai stiprią pykčio ir neapykantos sankaupą – dvasinių pykčio ir neapykantos nuodų sankaupą – savo emociniame kūne, mentaliniame kūne ir žemesniajame identiteto kūne. Tai tiesiog juose egzistuoja. Jeigu sugebate matyti, jeigu sugebate jausti energijas, tai yra nepaneigiama. Jeigu nesugebate jausti, tuomet, žinoma, galite tai neigti. Tačiau jeigu sugebate matyti ir jausti energijas, tai yra nepaneigiama.

Taip pat matote ir kai kuriuos žmones kairėje, tuos, kurie yra radikalesni, kad ir kaip norėtumėte juos vadinti, demokratais ar liberalais, kurie taip pat jaučia pyktį ir neapykantą tiems, kuriuos jie laiko savo priešininkais, tiems konservatoriams, kurie visada priešinasi pokyčiams, kaip jie tai supranta, ir taip toliau. Esmė ta, kad per maždaug pastarąjį dešimtmetį Jungtinėse Valstijose šiai pykčio ir neapykantos energijai buvo leista pasireikšti vis ekstremalesnėmis formomis, kad Amerikos žmonės galėtų tai pamatyti ir kad žmonėms būtų suteiktos pamokos skaudžių smūgių mokykloje, kuomet šis pyktis ir neapykanta toliau augs, kol jie susidurs su šia situacija: kiek toli leisime tam eiti? Ar leisime, kad tai išvirstų į smurtą, galbūt netgi į pilietinio karo scenarijų? Kiek toli bus leista tam eiti?

Smurtas kaip bendravimo forma

Jūs, žinoma, matote, kad egzistuoja tam tikras suvokimas apie tai. Daugelis žmonių yra susirūpinę, daugelis žmonių mėgina kažką daryti. Tačiau jų pastangos nebuvo labai sėkmingos. Žinoma, feisbukas, tviteris, instagramas mėgino apriboti neapykantos kalbą, mėgino apriboti konspiracijos teorijas ir nepagrįstus teiginius. Tačiau jų mėginimai nebuvo labai sėkmingi. Pyktis ir toliau auga, ką jūs, kaip sakėme, taip pat galite matyti iš daugybės nuolat vykstančių šaudymų. Juos vykdo žmonės, kurie buvo prislėgti šio pykčio ir neapykantos kolektyvinėje sąmonėje ir todėl jaučia privalantys griebtis ginklo.

Kas nutinka, kai asmuo ateina į mokyklą ir pradeda šaudyti? Na, kad ir kaip tai atrodytų brutalu, tai iš tiesų yra labai šiurkštus mėginimas komunikuoti. Šis asmuo savo prote – galite matyti, kad dauguma jų yra vyrai – šis asmuo jaučia, kad jo frustracija pasiekė tašką, kuriame jis nebesugeba savęs kontroliuoti. Tačiau kodėl jis pasiekė šį tašką? Todėl, kad nesugebėjo su niekuo komunikuoti. Niekas jo negirdėjo. Ir tikriausiai pamenate, kad Putinas taip pat sakė, jog jo niekas negirdi, ir būtent dėl to jis turėjo įsiveržti į Ukrainą ir pradėti šaudyti. Matote, kai ši frustracija pasiekia tam tikrą lygmenį, žmonės jaučiasi negirdimi per žodžius, tad jie mano, kad bus išgirsti per ginklą, per smurtą.

Tą patį matote demonstracijose ir riaušėse, kuomet grupė žmonių suformuoja gaujos protą ir staiga pradeda puldinėti parduotuves, puldinėti policiją ir taip toliau. Nėra svarbu, ar esate šioje ar anoje politinio spektro pusėje. Kiekvieną kartą, kai demonstracijoje matote smurtą, taip yra dėl to, kad žmonės prarado kontrolę, tačiau už viso to slypi jausmas, kad jie nėra išklausomi. Jie negali komunikuoti. Niekas nenori jų girdėti per žodžius, tad jie privalo išlieti savo frustraciją per smurtą.

Na ir dabar, žinoma, taip yra dėl to, kad jų protai yra užvaldyti šio pykčio ir neapykantos – dvasinių nuodų. Tačiau koks yra šių dvasinių nuodų poveikis? Poveikis yra toks, kad jie užblokuoja komunikaciją. Kai žmonės leidžia dvasiniams nuodams susikaupti savo auroje, jie negali komunikuoti. Jie negali savęs išreikšti, negali pakelti, kai kiti žmonės su jais nesutinka. Kitaip tariant, jie nėra laisvi išreikšti save neutraliu būdu, kas būtų konstruktyvi komunikacija. Tačiau jie taip pat negali reaguoti konstruktyviu būdu į kitus žmones, kurie su jais nesutinka. Daugeliu atvejų šie žmonės liovėsi komunikuoti, ir jie gali jausti, kad niekas jų negirdi.

Tačiau daugeliu atvejų jie iš tiesų neišsakė savo rūpesčių, savo jausmų. Labai dažnai matote tai feisbuke, kuomet kažkas kažkuo pasidalija, o kitas žmogus su tuo nesutinka ir parašo kažkokį atsaką, kuriuo griežtai atmeta kito žmogaus nuomonę, ir kurį laiką tarp jų gali vykti tam tikra kova. Tačiau galiausiai jie pasiduoda ir taria: „Šis žmogus nebebus mano draugas. Aš su juo daugiau nebebendrausiu.“

Tad Amerikoje matote – tai, žinoma, matote ir kitose šalyse, tačiau ypač Amerikoje – matote šią labai stiprią tendenciją, kad žmonės susiskirsto į priešingas stovyklas ir liaujasi kalbėti tam tikromis temomis. Matote tai šeimose, kuriose yra žmonių, negalinčių vienas su kitu kalbėtis, ar tema būtų rinkimai, politika, vakcinos, kaukių dėvėjimas, ar kad ir kas tai būtų. Bet tiesiog matote, kad žmonės nustoja komunikuoti. Jie netgi nustoja mėginti komunikuoti. Ir jie, žinoma, jaučia: „Taip yra dėl to, kad tie kiti žmonės manęs nesiklauso. Jie su manimi nesutinka. Jie yra nusistatę prieš viską, ką sakau.“

Na ir dabar, kaip jau sakiau, tai yra dvasinių nuodų poveikis. Kai turite savyje šiuos dvasinius nuodus, esate apakinti. Jūsų emocijos yra įaudrinamos, jūsų mentalinis protas nesugeba aiškiai mąstyti, o jūsų identiteto kūnas nesugeba susisieti su faktu, kad: „Bet juk tai yra mano šeimos nariai, tai yra mano tautiečiai. Argi mes visi nesame žmonės? Argi mes visi nesame krikščioniai, Dievo sūnūs ir dukterys, ar kad ir kas tai būtų?“ Nesugebate matyti, kas jus sieja su kitais žmonėmis. Sugebate matyti tik skirtumus. Tai reiškia, kad projektuojate į išorę, nes tai yra visų dvasinių nuodų viena iš pasekmių. Jūs projektuojate į išorę. Problema yra tenai. Dvasiniai nuodai neleidžia jums pažvelgti į veidrodį. Jie neleidžia jums net minties įsileisti, kad rąstas gali būti jūsų pačių akyje, net ir krislas, net ir mažytis krislelis jūsų akyje. Negalite to suvokti, kai esate apakinti dvasinių nuodų.

Laisvos ir neutralios komunikacijos būtinybė

Tačiau kas yra demokratija? Kokią turite komunikaciją diktatūroje? Turite vienpusę, iš viršaus žemyn nuleidžiamą komunikaciją. Diktatorius paskelbia: „Štai kaip viskas bus.“ Ir visi žmonės privalo paklusti arba jiems teks susidurti su įvairiomis pasekmėmis, pradedant įkalinimu ir baigiant kankinimais bei mirtimi. Tai yra vienpusė komunikacija. Nėra jokio grįžtamojo ryšio, kuris grįžtų diktatoriui, bent jau tikrai ne iš žmonių. Kas yra demokratija? Argi tai nėra mėginimas sukurti visuomenę, kurioje egzistuotų dvipusė komunikacija? Lyderiai komunikuoja su žmonėmis, tačiau žmonės komunikuoja atgal, ne vien per balsavimą, bet ir daugeliu kitų būdų. Tačiau ar visa tai apsiriboja vien komunikacija tarp lyderių ir žmonių? Žinoma, kad ne, komunikavimas taip pat vyksta tarp žmonių, žmonės komunikuoja tarpusavyje, nes kitaip demokratija negali funkcionuoti.

Galite sakyti, kad viena iš demokratinių teisių, apibrėžta daugelyje konstitucijų, yra žodžio laisvė. Tačiau už išorinio išsireiškimo glūdi gilesnė realybė, kuri yra laisva komunikacija, atvira komunikacija, neutrali komunikacija, netoksiška komunikacija. Mes jau anksčiau sakėme, kad diktatūroje problemos yra sprendžiamos jėga ir smurtu. Demokratija yra mėginimas sukurti tokią valstybės valdymo formą, kurioje problemos galėtų būti išsprendžiamos be smurto. Tačiau tai gali įvykti tik vienu būdu – per komunikaciją.

Skirtumų toleravimas yra demokratijos pamatas

Tad laisva komunikacija turi gyvuoti populiacijoje, kol palaipsniui atsiras tam tikras supratimas. Galbūt nebus taip, kad visi žmonės bus vienodos nuomonės, tačiau jie matys žmogiškumą tuose žmonėse, kurie su jais nesutinka, ir jie matys, kad jie taip pat turi tam tikrą požiūrį ir dėl to neturėtų patirti priespaudos, smurto, neturėtų būti nužudyti ar išsiųsti į Sibirą. Todėl jie gerbia šių žmonių teisę būti kitokiais. Tad štai kas įvyksta, kai egzistuoja ši neutrali komunikacija. Įgyjate didesnį supratimą ir skirtumų toleravimą. Negalite tikėtis demokratijoje, kad visi jums pritars ar kad visi bus vienodi ar gyvens tokiu pačiu būdu. Todėl vienas iš kertinių demokratijos akmenų yra skirtumų toleravimas.

Tai, žinoma, taip pat yra vienas iš pagrindinių Kristiškumo aspektų. Kaip jau anksčiau sakėme, žemesniuose Kristiškumo lygmenyse teoriškai yra įmanoma, kad vienas pakylėtųjų mokytojų mokinys gali būti Trampo pasekėjas ir teigti, jog seka Trampu dėl to, kad turi Kristaus įžvalgumą, o kitas žmogus gali būti prieš Trampą, ar bent jau nebūti Trampo pasekėju, ir taip pat sakyti, kad savo poziciją grindžia Kristaus įžvalgumo lygmeniu. Ir jie tuomet gali turėti priešingus požiūrius ir abu manyti turintys Kristaus įžvalgumą, tačiau tai yra žemesnė Kristaus įžvalgumo forma, kaip jau daug kartų paaiškinome. Kai pasieks aukštesnį lygmenį, jie galės užmegzti tarpusavio ryšį. Jie sugebės matyti žmogiškumą vienas kitame, ir matys, kad pats klausimas iš tiesų nėra jau toks svarbus.

Ką pradedate matyti, kildami į aukštesnius Kristiškumo lygmenis? Na, galiausiai pradedate matyti, kaip sakėme, kad Kristus yra protas, kurio tikslas yra padėti žmonėms ištrūkti iš atskirties, dualizmo ir susiskaldymo, pradedant matyti vis gilesnius vienovės lygmenis. Augdami Kristiškume imate matyti už išorinių skirtumų ir todėl matote: „Ar išorinis požiūris iš tiesų yra toks svarbus? Argi yra taip svarbu, kad tas ar anas asmuo yra prezidentas? Argi taip svarbu, ar esu užsidėjęs audeklo gabalą ant burnos eidamas į parduotuvę, kaip to reikalauja valdžia? Argi negaliu atiduoti ciesoriui, kas ciesoriaus, ir Dievui, kas Dievo? O svarbiausia, argi negaliu elgtis su kitais žmonėmis gerbdamas jų teisę būti kitokiais negu aš, turėti kitokį požiūrį?“

Idealiai turėtų įvykti taip, kad žmonės, kurie auga link Kristiškumo, turėtų sugebėti komunikuoti atvirai ir neutraliai, net ir tuomet, kai nesutaria dėl tam tikrų klausimų. Kitaip tariant, neturėtų egzistuoti šis emocinis krūvis, kurį taip dažnai matote, kai žmonės mėgina komunikuoti. Iš kur ateina šis krūvis? Na, tai iš tiesų yra dvasiniai nuodai, kurie blokuoja komunikaciją. Tad čia matote, vėlgi, jeigu grįžtume prie situacijos Jungtinėse Valstijose, matote atsiradusius šiuos žmonių blokus, kurie sugėrė į save šiuos neapykantos nuodus ir todėl neturi jokios tolerancijos tiems, kurie turi kitokį požiūrį nei jie patys. Jie mano, kad tie kiti žmonės yra kvaili, arba tiesiog jų nekenčia. O tai, žinoma, yra didžiausias pavojus bet kuriai demokratijai.

Galite matyti kitus pavyzdžius iš istorijos, tame tarpe ir Šiaurės Airijoje, kurioje protestantai ir katalikai nekentė vieni kitų ir pradėjo kalbėti bombomis, užuot užmezgę pokalbį žodžiais. Tai, vėlgi, įvyko dėl to, kad šių žmonių protai buvo užvaldyti dvasinių nuodų, ir todėl jie negalėjo turėti atviro ir neutralaus bendravimo. Vėlgi, kai turite atvirą ir neutralų bendravimą, tai nebūtinai reikš, kad būsite vienodos nuomonės visais klausimais. Tačiau jūs sugebėsite išlaikyti savo bendravimą su kitais žmonėmis paremtą Auksine Taisykle: Darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų. Jeigu esate katalikas Šiaurės Airijoje, ar norite, kad protestantai į jus mėtytų bombas? Tikriausiai, kad ne. Tai kodėl patys norite jiems tai daryti?

Negalite laikyti demokratijos savaime suprantamu dalyku

Kiekvienai demokratijai yra gyvybiškai svarbu, kad joje egzistuotų atvira komunikacija. Jeigu to nėra, demokratija lengvai gali pavirsti žemyn traukiančiu sūkuriu, kuriame priešiškumas augs tol, kol žmonės nebesugebės išreikšti jo žodžiais, tad pradės jį išreikšti koviniais automatais ar kitomis jiems prieinamomis smurtinėmis priemonėmis. Žinoma, yra daug žmonių, kurie tai suvokia, kurie sugeba tai matyti. Jūs, būdami pakylėtųjų mokytojų mokiniais, galite laikytis vizijos, galite išsakyti prašymus, kad vis daugiau ir daugiau žmonių pamatytų būtinybę kalbėti apie šią neapykantą, apie šį komunikacijos žlugimą. Jiems nėra būtina pradėti kalbėti apie dvasinius nuodus. Pakanka tiesiog stebėti ir sakyti: „Kai atsiranda ši neapykanta, komunikavimas žlunga. O kai komunikavimas žlunga, demokratija taip pat žlunga. Tad ką galime padaryti?“

Na, privalo atsirasti – ir tai yra tema, į kurią atsiremia viskas, apie ką mes kalbėjome šioje konferencijoje – privalo atsirasti suvokimas, kad negalite demokratijos laikyti savaime suprantamu dalyku. Egzistuoja jėgos, kurios siekia sunaikinti demokratiją. Egzistuoja išorinės jėgos, bet netgi dar svarbiau – egzistuoja vidinės jėgos. Išorinės jėgos negalės sunaikinti demokratijos, nebent demokratijas jau būtų suskaldžiusios vidinės jėgos. Turi atsirasti augantis suvokimas, kad demokratija yra vertinga. Tai yra ateities valdžia. Tai yra progresas, lyginant su diktatūromis, kurias matėme praeityje, kurios kūrė vieną katastrofą po kitos. Turime ginti demokratiją, o tai gali reikšti, kad turėsime imtis tam tikrų žingsnių. Valdžia, žiniasklaida, bet taip pat ir patys žmonės, turės imtis tam tikrų žingsnių, kad tai neutralizuotų.

Kaip sakiau, demokratija suteikia laisvę. Tačiau tie, kurie turi blogų ketinimų, gali piktnaudžiauti ta laisve, gali pasinaudoti ta laisve, mėgindami sužlugdyti demokratiją, kaip trolių fabrikai Rusijoje ir Kinijoje tai darė jau ne vienerius metus, kaip daugelis kitų piktavališkus ketinimus turinčių žmonių tai darė daugybę metų. Yra žmonių, kurie sąmoningai kūrė konspiracijos teorijas, tiesiog dėl to, kad jų protai buvo užvaldyti astralinėje plotmėje egzistuojančių puolusių būtybių ir demonų, kurių vienintelis noras yra kurti chaosą ir disharmoniją. Demokratija jiems netgi nerūpi. Jiems nerūpi, ar žalą jie daro demokratijai ar ne. Jie tiesiog nori sėti chaosą, pyktį ir neapykantą tarp žmonių, kad galėtų vogti žmonių energiją. Jie netgi neturi kažkokių didelių planų, jų planas tiesiog yra vogti žmonių energiją.

Turi atsirasti šis suvokimas, kad demokratinei valdžiai reikia išplėsti savo suvokimą, kuomet, kaip sakiau, vis dar tebebūtumėte taikūs kaip balandžiai, tačiau taptumėte išmintingi kaip žalčiai, pripažindami, jog negalite laikyti savaime suprantamu dalyku, kad turite demokratiją ir kad ji egzistuos amžinai. Turite ryžtis pažvelgti į jėgas, kurios priešinasi demokratijai ir apginti nuo jų savo šalį. Tai reiškia, kad turite gintis net ir nuo žmonių savo pačių šalyje, kurie buvo įvilioti įžengti į mąstymą, kuris, tiesą sakant, yra antidemokratiškas.

Jeigu jaučiate neapykantą kitai žmonių grupei, tai yra antidemokratinis mąstymas. Jeigu tikite, kad egzistuoja kažkokia grandiozinė konspiracija, kuri pavogė rinkimus iš jūsų prezidento, tuomet tai taip pat yra antidemokratiškas mąstymas, nes nepripažįstate demokratinių institucijų. Jūs iš tiesų nevykdote priesaikos, jeigu buvote ją priėmę, ginti Konstituciją nuo visų priešų. Jūs tapote vidiniu Konstitucijos priešu, jeigu teigiate ir skleidžiate melą, kad rinkimų sistema buvo užvaldyta kažkokios grandiozinės konspiracijos ir ji nefunkcionuoja, ir žmonės nėra sąžiningi, ir taip toliau. Visa tai yra anti-demokratiška. Apie tai negali kilti nė klausimo, nebent jūsų protas buvo paveiktas šių nuodų ir šių puolusių būtybių paskleistų melų, kurios nejaučia jokios sąžinės graužaties meluodamos, nes jų tikslas yra sunaikinti demokratiją.

Didžiausia demokratijos silpnybė

Tai, apie ką čia kalbu, yra palypėjimo į Kristiškumo lygmenį esmė, kuriame peržengiate šias supaprastintas interpretacijas ir supaprastintus požiūrius. Na ir dabar, galėtume sakyti, kad kai padėjau Žuvų amžiaus pamatus, duodamas Auksinę Taisyklę – darykite kitiems tai, ką norėtumėte, kad kiti jums darytų, – sakiau, kad šitaip buvo padėtas pamatas demokratijai, tačiau kita vertus, ši Auksinė Taisyklė iš tiesų pastato demokratijas į pavojų. Kai visuomenė yra grindžiama Auksine Taisykle, ji turi fundamentalią silpnybę tų visuomenių atžvilgiu, kurios yra pasiruošusios piktnaudžiauti ta Auksine Taisykle. Viskas grįžta prie senosios istorijos: Jeigu su kitu žmogumi elgiatės gerai, o tas žmogus jumis pasinaudoja, kad pavogtų jūsų turtą ar netgi jus nužudytų, ką gero jums atnešė Auksinės Taisyklės laikymasis? Tai kam tuomet laikėtės Auksinės Taisyklės?

Yra daug žmonių, kurie nusigręžė nuo krikščionybės, bet taip pat ir nuo Auksinės Taisyklės, daugelis žmonių nusigręžė nuo kitų religijų, kadangi visos religijos turi kažkokią Auksinės Taisyklės versiją, ir jie nuo to nusigręžė, kadangi kiti žmonės neatsakė į jų veiksmus tuo pačiu. Jie elgėsi su kitais žmonėmis gerai, tačiau kiti žmonės nesielgė taip pat gerai su jais. Ir dabar jie abejoja Auksinės Taisyklės principu. Yra daug krikščionių, įžengusių į proto būseną, kurioje sako: „Na, tiesiog turiu visada būti malonus su kitais žmonėmis. Tuomet negalėsiu padaryti jokios klaidos. Tiesiog turiu, kad ir ką jie darytų, būti malonus su jais. Turiu atsukti kitą skruostą, ir turiu nepaliauti sukti kito skruosto.“

Būkite išmintingi kaip žalčiai

Vėlgi, egzistuoja Kristiškumo lygmenys. Kas įvyksta žemesniuose lygmenyse? Na, jūs vis dar galite turėti momentumą iš ankstesnių gyvenimų, kuriuose neatsukdavote kito skruosto arba atsilygindavote tuo pačiu, atsilygindami akis už akį ir dantis už dantį. Kad galėtumėte įveikti šį momentumą, jums gali būti būtina pereiti periodą, kuomet nuspręstumėte: „Aš visada atsuksiu kitą skruostą, kad ir ką kiti žmonės darytų.“ Nes tai suardo tą momentumą, ir kai jau jūs iš jo išsilaisvinate, galite pakilti į aukštesnį įžvalgumo lygmenį, kuriame suvokiate, kad Auksinė Taisyklė iš tiesų neegzistuoja viena pati.

Kai pakylate į aukštesnį Kristiškumo lygmenį, tampate išmintingi kaip žalčiai. Suvokiate, kad žalčiai iš tiesų egzistuoja, ir jie nesilaiko Auksinės Taisyklės. Ir nėra tikėtina, kad jie, artimiausioje ateityje, pradės laikytis Auksinės Taisyklės. Jeigu turite demokratinę šalį, kuri yra paremta Auksine Taisykle ir kurioje dauguma žmonių laikosi Auksinės Taisyklės, ir kurioje valdžia laikosi Auksinės Taisyklės savo piliečių atžvilgiu, egzistuoja tendencija, kad ši šalis nori tikėti, jog ji taip pat galės laikytis Auksinės Taisyklės ir kitų šalių atžvilgiu. Tai yra įmanoma su kitomis demokratinėmis šalimis, tačiau tai nėra įmanoma su diktatūra, kuri turi piktavališkas intencijas ir nori arba sunaikinti demokratiją, arba užgrobti jūsų teritoriją.

Na ir dabar, suprantate, kad tai yra subtili pusiausvyra, ir aš labai gerai tai suprantu. Tai yra subtili pusiausvyra. Galėtume sakyti, grįždami prie Hitlerio: „Ar negalėjo visa likusi Europa tiesiog pasakyti: ‘Mes atsuksime kitą skruostą. Leisime Hitlerio tankams čia atriedėti. Jie gali viską užgrobti, ir pamatysime, kaip viskas eisis. Galbūt mums pavyks transformuoti Hitlerį ir paversti jį maloniu žmogumi, kai parodysime jam, kad atsukame kitą skruostą.’“ Visų pirma, nėra tikėtina, kad tai galėtų įvykti su puolusia būtybe, tačiau tai būtų galėję įvykti su Vokietijos žmonėmis. Kaip jau anksčiau sakėme, tai galiausiai būtų galėję pašalinti nacizmą. Tam būtų prireikę daugiau nei penkerių metų. Tam būtų reikėję ištverti labai žiaurias sąlygas. Tačiau tai būtų galėję įvykti.

O tuomet galite grįžti į Sovietų Sąjungos laikus, turėjusios ideologiją skleisti komunizmą visam pasauliui, kas iš esmės buvo Rusijos didybės manija, jos noras kontroliuoti visą pasaulį. Kas būtų nutikę, jeigu Vakarai nebūtų priešinęsi komunizmo skleidimui? Na, vėlgi, Stalinas nebūtų transformuotas, tačiau jis nebūtų gyvenęs amžinai. Kas būtų įvykę? Ar šiandien visas pasaulis būtų komunistinis? Žinoma, kad ne. Iš dalies dėl to, kad komunistinė sistema, kaip tą pademonstravo Sovietų Sąjunga, nėra tvari, bet taip pat ir dėl to, kad būtų įvykusi sąmonės transformacija ir taip toliau.

Ir vis dėlto, tai būtų sukėlę labai plataus masto negatyvias pasekmes. Nesakau, kad Vakarai turėjo tai daryti. Ir taip pat nesakau, kad Ukraina turėjo atsukti kitą skruostą ir leisti Putino tankams nestabdomai riedėti. Nes, vėlgi, žmonės turi reaguoti iš savo sąmonės lygmens. Turite tam tikrą sąmonės lygį, kuriame galite sakyti: „Čia mes turime būti išmintingi kaip žalčiai. Turime pažvelgti į faktus. Turime pripažinti, kad yra šalių, yra lyderių šalyse, kurie turi negatyvių ketinimų demokratijos atžvilgiu.“

Demokratijos Auksinė Taisyklė

Kaip sakėme, buvo toks periodas, kai tai buvo suprantama reakcija, kad Vakarų šalys buvo linkusios abejoti Putinu. Tai, vėlgi, buvo kolektyvinės sąmonės išraiška. Bet dabar jis taip aiškiai save parodė, kad niekas negali to nematyti, tad atėjo laikas pakilti į šį aukštesnį įžvalgumo lygmenį, kuriame tiesiog sakote: „Turime apsiginti. Negalime leisti kitoms šalims, kurios turi piktavališkų ketinimų, ar netgi žmonėms mūsų pačių šalyse, kurie turi piktavališkų ketinimų, piktnaudžiauti demokratinėmis laisvėmis.“ Kitaip tariant, štai kas čia tiesiog yra. Galėtume sakyti, kad demokratijos Auksinė Taisyklė yra tokia: demokratinės valdžios tikslas yra garantuoti savo populiacijos teises ir laisves, o tai reiškia, kad ji negali leisti jokioms jėgoms atimti teisių ir laisvių iš savo populiacijos. Ar tai būtų išorinė jėga kaip Putinas, ar vidinė jėga kaip Donaldas Trampas, ar konspiracijų skleidėjai, ar žiniasklaida, pavirtusi propagandos mašina, negalite to leisti, nes tai yra žalinga, tai kelia pavojų demokratijos išlikimui.

Aukštesni Kristaus įžvalgumo lygmenys demokratijos vystymesi

Na ir dabar, tai nereiškia, kad čia sakau, jog tai yra aukščiausias Kristiškumo ir Kristaus įžvalgumo lygmuo. Gali būti pasiekti dar aukštesni lygmenys, kuriuose, kaip jau anksčiau kalbėjome, atsiras demokratinių šalių, kurios sakys: „Mes išformuosime visą savo kariuomenę. Nebeturėsime kariuomenės.“ Galbūt taip pat atsiras tokių, kurie sakys: „Mes nebenorime turėti šios tautinės valstybės, kurią iki šiol turėjome. Norime bendradarbiauti su kitomis valstybėmis ir suformuoti kažkokį regioną.“

Net ir tai, ką matote ES, šį kažkokios vienybės formos siekimą, nors tai yra sunki užduotis. Gali ateiti toks momentas, kai šalis bus pasiekusi tokį sąmonės lygį, kad galės pasitikėti, jog jeigu ji atsuks kitą skruostą, net ir agresoriui, grįžtamasis srautas iš visatos tam agresoriui iš tiesų užtikrins, kad jie negalėtų sunaikinti šalies ar sunaikinti žmonių. Tad egzistuoja įvairūs lygmenys. Akivaizdu, kad dar nė viena demokratija nėra pasiekusi šio lygmens, kuriame galėtų sakyti: „Mes pasitikėsime Dievu ir sudėsime ginklus.“ Tačiau tai nereiškia, jog tai neįvyks ateityje ir aukso amžiuje iš tiesų bus pasiektas taškas, kuriame daugelis šalių išformuos savo nacionalinę gynybą. Turės būti tarpinis periodas, kuriame turėsite sukurti kažkokią kolektyvinę kariuomenę, galinčią jus apginti nuo diktatorių, kurie staiga nusprendžia užpulti kitas šalis.

Demokratinė žmonių atsakomybė

Ir vis dėlto, yra būtina pripažinti, kad demokratijai reikia apginti savo piliečius nuo tų, kurie nori atimti tų piliečių laisvę ir teises. Kitu atveju demokratinė valdžia nevykdo savo atsakomybės. Tačiau, žinoma, žmonėms taip pat reikia vykdyti savo atsakomybę ir tapti sąmoningais. Mes čia nesakome, kad tai reiškia, jog demokratinei valdžiai dabar reikia eiti ir uždrausti tą kalbos tipą ar aną kalbos tipą. „Negalite to sakyti, negalite sakyti šito, negalite tuo dalintis feisbuke, negalite dalintis šituo.“ Nes tai, siekiant kovoti su šia agresyvia jėga, pavirstų cenzūra. Taip pat yra būtina, kad populiacija, patys žmonės šviestųsi, įsisąmonintų, kas vyksta, įsisąmonintų, kad egzistuoja troliai ir trolių fabrikai, ir piktavališkų ketinimų turintys žmonės, ir todėl tartų: „Aš į tai neįsitrauksiu. Nesileisiu į tai įtraukiamas.“

Yra daug, daug žmonių, kurie buvo įtraukti į konspiracijos teorijas, kurie, po kurio laiko, priėjo išvados, kad šios teorijos nedavė jiems nieko gero. Tai tik įtraukė juos į negatyvų sūkurį, kuomet jie net nebuvo iš tiesų gyvi, kadangi buvo taip sumišę, jų protas buvo taip stipriai į tai susikoncentravęs, jų emocijos buvo taip įaudrintos, kad buvo neįmanoma gyventi. Šis suvokimas gali sklisti. Žmonės gali pradėti apie tai kalbėti ir sakyti: „Paklausyk, aš tai jau perėjau. Suprantu, tavo frustraciją, bet tai nėra tikras kelias. Tai yra aklavietė, ir tai tik nuves tave žemyn.“

Turi atsirasti šis augantis suvokimas, šis augantis pasiryžimas kalbėti. Ir turi atsirasti šis pasiryžimas kalbėti apie tai neutraliu būdu, kad galėtume sukurti būdą kalbėti apie problemas, nebūdami užvaldyti neapykantos, kuri mus priverčia sustabdyti komunikavimą. Turi atsirasti šis suvokimas, kad komunikavimas yra gyvybiškai svarbus demokratijoje. Tačiau tai turi būti atviras ir neutralus komunikavimas, o ne emociškai įkrautas, kuomet žmonės yra taip stipriai prisirišę prie tam tikro požiūrio, kad kiekvienas, kuris su jais nesutinka, nebėra laikomas žmogumi. Ir todėl mums nebereikia daryti kitiems to, ką norėtumėte, kad kiti mums darytų, nebereikia atsukti kito skruosto tiems žmonėms. Todėl, kad esame taip stipriai apakinti šios neapykantos, šių nuodų, kad net nesugebame žiūrėti į juos kaip į žmones. Tad turi atsirasti šis suvokimas.

Ideologinė proto būsena ir tolerancija

Kaip jau sakėme, koks iš tiesų yra demokratijos tikslas? Ar jos tikslas yra požiūriai ir fiziniai rezultatai? Ne, jos tikslas yra žmonės. Tikslas yra žmonių sąmonės augimas. Jūs, kaip individas, jeigu esate šioje išankstinio nusistatymo būsenoje, šioje įaudrintoje proto būsenoje, kurią Gautama Buda savo knygoje vadina ideologine proto būsena, jūs neaugate. Jeigu esate pakylėtųjų mokytojų mokinys, galite kiek tik norite studijuoti mūsų mokymus, tačiau jeigu turite šią energiją savo keturiuose žemesniuosiuose kūnuose, neaugate. Tai neįmanoma. Kiti žmonės, žinoma, taip pat neauga. Jie taip pat nevykdo savo demokratinės atsakomybės. Jie save žeidžia. Jie žeidžia kitus. Ir tai tiesiog yra žemyn traukiantis sūkurys, kurį žmonės gali pamatyti ir tarti: „Gana mums šito. Turime atrasti būdą komunikuoti. Turime atrasti pagrindą komunikacijai, dalykus, dėl kurių galėtume sutarti: net ir tai, kad demokratija yra svarbi, kad mes visi esame žmonės, kad mums visiems turėtų būti leidžiama čia būti.“

Jūs visi matote, kad visa tai susiveda į toleranciją. Augdami Kristiškume, didinate savo toleranciją tiems, kurie yra kitokie. Netgi padidinate savo toleranciją puolusioms būtybėms, kuomet jums nebeatrodo būtina įsitraukti prieš jas į fizinį mūšį ar sunaikinti jas fiziškai. Jums nebeatrodo būtina įsitraukti į mūšį, siekiant įrodyti, kad jos klysta. Šiam pasiuntiniui šiame gyvenime keletą kartų teko susidurti su žmonėmis, kurie buvo puolusios būtybės arba buvo puolusioje sąmonėje, ir jie metė jam iššūkį, mėgindami įtraukti jį į ginčijimosi sūkurį su jais. Jis tiesiog pažvelgė į tai, atsitraukė ir tarė: „Negaliu padėti šiems žmonėms, tad neįsitrauksiu į santykius su jais.“

Tai, žinoma, yra vienas iš sudėtingesnių Kristaus įžvalgumo aspektų, kai pakylate virš šio juodai balto mąstymo, kuriame norite viskam turėti paprastą sprendimą. Sakau, kad turite turėti gebėjimą komunikuoti su žmonėmis. Na, argi tai neturėtų reikšti, kad galite komunikuoti su visais, kaip kad turėtumėte visiems atsukti kitą skruostą? Na, tai šito nereiškia aukštesniuose Kristiškumo lygmenyse.

Gali būti tokia fazė, kuomet turite šitai pereiti ir mėginti su visais komunikuoti. Tačiau kai pagilinsite savo įžvalgumą, pamatysite, kad yra žmonių, su kuriais nėra konstruktyvu šiuo metu komunikuoti, nes jie yra taip stipriai įkliuvę į dvasinius nuodus, kad negalite jiems padėti. Tad vietoj to jūs naudojate savo laiką ir dėmesį, ir energiją bendravimui su kitais žmonėmis, konsensuso su jais pasiekimui, keldami jų sąmonę ir tuo būdu keldami kolektyvinę sąmonę. Žmonės, kurie vis dar tebėra įstrigę nuoduose, įstrigę neapykantoje, jie darosi vis labiau ir labiau izoliuoti, jie nueina į vis didesnius kraštutinumus, ir todėl vidurinei populiacijos daliai tampa lengviau pamatyti, į kokį ekstremizmą nuėjo šie žmonės.

Subalansuotas vidurys – virš ekstremalių požiūrio taškų

Galėtume sakyti, kad jeigu pažvelgsite į visuomenę, į demokratinę šalį, net ir į Jungtines Valstijas, kokia sakiau yra didžiausia viltis atnešti pokyčius į tą situaciją? Tai yra, kad platusis populiacijos vidurys pradės matyti abiejų šių ekstremistinių grupių disbalansus. Kitaip tariant, Jungtinėse Valstijose turite šį senąjį modelį: aukščiausius 10%, žemiausius 10% ir 80% viduryje. Tačiau aš čia kalbu šiek tiek apie kitus dalykus. Aš čia kalbu apie tai, kad turite žmonių kairėje, kurie yra ekstremistai, yra keletas žmonių dešinėje, kurie yra ekstremistai, tačiau jų tarpe turite didelę žmonių grupę, kurie yra pasiekę daug didesnę pusiausvyrą. Nors jie nebūtinai turi Kristaus įžvalgumą, apie kurį kalbu, jie vis tiek turi šį pajautimą, kad negalite nueiti per toli. Negalite su tuo nueiti per toli. Jūs, pavyzdžiui, negalite imti smurtauti. Matydami šiuos ekstremalius pasireiškimus, jie sakys: „To jau per daug.“

Buvo daug, daug žmonių, net ir daug respublikonų, daug Trampo pasekėjų, kurie pažvelgė į sausio 6-osios riaušes ir tarė: „Ne, šito jau per daug. Negalime tam pritarti. Tai neturėjo įvykti.“ Ir tas pats yra su ginklais, su šaudymais: „To jau per daug. Su tuo jau buvo nueita per toli.“ Ir tas pats su daugeliu kitų klausimų. Visada gali atsirasti šis platus vidurys, ne vidurinė klasė, o subalansuota grupė viduryje, kurie neturi šių ekstremalių pažiūrų. Ir todėl jie gali pasakyti: „Tiesiog pamėginkime atrasti labiau subalansuotą požiūrį. Nenueikime taip toli.“ Ir būtent tai gali pakelti demokratiją aukščiau, ta grupė viduryje. Kartais jie reaguoja lėtai, ir visgi jie yra ta tvirtovė, kuri saugo nuo abiejose pusėse esančių ekstremistų.

Tad tokie yra mokymai, kuriais norėjau su jumis pasidalinti. Ir paliksiu Sen Žermenui toliau ant šito statyti ir pakelti tai į dar aukštesnį lygmenį, į pripažinimą, ko reikia, kad demokratija galėtų išlikti. Tad su tuo, dėkoju jums. Užsklendžiu jus savo Kristaus džiaugsmo liepsnoje.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2022 Kim Michaels